Baudžiamoji byla Nr. 2K-530-693/2015
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00081-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3.
1.2.17.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą A. R. byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžiu A. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. R. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad: jis 2011 m. birželio mėn. tiksliau nenustatytu laiku, siekdamas įgyti narkotinę medžiagą – kokainą, gabenamą į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu, Kėdainiuose prie prekybos centro „IKI“ susitarė su M. M. dėl siuntinio M. M. giminaitės A. L. vardu priėmimo ir, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pastariesiems ne vėliau kaip 2011 m. liepos 11 d. Panamos Respublikoje neteisėtai įgijus 410,5 g kokaino, šią narkotinę medžiagą paslėpus videožaidimo priede „šokių takelyje“, taip siekiant išvengti narkotinės medžiagos aptikimo muitinio patikrinimo metu, ir siuntinį AWB Nr. 8730 3781 8650, naudojantis siuntų bendrovės „Fedex“ paslaugomis išsiuntus A. L., gyv. Kėdainuose, (duomenys neskelbtini) adresu, A. R., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, skirtus kontrabandos būdu atgabentoms narkotinėms medžiagoms įgyti, ne vėliau kaip 2011 m. liepos 26 d. susitikimo su J. S. metu, vykusio Kėdainiuose, nurodė J. S., naudojantis A. R. perduotu mobiliojo ryšio telefonu, su bendrovės „Fedex“ darbuotojais išsiaiškinti siuntinio apmokėjimo ir tolesnio jo pristatymo sąlygas, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu bei aplinkybėmis organizavo apmokėjimo už siuntinio pristatymą atlikimą, o 2011 m. liepos 26 d. G. S. atlikus 66 Lt pervedimą už bendrovės „Fedex“ paslaugas ir 2011 m. liepos 27 d. siuntiniui būnant pristatytam Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) nurodė M. M. šį siuntinį 2011 m. liepos 28 d. atgabenti į iš anksto sutartą vietą, esančią prie Nevėžio upės, Kėdainiuose, tačiau nusikalstamų veikų, skirtų kontrabandos būdu atgabentoms narkotinėms medžiagoms įgyti nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes narkotinės medžiagos, esančios siuntinyje, policijos pareigūnų buvo rastos ir paimtos, o M. M., atgabenęs siuntinį į A. R. nurodytą vietą, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių A. R. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, dėl to priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą patikrinęs išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui, o prokuroro skundą atmetė.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Kazakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių BPK pažeidimų ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo platesnis negu kaltinimas, tačiau nepavykus nustatyti asmenų, siuntusių medžiagas, buvo apsiribota kaltinimu A. R., apie kurio dalyvavimą nusikaltimų padaryme buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų. Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, padarė procesinių klaidų, nes juos vertino ne kaip visumą, o atskirai vienus nuo kitų, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl A. R. nuteisimo būtina įrodyti, jog jis iš anksto žinojo, kad siuntinys buvo iš Panamos ir kad jame bus paslėptas didelis kiekis narkotinės medžiagos. Neatmetama galimybė, kad R. T. ar kitas organizatorius galėjo neinformuoti jo, iš kokios šalies atkeliaus siuntinys. Bylos įrodymai duoda pagrindą manyti, kad A. R. inkriminuoti nusikaltimai galėjo būti daromi organizuotos grupės ar net nusikalstamo susivienijimo ir kiekvienas narys vykdė tam tikrą užduotį, galėdamas ir nežinoti visos nusikaltimo schemos. Iš A. R. parodymų matyti, kad jo užduotis buvo organizuoti siuntimo gavimą ir perduoti jį bendrininkams arba išplatinti. Šalies, iš kur atkeliaus narkotikai, nežinojimas nėra būtinas subjektyvusis požymis.
Pasak prokuroro, būtent A. R. išankstinis žinojimas, kad siuntinyje bus narkotinė medžiaga, yra būtina sąlyga įrodinėjant subjektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismas panaudojo netinkamą įrodymų vertinimo būdą. Teismas nurodė, kad nė vienas iš liudytojų nepatvirtina A. R. žinojimo. Nors iš tikrųjų nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad A. R. jam būtų sakęs, jog laukia siuntinio su jame paslėpta psichotropine medžiaga, tačiau du kartus teistas A. R. tokių klausimų neaptarinėtų su asmenimis, kuriuos jis naudojo siuntiniui gauti konspiraciniais tikslais.
Skunde teigiama, kad atvejai, kai už neteisėtą įstatymo uždraustų daiktų gabenimą ar siuntimą sulaikyti asmenys neigia žinoję, kad veža įstatymo uždraustus daiktus, pakankamai dažnai pasitaiko teismų praktikoje. Vienas pagrindinių procesinių dokumentų, iš kurio gaunama informacijos apie subjektyviuosius kaltininko veikos požymius, yra įtariamojo apklausos protokolai ir kaltinamojo apklausa teisme. Kai kaltininkas nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti byloje surinkti įrodymai, bylos faktinių aplinkybių analizė. Tokie įrodymai gali būti kaltininko bendravimo su galimais bendrininkais konspiracinis pobūdis, pakankamo dydžio atlygis už uždraustą daiktų vežimą, kaltininko ankstesni teistumai už analogiškas veikas ir pan.
Prokuroras nesutinka su teismų išvada, kad A. R. ir liudytojų parodymai nepatvirtina jo išankstinio žinojimo, jog siuntinyje bus narkotinė medžiaga. Šie parodymai patvirtina jo žinojimą, tačiau ne tiesiogiai, o per kitą aplinkybę. Paties A. R. ir liudytojų parodymais įrodyta, kad jis, siekdamas gauti siuntinį, ėmėsi ypatingų konspiracijos priemonių. Tai svarbi aplinkybė, kurią teismai ignoravo. Konspiracijos priemonės tiesiogiai įrodo A. R. žinojimą apie siuntinio kriminalinį turinį. A. R. nurodė, kad siuntinį gauti jį paprašė R. T., kuris yra miręs, bet nepaaiškino, kodėl jis pats savo vardu to siuntinio nenorėjo gauti ir reikėjo ieškoti vyresnio amžiaus gavėjo. Taigi vien iš prašymo A. R. negalėjo nesuprasti, kad siuntinyje bus įstatymo uždrausti daiktai.
Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog A. R. veikė organizuota grupe su asmenimis, kurie neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą, paslėpė ją videožaidimo priede ir atsiuntė siuntinyje į Lietuvą iš Panamos Respublikos. Vien iš A. R. parodymų, jeigu jie teisingi, matyti, kad jis veikė organizuota grupe su R. T.. Be to, R. T. versiją jis išsakė tik teisme, o ikiteisminiam tyrime atsisakė duoti parodymus, todėl nebuvo galimybių patikrinti versiją apie R. T.. Pasak prokuroro, teismo išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo stengtasi nustatyti A. R. ryšių nei su R. T. nei su kitais asmenimis, yra neobjektyvios.
Iš liudytojų M. M., M. Č., J. S. parodymų nustatyta, kad A. R. nurodė M. M. močiutės, kaip siuntinio gavėjo, duomenis, rūpinosi siuntinio paėmimu, kad A. R. domėjosi atsiųstu siuntiniu ir jį priėmusiu M. M., kad J. S. A. R. prašymu kelis kartus skambino dėl siuntinio. Tačiau teismas neakcentavo svarbiausios šių liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės, kad A. R. visų išvardytų liudytojų paslaugomis naudojosi konspiracijos sumetimais dėl to, kad jo nebūtų galima sieti su siuntinio gavimu. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė A. R. veiksmų konspiracinį pobūdį, rodantį jo suvokimą, kad siuntinyje bus persiunčiami uždrausti daiktai, bet padarė nelogišką išvadą apie kaltės jo veiksmuose nebuvimą.
Taigi prokuroras yra įsitikinęs, kad A. R. žinojo arba suprato, jog siuntinyje bus narkotinė medžiaga, apie tai liudija byloje surinkti faktiniai duomenys, į kuriuos neatkreipė dėmesio abiejų instancijų teismai. Pagal A. R. parodymus, R. T. už siuntinio gavimo organizavimą žadėjo nurašyti jam 350 Eur skolą, nors teisme jis negalėjo nurodyti tikslios skolos sumos. Prokuroras mano, kad A. R. turėjo suprasti, jog siuntinio nelegalus turinys yra labai brangus, o tai galėjo būti tik persiunčiant narkotines medžiagas.
Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, nustatė šias bylos aplinkybes: 2011 m. liepos mėnesį iš Panamos Respublikos į Lietuvos Respubliką A. L., gyv. Kėdainuose, (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu gyvena ir liudytojas M. M.), buvo išsiųstas siuntinys su videožaidimu, kuriame buvo paslėptas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų – kokaino, siuntinį lydinčiuose dokumentuose buvo nurodytas telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo būtų galima susisiekti su siuntos gavėju. Siuntą patikrino ir kokaino buvimo faktą joje nustatė JAV Valstybės saugumo departamento pareigūnai, narkotinę medžiagą iš siuntos, prieš ją perduodami A. L., slaptai veikdami paėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Siuntų bendrovės „FedEx“ darbuotojui paskambinus nurodytu telefonu, po kiek laiko A. R. prašymu su siuntų bendrove tuo pačiu telefonu susisiekė liudytoja J. S. (A. R. giminaitė), kuri per kelis kartus išsiaiškino siuntos atgabenimo išlaidoms – 66 Lt – sumokėti reikalingus duomenis ir klausė, kada bus pristatyta siunta. Liudytojas G. S. 66 Lt banko pavedimą į bendrovės „FedEx“ sąskaitą už siuntinio pristatymą padarė Kaune, paprašytas liudytojo K. U., o šio prašė liudytojas S. S., kuriam žinoma, kad siuntinio organizatorius buvo R. T.. Liudytojai G. S. ir K. U. 2011 m. pradžioje ir vasarą pervedė 2663, 2000 JAV dolerių į Panamą (pinigus duodavo ir sąskaitas nurodydavo R. T. žmonės, nes K. U. jį pažinojo). 2011 m. liepos 27 d. siuntinys buvo pristatytas jo gavėjai nurodytu adresu, kurį perėmė M. M.. Kitą dieną M. M. einant į susitikimą su asmeniu, kuriam reikia perduoti siuntinį, jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Liudytojams J. S., G. S., K. U., M. M. ir S. S. ikiteisminis tyrimas dėl kontrabanda gabentų narkotinių medžiagų buvo nutrauktas.
A. R. teisme pripažino, kad: R. T. (miręs 2011 m. lapkričio 20 d.) prašymu už 300 Eur skolos nurašymą per M. M. surado jo (M. M.) močiutę A. L., kurios vardu bus siunčiamas siuntinys, šiuos duomenis perdavęs R. T.; per J. S. (giminaitę) domėjosi siuntinio pristatymu ir apmokėjimu kurį taip pat organizavo R. T.; siuntinį M. M. turėjo perduoti jam, o jis būtų perdavęs R. T.. A. R. tvirtina nežinojęs, jog siuntinys bus atsiųstas iš Panamos ir jame bus narkotinės medžiagos.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė esminę išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių A. R. kaltę (nepaneigtas jo aiškinimas, kad jis nežinojo, jog siuntinyje bus narkotinės medžiagos ir jis bus išsiųstas iš Panamos) padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė išteisintąjį A. R., kuriam apeliantas (prokuroras) uždavė klausimus ir aiškinosi jam svarbias aplinkybes, ir ištyrė prokuroro pateiktus dokumentus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad, įrodinėjant kaltinamojo subjektyvujį požymį – tyčią, būtina įrodyti, kad jis žinojo, jog siuntinyje bus narkotinė medžiaga, o ne iš kokios šalies siuntinys išsiųstas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nustatė A. R. veiksmų konspiracinį pobūdį priimant siuntinį, be to, jis buvo teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, nedirbo, todėl turėjo suvokti, kad siuntinyje bus narkotinės medžiagos.
Suformuota teismų praktika patvirtina, kad atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) gabenimą galima nustačius ir įrodžius, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad galima būtų inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2012, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). Kita vertus, atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų kontrabandą kyla nepriklausomai nuo neteisėtai per Lietuvos valstybės sieną gabenamų narkotinių medžiagų kiekio, bet kaltininkas turi suvokti, kad gabena būtent šias medžiagas. Kontroliuojant A. R. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, duomenų apie siuntinio turinį negauta. Be to nenustatyta, kad A. R. kokiu nors būdu būtų bendravęs su S. S., kuris organizavo (šie veiksmai taip pat turėjo konspiracinį pobūdį) 66 Lt apmokėjimą bendrovei už siuntinio pristatymą. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas nustatė A. R. veiksmų konspiracinį pobūdį priimant siuntinį, be to, jis buvo teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tačiau šios aplinkybės nedavė pagrindo žemesnės instancijos teismams padaryti patikimą – ne prielaidomis grįstą – išvadą, kad A. R. žinojo, jog siuntinyje bus labai didelis kiekis narkotinių medžiagų. Beje, pats prokuroras S. S. ikiteisminį tyrimą dėl kontrabanda gabentų narkotinių medžiagų nutraukė, nors šis taip pat veikė konspiraciniu būdu nurodydamas K. U., kuris pasitelkė liudytoją G. S., o šis padarė 66 Lt banko pavedimą į bendrovės „FedEx“ sąskaitą už siuntinio pristatymą.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad į esminius apelianto – prokuroro argumentus dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
Vytautas Masiokas