Civilinė byla Nr. e2A-508-464/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01972-2017-4   

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.5; 2.1.5.1.3.11; 2.1.5.3.; 2.2.2.3.1.8.; 2.6.7; 2.6.8.8.  

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ ir atsakovo J. V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-774-803/2018 pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ ieškinį atsakovui J. V. K. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava“ 2017-09-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2017-12-06 patikslinusi, prašė:

1.1.                      pripažinti negaliojančia 2004-12-20 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                        J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 11 584,80 Eur;

1.2.                      pripažinti negaliojančia 2006-12-04 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                        J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 11 584,80 Eur;

1.3.                      pripažinti negaliojančia 2007-12-10 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                          J. V. K., taikyti restituciją priteisiant 34 754,40 Eur;

1.4.                      pripažinti negaliojančia 2008-01-25 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                             J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 15 929,10 Eur;

1.5.                      pripažinti negaliojančia 2008-11-14 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                                  J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 40 546,80 Eur;

1.6.                      pripažinti negaliojančia 2009-10-14 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                                 J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 40 546,80 Eur;

1.7.                      pripažinti negaliojančia 2009-11-11 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                                 J. V. K., taikyti restituciją priteisiant 3 041,01 Eur;

1.8.                      pripažinti negaliojančia 2010-11-15 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                        J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 4 344,30 Eur;

1.9.                      pripažinti negaliojančia 2005-12-12 autorinę sutartį, sudarytą su atsakovu                          J. V. K., taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo 10 108,61 Eur;

1.10.                      priteisti iš atsakovo J. V. K. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.11.                       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2014-05-09 įvykusiame XXVI kongrese buvo išrinktas naujas ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ (toliau – ir asociacija, asociacija „Linava“) prezidiumas, kurio iniciatyva yra tikrinami buvusių valdymo organų sudaryti sandoriai. Patikrinimų metu nustatyta, kad tuo metu, kai asociacijos prezidentu buvo išrinktas A. K. (nuo 2002-05-04 iki 2015-05-15), su atsakovu, nuo 2003-02-03 iki 2015-01-09 ėjusiu šio prezidento patarėjo pareigas, tuometinis generalinis sekretorius, trečiasis asmuo V. G., asociacijos vardu buvo sudaręs 9 autorines sutartis, kurių sudarymo laikotarpis nuo 2004-12-20 iki 2010-11-15, o vertė – 173 916,82 Eur (600 500 Lt).

3.       Ieškovės teigimu, šių sutarčių pagrindu atsakovui faktiškai buvo sumokėta 172 440,62 Eur už darbus, kuriuos jis turėjo atlikti vykdydamas savo, kaip asociacijos darbuotojo, pareigas. Tokią savo poziciją motyvavo autorinėse sutartyse nurodyto sutarties objekto ir atsakovui, kaip darbuotojui, pagal jo darbo funkcijas tenkančių darbų sutaptimi. Ginčijamose autorinėse sutartyse numatyti darbai buvo susiję su ataskaitų parengimu, muziejaus priežiūros darbais, ataskaitų asociacijos valdymo organui – prezidiumui – ruošimu. Taip pat ginčijamose sutartyse autoriniais darbais yra įvardijami ir asociacijos narių bei kandidatų anketavimas, duomenų rinkimas, atitinkamų metų narių veiklos rezultatų, tendencijų bei pokyčių asociacijos narystėje analizė, duomenų susisteminimas, diagramų, grafikų, skaičiavimų, išvadų bei pasiūlymų parengimas. Tačiau šių autorinėse sutartyse numatytų ataskaitų, teiktų asociacijos prezidiumui, paruošimas įėjo į atsakovo, kaip prezidento patarėjo, pareigą ruošti / rinkti prezidiumo posėdžiui medžiagą (dokumentus). Muziejaus, t. y. virtinos, kurioje buvo eksponuojami tam tikri eksponatai, įrengimui nereikėjo jokios specialios studijos, ji faktiškai ir nebuvo parengta, todėl tvirtina, kad ir šio autorinės sutarties objekto atsakovas nėra sukūręs (atlikęs).    

4.       Įvardintas autorines sutartis ieškovė prašo pripažinti tariamais sandoriais, kadangi jos realiai nebuvo vykdomos ir sudarytos tik tam, kad būtų formalus pagrindas atlikti atsakovui mokėjimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 str. 1 d.). Teismui nustačius, kad jos buvo vykdomos, prašė sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančias viešojo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str. 2 d.). Be to, pasak ieškovės, ginčijamos autorinės sutartys sudarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (toliau – Asociacijų įstatymas)  (2004-01-22 įstatymo Nr. IX-1969 redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą imperatyvią normą, draudžiančią asociacijai pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, išskyrus atvejus, kai tokiu būdu yra suteikiama labdara asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą yra labdaros gavėjas, todėl jos pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

5.       Ieškinyje, be kita ko, nurodyta dar ir tai, kad nors ginčijamos sutartys yra pavadintos autorinėmis, tačiau pagal savo turinį bei esmę negali būti tokiomis laikomos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ, taikytinos 2003-03-05 įstatymo Nr. IX-1355, 2006-10-12 įstatymo Nr. X-855, 2008-03-13 įstatymo Nr. X-1454, 2010-01-19 įstatymo Nr. XI-656 redakcijos) prasme.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018-10-10 sprendimu ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančia  2004-12-20 autorinę sutartį ir taikė dalinę restituciją, iš atsakovo J. V. K. ieškovei priteisdamas 8 278,14 Eur; 2) pripažino negaliojančia 2005-12-12 autorinę sutartį ir taikė dalinę restituciją, iš atsakovo ieškovei priteisdamas 8 278,14 Eur; 3) pripažino negaliojančia 2006-12-04 autorinę sutartį ir taikė dalinę restituciją, iš atsakovo ieškovei priteisdamas 8 278,14 Eur; 4) pripažino negaliojančia 2007-12-10 autorinę sutartį ir taikė dalinę restituciją, iš atsakovo ieškovei priteisdamas 31 447,74 Eur; 5) pripažino negaliojančia 2008-11-14 autorinę sutartį ir taikė dalinę restituciją, iš atsakovo ieškovei priteisdamas 39 267,48 Eur; 6) pripažino negaliojančia 2009-10-14 autorinę sutartį ir taikė restituciją, iš atsakovo ieškovei priteisdamas 40 546,80 Eur; 7) priteisė iš atsakovo ieškovei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-09-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisė iš atsakovo ieškovei 3 843,47 Eur, o iš ieškovės atsakovui – 403,12 Eur bylinėjimosi išlaidas; 9) grąžino atsakovui 880,39 Eur permoką už ekspertizę; 10) kitą ieškinio dalį atmetė.     

7.       Teismas nustatė, kad atsakovas J. V. K. ėjo asociacijos „Linava“ prezidento patarėjo pareigas nuo 2003-02-03 iki 2015-01-09. Atsakovui pagal su juo 2003-02-03 sudarytą darbo sutartį Nr. 209 iki 2007-09-07 buvo mokamas 3 000 Lt atlyginimas, nuo 2007-09-07 – 10 minimalių atlyginimų darbo užmokestis (nuo 2007-07-01 iki 2008-01-01 MMA buvo 700 Lt, o nuo 2008-01-01 iki 2012-08-01 buvo 850 Lt). Taip pat su atsakovu, jam dirbant pagal darbo sutartį, laikotarpyje nuo 2004-12-20 iki 2010-01-15 buvo sudarytos ir 8 autorinės sutartys, kurių bendra vertė 162 332,02 Eur (560 500 Lt). Asociacijos 2017-06-26 parengtoje pažymoje nuodyta, jog pagal ginčo sutartis atsakovui išmokėta 128 740,44 Eur (444 515 Lt), neįskaitant mokesčių.  

8.       Teismas pripažino, kad byloje kilęs ginčas ir dėl autorinėmis sutartimis įformintų šalių teisinių santykių kvalifikavimo, ieškovei įrodinėjant, jog darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis buvo pakankamas atlyginimas už autorinėmis sutartimis įformintą darbą, todėl nebuvo pagrindo jų sudaryti, o atsakovui atsikertant, kad įstatymas jam laiduoja teisingą apmokėjimą už darbą ir jis neprivalo dirbti darbo sutartimi neaptarto darbo. Atsakovas sutinka su ieškove, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai ir dėl studijų parengimo bei muziejaus įsteigimo, jo priežiūrai reikalingų darbų atlikimo, tvirtindamas, jog su juo turėjo būti sudarytos papildomo darbo sutartys. Nurodytos aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas šioje dalyje ieškinio neginčijam bet ir nereiškia reikalavimo dėl darbo pagal autorines sutartis pripažinimo darbo teisiniais santykiais. Ir nors atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį, be kita ko, grindė ir jo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, argumentu, tvirtindamas, kad net be ieškinio pareiškimo teismas turėtų ginti darbuotojo teises, teismas su tokiu aiškinimu nesutiko.  

9.       Teismas nurodė, kad  atsakovas buvo priimtas į prezidento patarėjo pareigas, būtinoji darbo sutarties sąlyga dėl jo darbo funkcijų nebuvo keista. Pažymėjo, kad prezidento patarėjo pareiginėje instrukcijoje detalizuotos tokios atsakovo pareigos: sudaryti darbotvarkę, suderinti ją su prezidentu; ruošti / rinkti prezidiumo posėdžiui medžiagą (dokumentus) ir rūpintis, kad prezidiumo nariai paruoštą medžiagą gautų laiku; rašyti prezidiumo posėdžių protokolą, organizuoti posėdžių įrašus; sudaryti prezidiumo posėdžių spausdintus protokolus su papildoma medžiaga (priedais) ir užtikrinti protokolų (medžiagos) platinimą asociacijos darbuotojams; ruošti periodines (tikslines) ataskaitas apie prezidiumo darbą ir prezidiumo nutarimų vykdymą, teikti pagalbą prezidiumo nariams, t. y. padėti prezidiumo nariams vykdant savo funkcijas pagal prezidiumo nustatytas kuruojamas sritis, padėti organizuoti dalykinius pasitarimus su vežėjais, susitikimus su valstybinės valdžios atstovais, prezidento pavedimu dalyvauti prezidiumo sudarytų tarybų, sekcijų ar kitų kolegialių darinių darbe, sudaryti darbo ataskaitas, tvarkyti asociacijos narių registrą, narių priėmimo ir šalinimo procedūras (instrukcijos 6-10 p.).

10.       Tačiau, teismo vertinimu, ginčo sutartyse numatytos ir kitokio pobūdžio, nei pareigybės instrukcijoje,  atsakovo darbo funkcijos – vienų ginčo sutarčių objektas yra susijęs su studijos parengimu, kur reikalaujama ne tik paruošti ir surinkti prezidiumui medžiagą (instrukcijos            6 p.), bet ir teikti prognozes dėl veiklos, kitų ginčo sutarčių objektas – muziejaus steigimo organizavimas, priežiūra. Būtent šie autorinėse sutartyse numatyti jo darbai yra akivaizdžiai nutolę nuo atsakovo pareigų pagal darbo sutartį.

11.       Visgi įvertinęs tai, kad atsakovas neįrodinėja, jog ginčo sutartys yra susitarimas dėl papildomo darbo, t. y. nesant įrodinėjamai būtinajai darbo sąlygai – susitarimo dėl darbo užmokesčio sistemos fakto, o ieškovei neigiant, kad tai buvo papildomas darbas už atskirą atlyginimą, teismas pagrindo ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo darbo sutartimis nenustatė.

12.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek baigiamojoje kalboje aiškiai nurodė, kad būtent jo iniciatyva buvo pradėtas anketavimas studijai parengti. Liudytoju apklaustas A. K. patvirtino, jog muziejaus įsteigimo iniciatyva kilo 2005-04-21 prezidiumo posėdyje, kurio metu prezidentas informavo apie vežėjų prašymą surinkti ir išsaugoti turimą istorinę medžiagą apie Lietuvos kelių transportą, asociacijos kūrimą ir veiklą. Teismo vertinimu, tiek šių sutarčių objektas, tiek darbo sutarties šalių elgesys patvirtina, jog buvo atskiri susitarimai dėl studijų ir muziejaus įsteigimo, kurių įgyvendinimą ieškovė pasirinko įforminti autorinėmis sutartimis. Todėl su ieškovės argumentais, kad tokie ginčo sutartyse įvardinti darbai apskritai nebuvo atlikti, teismas nesutiko.  

13.       Teismas aktualiomis pripažino ir tokias aplinkybes, kad atsakovas nuo 1998 metų pradėjo dirbti asociacijoje ir jam teko iš pagrindų kurti bei vystyti Transporto departamentą, analizuoti ir nustatyti veiklos prioritetus, silpnas vietas, teikti vadovams pasiūlymus. Tai leido teismui prieiti ir prie tokios išvados, kad atsakovui negalėjo būti primesta darbdavio (t. y. ieškovės) valia sudaryti būtent autorines sutartis, jis galėjo derėtis dėl užimamos padėties asociacijoje, turėjo vadovaujamos patirties. Todėl labiau tikėtina, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne vien ieškovės valia, siekiant sau naudos ir mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą vengimo, bet abiejų šalių bendru susitarimu.

14.       Atmetęs šalių argumentus dėl ginčo sutartims taikytinų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatų, teismas pasisakė dėl sandorių vertinimo pagal CK normas, taip pat ir dėl senaties.

15.       Teismas nustatė, kad trys iš ginčijamų sutarčių, t. y. 2004-12-20, 2005-12-12 ir 2006-12-04, yra sudarytos daugiau nei prieš 10 metų, taigi bendrasis ieškinio senaties terminas yra praleistas (CK 1.125 str. 1 d.). Įvertinęs aplinkybes, kad ieškovei nebuvo suteikta visa informacija, susijusi su išmokamomis atsakovui lėšomis, kad 2011–2012 metais vyko teisminiai ginčai dėl revizijos komisijos narių išrinkimo teisėtumo, o bylos nagrinėjimo metu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių revizijos nariai negalėjo vykdyti savo funkcijų, be kita ko, patikrinti sandorių (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-400-141/2012, Vilniaus apygardos teismo 2013-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1019-611/2013, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-06 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-271-432/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2012-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2264-590/2012), teismas konstatavo svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti buvimą ir jį atnaujino. Pažymėjo, kad neprotinga būtų vertinti, jog, pasikeitus asociacijos administracijos vadovybei ir šiai išaiškinus galimai padarytus pažeidimus, juridinis asmuo prarastų teisę reikšti reikalavimą žalą padariusiems asmenims.

16.       Įvertinęs kiekvieno ginčijamo sandorio (ne)galiojimą ieškinyje įvardintais pagrindais, pirmosios instancijos teismas pagrįstu ir tenkintinu pripažino ieškovės reikalavimą dėl               2009-10-14 autorinės sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėjo, kad 2018-04-10 teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad ši sutartis, kurios suma 40 546,80 Eur (140 000 Lt), nebuvo vykdoma, atlikti mokėjimai anuliuoti (2018-04-20 teismo posėdžio garso įrašas (antras failas) nuo 6 min. 38 s. iki 11 min. 30 s.). Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad sutartis buvo tariama, siekiant sukurti fiktyvų mokėjimo pagrindą.  Nustatęs šį sandorio negaliojimo pagrindą, teismas nevertino minėtos sutarties galiojimo pagal CK 1.82 straipsnio 2 d dalį, nes tai tampa teisiškai nereikšminga.

17.       Tačiau spręsdamas dėl restitucijos ir atsakovo atsikirtimų, kad jis faktiškai negavo mokėjimų pagal 2009-12-04 kasos orderį Nr. 8/12 (2009-11-14 sutartis), kuriame nurodyta suma – 8 689 Eur (30 000 Lt), pagal 2009-12-24 kasos orderį Nr. 33/12 (2009-10-14 sutartis), kuriame nurodyta suma – 8 706 Eur (30 060 Lt), pagal 2009-12-04 kasos orderį Nr. 2/04 grynais iš kasos 2 342 Eur (8 085 Lt), teismas visų pirma pasisakė dėl pinigų atsakovui išmokėjimo fakto pagal kasos orderius.   

18.       Teismas nustatė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018-07-27 akte Nr. 11-1319(18) nurodyta, jog 2005-08-25 kasos išlaidų orderyje Nr. 23/08, 2009-12-04 kasos išlaidų orderyje Nr. 8/12, 2009-12-21 kasos išlaidų orderyje Nr. 33/12 ir 2010-04-02 kasos išlaidų orderyje           Nr. 2/04, eilutėse „Gavėjo parašas“, pasirašė J. V. K.. Kita vertus, ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad pagal rankraštinius įrašus dėl pinigų sumos negalima nustatyti, ar orderiuose (išskyrus 2010-04-02 kasos išlaidų orderį Nr. 2-04) eilutėse „Gavau“ rankraštinius įrašus, kuriais įrašytos konkrečios gautos sumos, parašė atsakovas ar kitas asmuo, ar šie įrašai padaryti vienu metu, ar nebuvo prirašyti vėliau (žr. LTEC 2018-07-27 ekspertizės akto Nr. 11-1319(18) išvadą antru – penktu klausimais ir LTEC 2018-08-10 ekspertizės akto Nr. 11-1407(18) išvadą pirmu – ketvirtu klausimais).    

19.       Pažymėjęs, kad atsakovas pinigų gavimo grynaisiais fakto pagal 2005-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 23/08 neneigia ir kad jam iš viso nekilo abejonių dėl neatsiskaitymo, teismas kaip mažai tikėtina pripažino tokią aplinkybę, kad atsakovas, kaip jis teigia, galėjo nepastebėti, jog nėra gavęs 30 000 Lt. Pretenzijų nebuvimas dėl pinigų nesumokėjimo pagal 2005-08-25,         2009-12-04, 2009-12-21, 2010-04-02 kasos išlaidų orderius, teismo vertinimu, sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas juose nurodytas sumas gavo. Kadangi visuose kasos išlaidų orderiuose eilutėse „gavėjo parašas“ pasirašė atsakovas, turi būti laikoma, kad jam yra sumokėtos orderiuose nurodytos sumos. Be to, nebūtų protinga manyti, kad didelę patirtį ir aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, gebėjęs ilgą laiką dirbti vadovaujamose pareigose, būtų pasirašęs neužpildytame orderių blanke ir nesuprastų tokio dokumento paskirties bei jo pasirašymo pasekmių.   

20.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2009-12-21 kasos išlaidų orderis Nr. 33/12 buvo atspausdintas su jau įrašyta 30 060 Lt suma skaičiais. Atsakovas, pasirašydamas šiame orderyje, matė skaičiais įrašytą išmokamą sumą, sutampa orderyje skaičiais ir žodžiais nurodyta suma. Todėl atsakovo argumentus, kad pagal orderį buvo išmokėta ne 30 060 Lt, o kitokia suma, vertino kritiškai ir atmetė kaip neįrodytus.

21.       Nurodęs, kad atsakovas nepaneigė ieškovės įrodinėjamų aplinkybių dėl pinigų gavimo fakto pagal 2009-10-14 sudarytą sutartį, kuri nebuvo vykdoma, bei įvertinęs, kad sutartinių santykių laikotarpiu nuo jų pradžios buvo mokėta ir grynaisiais pinigais, teismas nenustatė pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pinigų sumos grynaisiais jam nebuvo išmokėtos. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas, dirbdamas transporto srityje, pasirašęs 2009-10-14 sutartį ir neatlikęs pagal ją darbų, nors turėjo didelę patirtį komerciniuose santykiuose, dėl ko laikytinas lygiu ieškovei ir atsakomybės požiūriu (CK 6.38 str.), neinicijavo sutarties nutraukimo, taip pat negali būti preziumuojamas  jo sąžiningumas šiame teisiniame santykyje (CK 6.158 str.).   

22.       Teismas nurodė, kad pagal ginčo autorines sutartis iš viso ieškovė turėjo sumokėti 173 916,82 Eur (600 500 Lt), o faktiškai pagal šias sutartis ieškovė sumokėjo 172 449,31 Eur (595 433 Lt). Ieškovė, atlikdama bankinius mokėjimus, nenurodydavo pagal kokią konkrečią sutartį mokėjimai yra atliekami. Todėl teismas sprendė, kad mokėjimai paskirstytini pagal CK 6.55 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. pirmiausia dengiama seniausia skola, o šią normą atitinkantis visų mokėjimų paskirstymas yra detalizuotas pateiktoje į bylą 2018-06-04 pažymoje Nr. S–1477.  

23.       Taigi, atsižvelgęs į atsakovo gautų pinigų faktą bei pripažinęs 2009-10-14 autorinę sutartį negaliojančia, iš atsakovo ieškovei teismas priteisė visą ginčo sutartyje nurodytą sumą –          40 546,80 Eur (CK 1.80 str. 2 d.).  

24.       Spręsdamas kitos, 2004-12-20 autorinės sutarties galiojimo klausimą, teismas sutiko su ieškove, kad šis sandoris pagal savo turinį ir esmę negali būti laikomas autorine sutartimi ATGTĮ prasme, nes jokie autoriniai darbai nebuvo atlikti. Nustatė, kad 2004-12-20 buvo sutarta dėl tokių darbų atlikimo kaip: narių ir kandidatų į asociacijos narius anketavimo, paruošiamųjų darbų ir duomenų surinkimo; narių ir kandidatų į asociacijos narius 2004 metais veiklos analizės, tendencijų; narių ir kandidatų į asociacijos narius judėjimo analizės 2004-2005 metais; narių ir kandidatų priėmimo, dalyvavimo, šalinimo taisyklių paruošimo.   

25.       Įvertinęs tai, kad anketa nebuvo sudaroma literatūros, mokslo ar meno srityje, ji naudota žinybiniais tiksliais, teismas sprendė, kad pripažinti atsakovo darbą, sudarant anketą, kaip autorinį, nėra teisinio pagrindo. Vertindamas, ar kita ginčo sutarties užduotis – narių ir kandidatų į asociacijos narius 2004 m. veiklos analizė, tendencijos – yra autorinis darbas, teismas pažymėjo, kad ją atlikdamas atsakovas turėjo remtis asociacijos turimais duomenimis (narystės duomenų registru), todėl šie darbai negali būti laikomi originaliais. Pasisakydamas dėl narių ir kandidatų priėmimo, dalyvavimo, šalinimo taisyklių parengimo, teismas nurodė, kad pagal ATGTĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą autorių teisių objektais nelaikomi teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai, todėl ir šis atsakovo darbas nėra autorinės sutarties objektu.    

26.       Teismas padarė tokią išvadą, kad ši 2004-12-20 sutartis neatitinka tariamojo sandorio kriterijų, nes nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas neketino jos vykdyti, o ir byloje nustatyta, jog ataskaitai reikalinga anketa buvo parengta, atsakovas tyrė vežėjų pateiktus duomenis, kuriuos gaudavo savo parengtos anketos pagrindu. Todėl reikalavimą šią sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu atmetė kaip neapgrįstą. Taip pat nenustatė  pagrindo išvadai, kad šis sandoris prieštarautų asociacijos tikslams. Aplinkybė, kad įprastai kasmetinės ataskaitos sudaro 20–26 lapus, nereiškia, jog toks atsakovo darbas turėjo būti atliekamas neatlygintinai, be to, pagal 2004-12-20 sutartį rengta ataskaita buvo pirmoji. Dėl to atmetė ieškovės reikalavimą 2004-12-20 sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.    

27.       Įrodytu ir pagrįstu teismas pripažino reikalavimą 2004-12-20 sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytą pažeidžiant Asociacijų įstatymo (2004-01-22 įstatymo Nr. IX-1969 redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą imperatyvą, draudžiantį asociacijai pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą. Įvertinęs tai, kad 2004-12-20 sutartimi nebuvo atlikti originalūs darbai, o atsakovas ataskaitos rengimui galėjo naudotis asociacijos turimais duomenimis (narystės duomenų registru, anketomis), teismas taikė dalinę restituciją, be kita ko, nurodęs, kad kasmetinių ataskaitų, taisyklių parengimas neįėjo į atsakovo darbines funkcijas. Atsižvelgdamas į ieškovės byloje pateiktus įrodymus apie įmonių, galinčių teikti tokių ataskaitų parengimo paslaugas, įkainius  (3 306,66 Eur, atitinkamai 11 417,25 Lt), teismas pripažino atsakovo pareigą grąžinti nepagrįstai sumokėtą jam 8 278,14 Eur (28 582,75 Lt) sumą (40 000 Lt – 11 417,25 Lt). Atsakovas neginčijo šių paskaičiavimų, neprašė skirti ekspertizės, savo skaičiavimų neteikė.    

28.       Vertindamas 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 sutarčių galiojimą teismas nurodė, kad jų objektai yra iš esmės identiški pirmiau įvertintos 2004-12-20 sutarties objektui, todėl taip pat pripažintinos negaliojančiomis analogišku teisiniu pagrindu – kaip pažeidžiančios Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 7 punkte įtvirtintą imperatyvą.   

29.       Spręsdamas dėl 2005-12-12 ir 2006-12-04 sutarčių pagrindu sumokėtų ir grąžintinų lėšų dydžio, teismas įvertino tai, kad pagal į bylą pateiktus duomenis vidutinė ataskaitų parengimo kaina yra 3 306,67 Eur (neįskaitant PVM) (11 417,25 Lt be PVM). Atitinkamai, teismas pripažino, kad atsakovas pagal kiekvieną iš aptartų sutarčių turi grąžinti po 8 278,14 Eur (11 584,80 Eur – 3 306,67 Eur) sumą. Pagal 2007-12-10 sutartį atsakovui už lygiai tokias pačias, kaip ir kitose sutartyse, paslaugas vietoje įprastos 11 584,80 Eur sumos buvo sumokėta                   34 754,40 Eur (120 000 Lt), o pagal 2008-11-14  sutartį – 40 546,80 Eur (140 000 Lt), toks dydis, teismo vertinimu, nepagrįstas įrodymais, taigi skirtumą tarp faktiškos tokių darbų kainos ir sumokėtosios priteisė iš atsakovo ieškovei, t. y. pagal 2007-12-10 sutartį – 31 447,74 Eur (108 582,75 Lt), pagal 2008-11-14 sutartį – 39 267,48 Eur.

30.       Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 2008-01-25 sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parengti muziejaus įsteigimo studiją. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, sprendė, kad tokia ekspozicija faktiškai buvo įrengta, šia aplinkybe leido įsitikinti ir atsakovo teismo posėdyje parodyta knyga „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“, kuri išleista 2009 metais. Atsakovas patvirtino, kad būtent jo sudarytų tekstų pagrindu buvo parengtas šis leidinys, atskirai už tai jis kito užmokesčio negavo. Todėl, pasak teismo, nėra teisinio pagrindo šią sutartį pripažinti tariama ar prieštaraujančia asociacijos veiklos tikslams. Neįrodžius, kad darbai atlikti už neprotingai didelę kainą, teismas taip pat atmetė ir ieškinio reikalavimą šią sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

31.       Kaip nepagrįstą ir neįrodytą teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiomis 2009-11-11 ir 2010-11-15 sutartis, kuriose atsakovas įsipareigojo parengti duomenų studijas, atlikti muziejaus priežiūros darbus. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ataskaitos, studijų forma, ginčo sutarčių galiojimo metu buvo rengiamos. Be to, liudytojai patvirtino, kad atsakovas aktyviai dalyvavo vežėjų veiklos tyrimo procese ir anketos sudaryme, apdorojant duomenis, ginčo sutarčių galiojimo laikotarpiu būtent atsakovas vykdė muziejaus priežiūros darbus. Taigi, vertindamas reikalavimą 2009-11-11 ir 2010-11-15 sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ginčijamos sutartys neatitinka tariamojo sandorio kriterijų, nes nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas neketino jų vykdyti. Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kokia yra vidutinė muziejaus priežiūros kaina, teismas nesutiko su ieškinio argumentais dėl šių sandorių akivaizdaus nenaudingumo ar sudarymo už nepagrįstą kainą. Taigi ir reikalavimus pripažinti 2009-11-11 bei 2010-11-15 sutartis negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 1 dalies ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindais teismas atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

32.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava” apeliaciniame skunde prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018-10-10 sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinti reikalavimai dėl 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 autorinių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir šiuos ieškinio reikalavimus tenkinti visiškai, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip: pripažinti negaliojančia 2004-12-20 autorinę sutartį, taikyti restituciją iš atsakovo priteisiant 11 584,80 Eur; pripažinti negaliojančia 2005-12-12 autorinę sutartį, taikyti restituciją iš atsakovo priteisiant 11 584,80 Eur; pripažinti negaliojančia 2006-12-04 autorinę sutartį, taikyti restituciją iš atsakovo priteisiant 11 584,80 Eur; pripažinti negaliojančia 2007-12-10 autorinę sutartį, taikyti restituciją iš atsakovo priteisiant 34 754,40 Eur; pripažinti negaliojančia 2008-11-14 autorinę sutartį, taikyti restituciją iš atsakovo priteisiant 40 546,80 Eur; 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai dėl          2008-01-25, 2009-11-11 ir 2010-11-15 autorinių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir priimti naują sprendimą – tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

32.1.                      Šalių 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 sudarytos sutartys yra tariami sandoriai, kuriais nebuvo siekiama įtvirtinti autorinių darbų atlikimą ir jie faktiškai nebuvo atlikti. Sutartyse autoriniais darbais nepagrįstai įvardinti kasmetinių ataskaitų parengimo darbai, kurie ir taip įėjo į atsakovo darbines funkcijas. Ginčijamos autorinės sutartys buvo sudarytos tik tam, kad būtų sukurtas fiktyvus pagrindas atlikti mokėjimus atsakovui ir tokiu būdu išgryninti lėšas. Todėl ginčijamos sutartys turėjo būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu ir taikyta visiška restitucija, priteisiant visas pagal šias sutartis sumokėtas sumas.

32.2.                      Ginčijamos 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 autorinės sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu, taikoma visiška restitucija. Asociacijos prezidiumas pavedė sekretoriatui organizuoti narių ir kandidatų į narius anketines apklausas ir pateikti išvadas bei pasiūlymus prezidiumui. Prezidiumas nebuvo pavedęs sudaryti autorinių sutarčių su atsakovu. Buvęs generalinis sekretorius V. G., sudarydamas ginčijamas autorines sutartis, nepagrįstai nesivadovavo prezidiumo nutarimais ir tuo pažeidė savo kaip vienasmenio valdymo organo kompetenciją, asociacijos įstatų 12.1.2 punktą, įpareigojantį generalinį sekretorių, sudarant sandorius, vadovautis prezidiumo nutarimais.

32.3.                      Ginčijamų 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 sutarčių sudarymas prieštaravo asociacijos veiklos tikslams. Asociacija turėjo savo darbuotojus, įskaitant atsakovą, kuriems buvo galima pavesti kasmetinių ataskaitų parengimo darbus. Kasmetinių ataskaitų parengime dalyvavo ne tik atsakovas, bet ir kiti darbuotojai, kuriems jokie papildomi mokėjimai nebuvo atliekami. Atsakovui pagal darbo sutartį buvo mokamas užmokestis ženkliai viršijantis vidutinį – nuo 2003 metų iki 2007-09-07 – 868,86 Eur (3 000 Lt) atlyginimas, nuo 2007-09-07 – 10 minimalių atlyginimų, t. y. nuo 7 000 Lt (2 027, 34 Eur) iki 8 500 Lt (2 461,77 Eur).

32.4.                      Protingas ir apdairus juridinio asmens vadovas, nusprendęs, kad ataskaitų parengimas neįeina į atsakovo darbo funkcijas, būtų pakeitęs pareigybės aprašymą ir už kasmetinių ataskaitų parengimą prie darbuotojui mokamo darbo užmokesčio būtų mokėjęs protingo dydžio priedą, proporcingą padidėjusiam darbo krūviui.

32.5.                      Teismas, spręsdamas dėl 2008-01-25, 2009-11-11 ir 2010-11-15 sutarčių galiojimo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį. Ne ieškovė turėjo paneigti sandorio įvykdymo faktą, o atsakovas turėjo įrodyti, kad sandoris buvo vykdomas. Nė vienas iš atsakovo pateiktų įrodymų nepatvirtina autorinių darbų, susijusių su muziejaus įrengimu, atlikimo.

32.6.                      Atsakovas pripažino, kad anksčiau nebuvo steigęs muziejų, byloje nebuvo jokių įrodymų, kad atsakovas turėtų atitinkamą patirtį ir kvalifikaciją. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, kodėl muziejaus metmenų parengimui buvo pasirinktas būtent atsakovas. Todėl 2008-01-25 sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu, o iš atsakovo priteista pagal šią sutartį sumokėta 15 929,10 Eur (55 000 Lt) suma.

32.7.                      Asociacijos prezidiumas 2005-04-21 posėdyje svarstė klausimą dėl muziejaus įsteigimo ir priėmė sprendimą įpareigoti asociacijos sekretoriatą, o ne atsakovą, organizuoti muziejaus steigimą. Prezidiumas nebuvo pavedęs generaliniam sekretoriui su atsakovu sudaryti autorinę sutartį dėl muziejaus įsteigimo. Asociacijos generalinis sekretorius           V. G., sudarydamas ginčijamas autorines sutartis, nepagrįstai nesivadovavo minėtu prezidiumo nutarimu ir tuo pažeidė savo, kaip vienasmenio valdymo organo, kompetenciją, asociacijos įstatų 12.1.2 punktą. Atsakovui neabejotinai apie šį pažeidimą buvo žinoma, nes jis dalyvavo prezidiumo posėdyje, todėl 2008-01-25 sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.

32.8.                      Byloje nesant duomenų apie pagal 2008-01-25 autorinę sutartį atsakovo parengtus muziejaus metmenis, ieškovė neturėjo procesinės galimybės surinkti įrodymų ir įrodinėti, kiek tokio pobūdžio darbai įprastai galėtų kainuoti. Byloje nustatyta, kad 20-25 puslapių apimties kasmetinės ataskaitos turėjo būti parengtos už ne didesnę kaip 3 306,67 Eur sumą. Taigi į ginčijamą 2008-01-25 autorinę sutartį įtrauktų darbų kaina neturėjo viršyti  3 306,67 Eur, nes šie darbai dar paprastesni ir reikalaujantys mažesnių laiko sąnaudų, lyginant su kasmetinių ataskaitų parengimu. Pripažinus 2008-01-25 autorinę sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikant dalinę restituciją, ieškovei iš atsakovo turėjo būti priteista 12 622,43 Eur suma (15 929,10 Eur (55 000 Lt) – 3 306,67 Eur = 12 622,43 Eur).

32.9.                      Tais pačiais sandorių negaliojimo pagrindais ir tų pačių faktinių aplinkybių kontekste turi būti pripažintos negaliojančiomis 2009-11-11 ir 2010-11-15 autorinės sutartys. Šiose sutartyse atskirai nėra išskirta, kokia yra kasmetinių ataskaitų parengimo kaina ir kokia yra muziejaus priežiūros darbų kaina. Pagal 2009-11-11 ir 2010-11-15 autorines sutartis jokių mokėjimų nebuvo atlikta, todėl, pripažinus šias sutartis negaliojančiomis, restitucijos klausimas neaktualus.

32.10.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama ne nuo ginčijamų sandorių sudarymo, o ne anksčiau kaip nuo 2010-11-29, kai V. G. buvo atšauktas iš generalinio sekretoriaus pareigų. V. G. sudarė ginčijamus sandorius ir per visą savo vadovavimą laikotarpį (nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29) nesiėmė jokių priemonių asociacijos pažeistoms teisėms ginti ir sandoriams ginčyti.

33.       Atsakovas J. V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018-10-10 sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:  

33.1.                      Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir nepagrįstai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias civilinius teisinius santykius. Visos ginčo sutartys buvo sudarytos tuo metu, kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Ieškovė neabejotinai buvo darbdavė, o atsakovas darbuotojas, todėl sutartys vertintinos kaip kilusios iš darbo teisinių santykių, juolab kad, priešingai nei sprendė teismas, nei atsakovas, nei ieškovė neginčijo fakto, kad šis ginčas kilęs būtent iš darbo teisinių santykių. Šalys nesutarė tik dėl to, ar atsakovas atliko papildomą darbą, ar darbo sutartyje numatytas funkcijas.    

33.2.                      Teismas iškraipė kasacinio teismo išaiškinimų esmę, neatsižvelgė į cituojamų bylų aplinkybes, todėl jo padaryta išvada, kad atsakovas privalėjo pareikšti atskirą reikalavimą dėl ginčo sutarčių pripažinimo darbo sutartimis, yra visiškai nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-541/2011 ir Nr. 3K-3-306-248/2017 suformuluoti išaiškinimai neturi nieko bendro su nagrinėjamoje byloje iškeltu ginču, jie nepaneigia teismo pareigos teisingai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. 

33.3.                      Ieškovės siekį sukurti su atsakovu būtent darbo teisinius santykius patvirtina tokios aplinkybės, kad sutarčių tekstus rengė ieškovė, atsakovas tame procese nedalyvavo; atsakovas pasitikėdamas darbdave pasirašė jos parengtas sutartis dėl papildomo darbo atlikimo; visus su atsakovo papildomu darbu susijusius mokesčius valstybinėms institucijoms sumokėjo ieškovė, už atliktą darbą niekada nebuvo teikiamos sąskaitos, darbdavė visus mokėjimus turėjo atlikti pagal sudarytose sutartyse nustatytas sąlygas.

33.4.                      Teismas pažeidė pareigą būti aktyviam byloje, susijusioje su darbo teisiniais santykiais (CPK 414 str.). Gavęs ieškinį, teismas privalėjo teisingai nustatyti nagrinėjimo dalyką, išsiaiškinti visas su ieškovės ir atsakovo darbo teisiniais santykiais susijusias aplinkybes, įvertinti ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo, kaip darbuotojo, teisinį statusą ir jo veiksmus šių sutarčių sudarymo metu, nustatyti, ar darbuotojui gali būti taikoma CK numatyta atsakomybė, taip pat vertinti, ar pagal ieškinyje suformuluotą ieškinio dalyką bei pagrindą atsakovui, pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, gali kilti DK įtvirtinta materialinė atsakomybė.

33.5.                      Atsakovas buvo ieškovės darbuotojas, kuris socialiniu ir ekonominiu požiūriu yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, todėl visos abejonės dėl teisinių santykių formos ir turinio turėjo būti aiškinamo darbuotojo naudai. Būtent darbdavė turėjo pareigą užtikrinti ir tinkamai įforminti darbo teisinius santykius, o ne silpnesnė darbo teisinių santykių šalis – darbuotojas.   

33.6.                      Su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl jeigu ir kiltų jo materialinės atsakomybės prievolė pagal DK, ji būtų ribota ir atsakovas privalėtų atlyginti ne didesnę nei jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą.

33.7.                      Sutartimis dėl duomenų studijų atsakovui pavestos funkcijos nebuvo nustatytos nei su juo sudarytoje darbo sutartyje, nei pareiginėje instrukcijoje. Dėl to teismas nepagrįstai sprendė, kad dalis sutarties objekto apima pareigybės instrukcijos reikalavimus.    

33.8.                      Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės deklaratyviais teiginiais, kad tuometinė valdyba ir atsakovas buvo glaudžiai susiję ir sudarytomis sutartimis, siekė pasipelnyti asociacijos sąskaita ar kad buvo ribojamas informacijos pateikimas nariams. Visi valdymo organo nariai apie ginčo sutartis žinojo nuo jų sudarymo momento, nes visi šių sutarčių pagrindu atlikti darbai buvo pristatomi asociacijos prezidiumo posėdžiuose.

33.9.                      Ginčo sutartims, kurios savo esme laikytinos sutartimis dėl papildomo darbo (darbo sutartimis) restitucijos taikymas yra negalimas, taip pat negalimas ir darbdavio sumokėtų mokesčių priteisimas iš darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2012, 2015-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015). Be to, ieškovė yra PVM mokėtoja, turinti teisę į šio mokesčio grąžinimą, o tai  reiškia, kad jis negali būti priteisiamas iš atsakovo.

33.10.                      Atsakovas, pasirašydamas naują, t. y. 2009-11-11 sutartį, kuria sutiko su darbdavio pasiūlytu mažesniu atlyginimu, suprato, kad 2009-10-14 sutartis yra nebegaliojanti. Sutarčiai, sudarytai 2009-10-14, taikytina darbo teisė, pagal DK darbdavys yra atsakingas už darbo teisinių santykių tiek sudarymo, tiek nutraukimo įforminimą, todėl būtent darbdavys ir turėjo pasirūpinti visais reikiamais 2009-10-14 sutarties nutraukimo formalumais, o ne darbuotojas – atsakovas, kuris yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis.   

33.11.                      Pagal ginčo sutartis ieškovė turėjo sumokėti atsakovui 133 478,26 Eur (460 500 Lt) neatskaičius mokesčių, o juos atskaičius – 112 144,95 Eur (386 900 Lt), o faktiškai jam buvo išmokėta 109 101,44 Eur (376 400 Lt) suma. Teismas priteisė iš atsakovo net 136 096,44 Eur (469 532,71 Lt), t. y. sumą, kuri yra didesnė už atsakovo pagal ginčo sutartis faktiškai gautą, be to, teismas nepagrįstai prie šios sumos priskaičiavo ir visus mokesčius, kuriuos ieškovė sumokėjo valstybinėms įstaigoms ir kurių faktiškai atsakovas negavo.   

33.12.                      Teismas, pripažinęs 2009-10-14 autorinę sutartį negaliojančia, nepagrįstai priteisė iš atsakovo 40 546,80 Eur, nes jokių mokėjimų pagal šią sutartį ieškovė niekada neatliko. Ieškovė 2009-06-23 mokėjimu sumokėjo atsakovui ne pagal 2009-10-14, o pagal           2008-11-14 sutartį. Tai pripažįsta ir pati ieškovė teismui pateiktoje 2018-06-04 pažymoje, šį mokėjimą priskyrusi būtent prie 2008-11-14 sutarties. Be to, teismas nepagrįstai prie 2009 metais atliktų mokėjimų priskyrė ir atliktus 2010 metais, t. y. 2010-04-29 (2 000 Lt), 2010-06-08 (97,50 Lt), 2010-07-02 (750 Lt). 

33.13.                      Atsakovas nėra gavęs mokėjimų grynaisiais pinigais pagal 2009-12-04, 2009-12-21 ir 2010-04-02 kasos išlaidų orderius. Tai, kad aptartais kasos išlaidų orderiais galimai kiti asmenys išsimokėjo pinigus, patvirtina šių orderių turinys. 2009-12-04 orderyje Nr. 8/12 nurodyta, kad juo išmokamos sumos pagal 2009-11-14 sutartį, tačiau tokia sutartis į bylą net nebuvo pateikta, visi įrašai padaryti ranka, skirtingomis rašysenomis. 2009-12-21 orderyje Nr. 33/12 nurodyta 2009-10-14 sutartis, kurios šalys niekada nevykdė ir kuri buvo anuliuota atsakovui pasirašius kitą ieškovės parengtą ir pateiktą, t. y. 2009-11-11 sutartį dėl to paties dalyko, joje numatant mažesnį darbo užmokestį. 2010-04-02 orderyje Nr. 2/04 nėra nurodyta jokia konkreti sutartis, kurios pagrindu yra atliekamas mokėjimas, ranka ištaisyta orderio data. Šie orderių trūkumai, atsižvelgiant į ekspertizės išvadas, kelia pagrįstas abejones dėl jų autentiškumo ir sudaro pagrindą manyti, kad juose sumos buvo įrašytos kitų asmenų, kurie galimai ir pasisavino orderiuose nurodytas lėšas. Tuo tarpu 2011-04-20 atlikto mokėjimo aprašyme nurodyta, kad jis yra atliekamas pagal 2010 metais sudarytą sutartį, todėl šis mokėjimas nepagrįstai priskirtas 2009-10-14 sutarčiai.

33.14.                      Tokie argumentai, kad po to, kai atsakovas iš ieškovės gaudavo mokėjimus pagal autorines sutartis, nuo atsakovo banko sąskaitos buvo nuimamos didelės piniginių sumos, niekaip neįrodo, kad neva 2009-10-14 sutartis buvo tariama ar kad ja sukurtas fiktyvus pagrindas mokėjimams atlikti.   

33.15.                      Ieškovė elgiasi nesąžiningai, nes būtent ji pati ir pasiūlė atsakovui sudaryti ginčo sutartis, atlikti juose numatytus darbus, atlyginimą už juos. Nėra aišku, kaip sutarties sudarymo metu pasiūlytas atlyginimas vėliau pasidarė per didelis. Atsakovas visus sutartyse numatytus darbus atliko, ieškovė darbus priėmė, atsakovo darbų rezultatais savo veikloje pasinaudojo. Atsakovas – silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, neturėjo teisinės pareigos įsitikinti, kad ieškovės atsakovui siūlomas atlyginimas yra jai galimai per didelis.

33.16.                      Darbai pagal ginčo sutartis buvo vykdomi visus metus. Atsižvelgiant į darbų kiekį ir apimtis nėra pagrindo vertinimui, kad numatytas darbo užmokestis buvo per didelis. Teismas turėjo imtis aktyvių veiksmų ginant silpnesniosios šalies (darbuotojo) interesus ir išsireikalauti iš ieškovės įrodymus apie atsakovo darbus, atliktus vykdant sutartis, kurių atsakovas objektyviai negalėjo pateikti, o ieškovė neteikė, nes jie jai nebuvo naudingi. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytojus, kurie būtų patvirtinę aplinkybes, susijusias su atsakovo atliktu darbu ir jo apimtimi.     

33.17.                      Vertindamas ieškovės į bylą pateiktus bendrovių pasiūlymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad šie pasiūlymai pateikti tik dėl dalies ginčo sutartimis vykdytų darbų. Darbo krūvis 2007-2008 metais buvo itin didelis, nes tai buvo prieškrizinis laikotarpis ir reikėjo analizuoti eksporto-importo dinamiką, ieškoti naujų prekių gabenimo rinkų, plėsti ir tobulinti esamus krovinių gabenimo maršrutus, atkreipti valdžios institucijų dėmesį ir parodyti vežėjų blogėjančią situaciją. Nario anketa pakito tiek kokybiškai, tiek savo apimtimi.   

33.18.                      Taikydamas ribotą restituciją teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-09 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-71-516/2016. Nors nurodytoje byloje ir buvo keliamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tuo pačiu pagrindu, kaip ir šioje byloje, tačiau bylos šalių nesiejo darbo teisiniai santykiai, nebuvo keliams klausimas dėl tarp darbuotojo ir darbdavio sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo.   

33.19.                      Ieškovės iniciatyva sudarytos ginčo sutartys savo turinio prasme yra vertintinos kaip susitarimai dėl papildomo darbo (darbo sutartys), joms taikytinos darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir DK nustatytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos. Darbdavys pareikšti teisme reikalavimą taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui ir priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą gali per  bendrąjį DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).   

33.20.                      Teismo išvada dėl galimybės atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pasikeitus valdymo organų nariams, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir prieštarauja teismų praktikoje suformuotiems išaiškinimams, pagal kuriuos ieškinio senaties termino skaičiavimui teisinės reikšmės neturi juridiniam asmeniui atstovaujančių valdymo organų narių sudėties pasikeitimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-941/2014). Ieškovė privalėjo įrodyti tai, kad ji neturėjo galimybės apie ginčo sutartis sužinoti savalaikiai, tačiau to nepadarė.   

33.21.                      Bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, tai patvirtina tendencingi teisėjos teiginiai, susiję su ginčo kvalifikavimu ir priteistinų sumų dydžiu, o tai reiškia, kad teisėja, dar neišnagrinėjusi visų bylos aplinkybių, neištyrusi visų į bylą pateiktų įrodymų, jau turėjo išankstinę nuostatą dėl pareikšto ieškinio reikalavimo ir bylos procesinės baigties (teismo posėdžio įrašas nuo 0:36:58 iki 0:37:46, nuo 0:52:40 iki 0:52:43, nuo 0:56:00 iki 0:56:17, nuo 1:09:30 iki 1:09:36, nuo 1:11:17 iki 1:11:31).

33.22.                      Bylos nagrinėjimo 2018-09-20 teismo posėdyje metu teisėja nesudarė galimybės atsakovo atsakovei normaliomis laiko sąnaudomis išsakyti baigiamąją kalbą. Tokiais savo veiksmais teisėja pažaidė CPK 255 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismas neriboja proceso dalyvių kalbų trukmės.

34.       Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava“  atsiliepime į atsakovo J. V. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:   

34.1.                      Byloje nebuvo reiškiami reikalavimai dėl šalių sudarytos darbo sutarties, jos būtinųjų sąlygų, teisingo apmokėjimo už darbą ir jokių kitų iš darbo santykių kylančių reikalavimų. Ginčas kilo dėl šalių sudarytų autorinių sutarčių, o ne dėl darbo sutarties, todėl teismas pagrįstai nagrinėjo tik ieškovės reikalavimus ir nenagrinėjo jokių iš darbo sutarties kylančių ginčų.     

34.2.                      Jeigu būtų sudaryti susitarimai dėl papildomo darbo, juose būtų išvardintos konkrečios papildomos darbuotojo funkcijos ir nustatytas papildomas darbo užmokestis už jas. Prie ginčijamų autorinių sutarčių buvo sudaryti atliktų darbų aktai, mokami mokesčiai, apskaičiuojami nuo autorinio atlyginimo, mokamas PVM, kas nėra būdinga darbo santykiams.

34.3.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis turi būti laikomas silpnesniąja šalimi, kadangi ginčas kyla iš civilinių sutarčių, abi šalys yra lygios, t. y. galioja šalių lygybės principas.

34.4.                      Autorinėse sutartyse numatyti kasmetinių ataskaitų parengimo darbai įėjo į atsakovo darbo funkcijas ir už šiuos darbus atsakovui jokie papildomi mokėjimai neturėjo būti atliekami.

34.5.                      Teismas, spręsdamas dėl pagal kiekvieną autorinę sutartį išmokėtų lėšų, pagrįstai vadovavosi byloje esančia ieškovės 2018-06-01 pažyma. Priešingai nei tvirtina atsakovas, pagal autorines sutartis iš autorinio atlyginimo jo išmokėjimo metu buvo išskaičiuojami Lietuvos Respublikos įstatymo numatyti mokesčiai (sutarčių 9 p.). Todėl iki 2008 metų ieškovė iš atsakovui mokamo autorinio atlyginimo išskaitydavo ir už atsakovą į valstybės biudžetą sumokėdavo GPM. Nuo 2008 metų ieškovė papildomai iš autorinio atlyginimo sumos išskaitydavo ir mokėdavo VSDF įmokas. Mokėjimų paskirstymui svarbu tai, kad mokesčiai buvo išskaičiuojami iš atsakovui mokėtinos autorinio atlyginimo sumos, o ne papildomai mokami nuo autorinio atlyginimo sumos. Be to, pagal atsakovo prašymą ieškovė už atsakovą sumokėjo PVM, kurį atsakovas turėjo sumokėti už 2008 ir 2009 metus.

34.6.                      Atsakovas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinamais darbo bylose ir nepagrįstai teigia, kad iš jo negali būti priteisti pagal autorines sutartis iš autorinio atlyginimo išskaičiuoti ir už atsakovą sumokėti mokesčiai. Šioje byloje restitucija taikoma ne pagal darbo sutartį, o pagal civilines sutartis.

34.7.                      Priešingai nei teigia atsakovas, jo pozicija dėl 2009-10-14 autorinės sutarties buvo nenuosekli, nepagrįsta ir bylos eigoje keitėsi. Atsiliepime į ieškinį atsakovas teigė, kad autorinė sutartis buvo galiojanti, aprašė dėl ko buvo susitarta šia sutartimi. Teismo posėdyje, vykusiame 2018-04-10, atsakovas pakeitė savo poziciją ir pripažino, kad sutartis nebuvo vykdoma ir pagal šią sutartį mokėjimai neturėjo būti atliekami. Akivaizdu, kad ši sutartis yra fiktyvi, sudaryta tik tam, kad būtų sudarytas išorinis vaizdas.    

34.8.                      Atsakovo argumentai, kad ieškovė turėjo pasirūpinti 2009-10-14 autorinės sutarties panaikinimu, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Nepriklausomai to, kokio pobūdžio yra sudarytos sutartys (darbo sutartys ar civilinės sutartys), abi šalys atsakingos už tai, kad neteisėtos sutartys nebūtų sudarytos, o jeigu yra sudarytos – kad nebūtų vykdomos ir būtų panaikintos.

34.9.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad atlyginimas buvo nustatytas abiejų šalių susitarimu. Kiekvienais metais buvo rengiamos iš esmės tokio pat turinio ataskaitos, naudojant tą patį šabloną. Kiti sekretoriato darbuotojai surinkdavo, suvesdavo ir susistemindavo anketinių apklausų duomenis, o atsakovas tik rašydavo susistemintų duomenų apibendrinimus, todėl atsakovo atliekamo darbo apimtis nebuvo didelė ir nereikalavo didelių laiko sąnaudų. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad autorinis atlyginimas atitiko tokių darbų rinkos kainą, tačiau nepateikė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių darbų kainos apskaičiavimą.   

34.10.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškiniui yra taikytinas DK 27 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes šis terminas taikomas tik DK reglamentuojamiems santykiams. Be to, DK nėra nustatyti ieškinio senaties terminai sandoriams ginčyti. Pagal DK 27 straipsnio 5 dalį ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Teismas visiškai pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą 2004-12-20, 2005-12-12 ir          2006-12-04 autorinėms sutartims ginčyti.

34.11.                      Teisėja objektyviai išnagrinėjo bylą, o atsakovas savo teisę pareikšti teisėjai nušalinimą nesinaudojo. Atsakovas nepagrįstai iš konteksto paima tam tikrus teisėjos teiginius ir juos netinkamai interpretuoja.

34.12.                      Pats atsakovas netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis ir kalbėjo tai, kas nebuvo susiję su nagrinėjamos bylos esme, todėl, vadovaujantis CPK 255 straipsnio 2 dalimi, teisėja turėjo teisę įspėti ir nutraukti kalbėtoją. Įvertinus tai, kad atsakovo atstovė baigiamųjų kalbų metu kalbėjo apie 15 min. ir dar pateikė raštu parengtą baigiamąją kalbą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo apribota atsakovo procesinė teisė išsakyti baigiamąją kalbą. Be to, procesiniai pažeidimai gali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu jie turi įtakos sprendimo teisėtumui.

35.       Atsakovas J. V. K. atsiliepime į ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

35.1.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad 2004-12-20, 2005-12-12,     2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šios sutartys buvo realiai vykdomos, o tai, kad sutarties pagrindu atlikti darbai, ieškovo teigimu, neatitiko teisės aktuose įtvirtintos autorinių darbų sąvokos, savaime nereiškia, kad sandoriai buvo tariami.

35.2.                      Ieškovė netinkamai aiškina prezidento patarėjo instrukcijos turinį, ištraukdamas iš konteksto tam tikras instrukcijos vietas, o kitas nutylėdamas, tokiu būdu iškreipdama atsakovo pagal darbo sutartį vykdytų darbinių funkcijų turinį. Atsakovas atliko prezidiumą aptarnaujančias formalaus pobūdžio administracines, organizacines, tvarkomąsias funkcijas, į kurias neįėjo prezidiumui teikiamų svarstyti dokumentų turinio ruošimo funkcija. Atsakovo funkcijos iš esmės apsiribojo tokių dokumentų surinkimu iš juos parengusių asmenų, gautos posėdžio medžiagos išoriniu sutvarkymu (tinkamu susegimu), taip pat formaliu posėdžių organizavimu, tinkamu posėdžių įforminimu (protokolavimu).

35.3.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2007-12-10, 2008-11-14 sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu, grindžiami naujomis ir pirmosios instancijos teisme nenagrinėtomis aplinkybėmis, kad trečiasis asmuo V. G. nesivadovavo prezidiumo nutarimais. Tokie argumentai neturi būti vertinami ir atmestini CPK 306 straipsnio 2 dalies pagrindu.    

35.4.                      Ieškovė neįrodė kaip konkrečiai ginčo sutartys prieštarauja asociacijos veiklos tikslams, kaip trukdo juos pasiekti. Priešingai, ginčo sutarčių objektai asociacijos veiklos tikslų niekaip nepažeidė, bet padėjo juos pasiekti ir sudaryti jos nariams kuo palankesnes sąlygas savarankiškai vystyti ir plėtoti visų rūšių pervežimus. Tai patvirtino ir trečiasis asmuo V. G., nurodęs, kad atsakovo parengtos ataskaitos buvo labai vertingos ir naudojamos veikloje.

35.5.                      Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-28/2011,          2015-04-24 nutartis byloje Nr. 3K-3-248-686/2015; 2017-02-28  nutartis byloje            Nr. 3K-3-45-706/2017). Taigi, tokia pareiga teko ieškovei, o ne atsakovui.

35.6.                      Ginčo sutarčių vykdymo metu atsakovas buvo ieškovės darbuotojas, nuo 2015-01-15 atsakovo ir ieškovės darbo santykiai pasibaigė, todėl atsakovas neturėjo objektyvių galimybių surinkti įrodymus, susijusių su savo atliktomis darbinėmis funkcijomis, tuo tarpu ieškovė tokias galimybes turi.

35.7.                      Atsakovo pareiginė instrukcija nenustatė jokių darbų, susijusių su muziejaus steigimo ir priežiūros darbais.

35.8.                      Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o teismas nepagrįstai jį atnaujino.    

36.       Trečiasis asmuo V. G. atsiliepime į atsakovo J. V. K. apeliacinį skundą nurodė, kad su jame išdėstytais argumentais visiškai sutinka ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-10-10 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų    

1.       Atsakovas J. V. K. su atsiliepimu į ieškovės asociacijos ,,Linava“ apeliacinį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – T. R. liudijimus, patvirtintus notaro. Teigia, kad aptarti ieškovės darbuotojo liudijimai paneigia jos apeliacinio skundo argumentus, kad ataskaitas rengė ne tik atsakovas, bet ir kiti darbuotojai, kuriems už tai papildomai nebuvo mokama, o autorinės sutartys, kitaip nei su atsakovu, su jais nebuvo sudaromos.

2.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2019-10-09 gauti ir ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl ieškinio senaties termino, kuriuos ji prašo prijungti prie bylos. Nurodo, kad po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo jos inicijuotas civilines bylas Nr. e2A-59-823/2019 ir Nr. e2A-159-330/2019, kuriose, be kita ko, pateikti nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai dėl priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti. Taigi ir nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose bylose pateiktais išaiškinimais, kad valdybos organų pasikeitimas yra pakankamas pagrindas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.    

3.       Atsakovas J. V. K. 2019-01-14 taip pat pateikė savo nuomonę dėl ieškovės rašytinių paaiškinimų ir nurodė nesutinkantis, kad šie būtų priimti. Atsakovo teigimu, ieškovė nurodė ir naujus, apeliaciniame skunde nenurodytus argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Vadovaujantis CPK 323straipsnyje įtvirtintu draudimu keisti apeliacinį skundą pasibaigus jo padavimo terminui, tokie rašytiniai paaiškinimai negali būti priimti. Be to, atsakovas nebuvo nurodytų bylų proceso dalyviu, išaiškinimai tose bylose pateikti visai kitokių nei nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, todėl nagrinėjamai bylai ir nėra aktualūs.       

4.       Teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės rašytinius paaiškinimus, atsakovo nuomonę (atsiliepimą į juos) ir atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują rašytinį įrodymą – asmens paliudijimą       

5.       CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme taip pat vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme.

6.       Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui (CPK 7 str. 2 d., 135 str. 2 d.,179 str., 181 str. 2 d., 198 str., 226 str.). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama optimizuoti bylos proceso eigą, juo skatinamas proceso koncentruotumas, nustatoma kiekvieno proceso dalyvio pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, t. y. rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į reikalavimus.

7.       Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas bei šio ribojimo išimtys yra nustatyti atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui papildomai patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms dėl ginčo dalyko išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

8.       Kadangi CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014).    

9.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja įstatyme numatyta išimtinė situacija, leidžianti priimti atsakovo teikiamą naują rašytinį įrodymą (liudijimą). Atsakovas nenurodė aplinkybių, sukliudžiusių jam aptartą rašytinį įrodymą teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, neįrodinėjo ir to, kad jį teikė arba ketino teikti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jį priimti. Aptariamu klausimu svarbu ir tai, kad jau pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė tokias faktines aplinkybes, kad ataskaitas bei kitus ginčo sutartyse nurodytus darbus atliko ne tik atsakovas, bet ir kiti asociacijos darbuotojai.

10.       Taigi, atsakovui nuo pat ieškinio gavimo dienos, kuri pagal bylos medžiaga yra 2017-09-20, galėjo ir turėjo būti žinomos ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, o tuo pačiu ir jo pareiga teikti ieškinyje nurodytas aplinkybes paneigiančius ar jo atsikirtimus į ieškinį patvirtinančius rašytinius įrodymus. Taigi, nėra jokių abejonių, kad atsakovas galėjo atitinkamus įrodymus pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

11.       Toks procesinis elgesys, kuomet tik priėmus atsakovui iš dalies nepalankų teismo sprendimą šis savo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją, teikia apeliaciniame procese, neįrodinėdamas jokių objektyvių kliūčių juos pateikti pirmosios instancijos teisme buvimo, negali būti laikomas tinkamu ar sudarančiu pagrindą priimti naujus duomenis taikant išimtį iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas, CPK 314 straipsnyje įtvirtinęs išimtinius atvejus, kuomet pirmosios instancijos teisme neįvertinti įrodymai galėtų būti teikiami į bylą paskesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, siekė panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatindamas bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis (informaciją) dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.     

12.       Kita vertus, teismas tokius įrodymus, kaip liudytojų paaiškinimai, turi gauti tiesioginės apklausos metu, nes tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (gautais liudytojo paaiškinimais) galėtų pagrįsti savo sprendimą, antraip pažeistų vieną iš bendrųjų – betarpiškumo – procesinių principų (CPK 14 str. 1 ir 2 d., 177 str. 2 d.). Taigi tokie duomenys, kurių priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teisme prašo atsakovas (T. R. liudijimu notarui), neatitinka leistinumo reikalavimų (CPK 177 str. 3 d.), vadinasi, ir jų prijungimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nėra aktualus.     

13.       Vertindama ieškovės prašymą priimti jos rašytinius paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į juos nurodyta aplinkybe, kad pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą naujais (ar papildomais) argumentais yra draudžiama. Ieškovė, tiek nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdama apeliacinį skundą, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, tuo tarpu argumentų, susijusių su sąlygų tokiam terminui atnaujinti, iš viso nenurodė. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą šiuo klausimu jos pozicija buvo lakoniška – pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad egzistuoja pagrindas tokiam terminui atnaujinti. Taigi, pateiktais naujais rašytiniais paaiškinimais ieškovė, jau pasibaigus terminui apeliaciniam skundui pateikti, siekia iš dalies modifikuoti savo procesinę poziciją, ją grįsdama naujomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y.  kitose jos inicijuotose civilinėse bylose pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais dėl pagrindų ieškinio senačiai atnaujinti vertinimo, o tai savaime laikytina kliūtimi tokius paaiškinimus priimti.  

14.       Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad teismai bet kuriuo atveju turi vadovautis savo pačių kuriamomis teisės aiškinimo taisyklėmis kaip teismų sukurtais precedentais, priimtais analogiškose ar faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, nepaisant jų sukūrimo laiko. Todėl ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose įvardijami procesiniai sprendimai civilinėse bylose Nr. e2A-59-823/2019 ir Nr. e2A-159-330/2019 gali tapti precedentiniu teisės aiškinimo šaltiniu, juolab kad jie yra teismams prieinami iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 str. 3 d.).

15.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, taip pat atsižvelgdama į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus bei tai, kad rašytiniais paaiškinimais yra pildomas apeliacinis skundas / atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto naujo įrodymo bei ieškovės rašytinių paaiškinimų ir atsakovo atliepimo į juos nepriima.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų apklausos    

16.       Atsakovas J. V. K. 2019-10-14 apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą, apklausti liudytojus P. G., G. R., T. R.. Tokį savo prašymą grindžia siekiu teisingai išnagrinėti šalių ginčą, o nurodyti liudytojai galėtų paaiškinti aplinkybes, susijusias su darbo sutarčių sudarymu bei vykdymu, atsakovo faktiškai atliktais darbais jas vykdant.

17.       Pagal bendrąją taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta  būtent teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr.            3K-3-381/2014, 2019-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-916/2019).

18.       Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, kurioje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijose gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991-10-29 sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją, 2007-11-13 sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją). Rašytinis procesas galimas, jei nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991-02-18 sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją,            2001-05-29 sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

19.       Nagrinėjamu atveju atsakovas būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia poreikiu byloje apklausti liudytojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai nepatvirtina išimties taikymo būtinumo ir šios bylos žodinio nagrinėjimo formos. Visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, ar kurios nors, jo vertinimu, pirmosios instancijos teismo neištirtas arba netinkamai įvertintas aplinkybes, atsakovas turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Atsakovas, prašydamas žodinio bylos nagrinėjimo, nenurodė tokių aplinkybių, kurių nebūtų galima tinkamai nustatyti ir įvertinti iš bylos medžiagos ar posėdžių, kuriuose atsakovas išdėstė savo argumentus žodžiu, garso įrašų.

20.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl poreikio apklausti byloje liudytojais atsakovo nurodytus asmenis, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Be to, tokių įrodymų, kaip liudytojų apklausa, rinkimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas, minėta, žodinį bylos procesą skiria tik labai ribotais ir išimtinais atvejais, konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų aiškiai nepakanka, atliekant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimą.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje pakanka duomenų apie ginčo sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, atsakovo vykdytus darbus ir jų apimtį. Todėl atsakovo nurodytų asmenų parodymų išklausymas apeliacinės instancijos teisme pripažintinas netikslingu ir sudarančiu prielaidas vilkinti procesą, o prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus atmestinas.

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinį santykį

22.       Ieškovė pareikštu ieškiniu parašė pripažinti negaliojančiomis laikotarpiu nuo 2004-12-20 iki 2010-11-15 su atsakovu sudarytas 9 autorines sutartis trimis savarankiškais CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, t. y. kaip sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 str. 1 d.), kaip prieštaraujančias viešojo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 str. 2 d.) ir kaip tariamus sandorius, sudarytus tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių  (CK 1.86 str. 1 d.). Atsakovas, nesutikdamas su tokiu reikalavimu, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad vertinant ginčo sutartis ir kvalifikuojant šalių santykius, aktualus DK įtvirtintas teisinis reguliavimas, kadangi faktiškai su juo buvo sudarytos sutartys dėl papildomo darbo, o kitokį papildomo darbo įforminimo būdą (autorines sutartis) pasirinko pats darbdavys, siekdamas sutaupyti mokesčius ir sumažinti išlaidas.

23.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimo pagrindą ir dalyką bei atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytas faktines aplinkybes, nustatė, kad ieškinio dalykas yra sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas. Kadangi atsakovas nereikalavo ginčo sutarčių pripažinti susitarimu dėl papildomo darbo, neįrodinėjo būtinosios darbo sąlygos – susitarimo dėl darbo užmokesčio sistemos fakto, sprendė, kad nagrinėjamos bylos dalyku nėra jų pripažinimas darbo sutartimis, todėl negali būti taikomos DK normos. Pažymėjo, kad priešingu atveju nepagrįstai būtų peržengtos nagrinėjamo ginčo ribos, o teismas už šalis negali formuluoti reikalavimų.

24.       Tokia pirmosios instancijos teismo išvada reiškia, kad ginčo sutartys ir šalių santykiai galėtų būti kvalifikuojami kaip kylantys iš darbo teisinių santykių tik tada, jeigu byloje būtų pareikštas atitinkamas savarankiškas materialusis reikalavimas (ieškinys, priešieškinis). Tokia teismo išvada stokoja pagrįstumo.    

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 str.), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 21 p., 2018-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018, 24 p.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-03 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 28 p.).

26.       Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo             2015-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija visada yra teismo prerogatyva, remiantis iura novit curia (teismas žino teisę) principu. Tik tinkamai identifikavęs bei kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiam santykiui taikyti tinkamas (atitinkančias šį santykį) materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus.    

27.       Kaip matyti iš ieškinio ir jo patikslinimo, šiuo atveju pati ieškovė nurodė ne tik faktinį, bet ir teisinį ieškinio pagrindą, teisinius argumentus, suformulavo jo dalyką, t. y. prašė pripažinti negaliojančiomis autorines sutartis, kadangi, jos manymu, šios nebuvo realiai vykdomos (tariami sandoriai; CK 1.86 str.), buvo sudarytos pažeidžiant Asociacijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą imperatyvą, draudžiantį asociacijai pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą (sandorių prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms;           CK 1.80 str.), taip pat pažeidžiant viešojo juridinio asmens veiklos tikslus, atskirų darbų – ataskaitų parengimui samdant pagal autorines sutartis savo darbuotoją (atsakovą) ir jam mokant neprotingai didelį atlyginimą, ženkliai viršijantį gaunamą darbo užmokestį, arba pavedant atlikti darbus, susijusius su muziejaus įsteigimu ir jo priežiūra, neatitinkančius asociacijos „Linava“ įstatų 2.2 punkte numatytų veikslo uždavinių (2017-09-14 ieškinio 50-51 p.;               CK 1.82 str.), taip pat prašė taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti visas pagal tokias sutartis gautas lėšas. Akivaizdu, kad ieškovės reikalavimo pagrindas ir šio ieškinio pateikimo tikslas yra šalių sudarytos ginčo sutartys, jų sudarymo teisėtumo įvertinimas, taip pat, jas vykdant, išmokėtų atsakovui piniginių lėšų susigrąžinimas.     

28.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad kai asmuo ieškinio reikalavimą kildina iš sutarčių, teismui kyla būtinybė teisiškai kvalifikuoti sutartį bei išsiaiškinti tikrąjį sutartimi nustatytą šalių teisių ir pareigų turinį, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis                 (CK 6.193 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-14 nutartis civilinėje byloje                            Nr. 3K-7-149-706/2015).   

29.       Vadinasi, vien tokia aplinkybė, kad nei ieškovė, nei atsakovas, abiems šalims vertinant jų teisinius santykius kaip darbo, vėliau papildytus ir kitais susitarimais dėl atsakovo atliktino ieškovės naudai darbo bei išoriškai įvardintus autorinėmis sutartimis, nepareiškė atskiro reikalavimo byloje kvalifikuoti / pripažinti ginčo sutartis darbo sutartimi, susitarimu dėl papildomo darbo ar pan., apsiribodamos darbo teisinių santykių fakto aiškinimu tik kiekvienai jų palankia linkme, nereiškia, kad teismas neturėjo pareigos atlikti ginčo santykių teisinę kvalifikaciją ir nustatyti ginčui spręsti aktualias teisės normas.

30.       Pažymėtina, kad skundžiamame teismo sprendime net ir neįvardijama, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja ginčo sandorius, teismui konstatavus, kad prašomos pripažinti negaliojančiomis sutartys negali būti laikomos autorinėmis sutartimis ATGTĮ prasme. Taigi teismas šių sandorių teisėtumą bei pagrįstumą, atsižvelgiant į ieškovės procesiniuose dokumentuose išvardintus jų negaliojimo pagrindus, įvertino nei nurodęs, kokią teisės normą atitinka minėti susitarimai, nei dėl ko faktiškai šalys sulygo. Aplinkybė, kad teismas pagrįstai atsakovui pagal atskiras sutartis sumokėtomis sumomis pripažino jas apskaičiavęs pagal panašių paslaugų įkainius rinkoje, leidžia spėti tik tiek, kad šalių santykiai galimai buvo įvertinti kaip atlygintinių paslaugų teikimas (CK 6.716 str.). Kita vertus, patikrinti šio spėjimo teisėjų kolegija negali, nes tokių argumentų pirmosios instancijos teismas savo sprendime, kaip minėta, nenurodė.

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, faktą, kad teismas turėjo spręsti ir nagrinėti DK įtvirtintų normų taikymo galimybę, sprendžiant šį šalių ginčą, patvirtina ne tik tarp šalių tuo metu buvę jų pavaldumo (darbo) teisiniai santykiai, bet ir tai, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, tiek ieškovė ieškinyje, tiek atsakovas atsiliepime į ieškinį kėlė ginčo sutarčių kvalifikavimo darbo teisinių santykių kontekste klausimą. Šalių ginčo esmė yra kita – ar sutarčių dalykas nepateko į atsakovui pagal pareigas tenkančių darbų sąrašą ir ar už pagal ginčijamas sutartis atliktus darbus atsakovui turėjo būti papildomai atlyginta, jeigu taip, koks tokio atlygio dydis yra pagrįstas.       

32.       Taigi, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai dėl ginčo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų rūšies, todėl nepriklausomai nuo to, kad reikalavimas sutartis pripažinti papildomo darbo sutartimis nebuvo keliamas,  tai neeliminavo teismo pareigos pasisakyti, kokio pobūdžio buvo šalių santykiai ir juos teisiškai kvalifikuoti. Nustačius, kad jie patenka į DK reguliavimo sritį, užtikrinti, kad nebūtų pažeisti bendrieji tokios materialinės teisės principai, nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas byloje yra reiškiamas ar ne. 

Dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo

33.       Kadangi pirmosios instancijos teismas ginčo sutarčių nekvalifikavo, padaręs stokojančią pagrįstumo išvadą apie nagrinėjamos bylos ribų galimą peržengimą, teisėjų kolegija, ištaisydama tokį sprendimo trūkumą, toliau pasisako dėl šalių santykių turinio ir juos kvalifikuoja.    

34.       Juridinis asmuo suprantamas kaip savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri savo vardu gali įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 str.). Taigi vienas esminių juridinio asmens požymių – juridinio asmens teisnumas, t. y. galėjimas įgyti civilinių įstatymų nustatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.74 str. 1 d.). Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimo, valdymo, veiklos tvarka ir pan. reglamentuota pirmiau įvardintame Asociacijų įstatyme (įstatymo 1 str. 1 d.). Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus.

35.       Ieškovės veiklą reglamentuoja ne tik Asociacijų įstatymas, bet ir jos vidaus norminiai aktai – asociacijos „Linava“ įstatai (į bylą yra pateiktos dvi jų redakcijos, galiojusios nuo 2004-08-09 ir nuo 2015-06-25), kuriuose detalizuojami šios asociacijos veiklos tikslai, uždaviniai bei funkcijos, narystė asociacijoje, nustatomos sąlygos jai įgyti ir prarasti, nurodoma jos valdymo struktūra, dalyvių ir valdymo organų kompetencijų bei atliekamų funkcijų atribojimas, turto ir pajamų gavimo šaltiniai, taip pat jos prezidiumo, sekretoriato darbo reglamentai ir pan. Asociacijos veiklos tikslams pasiekti įstatai numato ir darbuotojų samdos galimybę, konkrečiai aptariant, kas ir su kuriais darbuotojais sudaro darbo sutartis, jiems vadovauja ir prižiūri darbą.         

36.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens, asociacijos „Linava“ tuometinio  generalinio sekretoriaus V. G., kuris pagal atsakovės Juridinių asmenų registre 2004-08-09 įregistruotų jos įstatų 12.1 punktą yra veikiantis asociacijos valdymo organas (vienasmenis vadovas), be kita ko, vadovaujantis sekretoriato darbui, priimantis ir atleidžiantis sekretoriato darbuotojus, nustatantis jų pareiginius atlyginimus, vadovaujantis patvirtinto biudžeto ribose asociacijos veiklai šalyje ir už jos ribų, su atsakovu 2003-02-03 pasirašė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovas nuo 2003-02-03 tapo Lietuvos vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ prezidento patarėju, darbovietė – asociacija „Linava“, sekretoriatas (1.1, 1.2, 15 p.).

37.       Prezidento patarėjo 2004-09-20 pareiginėje instrukcijoje, patvirtintoje V. G. ir suderintoje su asociacijos prezidentu A. K., numatyta, kad jis privalo: 1) organizuoti prezidiumo posėdžius: a) sudaryti darbotvarkę, suderinti ją su prezidentu; b) ruošti / rinkti prezidiumo posėdžiui medžiagą (dokumentus) ir rūpintis, kad prezidiumo nariai paruoštą medžiagą gautų laiku; c) rašyti prezidiumo posėdžio protokolą, organizuoti posėdžių įrašus; d) sudaryti prezidiumo posėdžių spausdintus protokolus su papildoma medžiaga (priedais) ir užtikrinti šių protokolų (medžiagos) platinimą asociacijos darbuotojams; e) ruošti periodines (tikslines) ataskaitas apie prezidiumo darbų ir prezidiumo nutarimų vykdymą (instrukcijos 6 p.); 2) teikti pagalbą prezidiumo nariams: a) padėti jiems vykdyti savo funkcijas pagal prezidiumo nustatytas kuruojamas sritis; b) padėti organizuoti dalykinius pasitarimus su vežėjais, susitikimus su valstybės valdžios atstovais; c) asociacijos prezidento pavedimu rinkti, ruošti ir jam pateikti informacinę medžiagą bei pasiūlymus (instrukcijos 7 p.); 3) prezidento pavedimu dalyvauti prezidiumo sudarytų tarybų, sekcijų ar kitų kolegialių darinių darbe, sudaryti darbo ataskaitas (instrukcijos 8 p.); 4) tvarkyti asociacijos narių registrą, narių priėmimo ir šalinimo procedūras (instrukcijos 9 p). Šioje pareiginėje instrukcijoje taip pat numatyta ir prezidento patarėjo teisė gauti iš sekretoriato tarnybų ir struktūrinių padalinių dokumentus bei reikalingus duomenis prezidiumo nutarimuose nurodytoms užduotims atlikti (11 p.).    

38.       Į bylą pateiktas ir sekretoriato darbo reglamentas, kuriame aptartos bendrosios (2.1, 3.1 p.) ir specialiosios (7.6, 7.10 p.) sekretoriato funkcijos, nurodyta, kad darbuotojų kompetenciją bei funkcijas nustato skyrių nuostatai ir pareiginės instrukcijos, kuriuos tvirtina generalinis sekretorius (4.2 p.), o jam vadovauja ir už sekretoriato veiklą prezidiumui atsiskaito generalinis sekretorius (5.1, 9.3 p.).    

39.       Bylos duomenimis, atsakovo darbo asociacijoje metu, t. y. nuo 2003-02-03 iki 2015-01-09, su juo buvo sudarytos ir dabar ieškovės ginčijamos devynios autorinės sutartys. Pagal sutarčių dalykus jas galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro sutartys, pasirašytos 2004-12-20, 2005-12-12, 2006-12-04, 2017-12-10, 2008-11-14 ir 2009-10-14, kuriose šalys sulygo dėl duomenų studijų parengimo. Kiekvienoje iš nurodytų sutarčių atsakovas įsipareigojo, remiantis asociacijos turimais duomenimis bei ištekliais (anketų, narystės duomenų registro ir kt.) paruošti diagramas, grafikus, skaičiavimus, išvadas bei pasiūlymus dėl: narių ir kandidatų į asociacijos narius anketavimo, paruošiamųjų darbų ir duomenų surinkimo; narių ir kandidatų į juos veiklos analizę ir tendencijas sutarčių sudarymo metais, narių ir kandidatų į juos judėjimo analizę sutarčių sudarymo ir į priekį metams. 2004-12-20 sutartyje numatyta ir papildoma užduotis – narių ir kandidatų priėmimo, dalyvavimo, šalinimo taisyklių paruošimas.    

40.       Į antrąją sutarčių grupę patenka sutarys, sudarytos 2008-01-25, 2009-11-11 ir 2010-11-15. Kitaip nei jau aptartose, 2008-01-25 sutartyje atsakovui pavesta paruošti asociacijos muziejaus metmenis, parinkti ekspozicijos vietą, įrengti ir apipavidalinti ekspoziciją, susisteminti ir paruošti eksponatus. Vėlesnėse, t. y. 2009-11-11 ir 2010-11-15 sutartyse, be narių ir kandidatų į asociacijų narius veiklos analizės, tendencijų ir apibendrytų išvadų parengimo atitinkamais metais, atsakovas įsipareigotas prižiūrėti muziejų, vykdyti jo apskaitą, eksponatų atranką ir išdėstymą, užtikrinti jo atnaujinimą.

41.       Vertinant, ar šios ginčijamos sutartys neprieštaravo ieškovės steigimo dokumentams ir jos veiklos tikslams, t. y. ar tokios sutartys apskritai galėjo būti sudarytos (CK 2.74 str. 2 d.), svarbu nustatyti šių sutarčių rūšį (pobūdį), kitaip tariant, dėl ko šalys susitarė. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012, 2019-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019). Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, jog teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2012-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012, 2015-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-427-611/2015).

42.       Ieškovės teigimu, ginčo autorinės sutartys vienu atveju yra susitarimai dėl įprasto atsakovui darbo, kurį ir taip, už jam mokamą įprastinį darbo užmokestį, šis turėjęs atlikti, juolab kad jam, kaip darbuotojui, buvo mokamas pakankamai didelis darbo užmokestis, kitu atveju nurodo, kad toks darbų rezultatas, už kurį papildomai sumokama autorinių sutarčių pagrindu, jai, kaip darbdaviui, nebuvo reikalingas (muziejaus įsteigimas, jo priežiūra). Atsakovo nuomone, šiomis sutartimis buvo sulygta dėl papildomo, darbo sutartyje ir pareigybės aprašymuose nenumatyto darbo atlikimo.  

43.       Pažymėtina, kad nei ieškovė, nei atsakovas savo apeliaciniuose skunduose nekvestionuoja tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ginčo sutartys, atsižvelgiant į jų dalyką, negali būti kvalifikuojamos autorinėmis sutartimis. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo pozicija.   

44.       ATGTĮ 39 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sutartys dėl kūrinių redagavimo, mokymų, konsultavimo, organizacinių ir techninių paslaugų ar kitokių paslaugų teikimo nelaikomos autorinėmis. Autorinėmis sutartimis taip pat nelaikomos sutartys, kurių dalykas nėra autorių turtinių teisių į kūrinį perdavimas ar suteikimas.

45.       Kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos (ginčo sutarčių sudarymo metu galiojusios ATGTĮ redakcijos 2 str. 19 p.). 

46.       Taigi, įstatyme keliami du kūriniui, saugomam kaip autorių teisių objektui, požymiai, t. y. pirma, jis turi būti originalus, antra – turi būti kūrybinės veiklos rezultatas. Autorių teisė saugo kūrybinės veiklos rezultatų objektyvią išraiškos formą, be ne idėjas, išreikštas kūrinyje. Idėja, tema gali būti naudojama įvairiuose kūriniuose, tačiau kiekvienas autorius, naudodamas tą pačią temą, idėją, ją išreikšdamas individualiai, originaliai sukuria naują kūrinį, ir ta išraiška rodo jo individualumą (V. Mizaras, monografija Autorių teisė, I tomas, Justitia, Vilnius, 2008, 162, 163 psl.).

47.       Kūryba yra žmogaus intelektinė veikla. Todėl kūriniui, kaip kūrybos rezultatui, būdingas intelektualumo bruožas (V. Mizaras, monografija Autorių teisė, I tomas, Justitia, Vilnius, 2008, 167 psl.). Žodžių, kitų elementų seka ir pavaizdavimas (išraiška) saugoma autorių teisės, jeigu toje išraiškoje pasireiškia koks nors idėjinis („su mintimi“) atliktas tų elementų „apdorojimas“. Turi pasireikšti kokie nors asmeninio indėlio, individualios kūrybos, su niekuo kitu nesupainiojamos, požymiai, ir kad būtent tai leistų išskirti tą kūrinį iš kitų panašios rūšies kūrinių. Kūrinys – konkretaus žmogaus kūrybinės veiklos (laisvos, savarankiškos) rezultatas – jau savaime yra originalus (Dr. J. Ūsonienė, Kūrinio originalumo samprata, Jurispurdencija, 2005 t. 78(70), 80 psl.).   

48.       Nagrinėjamu atveju atsakovas pagal ginčo sutartis, pavadintomis autorinėmis, įsipareigojo parengti anketas nariams, asociacijos veiklos analizę, narių priėmimo ir šalinimo taisykles, įrengti muziejaus ekspoziciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir ką teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nario anketa buvo reikalinga išimtinai asociacijos reikmėms, t. y. siekiant nustatyti jos veiklos perspektyvas ir tendencijas. Iš ieškovės su ieškiniu pateiktos anketos matyti, kad ji buvo patvirtinta 1998-10-29 prezidiumo nutarimu Nr. 03-30, jos pakeitimai patvirtinti 2007-11-29 prezidiumo nutarimu Nr. 07-14. Atitinkamai, pagrindo išvadai, kad aptarta anketa yra kūrinys ATGTĮ prasme, nesuteikia ne tik jos panaudojimo sritis, t. y. išimtinai asociacijos veikloje, o ne mokslo srityje, bet ir tai, kad ji neatitinka tokiam kūriniui keliamo originalumo reikalavimo, vertinant ją kaip 1998-10-29 sukurtos anketos patikslinimą ar modifikavimą, atsižvelgiant į beveik per dešimtmetį pakitusius pačios ieškovės poreikius. Lygiai tokia pati išvada darytina ir dėl ataskaitų bei veiklos analizių parengimo, kurių pritaikymo sritis yra išskirtinai asociacijos veikloje. Be to, kaip teisingai nustatė teismas,  ataskaitos parengtos suvedus ir apibendrinus anketos duomenis, t. y. atlikus techninius veiksmus. Atsakovas jo jau turimus, naujai gautus ar surinktus duomenis, rengdamas ataskaitas, susistemindavo, apibendrindavo ir duomenų pagrindu darydavo išvadas bei teikdavo prognozes.    

49.       Vertinant kitų sutarčių objektus – narių ir kandidatų priėmimo, dalyvavimo, šalinimo taisyklių parengimą, muziejaus įsteigimo – taip pat sutiktina su teismo išvada, kad taisyklių parengimas negali būti laikomas darbu, patenkančiu į autorinės sutarties objektą, kadangi pagal ATGTĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą autorių teisų objektais nelaikomi teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad muziejaus įrengimas, eksponatų rinkimas taip pat negali būti laikomas autoriniu darbu pagal ATGTĮ 39 straipsnio 3 dalį, kadangi tai techninio pobūdžio darbas. Tokiu atveju, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, ginčo sutartys, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, negali būti laikomos autorinėmis sutartimis ATGTĮ prasme.

50.       Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovės su atsakovu sudarytų autorinių sutarčių vertinimas yra pateiktas ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2015-02-12 patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-105, patikrinimo objektas – tikrinti mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis, gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos, privalomo sveikatos draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą, žemės nuomos mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, laikinasis socialinis mokestis, pelno mokestis (akto 2 psl.). Paaiškinimus inspektoriams teikė ir atsakovas J. V. K..

51.       Minėtame akte dėl su atsakovu sudarytų ginčo sutarčių spręsta, kad autorinėse sutartyse, kaip šių sutarčių objektai, yra nurodytos asociacijos darbuotojo atliekamos tiesioginės darbo funkcijos, t. y. įprastiniai darbuotojo darbai, kurie parastai atliekami darbo metu, vykdant savo pareigas. Mokesčių administratorius pripažino, kad autorinėmis sutartimis buvo siekiama mokestinės naudos – nesumokėti pelno mokesčio bei išmokėti J. V. K. pinigus. VMI vertino išmokėtas sumas kaip kitas A klasės išmokas, nuo kurių pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnį neleidžiami atskaitymai, todėl asociacijai buvo padidintas apmokestinamasis pelnas (akto 69 psl.).     

52.       Šie papildomi, nors teisiškai teismo ir neįpareigojantys, duomenys kartu su teisėjų kolegijos nustatytomis bei įvertintomis bylos aplinkybėmis, teikia pagrindą pritarti būtent atsakovo apeliaciniame skunde dėstomiems argumentams, kad ginčo sutarčių sudarymo sąlygos (jos pasirašytos tarp darbo sutarties šalių), jų turinys, šalių elgesys, jas vykdant, teikia pagrindą spręsti, kad jomis faktiškai buvo sutarta dėl papildomo apmokėjimo darbuotojui (atsakovui) už papildomą arba intensyvesnį darbą.

53.       Pagal DK

54.       Vadinasi, darbo sutarties šalys susitarimu dėl papildomo darbo, kuris tampa darbo sutarties dalimi, gali susitarti dėl darbo sutartyje anksčiau nesulygtos papildomos darbo funkcijos atlikimo. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant tokio susitarimo turinį yra nurodyta, kad toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu, o ne antraeilėmis pareigomis, nes antraeilių pareigų sutartimi susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. Sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012, 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332-686/2015).

55.       Taigi, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, papildomu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdinga šių požymių visuma – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas toje pačioje darbovietėje, kaip ir pagrindinis darbas; 2) nesulygtas pagrindinėje darbo sutartyje darbas ar einamos papildomos pareigos, t. y. darbuotojo vykdomos darbinės funkcijos negali būti tapačios funkcijoms, nustatytoms pagrindinėje darbo sutartyje; 3) papildomas darbas gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku; 4) nuolatinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591-378/2015).   

56.       Nagrinėjamu atveju šalių ginčas iš esmės kilęs tik dėl antrosios sąlygos. Ieškovės teigimu, ginčo sutartyse nurodyti darbai įėjo į atsakovo funkcijas pagal darbo sutartį, o atsakovas tvirtina priešingai – ginčo sutartimis buvo sulygta dėl papildomo darbo, kuris neįėjo į jo, kaip prezidento patarėjo, darbines funkcijas, numatytas darbo sutartyje ir pareiginėje instrukcijoje.     

57.       Viena vertus, pirmosios instancijos teismas sprendimo 42 punkte įvertinęs pareiginėje instrukcijoje ir ginčo sutartyse atsakovui pavestas atlikti užduotis, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad tokios ginčo sutartyse atsakovui pavestos atlikti užduotys, kaip narių ir kandidatų į asociacijos narius anketavimas, paruošiamieji darbai ir duomenų surinkimas, iš dalies sutampa  (detalizuoja) pareiginės instrukcijos 6 punkte numatytas tokias atsakovo darbo funkcijas, kaip prezidento pavedimu rinkti, ruošti ir jam pateikti informacinę medžiagą bei pasiūlymus, ruošti ir rinkti prezidiumo posėdžių medžiagą.

58.       Kita vertus, spręsti, kad ginčo sutartyse buvo aptarti visiškai identiški atsakovo darbo pareigoms, į kurias jis buvo priimtas dirbti, pavedimai, taip pat negalima, nes ginčo sutartimis atsakovui buvo pavesta ne tik surinkti medžiagą, bet ir paruošti anketas, pateikti veiklos, narių judėjimo analizę ir tendencijas, parengti muziejaus metmenis, parinkti vietą muziejau, jį įrengti, t. y. surinkti eksponatus, juo susisteminti ir kt. Atitinkami darbai nebuvo numatyti prezidento patarėjo pareiginėje instrukcijoje.  Taigi, lingvistiškai aiškinant darbo sutarties ir ginčo sutarčių turinį, darytina išvada, kad jose nurodytos darbuotojo funkcijos nėra visiškai tapačios, taigi ginčo sutartimis buvo susitarta dėl papildomo darbo toje pačioje darbovietėje už papildomą užmokestį. 

59.       Įvertinusi aptartas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčo sutartys turi papildomo darbo sutarties požymių, kadangi jos sudarytos dėl darbo, kuris dirbamas toje pačioje darbovietėje, kaip ir pagrindinis darbas, dėl darbų, kurių dalis nebuvo numatyti darbo sutartyje, toks darbas, atsižvelgiant į tai, kad sutartys buvo sudaromos kasmet, buvo nuolatinio pobūdžio. Taigi, sutartys, kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą byloje, kvalifikuotinos kaip papildomo darbo sutartis, o tai suponuoja ir tokius santykius reglamentuojančių DK normų taikymą, sprendžiant šį konkretų ginčą. 

Dėl papildomo darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

60.       Ieškovė pareikštu ieškiniu siekė ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir prašė taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo viską, ką jis yra gavęs pagal sutartis. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisiškai nekvalifikavęs ginčo sutarčių bei sprendęs dėl dalies jų negaliojimo   CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytų pažeidžiant Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą imperatyvą, draudžiantį asociacijai pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, o 2009-10-14 sutartį pripažinęs kaip tariamą sandorį pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį (sutarties sudarymas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių), kartu taikė ir pripažinto negaliojančiu sandorio teisines pasekmes – restituciją (dalinę arba visišką).

61.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-26. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004, 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009, 2017-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-690/2017). Restitucijos negalimumas kartu reiškia, kad darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį. Darbo sutartį nutraukus (ją pripažinus negaliojančia) iš darbuotojo nepriteistinas mokesčių, sumokėtų darbdavio išmokant darbuotojui darbo užmokestį, nes nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio mokami mokesčiai nelaikomi darbdavio patirtais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2012).

62.       Kasacinio teismo nutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-701/2017), kuria grindžiama galimybė darbo sutartį pripažinti  negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), išaiškinimai nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra aktualūs. Be to, kasacinis teismas ir toje byloje pakartojo, kad restitucija darbo teisėje negalima, o restitucijos negalimumas kartu reiškia, jog darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį (kasacinio teismo nutarties 48, 50 p.). Galimybė pripažinti darbo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento buvo pripažinta tik įvertinus toje byloje susiklosčiusią itin specifinę faktinę situaciją (laikino vadovo paskyrimas buvo atliktas pažeidžiant įgalinimus ir kompetencijas, laikinasis vadovas dėl jam sudarytų kliūčių faktiškai ir nepradėjo eiti pareigų, kitaip tariant, darbo sutartis net nepradėta vykdyti).             

63.       Taigi, vien dėl šios priežasties, t. y. ginčo sutartis kvalifikavus kaip kylančias iš darbo teisinių santykių, teismas, taikydamas restituciją ir priteisdamas iš atsakovo ieškovei už papildomą darbą sumokėtas lėšas, priėmė neteisingą sprendimą.

64.       Pasisakant dėl ieškinio reikalavimo pripažinti visas sutartis negaliojančiomis CK numatytais teisiniais pagrindais pažymėtina tai, kad, viena vertus, pagal kasacinio teismo praktiką CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-690/2017).

65.       Kita vertus, nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kuomet nė viena iš šalių ir neginčija faktiškai atliktų pagal ginčo sutartis darbų. Ieškovė iš esmės ginčija tik atliktų mokėjimų dydį, tvirtindama, kad atsakovui, atsižvelgiant ir į pagal autorines sutartis gautą atlygį, buvo mokamas neprotingo dydžio darbo užmokestis, kad kai kurių sutartyse numatytų darbų (susijusių su muziejumi) atsakovas yra atlikęs mažiau, nei buvo sutartyse nurodyta. Tačiau šiuo ginčo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir, nekartodama teismo motyvų, pripažįsta darbus, susijusius su muziejaus įkūrimu bei jo priežiūra, atliktais. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovė siekė ne tokių sandorių pašalinimo iš teisinės apyvartos, juolab kad jie yra seniai įvykdyti, o pagal darbo sutartimis apeliacinės instancijos teisme pripažintų sumokėtų sumų jai grąžinimo.

66.       Taigi vertintina, kad šiuo konkrečiu atveju ginčui išspręsti tais pagrindais, kuriuos nurodo ieškovė, pakanka teisės normų, įtvirtintų DK, o pagrindo spręsti dėl sutarčių negaliojimo bendraisiais CK nustatytais ir ieškovės procesiniuose dokumentuose įvardintais pagrindais teisėjų kolegija nenustatė. Be to,  DK 224 straipsnio 3 dalyje (teisinių santykių atsiradimo metu galiojusi kodekso redakcija) nurodyta, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto,  neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus   

67.       Pažymėtina dar ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo sandorių sudarymą bei jų sąlygų nustatymą lėmė ne atsakovo, o ieškovės tuometinių valdymo organų veiksmai. Kaip matyti iš byloje esančių ir kartu su ieškiniu pateiktų 2006-05-11, 2007-05-10, 2008-04-29, 2009-05-06, 2010-06-17 ir 2011-05-17 prezidiumo posėdžių protokolų, būtent prezidiumo narių sprendimų ir jų nustatytų pavedimų pagrindu su atsakovu buvo sudarytos ginčo sutartys. Atsakovas, pasirašydamas ginčo sutartis, vykdė jam darbdavio pavestas funkcijas. Sutiktina su atsakovu, kad būtent darbdavys buvo atsakingas už tinkamą jam papildomai pavestų pareigų įforminimą, todėl jis negali būti atsakingas už valdymo organų priimtus sprendimus ir vienasmenio valdymo organo (generalinio sekretoriaus) atliktus veiksmus. Ieškovė, reikšdama reikalavimą ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančias juridinio asmens tikslams ar draudimui asociacijai pirkti paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, nepagrįstai siekė atsakomybę dėl valdymo organų nario (-ių) atliktų veiksmų perkelti vienam iš asociacijos darbuotojų, nuo kurio valios atitinkamų sprendimų priėmimas nepriklausė. Dar daugiau, kaip buvo minėta pirmiau, byloje esantys įrodymai – darbų priėmimo–perdavimo aktai, parengta ir prezidiumo patvirtinta nario anketa, ataskaitos apie asociacijų narių ir kandidatų į narius vykdytą anketinę apklausą apie veiklos rezultatus, narių ir kandidatų į narius analizė, ataskaitos dėl muziejaus misijos, vizijos bei fotonuotraukos, kuriose užfiksuota muziejaus ekspozicija, su knygos parengimu susiję darbai patvirtina, kad atsakovas faktiškai atliko sutartyse nurodytą darbą, todėl ieškinio reikalavimas sandorius pripažinti tariamais nėra pagrįstas dar ir dėl šios priežasties 

68.       Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu pažymėti ir tai, kad nei DK, nei kiti teisės aktais nedraudžia šalims sutarti dėl už darbą mokėtino atlygio dydžio ir tvarkos. Teisės aktuose nėra numatyta tokio užmokesčio minimalios ar maksimalios ribos, kadangi tai yra šalių susitarimo dalykas, atsižvelgiant į pavestas funkcijas, jų apimtį ir pan. Darbuotojui papildomas atlygis jo ir darbdavio susitarimu gali būti nustatytas ir už intensyvesnį, nei įprastos sąlygos, darbą, skatinat darbuotoją papildomomis priemokomis premijomis ar kitomis panašiomis skatinimo priemonėmis, motyvuojant geriausiai darbdavio interesus atitinkančius darbuotojus tęsti darbo santykius toje darbovietėje, ir tai yra visiškai įprasta praktika darbo rinkoje. 

69.       Tai, kad ieškovė įrodinėja jos buvusio generalinio sekretoriaus veiksmų netinkamumą ir jų prieštaravimą asociacijos veiklos tikslams, nereiškia, kad, pasikeitus valdymo organams, ji įgyja besąlyginę teisę būtent iš darbuotojo išieškoti už atitinkamą darbą jam sumokėtą atlyginimą, kurį dabar ji jau vertina kaip neprotingai didelį. Kitaip tariant, darbdavio atstovų pasikeitimas savaime negali reikšti, kad pirmesnių darbdavio atstovų mokėto atitinkamo dydžio darbo užmokesčio (papildomų išmokų) darbuotojas gauti neturėjo ar turėjo gauti mažiau.

70.       Ieškovės tokio pobūdžio reikalavimas nėra suderinamas su bendraisiais DK principais, vienas kurių yra teisingas apmokėjimas už darbą, darbo santykių stabilumas (DK 2 str. 1 d. 6, 8 p.). Ieškovės procesiniuose dokumentuose  nurodomos aplinkybės, kad ginčo sutartimis ieškovės tuometinis generalinis sekretorius ir atsakovas siekė išgryninti ir pasisavinti asociacijai priklausančias lėšas, nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais (CPK 177 str.), be to, nagrinėjamu atveju jokiam subjektui nėra pareikštas reikalavimas dėl padarytos žalos atlyginimo, nėra įrodinėjamos ir  sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

71.        Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo klaida, (ne)kvalifikuojant ginčo sutarčių, lėmė neteisingo procesinio sprendimo byloje priėmimą, dėl to tenkintas atsakovo apeliacinis skundas ir skundžiamas teismo sprendimas toje dalyje, kurioje ieškinys buvo patenkintas, panaikinamas, priimant naują sprendimą ir juo ieškinį visiškai atmetant kaip nepagrįstą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl ieškinio senaties  

72.       Atsakovo tvirtinimu, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl tos priežasties, kad teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą dėl pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti buvimo. Pasak atsakovo, apie ginčo sandorius ir jų turinį ieškovės valdymo organų nariams buvo žinoma nuo pat jų sudarymo. Be to, ginčui kilus iš darbo teisinių santykių, taikytinas ne CK 1.125 straipsnio 3 dalyje numatytas bendrasis 10 metų,  o darbo įstatymuose numatytas  3 metų ieškinio senaties terminas.

73.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir teigia, kad teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Mano, kad jo eigos pradžia sietina su generalinio sekretoriaus              V. G. atšaukimu iš pareigų, t. y. apie pažeistas teises ir poreikį jas ginti ieškovei tapo žinoma ne anksčiau kaip 2010-11-29.

74.       Nustačius, kad ginčo sutartys laikytinos susitarimu dėl papildomo darbo tampa aktualios DK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį reikalavimas susijusiems su darbo teisiniais santykiais. Sutiktina su atsakovu, kad tokio ginčo atveju taikytinas DK nustatytas terminas ieškiniui pareikšti. Teisinių santykių atsiradimo metu iki 2017-07-01 galiojusio DK 27 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams iš darbo santykių teisme pareikšti. Šis terminas suėjo tiek iki ieškinio pareiškimo, tiek ir iki naujos redakcijos DK įsigaliojimo, kurio 15 straipsnio 2 dalyje taip pat numatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas.

75.       Galiojusio DK 27 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ar darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio taikymo nuostatų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2016-09-14 įstatyme Nr. XII-2603  senaties skaičiavimo taisyklės taip pat nepatartos, taigi taikytinos bendrosios CK nuostatos.   

76.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas ieškinio senaties terminas, kurį pripažino pasibaigusiu tik daliai sandorių ginčyti. Vertinant pagal DK nuostatas, visiems sandoriams ginčyti ieškinio senaties terminas neabejotinai jau buvo pasibaigęs, pareiškiant 2017-09-14 ieškinį. Nesutiktina su ieškovės pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju terminas ieškiniu pareikšti skaičiuotinas nuo jos valdymo organų pasikeitimo pagal subjektyviųjų pažeistos teisės suvokimo momentą. Senaties termino pradžios skaičiavimas nuo tada, kai apie pažeistą juridinio asmens teisę sužinojo jo naujasis vadovas, sukurtų situaciją, kai, pasikeitus įmonės vadovui, atsirastų galimybė ginti teises, pažeistas prieš daugelį metų. Taip būtų paneigta ieškinio senaties instituto paskirtis, galimai neužtikrinta priešingų šalių interesų pusiausvyra ir teisinių santykių stabilumas, juo labiau, kad atitinkamos pozicijos nagrinėjamu klausimu yra laikomas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). 

77.       Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs ir tai, kad subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Dėl šios priežasties teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, kada jis sužinojo apie teisės pažeidimą. Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, o ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.). Kai asmuo aiškina, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, 2017-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017).

78.       Todėl, siekiant tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma turi būti nustatytas teisės pažeidimo momentas (objektyvusis momentas), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektyvūs ir objektyvūs momentai tam tikrais atvejais gali sutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).      

79.       Kita vertus, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.), dėl analogiškų aplinkybių, susijusių būtent su ieškovės asociacijos „Linava“ valdymo organų narių pasikeitimu, ir dėl tokio pasikeitimo įtakos ieškinio senaties eigai, Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs civilinėje byloje Nr. e2A-159-330/2019 pagal nagrinėjamos bylos ieškovės ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo gautų lėšų priteisimo, pareikštą juridiniam asmeniui.

80.       Išnagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad valdymo organų narių pasikeitimo faktas, gali būti reikšmingas sprendžiant dėl pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Asociacijoje veikiantis vidinės kontrolės mechanizmas (revizijos komisija) turėjo užtikrinti savalaikį sužinojimą apie neteisėtų sandorių sudarymą, neteisėtus ir / ar nepagrįstus mokėjimus, kitokius veiksmus. Be to, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018 pagal ieškovės asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei UAB „Tingas“, trečiasis asmuo V. G., dėl skolos ir delspinigių priteisimo, kurioje svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kasacinis teismas taip pat pripažino tokias aplinkybes, kaip asociacijos valdymo organų narių pasikeitimą, ieškovės ir atsakovės sąsajumą. Tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimais bei teisiniais vertinimais sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą analogiškų faktinių aplinkybių kontekste vadovavosi ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtą civilinę bylą Nr. e2A-59-823/2019 pagal ieškovės asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei UAB „Transfriga“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-02-14 sprendimas civilinėje byloje).   

81.       Taigi, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad aplinkybės, susijusios su asociacijos valdymo organų narių pasikeitimu, laikytinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas).

82.       Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo kitaip įvertinti tų pačių faktinių aplinkybių, lėmusių termino ieškiniams reikšti praleidimą, svarbos, nei iš esmės tokias pačias aplinkybes kitose civilinėse bylose vertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinę jas svarbiomis ir pakankamomis priežastimis praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui.   

83.       Vadinasi, net ir suklydęs dėl taikytinos ieškinio senaties termino trukmės (10 metų), bet teisingai nustatęs, kad nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 ieškovės generaliniu sekretoriumi buvo V. G., nuo 2015-06-10 – E. M., o nuo 2015-09-07 – V. M., kurio iniciatyva ir buvo pradėti tikrinti ankstesnių valdymo organų narių sudaryti sandoriai, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios priežastys atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

Dėl teismo (ne)šališkumo ir atsakovo procesinių teisių pažeidimo   

84.       Atsakovas apeliaciniame skunde kelia bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos šališkumo klausimą. Atsakovas teigia, kad teisėja turėjo išankstinę nuomonę apie bylos baigtį, kurią akivaizdžiai demonstravo bylos nagrinėjimo metu. Be to, nepagrįstai apribojo jo baigiamosios kalbos trukmę. Su tokia atsakovo pozicija nėra jokio pagrindo sutikti.

85.       Žmogaus

86.       EŽTT praktikoje pripažįstama, kad teisėjo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ir tendencingumo nebuvimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (EŽTT sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

87.       Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

88.       Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (EŽTT sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Dėl reikalaujamų įrodymų pobūdžio EŽTT, pavyzdžiui, siekė išsiaiškinti, ar teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių (EŽTT sprendimas bylose De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 25, Buscemi prieš Italiją, peticijos Nr. 29569/95, par. 67–68).

89.       Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (EŽTT sprendimas byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (EŽTT sprendimai bylose Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, par. 36, Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).   

90.       Nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumo prezumpciją. Vien tai, kad teismas, siekdamas teisingai išspręsti šalių ginčą, jiems uždavė atitinkamus klausimus, išklausė jų nuomonę dėl ginčo sutarčių sudarymo aplinkybių, jų pozicijas dėl jų vertinimo ir kvalifikavimo, negali būti suprantama ir vertinama kaip teismo šališkumas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl teisėjos priešiškumo ar piktavališkumo dėl asmeninių priežasčių, taigi, nėra pagrindo manyti, kad atsakovo nuomonė dėl teisėjos šališkumo yra objektyviai pagrįsta.    

91.       Priešingai nei teigia atsakovas, ir tokia aplinkybė, kad teismas apribojo šalių baigiamųjų kalbų trukmę, taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl bylą nagrinėjančio teismo šališkumo ar kad tokiu būdu buvo pažeistos jo procesinės teisės. Nors pagal CPK 255 straipsnį teismas paprastai neriboja proceso dalyvių kalbų trukmės, tačiau teismui suteikiama teisė nutraukti ir įspėti kalbėtoją, kai jo kalba nesusijusi su nagrinėjamos bylos esme. Vertintina, kad kiekvienai proceso šaliai suteiktą teisę būti išklausytai atsakovas įgyvendino, tiek atsakovui, tiek ir jo atstovei buvo suteikta teisė į baigiamąją kalbą. Teismas ne tik išklausė žodinius šalių ir jų atstovų paaiškinimus, bet ir prie bylos medžiagos prijungė jų baigiamąsias kalbas. Taigi jokio  pagrindo išvadai, kad tokiu būdu buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės, taip pat nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo        

92.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas patenkintas ir ieškovės ieškinys nauju sprendimu atmestas visiškai, ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

93.       Atsakovas prašė priteisti 1 600 Eur sumokėtus už rašysenos ekspertizę ir 1 200 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

94.       Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra. Byloje nėra ginčo, kad išlaidos ekspertizei atlikti buvo būtinos. Pagal byloje esančius duomenis atsakovas dviem mokėjimo nurodymais (2018-06-13 ir 2018-07-13) į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 1 600 Eur ekspertizei atlikti, tuo tarpu pagal 2018-07-30 ir 2018-08-10 Lietuvos teismo ekspertizės centro sąskaitas už atliktas dvi ekspertizes mokėtina suma yra mažesnė – 719,61 Eur (411,21 Eur + 308,40 Eur). Atitinkamai, atsakovui iš ieškovės priteistina 719,61 Eur išlaidos, susijusios su ekspertizių atlikimu.

95.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu yra išspręstas nepanaudotos užstato dalies – 880,39 Eur, esančios Vilniaus apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje, grąžinimo atsakovui klausimas. Šis permokos grąžinimo klausimas yra išspręstas teisingai, taigi skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.      

96.       Atsakovo prašomos priteisti 1 200 Eur atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir derybose dėl taikos sutarties sudarymo (7 val.) bei 2 procesinių dokumentų parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro          2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2., 8.17. ir 8.19 punktuose nustatytų rodiklių (838,70 Eur x 2,5; [884,80 x 01] x 7 val.; [884,80 Eur x 0,1] x 2). Dėl to visos turėtos 1 200 Eur išlaidos atsakovui  priteistinos iš ieškovės.

97.       Iš viso iš ieškovės atsakovui priteistina 1 919,61 Eur bylinėjimosi išlaidų (719,61 Eur + 1 200 Eur), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo      

98.       Atsakovas prašo priteisti 1 996 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir 4 200 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas ruošiant apeliacinį skundą bei atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo patenkintas, jo turėtos šios instancijos teisme išlaidos turi būti kompensuotos, priešingai nei ieškovei (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

99.       Kita vertus, prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijų 8.10. ir 8.11 punktuose numatytus maksimalius dydžius, todėl jų kompensacija sumažintina iki didžiausios leidžiamos sumos, t. y. 1 575,39 Eur už apeliacinio skundo parengimą (1,7 x 926,70 Eur) ir 1 204,71 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1,3 x 926,70 Eur). Atitinkamai, kartu su žyminiu mokesčiu iš ieškovės atsakovui priteistinos 4 776 Eur (1 575,39 Eur + 1 204,71 Eur + 1 996 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.      

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

100.       Vilniaus apygardos teismo 2017-09-15 nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti atsakovui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui J. V. K. priklausantis 172 440,62 Eur vertės nekilnojamasis turtas, tokio turto nesant ar nepakankant, kilnojamasis turtas, turtinės teisės arba pinginės lėšos, esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.

101.       Kadangi apeliacinės instancijos teisme ieškovės reikalavimai atmetami visiškai, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis išnyko. Tokiu atveju  pirmosios instancijos teismo taikyti draudimai turi būti panaikinti šia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (CPK 150 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą iš dalies panaikinti.

Sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas, panaikinti ir šioje ginčo dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai buvo atmesti ir nuspręsta grąžinti atsakovui J. V. K. 880,39 Eur likusią nuo ekspertizės išlaidų sumą, įmokėtą į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą (gavėjo sąskaitos numeris Danske Banke: LT95 7400 0517 8632 3810; gavėjo pavadinimas – Vilniaus apygardos teismas), palikti nepakeistas.

Sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ (į. k. 121053434) atsakovui J. V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 919,61 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų devyniolikos eurų ir 61 cento) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ (į. k. 121053434) atsakovui J. V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 776 Eur (keturių tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovui J. V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančiam 172 440,62 Eur vertės nekilnojamajam turtui, tokio turto nesant ar jo nepakankant, kilnojamojo turto, turtinių teisių arba pinginių lėšų, esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.