Civilinė byla Nr. 2A-2575-611/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11189-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija.: 11.9.10; 14; 14.4; 18.2.2;

125.7; 121.14; 121.21,125.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantis trečiasis asmuo BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, kuriame nurodė, kad ieškovas atsakovo (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo 1994-05-31 įsakymu Nr. 73K nuo 1994-06-02 buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini) vasaros stovykloje. Stovykla Vilniaus miesto valdybos potvarkiu buvo įsteigta ir veikia nuo 1994-06-01. Darbdavys nesuteikė ieškovui tinkamų darbo sąlygų ir sistemingai pažeidinėjo ieškovo teises, todėl 2012-02-28 ieškovas įteikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo pagal LR DK 175 str., nukeliant atleidimo datą į kitą dieną po visų nuo 1994 m. nepanaudotų kasmetinių atostogų pabaigos dienos. Kadangi darbdavys nereagavo į ieškovo prašymą, 2012-05-11 ieškovas įteikė dar vieną prašymą, kuriuo atleidimo pagrindą nurodė LR DK 128 str., nes už kovo ir balandžio mėnesius ieškovui nebuvo sumokėtas jam priklausantis darbo užmokestis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas 2012-06-20 atsakė, kad toks ieškovo prašymas yra darbdavio kompetencija, o Švietimo, kultūros ir sporto departamentui ir jo skyrių reguliavimo sričiai stovykla nėra priskirta. Atsižvelgiant į tai, kad į darbą ieškovas buvo priimtas Vilniaus švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo, pagal Stovyklos nuolatinius nuostatus ir praktikoje susiklosčius šalių santykius visi su ieškovu susiję klausimai buvo sprendžiami būtent su atsakovu. Ieškovas yra verčiamas dirbti, nes darbdavys nemotyvuotai delsia su ieškovu nutraukti darbo sutartį. Ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas vieną kartą per mėnesį, o nuo 2012 m. balandžio mėn. darbo užmokestį atsakovas nustojo mokėti. Ieškinio pateikimo dieną darbo užmokesčio įsiskolinimas už darbą nuo 2012-03-01 iki 2012-06-30 sudaro 5540,32 Lt („į rankas“). BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ ieškovas teikdavo stovyklos darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir etatų sąrašus, kuriuos visuomet priimdavo, tačiau 2012 m. vasario mėn. buvo atsisakyta juos priimti, pareikalavo etatų sąrašus papildomai suderinti su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo, planavimo ir organizavimo poskyrio vedėju. Tokio suderinimo anksčiau nebuvo reikalaujama. Ieškovui reiškiant nepasitenkinimą nesudarytomis tinkamomis darbo sąlygomis, buvo inicijuotas stovyklos vidaus auditas, kurio pagrindu atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu. Atsakovas tokiais savo veiksmais siekia išvengti atsakomybės ir daryti ieškovui psichologinį spaudimą. Atsakovas ignoravo ieškovo prašymus suteikti jam kasmetines atostogas. Kadangi atsakovas nuolat ir sistemingai pažeidinėjo ieškovo, kaip darbuotojo, teises, pažeidimai tęsėsi ilgą laiką, ieškovas atliko visus įmanomus veiksmus, kad pažeidimai jo atžvilgiu būtų nutraukti, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5000,00 Lt neturtinės žalos. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą suteikti nuo 1994-06-02 neišnaudotas ieškovui priklausančias kasmetines pailgintas atostogas už nepanaudotas kasmetines pailgintas atostogas, sumokant ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki jų pradžios, atleisti ieškovą iš Vaikų ir jaunimo stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų pagal LR DK 128 str. 1 d., atleidimo iš darbo dieną nukeliant į kitą dieną po visų nepanaudotų kasmetinių atostogų pabaigos dienos, atleidimo dieną visiškai atsiskaityti su ieškovu – išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo dienos užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nustatant terminą per kurį sprendimas turi būti įvykdytas ir nurodant, kokio dydžio bauda skiriama atsakovui, ją mokant ieškovui už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo. Prašo priteisti iš atsakovo 5540,32 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą (atskaičius mokesčius) už darbą nuo 2012-03-01 iki 2012-06-30 ir darbo užmokesčio įsiskolinimą nuo 2012-07-01 iki nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimo, 257,90 Lt dydžio delspinigius iki ieškinio patekimo dienos ir delspinigius, kurie susidarys nuo ieškinio pateikimo dienos iki vėluojamo sumokėti darbo užmokesčio ir delspinigių sumokėjimo dienos, 5000,00 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra ieškovo darbdavys, todėl ieškovo ieškinio reikalavimai yra atmestini. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra ir nebuvo priėmusi sprendimą dėl darbo santykių su ieškovu, todėl atsakovas nėra ieškovo darbdavys. Atsakovas ir ieškovas nėra sudarę darbo sutarties ir jokiais kitais pagrindais ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje darbo funkcijų neatlieka. Ieškovo minima stovykla teisės aktų nustatyta tvarka nėra įregistruota, t.y. jokio juridinio asmens, kurio direktoriaus pareigas, kaip nurodoma, ėjo ieškovas, juridine prasme nėra – stovykla nėra įgijusi juridinio asmens teisnumo, todėl nei stovyklos įsteigimo faktu, nei stovyklos įstatais ieškovas negali įrodinėti savo reikalavimą, kadangi šie įrodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo. Savivaldybės biudžetinės įstaigos nėra savivaldybių administracijų struktūriniai padaliniai, todėl tokių įstaigų darbuotojų ir biudžetinių įstaigų steigėjo ar/ir steigėjo administracijos darbo santykiai nesieja. VSDFV Vilniaus skyriaus 2012-04-12 rašte nurodyta, kad nuo 2005-01-01 ieškovo darbdavys yra BĮ „(duomenys neskelbtini)“, t.y. savarankiškas juridinis asmuo. Ieškovo teiginiai apie stovykloje vykdytą veiklą (darbo funkcijas) yra neįrodyta, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog lėšos, išmokėtos ieškovui, buvo mokamos teisėtai. Dėl galimai ieškovo nusikalstamų veikų atsakovas audito medžiagą ir kitus dokumentus yra perdavęs ikiteisminio tyrimo institucijoms. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad stovykla buvo finansuojama iš atsakovo biudžeto, nepatvirtina fakto, jog atsakovas yra ieškovo darbdavys, kadangi lėšų panaudojimo faktas nesukuria darbo teisinių santykių. Ieškovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikytinas neįrodytu.

             Trečiasis asmuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vasaros stovykla įsteigta 1994-06-01 Vilniaus miesto valdybos 1994-05-30 potvarkiu Nr. 1031V ir patvirtinti laikinieji nuostatai. Ieškovas paskirtas (duomenys neskelbtini) direktoriumi 1994-06-02 Vilniaus miesto Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo 1994-05-31 įsakymu Nr. 73K. VMSA Kultūros, švietimo ir sporto departamento direktoriaus 2004-07-02 įsakymu Nr. 06-D-V-26 nuo 2004-07-15 BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ buvo pavesta tvarkyti Savivaldybės biudžetinių švietimo, sporto ir kultūros įstaigų buhalterinę apskaitą, tame tarpe ir vaikų ir jaunimo stovyklos “ (duomenys neskelbtini)“. Už stovykloje vykdomą veiklą trečiasis asmuo neatsako, trečiasis asmuo nėra stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ darbdavys. Trečiojo asmens paskirtis užtikrinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių švietimo, sporto ir kultūros įstaigų finansinių-ūkinių operacijų teisėtumą, nustatytu laiku apskaičiuoti ir pervesti šių įstaigų darbuotojams darbo užmokestį ir kitas išmokas, apskaičiuoti ir pervesti gyventojų pajamų mokestį į biudžetą ir kt. Darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas vadovaujantis pateiktais stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais nustatytu tarnybinio atlyginimo koeficientu. Trečiasis asmuo darbuotojų etatų bei tarifikacijų sąrašus suderina su Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriumi ir BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“. Šią tvarką ieškovas žinojo ir minėta tvarka galioja iki šiol, tačiau etatų sąrašą yra suderinęs tik 2005, 2006, 2008 metais. Ieškovas kas mėnesį atnešdavo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, patvirtintus savo įstaigos antspaudu ir parašu, o trečiasis asmuo skaičiavo darbo užmokestį, nepareikalavus suderinto etatų sąrašo. Kadangi atsakinga įstaigos buhalterė 2011 m. skaičiavo darbo užmokestį, vadovaujantis paskutiniu galiojančiu įsakymu, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl tarnybinių koeficientų nustatymo vėluodavo, jai buvo paskirta nuobauda.  2012 m. kovo mėnesį darbo užmokesčio mokėjimas buvo sustabdytas, kadangi buvo atliekamas stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vertinimas. Stovykla nėra likviduota, reorganizuota ar perduota kito Vilniaus miesto savivaldybės departamento reguliavimo sričiai. Atsakovas nėra atleistas iš užimamų pareigų. Iki 2010-12-31 atsakovui buvo nustatomas TA koeficientas, o nuo 2011-01-01 tokių įsakymų trečiasis asmuo nėra gavęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą atleisti ieškovą iš Vaikų ir jaunimo stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų pagal DK 128 str. 1 d., priteisė ieškovui iš atsakovo 21644,16 darbo užmokesčio įsiskolinimo (neatskaičius mokesčių), 2027,35 Lt delspinigių (neatskaičius mokesčių), po 80,76 Lt už kiekvieną dieną vidutinio darbo dienos užmokesčio (neatskaičius mokesčių) iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos, 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994-05-30 potvarkiu Nr.1031V buvo nutarta nuo 1994-06-01 įsteigti (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklą ir patvirtinti stovyklos laikinuosius nuostatus. (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklos nuostatų VII dalyje nustatytos direktoriaus pareigos, kurios siejamos su pačios stovyklos veiklos organizavimu, o ne su jos teisinio statuso registravimu. Atsakovas, teigdamas, jog neesant juridinio asmens – stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ - įregistravimo Juridinių asmenų registre, negalėjo susiklostyti ir darbo santykiai, nepagrįstai perkėlė darbo sutarties tinkamą įforminimą ant ieškovo pečių. Teismas padarė išvadą, jog darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę, nors pats atsakovas nebuvo įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimus įpareigoti atsakovą suteikti nuo 1994-06-02 neišnaudotas kasmetines pailgintas atostogas už nepanaudotas kasmetines pailgintas atostogas, sumokant ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki jų pradžios, perkelti atleidimo iš darbo datą ją nukeliant į kitą dieną po visų nepanaudotų kasmetinių atostogų pabaigos dienos, atleidimo dieną visiškai atsiskaityti, nes teismui konstatavus, jog ieškovą ir atsakovą siejo darbo santykiai, ir šioje dalyje išsprendus ginčą, reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą suteikti kasmetines pailgintas atostogas patenkinimas būtų perteklinis, kadangi atsakovas turi įstatyminę pareigą suteikti kasmetines atostogas, laikantis DK 169 str. nustatytos tvarkos. Taip pat teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą atleidimo iš darbo datą nukelti į kitą dieną po visų nepanaudotų kasmetinių atostogų pabaigos dienos ir atleidimo dieną visiškai atsiskaityti su ieškovu. Teismas konstatavo, kad tokie reikalavimai galėtų būti tenkinami, jeigu atsakovas įstatyme numatytos pareigos neįvykdytų, tačiau byloje nėra pagrindo konstatuoti esant pažeistą įstatymo saugomą teisę.

Teismas nustatė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-04-09 įsakymą Nr. 41-197 dėl tarnybinių koeficientų Vilniaus miesto švietimo įstaigų direktoriams nustatymo, stovyklos „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui (ieškovui) buvo nustatytas 13,9 tarnybinio atlyginimo koeficientas laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-08-31 įskaitytinai. Ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas remiantis įsakymais. Todėl paskaičiuojant ieškovui priklausančio darbo užmokesčio dydį teismas vadovavosi minėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-04-09 įsakymu ir priteisė ieškovui iš atsakovo 21644,16 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimo (neatskaičius mokesčių), susidariusio už laikotarpį nuo 2012-03-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2013-03-25, iš atsakovo ieškovui priteisė po 80,76 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio (neatskaičius mokesčių) iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos. Teismas, vadovaudamasis LR delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d., šioje normoje įtvirtintu delspinigių dydžiu - 0,07 procento, priteisė ieškovui delspinigių po 0,07 procento už 2091 dieną, iš viso 2027,35 Lt.

Teismas konstatavo, kad ieškovui yra padaryta neturtinė žala – ieškovas dėl atsakovo pozicijos, kad jų nesieja darbo santykiai, ilgą laiką nemokėto darbo užmokesčio, darbo užmokesčio mokėjimo nemotyvuoto nutraukimo, tinkamų darbo sąlygų nesudarymo patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas dirbo daugiau nei dešimt metų, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, ieškovas drausminių nuobaudų neturėjo. Todėl ieškovui priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir įpareigojo atsakovą atleisti ieškovą iš neegzistuojančio juridinio asmens vadovo pareigų, nepagrįstai priteisė ieškovui darbo užmokestį iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nors ieškovas atsakovo administracijoje jokių darbo funkcijų nevykdė. Pažymi, kad stovykla „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisnumo – ji nėra registruota Juridinių asmenų registre, todėl negalima konstatuoti, kad ieškovas ėjo stovyklos direktoriaus pareigas. Nesutinka, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažinta ieškovo darbdaviu ir kad juos sieja darbo ar kitokio pobūdžio teisiniai santykiai. Teigia, kad dokumentai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra niekiniai, kadangi priimti iki juridinio asmens įsteigimo ir negali būti teisėtas pagrindas finansinei naudai gauti. Taip pat pažymi, kad atsakovui nebuvo jokio pagrindo sudaryti su ieškovu darbo sutarties, kadangi nebuvo įsteigtas juridinis asmuo. Nurodo, kad pats atsakovas, veikdamas kaip biudžetinių įstaigų steigėjas, prisiėmė kompetenciją neregistruoti ir nesuteikti teisnumo stovyklai „(duomenys neskelbtini)“. Niekuomet nepavedė ieškovui atlikti jokių darbo funkcijų, tik susiklosčius situacijai, kuomet nebuvo užtikrintas Savivaldybės biudžeto lėšų tinkamas panaudojimas ir biudžetinių  įstaigų sąrašuose, rengiant įsakymus dėl apmokėjimo, buvo nurodyta stovykla „(duomenys neskelbtini)“, ieškovui buvo pervedamos piniginės lėšos.

2) Nurodo, kad ieškovas galimai klastojo duomenis apie stovyklos veiklą ir tiesiog leisdavo stovyklos teritorijoje apsistoti įvairioms skautų organizacijoms. Ieškovo pateikti sąsiuviniai su fragmentiškais įrašais bei jo nenuoseklūs paaiškinimai nėra įrodymai, leidžiantys teigti, kad atsakovą su ieškovu  siejo darbo funkcijos. Be to, nekilnojamasis turtas, esantis stovyklos teritorijoje, nebuvo perduotas valdyti ir vykdyti veiklą stovyklai „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad patalpos buvo pripažintos netinkamomis gyventi ir todėl viešojo konkurso būdu išnuomotos kaip negyvenamosios, tinkamos administracinei veiklai. Taip pat nurodo, kad stovykloje daugiau darbuotojų nebuvo. Mano, kad ieškovas nesąžiningai gavo lėšas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir kad ieškovui buvo suteikta galimybė papildomai gauti lėšų iš atsakovo, nors pastarasis net nėra ieškovo darbdavys.

3) Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos priteisimo. Teigia, kad ieškovas tokios žalos nepatyrė. Ieškovas, priėmęs mokamą užmokestį, nesąžiningai kelia nesumokėtą sumą už darbo funkcijas, kurių apskritai nevykdė, klausimą ir reikalauja darbo užmokesčio kartu su delspinigiais, nors jokio darbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ieškovas neatliko.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo:

1) teismas tinkamai pripažino tarp šalių esant darbo santykius, o apeliantas nepagrįstai ginčija dar 2009-03-09 teismo sprendimu nustatytą prejudicinį faktą dėl darbinių santykių egzistavimo. Pažymi, kad ieškovą ir atsakovą darbo santykio šalimis net kelis kartus kvalifikavo Valstybinė darbo inspekcija.

2) Nurodo, kas apeliantas ieškovui mokėjo darbo užmokestį, kontroliavo ieškovą, duodavo papildomus nurodymus, tikrino ar pastarasis yra savo darbo vietoje, už ką ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda, vėliau panaikinta teismo.

3) Teigia, kad pats apeliantas, perleisdamas stovyklos naudojamas patalpas, pažeidė pareigą užtikrinti savo darbuotojų tinkamas darbo sąlygas. Todėl, paskutiniu metu stovyklaudavo skautai, kuriems dėl jų organizacijos specifikos stovyklos aplinka ir buitis tiko. Taip pat stovyklos veiklą patvirtina stovyklautojų registracijos žurnalai. Pabrėžia, kad jokių reikalavimų iš apelianto pusės dėl žurnalų vedimo tvarkos nebuvo, vedė juos savo iniciatyva. Tai, kad stovykla veikė, patvirtina ir apklausti liudytojai. 

4) Nurodo, kad būtent tas faktas, jog stovykla nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, patvirtina ieškovo ir atsakovo darbo santykius. Pirminė apelianto valia buvo sukurti ne atskirą juridinį asmenį, o stovyklą kaip Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teritorinį padalinį. Teigia, kad apeliantas žinojo, jog stovykla neturi savarankiško teisnumo. Tai patvirtina atliktų darbų priėmimo aktas, kuriame apeliantas nurodomas kaip remonto darbų užsakovas. Be to, pareigą įregistruoti stovyklą juridinių asmenų registre turėjo pats apeliantas. Vadovaujantis CK 2.61 str. dokumentai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomi niekiniais. Darbo santykiai tiesiogiai užsimezgė tarp ieškovo ir atsakovo, tačiau vėliau joks juridinis asmuo sandorio nepatvirtino, nes nebuvo įsteigtas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas yra ieškovo darbdavys ir kad bylos šalis sieja darbo teisiniai santykiai. Taigi, byloje kilo ginčas dėl bylos šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo.

Pagal DK 93 str. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti sulygtą darbo užmokestį užtikrinti darbo sąlygas. Būtinosios darbo sutarties sąlygos yra darbuotojo darbovietė ir darbo funkcijos, taip pat darbo užmokesčio mokėjimo tvarka (DK 95 str.). Pagal DK 99 str. 1 d. darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų. Be to, DK 99 str. normos turinys leidžia daryti išvadą, kad už tinkamą darbo sutarties įforminimą yra atsakingas darbdavys, o šios pareigos netinkamas įvykdymas arba jos nevykdymas nepašalina darbo teisinių santykių buvimo. Darbo sutarties sudarymą ir įforminimą analogiškai reglamentavo ir LR darbo sutarties įstatymas, galiojęs teisinių santykių tarop šalių atsiradimo momentu (3str., 7-8 str., 17 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus miesto valdybos 1994-05-30 potvarkiu Nr.1031V buvo nuspręsta nuo 1994-05-30 įsteigti (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklą ((duomenys neskelbtini)), taip pat patvirtinti (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklos laikinieji nuostatai (I t., b.l.14). Vilniaus Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo 1994-05-31 įsakymu Nr. 73K ieškovas buvo paskirtas šios stovyklos direktoriumi, jam buvo nustatytas mėnesinis tarnybinis atlyginimas (I t., b.l.12). Ieškovo darbo funkcijos buvo nustatytos (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklos nuostatuose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo 2003-10-10 įsakymu Nr.V-368 (I t., b.l.18-23) buvo patvirtinti nauji (duomenys neskelbtini) vasaros stovyklos nuostatai. Kadangi minėta stovykla kaip juridinis asmuo nebuvo įregistruota, o tokį juridinį asmenį įregistruoti pareiga kilo atsakovui, o ne ieškovui, ši stovykla negali būti laikoma ieškovo darbdaviu, nes neturi teisnumo (DK 16 str.). Taigi, įsakymą dėl ieškovo skyrimo stovyklos, išlaikomos atsakovo, direktoriumi priėmė atsakovo padalinio vadovas, patalpos, kuriose veikė stovykla, priklausė atsakovui (I t., b.l.88-89) (patalpos pripažintos netinkamomis naudoti tik Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2007-12-05 sprendimu (I t., b.l.90)), atlyginimą ieškovui nustatė atsakovas. Atsižvelgdama į aukščiau minėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė darbo teisiniai santykiai, o atsakovas yra ieškovo darbdavys. Kadangi stovykla kaip juridnis asmuo nebuvo įregistruota, o už tai buvo atsakingas atsakovas, todėl atsakovo veiksmai skiriant ieškovą stovyklos direktoriumi laikytini ne kaip darbdavio steigėjo, o kaip paties darbdavio veiksmai. Tai patvirtina ir į bylą pateikti VSDFV Vilniaus skyriaus duomenys (I t., b.l.62-65), pagal kuriuos ieškovo dardaviu nuo 1994-06-02 nurodomas Vilniaus miesto švietimo ir jaunimo reikalų skyrius, vėliau Vilniaus m. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyrius. Be to, minėti duomenys patvirtina, kad šalys susitarė dėl visų esminių darbo sutarties sąlygų (darbo vietos, darbo funkcijų, atlyginimo). Ieškovas pakluso atsakovo nustatytai darbo vidaus tvarkai, o tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir atsakovo veiksmai, nes stovyklos etatų sąrašai buvo derinami su atsakovu, iki 2012 m. vasario mėn. atsakovas mokėjo ieškovui darbo užmokestį, atsakovas kiekvienais metais nustatinėjo ieškovo pareiginio atlyginimo dydį, atsakovas buvo skyręs ieškovui drausmines nuobaudas, kurios teismo tvarka buvo panaikintos, kontroliavo ieškovą, taip pat kiti bylos duomenys (I t., b.l.24, 45, 62-65, 116, 125-126, 176, 180-188, II t., b.l.30-32, 132-134). Trečiasis asmuo tik tvarkė buhalterinę apskaitą (I t., b.l.43-44, 159-165). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai aiškino ir taikė DK normas. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, nekartodama teismo motyvų teisėjų kolegija jiems pritaria ir plačiau šiuo klausimu nepasisako. Duomenų apie ieškovo atleidimą ar jo kaip darbuotojo teisės aktų nustatyta tvarka perkėlimą į kitą įmonę atsakovas į bylą nepateikė, todėl darbo teisiniai santykiai tarp šalių nėra nutrūkę iki šiol.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas vadovavosi teisinės galios neturinčiais dokumentais (Vilniaus miesto valdybos 1994-05-30 potvarkiu Nr.1031V, Vilniaus Švietimo ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo 1994-05-31 įsakymu Nr. 73K, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo 2003-10-10 įsakymu Nr.V-368) yra nepagrįsti, kadangi atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad šie dokumentai yra negaliojantys arba teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikinti ar atšaukti. Aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) vasaros stovykla nebuvo įregistruota kaip savarankiškas juridinis asmuo, nereiškia šių dokumentų negaliojimo, priešingai – patvirtina, kad atsakovas yra ieškovo darbdavys. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo vykdymo, dėl nustatytų pažeidimų stovykloje nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi sprendžiamas klausimas dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau nesprendžiamas klausimas dėl ieškovo darbo funkcijų tinkamo atlikimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada, kad nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės ieškovui pavestų funkcijų tinkamas vykdymas. Atitinkamai pripažinus buvus tarp šalių darbo teisinius santykius, ieškovas turi teisę į darbo užmokestį, o atsakovui jo nemokant, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti darbo užmokestį ir netesybas. Kadangi atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl priteistų darbo išmokų dydžio neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, nesutikimą grįsdamas vieninteliu argumentu, kad jis nėra ieškovo darbdavys, šalių nesieja darbo teisiniai santykiai, todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovui neturtinę žalą. Tačiau pirmosios instancijso teismui pripažinus, kad šalis sieja darbo teisiniai santykiai ir teisėjų kolegijai sutikus su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovo minėti apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos yra nepagrįsti, todėl atmetami. Atsakovas pažeidė ieškovo kaip darbuotojo teises, nemokėjo jam atlyginimo, nesudarė tinkamų darbo sąlygų ir nenutraukė su ieškovu darbo santykių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą. Teismo priteista neturtinė žala yra protinga, proporcinga atsakovo padarytam ieškovo teisių pažeidimui.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė darbo sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas, teisingai kvalifikavo ieškovą ir atsakovą siejančius teisinius santykius, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl atsakovo skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Ieškovas patyrė 1517 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, neviršijant LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 p. nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovui priteisiama 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93str., 98 str.). Ieškovo patirtos išlaidos, rengiant pirmosios instancijos teismui prašymą dėl rašymo apsirikimo nesusijusios su apeliacinio skundo nagrinėjimu, todėl šios išlaidos ieškovui nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovui A. P. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

              Teisėjai                                                        Andrutė Kalinauskienė

                                                                      Loreta Lipnickienė

                                                                                    Andžej Maciejevski