Administracinė byla Nr. eA-3645-438/2019
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01742-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.4.; 20.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. ir T. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S., T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. B. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai N. S. ir T. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovo atstovas) priteisti 175 506,43 Eur turtinei ir 43 443,00 Eur neturtinei žalai atlyginti bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, konstatavo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1573, 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 2575 bei sprendimas Nr. 55/6449, kurių pagrindu L. B. (duomenys neskelbtini) kaime buvo suprojektuoti neatlygintinai suteikti miško sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, yra neteisėti ir negaliojantys nuo jų priėmimo. Tuo pačiu teismo sprendimu pripažinus negaliojančiomis sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias T. S. įgijo sklypus nuosavybėn iš L. B., bei grąžinus šiuos sklypus valstybei, pareiškėjai patyrė žalą, kurią sudaro netekto turto vertė, turėtos išlaidos ir negautos pajamos. Pareiškėjai sumokėjo 156 Lt (45,18 Eur) ir 59 Lt (17,09 Eur) 2002 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo mokesčių notarui bei 293,86 Lt (85,11 Eur) sandorių įregistravimo mokesčių. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu iš jo buvo priteista 300 Lt (86,89 Eur) žyminio mokesčio valstybei. Patirtą žalą sudaro ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu iš pareiškėjų išreikalautas 97 284 Lt (28 175,39 Eur) vertės turtas, t. y. žemės sklypai, kadangi pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, 9,4 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo vertė – 82 802 Lt, o 2,95 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo vertė – 14 482 Lt. Valstybei išreikalavus miškų ūkio paskirties žemės sklypus, pareiškėjai neteko ir 518 382,70 Lt (150 134,01 Eur) vertės turto, t. y. kertamos miško medienos.
3. Pareiškėjai pažymėjo, kad naudotis savo turtu jiems buvo trukdoma daugiau kaip 10 metų. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu iš pareiškėjų išreikalavus turtą, kuris yra jų ir jų nepilnamečių vaikų pajamų šaltinis, pareiškėjai prarado šeimos pragyvenimo pajamas, pasunkėjo kredito grąžinimas, todėl pareiškėjai ir jų nepilnamečiai vaikai patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, kas sudaro neturtinę žalą, kurią pareiškėjai įvertino 150 000 Lt (43 443 Eur).
4. Atsakovo atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad šiuo atveju sprendimai atkurti nuosavybės teises buvo panaikinti ne dėl Klaipėdos rajono viršininko administracijos tarnautojų kaltės, o dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – išvadoje, kurios pagrindu buvo priimti panaikinti sprendimai, buvo suklastotas ją turėjusio pasirašyti asmens parašas bei išvados blankas, tačiau kas suklastojo išvadą nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjų patirta žala yra kildinama iš įsiteisėjusiu teismo sprendimu pritaikytos restitucijos, tačiau restitucija negali būti laikoma neteisėtu valstybės veiksmu, nes jai taikyti buvo nustatytos visos teisės aktuose numatytos sąlygos. Šiuo atveju vykdant teismo sprendimą pareiškėjams buvo grąžinta suma, kurią jie sumokėjo L. B.. Net sutikus su tuo, kad pareiškėjams pritaikius restituciją, jie patyrė žalą, tokiu atveju pareiškėjai turėtų pateikti įrodymus apie ginčo žemės sklypų vertę, buvusią 2013 m. lapkričio 7 d., bet ne vėliau. Negautos pajamos turi būti pagrįstos ne tikėtinomis, hipotetinėmis, o realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis, tačiau pareiškėjai tokių įrodymų nepateikė. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad turtinė žala atsirado būtent dėl atsakovo ar jo valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, todėl nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjai visą laiką nuo ginčo žemės sklypų įsigijimo galėjo naudotis ir naudojosi miškų ūkio paskirties žemės sklypais, apribota buvo tik disponavimo teisė. Pareiškėjai skunde teismui apsiribojo abstrakčiu faktų konstatavimu, neįrodė, kad dėl valstybės tariamai neteisėtų veiksmų jie patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, kurių pobūdis lemtų būtinybę priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjai nepagrindė pasirinkto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, t. y. nepaaiškino kaip pasireiškė reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, nepateikė įrodymų dėl atsiradusių keblumų su banku, nepagrindė teiginio, kad išreikalautas turtas buvo jų pragyvenimo šaltinis.
7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams N. S. ir T. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 172 Eur turtinės žalos ir 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė 234,27 turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo 2016 metų gruodžio 15 dienos, taip pat priteisė 1000 neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo 2016 metų gruodžio 15 dienos; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė iš N. S. 163,5 bylos nagrinėjimo išlaidų mažajai bendrijai „Nepriklausomi miškininkai“, priteisė iš T. S. 163,5 bylos nagrinėjimo išlaidų mažajai bendrijai „Nepriklausomi miškininkai“.
10. Teismas, be kita ko, nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai nustatyti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, kuriame konstatuota, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1573, 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 2575 bei sprendimas Nr.55/6449, kurių pagrindu atsakovei L. B. buvo suprojektuoti, neatlygintinai suteikti miško sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo 2, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, parengti panaudojant suklastotą dokumentą – išvadą Nr. 4887, todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (nuo jo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 str., 1.95 str. l d.). Konstatuota, kad pagal bendruosiuose teisės principuose įtvirtintą nuostatą neteisėto sprendimo ir įsakymų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtos sutartys, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 nustatyta ne tik tai, kad L. B. nepatenka į asmenų, išvardytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. Skuodo rajone valdytą žemę (į šio savininko žemę nuosavybės teisės 2002 ir 2006 m. sprendimais buvo atkurtos teisėtiems pretendentams), bet nustatytos ir kitos aplinkybės, kurios patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo L. B. procedūra apskritai negalėjo būti pradėta. Teismas nustatė, kad L. S. Skuodo rajono žemėtvarkos skyriui nebuvo pateikusi jokio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jos vardu nebuvo parengta jokia išvada dėl perdavimo jai neatlygintinai nuosavybėn žemės (miško) sklypo; išvadų registracijos žurnaluose nebuvo registruota 1999 m. gruodžio 30 išvada Nr. 4887, tokiu numeriu šiame žemėtvarkos skyriuje buvo registruota 2001 m. sausio 29 d. išvada, kuri remiantis 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr.187, buvo parengta P. K.. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-940/2013), be kita ko, konstatuota, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. B., tuo metu dirbusiai Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje, buvo atliktas, remiantis suklastota Išvada Nr.4887, kurią, žinodama apie joje esančių duomenų neatitikimą tikrovei, ji panaudojo pateikdama žemėtvarkos skyriui ir jos pagrindu buvo priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai, kurių pagrindu L. B. įregistravo nuosavybės teises į ginčo sklypus. Be to, šiuose procesiniuose sprendimuose teismai atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi baudžiamąjį procesą nutraukė nereabilituojančiu pagrindu, t. y. nustatęs aplinkybes dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (suėjęs baudžiamosios atsakomybės už dokumentų klastojimą senaties terminas).
11. Teismas taip pat nustatė, kad jog L. B. (S.) nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d. dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai, t. y. buvo institucijos, kuriai Atkūrimo įstatymu buvo suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, darbuotoja. Į bylą pateikti įrodymai, kad pagal suklastotą L. B. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus Judrėnų žemėtvarkos tarnybai pateiktą kartu su 2000 m. kovo 15 d. prašymu suteikti lygiavertį sklypą Mataičių kaime, Išvadą Nr.4887, šioje žemėtvarkos tarnyboje buvo suformuota nuosavybės teisių atkūrimo perduodant lygiavertį žemės sklypą byla Nr.03-08-5533-316 (toliau – ir NTA byla). Minėtoje byloje yra duomenys, kad 2000 m. rugsėjo 1 d. L. B. pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą, kad su sklypų (348-1 ir 348-2) ribomis sutinka ir prašo priimti sprendimą jai nedalyvaujant. NTA byloje taip pat yra duomenys, kad 2000 m. rugsėjo mėnesį (data neįrašyta) L. B. (S.) pasirašė sklypų plane ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimo atkurti jai nuosavybė teises projekte. Šie L. B., ypač pabrėžiant tai, kad ji tuo metu dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai, veiksmai rodo, kad žinodama, jog neturi teisės atkurti nuosavybės teises į Išvadoje Nr.4887 nurodyto buvusio savininko žemę ir kad ši išvada yra suklastota, siekė neteisėto nuosavybės atkūrimo.
12. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Atkūrimo įstatymo 2, 9, 10, 17, 18 straipsnius ir jų nuostatas įgyvendinančius poįstatyminius norminius teisės aktus, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebūtų atkurtos asmeniui, neturinčiam tokios teisės, CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra svarbu, kas suklastojo Išvadą 4887, nes valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, kaltės elementas nereikalingas.
13. Teismas vertino, kad pareiškėjų prašoma priteisti patirtų išlaidų 156 Lt (45,18 Eur) ir 59 Lt (17,09 Eur), 293,86 Lt (85,11 Eur), 300 Lt (86,89 Eur) suma yra reali, tarp jos ir atsakovo neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Esant visoms trims CK 6.271 straipsnyje numatytoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, teismas iš atsakovo pareiškėjams priteisė 234,27 Eur turtinei žalai atlyginti.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjų prašymą priteisti 22 382,99 Eur kompensaciją už Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 vykdymą – iš pareiškėjo T. S. išreikalautą turtą, sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog sandorio negaliojimo teisinės pasekmės taikomos sandorio šalims, turto išreikalavimas iš pareiškėjų negali būti laikytinas atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė, todėl reikalavimas pareiškėjams iš atsakovo priteisti netekto turto vertės kompensaciją laikytinas nepagrįstu. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos veiksmų, lėmusių tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu (civ. byla Nr.2-95-538/2012) pareiškėjų nuosavybėn įsigyti miško sklypai buvo grąžinti valstybei pareiškėjai negavo 152 889,17 Eur (527 895,72 Lt) pajamų.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, kad naudotis savo turtu jiems buvo trukdoma daugiau kaip 10 metų, pažymėjo, kad visos nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog byloje nustatyti įrodomieji faktai neabejotinai patvirtino pareiškėjams padarytos neturtinės žalos padarymo faktą. Pareiškėjams neturtinė žala kilo iš atsakovo neteisėtų sprendimų priėmimo, kurie buvo panaikinti teismine tvarka. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti (CK 6.246 str., 6.271 str. 4 d.). Teismas atsižvelgė, kad dėl aplinkybės, jog pareiškėjų teisės nebuvo apgintos operatyviai, jie galėjo patirti stipresnius dvasinius išgyvenimus, nei paprastai jie patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą; pareiškėjams buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjų patirtus dvasinius išgyvenimus, už pareiškėjų patirtą moralinę skriaudą priteistinas neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnio pagrindu, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Esant visoms trims CK 6.271 straipsnyje numatytoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, įvertinęs pareiškėjų patirtos turtinės žalos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas pareiškėjams priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
16. Teismas, įvertinęs teismo eksperto A. L. prašymą jam papildomai priteisti 242 Eur už atvykimą į teismo posėdį, sprendė, jog teismo eksperto A. L. atvykimas į teismą susijęs ne su atlikta ekspertize, o su klausimų, adresuotų ekspertui, formuluotės tikslinimu, todėl nesant duomenų, kokiu būdu buvo atliktas atlyginimo už ekspertizės atlikimą paskaičiavimas, prašymo priteisti eksperto atvykimo į teismo posėdį išlaidas netenkino.
17. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjų į Klaipėdos apygardos administracinio teismo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešta 4150 Eur suma yra nepakankama išlaidoms už medžių tūrio pagal kelmus įvertinimą padengti, iš kiekvieno iš pareiškėjų mažajai bendrijai „Nepriklausomi miškininkai“ papildomai priteisė 163,5 Eur.
III.
18. Pareiškėjai N. S. ir T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; nusprendus, kad nėra pagrindų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Klaipėdos rajono skyriaus, priteisti 175 506,43 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 43 443 Eur neturtinės žalos atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
19. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalies imperatyvius reikalavimus, nes nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1542-146/2016 išdėstytų išaiškinimų dėl valstybės pareigos atlyginti žalą už nusavintą turtą, ir dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. T. S. pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą programą 1999 m. liepos 8 d. yra baigęs Ūkininkavimo miške pagrindų kursus, 2002 m. balandžio 30 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį, 2003 m. kovo 5 d. yra įregistruotas į Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registrą, yra sudarytos medienos pirkimo pardavimo sutartys ir iš miško medienos pardavimo reguliariai gaunamos pajamos (t. II, b. l. 43, 45, 52, 149-155), tačiau šių aplinkybių teismas netyrė, jų įrodomosios reikšmės ginčo išsprendimui nevertino, todėl neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad nebuvo suplanuota ūkinė veikla ir nebuvo jokių susitarimų dėl miško medienos pardavimo.
20. Pareiškėjas nurodo, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi ekspertams pavedė nustatyti nekilnojamo turto (žemės sklypų su stačiu mišku) rinkos vertę, tačiau sprendė klausimą dėl negautų pajamų už nukirstą miško medieną priteisimo, todėl nagrinėjant bylą buvo pažeistos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje numatytos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, nes buvo nesilaikyta logiškumo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1542-146-2016 nurodė, kad pareiškėjų galimai negautos pajamos skaičiuotinos už sklypų buvimo pareiškėjo nuosavybėje laikotarpį, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirtos. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) minėtoje 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje nurodė, kad byloje yra duomenys, jog pareiškėjas pirmajame skunde ir jo patikslinime nurodė, kad jis atsodino 2,7 ha miško ir patyrė 9100 Lt išlaidų, paskutiniame patikslintame skunde pareiškėjas priteisti šias išlaidas neprašė, taigi nagrinėjant reikalavimus dėl žalos atlyginimo ši aplinkybė vertintina, nes gali būti reikšminga. 2016 m. spalio 27 d. teismo posėdyje buvo paaiškinta, kad patirtų išlaidų dėl miško atsodinimo dokumentai nėra išsaugoti, todėl kompensacijos už atsodintą miško medieną priteisimas reikštų teisingą patirtų išlaidų atlyginimą. Teismas nurodytų aplinkybių dėl išlaidų už miško atsodinimą kompensavimo netyrė ir nevertino.
21. Pareiškėjai nurodo, kad LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje išaiškino, jog pareiškėjai turi įrodymais (miškotvarkos projekto duomenimis ir kt.) pagrįsti, kad pagal teisinį reguliavimą jų nurodyto masto kirtimai leistini. Teismui 2018 m. birželio 7 d. buvo pateiktas Nepriklausomų medienos matuotojų akto papildymas (t. VII, b. l. 40-42). Teismas nurodytų aplinkybių dėl medienos kirtimo mastų taip pat netyrė ir nevertino, nors buvo įpareigotas LVAT.
22. Pareiškėjai paaiškina, kad nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. buvo apribotos nuosavybės teises į miškų ūkio paskirties žemės sklypus unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims, ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, todėl T. S. negalėjo ginčo sklypuose vykdyti jokios ūkinės veiklos ir nurodyto kiekio medienos negalėjo panaudoti. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. lapkričio 28 d. pateikė teismui Vidinės miškotvarkos projektą (registracijos Nr. 55/6783) ir leidimus kirsti mišką Nr. 015753, 015795, 023817, 023818, 027325, 027326, 027327 (t. III, b. l. 163-169), kurie įrodo, kad nauji buvusių žemės sklypų unikalus Nr. 5533-0001-0098, unikalus Nr. 5533-0001-0097 savininkai šiuose sklypuose esančią miško medieną kirto ir realizavo, todėl ir T. S. būtų turėjęs galimybę iškirsti mišką ir medieną realizuoti rinkos kainomis, jeigu žemės sklypai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nebūtų nusavinti. Tačiau teismas nurodytų aplinkybių netyrė ir nevertino.
23. Pareiškėjai teigia, kad skundžiamas teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas grindžiamas bendro pobūdžio samprotavimu, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai buvo suplanavę ūkinę veiklą pagal nurodytu laikotarpiu parengtus ir ginčo teritorijoje galiojusius miškotvarkos projektus, jog nebuvo susitarę dėl medienos pardavimo, spręsdamas faktinių aplinkybių nustatymo klausimus teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja arba atmeta Nepriklausomų medienos matuotojų akte ir Miško ir miško žemės įvertinimo ekspertizės akte Nr. 18/02-014 nurodytas išvadas, kodėl neteisėtų veiksmų pasekmes vertina tik nuo 2002 m. gruodžio 18 d. iki 2005 m. gegužės 20 d., pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, todėl nagrinėjant administracinę bylą ir priimant sprendimą buvo pažeisti ABTĮ 61, 86, 87 straipsnių reikalavimai.
24. Pareiškėjai nurodo, kad Miško ir miško žemės įvertinimo ekspertizės akte Nr. 18/02-014 pateikta eksperto išvada apie valstybės naudai nusavinto nekilnojamo turto (žemės sklypų su medynais) vertę, todėl sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio turėjo būti taikoma LVAT nutartyse Nr. A-24-415/2018, Nr. eA-151-492/2018 nustatyta kompensacijos apskaičiavimo taisyklė. Teismas, spręsdamas pareiškėjų reikalavimus dėl kompensacijos dydžio, netyrė ir nevertino nei Nekilnojamojo turto registro duomenų, nei įvertinimo pagal ekspertizės aktą Nr. 18/02-014 duomenų, todėl nagrinėjant administracinę bylą buvo nesilaikyta nurodytose LVAT nutartyse pateiktų išaiškinimų, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.
25. Pareiškėjai teigia, kad teismui buvo paduotas prašymas, kuriame nurodyta, kad byloje turtinė žala, be kita ko, grindžiama reikalavimu priteisti pinigų sumą, kurią sudaro skirtumas tarp iš T. S. išreikalautų žemės sklypų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertės ir pinigų sumos, kuri buvo gauta vykdant įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą dalyje dėl įpareigojimo grąžinti T. S. pinigus pagal 2002 m. gruodžio 18 d. Nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartis ir reikalavimu priteisti pinigų sumą, kurią sudaro žemės sklypuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvusios miško medienos rinkos vertė.
26. Pareiškėjai vertina, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 14 d., 2018 m. gegužės 4 d. ir 2018 m. birželio 21 d. nutartimis nemotyvuotai atmetė pareiškėjų teikiamus klausimus ekspertams, todėl nagrinėjant administracinę bylą buvo pažeisti ABTĮ 61 straipsnio 2 dalies reikalavimai, šalių lygiateisiškumo principai ir pareiškėjams buvo užkirstas kelias tinkamai įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1542-146/2016 nurodymus. Taigi teismas netinkamai išsprendė turtinės žalos dydžio klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 1000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tai pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
27. Pareiškėjai teigia, kad teismas pažeidė CK 6.37 str. 2 d. normas, nes procesines palūkanas priteisė ne nuo bylos teisme iškėlimo, o nuo prašymo pateikimo momento, todėl nepagrįstai sumažino įstatymo nustatytas priteistinas procesines palūkanas. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ 39 straipsnio 7 dalį, nes sprendime nurodytą 327 Eur sumą priteisė įmokėti ne į teismo specialiąją sąskaitą, o mažajai bendrijai „Nepriklausomi miškininkai“, ir neišsprendė klausimo dėl šių išlaidų priteisimo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui. Teismas apskritai neturėjo spręsti bylos nagrinėjimo išlaidų priteisimo klausimo, nes pareiškėjai prašymo dėl šių išlaidų priteisimo nebuvo pateikę, o prašymas galėjo būti paduotas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismo ekspertas A. L. į teismo posėdį buvo iškviestas teismo iniciatyva, todėl neaišku, kodėl 2018 m. gruodžio 18 d. sprendime teismas nurodė, kad teismo eksperto A. L. atvykimas į teismą susijęs ne su atlikta ekspertize.
28. Pareiškėjai vertina, kad 2017 m. liepos 12 d. teismo posėdyje NŽT atstovė R. S. nurodė, kad yra kartu dirbusi su Regionų apygardos administracinio teismo teisėja E. K., todėl mano, jog dėl šios aplinkybės teisėja E. K. negalėjo nagrinėti administracinės bylos. 2017 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje buvo nagrinėjamas ekspertizės skyrimo klausimas ir teisėja E. K. nurodė, kad „arba mes formuluojame klausimus kaip aš nurodžiau, kad tiktai ekspertui jūs teikiate informaciją iš Tamošaičio apie tūrį, arba iš vis baigiame ekspertizės klausimą“, todėl kyla abejonės dėl teisėjos nešališkumo pateikiant klausimus ekspertizei. Taigi teisėja E. K. nebuvo neutrali ir nešališka sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimus bei nagrinėjant administracinę bylą, todėl buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta pareiškėjų teisė į tinkamą teismo procesą.
29. Pareiškėjai nurodo, kad 2017 m. kovo 29 d. teismui buvo pateikę prašymą išspręsti klausimą dėl Vyriausybės kanceliarijos dalyvavimo byloje, 2018 m. birželio 20 d. teismui buvo pateiktas prašymas išspręsti klausimą, ar nėra pagrindo tolimesniame procese įtraukti papildomą proceso šalį, tinkamai atstovaujančią valstybės finansinius interesus, tačiau teismas šiuos prašymus nemotyvuotai atmetė. Taigi teismas neišanalizavo visų pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, pareiškėjams buvo užkirstas kelias teikti klausimus ekspertizei ir įrodinėti priteistinos kompensacijos už nusavintą turtą dydį, netinkamai išspręstas neturtinės žalos dydžio klausimas, netinkamai išspręstas procesinių palūkanų klausimas, netinkamai išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, netinkamai išspręstas klausimas dėl Vyriausybės kanceliarijos dalyvavimo byloje, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, atsižvelgiant į minėtą nutarimą, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu dėl turtinės žalos atlyginimo instituto aiškinimo. Teismas taip pat tinkamai įvertino aplinkybę, kad teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas T. S. nurodė, jog po to, kai pagal 2002 m. gruodžio 18 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo iš L. B. miškų ūkio paskirties žemės sklypus, dėl leidimo kirsti juose esantį mišką nesikreipė. Byloje nėra duomenų, jog laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 18 d. iki 2005 m. gegužės 20 d., pareiškėjai buvo suplanavę ūkinę veiklą pagal nurodytu laikotarpiu parengtus ir ginčo teritorijoje galiojusius miškotvarkos projektus, raštu ar konkliudentiniais veiksmais buvo susitarę dėl ginčo žemės sklypų, stataus miško ar miško medienos pardavimo. Taigi teismui priteisus negautas pajamas pareiškėjai nepagrįstai praturtėtų, kas prieštarautų LVAT formuojamai teismų praktikai.
32. Atsakovo atstovas pažymi, iš teismui pateiktų Medienos tūrio aktų ir Akto nėra galimybės nustatyti, kokia buvo vertė medienos pareiškėjams įsigyjant 2002 metais ir vėliau įsiteisėjus teismų sprendimams dėl restitucijos, bei 2013 metais grąžinus 9,4 ha ir 2,95 ha žemės sklypus (kadastro Nr. 5533/0001:98 ir Nr. 5533/0001:97), esančius (duomenys neskelbtini), valstybei, kurią galimai pardavus jie būtų turėję galimybę gauti pajamas. Be to, nagrinėjant šiuos dokumentus taip pat neaišku, kokio dydžio pajamos būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, kadangi ekspertai taip ir negalėjo nustatyti 2005 m. buvusios stataus miško su žeme vertės. Taigi pareiškėjai neįrodė patirtos netiesioginės turtinės žalos atsiradimo ir jos dydžio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų patirtą neturtinę žalą ir, atsižvelgdamas į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjų patirtus dvasinius išgyvenimus, už jų patirtą moralinę skriaudą priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. B. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas šioje administracinėje byloje tinkamai taikė materialines teisės normas bei tinkamai vertino įrodymus. Pareiškėjų siekis gražinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui vien tuo tikslu, kad į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukta Vyriausybės kanceliarija, yra nepagrįstas.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad šiuo metu pareiškėjo T. S. vardu įgyti žemės sklypai šiuo metu nėra išlikę (žemės sklypai yra pertvarkyti į smulkesnius žemės sklypus, mediena iškirsta), todėl pareiškėjams jau yra kompensuota reali žemės sklypų vertė, kadangi remiantis CK 6.147 straipsnio 1 dalimi, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Nagrinėjamai bylai taip pat reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą. Vertinant pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą turi būti atsižvelgta ir įvertinta pačių pareiškėjų asmeninė ir socialinė situacija. Didesnės piniginės kompensacijos priteisimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, kadangi pagal administracinės byloje pateiktus duomenis pareiškėjų turtinė ir socialinės padėtis yra labai gera.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjų žemės sklypų valdymas truko trumpą laiką, t. y. nuo 2002 metų gruodžio mėnesio iki 2005 metų gegužės mėnesio, išlaidų, susijusių su žemės sklypų išlaikymu, pareiškėjai nepatyrė, ir negalėjo įgyti ekonominio pobūdžio lūkesčių. Priešingai nei pareiškėjai teigia skunde, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne visais atvejais priima sprendimus kompensuoti panašaus pobūdžio bylose paimto turto rinkos vertę. Taip pat pareiškėjai nėra pateikę įrodymų, kad jie savo darbu, lėšomis būtų padidinę ginčo žemės sklypų vertę.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad įstatymų leidėjas įtvirtino išimtinę teismo kompetenciją nustatyti galutinius klausimus skirtinus ekspertams ekspertizės atlikimui, dėl ko apeliantų teiginiai, kad teismas turėjo įtraukti visus jų klausimus, yra nepagrįsta. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai įvertino reikšmingas aplinkybes bei nesivadovavo administracinėje byloje pateiktu ekspertizės aktu. Patys pareiškėjai iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jiems buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti didesne pinigine suma, nei priteisė pirmosios instancijos teismas. Teismas taip pat tinkamai išsprendė procesinių palūkanų priteisimo klausimą, kadangi reikalavimas priteisti procesines palūkanas buvo išreikštas tik 2016 m. gruodžio 15 d., t. y. nuo šio termino 5 procentų dydžio procesinės palūkanos yra priteistos, taip pat teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pažymi, kad šioje byloje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu yra priimtas papildomas sprendimas, kurio pareiškėjai neskundė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.
39. Pareiškėjai apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis, padarytomis dėl jiems padarytos žalos dydžio ir šios dydį kvalifikuojančiomis aplinkybėmis.
40. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad egzistuoja CK 6.250 ir 6.271 straipsnių dispozicijose nustatytos prielaidos bei sąlygos, sukuriančios pareiškėjų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nusprendė, kad pareiškėjų reikalavimas, kiek tai susiję su atlygintinos žalos būdu ir dydžiu, turi būti tenkinamas tik iš dalies, nes pareiškėjai neįrodė visa apimtimi jiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir pan..
41. Tai, kad egzistuoja CK 6.250 ir 6.271 straipsnių dispozicijose nustatytos prielaidos bei sąlygos, sukuriančios pareiškėjų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje (įsiteisėjusioje), pirmą kartą nagrinėjant ginčą šioje byloje.
42. Aptartos aplinkybės ir minėtas teisinis reglamentavimas lemia, kad šios bylos, sprendžiamos apeliacine tvarka, nagrinėjimo dalyką sudaro nustatymas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė pareiškėjams padarytos žalos dydį ir jos dydį kvalifikuojančias aplinkybes.
43. Apie turtinės žalos atlyginimo būdus ir sąlygas, apsprendžiančias jos dydį, tokio pobūdžio bylose, teismų praktikoje yra konstatuota, kad restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38; LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018; LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018).
44. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo, šiuo metu dominuojančioje teismų praktikoje, taip pat konstatuota, kad teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą tokiais kaip šis atvejais, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K 3-92/2015; LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018; LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018).
45. Byloje duomenų, kad pareiškėjai savo veiksmais būtų prisidėję prie žalos atsiradimo ir civiline teisine prasme galėtų būti laikomi nesąžiningais įgijėjais, nenustatyta. Tokio pobūdžio aplinkybių bei argumentų neteikia ir kiti proceso dalyviai.
46. Apibendrinus darytina išvada, kad egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos bei sąlygos pareiškėjams už jų prarastą turtą, priteisti žalą, atitinkančią šio turto rinkos vertę, kuri buvo šio turto praradimo dieną. Dėl ko priešingos šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra pripažįstamos nepagrįstomis bei neteisingomis.
47. Byloje yra atlikta stataus miško, augusio ginčo žemės sklypuose, rinkos vertė, kuri egzistavo tuo metu (2014 m.), kai pareiškėjai pagal teismų sprendimus, priimtus civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, teisine prasme galutinai prarado nuosavybės teisę į šiuos sklypus. Iš bylos matyti, kad šią ekspertizę, teismo pavedimu atliko, teismo ekspertas A. L.. Šia ekspertize nustatyta, kad stataus miško, augusio tuo metu ginčo sklypuose, rinkos vertė buvo 156400 Eur, o patys žemės sklypai, be miško, realios vertės neturi.
48. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ekspertizė buvo paskirta teisėtai, užtikrinant šalių rungtyniškumo principą bei kad ją atliko reikiamą kvalifikaciją turintis ekspertas. Byloje duomenų duodančių pagrindą abejoti šios ekspertizės teisėtumu bei pagrįstumu nenustatyta. Todėl, sprendžiant apie pareiškėjams padarytos žalos dydį, remiamasi šios ekspertizės duomenimis.
49. Remiantis tuo kas pasakyta, darytina išvada, kad pareiškėjų prarasto turto rinkos vertė yra 156400 Eur.. Tačiau, pagal savo pobūdį, rinkos vertė yra ta vertė, už kurią turtas galėtų būti parduotas. Tai reiškia, kad ši vertė pinigine išraiška yra maksimali, kuri apima savyje ir prieš tai asmenų atliktus šio turto pagerinimo, priežiūros ir kitas išlaidas, o taip pat ir negautas pajamas, kurias jie būtų galėję gauti. Dėl ko pareiškėjų reikalavimas priteisti galimai patirtas išlaidas, prižiūrint mišką ir pan., bei negautas pajamas, kurias jie būtų galėję gauti iš šio miško, negali būti tenkinamas, o šių išlaidų bei negautų pajamų nustatymo dydis nėra aktualaus šiai bylai. Kita vertus, pareiškėjų argumentai apie negautų pajamų, CK 6.249 straipsnio taikymo prasme, dydį yra grįsti tik prielaidomis, nepateikiant tuo klausimu atitinkamų įrodymų, tiesioginių ar netiesioginių (specialistų ar ekspertų išvadų). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje yra neįrodytas negautų pajamų faktas.
50. Pareiškėjams teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, iš L. B. yra priteista 20000 Lt suma, kurią pareiškėjai sumokėjo pastarajai įsigydami šiuos sklypus. Dėl tų pačių priežasčių pareiškėjams atlygintinas žalos dydis taip pat yra mažinamas šia suma – 5792,40 Eur (20000 Lt x 3,4528).
51. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai su turto praradimu patyrė ir kitų nuostolių, kurių pobūdį ir dydį pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai bei pagrįstai priteisė pareiškėjams -234,27 Eur žalai atlyginti. Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėjams yra priteistina 150 841, 87 Eur suma (156400 +234,27 – 5792,40) turtinei žalai atlyginti už prarastą turtą.
52. Byloje nustatyta, kad 2005 metais gegužės mėnesį dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo L. B. atžvilgiu, pardavusios ginčo žemės sklypus pareiškėjams, šie žemės sklypai buvo areštuoti ir pareiškėjams buvo uždrausta jais disponuoti savo nuožiūra. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų teisė realiai naudotis jiems priklausančiu turtu buvo apribota pakankamai ilgą laiką bei kad jie dėl to patyrė ženkliai didesnius nepatogumus bei suvaržymus. Byloje nustatyta ir tai, kad teisminis procesas dėl ginčo žemės sklypų grąžinimo valstybei truko taip pat paankamai ilgai, nuo 2007 m. iki 2013 m. lapkričio 7 d.. Visa tai įvertinus darytina išvada, kad aptartos aplinkybės, kurias iššaukė neteisėti atsakovo veiksmai, pareiškėjams padarė didesnio masto neturtinę žalą, kuri pareiškėjams atlygintina iš atsakovo priteisiant 5000 Eur.
53. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, jog procesinės palūkanos (CK 637 str. 2 d. - 5 proc. dydžio metinės palūkanos) pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo pareiškia tokį reikalavimą kreditoriui (atsakovui), nepriklausomai nuo to, kada kreditoriui buvo pareikštas materialinis – teisinis reikalavimas, nes šie du reikalavimai yra savarankiški ir laike nėra susiję. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turinčio teisę ją formuoti CK srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką), dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra neteisingi bei atmetami.
54. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 3 ir 6 dalių bei 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, sumas, išmokėtinas ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto įmoka ta proceso šalis, kuri pareiškė prašymą iškviesti ekspertus. Šias sumas teismas išmoka ekspertams, jiems atlikus savo pareigas. Proceso šalis įmokėjusi minėtas sumas, tais atvejais, kai jos naudai yra priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.
55. Pareiškėjai reikalavimo dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, nustatyta tvarka nepareiškė, todėl bylos vedimo išlaidų atlyginimo pareiškėjams klausimas yra nesprendžiamas.
56. Tačiau byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės atlikimo išlaidoms nepriskyrė 242 Eur sumos, kurias sudaro išlaidos, susijusios su teismo eksperto A. L. atvykimu į teismo posėdį, kuriame buvo tikslinami klausimai dėl ekspertizės atlikimo. Iš bylos matyti, kad ekspertas A. L. į teismo posėdį buvo iškviestas teismo iniciatyva, kuriame atsakė į teismo ir proceso šalių klausimus, susijusius su ekspertizės atlikimu. Kadangi tokių veiksmų atlikimas, kaip eksperto apklausa, klausimų susijusių su ekspertizės atlikimu tikslinimas ir pan., yra sudėtinė teisme atliekamos ekspertizės dalis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai šių sumų nepripažino ekspertizės atlikimo išlaidomis. Dėl šių priežasčių, teismo sprendimas keičiamas ir šioje dalyje, 242 Eur sumą priteisiant, ekspertizę atlikusiai individualiai įmonei „Eksperts“ iš pareiškėjų, nes pastarųjų iniciatyva buvo atliekama ši ekspertizė, todėl jiems, sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 3 ir 6 dalių nuostatomis, tenka pirminė pareiga padengti šias išlaidas savo lėšomis, kurių atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 41straipsniuose nustatyta tvarka.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų N. S. ir T. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti:
N. S., T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 150 841, 87 Eur (šimtą penkiasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt vieną eurą ir aštuoniasdešimt septynis centus) turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo 2016 metų gruodžio 15 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Individualiai įmonei „ Eksperts“ iš pareiškėjų N. S. ir T. S. priteisti 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) už ekspertizės atlikimą.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Rytis Krasauskas