Civilinė byla Nr. 3K-7-50-313/2024

Teisminio proceso Nr.  2-55-3-00708-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.1.1.2.4; 3.1.7.11; 3.1.18.8

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 19 d.

Vilnius

 

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ir atsakovo Č. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei „Vingriai“, Č. K., Š. K. ir bendrovei „L&M International Trading Ltd“ dėl nuostolių atlyginimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos, padarytos byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atlyginimą, taip pat išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė AB „SEB lizingas“ (teisių ir pareigų perėmėjas – ieškovas AB SEB bankas) 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Vingriai“ 631 944,75 Lt žalos atlyginimą, solidariai iš AB „Vingriai“ ir Č. K. (AB „Vingriai“ direktoriaus) – 199 561,50 Lt žalos atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad, nutraukus patalpų (duomenys neskelbtini) finansinio lizingo sutartį tarp AB „SEB lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, remiantis 2007 m. kovo 16 d. trišaliu susitarimu tarp AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“, nustojo galioti ir patalpų nuomos sutartis tarp UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“, pagal kurią faktiškai patalpomis naudojosi AB „Vingriai“. Tačiau patalpos AB „SEB lizingas“ perduotos nebuvo. Nuostolių sumą sudaro negautas nuomos mokestis už AB „SEB lizingas“ priklausančias ir neperduotas patalpas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. Ieškinys priimtas, iškelta civilinė byla Nr. 2-4307-619/2012 (vėliau suteikti Nr. 2-1504-619/2019, Nr. 2-252-619/2020, Nr. 2-98-432/2021).

4.       Ieškovas AB SEB bankas (toliau – ir bankas) 2016 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., AB „Vingriai“ ir Č. K. 1 988 623 Eur, tačiau iš AB „Vingriai“ neviršijant 1 487 030 Eur, iš Č. K. neviršijant 816 123 Eur. Ieškinys priimtas, iškelta civilinė byla Nr. e2-6883-562/2016 (vėliau suteikti Nr. e2-1067-640/2019, Nr. 2-242-640/2020, Nr. e2-1790-562/2021). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-640/2020 ieškovo AB SEB banko ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui: 1) solidariai iš atsakovų AB „Vingriai“ ir Č. K. 462 477,82 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas, tačiau iš atsakovo Č. K. neviršijant 213 460 Eur; 2) subsidiariai iš atsakovų Š. K. ir bendrovės „L&M International Trading Ltd“ 615 708,62 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas; 3) paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi buvo sustabdyta civilinė byla Nr. 2-252-619/2020, iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-242-640/2020.

6.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui AB SEB bankui iš atsakovės AB „Vingriai“ priteistas nuostolių atlyginimas, ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas nuostolių atlyginimo, priteisto ieškovui AB SEB bankui iš solidariojo atsakovo Č. K. ir subsidiariųjų atsakovų Š. K. bei bendrovės „L&M International Trading Ltd“, dydis ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria nustatytas nuostolių atlyginimo, priteisto ieškovui AB SEB bankui iš solidariojo atsakovo Č. K. ir subsidiariųjų atsakovų Š. K. bei bendrovės „L&M International Trading Ltd“, dydis, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pakeitė ir ją išdėstė taip: „panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui“. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties dalį kasacinis teismas paliko nepakeistą.

8.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1790-562/2021 buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. 2-98-432/2021.

9.       Ieškovas AB SEB bankas 2022 m. liepos 21 d. patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti jam 562 991 Eur nuostolių atlyginimo solidariai iš atsakovų Č. K., Š. K. ir bendrovės „L&M International Trading Ltd“, apribojant atsakovo Č. K. atsakomybę 413 394 Eur suma, atsakovo Š. K. – 393 204 Eur suma. Kadangi AB „Vingriai“ Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimu buvo pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, 2020 m. lapkričio 4 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir negalimas jos teisių perėmimas, prašė civilinę bylą atsakovei AB „Vingriai“ nutraukti.

10.       Ieškovas nurodė, kad tarp atsakovės AB „Vingriai“, kurios vadovas buvo atsakovas Č. K., ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kuriai atstovavo atsakovas Č. K., 2005 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis. Kadangi UAB „Pramonės pastatų valdymas“ turėjo finansinių sunkumų, 2007 m. kovo 16 d. ji sudarė finansinio lizingo sutartį, pagal kurią AB „SEB lizingas“ įsigijo patalpas ir perdavė jas naudotis UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Tokiu būdu buvo finansuojama UAB „Pramonės pastatų valdymas“ veikla. Tą pačią dieną (2007 m. kovo 16 d.) UAB „Pramonės pastatų valdymas“, AB „Vingriai“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė papildomą trišalį susitarimą, kuriuo susitarė, kad, nutraukus patalpų lizingo sutartį, tuo pat metu pasibaigs ir nuomos sutartis. Faktiškai patalpomis naudojosi AB „Vingriai“. Lizingo sutartis buvo pažeista ir nutraukta dėl esminio lizingo sutarties pažeidimo. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sutiko atlaisvinti patalpas ir perduoti jas bankui iki 2010 m. sausio 30 d., tačiau patalpos bankui nebuvo perduotos. Atsakovai turėtų atlyginti ieškovui nuostolius, patirtus dėl negautų pajamų už patalpų nuomą.

11.       Atsakovai Č. K., bendrovė „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. suprato ir žinojo, kad AB „Vingriai“ neteisėtai naudojosi banko turtu, pažeisdami banko teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, inicijuodami bankui nepagrįstus teisminius procesus, kurių metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir dėl to bankas patyrė žalą. Be to, Č. K., bendrovė „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, pateikdami teismui net 6 prašymus dėl AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylų iškėlimo, visos bylos buvo nutrauktos, o AB „Vingriai“ faktinė padėtis smarkiai pablogėjo.

12.       AB „Vingriai“ vadovas Č. K. privalėjo vykdyti fiduciarines pareigas, veikti sąžiningai ir savo veiksmais (neveikimu) nedaryti žalos bankui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį, prastėjant bendrovės finansinei padėčiai, Č. K. turėjo atsižvelgti ne tik į bendrovės, bet ir į kreditorių (banko) interesus. Č. K. padarytos žalos dydis yra 413 394 Eur (451 818 Eur nuomos mokestis minus 38 424 Eur, kuriuos sudaro nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčiai), jo sukeltos žalos laikotarpis yra nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d., kai jis nustojo eiti AB „Vingriai“ vadovo pareigas.

13.       Bendrovė „L&M International Trading Ltd“, kaip AB „Vingriai“ akcininkė, privalėjo elgtis sąžiningai, savo veiksmais (neveikimu) nedaryti žalos bankui (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis). Šios bendrovės padarytos žalos dydis yra 562 991 Eur (615 708 Eur minus 52 717 Eur nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčiai), žalos laikotarpis skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.

14.       Atsakovas Š. K. buvo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ vienintelis akcininkas, taip pat AB „Vingriai“ akcininkės bendrovės „L&M International Trading Ltd“ vadovas bei vienintelis akcininkas. Būtent Š. K. buvo viso verslo faktinis naudos gavėjas ir asmuo, kuris kontroliavo tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek AB „Vingriai“ veiklą, darė įtaką bendrovių valdymui per valdymo organus ir tiesiogiai priėmė strateginius sprendimus. Š. K. sukeltos žalos dydis yra 393 204 Eur (431 623 Eur minus 38 418,46 Eur nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčiai). Š. K. savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, kai tiesiogiai inicijavo nepagrįstus teisminius procesus, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekė bankui užkirsti kelią atgauti patalpas. Laikinosios apsaugos priemonės Š. K. inicijuotoje byloje galiojo nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 8 d., ieškovas padarytą žalą apskaičiavo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

15.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį, pareikštą atsakovei AB „Vingriai“, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė atsakovui Č. K. iš ieškovo AB SEB banko 3800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16.       Teismas nurodė, kad ieškovas reikalauja likviduotos dėl bankroto AB „Vingriai“ vadovo (atsakovo Č. K.) atsakomybės už ieškovui padarytą žalą dėl patalpų neperdavimo. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad AB „Vingriai“ 2010 m. sausio 1 d. buvo faktiškai nemoki, nes aplinkybė, jog AB „Vingriai“ 2011 m. buvo moki įmonė, konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5940-619/2011. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje AB „Vingriai“ nemokumo byloje Nr. B2-1194-232/2020 teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartyje (tuometis bylos Nr. B2-3211-562/2016), kuria iškelta AB „Vingriai“ bankroto byla, konstatuota, kad AB „Vingriai“ yra nemoki pagal 2015 m. balandžio 29 d. balanso duomenis. Taigi, ieškovas galėtų reikalauti atsakovų atsakomybės už padarytą žalą tik nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. spalio mėnesio.

17.       Teismas pažymėjo, kad patalpų neperdavimas buvo pagrįstas ne vien atsakovo Č. K. valiniais sprendimais, o buvo šalių teisinių santykių dėl šių patalpų naudojimo ir su jais susijusių teisminių ginčų pasekmė. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo AB „SEB lizingas“ priklausantį turtą: gamybines patalpas (duomenys neskelbtini), paskyrė AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja, uždraudė jai disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-2702/2011) vietoje teismo paskirtos turto saugotojos AB „SEB lizingas“ šių patalpų saugotoja paskyrė AB „Vingriai“. Taigi, AB „Vingriai“ turėjo interesą naudotis patalpomis. Teismas nustatė, kad šios laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2016 m. sausio 8 d., nes Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 ieškinys buvo atmestas ir laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas konstatavo, kad nenustačius, jog atsakovas Č. K. atliko neteisėtus veiksmus tuo laikotarpiu, kai ieškovas nebuvo atgavęs realios teisės naudotis patalpomis, nėra šio atsakovo civilinės atsakomybės už ieškovo nuostolius pagrindo – neteisėtų veiksmų, todėl jo civilinė atsakomybė dėl ieškovo nuostolių yra negalima.

18.       Teismas nurodė, kad argumentai dėl AB „Vingriai“ akcininkės bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir jos vadovo Š. K. neteisėtų veiksmų, susijusių su ieškovo nuostoliais, nebuvimo išdėstyti šio sprendimo pastraipose, kuriose aptarti atsakovo Č. K. atsakomybės pagrindai, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais). Teismas konstatavo, kad šie atsakovai taip pat neatliko neteisėtų veiksmų ir nėra jų civilinės atsakomybės dėl ieškovo nuostolių pagrindų.

19.       Teismas pažymėjo, kad ieškinio pareiškimas, ginčijant sandorius, kuriuos ieškovai laikė neteisėtais, negali būti pripažintas neteisėtais veiksmais teisinėje valstybėje. Nenustatyta bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ar Š. K. pareikštų ieškinių nepagrįstumo požymių. Pagrindai ieškinius atmesti buvo ne akivaizdus ieškinių nepagrįstumas, o AB SEB bankui palankių bylos aplinkybių nustatymas ir įrodymų, patvirtinančių reikalavimų pagrindą, nebuvimas. Teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė teisė, ji negali būti nepagrįstai varžoma, už pasinaudojimą šia teise asmuo negali būti persekiojamas ar baudžiamas net ir tuo atveju, kai teismas atmeta ieškinį.

20.       Vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, yra galima juridinio asmens dalyvio, atlikusio nesąžiningus veiksmus, atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles, tačiau teisės aktais nenustatyta juridinio asmens dalyvio, kai šis taip pat yra juridinis asmuo, vadovo atsakomybė, esant analogiškiems teisiniams santykiams. Šis teisinis reguliavimas yra papildomas pagrindas atmesti atsakovui Š. K. pareikštus ieškinio reikalavimus.

21.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 11 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui Č. K. iš ieškovo AB SEB banko 3400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas taip pat nutarė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovams Č. K., bendrovei „L&M International Trading Ltd“, Š. K. taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

22.       Atsakovai bendrovė „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą, kuriuo prašė iš ieškovo priteisti atsakovei bendrovei „L&M International Trading Ltd“ naudai 13 200 Eur, o atsakovui Š. K. – 9000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

23.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti papildomą sprendimą.

24.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo AB SEB banko ir atsakovų Š. K., bendrovės „L&M International Trading Ltd“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo, ieškovo AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo ir atsakovų Š. K. bei bendrovės „L&M International Trading Ltd“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo, 2023 m. birželio 29 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą, priteisė iš ieškovo AB SEB banko atsakovei „L&M International Trading Ltd“ 13 200 Eur, atsakovui Š. K. – 9400 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomą sprendimą ir 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį paliko nepakeistus, priteisė iš ieškovo AB SEB banko atsakovui Š. K. 2338,70 Eur, o atsakovui Č. K. – 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Kolegija atmetė atsakovo Š. K. prašymą skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir atsakovo Č. K. prašymą priteisti jam iš ieškovo 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

25.       Kolegija nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimu dėl AB „Vingriai“ pabaigos civilinėje byloje Nr. B2-1194-232/2020 nuspręsta pripažinti įmonę pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

26.       Kolegija nustatė, kad AB „Vingriai“, kurios vadovas buvo atsakovas Č. K., ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. AB „SEB lizingas“, AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarė trišalį susitarimą prie UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarytos lizingo sutarties, kuriuo susitarė, kad tuo atveju, jei finansuotoja AB „SEB lizingas“, įgijusi nuosavybės teisę į patalpas, nutrauktų su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą finansinio lizingo sutartį prieš terminą, tuo pat metu pasibaigtų ir nuomos sutartis. 2007 m. kovo 26 d. nuosavybės teisė į patalpas perėjo ieškovui (AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjui). 2009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas nutraukė su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą patalpų lizingo sutartį, sutarta, kad patalpos ieškovui bus grąžintos iki 2010 m. sausio 30 d. Tik 2011 m. birželio 3 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Pramonės pastatų valdymas“ patalpas formaliai perdavė ieškovui, tačiau patalpose veiklą vykdžiusi AB „Vingriai“ patalpų realiai neatlaisvino. 2011 m. birželio 3 d. formaliai grąžintas patalpas ieškovas perdavė UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o turto pasaugos sutartimi perdavė saugoti Č. K.. 2011 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas informavo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ apie pasaugos sutarties nutraukimą ir pareikalavo grąžinti saugomą turtą iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau patalpos nebuvo atlaisvintos ir grąžintos. Bankui priklausančiomis patalpomis naudojosi AB „Vingriai“, kuri vykdė patalpose ūkinę komercinę veiklą.

27.       Kolegija nustatė, kad ginčo patalpos ieškovui nebuvo perduotos, nes 2011 m. rugsėjo mėn. bendrovė „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ pateikė Vilniaus apygardos teismui netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, prašydami pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: 1) UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. finansinio lizingo sutartį; 2) UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį; 3) 2009 m. spalio 8 d. susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos; ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovės AB „SEB lizingas“ gamybines patalpas (duomenys neskelbtini); 2) paskirti AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja; 3) uždrausti atsakovei disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011 pakeitė pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį dėl patalpų saugotojos, paskirdamas patalpų saugotoja AB „Vingriai“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nesant įrodymų, pagrindžiančių tai, jog jau daugiau kaip 6 metus ginčo patalpas besinuomojanti AB „Vingriai“ netinkamai naudotų patalpas, t. y. ne pagal jų paskirtį, nesirūpintų išsinuomotu daiktu, iki bus išspręstas šalių ginčas pagal netiesioginį ieškinį, yra tikslinga areštuotų patalpų saugotoja paskirti jų faktinę naudotoją AB „Vingriai“; patalpose yra įregistruota ir AB „Vingriai“ buveinė. Toks procesinis sprendimas buvo grindžiamas tikslingumo ir ekonomiškumo kriterijumi, kadangi patalpų nuomininkė, naudodamasi patalpomis, kartu galės jas ir saugoti, neimdama už tai papildomo užmokesčio ir iš esmės nepatirdama papildomų išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 atmetė bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinį ir panaikino byloje 2011 m. rugsėjo 15 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą nepakeistą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės ieškovo patalpoms faktiškai galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

28.       Kolegija taip pat nustatė, kad 2011 m. rugsėjo mėn. AB „Vingriai“ pateikė prevencinį ieškinį, prašydama: 1) uždrausti atsakovui AB SEB bankui iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų (duomenys neskelbtini), ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; 2) uždrausti AB SEB bankui nutraukti 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 nutarė AB „SEB lizingas“ uždrausti iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų (duomenys neskelbtini) ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB „Vingriai“ būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą (patalpų atlaisvinimą) AB „Vingriai“ raštu neįspėjus prieš 18 mėnesių. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-362-565/2012 nutarė Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog AB „Vingriai“ netinkamai naudotų patalpas. AB „Vingriai“ į ginčo patalpas iki 2007 m. investavo 2 932 098,87 Eur. Įmonės veikla yra metalo apdirbimo staklių ir metalinių detalių, konstrukcijų gamyba, todėl įmonės iškraustymas iš ginčo patalpų, kuriose yra ir įrenginiai, iki bus išnagrinėta byla, neišvengiamai lemtų įmonės veiklos sustabdymą, atsižvelgiant į tai, kad įmonė šiuo metu turi finansinių sunkumų, privedus ją prie bankroto, atnaujinti įmonės veiklą teismui išsprendus ginčą būtų  neįmanoma. UAB „Staklija“ skaičiavimais, AB „Vingriai“ naudojamų įrenginių demontavimo, perkraustymo ir montavimo darbai kainuotų ne mažiau nei 683 503,24 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties nutraukimas sukeltų neproporcingų nuostolių ir neigiamų pasekmių įmonei ir jos verslo partneriams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3432-101/2014 AB „Vingriai“ ieškinį atmetė ir panaikino Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2462-467/2014 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29.       Kolegija konstatavo, kad ieškovo nurodytu laikotarpiu (2009–2011 m.) AB „Vingriai“ nebuvo nemoki, o įmonės kreditoriai neprieštaravo restruktūrizavimo bylos iškėlimui, siekdami išsaugoti laikinų sunkumų turinčią, tačiau veikiančią gyvybingą įmonę.

30.       AB „Vingriai“ vadovas Č. K., naudodamasis procesine teise iškelti restruktūrizavimo bylą įmonei, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, neteikė nepagrįstų pareiškimų dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir nesiekė užvilkinti patalpų perdavimo ieškovui. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas Č. K. pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. AB „Vingriai“ vadovo siekis inicijuoti restruktūrizavimo procesą ir rasti kompromisinį sprendimą dėl esamų finansinių įsipareigojimų kreditoriams nepatvirtina atsakovo Č. K. neteisėtų veiksmų ar nesąžiningumo. Siekis restruktūrizuoti bendrovę, taip išsaugant ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaitant su kreditoriais, kaip tik patvirtina atsakovo Č. K. tikslą išspręsti finansinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymą restruktūrizavimo procese. Aplinkybės, kad AB „Vingriai“ vėliau dar kelis kartus nesėkmingai siekė iškelti restruktūrizavimo bylą, keitė registruotas buveines, savaime nepatvirtina, jog laikotarpiais iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. įmonė buvo nemoki. Byloje nėra duomenų, kad pareiškimai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo būtų buvę akivaizdžiai nepagrįsti, nes restruktūrizavimui pritarė įmonės kreditoriai. Teismai neskyrė tuomečiams AB „Vingriai“ vadovams ar akcininkui poveikio priemonių už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

31.       AB SEB bankas nepaneigė, kad AB „Vingriai“ nemokumas atsirado 2015 m. balandžio 29 d., kaip konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1194-232/2020, kurioje AB „Vingriai“ iškelta bankroto byla. Atsakovas Č. K. buvo AB „Vingriai“ vadovu nuo 1998 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. liepos 12 d. Taigi, įmonės nemokumas konstatuotas po AB „Vingriai“ vadovų pasikeitimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovui, jo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nenustatyta, kad AB „Vingriai“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Byloje nėra duomenų, kad buvęs įmonės vadovas Č. K. tyčia siekė įmonę privesti prie bankroto, pažeidė fiduciarines pareigas, sudarė įmonei nenaudingus sandorius. Taigi, AB SEB bankas neįrodė, kad atsakovo vadovavimo AB „Vingriai“ laikotarpiu įmonė buvo nemoki ir jam, kaip įmonės vadovui, atsirado fiduciarinė pareiga kreditoriams. Patalpų neperdavimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys.

32.       Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais dėl AB „Vingriai“ iškeldinimo iš banko patalpų konstatuota, kad, bankui nutraukus su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą lizingo sutartį, nutrūko UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“ sudaryta nuomos sutartis, todėl AB „Vingriai“ atsirado pareiga atlaisvinti užimtas patalpas (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5066-661/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-526-302/2016). Nurodyti faktai savaime nepatvirtina atsakovo Č. K. ir kitų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Byloje pagal ieškovo vindikacinį ieškinį teismai nepasisakė ir netyrė aplinkybių, susijusių su patalpų neperdavimo priežastimis. Nurodytoje byloje ieškovas taip pat neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant uždrausti AB „Vingriai“ naudotis ginčo patalpomis.

33.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovas Č. K. piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, inicijuodamas nepagrįstus teisminius procesus, darydamas žalą ieškovui. Patalpos ieškovui teisėtai buvo neperduodamos dėl Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinį pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas ieškovo patalpų saugotoja paskyrė AB „Vingriai“, nurodydamas, kad ši įmonė daugiau kaip šešerius metus ginčo patalpas naudoja savo veikloje ir jas tinkamai prižiūri, o būdama patalpų nuomininkė, naudodamasi patalpomis kartu galės jas ir saugoti, neimdama už tai papildomo užmokesčio ir iš esmės nepatirdama papildomų išlaidų. Taigi, iki laikinųjų apsaugos priemonių nurodytoje civilinėje byloje panaikinimo AB SEB bankas neturėjo teisės perimti patalpų ar jomis naudotis. Nei AB „Vingriai“, nei jos tuometis vadovas Č. K. nebuvo nurodytos bylos proceso šalimis, t. y. neinicijavo ginčo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Č. K. atliko neteisėtus veiksmus, siekdamas apsunkinti ieškovui galimybę perimti patalpas.

34.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos nedraudžia suinteresuotam asmeniui pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pakeitimo, taip pat dėl turto saugotojo pakeitimo. Nenustatyta, kad AB SEB bankas pasinaudojo nurodytomis procesinėmis teisėmis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015. Nors ieškovas nurodė, kad jo teisė naudotis patalpomis buvo pažeidžiama nuo 2010 m. sausio 30 d., tačiau 2010 m. gegužės 6 d. teismui pareikštame vindikaciniame ieškinyje neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir uždrausti AB „Vingriai“ naudotis patalpomis. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad AB „Vingriai“ naudojimasis ieškovo patalpomis ir jų neperdavimas sukėlė ieškovui žalą.

35.       Aplinkybė, kad Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovas, gindamas įmonės, kaip ieškovo patalpų teisėtos saugotojos, teises ir teisėtus interesus vykdyti patalpose ūkinę komercinę veiklą, pareiškė bankui prevencinį ieškinį, taip pat nepagrindžia įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš ieškovą. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3432-101/2014 pagal AB „Vingriai“ prevencinį ieškinį AB SEB bankui laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., šių priemonių taikymo terminą apribojant 18 mėnesių, skaičiuojant nuo reikalavimo atlaisvinti patalpas įteikimo ieškovui dienos. Nurodytoje byloje ieškovas neprašė teismo panaikinti ar pakeisti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad siekis išsaugoti teisę nuomoti patalpas yra pagrįstas ūkine logika ir atitinka tokią teisę turėjusios įmonės interesus, todėl įmonė turi teisę ją ginti teisėtais būdais. Aplinkybė, kad AB „Vingriai“ prevencinis ieškinys buvo atmestas, nepatvirtina tuomečio jos vadovo Č. K. neteisėto veikimo prieš ieškovą ar delsimo grąžinti patalpas, nes nenustatyta, kad prevencinis ieškinys buvo pareikštas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, siekiant pakenkti išimtinai ieškovo interesams kuo greičiau atgauti savo patalpas. Ieškovo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (ieškinio pateikimas) ir pasinaudojimas kitomis CPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis (prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones), nepaisant to, kad ieškovo reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, savaime negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Įmonės valdymo organų ar dalyvių inicijuoti civiliniai ginčai, pateikti prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti vertinami kaip savaime neteisėti, neįrodžius, jog civilinės bylos dėl patalpų ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo inicijuotos nesąžiningai.

36.       Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovas, naudodamasis procesinėmis teisėmis, pareiškiant ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3432-101/2014 ir pareiškimus dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo AB „Vingriai“, naudojosi procesinėmis teisėmis nesąžiningai, ne pagal jų paskirtį ir civilinio proceso tikslus ar sąmoningai siekė užvilkinti patalpų perdavimą AB SEB bankui. Civilinėse bylose laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos preliminariai įvertinus ieškinių pagrįstumą, t. y. įsitikinus, kad ieškinių reikalavimai nėra aiškiai nepagrįsti. Ieškovo patalpomis AB „Vingriai“ iš pradžių naudojosi nuomos sutarties, o vėliau – pirmiau nurodytų teismų procesinių sprendimų (nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pagrindu, todėl aplinkybė, kad vėliau ieškiniai buvo atmesti, nepatvirtina atsakovo Č. K. neteisėtų veiksmų.

37.       AB SEB banko nurodytu laikotarpiu tarp jo, AB „Vingriai“, bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ dėl patalpų (duomenys neskelbtini) vyko tarpusavyje susiję ginčai, įskaitant dėl patalpų nuosavybės teisės. Aplinkybės, kad AB „Vingriai“, būdama teisėta patalpų saugotoja, nemokėjo ieškovei nuomos mokesčio, nepatvirtina įmonės vadovo neteisėtų veiksmų. Tuo metu tarp AB „Vingriai“ ir ieškovo nebuvo sudaryta patalpų nuomos sutartis. Ieškovas neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis reikalavo iš AB „Vingriai“ nuomos mokesčio už patalpas, ruošėsi patalpas išnuomoti kitam asmeniui ar jas parduoti (nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kuria grindžiamas žalos dydis, parengta 2017 m.), todėl aplinkybė, jog AB „Vingriai“, atstovaujama Č. K., neatlygintinai naudojosi patalpomis, savaime nepatvirtina įmonės vadovo neteisėtų veiksmų.

38.       Ginčui aktualiu laikotarpiu AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylų inicijavimui pritarė didžioji dalis įmonės kreditorių, todėl nėra pagrindo išvadai, jog įmonės vadovo Č. K. elgesys, valdant įmonę, nebuvo suderinamas su sąžininga verslo praktika, siekiant pasipelnyti vieno kreditoriaus sąskaita ar jam padaryti žalos. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 8 d.) AB „Vingriai“ buvo paskirta patalpų saugotoja, patalpose vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad įmonė, kuri naudojosi patalpomis neatlygintinai, nepatyrė patalpų priežiūros išlaidų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas reikalavo iš AB „Vingriai“ nuomos mokesčio, kad AB „Vingriai“ neprižiūrėjo jai paskirtų saugoti patalpų. Taigi, atsižvelgiant į susiklosčiusias faktines aplinkybes (ginčus dėl patalpų, įmonės siekį toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą), įmonės vadovo Č. K. siekis toliau vykdyti įmonės veiklą patalpose, kuriomis įmonei leista naudotis teismų procesinių sprendimų pagrindu, yra susijęs su ūkinės komercinės veiklos rizika, o ne su tyčiniais įmonės vadovo veiksmais vykdyti įmonės veiklą bet kokia kaina, ignoruojant patalpų savininko interesus ar sukeliant jai žalą.

39.       Neįrodžius, kad atsakovo Č. K. tyčiniais neteisėtais veiksmais buvo siekiama padaryti ieškovui nuostolių, kad buvo faktiškai padaryta nuostolių ir dėl šių veiksmų ieškovas neteko galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės, kuri naudojosi ieškovui priklausančiu turtu, negalima spręsti dėl visų būtinųjų įmonės vadovo Č. K. civilinės atsakomybės kreditoriui taikymo sąlygų egzistavimo. Byloje neįrodyta, kad atsakovas Č. K. atliko neteisėtus veiksmus, todėl nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytų atsakovo Č. K. veiksmų ir nurodytos žalos (negautų pajamų), ieškovui negavus galimybės naudotis jam priklausančiomis patalpomis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Aplinkybė, kad Č. K. buvo AB „Vingriai“ vadovu ir įmonės vardu priėmė su įmonės ūkine komercine veikla susijusius sprendimus ar teismine tvarka gynė įmonės interesus, nepatvirtina atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nes nenustatyta atsakovo Č. K., kaip įmonės vadovo, fiduciarinių pareigų pažeidimo, protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo ar įgaliojimų viršijimo.

40.       Aplinkybės, kad AB „Vingriai“ akcininkė bendrovė „L&M International Trading Ltd“ su kitais asmenimis (Š. K.) pareiškė AB SEB bankui su ginčo patalpomis susijusį ieškinį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmė sprendimą dėl AB ,,Vingriai“ buveinės pakeitimo ir naujai paskirto šios įmonės vadovo pareiškimo teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pritarė restruktūrizavimo planų metmenims ir nebuvo aktyvi, siekiant grąžinti ieškovui jo patalpas, nepatvirtina šios akcininkės neteisėtų veiksmų. Patalpos ieškovui nebuvo perduotos dėl nurodytose civilinėse bylose taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis faktiškai leista AB „Vingriai“ naudotis ieškovo patalpomis. Aplinkybė, kad civilinėse bylose (iš kurių tik vienoje akcininkė buvo proceso šalimi) buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškiniai buvo atmesti, savaime nepatvirtina akcininkės nesąžiningumo ir neracionalaus elgesio. Išnagrinėtose civilinėse bylose nebuvo konstatuotas bendrovės „L&M International Trading Ltd“ piktnaudžiavimas teise į gynybą ar procesinėmis teisėmis. Priežastinis ryšys tarp kitų ieškovo akcentuojamų akcininkės veiksmų ir žalos atlyginimo yra pernelyg nutolęs ir abstraktus. Ieškovas neįrodė, kad akcininkės veiksmai ar neveikimas kokiu nors būdu lėmė AB „Vingriai“ sprendimus, susijusius su ieškovo patalpų neperdavimu. Ieškovo nurodyti argumentai nepatvirtina, kad jo nurodoma žala yra tiesioginė AB ,,Vingriai“ akcininkės neteisėtų veiksmų pasekmė, kad akcininkės nesąžiningi veiksmai lėmė ieškovo nurodytą žalą. Ieškovas neįrodė AB „Vingriai“ akcininkės nesąžiningų veiksmų, taigi visų jos civilinės atsakomybės sąlygų.

41.       Vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, yra galima juridinio asmens dalyvio, atlikusio nesąžiningus veiksmus, atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles. Teisės aktuose nenustatyta juridinio asmens dalyvio, kai šis taip pat yra juridinis asmuo, vadovo atsakomybė. Ieškovas nenurodė konkrečių AB „Vingriai“ akcininkės „L&M International Trading Ltd“ vadovo ir akcininko Š. K. veiksmų, lėmusių žalos ieškovui už patalpų neperdavimą atsiradimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų, susijusių su Š. K. civiline atsakomybe.

42.       Atsakovas Č. K. už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 1200 Eur. Šio atsakovo prašomas priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkte nurodyto dydžio, todėl kolegija nemažino priteisiamo išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo dydžio.

43.       Atsakovas Č. K. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo nurodė, kad už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo, atsiliepimus į Š. K. ir bendrovės „L&M International Trading Ltd“ apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą jam atsirado pareiga sumokėti advokatui 1600 Eur, tačiau mokėjimo terminas atidėtas iki 2023 m. spalio 1 d. Kolegija nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų (pažymos, sąskaitų ir pan.), pagrindžiančių papildomų išlaidų dydžio konkrečioms teisinėms paslaugoms realumą, todėl prašymą priteisti nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetė.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, prašymas nutraukti bylos dalį

 

44.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Atsakovų veiksmai buvo suderinti ir nukreipti į ieškovo turto neteisėtą naudojimą ir pajamų uždirbimą ieškovo sąskaita, todėl jis pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo iš visų atsakovų dviem savarankiškais pagrindais, kurie yra alternatyvūs, ir, netenkinęs ieškinio vienu pagrindu, teismas turėjo pareigą nagrinėti kitą ir pasisakyti dėl jo. Pirmuoju pagrindu ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų ir įrodinėjo jų nesąžiningumą einant vadovo ar akcininko pareigas, todėl įrodinėjo deliktinės atsakomybės taikymą pagal CK 2.50, 2.87 ir 6.263 straipsnių nuostatas bei atsakomybei taikyti būtinas atitinkamas sąlygas. Antruoju pagrindu ieškovas prašė taikyti civilinę atsakomybę atsakovams CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl kurių patyrė žalą, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojo ieškovo nuosavybės teisių įgyvendinimą ir lėmė žalą. Kasacinis teismas 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 pripažino akcininkės bendrovės „L&M International Trading Ltd“ nesąžiningumą, taip pat pateikė gaires, kaip turėtų būti vertinami atsakovų Č. K. bei Š. K. veiksmai, ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėdami bylą iš naujo teismai priėmė visiškai priešingus sprendimus nei pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatęs, kad atsakovai veikė sąžiningai bei teisėtai, jokia žala ieškovui nepadaryta, taip paneigdamas kasacinio teismo nurodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nenagrinėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo antruoju pagrindu, kuris yra savarankiškas ir nepriklauso nuo teismo padarytų išvadų dėl pirmojo reikalavimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl nenagrinėjo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę antruoju pagrindu pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, o tai yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017). Jokių motyvų šiuo klausimu nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Remiantis kasacinio teismo praktika, tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Teismų procesiniai sprendimai dėl savarankiško civilinės atsakomybės taikymo pagrindo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalis yra neaiškūs, t. y. nėra aišku, ar tais pačiais argumentais teismai ieškinį atmetė ir dėl ieškovo pareikšto reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį.

44.2.                      Teismas turėjo atskirai pasisakyti dėl CPK 146 straipsnio 2 dalis taikymo sąlygų ir įrodinėjamų aplinkybių, kadangi sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo pagal šią normą skiriasi įrodinėjimo naštos taisyklės ir įrodinėjimo sąlygos nuo tų atvejų, kai sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymas pagal CK 2.50 ir 2.87 straipsnius. Pavyzdžiui, nagrinėjant civilinės atsakomybės taikymą pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, ieškovas neturi įrodinėti neteisėtų veiksmų, kadangi tokie jau būna konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturi pagrįsti atsakovo kaltės, o privalo įrodyti tik žalos dydį ir priežastinį ryšį. Kai sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymas pagal CK 2.50, 2.87 straipsnius, ieškovas privalo įrodyti ir neteisėtus veiksmus. Teismas šio vertinimo neatliko. Ieškovas nebegalės daugiau reikšti ieškinio CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu, nors realiai ieškovo savarankiškas reikalavimas dėl deliktinės civilinės atsakomybės CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu liko neišnagrinėtas, taigi, ieškovo teisė į teisminę gynybą apribota.

44.3.                      Sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, nes kreipdamasis į teismą jis turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius. Teismas, taikydamas deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-391-421/2019; 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021). Ieškovo neteisėti veiksmai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį laikytini nustatytais ir įrodytais, jeigu ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021). Nagrinėjamoje byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis padaryta žala akivaizdi – ieškovas negalėjo atgauti patalpų ir realiai įgyvendinti savo, kaip teisėto patalpų savininko, teisių, taip pat buvo sustabdytas jo vindikacinio ieškinio nagrinėjimas, o visą šį laiką ir toliau buvo neatlygintinai naudojamasi jo turtu, dėl to jam padaryta 562 991 Eur žala. Aplinkybės, kad pareikšti ieškiniai buvo atmesti kaip nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino kaip neteisėto veiksmo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad vien ieškinio atmetimo faktas nėra pakankamas neteisėtiems ieškovų kitoje byloje veiksmams konstatuoti, turi būti konstatuotas ir aiškus piktnaudžiavimas teise, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo neteisėtas elgesys negali būti laikomas sąžiningu, o vien ieškinio atmetimas patvirtina veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-415/2015). Teismai nebegali iš naujo nustatinėti neteisėtų veiksmų, kadangi jie laikomi nustatytais įsiteisėjusia nutartimi, kuria ieškinys pripažintas nepagrįstu ir atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai reikalavo, kad ieškovas pagrįstų atsakovų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o tai lėmė, jog iš esmės nebuvo įvertintos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (žala ir priežastinis ryšys), kurias teismas privalo nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

45.       Atsakovas Č. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

45.1.                       Byloje yra nagrinėjami du ieškiniai: vienas, pareikštas 2012 m. balandžio mėn., ir kitas – 2016 m. gruodžio mėn. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi bylas sujungus, Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo nutartį, 2022 m. vasario 28 d. nutartimi pasiūlė ieškovui pašalinti ieškinio trūkumus: įpareigojo nurodyti ir pateikti įrodymus, kada AB „Vingriai“ finansinė būklė tapo tokia (nemokumas), kad atsirado atsakovo Č. K. fiduciarinė pareiga kreditoriams, kada ši pareiga buvo pažeista ir kiek ji lėmė įmonės negalėjimą atsiskaityti su AB SEB banku, taip pat pateikti įrodymus, kokie būtent veiksmai ir kaip lėmė žalos AB SEB bankui atsiradimą, tačiau ieškinio trūkumai nebuvo pašalinti. Nė viename iš ieškinių nėra reiškiami reikalavimai CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. Dėl šio straipsnio taikymo ieškovas užsiminė 2022 m. lapkričio 21 d. apeliaciniame skunde, jį nurodė kasaciniame skunde. Tokie ieškovo veiksmai yra nesąžiningas procesinis elgesys. Pirmosios instancijos teisme nenagrinėti klausimai negali būti apeliacijos ir kasacijos objektu.

45.2.                       Atsakovo veiksmai buvo apeliacinės instancijos teismo įvertinti ir CPK 146 straipsnio pagrindu, nors tiesiogiai dėl to ir nepasisakant (tai, be kita ko, net negalėjo būti apeliacijos objektu). Pagal kasacinio teismo praktiką, nei ieškovas turi pareigą nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, nei teismas turi pasisakyti dėl kiekvieno įmanomo (tiek ir ieškovo nurodyto, tiek ir ne) teisinio pagrindo, dėl ko ieškovo reikalavimas pagal vieną ar kitą jo nurodytą (ar net nenurodytą) pagrindą nėra tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Reikalavimai pagal CPK 146 straipsnį nebuvo ieškovo reikalavimų (ir atitinkamai atsakovų atsikirtimų į juos) objektu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, dėl to tai negalėjo būti apeliacijos objektu ir apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vertinti ieškovo argumentų.

45.3.                      Ieškovas nepateikė įrodymų, kad Č. K. tyčia siekė AB „Vingriai“ privesti prie bankroto, pažeidė fiduciarines pareigas, sudarė įmonei nenaudingus sandorius, neįrodė, kad atsakovo Č. K. vadovavimo AB „Vingriai“ laikotarpiu įmonė buvo nemoki ir atsakovui, kaip įmonės vadovui, atsirado fiduciarinė pareiga kreditoriams ar jo procesiniai sprendimai galėtų patvirtinti atsakovo Č. K. (ir kitų atsakovų) civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė kitų aplinkybių, kurias nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021. Atsakovo atsakomybė ieškovui galėjo būti vertinama tik atsižvelgiant į tai, kaip jis, kaip AB Vingriai“ vadovas, vykdė savo pareigas, tačiau ieškovo buvo pasirinktos CK 2.87, 6.263 straipsnių nuostatos. Atsakovas Č. K. ne tik nepažeidė fiduciarinių pareigų, tačiau visus savo veiksmus, kuriuos atliko eidamas AB „Vingriai“ vadovo pareigas, derino su bendrovės akcininku ir kreditorių dauguma ir negalėjo numatyti, kad priimti verslo sprendimai galėtų nepasiteisinti ar kad bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinys dėl patalpų nuosavybės teisės AB „SEB lizingas“ bus atmestas. Atsakovo nuomone, nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir žalos, nes anksčiausiai iki 2014 m. liepos 29 d. (kol vyko restruktūrizavimo procesas) AB „Vingriai“ nebuvo nemoki, o ieškovas, net jei atsakovas nebūtų atlikęs jokių veiksmų, vis tiek nebūtų iki 2016 m. sausio 8 d. galėjęs naudotis patalpomis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurių taikymas nepriklausė nei nuo AB „Vingriai“, nei nuo atsakovo.

46.       Atsakovas Š. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuri yra skundžiama kasacine tvarka, palikti nepakeistą, skirti ieškovui 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos paskiriant Š. K.. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

46.1.                      CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik juridinio asmens dalyvio (akcininko, pajininko, dalininko) galima atsakomybė už juridinio asmens veiksmus (įsipareigojimus), bet neįtvirtinta, kad už juridinio asmens prievoles dar gali atsakyti ir to akcininko (juridinio asmens) direktorius, kaip šiuo atveju atsakovas Š. K.. Atsakovo civilinė atsakomybė negalėjo būti kildinama ir iš hipotetinio jo buvimo faktiniu AB „Vingriai“ vadovu, kadangi tai teismų procesiniuose sprendimuose nenustatyta, ieškovas to neįrodinėjo, o vien faktas, kad kitoje civilinėje byloje bendrovė „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. prašė pripažinti negaliojančiomis lizingo sutartį, pirkimo–pardavimo sutartį, susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos, nėra neteisėta veika.

46.2.                      Šioje byloje reiškiamas reikalavimas ne vienam atsakovui, todėl, sprendžiant klausimą dėl bendrovės vadovo, akcininko ir jo vadovo atsakomybės rūšies, turi būti tinkamai nustatytas atsakomybės pagrindas (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis), t. y. ar žalą padarė bendrovės vadovas, de facto (faktinis) vadovas ar bendrovės akcininkai, ar kitu teisiniu pagrindu bendrais veiksmais bendrovės akcininko vadovas atliko tariamai neteisėtus veiksmus, nepriskirtinus vadovo ir (ar) akcininko kompetencijai. Nesant byloje įrodymų dėl to, kad AB „Vingriai“ akcininkė ar jos vadovas Š. K. būtų aktyviai dalyvavęs AB „Vingriai“ veikloje, priėmęs esminius sprendimus dėl naudojimosi patalpomis (tai priskirta įmonės vadovo kompetencijai), negalima konstatuoti jokių Š. K. neteisėtų veiksmų ar kitų atsakomybės sąlygų.

46.3.                      AB SEB bankas yra finansų įstaiga, kurios įstatinis kapitalas yra beveik 300 000 000 Eur. Byloje ieškovas buvo atstovaujamas profesionalių atstovų – advokatų. AB SEB bankui yra taikomi aukštesni (griežtesni) elgesio standartai, todėl bankas akivaizdžiai suprato (privalėjo suprasti) tai, kad teikti kasacinį skundą ir naujais argumentais prašyti patenkinti reikalavimą, taip pat net 7 metus nesąžiningai laikyti galiojančias net penkis kartus didesnės apimties laikinąsias apsaugos priemones, nei yra pareikštas reikalavimas Š. K., yra neteisėta ir nepagrįsta, kaip ir reikalavimas dėl tariamai AB „Vingriai“ padarytos žalos atlyginimo iš jos akcininkės bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir vadovo Š. K.. Tokie ieškovo veiksmai rodo, kad jo elgesys prieštarauja geros moralės, sąžiningo verslo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams ir pažeidžia draudimo piktnaudžiauti procesu principą (CK 1.5 straipsnis, 1.78 straipsnio 4 dalis, 1.137 straipsnio 2 dalis, CPK 5 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis).

47.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė bendrovė „L&M International Trading Ltd“ prašo kasacinį skundą atmesti ir kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

47.1.                      Dalis kasacinio skundo argumentų yra išimtinai susiję su naujais ir teismams neteiktais argumentais dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo.

47.2.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir įrodymams pateikti, tačiau ieškovas ieškinio trūkumų nepašalino, įrodymų nepateikė, o ieškinį grindė tais pačiais argumentais. Ieškovui per 11 metų buvo suteikta pakankamai laiko savo reikalavimui įrodyti, tačiau jis taip ir nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko bendrovė „L&M International Trading Ltd“.

47.3.                      Nacionalinė teisė įtvirtina visišką juridinio asmens ir jo dalyvių (ypač akcininkų) atskirumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Šioje byloje reiškiamas reikalavimas ne vienam atsakovui, todėl, sprendžiant klausimą dėl bendrovės vadovo, akcininko ir jo vadovo atsakomybės rūšies, turi būti tinkamai nustatytas atsakomybės pagrindas (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis, CPK 146 straipsnio 2 dalis), t. y. ar žalą padarė bendrovės vadovas, de facto vadovas ar bendrovės akcininkai, ar kitu teisiniu pagrindu bendrais veiksmais bendrovės akcininko vadovas atliko tariamai neteisėtus veiksmus, nepriskirtinus vadovo ir (ar) akcininko kompetencijai. Nesant byloje įrodymų, kad AB „Vingriai“ akcininkė būtų aktyviai dalyvavusi bendrovės veikloje, priėmusi esminius sprendimus dėl naudojimosi patalpomis (tai priskirta įmonės vadovo kompetencijai), negalima konstatuoti bendrovės „L&M International Trading Ltd“ neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, kitų civilinės teisinės atsakomybės sąlygų.

47.4.                      Jei ieškovas manė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo padaryta žalos, jis galėjo CPK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama specialia tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau to nedarė, taip pripažindamas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis jam žalos nepadaryta. Tiek nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio pagrindas, tiek ir jo dalykas yra visiškai kitas, taip pat toks ieškinys galėtų būti nukreiptas tik į konkretų asmenį, kurio prašymo pagrindu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (AB „Vingriai“), o ne į tokio asmens vadovą, akcininką ar juo labiau – akcininko vadovą.

47.5.                      Nors bylose, kuriose buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pareikšti ieškiniai buvo atmesti, tačiau vien dėl to negalima teigti, jog bylos ir jose teikti prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo inicijuoti pažeidžiant pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai buvo sąžiningas ir racionalus elgesys, siekiant ginti galimai pažeistas BAB „Vingriai“ teises. Jei bylos būtų inicijuotos aiškiai nepagrįstai, tai jas išnagrinėję teismai apskritai nebūtų pritaikę laikinųjų apsaugos priemonių, konstatavę ieškinių nepagrįstumą. Bylose nebuvo taikyta atsakomybė dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

47.6.                      Neaišku, kaip ieškovas apskaičiuoja jam bendrovės „L&M International Trading Ltd“ padarytą žalą. Laikotarpis, kuriuo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesutampa su laikotarpiu, už kurį ieškovas prašo priteisti atlyginti žalą.

47.7.                      Pradiniu ieškiniu ieškovas teigė, jog tik atsakovas Č. K. yra atsakingas už žalą dėl negrąžintų patalpų už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d., dėl to ieškovo negautos pajamos sudarė 199 561,5 Lt (arba 57 797 Eur). 2016 m. gruodžio 19 d. pareikštą reikalavimą ieškovas grindė ir nauju teisiniu pagrindu – CK 4.97 straipsniu. Ieškovas nepateikė duomenų, kiek AB „Vingriai“ prisidėjo prie būtinų ginčo patalpų išlaikymo išlaidų, nepagrįstai naudoja šį institutą atsakovei. Daiktinės teisės institutu ir vindikacijos normomis bankas šiuo atveju savo teisių ginti negali, kadangi AB „Vingriai“ iš pradžių patalpomis naudojosi  gavusi leidimą (sutarties pagrindu) ir net pavedimu, o vėliau neturėjo teisės patalpų perimti ir jomis naudotis. Kai ieškovas perėmė patalpas, tai jomis vis tiek nesinaudojo ir iki 2019 m. jas pardavinėjo, ir negalėjo jomis naudotis visiškai nepriklausomai nuo atsakovės valios, nes patalpomis be servituto naudotis nebuvo galima, o ieškovo ieškinys dėl servituto nustatymo buvo atmestas tik Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-19-653/2023.

48.       Kasaciniu skundu atsakovas Č. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir priteisti jam iš ieškovo 2800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

48.1.                      Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi ieškovo reikalavimui užtikrinti areštavo atsakovams Č. K., bendrovei „L&M International Trading LTD“, Š. K. priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas, kurių vertė ar suma – 1 988 623 Eur (bendras arešto mastas Č. K. atžvilgiu neturi viršyti 816 123 Eur). Toks areštas išliko nepaisant atskirųjų skundų ir to, kad patikslinus reikalavimą buvo prašoma priteisti tik 562 991 Eur žalos atlyginimo. Č. K. 2022 m. spalio 6 d. prašė atlyginti 18 950 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 8200 Eur buvo jo faktiškai patirtos (ir pagrįstos įrodymais) išlaidos, o dėl kitos 10 750 Eur bylinėjimosi išlaidų dalies buvo sudarytas susitarimas jos mokėjimą atidėti, nes visas Č. K. turtas areštuotas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 11 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui Č. K. iš ieškovo 3400 Eur. Č. K., nors ir nesutiko su tokiu sprendimu, tačiau, esant beveik 6 metus areštuotam visam jo turtui, neturėjo galimybės mokėti advokatams, kokias turi bankas, todėl negalėjo ginti savo teisių ir teikti apeliacinio skundo. Teismai nusprendė, kad ieškovo ieškinys atsakovui pareikštas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismui Č. K. į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėta 1200 Eur ir sutarta atidėti 1600 Eur apmokėjimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas laimėjusiai šaliai neatlygino jos patirtų išlaidų, kurių mokėjimas iš dalies buvo atidėtas. Č. K., nors ir bylą laimėjo, patyrė didelius materialinius nuostolius (visas Č. K. turtas buvo areštuotas beveik 7 metus, tai jam sukėlė esmines problemas, nes visos išlaidos turėjo būti derinamos su antstoliu). Č. K. iš šiame teisminiame procese (trunkančiame ilgiau nei vienuolika metų) patirtų 21 750 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteista tik 7900 Eur, nors jis savo atstovams privalės išmokėti visą 21 750 Eur sumą, taigi iš esmės jis patiria daugiau kaip 13 850 Eur nuostolių dėl to, kad dėl taikyto arešto negalėjo laiku atsiskaityti su savo atstovais, kurie geranoriškai sutiko atidėti atsiskaitymą už dalį teisinių paslaugų.

48.2.                       Teismas nukrypo nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020), taip pat praktikos, pagal kurią išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022). Klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, kad visą ar dalį atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų turėjęs asmuo, turintis teisę gauti jų atlyginimą, gali kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti priimti byloje papildomą sprendimą dėl tokių išlaidų atlyginimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju svarbu, kad prašymą priteisti būsimų išlaidų atlyginimą ir jo dydį patvirtinančius įrodymus šalis pateiktų teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001).

49.       Atsakovai Š. K. ir bendrovė „L&M International Trading Ltd“ prisidėjimu prie atsakovo Č. K. kasacinio skundo prašo jį tenkinti.

50.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo Č. K. kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

50.1.                      Principas „pralaimėjęs moka“ nėra absoliutus. Teismų praktikoje nustatyti tam tikri kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti sprendžiant procesinį klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vienas iš jų – realumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023; kt.). Tačiau atsakovas realiai nėra apmokėjęs 1600 Eur, t. y. šios bylinėjimosi išlaidos nėra realiai patirtos. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti realiai apmokėtos, o tai pagrindžiantys dokumentai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2022; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023). Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-403/2022; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022; kt.). Šią dieną Č. K. nebėra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių, kaip jis pats teigia, jis negalėjo laiku atsiskaityti už atstovo suteiktas teisines paslaugas. Be to, buvo galima prašyti teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir leisti atsiskaityti už teisines paslaugas. Tačiau tokio prašymo Č. K. neteikė. Šiuo klausimu buvo galima pasitelkti ir trečiųjų asmenų pagalbą.

51.       Atsakovas Š. K. pateikė prašymą bylos dalį nutraukti ir grąžinti ieškovui jo kasacinį skundą.

52.       Atsakovas nurodo, kad AB SEB bankas suklaidino kasacinį teismą, nes jo nurodytas pagrindas, dėl kurio nepasisakė bylą nagrinėję teismai, t. y. CPK 146 straipsnis, paties ieškovo buvo aptartas labai trumpai ir neišsamiai, taigi, praktiškai jo procesiniuose dokumentuose nenurodytas. Tik 2022 m. lapkričio 21 d. apeliaciniame skunde pirmą ir vieną kartą paminėtas CPK 146 straipsnis, tačiau tik tarp kitko ir nenurodant teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo. Ir tik kasaciniame skunde AB SEB bankas žalos atlyginimo reikalavimą pagal CPK 146 straipsnį nurodo kaip neva esminį ieškinio pagrindą. Pirmosios instancijos teisme nenagrinėti klausimai negali būti apeliacijos ir kasacijos objektu.

53.       Būtina įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-67- 464/2021 priėmusios kolegijos sudėtį (teisėjas Vytautas Zelianka netrukus įsidarbino ieškovo atstovų advokatų kontoroje „TGS Baltic“), taip pat kasacinio skundo priėmimo aplinkybes. Dėl pirmą kartą pateikto kasacinio skundo sprendusi atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Alės Bukavinienės, kasacijos pagrindų neįžvelgė. Kitos sudėties atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio, kasacinį skundą priėmė, nors viena iš teisėjų – A. Bukavinienė – anksčiau kasacijos pagrindų neįžvelgė. Pažymėtina, kad atrankos kolegijos teisėjas G. Sagatys nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėn. dirbo advokatų kontoroje „Raidla, Leijins & Norcous“, t. y. būtent toje advokatų kontoroje, kurios atstovai jo advokato praktikos metu ir pateikė ieškinį šioje byloje. Atsakovas Š. K. toliau yra verčiamas bylinėtis dėl naujo instituto – ieškovui reikalaujant išregistruotos bendrovės akcininko atsakomybės, net nesugebant nurodyti pagrindų, todėl kyla pagrįstų abejonių teismų nešališkumu ir objektyvumu.

54.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Taigi, kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas privalo pagal įstatymus vykdyti būtent tas funkcijas, kurios yra įstatymu priskirtos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis procesas pagal ieškovo AB SEB banko skundą nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis). Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2013).

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

 

55.       CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

56.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas įstatyme reiškia, jog kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 36 punktas). Plėtodamas praktiką dėl CPK 353 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį, atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuoti pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022, 29 punktas).

57.       Nagrinėjamoje byloje ieškovo kasaciniu skundu keliami klausimai dėl žalos, patirtos taikant laikinąsias apsaugos priemones kitose civilinėse bylose, atlyginimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo bei absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsakovo Č. K. kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl jo teisės į advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, nepaisant to, kad atsiskaitymas su advokatu buvo atidėtas dėl atsakovo turtui taikyto arešto. Kasaciniais skundais neskundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai atsakovams dėl žalos, padarytos jam UAB „Vingriai“ vadovo Č. K., UAB „Vingriai“ akcininkės – bendrovės „L&M International Trading LTD“ ir šios bendrovės vadovo Š. K. veiksmais, nesusijusiais su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovo patalpoms kitose civilinėse bylose. Kasaciniais skundais neskundžiamos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis panaikintos atsakovams taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir papildomo sprendimo kopija išsiųsta Turto arešto aktų registrui bei atmestas Š. K. prašymas skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Kadangi nurodyti klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisakys.

 

Dėl teisės kreiptis į teismą ir pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą

 

58.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

59.       CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas).

60.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 33 punktas). Taigi ieškovui nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas).

61.       Taigi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai). Nors ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

62.       Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad šioje byloje savo reikalavimus reiškė dviem pagrindais, būtent: 1) pagal CK 2.50, 2.87 ir 6.263 straipsnius prašė priteisti iš atsakovų Č. K., Š. K. ir bendrovės „L&M International Trading Ltd“ žalos atlyginimą dėl jų nesąžiningumo atitinkamai einant vadovų pareigas ar vykdant akcininko funkcijas; 2) CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu prašė priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą dėl jų iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kitose civilinėse bylose. Ieškovo nuomone, jo reikalavimas taikyti atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu liko neišnagrinėtas, taigi, jo teisė į teisminę gynybą buvo apribota, nes jis nebegalės daugiau reikšti ieškinio šiuo pagrindu. Atsakovai Č. K., Š. K. ir bendrovė „L&M International Trading Ltd“ nesutinka su šiais ieškovo argumentais, nurodo, kad argumentai dėl atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymo nebuvo nurodyti ieškovo pareikštame ieškinyje, t. y. tai nauji argumentai, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku. Iš esmės dėl nurodytos priežasties atsakovas Š. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skirti ieškovui 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisti jam, o atskiru prašymu jis prašo bylos dalį nutraukti ir grąžinti ieškovui jo kasacinį skundą.

63.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2012 m. balandžio 2 d. pareiškė ieškinį dviem atsakovams – AB „Vingriai“ ir jos buvusiam vadovui Č. K. (civilinės bylos Nr. 2-4307-619/2012 (vėliau suteikti Nr. 2-1504-619/2019, Nr. 2-252-619/2020, Nr. 2-98-432/2021). Šiame ieškinyje nebuvo argumentuojama, kad žala ieškovui buvo padaryta, taikant laikinąsias apsaugos priemones kitose civilinėse bylose, t. y. toks faktinis ieškinio pagrindas nebuvo nurodytas. 2016 m. gruodžio 28 d. ieškovas pareiškė kitą ieškinį atsakovams BAB „Vingriai“, Č. K., Š. K. ir bendrovei „L&M International Trading Ltd“ (civilinės bylos Nr. e2-6883-562/2016 (vėliau suteikti Nr. e2-1067-640/2019, Nr. 2-242-640/2020, Nr. e2-1790-562/2021), be kita ko, nurodydamas, kad atsakovai piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, inicijuodami prieš banką (AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) nepagrįstus teisminius procesus, kurių metu banko patalpoms buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir dėl to bankas patyrė žalos. Už nesąžiningą naudojimąsi teisėmis į teisminę gynybą, nepagrįstai taikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovas prašė priteisti iš atsakovų nuostolių atlyginimą savarankišku CPK 147 straipsnio (iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija; nuo 2011 m. spalio 1 d. šiuos santykius reglamentuoja CPK 146 straipsnio 2 dalis) pagrindu. 2022 m. kovo 29 d. ieškovas šalino ieškinio trūkumus, nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kelis kartus tikslino savo reikalavimus, tačiau faktinis ieškinio pagrindas dėl atsakovų civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą išliko. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1790-562/2021 buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. 2-98-432/2021.

64.       Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais duomenimis, konstatuoja, kad atsakovų pateiktų kasaciniam teismui procesinių dokumentų argumentai, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį šioje byloje, nekėlė atsakovų atsakomybės už žalą, patirtą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose civilinėse bylose, klausimo, yra nepagrįsti. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovas privalo ieškinyje nurodyti tik jo faktinį pagrindą, tačiau nereikalaujama, kad jis nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Įstatymu nėra uždrausta ieškovui nurodyti taikytinas teisės normas, tačiau teismo nesaisto ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas, nes teisinė kvalifikacija ir teisės normų taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo ieškinyje dėstė ne tik faktines aplinkybes, susijusias su atsakovų atsakomybe už žalą, patirtą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose civilinėse bylose, t. y. ieškinio faktinį pagrindą, bet ir teisiškai kvalifikavo šiuos šalių santykius (tiesa, rėmėsi jau tuo metu negaliojusia CPK 147 straipsnio redakcija), nors to daryti neprivalėjo. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad būtent šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami tarp šalių kilusį ginčą, nepažeisdami bylos nagrinėjimo ribų, t. y. pagal šioje byloje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, turėjo atlikti šalių teisinių santykių kvalifikaciją ir spręsti dėl atsakovų atsakomybės už žalą, patirtą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose civilinėse bylose.

65.       Remdamasi nurodytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovo pareikštame ieškinyje buvo suformuluotas faktinis pagrindas dėl atsakovų atsakomybės už žalą, padarytą ginčo patalpoms taikant laikinąsias apsaugos priemones kitose civilinėse bylose, šis klausimas buvo bylos nagrinėjimo dalykas pagal pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, kurie ir apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl pagrindo konstatuoti, kad ieškovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo yra nauji ir kasaciniame teisme nenagrinėtini, nėra.

Dėl nurodytų priežasčių taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, kasaciniame skunde keldamas klausimą dėl atsakovų atsakomybės už žalą, patirtą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose civilinėse bylose, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, ir CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu skirti jam atsakovo Š. K. prašomą baudą, taip pat tenkinti šio atsakovo prašymą nutraukti bylos dalį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

        Dėl žalos, padarytos byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atlyginimo

 

66.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nevertino visų atsakovų civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį sąlygų: neteisėtų veiksmų, kurių ieškovas net neturėjo įrodinėti, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Kita vertus, ieškovas nurodo, kad teismai, nekonstatuodami atsakovų veiksmų neteisėtumo, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir dėl to nepagrįstai neįvertino visų civilinės atsakomybės sąlygų. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

67.       CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu teismo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, nes ieškovas, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, jog tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 28 punktas).

68.       Kasacinis teismas dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius, o ieškovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį laikytini nustatytais ir įrodytais, jeigu ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 29 punktas).

69.       Neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis), patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Nustačius, kad atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Dėl to ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 27 punktas; 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 34 punktas). Tiek ieškovo veiksmai, kreipiantis į teismą, tiek prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek civilinės bylos užvedimas bei vėliau atsiradusi žala dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir civilinės atsakomybės ieškovui pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymas nepripažintini teisės kreiptis į teismą suvaržymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017, 34 punktas).

70.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, taikydamas deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017, 26 punktas).

71.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014). Taigi, gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 37 punktas).

72.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. bendrovė „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ pateikė Vilniaus apygardos teismui netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiomis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. finansinio lizingo sutartį, 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2009 m. spalio 8 d. susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos; 2) taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 (vėlesnis Nr. 2-2593-275/2015) taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštavo AB „SEB lizingas“ gamybines patalpas (duomenys neskelbtini); 2) paskyrė AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja; 3) uždraudė AB „SEB lizingas“ disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį, paskirdamas patalpų saugotoja AB „Vingriai“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė ieškinį ir panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą. Laikinosios apsaugos priemonės ieškovo patalpoms faktiškai galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

73.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. AB „Vingriai“ pateikė prevencinį ieškinį, prašydama: 1) uždrausti AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų (duomenys neskelbtini) ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; 2) uždrausti AB „SEB lizingas“ nutraukti 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nurodytoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 (vėliau – Nr. 2-3432-101/2014) uždraudė AB „SEB lizingas“ iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų (duomenys neskelbtini) ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB „Vingriai“ būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą AB „Vingriai“ raštu neįspėjus prieš 18 mėnesių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje AB „Vingriai“ ieškinį atmetė ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą šį sprendimą. Laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

74.       Įsigaliojus nurodytiems teismų sprendimams atmesti AB „Vingriai“, kuriai atstovavo atsakovas Č. K., atsakovų bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. reikštus ieškinius bankui nurodytose civilinėse bylose, ieškovas įgyvendino CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisę ir kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų nuostolių, kuriuos jis, kaip pats mano, patyrė dėl teismų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, akcentavo asmens teisę kreiptis į teismą, nurodė, kad ieškinių kitose civilinėse bylose atmetimo pagrindas buvo ne akivaizdus jų nepagrįstumas, o bankui palankių aplinkybių nustatymas ir įrodymų, patvirtinančių reikalavimų pagrindą, nebuvimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovas, ir bendrovė „L&M International Trading Ltd“ įgyvendino teisę kreiptis į teismą ir prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taikytas ginčo patalpų areštas ir draudimas iškeldinti AB „Vingriai“ iš ginčo patalpų pateisino jų neperdavimą savininkui bankui, o tai, kad ieškiniai bankui buvo atmesti, nereiškia, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo teise į gynybą. Ieškovo patalpomis AB „Vingriai“ naudojosi nuomos sutarties, o vėliau – teismų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, todėl aplinkybė, kad vėliau ieškiniai buvo atmesti, nepatvirtina atsakovų neteisėtų veiksmų. Dėl Š. K. atsakomybės apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė konkrečių Š. K. veiksmų, lėmusių žalos ieškovui už patalpų neperdavimą atsiradimą, todėl pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui ieškinio reikalavimus šiam atsakovui atmesti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

75.       Minėta, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tam, kad ieškovo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, būtina, jog ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtų pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi AB „Vingriai“, kuriai atstovavo atsakovas Č. K., bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. ieškiniai kitose nurodytose byloje, kuriose taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pripažinti nepagrįstais ir atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tai AB „Vingriai“, bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. neteisėti veiksmai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį šioje byloje teismų turėjo būti pripažinti nustatytais ir įrodytais. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai šioje byloje iš naujo vertino AB „Vingriai“, bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. veiksmų teisėtumą, nustatė pareigą ieškovui įrodyti, kad jie buvo neteisėti, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad naudojimosi patalpomis teisėtą pagrindą patvirtina sudaryta nuomos sutartis ir vėliau taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o aplinkybę, kad ieškiniai nurodytose civilinėse bylose buvo atmesti, nepagrįstai laikė nereikšminga aplinkybe sprendžiant dėl AB „Vingriai“ direktoriaus Č. K., bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį.

76.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų neteisėtų veiksmų fakto nepaneigia ir teismų argumentai, kad atsakovai turėjo teisę kreiptis į teismą ir nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Minėta, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymas nepripažintinas teisės kreiptis į teismą suvaržymu; asmuo, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, teismui ieškinį atmetus, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius. Taigi aplinkybės, kad atitinkamą laikotarpį galiojo laikinosios apsaugos priemonės, kad jos taikytos preliminariai įvertinus ieškinių pagrįstumą, ar teismų akcentuotas ieškovo procesinis neaktyvumas kitose civilinėse bylose (ieškovas kitose civilinėse bylose neprašė teismų panaikinti ar pakeisti ginčo patalpoms taikytų laikinųjų apsaugos priemonių; civilinėje byloje dėl AB „Vingriai“ iškeldinimo iš ginčo patalpų ieškovas neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, uždraudžiant naudotis patalpomis) neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės už žalą, galimai patirtą dėl jų iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ginčo patalpoms, taip pat dėl jos atlyginimo CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu.

77.       Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad, priešingai nei atsakovų bendrovės „L&M International Trading Ltd“ ir Š. K. atveju, spręsdami dėl Č. K. atsakomybės už žalą, galimai ieškovo patirtą dėl kitose civilinėse bylose taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismai turėjo nustatyti ir įvertinti atsakovo Č. K., kaip AB „Vingriai“ direktoriaus, veiksmų teisėtumą, spręsti dėl jo rūpestingumo, tinkamo pareigų atlikimo ir imperatyviųjų teisės normų vykdymo, kaltės prieš konkretų AB „Vingriai“ kreditorių – banką (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai), nes Č. K. civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011, kurioje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikė ne kaip ieškovas, bet kaip ieškovės AB „Vingriai“ atstovas. Minėta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 bankui prevencinį ieškinį pareiškė AB „Vingriai“ ir ieškinys buvo atmestas. Tokiu atveju pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį AB „Vingriai“ neteisėti veiksmai laikytini nustatytais ir įrodytais, tačiau ši bendrovė jau yra likviduota dėl bankroto ir pirmosios instancijos teismas jai bylą nutraukė. Ieškovas savo ieškinyje iškėlė klausimą dėl atsakovo Č. K. atsakomybės, nes jis, AB „Vingriai“ vardu reikšdamas teisme ieškinį bankui ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikė kaip šios bendrovės direktorius, todėl ieškovas prašė priteisti iš jo žalos atlyginimą dėl ginčo patalpoms taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Minėta, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė Č. K. neteisėtų veiksmų, motyvuodami tuo, kad ginčo patalpų neperdavimą lėmė ir pateisino jų areštas kitoje civilinėje byloje, o ieškinio pareiškimas negali būti pripažintas neteisėtu veikimu teisinėje valstybėje. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada padaryta neatsižvelgus į jau nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo, taip pat neįvertinus Č. K. veiksmų atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.263 straipsnio taikymo.

78.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu, nagrinėjamoje byloje – kartu su CPK 146 straipsnio 2 dalimi), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai). Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24, 25 punktai). Kadangi tiesioginis ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, todėl tiesioginio ieškinio pareiškimo atveju bendrovės vadovo neteisėti veiksmai neturi pasireikšti fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 39, 43 punktai).

79.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 45 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 38 punktas; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 46 punktas).

80.       Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Č. K. atsakomybė dėl kitoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti taikoma nustačius, kad jis, veikdamas kaip AB „Vingriai“ vadovas ir šios bendrovės vardu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikė nesąžiningai konkretaus kreditoriaus – banko atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino AB „Vingriai“ veiksmų teisėtumo, tai teismų nebuvo tinkamai įvertinti ir Č. K., kaip šios bendrovės vadovo, veiksmai ir tikslai civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 prašant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo nurodytos aplinkybės, kad kitose civilinėse bylose laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą, kad ieškovo patalpomis AB „Vingriai“ teisėtai naudojosi teismų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, atmetus ieškinį negali būti pagrindu konstatuoti jį pareiškusio asmens veiksmų teisėtumą, nes taip būtų paneigta galimybė asmeniui gauti žalos dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą pagal CPK 146 straipsnio 2 punktą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimas dėl Č. K., kaip buvusio AB „Vingriai“ direktoriaus, veiksmų bendrovės vardu pareiškus prevencinį ieškinį bankui ir inicijavus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o šioje byloje bankui prašant priteisti iš Č. K. žalos dėl ginčo patalpoms, kuriomis naudojosi AB „Vingriai“, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą, liko tinkamai neišnagrinėtas, t. y. teismai dėl Č. K. atsakomybės bankui, kaip konkrečiam AB „Vingriai“ kreditoriui, spręsti reikiamų faktų nenustatė ir tinkamai šių santykių nekvalifikavo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

81.       Ieškovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad kitose civilinėse bylose atsakovų iniciatyva taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis jam buvo padaryta reali žala – jis negalėjo atgauti patalpų, kuriomis buvo naudojamasi neatlygintinai, taip jam padarant 562 991 Eur nuostolių. Kadangi teismai, neatsižvelgdami į kasacinio teismo formuojamą praktiką, nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, tai nebuvo nustatytos ir kitos atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (žala ir priežastinis ryšys). Išplėstinė teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko iš dalies pagrįstais.

82.       Minėta, kad, taikant atsakomybę, pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ne tik bylą inicijavusio ir prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo neteisėtus veiksmus, bet ir žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovų nuostolių, kilusių dėl negautų pajamų už ginčo patalpų, kurioms atsakovų iniciatyva buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuomą, atlyginimą. Byloje nustatytas faktas, kad ginčo patalpomis tam tikrą laikotarpį AB „Vingriai“ naudojosi neatlygintinai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje konstatavus atsakovų neteisėtus veiksmus pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį (minėta, Č. K. veiksmai teismų liko tinkamai neįvertinti), turėtų būti nustatyta, ar dėl kitose civilinėse bylose konkrečiu laikotarpiu – nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d. – ieškovo patalpoms atsakovų iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui buvo padaryta ir kokio dydžio žala, t. y. kokį poveikį jos turėjo banko, kurio turtiniai interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad byloje liko neišnagrinėta ir neįvertinta, ar buvo atsakovų, kurių iniciatyva ir iš esmės vienu metu buvo iškeltos civilinės bylos dėl ginčo patalpų ir taikytas jų areštas bei draudimas iškeldinti AB „Vingriai“ iš patalpų, siekis kuo ilgiau neatlygintinai naudotis patalpomis, kuriose AB „Vingriai“ vykdė gamybą, t. y. neįvertinta, ar atsakovai, kurių atsakomybė kildinama iš delikto, turėjo interesą, siekdami iš jų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kitose civilinėse bylose, gauti naudos, taip pat ar jų veiksmai susiję su padariniais – realia žala ieškovui. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, reikalingos spręsti dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų (ar buvo padaryta reali žala ir ar ją lėmė atsakovų neteisėti veiksmai), būtinų taikant CPK 146 straipsnio 2 dalį.

83.       Remdamasi nurodytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, formuojamą dėl šios teisės normos taikymo, ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų, reikštų šiuo pagrindu atsakovams (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Nustatytas CPK 146 straipsnio 2 dalies pažeidimas negali būti pašalintas kasaciniame teisme, nes šioje byloje nėra nustatytos visos kilusiam ginčui dėl atsakovų atsakomybės už žalą, patirtą dėl kitose civilinėse bylose ieškovės patalpoms taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Kadangi, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria išspręsti ieškovo šioje byloje atsakovams pareikšti materialiniai reikalavimai, ir grąžinti bylos dalį šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

84.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus priteisti nuostolių atlyginimą už kelis, jo nuomone, atsakovų padarytus pažeidimus skirtingais faktiniais ieškinio pagrindais, tačiau kasacine tvarka yra nagrinėjama tik bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų žalos, patirtos taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo. Nesant galimybės išskirti nurodytais veiksmais, ieškovo teigimu, jo patirtą turtinę žalą, yra naikinama visa apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręsti ieškovo šioje byloje atsakovams pareikšti materialiniai reikalavimai, tačiau apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo faktiškai grąžintina tik bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų žalos, patirtos taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimą. Kitais pagrindais šioje byloje reikšti reikalavimai atsakovams nebuvo šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtini bylą grąžinus apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

85.       Išplėstinė teisėjų kolegija, nusprendusi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, nepasisako dėl kitų ieškovo kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui. Papildomai pažymėtina, kad toks bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatas paprastai lemia, jog klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (perskirstymo) taip pat perduodamas spręsti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau pagal nagrinėjamoje byloje keliamo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pobūdį, kasacinio teismo vertinimu, iš naujo bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančiam teismui bus reikšmingi ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų (bylinėjimosi išlaidų realumo kriterijaus) aiškinimo ir taikymo.

 

        Dėl reikalavimo įrodyti išlaidų advokato pagalbai apmokėti realumą 

 

86.       Atsakovas Č. K. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam iš bylą pralaimėjusio ieškovo 1600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dėl to, kad teismui nebuvo pateikti šios sumos apmokėjimą advokatui patvirtinantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo turtas buvo areštuotas, o su advokatu buvo sudarytas susitarimas šias išlaidas apmokėti vėliau.

87.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai, tiesiogiai susijusi su proceso šalių galimybe susigrąžinti patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo tikslu CPK yra nustatytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutas. Iš esmės tokios pozicijos yra laikomasi ir EŽTT praktikoje (žr. EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 73579/17 ir 14620/18, 65 punktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 22 punktas). Galimybės prisiteisti turėtų išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimą nebuvimas laikytinas teisę į atstovavimą ribojančia priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 22 punktas).

88.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

89.       Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

90.       Remiantis išplėtota kasacinio teismo praktika, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 15 punktas; 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1120/2023, 20 punktas; kt.).

91.       Nagrinėjamoje byloje yra aktualus atstovavimo išlaidų realumo kriterijus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidų už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). 

92.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo, turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora, nes nuo to priklauso Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių taikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).

93.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas Č. K. nurodė apeliacinės instancijos teismui, kad patyrė 2800 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsakovas Č. K. advokatui apmokėjo tik dalį sutarto atlyginimo už šias teisines paslaugas – 1200 Eur už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą ir pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį šį sumokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad 1200 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteisė atsakovui šių išlaidų atlyginimą iš ieškovo.

94.       Atsakovas Č. K. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo taip pat nurodė, kad už atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo, atsiliepimus į Š. K. ir bendrovės „L&M International Trading Ltd“ apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą jam atsirado pareiga sumokėti advokatui dar 1600 Eur. Susitarus su advokatu šios sumos apmokėjimo terminas buvo atidėtas iki 2023 m. spalio 1 d., nepaisant to, atsakovo nuomone, jam šių atstovavimo išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas iš ieškovo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priteistinų iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų (pažymos, sąskaitų ir pan.), pagrindžiančių papildomų išlaidų konkrečioms teisinėms paslaugoms dydžio realumą, todėl nepriteisė atsakovui Č. K. iš ieškovo 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovas Č. K. kasaciniu skundu kelia klausimą dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su bylinėjimosi išlaidų realumo kriterijumi, taikymo ir aiškinimo, t. y. ar tam, kad bylą laimėjusiai šaliai būtų priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas, yra būtina, kad už advokato paslaugas būtų realiai sumokėta ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti tai patvirtinantys dokumentai.

95.       Pagal šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo suformuotą praktiką, tam, kad pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį bylą laimėjusiai šaliai būtų atlygintos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ji turi pateikti teismui prašymą dėl šių išlaidų atlyginimo, dokumentus, patvirtinančius advokato suteiktas paslaugas ir jų kainą, taip pat kad nurodytos sumos yra apmokėtos. Kasacinio teismo praktikoje yra buvę atvejų, kai buvo pripažinta, jog bylos šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių negalėjo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos apmokėti advokato pagalbos išlaidų ir pateikti teismui šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, tačiau net ir tokiu atveju buvo nuspręsta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas iš bylą pralaimėjusios šalies, nes jos neatitinka realumo kriterijaus, todėl dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo gali būti sprendžiama tik kreipiantis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

96.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/313/2015). Tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 22 punktas; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 76 punktas).

97.       Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

98.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šioje nutartyje nurodytą suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, konstatuoja, kad ši praktika, pagal kurią draudimas byloje priteisti šių išlaidų atlyginimą dėl to, kad jos nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ir teismui nebuvo pateiktas tai patvirtinantis dokumentas, o to nepadariusi šalis turi galimybę iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, koreguotina, nes pilnai neužtikrina tinkamo asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ir asmens teisės į atstovavimą, neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei CPK 2 straipsnyje įtvirtinto civilinio proceso tikslo ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą, mutatis mutandis (be kita ko), atsižvelgti ir į EŽTT formuluojamus bendruosius principus teisingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimu.

99.       Remiantis EŽTT jurisprudencija pagrindiniai bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimo priteisimo kriterijai – išlaidos turi būti faktiškai patirtos, būtinos (neišvengiamos, siekiant užkirsti kelią pažeidimui arba gauti pažeidimu padarytos žalos atlyginimą) ir protingo dydžio (žr., pvz., Didžiosios Kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, par. 370). Atstovavimo išlaidos (atlyginimas atstovui) yra faktiškai patirtos, jei pareiškėjas yra jas apmokėjęs arba įpareigotas apmokėti pagal teisinius ar sutartinius įsipareigojimus (žr., pvz., EŽTT 1980 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Luedicke, Belkacem ir Koç prieš Vokietiją, peticijos 6210/73 ir kt., par. 15; 1981 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73, par. 13; 2012 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Hajnal prieš Serbiją, peticijos Nr. 36937/06, par. 154; kt.). Nemokamai veikusio atstovo atlyginimas nėra laikomas faktiškai patirtomis išlaidomis (žr. 1995 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje McCann ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 18984/91, par. 221).

100.       EŽTT darbo reglamente pažymėta, kad kaip išlaidas patvirtinančius įrodymus reikalaujama pateikti detalizuotas sąskaitas ir kvitus. Šie įrodymai turi būti pakankamai išsamūs, kad EŽTT galėtų nustatyti, kiek patirtos bylinėjimosi ir kitos išlaidos atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus. Iš konkrečių EŽTT bylų, kuriose spręsta dėl šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, matyti, kad atitinkamais įrodymais gali būti įvairūs dokumentai – sąskaitos faktūros, susitarimai dėl atlyginimo už teisinių paslaugų teikimą, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir pan. (žr., pvz., EŽTT 1983 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Pakelli prieš Vokietiją, peticijos Nr. 8398/78; 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą byloje Zustović prieš Kroatiją, peticijos Nr. 27903/15; Didžiosios Kolegijos 2023 m. sausio 23 d. sprendimą byloje Macatė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 61435/19; kt.).

101.       Taigi, EŽTT praktikoje realumo kriterijų atitinkančiomis išlaidomis pripažįstamos ne tik jau patirtos išlaidos, bet ir išlaidos, kurios neišvengiamai bus patirtos pagal jas atlyginti prašančios šalies teisinius ar sutartinius įsipareigojimus. Toks bylinėjimosi išlaidų realumo kriterijaus aiškinimas atitinka ir bylinėjimosi išlaidų, kaip nuostolių, susijusių su civiliniu procesu, rūšies, sampratą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2023 108 punktą). CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe, t. y. kai žala nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. 

102.       Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau nurodytus motyvus, konstatuoja, jog CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu ribojanti tokių išlaidų atlyginimo priteisimą, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Pažymėtina, jog toks CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas užtikrina priešingos šalies teisę pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo, teismui atitinkamai tenka pareiga procesiniame sprendime pasisakyti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, sąsajumo su nagrinėjama byla bei jų atitikties Rekomendacijų nuostatoms.

103.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad, esant šalies ir advokato susitarimui dėl atitinkamų atstovavimo paslaugų kainos ir jų apmokėjimo, nėra būtinybės teismui reikalauti, o šaliai – pateikti į bylą duomenis, dėl kokios priežasties išlaidos advokato pagalbai apmokėti nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (kaip nagrinėjamoje byloje – atsakovo Č. K. turto areštas ar pan.). Teismui sprendžiant dėl pagrindo priteisti šių išlaidų atlyginimą iš bylą pralaimėjusios šalies, jų realumą (neišvengiamumą) patvirtina bylą laimėjusios šalies įsipareigojimas advokatui šias išlaidas apmokėti ir advokato sutikimas atidėti suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimą.

104.       Minėta, kad pagal kasacinio teismo iki šiol suformuotą praktiką yra svarbus atstovavimo išlaidų apmokėjimo momentas, nes nuo to priklauso Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą). 

105.       Šioje nutartyje išaiškinusi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalis neužkerta kelio šaliai su advokatu susitarti dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo termino atidėjimo ir atitinkamai teismui spręsti dėl tokių išlaidų atlyginimo priteisimo teismo sprendimu (nutartimi), išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai atstovavimo išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, o teismui nurodytu terminu yra pateikiamas dokumentas, patvirtinantis šalies susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, nustatant jai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas, nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą, t. y. nuo šios datos skaičiuojamas užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį.

106.       Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą.

107.       Minėta, kad dėl šioje byloje nustatyto CPK 146 straipsnio 2 dalies pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų, reikštų šiuo pagrindu atsakovams, todėl yra naikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis kartu su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir nurodyta bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo. Remiantis kasacinio teismo praktika, kasacinio teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas apskųstas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, paprastai negali būti laikomas materialiniu teisiniu atžvilgiu palankesniu kuriai nors proceso šaliai. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, kuris nepriėmė galutinio sprendimo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas galutiniu procesiniu sprendimu, atsižvelgus į bylos baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, 37 punktas). Kadangi kasacinis teismas šioje byloje nepriima galutinio sprendimo ir nėra žinoma šios bylos baigtis, tai bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos. Iš naujo bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas, priklausomai nuo šios bylos galutinio rezultato (jeigu bus priimtas galutinis procesinis sprendimas), turės paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas CPK 93 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija naikina ir tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria yra palikti nepakeisti papildomai priimti pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai (dalis) dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovo Č. K. bylinėjimosi išlaidų klausimas kartu su kitų šios bylos šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu bus išnagrinėtas šioje byloje priėmus galutinį sprendimą pagal šalių ginčo išnagrinėjimo rezultatą. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kasaciniame teisme nepatirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria palikti nepakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalis, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovams Č. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) bendrovei „L&M International Trading LTD“ (j. a. k. 639341), Š. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir papildomo sprendimo kopija išsiųsta Turto arešto aktų registrui, taip pat 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo Š. K. prašymas skirti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, palikti nepakeistas. 

Netenkinti atsakovo Š. K. prašymo skirti ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės SEB banko atsakovui Š. K..

Netenkinti atsakovo Š. K. prašymo nutraukti bylos dalį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

                                        Danguolė Bublienė

        

 

                Alė Bukavinienė

 

                        

                Gražina Davidonienė        

 

 

                Sigita Rudėnaitė

 

 

                Antanas Simniškis

 

 

                Algirdas Taminskas