Civilinė byla Nr. 3K-3-230/2014

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07819-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 30.10; 45.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams M. M., V. D. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi ir pirkėjų teisių ir pareigų pagal šią sutartį perkėlimo, tretieji asmenys – S. D., notarė Laima Kamarauskaitė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas teisės klausimas dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį ir statinių (įrenginių) savininko pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypą, būtiną šiems objektams eksploatuoti, santykio.

Ieškovas prašė pripažinti atsakovių 2012 m. liepos 19 d. sudarytą žemės sklypų dalių dovanojimo sutartį apsimestine ir, pripažinus ją pirkimo–pardavimo sutartimi, perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, priteisti iš ieškovo 7500 Lt atsakovei V. D. Ieškovas nurodė, kad sudarytas sandoris apsimestinis, nes atsakovė M. M. gavo pinigus pagal sutartį. Sudaryta atsakovių sutartis pažeidė ieškovo, kaip žemės bendraturčio, pirmumo teisę įsigyti perleidžiamą daiktą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino 2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė M. M. padovanojo atsakovei V. D. 170/510 dalių žemės sklypo bei 142/427 dalis žemės sklypo, pirkimo–pardavimo sutartimi; perkėlė ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. liepos 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad atsakovė M. M. pardavė, o ieškovas pirko 170/510 dalių žemės sklypo ir 142/427 dalis žemės sklypo už 7500 Lt; priteisė iš ieškovo 7500 Lt atsakovei V. D. Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 340/510 dalių žemės sklypo ir 285/427 dalis žemės sklypo. Atsakovei V. D. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais ir 0,4717 ha žemės sklypas. 2011 m. balandžio 6 d. buvo nustatyta, kad atsakovei V. D. priklausantis pastatas – pirtis yra ieškovo ir atsakovės M. M. bendrosios nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Šiam statiniui servitutas nenustatytas. 2012 m. balandžio 26 d. atsakovė V. D. išsiuntė raštišką pasiūlymą ieškovui, A. P. ir atsakovei M. M. dėl servituto arba žemės sklypo dalies pardavimo. 2012 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas V. D. ieškinys T. P., M. M. dėl žemės sklypo ribų patikslinimo, servituto nustatymo. 2012 m. liepos 19 d. 13.30 val. Panevėžio rajono 2-ajame notaro biure buvo patvirtinta atsakovių M. M. ir V. D. dovanojimo sutartis, kuria dovanotoja M. M. neatlygintinai perdavė apdovanotajai V. D. asmeninės nuosavybės teise dovanotojos turėtas 170/510 dalių žemės sklypo ir 142/427 dalis žemės sklypo. 2012 m. liepos 19 d. 13.54 val. M. M. į savo banko sąskaitą įnešė grynuosius pinigus (7800 Lt). Teismas nurodė, kad sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinajai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad pagal atsakovių sudarytą sutartį buvo atsiskaityta, t. y. buvo sudaryta ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas konstatavo, kad ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas, pridengiant pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. jis buvo apsimestinis (CK 1.87 straipsnis) ir pažeidė ieškovo, t. y. perleisto nekilnojamojo turto bendraturčio, interesus, nes dėl šio apsimestinio sandorio jam buvo atimta galimybė pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teise pirkti parduodamą bendro turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Teismas 2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartį pripažino pirkimo–pardavimo sutartimi ir pirkėjo teises ir pareigas perkėlė ieškovui.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės V. D. apeliacinį skundą, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą. Teisėjų kolegija sutiko su apeliantės argumentais, kad pagal Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad teismas dovanojimo sutartį pripažino pirkimo–pardavimo sutartimi, nesuteikia apeliantei pirmumo teisės pirkti žemės sklypų dalis pagal Žemės įstatymo 31 straipsnį. Ieškovas ir atsakovė M. M. nenustatė naudojimosi tvarkos žemės sklypais, todėl nėra pagrįstų įrodymų, kad apeliantės pirtis stovi būtent ant atsakovės M. M. žemės sklypo, o ne ant ieškovo žemės sklypo. Esant nustatytoms aplinkybėms, tik ieškovas, kaip bendrosios nuosavybės bendraturtis, turi pirmenybės teisę įgyti dalį parduodamo turto pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovė V. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nagrinėjamoje byloje kilo teisės taikymo ir aiškinimo klausimas, ar asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausantys statiniai stovi kitame žemės sklype, kuris priklauso keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, vienam iš žemės bendraturčių parduodant savo dalį, turi pirmumo teisę įsigyti parduodamas žemės sklypo dalis, ar tokią pirmumo teisę išimtinai bendraturtis. Šiuo atveju konkuruoja Žemės įstatymo 31 straipsnis ir CK 4.79 straipsnis. Svarbu išaiškinti, ar Žemės įstatymo 31 straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai parduodamas visas sklypas, ar ir tais atvejais, kai vienas iš žemės sklypo bendraturčių parduoda idealiąją dalį sklype. Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitus pirmumo teisės pirkti privačią žemę atvejus gali nustatyti kiti įstatymai. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovui ir atsakovei M. M. priklausančiuose ginčo žemės sklypuose, kurie buvo perleisti ieškovei, nėra jokių statinių, išskyrus atsakovės V. D. statinius. Žemės įstatymas yra specialus įstatymas, kuris turėjo būti taikomas šioje byloje. Atsakovė V. D. turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamo žemės sklypo, kuriame stovi jos statiniai, dalį, net ir tuo atveju, kai parduodamo žemės sklypo savininkai yra keli asmenys ir naudojimosi tvarka tarp žemės sklypo bendraturčių nenustatyta, nes nusipirkusi žemės sklypą V. D. turės teisę nustatyti naudojimosi tvarką taip, kad jos statiniai būtų jai priskirtoje žemės sklypo dalyje. Esant kelioms pirmumo teisėms, pirmiausia turi būti ginamos specialiuoju įstatymu nustatytos pirmumo teisės. Tik tada, kai žemės sklype nėra statinių, priklausančių kitiems asmenims, pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą turi bendraturčiai.

              2. Dovanojimo sutartyje, kuri pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi, nėra jokių duomenų apie tai, kad šiame žemės sklype yra kitiems asmenims priklausantys statiniai, todėl svarstytina, ar tokia sutartis nėra savaime niekinis sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis, CK 6.395 straipsnio 1 dalies, 6.396 straipsnio 1 dalis,  Žemės įstatymo 31 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. M. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-492/2012).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė M. M. prašo kasacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad dovanojimo sutartyje nėra jokių duomenų apie tai, kad žemės sklypuose yra V. D. priklausantys statiniai, todėl šią sutartį pripažinus pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkėlus pirkėjo teises ir pareigas ieškovui, kuris nėra šių statinių savininkas, tokia sutartis yra savaime niekinis sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas T. P. prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirties pastatas yra 4,27 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype. Tvenkinys yra 5,10 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, iškastas neturint reikiamų leidimų, todėl nėra registruotas viešame registre, neįteisintas įstatymų nustatyta tvarka. Šios faktinės aplinkybės nenurodytos teismų sprendimuose, tačiau yra svarbios dėl kelių aspektų. Pirma, byloje keliamas klausimas dėl pirmenybės teisės pasinaudojimo žemės sklypais: žemės ūkio paskirties žemės sklypu  ir miškų ūkio paskirties žemės sklypu, nors teisiškai registruotas statinys yra tik pastarajame miškų ūkio paskirties žemės sklype. Antra, miškų ūkio paskirties žemės sklype statinio eksploatavimas negalimas, todėl pirmumo teisės įgyvendinimas atsakovei vien šiuo pagrindu taip pat negalimas. Iš esmės nagrinėjamoje byloje susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai: bendraturčių tarpusavio santykiai, t. y. vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės santykiai; ir bendraturčių (kaip vieno subjekto) santykiai su trečiaisiais asmenimis, t. y. išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės santykiai. Pirmiausia sprendžiami nekilnojamojo daikto (žemės) bendraturčių santykiai, jų tarpusavio teisės dėl konkretaus nekilnojamojo daikto ir tik po to su kitais asmenimis, ne bendraturčiais, turinčiais pirmenybės teises. CK 4.79 straipsnis ir Žemės įstatymo 31 straipsnis reglamentuoja savarankiškus teisinius santykius, todėl bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos nėra. CK 4.79 straipsnio nuostatos gina bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančio daikto parduodamą dalį, o Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatos – pastatų savininko teisę pasinaudoti pirmumo teise, kai žemės sklypas parduodamas tretiesiems asmenims. Kasatorė pirmenybės teisę galėtų įgyvendinti, jei ieškovas (kaip vienintelis žemės sklypo savininkas) parduotų jam priklausantį žemės sklypą. Kasatorė gali pasinaudoti ir kitais nuosavybės teisių gynimo būdais, o ieškovas praranda teisę pasinaudoti savininko teisių apsauga. Be to, prašydama taikyti Žemės įstatymo 31 straipsnį, kasatorė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, koks žemės sklypo plotas yra užimtas pirties pastato (pirties pastatas ne didesnis kaip 10 kv. m), koks žemės sklypo plotas reikalingas prities pastatui eksploatuoti. Pažeistų teisių gynyba turi būti ginama proporcingai.

2. CK 6.395 straipsnio norma nėra imperatyvi, todėl nesudėtingo statinio, pirties pastato neįtraukimas į sutartį nedaro sutarties niekinės ir negaliojančios. Nagrinėjamoje byloje tvenkinys kasatorės iškastas be leidimų, neįregistruotas viešame registre, o miško paskirties žemės sklype yra įregistruotas statinys – pirtis. Jeigu niekinio sandorio faktas ir būtų konstatuotas dėl 2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sandorio, spręstinas restitucijos klausimas, nesuteikiant kasatorei pirmenybės teisės įsigyti žemės sklypą ir neperkeliant pirkėjo teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žemės sklypo bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypo dalį pirmenybės teisės (CK 4.79 straipsnis) ir statinių bei įrenginių savininkų pirmenybės teisės pirkti parduodamą žemės sklypą, užimtą statinių bei įrenginių ir būtiną šiems objektams naudoti pagal paskirtį (Žemės įstatymo 31 straipsnis)santykio

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės taikymo ir aiškinimo klausimas, ar asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausantys statiniai ir (ar) įrenginiai stovi bendrąja trečiųjų asmenų nuosavybe esančiame  žemės sklype, vienam iš žemės sklypo bendraturčių parduodant bendrosios nuosavybės dalį, turi pirmenybės teisę įsigyti parduodamo žemės sklypo dalį, užimtą statinių ir (ar) įrenginių ir būtiną jiems naudoti, ar pirmenybės teisę pirkti perleidžiamą nuosavybės dalį turi išimtinai žemės sklypo bendraturtis.

Bendriausio pobūdžio teisės norma, nustatanti bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrąja nuosavybe esančią dalį, šios teisės įgyvendinimo sąlygos ir jos gynimo būdai įtvirtinti CK 4.79 straipsnyje. Bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį ta pačia kaina ir kitomis sąlygomis, kuriomis ji parduodama, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių; pardavėjas turi teisę parduoti bendrosios nuosavybės dalį tretiesiems asmenims tik raštu pranešęs apie ketinimą parduoti bendraturčiams ir šiems nepasinaudojus pirmenybės teise; jeigu bendrosios nuosavybės dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjų teisės ir pareigos. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant tokio bendrosios nuosavybės santykių reglamentavimo tikslus, nurodyta, kad taip siekiama efektyvaus nuosavybės valdymo: sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įgijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. N. S., bylos Nr. 3K-3-165/2005, 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. L. v. A. N., bylos Nr. 3K-3-417/2006). CK 4.79 straipsnyje nereglamentuota bendraturčio pirmenybės teisė skirtingų rūšių daiktų pirkimo–pardavimo atvejais, taigi, šio straipsnio nuostatos, kaip bendriausio pobūdžio, taikytinos ir žemės sklypo dalies pirkimui–pardavimui. Kartu pažymėtina, kad CK 4.79 straipsnyje nėra specialiųjų nuostatų dėl žemės sklypo, kuriame yra kitam savininkui priklausantys statiniai ir (ar) įrenginiai, pirkimo–pardavimo.

Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, inter alia Žemės įstatyme, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte įstatyme įtvirtinta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, turi žemės sklypo bendraturčiai, – Civilinio kodekso 4.79 straipsnio nustatyta tvarka. Specialiųjų nuostatų dėl žemės sklypo, kuriame yra kitam savininkui priklausantys statiniai ir (ar) įrenginiai, pirkimo–pardavimo šiame įstatyme nėra.

Statinių ir įrenginių savininkų pirmenybės teisė pirkti parduodamą žemės sklypo dalį bei pirmenybės teisės įgyvendinimo sąlygos įtvirtintos Žemės įstatymo 31 straipsnyje. Šiomis įstatymo nuostatomis garantuojama asmens pirmenybės teisė pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jam priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama (31 straipsnio 1 dalis); tik statinių ar įrenginių savininkui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims (31 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo dėl aptarto teisinio reglamentavimo tikslų pasisakyta, kad tiek Žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose (Civiliniame kodekse, Žemės reformos įstatyme, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme) įtvirtintos pirmenybės teisės įsigyti žemę prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginę įtaką, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo suteikta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Atsižvelgiant į tai, kad visuose pirmiau nurodytuose įstatymuose įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis. Tokių pačių pirmenybės teisės gynimo būdų suteikimas visais šios teisės reglamentavimo atvejais yra būtinas ne tik remiantis pirmenybės teisės prigimtimi, bet ir bendraisiais teisės principais (CK 1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2007). Plėtodama teismų praktiką, teisėjų kolegija išaiškina, kad Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti statinių ir įrenginių savininkų pirmenybės teisę pirkti parduodamą žemės sklypą, taikytina visais atvejais, kai egzistuoja šioje normoje nurodytos sąlygos: žemės sklypo (ar dalies) pirkimo–pardavimo sandoris ir statinių ir (ar) įrenginių ant parduodamo sklypo buvimo faktas, taigi, ir tais atvejais, kai parduodama žemės sklypo realioji (kai naudojimosi sklypu tvarka nustatyta) ar idealioji (kai naudojimosi sklypu tvarka nenustatyta) dalys. Kitoks įstatymo aiškinimas prieštarautų pirmiau aptartiems jo tikslams ir nepagrįstai susiaurintų statinių ar (ir) įrenginių  savininko teisėtų interesų naudotis turima nuosavybe pagal paskirtį apsaugą. Žemės įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje (1 straipsnis), žemės fondą sudaro inter alia valstybinė, savivaldybių, privati žemės ūkio, miškų ūkio paskirties, vandens ūkio paskirties ir kt. žemė. Nesant įstatyme įtvirtintų išimčių, Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatos taikytinos visiems žemės fondo tvarkymo santykiams.

Nagrinėjant žemės sklypo bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendrosios nuosavybės dalį ir statinių (įrenginių) savininko pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypą, būtiną šiems objektams eksploatuoti, santykį, aktualus ir CK įtvirtintas teisių į žemės sklypą ir jame esantį nekilnojamąjį turtą perleidimo reglamentavimas, pagal kurį visais nurodyto turto perleidimo atvejais žemės sklypo ir jame esančio nekilnojamojo turto nuosavybės santykiai turi būti sutvarkyti taip, kad būtų užtikrintos savininkų teisės naudotis turima nuosavybe. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo  dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. CK 6.395 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, parduodant žemės sklypą, kuriame yra nekilnojamojo turto, aptarti nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimus, jeigu žemės sklypo pirkėjui neperduodamos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, tai pardavėjui paliekama teisė naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri būtina jų naudojimui.

Aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja bendrosios nuosavybės dalies perleidimą, šios normose nėra specialiai sureguliuoti žemės sklypo (dalies), kuriame yra kitam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas, pirkimo–pardavimo santykiai. Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta statinių ar (ir) įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamo sklypo dalį, užimtą šių objektų ir būtiną jų naudojimui, tiek tais atvejais, kai perleidžiamas visas žemės sklypas, tiek tais atvejais, kai perleidžiama realioji ar idealioji jo dalis. Tarp šių įstatymų nėra prieštaravimo, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalių normos yra specialiosios CK 4.79 straipsnio normų atžvilgiu. Teisėjų kolegija išaiškina, kad statinio ir (ar) įrenginio savininkas turi pirmenybės teisę pirkti žemės sklypo dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį prieš perleidžiamo žemės sklypo bendraturtį. Taikant aptariamas įstatymo nuostatas, turi būti įvertinta, kokia apimtimi ginama statinių ir įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamą privačią žemę. Asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-463/2012). Taigi, statinių ir įrenginių savininkai neturi pirmenybės teisės į visą parduodamą bendrosios nuosavybės teise valdomo sklypo dalį, nebent būtų nustatyta, kad visas parduodamas sklypas būtinas statiniams (įrenginiams) eksploatuoti.

Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas  yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2007, 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-463/2012). Civilinėje teisėje galiojant dispozityviškumo principui, asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą. Tiek žemės sklypo bendraturtis, tiek statinio ar įrenginio savininkas pirmenybės teisės pirkti žemę pažeidimo atveju gali nereikšti reikalavimo perkelti žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų, o naudotis kitais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atitinkamos sandorio dalies negaliojimo ir restitucijos taikymo. Kasacinio teismo pripažinta, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmenybės teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-463/2012). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorio negaliojimo institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmenybės teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų.

Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasaciniame skunde neginčijama bylą nagrinėjusių teismų sprendimų dalis, kuria žemės sklypų dalių dovanojimo sutartis pripažinta apsimestiniu sandoriu bei konstatuota, kad buvo sudaryta ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, sutarties kaina – 7500 Lt. Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas – vertinimas, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai perkėlė pirkėjo teises žemės sklypo bendraturčiui – ieškovui. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Žemės įstatymo 31 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad ginčo žemės sklypo pardavimo atveju neįmanoma nustatyti, kurio iš savininkų dalyje yra kasatorei priklausantis nekilnojamasis turtas, todėl negali būti įgyvendinta jos pirmenybės teisė į perleidžiamą žemės sklypą. Ginčo žemės sklype nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka, taigi statiniai (įrenginiai) yra visame žemės sklype; kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, perleidžiant idealiąją nuosavybės dalį, egzistuoja Žemės įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, taigi, kasatorė turi pirmenybės teisę į perleidžiamų sklypų dalis, užimtas jos statinių (įrenginių) ir būtinas jų naudojimui pagal paskirtį. Antra aktuali ginčo sprendimui aplinkybė yra ta, kad byloje nenustatyta, kokia konkreti ginčo sklypų dalis yra užimta kasatorei priklausančių statinių ir (ar) įrenginių ir yra būtina jų naudojimui pagal paskirtį. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju neįmanoma konstatuoti, kokia apimtimi turi būti ginamos ginčo šalių pirmumo teisės į parduotas žemės sklypų dalis, nes pagal pirmiau aptartą reglamentavimą ieškovas turi pirmumo teisę į perleistą bendrosios nuosavybės dalį, išskyrus žemę, būtiną jame esančių kasatorės statinių ar įrenginių naudojimui pagal paskirtį – į šią sklypų dalį pirmenybės teisę turi kasatorė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pažeista ieškovo pirmenybės teisė į parduotas žemės sklypo dalis gintina taikant sandorio negaliojimo institutą – pripažįstant 2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė M. M. padovanojo kasatorei V. D. 170/510 dalių žemės sklypo bei 142/427 dalis pirkimo–pardavimo sutartimi ir ją panaikinant bei taikant restituciją – grąžinant perleistas žemės sklypo dalis pardavėjai M. M., o 7500 Lt – pirkėjai  V. D.

Dėl aptartų aplinkybių visumos skundžiami teismų sprendimai keistini, ieškovo ieškinį tenkinant iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 225 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 2550 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Atsakovė V. D. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 500 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 225 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, 225 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Atsakovė M. M. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 800 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Pirmosios instancijos teisme patirta 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme patirta 85,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Iš dalies tenkinus kasacinį skundą ir pakeitus priimtus teismų sprendimus, laikytina, kad patenkinta ¾ ieškovo reikalavimų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos taip: ieškovui iš kiekvienos atsakovės priteistina po 84,37 Lt  žyminio mokesčio už ieškinį, po 956,25 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, po 562,50 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, iš atsakovės V. D. – 450 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Iš viso ieškovui iš atsakovės V. D. priteistina 2053,12 Lt, o iš atsakovės M. M. – 1603,12 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei V. D. iš ieškovo priteistina 56,25 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 56,25 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 125 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 375 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, iš viso 612,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovei M. M. iš ieškovo priteitina 200 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ieškovui iš atsakovės V. D. priteistina 1440,62 Lt, o iš atsakovės M. M. – 1403,12 Lt bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš ieškovo priteistina 28,87 Lt, iš atsakovių – po 43,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė M. M. (duomenys neskelbtini) dovanojo atsakovei V. D. (duomenys neskelbtini) 170/510 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei 142/427 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šalių įvertintus 7500 Lt, pirkimo–pardavimo sutartimi.

2012 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartį, kuri pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi, pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją – grąžinti M. M. (duomenys neskelbtini) 170/510 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei 142/427 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini); priteisti V. D. (duomenys neskelbtini) 7500 (septynis tūkstančius penkis šimtus) Lt iš M. M. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui T. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. D. (duomenys neskelbtini) 1440,62 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt Lt 62 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės M. M. (duomenys neskelbtini) 1403,12 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus tris Lt 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo T. P. (duomenys neskelbtini) 28,87 Lt (dvidešimt aštuonis Lt 87 ct), iš atsakovės V. D. (duomenys neskelbtini) 43,30 Lt (keturiasdešimt tris Lt 30 ct),  iš atsakovės M. M. (duomenys neskelbtini) 43,30 Lt (keturiasdešimt tris Lt 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu teisme, valstybės naudai. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys