Baudžiamoji byla Nr. 2K–7–141/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.1.
3.1.7.4.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako, Gintaro Godos, Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistiesiems A. Š. ir R. B.,
nuteistųjų gynėjams advokatams Stasiui Zabitai, Kristupui Ašmiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir A. Š. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutarties.
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė A. Š. nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį A. Š. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2006 m. vasario 27 d. iki kovo 1 d.
Šiuo nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį R. B. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartimi nuteistųjų A. Š. ir R. B. apeliaciniai skundai atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 4 d. nutartimi kasacinę bylą dėl nuteistųjų R. B. ir A. Š. kasacinių skundų perdavė nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Š. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini) tyrėjas, 2006 m. vasario 25 d., apie 15 val., tarnybos metu, kartu su (duomenys neskelbtini) tyrėju R. B. patikrinęs UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veiklą ir nustatęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, t. y. kad, pardavus mobiliojo ryšio telefono aparatą, pirkėjui nebuvo išduotas pinigų priėmimą patvirtinantis dokumentas, kasos operacijų žurnale trūko atsakingų asmenų parašų, parduotuvėje nebuvo 45 mobiliojo ryšio telefono aparatų įsigijimo dokumentų, privalėdamas surašyti aktą dėl šių UAB (duomenys neskelbtini) administracinės teisės pažeidimų, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – siekdamas turtinės naudos, 2006 m. vasario 27 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prieigose iš D. Š. neteisėtai pareikalavo 1000 Lt atlygio už patikrinimo metu nustatytų administracinių teisės pažeidimų nuslėpimą, paimtų 45 mobiliojo ryšio telefono aparatų grąžinimą ir už tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) artimiausiu metu nebūtų tikrinama dėl galimų administracinių teisės pažeidimų. 2006 m. vasario 27 d., apie 15 val., prie parduotuvės „Iki“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), A. Š. priėmė iš D. Š. reikalautą atlygį. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, A. Š. akivaizdžiai pademonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, taip pat pažeidė Policijos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 2-22) 26 straipsnyje nustatytą policijos pareigūno priesaiką, (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu patvirtintas (duomenys neskelbtini) tyrėjo pareigybės aprašymo 7 punkto nuostatas, kad valstybės tarnautojas savo veikloje turi griežtai laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) viršininko 2004 m. vasario 19 d. įsakymu patvirtintą (duomenys neskelbtini) pareigūnų vykdomą ūkio subjektų tikrinimo tvarką ir kitus teisės aktus; taip jis diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos –(duomenys neskelbtini)– autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams.
Be to, A. Š. ir R. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, 2006 m. vasario 25 d., apie 15 val., kartu patikrinę UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veiklą ir nustatę, kad vadybininkas – pardavėjas A. O., pardavęs mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6210“, neišdavė pinigų priėmimą patvirtinančio dokumento, kasos operacijų žurnalo pildymo pažeidimus ir tai, kad parduotuvėje nebuvo 45 mobiliojo ryšio telefono aparatų įsigijimo dokumentų, dėl šių pažeidimų surašė patikrinimo aktą, kurį pasirašė jie ir A. O., tačiau 2006 m. vasario 25–27 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), A. Š. ir R. B., siekdami padėti UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui D. Š. išvengti administracinės atsakomybės ar sumažinti skirtiną administracinę nuobaudą, suklastojo tikrą dokumentą: A. B. surašė, o A. Š. savo parašu patvirtino kitą patikrinimo aktą bei šio pagrindu surašytą 2006 m. vasario 27 d. administracinio teisės pažeidimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad 2006 m. vasario 25 d., UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veiklos patikrinimo metu neva dalyvavo bendrovės direktorius D. Š., kuris nepateikė mobiliojo ryšio telefono aparatų „Nokia 8210“, „Nokia 2100“, „Nokia 6210“ įsigijimo dokumentų ir taip padarė ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Tokius žinomai suklastotus dokumentus A. Š. ir R. B., veikdami kartu, 2006 m. vasario 27 d. užregistravo (duomenys neskelbtini) administracinių teisės pažeidimų protokolų registre Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną išsiuntė į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją pažeidėjo administracinės atsakomybės klausimui spręsti. Šiais veiksmais A. Š. ir R. B. akivaizdžiai pademonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, taip pat pažeidė Policijos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 2-22) 26 straipsnyje nustatytą policijos pareigūno priesaiką, (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu patvirtintas (duomenys neskelbtini) tyrėjo pareigybės aprašymo 7 punkto nuostatas, kad valstybės tarnautojas savo veikloje turi griežtai laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) viršininko 2004 m. vasario 19 d. įsakymu patvirtintą (duomenys neskelbtini) pareigūnų vykdomą ūkio subjektų tikrinimo tvarką ir kitus teisės aktus; taip jie diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos –(duomenys neskelbtini)– autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartį ir jį išteisinti, nesant jo veikose būtinųjų nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1, 2 dalyse bei 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.
Kasatorius teigia, kad savo apeliaciniame skunde pateikė argumentus, kodėl patikrinimo ir administracinio teisės pažeidimo aktuose nurodyta informacija nėra melaginga, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir dėl jų motyvuotų išvadų nepateikė. Teismo išvada, kad patikrinimo ir administracinio teisės pažeidimo aktuose esanti informacija yra melaginga, nepagrįsta objektyviu ir visapusišku aplinkybių ištyrimu. Be to, kasatorius tvirtina, kad jo padarytoje veikoje nėra būtino nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymio – pavojingumo. Nuteistasis pažymi, kad vien tai, jog yra du patikrinimo aktai, kurių turinys skirtingas, nereiškia, kad buvo klastojami dokumentai. Šiuo atveju būtina išsiaiškinti, ar viename akte buvusi informacija buvo pakeista į žinomai melagingą, esančią kitame. Vien informacijos pakeitimo (patikslinimo) faktas dokumente, kurį pareigūnas yra įgaliotas sudaryti, negali būti laikomas nusikaltimu. Taip pat skunde A. Š. nurodo, kad (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu patvirtintoje ūkio subjektų tikrinimo tvarkoje numatytas reikalavimas vietoje nustatyti pažeidimo faktą ir pagrįsti jį konkrečiais duomenimis verčia pareigūnus formaliai pažeisti šios tvarkos nuostatas – į patikrinimo aktą įrašyti tik preliminarią informaciją ir vėliau ją patikslinti atsižvelgiant į naujai nustatytas aplinkybes (pateiktus papildomus dokumentus, paaiškinimus, išanalizuotus teisės aktus ir pan.). Kasatoriaus nuomone, toks informacijos patikslinimas, nors ir priešingas teisei, tačiau nėra pavojingas ir nusikalstamas. Dėl to jis mano, kad padaryta veika pripažintina ne nusikaltimu, o drausminiu nusižengimu. Kartu A. Š. atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimuose yra išvardytas ne vienas teisės aktas, kuris neva buvo pažeistas, tačiau pažymi, jog tiesiogiai pažeista tik jau minėta ūkio subjektų tikrinimo tvarka, visi kiti teisės aktai pažeisti kaip šios tvarkos nesilaikymo rezultatas, todėl, nuteistojo manymu, teismų išvada dėl padarytos didelės žalos, diskreditavus valstybės tarnautojo vardą ir sumenkinus institucijos autoritetą, nepagrįsta. Be to, toje pačioje tvarkoje nurodyta, kad pareigūnas, pažeidęs nustatytą ūkio subjektų tikrinimo tvarką, gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn, tačiau teismai į tai neatsižvelgė ir šios tvarkos pažeidimą vertino kaip nusikaltimą. Tokia išvada neteisėta. Drausminis nusižengimas negali padaryti didelės žalos. Be kita ko, nustatydami didelės žalos požymį, teismai neatsižvelgė į žalos pobūdį, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasatorius taip pat pastebi, kad teismai konstatavo, jog buvo suklastotas ne tik patikrinimo aktas, bet ir administracinio teisės pažeidimo aktas, tačiau nenurodė motyvų, kodėl administracinio teisės pažeidimo akte pateikta informacija žinomai melaginga. Toliau A. Š. atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai „paskolino“ D. Š. techninę įrangą, nors tokio (duomenys neskelbtini) procesinio veiksmo jokie teisės aktai nereglamentuoja. Teismai šios aplinkybės nesiaiškino. Kasatorius taip pat nesutinka su (duomenys neskelbtini) pareigūno parodymais, kad tai buvo „ikiprocesinis veiksmas“, nes jokiame įstatyme to nenurodoma. Kartu A. Š. pažymi, kad teismas neišsiaiškino, ar D. Š. veiksmuose nebuvo provokacijos požymių, ar jis neskambino (duomenys neskelbtini) pareigūnams dėl nepavykusios pirminės provokacijos. Kasatorius įsitikinęs, kad bendrais D. Š. ir (duomenys neskelbtini) pareigūnų veiksmais buvo siekiama ne išsiaiškinti, ar pareigūnų veiksmuose yra nusikaltimo požymių, o išprovokuoti juos padaryti nusikalstamas veikas. Skunde kasatorius ginčija ir paskirtą bausmę, kuri, jo manymu, neadekvati padarytoms veikoms ir aiškiai per griežta. Be to, nustatytas įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, apsunkina galimybę įsidarbinti įmonėse, kuriose darbas yra susijęs su komandiruotėmis.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartį, jį išteisinti ir baudžiamąją byla jam nutraukti.
Skunde kasatorius teigia, kad buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimai, kurie sutrukdė teismams priimti teisingą sprendimą ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 228 ir 300 straipsnių) pritaikymą. Pasak kasatoriaus, teismai nenustatė, kokių pažeidimų jis neužfiksavo patikrinimo akte, taip nurodydamas melagingus duomenis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirminio patikrinimo akto grafa „patikrinimo išvada“ yra tuščia, t. y. jokių pažeidimų pačioje tikrinimo pradžioje nebuvo užfiksuota. Teismai nepagrįstai pripažino byloje esantį patikrinimo aktą oficialiu dokumentu, nes tai yra kopija, kurios turinio negalėjo nustatyti Lietuvos teismo ekspertizių centras. Šio dokumento negalima laikyti įrodymu, nes jo turinys neaiškus. Toliau R. B. pažymi, kad patikrinimo akte teisingai nurodyta, jog D. Š. nepateikė trijų telefonų įsigijimo dokumentų, nes būtent toks buvo patikrinimo, kuris truko kelias dienas, galutinis rezultatas. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu buvo vykdomas pavedimas patikrinti, tikėtina, vogtų mobiliojo ryšio telefonų realizaciją, todėl kitų įmonės veiklos sričių nebuvo galima tikrinti. Kartu kasatorius nurodo, kad, kai pažeidimas yra mažareikšmis (skirtumas kasoje iki 20 Lt, kasos operacijų žurnalas nepildomas keletą dienų, jeigu yra savaitgalis ar švenčių dienos ir nėra atsakingų asmenų), dėl tokio pažeidimo gali spręsti pats patikrinimą atliekantis asmuo. Be to, už kvito neišdavimą pagal ATPK atsako ne įmonės direktorius, o kvito neišdavęs asmuo. Anot kasatoriaus, visos šios aplinkybės patvirtina, kad nenustatyta, kokie melagingi duomenys buvo užfiksuoti. Be kita ko, kasatorius tvirtina, kad teismai neįrodė jo kaltės padarius jam inkriminuotas veikas, t. y. suvokimo, jog patikrinimo akte nurodyti melagingi duomenys, siekio, motyvo taip elgtis. Toliau nuteistasis tvirtina, kad iš esmės pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nes buvo suvaržyta jo teisė žinoti, už ką ir kodėl jis nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas (kartu ir 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles), nepasisakė dėl pirmiau minėtų aplinkybių. Skunde taip pat pažymima, kad dokumento klastojimas yra tada, kai jame nurodyta klaidinga informacija suinteresuotam asmeniui sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Tuo tarpu patikrinimo akte esantis klaidingas įrašas apie tai, kad patikrinimo metu įmonės patalpose buvo direktorius D. Š., jokių teisinių pasekmių šiam nesukėlė. Anot kasatoriaus, tai turėjo būti vertinama kaip apsirikimas, nes ši aplinkybė nėra pavojinga ir nusikalstama pagal BK 11 straipsnį. Dėl šios aplinkybės, kaip ir dėl kaltės klausimo, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, o BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas buvo tai, kad teismas nevertino nurodytos neteisingos informacijos padarinių. Taip pat skunde R. B. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė ir konkrečios išvados dėl piktnaudžiavimo tarnyba (BK 228 straipsnio 1 dalis): kaip tai buvo daroma ir kokia didelė žala padaryta valstybės interesams. Galiausiai kasatorius pažymi, kad teismų nustatytos bylos aplinkybės leidžia teigti, jog padaryta veika neperžengia drausminės atsakomybės ribų. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas neanalizavo svarbių šių atsakomybės rūšių atribojimo kriterijų: veikos pobūdžio, trukmės, intensyvumo ir pan.
Nuteistųjų A. Š. ir R. B. kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies taikymo
A. Š. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 300 straipsnio 1 dalį, o R. B. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Pagal teismų išvadas jų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė patikrinimo akto suklastojimu, A. Š. tai padarius dar ir iš savanaudiškų paskatų, o piktnaudžiavimas grindžiamas tuo, kad byloje yra du skirtingo turinio patikrinimo aktai.
Pagal A. Š. ir R. B. paaiškinimus, D. Š. priklausančios parduotuvės patikrinimas pradėtas 2006 m. vasario 25 d. (šeštadienį) ir baigtas 27 d. (pirmadienį). Patikrinimo aktai negalėjo būti vienodo turinio, nes 25 d. parduotuvėje buvo tik vadybininkas–pardavėjas A. O., kuris negalėjo parduotuvę tikrinusiems pareigūnams pateikti būtinų dokumentų ir kuris, pardavęs telefoną, pirkėjui neįteikė pinigų priėmimą patvirtinančio dokumento. 2006 m. vasario 27 d. parduotuvės savininkas D. Š. policijos pareigūnams, kurie atliko patikrinimą, pateikė jų reikalaujamus dokumentus ir šie surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo trijų mobiliojo ryšio telefono aparatų įsigijimo dokumentų trūkumą. Šį aktą pasirašė ir D. Š. Pareigūnai A. Š. ir R. B. parodė, kad jie aktuose įrašė tikrus duomenis. Šie jų parodymai nepaneigti, todėl jų veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių.
Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų
Kasaciniuose skunduose iškeliami klausimai yra tiesiogiai susiję ne tik su BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodymų priimtinumą, duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo teisėtumą, bet ir su tarptautinės teisės aktuose įtvirtintomis žmogaus teisių garantijomis, kurių turi būti laikomasi renkant duomenis baudžiamajame procese.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Taigi Konvencijos 8 straipsnis garantuoja asmens teisę į susižinojimo (telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ir pan.) slaptumą. Pagal Konvenciją riboti šią teisę galima tik, kai tai numatyta įstatyme, ribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktika, nagrinėjant bylas, susijusias su Konvencijos 8 straipsnio taikymu, parodo atvejus, kada asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojimas priskirtinas valstybei ir kyla jos atsakomybė pagal Konvenciją dėl neteisėto šios teisės ribojimo (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M. M. prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 5935/02; 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 38258/03). EŽTT praktika patvirtina, kad jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pavyzdžiui, leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis, ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Teismas pripažįsta, kad šioms byloms būdinga tai, jog kompetentinga valstybės institucija pasitelkia privačius asmenis įrodymams baudžiamajame procese rinkti, oficialūs valstybės pareigūnai veikia atlikdami savo tarnybines pareigas, tačiau nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos. Teismo nuomone, tokiais atvejais neabejotinai pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnio reikalavimas gerbti asmens susižinojimo slaptumą, o priešingos pozicijos palaikymas leistų valstybei išvengti savo įsipareigojimų pagal Konvenciją pasitelkiant privačius asmenis.
Pažymėtina, kad EŽTT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia nustato, ar asmens teisės į susižinojimo slaptumą apribojimas, vėliau ketinant gautus duomenis panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese, priskirtinas valstybės institucijai. Jeigu šios teisės ribojimas priskirtinas valstybei, o ji nesilaikė pagal Konvenciją nustatytų ribojimo sąlygų, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Nustačius, kad asmens susižinojimo slaptumo teisės ribojimas nebuvo numatytas įstatymo, konstatuojamas 8 straipsnio pažeidimas, toliau nebūtina spręsti, ar apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką EŽTT konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, kai tiesioginis pokalbis tarp asmenų buvo neteisėtai įrašytas pasitelkus techninę įrangą, kurią policijos pareigūnai paslėpė vieno iš asmenų rūbuose, o gautas įrašas buvo panaudotas baudžiamajame procese ir priimant teismo sprendimą įvertintas kaip lemiamas įrodymas. Tai reiškia, kad Konvencijos 8 straipsnyje minimas susižinojimas apima ne tik susirašinėjimo, telefoninių ar kitokių pokalbių slaptumą, bet ir tiesioginio asmenų bendravimo slaptumą.
Kartu paminėtinas su nagrinėjama byla glaudžiai susijęs EŽTT 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, kuriame Teismas taip pat konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Savo sprendime Teismas nurodė, kad iš principo nėra pagrindo pašalinti iš „privataus gyvenimo“ sąvokos profesinio ar verslo pobūdžio veiklos. Privačių asmenų (telefono) pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas savaime nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis. Tačiau tokia situacija pagal jos pobūdį turi būti atskiriama nuo slapto susižinojimo kontrolės ir įrašinėjimo, kurį privatus asmuo atlieka oficialaus tyrimo (baudžiamojo ar kitokio) kontekste ir šio tyrimo naudai, valstybės tyrimo institucijoms pritariant ir teikiant techninę pagalbą privačiam asmeniui. Šioje byloje, nors pokalbio įrašus privatus asmuo padarė savo iniciatyva, įrangą jam parūpino valstybės institucija, kuri bent vieną kartą davė jam specialius nurodymus, kokią informaciją reikėtų išgauti pokalbio metu. Dėl to Teismas nusprendė, kad valstybės institucijos padarė esminį indėlį vykdant pasiklausymo planą, ir nebuvo įtikintas, jog įvykius kontroliavo privatus asmuo. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą. Svarstomas apribojimas buvo priskirtas valstybės institucijai, tačiau jis šiuo atveju nebuvo grindžiamas kokia nors įstatymo ar kitokia teisės norma, o valstybės institucija atliekamo tyrimo metu neturėjo įgaliojimų, be kita ko, tokių kaip slaptas (telefono) pokalbių klausymasis. Be to, EŽTT suprato praktinius sunkumus, su kuriais gali susidurti asmuo, kuris baiminasi, kad tyrimą atliekančios institucijos juo nepatikės, ir nori pagrįsti savo įvykių versiją, todėl jam gali prireikti techninės valstybės institucijų pagalbos, tačiau teismas negalėjo sutikti su tuo, kad tokios pagalbos teikimas nereglamentuotas teisės normų, kuriomis siekiama užtikrinti teisines garantijas nuo savavališkų veiksmų.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato jokių įrodymų leistinumo taisyklių. EŽTT yra pasisakęs, kad tai pirmiausia vidaus teisės uždavinys (1988 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Schenk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 10862/84).
Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus.
BPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka – tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.
Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkamai vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (pavyzdžiui, Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Taigi jeigu vykdomi teismo ar prokuroro sankcionuoti veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ir reikia darbą tęsti pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtina kreiptis į teismą dėl leidimo atlikti šiuos veiksmus pagal BPK normas.
Pagal nagrinėjamoje byloje esančius liudytojo D. Š., (duomenys neskelbtini) pareigūnų R. Ž. ir S. B. parodymus, D. Š. kilo įtarimų dėl pareigūnų, tikrinusių jam priklausančią parduotuvę, veiksmų teisėtumo. Pasak liudytojo D. Š., pareigūnai, patikrinę UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvę, surašė patikrinimo aktą ir, motyvuodami užfiksuotais pažeidimais, pasiėmė 45 mobiliojo ryšio telefono aparatus, tačiau patikrinimo akte nenurodė šių telefonų identifikacinių duomenų (modelio, IMEI). Liudytojui kilo įtarimų, kad pareigūnai gali pareikalauti iš jo kyšio dėl paimtų telefonų grąžinimo, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pareigūnus R. Ž. ir S. B. bei išsakė šiems savo abejones dėl, tikėtina, neteisėtų pareigūnų veiksmų, susijusių su kyšio reikalavimu, taip pat, prieš vykdamas pas parduotuvę tikrinusius ekonominės policijos pareigūnus ir norėdamas „apsidrausti“, savo iniciatyva paprašė (duomenys neskelbtini) pareigūnų suteikti jam techninę įrangą pokalbiui įrašyti. (duomenys neskelbtini) pareigūnai patikėjo liudytoju D. Š. ir davė jam diktofoną bei mini diską. Su šia įranga liudytojas nuvyko pas parduotuvę tikrinusius (duomenys neskelbtini) pareigūnus A. Š. ir R. B. bei įrašė tarpusavio pokalbį. Vėliau liudytojas D. Š., sugrįžęs pas (duomenys neskelbtini) pareigūnus, nurodė jiems, kad ekonominės policijos pareigūnai reikalauja iš jo 1000 Lt kyšio ir tą patvirtina įrašytas pokalbis, bei parašė protokolą–pareiškimą, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas). Tada (duomenys neskelbtini) pareigūnai, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, davė liudytojui D. Š. vaizdo mikrokamerą, vaizdo magnetofoną, vaizdo kasetę, diktofoną ir mini diską. Liudytojas D. Š., šiam susitikus su pareigūnu A. Š., pasinaudojęs jam suteikta įranga, vėl įrašė jų tarpusavio pokalbį, kurio metu padavė pareigūnui 1000 Lt. Nagrinėjamų įvykių metu, abiem atvejais suteikus liudytojui garso ir vaizdo įrašymo techniką, dėl to buvo surašyti aktai. Taip pat pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo įrašinėjamas antrasis pokalbis tarp D. Š. ir pareigūno A. Š., įvykius kontroliavo (jų tarpusavio pokalbio klausėsi, stebėjo aplinką ir vėliau dalyvavo sulaikant pareigūną A. Š.) (duomenys neskelbtini) pareigūnai. Taigi liudytojas D. Š., pasinaudojęs kompetentingos valdžios institucijos suteikta technine įranga, padarė dviejų pokalbių tarp jo ir pareigūnų garso įrašus, kurių suvestinės yra byloje. Pirmasis įrašas padarytas nepradėjus ikiteisminio tyrimo, antrasis – jau pradėjus ikiteisminį tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. spalio 3 d. nutartyje, dėl šios faktinės situacijos detalesnių motyvų nepateikė, įrodymų rinkimo tokiu būdu proceso teisėtumo iš esmės netikrino. Nutartyje tenurodyta, kad, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu, (duomenys neskelbtini) pareigūnai, išklausę liudytojo D. Š. įtarinėjimus, neturėjo pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą, be to, nusikalstamos veikos imitavimo modelis nebuvo taikomas, todėl nėra pagrindo kalbėti apie provokavimą daryti nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad, liudytojui D. Š. pirmą kartą išsakius savo abejones (duomenys neskelbtini) pareigūnams dėl, tikėtina, neteisėtų pareigūnų veiksmų (kyšio reikalavimo), pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą nebuvo, nes liudytojas nepateikė informacijos (konkrečių faktų) apie rengiamą, daromą ar padarytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas) numatytą nusikaltimą ar tokį nusikaltimą padariusį asmenį (Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai, liudytojui D. Š. jau pirmą kartą paprašius, suteikė šiam garso įrašymo įrangą jo pokalbiui su ekonominės policijos pareigūnais įrašyti, paaiškino, kaip ja naudotis, nurodė, jog „jeigu kas bus, pokalbį įrašyti ir jį atnešti. Jei įraše bus kas nors įdomaus, tuomet spręsią, ką toliau daryti“. Be to, pažymėtina, kad jau po pirmojo pokalbio tarp nuteistų pareigūnų A. Š., R. B. ir D. Š., pastarasis telefonu susiekė su (duomenys neskelbtini) pareigūnu ir nurodė, kad „Normaliai viskas. <...> Reikia tada susitikt. Viskas tvarkoj, kaip ir tikėjomės“. Nurodyti (duomenys neskelbtini) pareigūnų veiksmai, suteikiant garso įrašymo techniką, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, neatitinka įstatymų reikalavimų. Šiuos veiksmus (duomenys neskelbtini) pareigūnai galėjo atlikti tik, esant pagrindui, pradėjus operatyvinį tyrimą ir laikydamiesi operatyviniams veiksmams vykdyti nustatytų leistinumo reikalavimų pagal Operatyvinės veiklos įstatymą.
Tolesni (duomenys neskelbtini) pareigūnų veiksmai po to, kai liudytojas D. Š. pranešė jiems apie iš jo reikalaujamą 1000 Lt kyšį, parašė pareiškimą, prašydamas išsiaiškinti nusikalstamą pareigūnų veiklą, ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pažeidė BPK 159 straipsnyje nustatytą tvarką. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, liudytojas D. Š., naudodamasis jam suteikta technine įranga, atliko veiksmus, imituojančius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnyje (papirkimas). Taigi nagrinėjamoje byloje realiai buvo taikomas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, tačiau jis nebuvo sankcionuotas BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka. (duomenys neskelbtini) pareigūnai nepranešė prokurorui, kad liudytojui D. Š. siūloma padaryti nusikaltimą, o prokuroras savo ruoštu nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti šiam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Dėl to nebuvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o tai reiškia, kad nebuvo nustatytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, taip pat asmenys, prieš kuriuos tokie veiksmai turi būti atlikti, neapibrėžti veiksmai, kuriuos asmeniui, imituojančiam nusikalstamą veiką, leidžiama atlikti, nenustatytas siekiamas rezultatas ir pan. Be to, antrąjį pokalbį tarp D. Š. ir pareigūno A. Š. kontroliavo (duomenys neskelbtini) pareigūnai – buvo klausomasi jų tarpusavio pokalbio, stebima aplinka, faktiškai vykdomas slaptas sekimas, tačiau irgi nesilaikant jo paskyrimo tvarkos, nustatytos BPK 160 straipsnyje.
Byloje nustatyta faktinė situacija patvirtina, kad kompetentinga valstybės institucija, kuriai nagrinėjamu atveju atstovavo (duomenys neskelbtini) pareigūnai, apribojo asmens (ekonominės policijos pareigūnų A. Š. ir R. B.) teisę į susižinojimo ir privataus gyvenimo (kuris pagal EŽTT išaiškinimą taip pat apima profesinio pobūdžio veiklą) slaptumo gerbimą. Tokio pobūdžio apribojimas nebuvo grindžiamas jokia teisės norma ir nebuvo numatytas įstatyme, todėl buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Iš pareigūnų A. Š. ir R. B. buvo atimta minimali apsauga, į kurią jie turėjo teisę demokratinėje visuomenėje, besivadovaujančioje teisės viršenybės principu. Atlikdami minėtus veiksmus, (duomenys neskelbtini) pareigūnai ignoravo galiojančius teisės aktus, apskritai nesivadovavo jokiomis įstatymų nuostatomis. Kasatoriai pagrįstai teigia, kad tokio procesinio veiksmo kaip techninės įrangos, priklausančios valstybės institucijai, „paskolinimas“ joks teisės aktas nereglamentuoja. O tai, kad, pasak (duomenys neskelbtini) pareigūnų, egzistuoja tokia praktika, negali būti laikoma konkrečiu teisiniu pagrindu riboti asmens susižinojimo teisę. Kaip nustatyta Konvencijos, teisės į privatumą ir susižinojimo gerbimą ribojimas galimas tik pagal įstatymą, kuriuo įtvirtinamos tikslios apribojimo sąlygos (apribojimo leistinumas, apimtis, kontrolė ir pan.). Nagrinėjamu atveju valstybės institucija, atstovaujama kompetentingų valstybės pareigūnų, savavališkai pasitelkė privatų asmenį (liudytoją D. Š.) įrodymams baudžiamajame procese rinkti, taip vengdama jai nustatytų įstatymų reikalavimų. Liudytojas D. Š. rinko įrodymus – darė vaizdo ir garso įrašus – naudodamasis valstybės institucijos suteikta įranga ir oficialių valstybės pareigūnų kontroliuojamas, tačiau ignoruojant įstatymų nustatytą tvarką. Taigi įrodymai (vaizdo ir garso įrašai, jų suvestinės, jų pagrindu atliktos ekspertizės ir pan.) byloje gauti neteisėtu būdu, suvaržant žmogaus teises (Konvencijos 8 straipsnis) ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Byloje nėra galimybių paneigti esminės aplinkybės – ar liudytojo D. Š. veiksmuose, kuriais realiai buvo imituojama nusikalstama veika, nebuvo provokacijos požymių. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus. Nagrinėjamu atveju negalima paneigti to, kad veikos padarymą galėjo lemti provokacija, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Kolegijos nuomone, nustačius esminį ir nebeištaisomą BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, byloje nėra prasmės panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lemiamą svarbą turinti informacija gauta neteisėtu būdu, pažeidžiant žmogaus teises, neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams ir neužtikrinant minimalios apsaugos nuo savavališkų veiksmų, o tai reiškia, kad iš nuteistųjų jau tyrimo pradžioje buvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kartu byloje išnaudotos teisėtos galimybės nustatyti tikrąsias faktines įvykio aplinkybes, nes nėra priemonių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį byloje. Atsižvelgiant į tai, baudžiamoji byla dėl esminių BPK pažeidimų turi būti nutraukta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nuteistiesiems R. B. bei A. Š. nutraukti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Josifas Tomaševičius
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius