Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2013

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00727-2011-6                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:                                                                                              1.2.14.1.2.1

2.3.2.2.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausme ir M. B. paskirta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją skiriant atlikti pataisos namuose.

              Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo apeliacini skundas.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla ir išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimo,

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 7 d., apie 14–15 val., iš parduotuvės „AAA“, priklausančios O. Š., esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atviros vagystės būdu, pagrobė du butelius sidro „4FUN“ po 1,5 litro talpos, bendros 12 Lt vertės, taip O. Š. padarė 12 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir bylą jam nutraukti. 

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis mano, kad byloje nepagrįstai nustatyta, jog jis padarė atvirtąją vagystę. Teismų praktikoje vagystė laikoma atvirtąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant grobiamų daiktų savininkui ir kitiems asmenims, suvokiantiems neteisėtą turto grobimo faktą, ir pats suvokia, kad kiti asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau ignoruoja šią aplinkybę. Kasatorius pažymi, kad įvykio metu jis pamatęs, jog parduotuvės pardavėja bendrauja su kitu klientu ir nekreipia į jį dėmesio, paėmė iš parduotuvės lentynos du butelius sidro, juos paslėpė po sportinio kostiumo švarkeliu ir būdamas įsitikinęs, kad niekas nieko nematė, demonstruodamas, jog nieko neturi rankose, mėgino išeiti iš parduotuvės. Butelius slėpė tam, kad nei pardavėjos, nei kiti parduotuvės lankytojai nepastebėtų, jog prekes jis išsineša nesumokėjęs. Esant tokioms aplinkybėms nuteistasis mano, kad jis padarė ne atvirtąją o slaptą vagystę, todėl jo veika atitinka tik BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pažymius. Tačiau įvertinus tai, kad pagrobto turto vertė nesiekia 1 MGL, nuteistasis mano, kad baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta jo padarytą veiką pripažinus ne nusikaltimu, o administraciniu teisės pažeidimu.

Kasatorius taip pat teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes pirmosios instancijos teismas remdamasis formaliais motyvais atsisakė apklausti tiesiogiai įvykį mačiusią pardavėją S. A., o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė nurodęs, kad jo kaltė grindžiama ir kitais duomenimis, o bylos esmė yra teisės taikymo klausimas. Nors teismas leidžia suprasti, kad nutartyje nesiremia liudytojos S. A. parodymais, tačiau aprašomojoje dalyje nurodo, kad tiek pardavėja, tiek kita liudytoja suvokė nusikalstamą jo veiksmų pobūdį. Kasatorius teigia, kad taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bylos tiesioginį ir žodinį nagrinėjimą, ir nurodo, kad minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti apklausta neobjektyviai, fiksuojant tik kaltinimui naudingas aplinkybes, o jis neturėjo galimybės užduoti šiai liudytojai klausimus ir tai suvaržė jo teisę į gynybą.

Atsiliepimu į nuteistojo M. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo M. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nustačius, jog nuteistasis padarė atvirtąją vagystę, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Prokuroro teigimu, visos nuteistojo veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės nustatytos, tiesiogiai ištyrus įrodymus, t. y. paties nuteistojo bei liudytojos B. M. parodymus ir kitus duomenis. Pats nuteistasis parodė, kad liudytoja S. A. jį matė, bandė sulaikyti, griebė už striukės, nes pamatė vagiantį. Liudytoja B. M. taip pat parodė, kad ji ir S. A. matė, kaip nuteistasis užsikišo du butelius sidro už sportinio kostiumo švarko. Dėl šių aplinkybių prokuroras mano, kad teismai nepadarė BPK 242 straipsnio pažeidimų nustatydami vagystės būdą ir vadovaudamiesi įrodymų pakankamumo principu pagrįstai netenkino nuteistojo gynėjo prašymo apklausti teismo posėdyje liudytoją S. A..

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip atviroji vagystė, nes jis padarė slaptą vagystę (BK 178 straipsnio 1 dalis), o įvertinus tai, kad pagrobto turto vertė nesiekia 1 MGL, mano, kad baudžiamoji byla jam apskritai turėjo būti nutraukta.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Šie vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-428/2011). Šiame BK straipsnyje numatytos atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Tuo tarpu slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau parodo, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinės nutartys Nr. 2K-415/2008, 2K-136/2011). Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali virsti atvira, jei kaltininkas iš pradžių ketino veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų kaltininkui pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsė pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą.

Byloje M. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nustačius, kad jis padarė atvirą vagystę, t. y. iš O. Š. priklausančios parduotuvės „AAA“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atvirai pagrobė du butelius sidro „4FUN“, bendros 12 Lt vertės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl M. B. padarytos atvirosios vagystės gana išsamiai motyvuotos nurodant, kad jo daromą veiką stebėjo liudytojos B. M. ir S. A., kurios matė, kaip jis užsikišo du butelius sidro už sportinio švarko, kad S. A. nuteistąjį perspėjo, jog šis nieko neimtų, ir bandė jį sulaikyti, tačiau jis nieko nepaisydamas išėjo. Tokios aplinkybės nustatytos paties nuteistojo bei liudytojų B. M. ir O. Š. parodymais. Šiais įrodymais paneigti M. B. teiginiai, kad jis du sidro butelius paėmė niekam nematant ir buvo įsitikinęs, kad niekas to nematė. Taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitiems asmenims, suvokiantiems, jog grobiamas svetimas turtas, nuteistajam suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant, teismai pagrįstai konstatavo, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad abiejų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo M. B. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo (BPK 242 straipsnis)

Kasatoriaus nuoroda į BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą nepagrįsta. BPK 242 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turi tiesiogiai ištirti įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius ir liudytojus, apžiūrėti daiktinius įrodymus balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Šioje byloje teisėjų kolegija BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatė.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 242 straipsnio reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti tiesiogiai įvykį mačiusią liudytoją S. A., o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas liudytojos S. A. parodymais. Aplinkybę, kad nuteistojo veiksmus matė ir jų nusikalstamą pobūdį suvokė liudytojos S. A. ir B. M., pirmosios instancijos teismas nustatė pastarosios liudytojos, paties nuteistojo bei liudytojo O. Š. parodymais. Šie asmenys buvo tiesiogiai apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jų parodymais remiantis nustatytos visos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Nuteistojo gynėjo prašymas iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytoją S. A. pirmosios instancijos teismo motyvuotai atmestas kaip perteklinis. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų tyrimo bei vertinimo klaidų nenustatė ir taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo gynėjo prašymą apklausti liudytoją S. A.. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teismai nepažeidė BPK 242 straipsnio nuostatų, nustatančių tiesioginį ir žodinį bylos nagrinėjimo principą.

Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                     Jonas Prapiestis

Alvydas Pikelis

Albinas Sirvydis