Administracinė byla Nr. eAS-214-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06854-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT draudimo grupė“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT draudimo grupė“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl servituto panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „NT draudimo grupė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 0,0028 ha (28 kv. m) dydžio kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytą Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 49S-311 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas, be kita ko, paaiškino, kad jam priklauso 0,0886 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame pagal NŽT Sprendimą yra nustatytas 28 kv. m kelio servitutas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į NŽT dėl servituto panaikinimo, tačiau NŽT Vilniaus miesto skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl servituto būtinybės įvertinimo. Savivaldybė informavo, kad pėsčiųjų tako jungtis sklype yra naudojama ir sprendimas dėl servituto galės būti priimtas tik po daugiabučio statybos projektinių pasiūlymų parengimo ir suderinimo. NŽT 2024 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 1SD-87544-(15.2.248 E.) (toliau – ir 2024 m. lapkričio 11 d. raštas) atsisakė naikinti servitutą, kadangi negavo Vilniaus miesto savivaldybės pritarimo. Pareiškėjas teigė, kad susiklosčius šioms aplinkybėms, jis yra priverstas ginti savo interesus teisme.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtina teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 22 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Teismas atkreipė dėmesį į Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, kurioje išaiškinta, kad bylos dėl servituto nustatymo rūšinį teismingumą apsprendžia servituto nustatymo pagrindas – ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu; ginčai dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo nustatyti servitutą nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2016; 2015 m. liepos 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2015). Buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai siekiama servitutą nustatyti teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.126 straipsnį, ginčas nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-112/2015).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti kelio servitutą, kuris buvo nustatytas administraciniu aktu. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalimi, apžvelgė CK 4.130 ir 4.135 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas siekia, kad servitutas būtų panaikintas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. servitutas pasibaigia, jei tarnaujančiojo daikto naudojimas tampa nebereikalingas viešpataujančiajam daiktui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas vadovaujasi CK 4.135 straipsnio 2 dalimi ir kreipiasi į teismą dėl servituto panaikinimo, kadangi tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkai nesusitarė dėl servituto pabaigos.

Buvo atkreiptas dėmesys, jog nors servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu, tačiau keliamas ginčas yra civilinio pobūdžio, kadangi yra sprendžiama dėl nuosavybės teisės ribojimo – servituto – pabaigos. CK 4.135 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimus dėl servituto pabaigos priima teismas, kai šalys nesusitaria. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ginčo esmė susijusi ne su administracinio akto teisėtumo peržiūra, o su civilinio teisinio santykio sprendimu, t. y. servituto pabaigos pagrindo įrodinėjimu pagal CK normas. Teismo įsitikinimu, administracinio akto pagrindu nustatytas servitutas neišvengiamai sukelia civilinius padarinius, nes tiesiogiai paveikia daikto savininko teises ir pareigas. Teismas taip pat nurodė, jog kai sprendžiama dėl servituto pabaigos, ginčas tampa civilinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi priešingu atveju teismo procesas būtų nukreiptas į administracinio akto teisėtumo vertinimą, o ne į servituto, kaip civilinės teisės objekto, būtinumą. Be to, CK nuostatose pabrėžiama šalių susitarimo reikšmė sprendžiant dėl servituto pabaigos; jei susitarimas neįmanomas, teismas sprendžia dėl objektyvių aplinkybių, ar servitutas yra reikalingas viešpataujančiajam daiktui tinkamai naudoti, ir tuo pačiu užtikrina, kad nuosavybės teisės ribojimai būtų proporcingi.

Atsižvelgęs į byloje susiklosčiusių teisinių santykių visumą ir į Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-66/2018, teismas darė išvadą, kad keliamo ginčo atveju dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, todėl šis ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reiškiami reikalavimai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, todėl skundą atsisakė priimti kaip neteismingą administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p. ). Pareiškėjui buvo išaiškinta, jog dėl ginčo jis gali kreiptis į apylinkės teismą pagal turto buvimo vietą, t. y. į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

III.

Pareiškėjas UAB „NT draudimo grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatuota, kad jis turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Teismas, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2015–2018 metų nutartimis, nusprendė, kad pareiškėjo skundas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams. Taip yra formuojama ydinga praktika, nes sprendžiant dėl bylos teismingumo yra vadovaujamasi ne aktualiausia Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui praktika.

Pareiškėjas pastebi, jog klausimas, ar savo aplinkybėmis iš esmės tapačios bylos yra teismingos bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams, ne kartą buvo nagrinėtas Specialiosios teisėjų kolegijos. Naujausioje šios kolegijos praktikoje yra išaiškinta, kad kai yra prašoma panaikinti administraciniu aktu nustatytą servitutą, tokio pobūdžio ginčai priskirtini administracinio teismo kompetencijai, nes juose dominuoja administraciniai, o ne civiliniai teisiniai santykiai (žr., Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį Nr. T-57/2024 ir joje nurodytą praktiką). 

Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju skundo teismingumo klausimas turėjo būti sprendžiamas vertinant jo turinį bei atsižvelgiant būtent į Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui suformuotą naujausią praktiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė panaikinti 0,0028 ha (28 kv. m) dydžio kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytą NŽT Sprendimu, t. y. administraciniu aktu. Todėl, remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui pateiktu išaiškinimu, skundas turėjo būti priimtas nagrinėti administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacijos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo
2024 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, atsižvelgęs į Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus ir konstatavęs, kad pareiškėjas, nors ir prašo panaikinti administraciniu aktu nustatytą servitutą, tačiau iš esmės ginčas kilęs civilinių teisinių santykių srityje (t. y. susijęs su daikto savininko teisių ribojimu), todėl toks ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentuoja, kad naujausioje Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio ginčai teismingi administraciniam teismui, todėl jo skundas turėjo būti priimtas nagrinėti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013; kt.).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų sprendimas reglamentuojamas ABTĮ 22 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui; šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (1 d.); bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (2 d.); kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija (3 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skunde pašo panaikinti 0,0028 ha (28 kv. m) dydžio kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytą NŽT Sprendimu. Iš NŽT Sprendimo turinio matyti, kad juo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Vilniaus mieste, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Šio Sprendimo 2 punkte detalizuotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai bei nurodyta, kad <...> žemės sklype Nr. 3 prie (duomenys neskelbtini) gatvės 28 kv. m ploto kelio servitutas (S), suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtas linijomis ir skaičiais: 8, 3, 4, 7 <...>. 

Taip pat iš kartu su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl servituto (kelio servituto – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis)) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinimo, 2024 m. lapkričio 11 d. rašte nurodė, kad nepateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pritarimas dėl servituto panaikinimo, todėl pareiškėjo prašymo dėl servituto panaikinimo tenkinti negali.

Žemės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, ginčai dėl valstybės ir savivaldybės institucijų priimtų sprendimų žemės tvarkymo klausimais nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, be kita ko, vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-66/2018. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, be kita ko, taip pat buvo nurodyta, kad jei byloje keliamas reikalavimas įpareigoti nustatyti servitutą viešojo administravimo subjektą, toks ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to, kad tarp turto, kurio naudai siekiama nustatyti servitutą, ir turto, kuriame prašoma nustatyti servitutą, savininkų kyla ginčas (žr., pvz., mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) specialiosios teisėjų kolegijos 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-57/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-67/2021 ir jose nurodytą praktiką).

Naujausioje savo jurisprudencijoje Specialioji teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad kai atitinkamai prašoma panaikinti servitutą, nustatytą administraciniu aktu, tokio pobūdžio ginčai yra priskirtini administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-24/2019; 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-57/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-67/2021, 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-57/2024).

Iš skundo ir kartu su juo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas siekia kelio servituto panaikinimo, kuris buvo nustatytas administraciniu aktu, t. y. NŽT Sprendimu. Nors pareiškėjas neformuluoja reikalavimo panaikinti NŽT 2024 m. lapkričio 11 d. raštą, tačiau šiame atsakyme matyti aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia netenkinti pareiškėjo prašymo dėl aktualaus servituto panaikinimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir Specialiosios teisėjų kolegijos naujausią praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kilusio ginčo atveju dominuoja ne civiliniai, bet administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo ketinamo inicijuoti teisinio ginčo pobūdį, netinkamai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT draudimo grupė“ atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d nutartį panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NT draudimo grupė“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

           Beata Martišienė

        Egidijus Šileikis