Administracinė byla Nr. A261-1270/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00745-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) 2012 m. vasario 10 d. raštą Nr. 3-5-577(3.43.-5); 2) įpareigoti Valdybą perskaičiuoti pareiškėjo 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 201  m. atlyginimą pagal C4 kategorijos valstybės tarnautojo, dirbančio darbo dienomis po 8 val., 9,62 Lt valandinį įkainį ir priteisti pareiškėjui susidariusią nepriemoką.

Paaiškino, kad 2012 m. sausio 26 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti jam mokamą darbo užmokestį, kadangi manė, jog jam neteisingai skaičiuojamas darbo užmokestis, tačiau Valdyba 2012 m. vasario 10 d. sprendimu jo prašymo netenkino.

Nurodė, kad jis dirba Valdybos 3-osios komandos budinčios pamainos skyrininku ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) pateikto suvienodintų pareigybių sąrašo 18 punktu, jo pareigybės kategorija yra C4. Valdybos direktoriaus įsakymu budinčių pamainų pareigūnams buvo nustatytas ilgesnis mėnesio darbo laikas (182,5 val. per mėnesį) negu ne pamainomis dirbančių pareigūnų (168 val. per mėnesį). Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja darbo laiko normos, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 192 straipsnio 1 dalies, 197 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir darbo apmokėjimą, kai padidinamas darbų mastas.

Pažymėjo, kad budinčio pareigūno valandos įkainis yra 8,85 Lt (1620 Lt : 183,1 val.), o nebudinčio pareigūno – 9,62 Lt (1620 Lt : 168,35 val.). Pareigūnams susirgus ir išdirbus po 48 val., mėnesinė alga bus apskaičiuota pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį. Budinčiam pareigūnui bus išmokėta 424,8 Lt, o ne budinčiam – 461,76 Lt. Taigi, vienodų pareigybių kategorijų pareigūnų valandos įkainis skiriasi, todėl, atsižvelgiant į konstitucines nuostatas gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pareiškėjui turėtų būti taikomas 9,62 Lt valandinis įkainis ir pagal jį perskaičiuotas darbo užmokestis už 2009–2012 m.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai remiasi tuo, kad jo pareigybė priskirta prie nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis po 24 val., todėl darbo užmokestis jam skaičiuojamas pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus patvirtintą darbo grafiką. Padidinus pareiškėjo darbo laiko normą, turėjo būti nustatytas ir padidintas darbo užmokestis, nediskriminuojant vienodas pareigas einančių pareigūnų.

Pareiškėjas apskaičiavo, jog per trejus metus jis dirbo 531 val. daugiau nei budėjimo neatliekantys pareigūnai, tačiau už nurodytas valandas jam nebuvo mokama. Taikant 9,62 Lt valandinį įkainį už 531 val. susidaro 5 108,22 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Be to, pareiškėjui per trejus metus priklauso priedai (30 procentų priedas už kvalifikacinę kategoriją, 18 procentų priedas už stažą ir ne mažesnis nei 17 procentų priedas už darbą naktį), kurių bendra suma sudaro 65 procentus pareiginės algos, t. y. per trejus metus susidarė 3 320,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoka ir iš viso pareiškėjui nebuvo išmokėta – 8 428,56 Lt suma. Atsakovas, neišmokėjęs nurodytos sumos, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintą garantiją gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 18–20) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau –  ir Statutas). Pagal Statuto 5 straipsnį, pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, o Valstybės tarnybos įstatymas ir Darbo kodeksas taikomi tiek, kiek pareigūnų tarnybos santykių nereglamentuoja Statutas. Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais pareigūnų darbo laiko norma gali būti ilgesnė nei 40 val. per savaitę, bet negali būti ilgesnė nei 48 val. per savaitę. Tokia darbo laiko norma nelaikoma viršvalandine. Statutinių valstybės tarnautojų, kurių darbo laiko norma yra ilgesnė, pareigybių sąrašas, šių pareigūnų darbo ir laiko apskaitos ypatumai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumo patvirtinimo“. Pareiškėjo einamos pareigos patenka į Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą (2.10. p.), todėl jo poilsio ir darbo laiko apskaita vykdoma pagal minėto nutarimo nuostatas. Šio nutarimo 3 punktas vidaus reikalų įstaigų vadovams suteikia teisę tvirtinti metinius pamainų grafikus. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – ir Departamentas) direktorius kiekvienais metais tvirtina nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių Departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pamainų grafikus, savaičių darbo laiko trukmę ir mėnesių darbo laiko trukmę. Valdyba, apskaičiuodama pareiškėjui darbo užmokestį, privalėjo vadovautis nurodytais Departamento direktoriaus įsakymais. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą.

Atkreipė dėmesį, kad skunde netinkamai apskaičiuotas pareigūnų valandinis įkainis bei vidutinis darbo užmokestis ligos pašalpai apskaičiuoti (tiek dirbančio 40 val., tiek 48 val. darbo savaitės grafiku), nes darbo užmokestį sudaro ne tik pareiginė alga. Vidutinis darbo užmokestis, kuris pareigūnams mokamas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą, kurio 3 punkte nustatyta, kad vidutinį darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir kiti apmokėjimai.

Valdyba pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Darbo kodekso 192 straipsnio 1 dalimi ir 197 straipsniu, nes, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio nuostatomis ir nuorodos į Darbo kodeksą dėl pareigūnų darbo laiko nėra (nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008).

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamas Valdybos 2012 m. vasario 10 d. raštas Nr. 3-5-577(3.43.-5) nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl negali būti ginčo dalyku nagrinėjamoje administracinėje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (II t., b. l. 57–61) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas eina Valdybos 3-osios komandos budinčios pamainos skyrininko pareigas. Valdybos 3-osios komandos viršininko 2009 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. (13)1-46 ir 2010 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. (13)1-02 pareiškėjas buvo paskirtas į 3-osios komandos 1-ą budinčią pamainą (I t., b. l. 122–123). Valdybos 3-osios komandos viršininko 2010 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. (13)1-59 pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. paskirtas budėti pagal 3-osios komandos 2-os budinčios pamainos grafiką (I t., b. l. 124), 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. (13)1-59 nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. paskirtas vykdyti 2-os budinčiosios pamainos skyrininko pareigas (I t., b. l. 125). Pagal Valdybos 3-osios komandos viršininko 2012 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. (13)1-10(1.36.-13) pareiškėjas paskirtas į 4-ąją budinčią pamainą (I t., b. l. 124–126). Pareiškėjas 2012 m. sausio 26 d. kreipėsi į Valdybą su prašymu perskaičiuoti jam 2009–2012 m. mokėtą darbo užmokestį, taikant 9,62 Lt valandinį įkainį, ir išmokėti susidariusį skirtumą (I t., b. l. 21). Valdybos 2012 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 3-5-577(3.43.-5) pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakyta. Minėtame sprendime pareiškėjui išaiškinta, kad jo pareigybė priskirta prie nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis po 24 valandas, todėl darbo užmokestis skaičiuojamas, atsižvelgiant į patvirtintą darbo grafiką. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, 2009–2012 m. eidamas pareigas, įstatymu nustatytų darbo laiko normų neviršijo, todėl perskaičiuoti jam mokėtą darbo užmokestį nėra pagrindo (I t., b. l. 22–23).

Teismas, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalimi, tuo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas ėjo budinčios pamainos skyrininko pareigas, o pagal Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtinto Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 2.10 punktą, Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytoms pareigybėms priskiriamos ir skyrininko pareigos, minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Apskaitos ypatumai) 6 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjo einamoms budinčios pamainos skyrininko pareigoms yra taikomas Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas darbo ir poilsio laiko apskaitos režimas, o jo atliekamas darbas, viršijantis įprastą 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, tačiau neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu.

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei argumentų ir atsakovo atsiliepime išdėstytos pozicijos teismas nustatė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas nepažeidžiant Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Tačiau pareiškėjas mano, kad, apskaičiuojant jam mokėtiną darbo užmokestį, 40 val. per savaitę viršijančiam darbo laikui turėjo būti taikomos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už padidintą darbų mastą ar apmokėjimą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų (Darbo kodekso 192 str. 1 d., 197 str.).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais (administracinė byla Nr. A575–2063/2008), kadangi šioje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų skundų faktiniai pagrindai ir reikalavimai iš esmės yra tapatūs, nes tiek minėtoje, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje prašoma priteisti darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė dėl 40 val. per savaitę darbo laiko normą viršijančio dirbto darbo. Tai, jog pareiškėjas savo reikalavimus grindžia skaičiavimais, kuriuose naudojamas valstybės tarnautojo, dirbančio darbo dienomis po 8 val., valandinis įkainis, t. y. skundą motyvuoja savo subjektyvia nuomone apie tai, kokio dydžio darbo užmokesčio nepriemoka turėtų būti priteisiama, teismas nelaikė, kad nagrinėjamo ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje išnagrinėto ginčo esminės aplinkybės ir reikalavimai yra skirtingi.

Taigi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartimi, kurioje išaiškinta, kad asmenų, kurių tarnybinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos ir kurių faktiškai dirbamas laikas neviršija 48 val. per savaitę darbo laiko normos, teisės negali būti ginamos vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo laiko apskaičiavimo ir apmokėjimą už atliktą darbą tvarką, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjo nurodytu 2009–2012 m. laikotarpiu jam buvo mokamas visas darbo užmokestis, apskaičiuotas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, o faktiškai dirbtas laikas neviršijo darbo laiko normos, nustatytos Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje, teismas pripažino, kad šio ginčo atveju Darbo kodekso 192 straipsnio 1 dalies, 197 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už padidintą darbų mastą ar apmokėjimą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, netaikytinos.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo motyvai yra grindžiami netinkamu Darbo kodekso nuostatų aiškinimu, todėl sprendžiant ginčą teisiškai nereikšmingi. Be to, teismo nuomone, pareiškėjo skunde pateiktas vertinimas, kai, remiantis išimtinai aritmetiniais skaičiavimais, yra palyginamas pareigūnų, dirbančių darbo dienomis po 8 val., ir pareigūnų, dirbančių 24 valandų trukmės pamainomis, apmokėjimas, yra iš esmės ydingas. Tokiu atveju nėra atsižvelgiama į Apskaitos ypatumų 6 punkte įtvirtintą ir pamainomis dirbantiems pareigūnams taikomą socialinę garantiją, nustatančią, kad kasdieninio nepertraukiamo poilsio tarp pamainų trukmė yra ne mažesnė kaip 24 valandos. Taigi, pamainomis dirbančių pareigūnų darbo ir poilsio režimas nuo pareigūnų, dirbančių po 8 val. per parą, iš esmės skiriasi. Aptarti darbo laiko režimų skirtumai kiekvieno individualaus pareigūno gali būti vertinami subjektyviai, t. y. tiek teigiami, tiek neigiami.

Remtasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti valstybės tarnybos modelį, o ši diskrecijos teisė apima ir teisę reguliuoti valstybės tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusius darbo užmokesčio dydį bei socialines garantijas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. leipos 3 d. nutarimai ir kt.). Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje įtvirtindamas skirtingus darbo laiko režimus, realizavo savo diskrecijos teisę. Taip pat pripažino, kad tarp pareigūnų, dirbančių skirtingais darbo laiko režimais, yra tokio pobūdžio skirtumai, jog šių asmenų faktiškai dirbamas laikas (valandos) nebūtinai turi būti tiesiogiai proporcingas jų gaunamam darbo užmokesčiui. Todėl ta teisinė situacija, kai skirtingais darbo režimais dirbantiems pareigūnams, esant vienodoms kitoms sąlygoms, yra mokamas tokio paties dydžio atlyginimas, nelaikytina Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinto žmogaus teisės gauti teisingą atlyginimą už darbą principo pažeidimu.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad Valdybos 2012 m. vasario 10 d. sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas. Išvestinis reikalavimas įpareigoti Valdybą perskaičiuoti pareiškėjo atlyginimą už 2009 – 2012 m. taip pat atmestas.

III.

Pareiškėjas S. D. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 65–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartimi, kurioje iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl viršvalandžių. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai akcentavo, neva pareiškėjas tvirtino, jog 40 valandų per savaitę darbo laiko normą viršijantis darbo laikas turi būti pripažįstamas viršvalandiniu darbu. Tačiau pareiškėjas to netvirtino, kadangi teismo posėdžio metu jis įrodinėjo, kad skiriasi pareiginės algos valandinis įkainis, dirbančio po 8 val. C4 kategorijos pareigūno ir budinčio C4 kategorijos pareigūno.
2. Nors pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais bei citavo, kad „...įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti valstybės tarnybos modelį, o ši diskrecijos teisė apima ir teisę reguliuoti valstybės tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusius darbo užmokesčio dydį bei socialines garantijas“, tačiau Konstitucinio Teismo nutarime toliau akcentuojama, kad, įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.
3. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD) direktorius, padidinęs pareiškėjui darbo laiko normą, lyginant su normaliu, turėjo nustatyti ir kitokį – padidintą darbo užmokestį, nediskriminuojant vienodų pareigybių pareigūnų. Pabrėžia, kad pareiškėjo pateiktuose skaičiavimuose jokių viršvalandžių nėra numatyta. Pareiškėjas nereikalauja apmokėjimo už viršvalandžius, o prašo teisingo apmokėjimo už darbą (taikyti vienodą valandinį įkainį). Sudarant galimybę diskriminuoti valstybės tarnautojus kitų atžvilgiu, pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeidžiamas ir konstitucinis visų asmenų lygybės principas (Konstitucijos 48 straipsnis, 29 straipsnis).
4. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. (12)-SN-77, kuri pateikta byloje, nurodyta, kad pareigūnai, dirbdami pamaininį darbą kas ketvirtą parą po 24 val. per parą (vidutiniškai 192 val. per mėnesį), gauna tokio paties dydžio darbo užmokestį kaip ir pareigūnai, kurie dirba įprastu darbo laiko režimu, t. y. 5 darbo dienas po 8 val. per savaitę (160 val. per mėnesį). Vidaus tarnybos statute nėra jokių nuostatų, kurios numatytų kokias nors papildomas garantijas ar kompensacinį mechanizmą pareigūnams, dirbantiems ilgiau negu numatyta pagal įprastą darbo laiko normą. Dėl šios priežasties, dabartinis Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnyje numatytas reguliavimas pažeidžia Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, t. y. tiesiogiai diskriminuoja vienus statutinius pareigūnus kitų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas šios pažymos nepagrįstai nevertino ir net nepasisakė apie tai savo sprendime.
5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs, jog valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais; neleistina, kad atskiros valstybės institucijos ar atskiros valstybės valdžios šakos kiekviena pati sau nusistatytų atskirą valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų sistemą (klasifikaciją), kuri nebūtų grindžiama visai valstybės tarnybai bendrais įstatymu nustatytais kriterijais. Nagrinėjamu atveju PAGD direktorius yra nustatęs, jog vienodų kategorijų (dažnai ir vienodų pareigybių) pareigūnų valandinis įkainis yra skirtingas.

Atsakovas Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 71–72) su juo nesutinka prašo atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo analogiškus argumentus, nurodytus pirminiame skunde, t. y. remiasi tomis pačiomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis.
2. Valdyba, teikdama teismui atsiliepimus, ne kartą yra pasisakiusi, kad pareiškėjui darbo užmokestis skaičiuojamas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66- 2130; 2002, Nr. 45-1708), Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 111-3574) nuostatomis, Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) bei PAGD direktoriaus įsakymais, kuriais kiekvienais metais tvirtinami nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių PAGD pavaldžių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, kiekvienų metų sausio-gruodžio mėnesių pamainų darbo grafikai, savaičių darbo laiko trukmė ir mėnesių darbo laiko trukmė. Pastarieji įsakymai skelbiami leidinyje „Valstybės žinios“ (Žin., 2008, Nr. 129-4957; 2008, Nr. 135-5297; 2009, Nr. 146-6535; 2010, Nr. 152-7771; 2011, Nr. 153-7249). Šie teisės aktai nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas jų taip pat neginčija. Valdyba yra statutinė įstaiga, vykdanti visas įstatymų nuostatas. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl, apskaičiuodama pareiškėjo darbo užmokestį, Valdyba privalo vadovautis aukščiau nurodytais galiojančiais teisės aktais ir neturi teisės vadovautis kitais teisės aktais, nei nurodytieji.
3. Su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šioje byloje pateiktos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. birželio 7 d. pažymos Nr. (12)-SN-77, kurioje nurodoma, kad vidaus tarnybos pareigūnai, kurių darbas organizuojamas pamainomis ir kurie dirba iki 48 val. per savaitę, darbo apmokėjimo aspektu yra diskriminuojami lyginant su tais vidaus tarnybos pareigūnais, kurie dirba po 40 val. per savaitę, nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė, kad toks vertinimas, kai remiantis išimtinai aritmetiniais skaičiavimais yra palyginamas pareigūnų, dirbančių darbo dienomis po 8 val., ir pareigūnų, dirbančių pamainomis po 24 val., apmokėjimas, yra iš esmės ydingas, kadangi nėra atsižvelgiama į šių pareigūnų darbo ir poilsio režimų skirtumą. Be to, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2012 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. (12)-SN-77 yra išdėstyta Lygių galimybių kontrolieriaus nuomonė, kuri teismui nėra privaloma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos pareigūnams dirbantiems pagal pamainos darbo grafikus

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog skaičiuojant darbo užmokestį pareiškėjui, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nevertino faktinių aplinkybių, kodėl vienodų pareigybių pareigūnų darbo užmokestis skiriasi.

Pareiškėjas nurodo, kad skiriasi pareiginės algos valandinis įkainis C lygio 4 kategorijos pareigūno, dirbančio po 8 val., ir pareigūno, dirbančio pamaininį darbą po 24 val., ir prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už 2009-2012 metų laikotarpį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal pareiškėjo skundą nevertina ir nelygina, kaip yra skaičiuojamas atlyginimas tos pačios kategorijos pareigybę užimantiems valstybės tarnautojams ir dirbantiems kitokio pobūdžio darbą nei pareiškėjas, o tik patikrina, ar pareiškėjui darbo užmokestis yra skaičiuojamas teisingai pagal jo užimama pareigybę, nes pagal pareiškėjo skundą teismas tikrina ar nėra pažeista būtent pareiškėjo teisė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.).

Pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos budinčios pamainos skyrininku ir užima 4 kategorijos C lygio pareigybę. Dėl šių faktų ginčo nėra ir teismas remiasi jais kaip įrodytais.

Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis).

Šiam ginčui aktualus yra teisinis reguliavimas, nustatytas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650. Aprašo 9 punktu nustatyta, kad metinius darbo dienų koeficientus, metinius vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičius kasmet tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu Socialinės apsaugos ir darbo ministro atitinkamais įsakymais buvo nustatytas toks darbo valandų skaičius:

1. 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-429 2.2.1 punktu 2009 metams buvo nustatytos, esant penkių darbo dienų savaitei – 168,2 darbo valandos (2018 darbo valandų: 12 mėn.).;
2. 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. A1-694 2.2.1 punktu 2010 metams darbo valandų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei – 168,75 darbo valandos (2025 darbo valandos: 12 mėn.);
3. 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.2.1 punktu 2011 metams nustatytas darbo valandų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei – 168,1 darbo valandos (2017 darbo valandų: 12 mėn.);
4. 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. A1-535 2.1 punktu 2012 metams nustatytas darbo valandų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei – 167,5 darbo valandos (2010 darbo valandų: 12 mėnesių).

Kiekvieno paminėto įsakymo 3 punktu buvo nustatyta, kad jeigu įmonės, įstaigos ar organizacijos kolektyvinėje sutartyje, darbo sutartyse arba darbo tvarkos taisyklėse yra nustatytas kitoks darbo laikas, šio įsakymo 1 ir 2 punktuose nurodytus dydžius nustato įmonė, įstaiga ar organizacija. Remiantis šia nuostata, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reiklų ministerijos direktoriaus įsakymais buvo nustatytas metinis vidutinis mėnesio darbo valandų skaičius: 2009 metams – 182,5 val., 2010 metams – 182,5 val., 2011 metams – 182,5 val., 2012 metams – 183 val. (II t., b. l. 8, 23, 33, 42).

Pateikta darbo valandų analizė patvirtina, kad pareigūnams, dirbantiems pagal pamainos darbo grafikus, įsakymais nustatytas metinis vidutinio mėnesio darbo valandų skaičius skiriasi nuo dirbančių penkias darbo dienas per savaitę, nustatytas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks skirtumas yra galimas, nes jis yra nustatytas, remiantis minėtų įsakymų 3 punktu. Pareiškėjas savo skaičiavimus grindė tik apmokėjimo skirtumais, neįvertinęs, kad dirbančių penkias dienas per savaitę ir pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo valandų skaičius yra skirtingas, todėl valandinis darbo užmokestis ir negali būti vienodas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pagal pateiktą pareiškėjo reikalavimą nėra pagrindo pripažinti, kad toks darbo valandų skaičiaus nustatymas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį yra nekintami tik valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis ir koeficientas. Kadangi šio ginčo atveju skiriasi darbo valandų skaičius, o ne pareiginė alga pagal pareigybės kategoriją, todėl teisėjų kolegijas daro išvadą, jog, esant skirtingam darbo valandų skaičiui, negali būti vienodas darbo užmokestis už vieną valandą dirbančių penkias dienas per savaitę ir pareigūnų, dirbančių pamainomis, todėl diskriminacijos požymių šioje apimtyje nėra.

Pareiškėjas neginčija Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų dėl metinio vidutinio mėnesio darbo valandų skaičiaus nustatymo, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, ar valandų skaičius yra nustatytas teisingai. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jis nesiekia apmokėjimo už viršvalandinį darbo apmokėjimą. Todėl teismas, patikrinęs atsakovo veiksmų teisėtumą iškelto ginčo apimtyje, daro išvadą, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Pripažinus, kad teisinis reguliavimas šiam ginčui yra pakankamas, Darbo kodekso 192 straipsnio 1 dalies, 197 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Lygių galimybių kontrolierės teisės aktų aiškinimas teismui nėra privalomas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė šios tarnybos 2012 m. birželio 7 d. pažyma Nr. (12)-SN-77 dėl galimos statutinių pareigūnų diskriminacijos socialinės padėties pagrindu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas