Administracinė byla Nr. A602-2065/2013

Teisminio proceso Nr.  3-61-3-01490-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) skunde (b. l. 1-8) teismui prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2459 (b. l. 12-13) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus) 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 „Dėl J. B. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (b. l. 15-16); 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių motinystės (tėvystės) pašalpą jai mokėti vadovaujantis sprendimu, kuriuo ji buvo paskirta (t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-33863 „Dėl J. B. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ (b. l. 17-18)); 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinį Teismą) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinojo įstatymo) 9 straipsnio 1 ir 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 16 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatų) 73-75 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucijai); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 1-8) pabrėžė, jog, remiantis Laikinuoju įstatymu bei šio įstatymo pagrindu pakeistais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, buvo priimti skundžiami sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo neteisėtai sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Skunde (b. l. 1-8) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“; 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpi nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį“, Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“; Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“, ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatytam nuosavybės neliečiamumo principui, nes taip pažeidžiama asmens teisė gauti paskirtas išmokas ir nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę; neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje numatytam teisinės valstybės principui, taip pat Konstitucijos 38 straipsniui, 52 straipsniui, taip pat konstituciniam proporcingumo principui, nes numatytas teisinis reguliavimas neproporcingai sumažina jau paskirtas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą motinystės pašalpas.

Skunde (b. l. 1-8) pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybės neliečiamumo principui) bei lygiateisiškumo principui, įvertinant tai, kad Laikinajame įstatyme yra numatomas perskaičiavimas ir sumažinamas visų įstatymo 2 straipsnyje numatytų socialinių išmokų, tačiau kompensavimas numatytas tik sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų atžvilgiu, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pasak pareiškėjos, skunde (b. l. 1-8) nurodytos Laikinojo įstatymo nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73 – 75 punktuose, taigi Nuostatų 73 – 75 punktai taip pat laikytini prieštaraujančiais atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniams principams.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą (b. l. 51-54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėžė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kuriose buvo nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį, bei pateikė išsamius paskaičiavimus, pagrindžiančius, kodėl pareiškėjai J. B. buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog Laikinojo įstatymo taikymas iki jo įsigaliojimo paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms neatitinka teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principų bei pažeidžia asmens nuosavybės teisę gauti tokio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, kokio ji buvo paskirta. Laikinojo įstatymo preambulėje teigiama, jog šis įstatymas priimtas įvertinus sudėtingą valstybėje susiklosčiusią ekonominę situaciją, siekiant kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonominės krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Priimdamas minėtą įstatymą, Lietuvos Respublikos Seimas atsižvelgė, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad išimtiniais atvejais, kai valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, išmokų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, ir laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Remiantis paminėtomis Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatomis, atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai, kad motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, prieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą (b. l. 67-70)  prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi (b. l. 96-101), be kita ko, nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos, taip pat 10 straipsnio 1, 2 bei 3 dalių nuostatos, taip pat jomis įgyvendinamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73-75 punktų (Žin., 2009, Nr. 158-7164, atitaisymas Žin., 2010, Nr. 3; Žin., 2010, Nr. 107- 5535) nuostatos (nurodytos šioje nutartyje) ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą (b. l. 105-118), kuriuo pasisakė dėl kai kurių Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartimi (b. l. 119-122) nutarė atnaujinti administracinę bylą ir, ją išnagrinėjęs, 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo remiasi iš esmės tik Laikinojo įstatymo nuostatų galimu prieštaravimu Konstitucijai.

Pabrėžė, kad skundžiamais sprendimais pareiškėjai buvo sumažinta jai jau paskirta motinystės pašalpa, vadovaujantis, be kita ko, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Teismas pabrėžė, kad ši nuostata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu (b. l. 105-118) nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl konstatavo, kad skundžiami VSDFV 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. (11.1)1-2459 (b. l. 12-13) bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 6-26-805 „Dėl J. B. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (b. l. 15-16) yra grįsti neprieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjos argumentai dėl Laikinojo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai nepasitvirtino.

Pareiškėja J. B. taip pat prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių motinystės (tėvystės) pašalpą jai mokėti vadovaujantis sprendimu, kuriuo ji buvo paskirta (t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-33863 „Dėl J. B. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ (b. l. 17-18)). Konstatavęs, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas sprendė, kad šis išvestinis reikalavimas irgi negalėjo būti tenkinamas.

Pareiškėja J. B. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, jos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė remiantis tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriuo buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Nepriklausomai nuo nutarimo išvadų, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus bei pasisakyti dėl jų, o ne tik remtis nutarimo išvada. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo prieštaravimu pagrindiniams teisės principams. Remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatų pagrindu perskaičiavus jau paskirtą socialinio draudimo pašalpą, buvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę, konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principai.

Remiasi Konstitucinio Teismo praktika pensinio aprūpinimo bylose ir daro išvadą, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri yra ginama EŽTK 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų, kad motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri ginama EŽTK 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio. Remiasi Konstitucinio teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu, kur konstatuota, kad kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo, įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės ar invalidumo pensijos sumažinimo.

Minėtose Laikinojo įstatymo nuostatose įtvirtinta teisė perskaičiuoti jau paskirtas socialinio draudimo pašalpas vertintina ir kaip Konstitucijoje įtvirtinto šeimos, motinystės bei tėvystės apsaugos principo pažeidimas, nes toks reguliavimas suponoja teisinį netikrumą, suteiktų teisių neapibrėžtumą ir tokiu būdu neigiamai veikia tokias socialiai reikšmingas ir saugotinas vertybes kaip šeima, motinystė, tėvystė.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl teisėtų lūkesčių principo. Remiasi Kontitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. bei 2010 m. balandžio 20 d. nutarimais,  kuriuose aptartas teisėtų lūkesčių principas, pabrėžiant, kad teisėtų lūkesčių turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (pvz., ekonominė krizė), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimams už darbą mokėti, arba lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nustatytas reguliavimas pažeidžia pareiškėjos, kuriai paskirta pašalpa, teisėtus interesus, teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus ir dėl to sprendimas yra naikintinas.

Pažymi, kad pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa savo esme yra panaši į netekto darbingumo pensiją. Todėl neturi būti daromas skirtumas suteikiamų socialinės apsaugos požiūriu panašių išmokų skyrime ir mokėjime. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas ne užtikrina, o pažeidžia pareiškėjos, įgijusios teisę į jai paskirtą motinystės (tėvystės) socialinio draudimo  pašalpą, teisėtus lūkesčius gauti paskirtą pašalpą visą nustatytą jos mokėjimo laiką.

Pareiškėja taip pat 2013 m. lapkričio 14 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kartu ir raštą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, 2013 m. birželio 6 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundžiami sprendimai pagrįsti neprieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės ginčija Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Minėtu nutarimu konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kuri yra aktuali nagrinėjamos bylos atveju, nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymų nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat su pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą traktuoti kitaip nei juo yra išaiškintos pareiškėjai taikytinos Laikinojo įstatymo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pagrindė savo išvadas, motyvavo pareiškėjos reikalavimų nepagrįstumą ir todėl vien pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad teismas turėjo padaryti kitokias išvadas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Trečiasis sunteresuotas asmuo VSDFV, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, 2013 m. birželio 7 d. (pagal gavimo datą) taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime aiškiai išdėstė, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų. Taigi apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota nepažeidžiant Konstitucijos garantuojamų teisių.

Pažymi, kad vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi (ši parama yra tikslinė) skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, kurias apeliantė lygina su motinystės (tėvystės) pašalpomis, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga.

Perskaičiavus pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą, nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę, taip pat konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja skunde pirmosios instacijos teismui, be kita ko, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė, jog pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, kurie minėtu Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai buvo teisėti.

Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentais ir Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to nagrinėjamos bylos atveju yra aktuali ir Konstitucinio Teismo praktika dėl pensijų, kaip nuosavybės, apsaugos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama (viena iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais) savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 107 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau aptartuose straipsniuose nurodytos pasekmės taikomos tik tada, kai Konstitucinis Teismas tam tikrą teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės taikomos ex nunc, t. y. nuo to momento, kai įsigalioja sprendimas,  arba teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinės pasekmės taikomos ex tunc, t. y. retroaktyviai, nurodant retroaktyvumo galiojimą arba veikimą nuo pat pradžios – nuo akto priėmimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju taikytina Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog 2013 m. kovo 5 d. nutarimo pasekmės (taikant Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius) neturi būti taikomas individualioje administracinėje byloje apginant tam tikru būdu į teismą besikreipusio asmens teises ar teisėtus interesus, todėl turėjo būti taikomas reguliavimas įtvirtintas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nepaneigė Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisnio pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu priimto administracinio sprendimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikęs teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Todėl nėra pagrindo naikinti jo sprendimo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetant.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas apeliantės prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas – 1502 Lt, t.y. atstovavimo išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.