Administracinė byla Nr. A-4325-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02331-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. buvo laikomas Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose žiauriomis, nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose nebuvo veidrodžių, natūralaus dieninio apšvietimo. Kalinimo patalpose buvo šalta, nes langai neužsidarydavo arba buvo išdaužti. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas toje pačioje patalpoje, o atskira vėdinimo sistema nebuvo įrengta, todėl nuolat kamerose sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjas pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną, likusį laiką buvo priverstas būti kamerose. Kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas arba jo nebuvo, todėl pakviesti pareigūnus buvo sudėtinga. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs stresą, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas. Pareiškėjui taip pat skaudėjo akis, svaigo galva, jautėsi psichologiškai nestabilus.
3. Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2012 m. vasario 3 d. ir ginčui aktualiu laikotarpiu 18 kartų buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, jas atliko baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Paaiškino, kad nustatyti, kiek asmenų kalėjo kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose kartu su pareiškėju, sudėtinga, nes tokie duomenys nėra kaupiami ir sisteminami. Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Vilniaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų.
5. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nei pataisos namų administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitinka higienos normas. Galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su teise nuteistiesiems pasivaikščioti lauke, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Kamerų tipo gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ir šiuo metu yra įrengti iškvietimo mygtukai bei veidrodžiai. Nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atliekantys kamerų tipo patalpose, gali dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (užsiėmimuose). Pas nuteistuosius, atliekančius nuobaudas kamerų tipo patalpose, nuolat ateina būrio viršininkai ir psichologinės tarnybos psichologai. Drausmės grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantys bei kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji konsultuojami įstaigos psichologų individualiai, individualaus darbo metu ne tik teikiamos kryptingos intervencinės psichologų paslaugos, tačiau gali būti vedamos ir psichologinio konsultavimo programos.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas tinkamas kalinimo plotas Vilniaus PN. Todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija (20 000 Eur) yra neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Pareiškėjas didelę dalį laiko praleido baudos izoliatoriuose, kamerų tipų patalpose, į kurias pateko už nuolatinius nusižengimus. Taip pat pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis ženkliai skiriasi nuo teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

III.

8. Pareiškėjas I. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimu ir prašė jį pakeisti skundą tenkinant visiškai.
9. Pareiškėjas nurodė, kad negali gauti duomenų, reikalingų pateikti teismui. Prašė išsireikalauti informaciją iš atitinkamų subjektų apie nežmoniškas kalinimo sąlygas. Pažymėjo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo apstatytas lovomis ir kitais baldais.
10. Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
11. Vilniaus PN pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad baudos izoliatorių, kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ploto normų reikalavimai pažeisti nebuvo. Tačiau teismas praplėtė bylos ribas ir nagrinėjo aplinkybes dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose, dėl ko pareiškėjas teismui jokių argumentų neteikė. Pabrėžė, kad bendrabučio tipo patalpos atitinka visus ploto normų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

IV.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, apeliacinius skundus tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančius argumentus, pats iš esmės nusistatė administracinės bylos dalyką ir šią bylą išnagrinėjo, nors pareiškėjas neturtinę žalą kildino ne iš jo kalinimo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pabrėžė, kad teismas turi išnagrinėti administracinę bylą pagal pateikto skundo dalyką.

V.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN baudos izoliatoriuose, kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d.
16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose kamerose (baudos izoliatoriuose) ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta iškvietimo sistema ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios buvo galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu kamerų langai buvo nesandarūs ir (ar) neužsidarydavo. Retkarčiais pasitaikantys trikdžiai (jeigu tokių ir buvo) uždarant langus, teismo vertinimu, nėra esminiai ar sistemingi, ir galėjo būti lengvai pašalinti apie tai informavus pataisos namų administraciją ar kitus atsakingus darbuotojus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pats pareiškėjas du kartus tyčia buvo išdaužęs kamerų stiklus. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjo kamerose nebuvo veidrodžių.
17. Tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 92 dienas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pareiškėjui teko 3,16 kv. m.). Taip pat teismas nustatė higienos normos (nepakankamą apšvietimą) pažeidimą. Todėl, įvertinęs pažeidimų trukmę, pobūdį ir mastą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

VI.

18. Vilniaus PN, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.
19. Vilniaus PN pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas įvardijo drausmės grupės patalpas kameromis, tačiau teisės aktuose numatyta, kad pataisos namuose drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (jos tiesiog yra įrengiamos pagal kamerų įrengimo reikalavimus, tačiau jų statusas – gyvenamoji patalpa). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai reglamentuota, kad drausmės grupėje nuteistieji gyvena gyvenamosiose patalpose (ne kamerose), toks pats reglamentavimas nustatytas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse.
20. Pabrėžia, kad vienam asmeniui turinti tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose ploto norma nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose numatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ploto trūkumą Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D, kurioje pareiškėjas gyveno kaip drausmės grupės nuteistasis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. Taigi pareiškėjas minėtu laikotarpiu gyveno gyvenamojoje patalpoje, bet ne kameroje.
21. Vilniaus PN pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D gyvenamąjį plotą, išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą. Vilniaus PN teigimu, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Vilniaus PN nuomone, sanitariniai mazgai, esantys patalpose, neturėtų vertinami kaip atskira patalpa ir jų užimamas plotas turėtų būti įskaičiuojamas į bendrą patalpos plotą.
22. Vilniaus PN nurodo, kad, net ir skaičiuojant drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D plotą be sanitarinio mazgo, esančio šioje gyvenamojoje patalpoje, užimamo ploto, t. y. pripažįstant, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D plotas 12,62 kv. m. (o ne 14,39 kv. m.), vienam asmeniui šioje patalpoje teko po 3,16 kv. m. Net ir konstatuojant, kad drausmės grupės gyvenamosioms patalpoms taikoma 3,6 kv. m. ploto norma vienam asmeniui, akivaizdu kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. patalpos ploto trūko neženkliai, t. y. 0,44 kv. m.
23. Vilniaus PN paaiškina, kad gyvenamųjų patalpų būklės kokybė Vilniaus PN visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, o ypač drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją.
24. Apibendrindamas savo išdėstytus argumentus, Vilniaus PN teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus PN nuomone, šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjui realiai sukėlė tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima vertinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija dėl jo teisių pažeidimo.
25. Pareiškėjas atsiliepimu prašo Vilniaus PN, atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d.
27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. pataisos namuose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (jam teko 3,16 kv. m), taip pat nustatytas higienos normų pažeidimas (nepakankamas patalpų apšvietimas).
28. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pakankama satisfakcija jo neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas laisvės atėmimo įstaigoje buvo pažeista.
29. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinės bylą pagal apeliacinio skundo ribas.
31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
32. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
33. Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.
34. Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.
35. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. (II t., b. l. 82–85, 93) pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Įvertinus minėtos patalpos plotą (12.62 kv. m be sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir joje esančių miegamųjų vietų skaičių (4 lovos) (I t., b. l. 88), nustatyta, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,16 kv. m ploto.
36. Teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą Vilniaus PN argumentą, kad drausmės grupės gyvenamajai patalpai Nr. 7D taikytina ne 3,6 kv. m, o 3,1 kv. m ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui. Šią poziciją yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2017 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017 konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį (2005 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. X-164 redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl pirmosios instancijos teismui, vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, nebuvo pagrindo taikyti didesnę nei 3,1 kv. m ploto normą. Pažymėtina, kad minėta Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalies redakcija galiojo ir pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D metu, o tai reiškia, kad pareiškėjas dienos metu galėjo laisvai judėti už drausmės grupės gyvenamosios patalpos ribų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D buvo pažeista, nors pareiškėjui teko 3.16 kv. m ploto (neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto), yra nepagrįsta.
37. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 5 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. (II t., b. l. 82–85, 94–95), nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. (II t., b. l. 82–85, 96–97) ir nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 1 d. (I t., b. l. 47–48; II t., b. l. 82–85) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 140 lx, o kameroje Nr. 13 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 2 d. (II t., b. l. 82–85, 132–133)) – 130 lx, todėl šių kamerų dirbtinė apšvieta neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 punkto nuostatos, kurioje nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėti pažeidimai buvo nustatyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)13.16-832 (II t., b. l. 135–137) ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 24 d. rašte Nr. 13.15(2.1)-2-9992 (I t., b. l. 149–150). Kadangi Vilniaus PN 2012 m. liepos 18 d. raštu Nr. 9-3980(08) (II t., b. l. 140) nurodė, kad kameroje Nr. 13 perdegusi elektros lemputė pakeista nauja, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 13 buvo laikomas per mažo apšvietimo sąlygomis. Visgi Vilniaus PN iš esmės nepaneigus, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo kalinamas nepakankamo apšvietimo sąlygomis, taip pat nenurodžius, kad tinkamas apšvietimas nebuvo užtikrintas dėl pareiškėjo kaltės, teisėjų kolegijos nuomone, pripažintina, kad kameroje Nr. 5 pareiškėjas tam tikrą dalį minėtoje kameroje praleisto laiko buvo kalinamas nepakankamo dirbtinio dieninio apšvietimo sąlygomis.
38. Taigi Vilniaus PN neužtikrino, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį būtų kalinamas tinkamo apšvietimo patalpose, dėl to pažeidė HN 76:2010 22 punktą. Todėl konstatuotina, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė papildomus nepatogumus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
39. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).
40. Nagrinėjamoje byloje nustatytas vienintelis pareiškėjui padarytas pažeidimas – ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 5 neužtikrinta dirbtinė dieninė apšvieta, – teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ilgalaikio pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sunkių neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinimas per mažo ploto sąlygomis, ir iš esmės tuo remdamasis priteisęs neturtinės žalos atlyginimą. Todėl ginčijamas teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista iš atsakovo 650 Eur, ir pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisės aktais nustatytą apšvietimo normą – Vilniaus PN buvo pažeista, pripažinimą laikant pakankama satisfakcija patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Nagrinėjamoje byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui I. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų priteista 650 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo I. V. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisės aktais nustatytą apšvietimo normą – Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

                                                                                    Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                  Skirgailė Žalimienė