Baudžiamoji byla Nr. 2K-393-489/2017
Proceso Nr. 1-68-3-00154-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1.; 1.2.4.6.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant nuteistajai A. G., jos gynėjui advokatui Gediminui Pranevičiui,
nukentėjusiajam V. N., jo atstovei advokatei Egidijai Belevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Gedimino Pranevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. G. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, taikant BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, nutraukta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis panaikinta ir A. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant nebendrauti su V. N. ir per šešis mėnesius atlyginti neturtinę žalą.
Iš A. G. priteista V. N. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. G. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. birželio 28 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo laiptinėje, turėtu virtuviniu plaktuku – kirvuku sudavė vieną smūgį į V. N. veido sritį, padarydama jam žaizdą viršutinės dešinės lūpos dešinėje pusėje, vertinamu nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, kad teismo išvada, jog A. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamasi nuo V. N. pavojingo kėsinimosi, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra nepagrįsta. Tai, kad V. N. bandė A. G. sugriebti ir pasakė grasinančius žodžius „na, aš tave dabar“, negali būti laikoma veiksmais, nukreiptais prieš jos gyvybę ar sveikatą. Taigi apeliacinis instancijos teismas padarė išvadą, kad kėsinimasis prieš A. G. nebuvo nei pavojingas, nei akivaizdus, ir jai aiškiai nebuvo būtinybės gintis.
3. Kasaciniu skundu nuteistoji A. G. ir jos gynėjas advokatas G. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
5. Skunde nurodoma, kad A. G. viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad V. N. ją užpuolė namo laiptinėje, dėl to ji gindamasi trenkė jam savigynos tikslais rankinėje nešiojamu virtuviniu plaktuku-kirvuku. Net ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. N. pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją ir klaidina teismą, kad jis neįvykdė jokio užpuolimo. Ir pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad užpuolimas buvo, tik nebuvo pakankamas, kad jį būtų galima laikyti pavojinga veika, nuo kurios galima gintis, kaip gynėsi A. G..
5.1. Kasaciniame skunde analizuojamos būtinosios ginties sąlygos. Nurodoma, kad A. G. yra daug labiau pažeidžiama negu V. N., nes ji yra senyvo amžiaus smulki moteris, o jis stambaus sudėjimo stiprus jaunas vyras. Norėdamas ją pavyti, V. N. nubėgo 18 laiptų, sučiupo dešine ranka jai už kairės rankos ir grasinančiai sušuko „nu, aš tave dabar...“. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, numatęs, jog prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, bei pasiėmęs priemonę galimam smurtui atremti, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-326/2013). Nagrinėjamu atveju V. N. grasinimas buvo aiškiai išreikštas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, apie būtinąją gintį nuosprendyje pasisakė keliais sakiniais, kuriuose konstatavo, kad A. G. veiksmuose būtinosios ginties nebuvo. Tačiau, anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad V. N. bandė A. G. sugriebti, nes iš tikrųjų jis ją realiai sugriebė – taip pažeidė jos kūno neliečiamumą.
6.1. Skunde nurodoma, kad situacijos kontekstas leidžia daryti išvadą, jog A. G. galėjo jausti grėsmę, – teismuose nagrinėjama 14 civilinių bylų, kuriose A. G. ir V. N. yra priešingose pusėse, policijoje yra užregistruota nemažai A. G. skundų dėl V. N. smurto prieš ją ir grasinimų smurtauti. Be to, po įvykio iškviesta greitoji medicinos pagalba užfiksavo aukštą ir sveikatai pavojingą A. G. kraujo spaudimą. V. N. yra priešiškai nusiteikęs, konfliktai prasidėjo po to, kai A. G. vietoje jo tapo namo bendrijos pirmininke. V. N. savo veiksmais (smurto naudojimu, grasinimais) įbaugino A. G., sukėlė jai pagrįstą baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Apklausta liudytoja J. G. patvirtino, kad V. N. ir viso namo gyventojų santykiai yra labai konfliktiški. Dėl V. N. neteisėtų statybų, neteisėtai vykdomos komercinės veiklos, neteisėtai įrengtų kamerų, neteisėtai įsteigtos namo bendrijos ir nustatytų mokesčių bei kitų klausimų teismuose vyko ir vyksta apie keliolika civilinių bylų. Namo gyventojai yra pateikę daug skundų dėl V. N. neteisėto elgesio įvairioms valstybės institucijoms, įskaitant policiją ir prokuratūrą.
Kasatoriai nurodo, kad V. N. šį bylos procesą naudoja psichologiniam spaudimui prieš A. G., siekdamas, kad nuolatinė įtampa ir nesaugumo jausmas priverstų ją pasitraukti iš teisminių bylų, kurias namo gyventojai ir bendrija yra pradėję prieš V. N.. Kad A. G. nuolatos nešiojasi virtuvinį plaktuką-kirvuką gynybos tikslu nuo V. N., patvirtino liudytoja J. G.. A. G. turėjo pareigą ir teisę lankytis namo laiptinėje, nes buvo bendrijos pirmininkė ir privalėjo susitikti su namo gyventojais dėl bendrijos klausimų. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia būtinosios ginties sampratą, nurodydamas, kad tokie kaip V. N. panaudoti psichologinio ir fizinio smurto veiksmai toleruotini.
6.2. Kasatoriai teigia, kad V. N. kėsinosi į A. G. sveikatą bei kūno neliečiamumą ir tas kėsinimasis buvo realus, nes V. N. vijosi A. G., jai skausmingai sugriebė už rankos, grasino ir buvo akivaizdi tolesnio fizinio smurto naudojimo galimybė. Žala (nežymus sveikatos sutrikdymas) buvo padaryta tik besikėsinančiajam bei atremiant pavojingą kėsinimąsi. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. A. G. neperžengė būtinosios ginties ribų.
7. Kasaciniame skunde aptariami įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas rėmėsi, nuteisdamas A. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatoriai analizuoja V. N. parodymus dėl jo nedarbingumo laikotarpio, patirto sužalojimo pobūdžio, įvykio eigos, nurodo, kad jo parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus prieštaringi. Taip pat skunde teigiama, kad V. N. teisme parodė, jog patalpose yra įrengti kamerų muliažai, neva šios kameros negali filmuoti, jos tik atrodo kaip kameros. Tačiau kitoje, civilinės bylos, medžiagoje yra kameras įrengusios bendrovės UAB „L.“ pažyma, kuri patvirtina, kad kameros gali filmuoti. Tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtino apeliacinės instancijos teismas. Taigi V. N. davė melagingus parodymus teismui.
7.1. Skunde taip pat teigiama, kad įvykio vakarą veiksmas vyko pakankamai trumpą laiko tarpą ir nebuvo jokių liudytojų, mačiusių nusikalstamos veikos padarymą, bei teismui nebuvo pateikta jokios filmuotos ar fotografuotos medžiagos, užfiksavusios priešingos teisei veikos padarymą. Vienintelis šaltinis, iš kurio teismas galėtų nustatyti, kas konkrečiai įvyko namo laiptinėje, yra A. G. ir V. N. parodymai, kurie yra visiškai priešingi. Teismas negali teikti pirmenybės kažkuriai iš turimų versijų, tačiau turėtų atsižvelgti į V. N. versijos prieštaringumą ir ją vertinti kritiškai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Šiuo atveju teismui neturint objektyvios galimybės tiksliai konstatuoti, ar A. G. užpuolė V. N., ar ji gynėsi nuo V. N. neteisėtos veikos, yra negalimas baudžiamosios atsakomybės taikymas jai.
8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BK 37 straipsnis numato, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismas turėjo savo iniciatyva įvertinti, kad dėl V. N. padarytos žalos dydžio (nedidelio lūpos prakirtimo, neliko jokių sveikatos pasekmių) veika yra laikytina mažareikšme.
9. Taip pat kasatoriai mano, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo savo iniciatyva įvertinti ir pritaikyti BK 39 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Tačiau iš tiesų yra kelios atsakomybę lengvinančios aplinkybės: A. G. netrukdė ir padėjo baudžiamosios bylos tyrimui; atskleidė visas reikšmingas aplinkybes; veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai; kasatorė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą (architektė), jai yra 80 metų, gyvena viena, jos materialinė padėtis yra sunki (vienintelės mėnesinės pajamos 221 Eur pensija); anksčiau nėra padariusi nusikalstamų veikų.
10. Skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Skunde cituojama teismų praktika, kurioje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-J05/2008). Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijos dėl įrodymų vertinimo išsiskyrė. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas esminį klausimą, ar buvo būtinosios ginties sąlygos, pačiai A. G. dalyvaujant teismo salėje, neuždavė jai nė vieno klausimo, siekdamas išsiaiškinti būtinosios ginties aplinkybes. Todėl, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismui išsamiai neapklausus A. G. dėl jai žinomų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, neišsiaiškinus būtinosios ginties sąlygų supratimo iš jos perspektyvos, nebuvo patikrinti bylai esminės reikšmės turintys duomenys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingus vertinimus, kad V. N. tik bandė sugriebti A. G. už rankos, o ne buvo sugriebęs.
10.1. Taip pat kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį, kolegijos pirmininkė ne tik kad neišaiškino A. G., kaip kaltinamajai, kokias ji turi procesines teises, tačiau jų net nepaskelbė. Kolegijos pirmininkė apsiribojo klausimu, ar ji prisimena pirmosios instancijos teismo paskelbtas teises (teismo posėdžio 1:14 min.). A. G. amžius – 80 metų, esant tokiam amžiui, teismas privalo įsitikinti, ar asmuo tinkamai žino savo teises.
10.2. Kasatoriai nurodo ir tai, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes privataus kaltintojo V. N. atstovas kalbėjo netrukdomas tiek, kiek jis norėjo, o A. G. gynėjui teismas pasisakyti tiek, kiek jis suplanavo, neleido (jis kalbėjo vieną minutę), nutraukė kalbą ir perėjo į klausimų stadiją. Dėl to A. G. gynėjas negalėjo išsamiai išdėstyti gynybos argumentų. A. G. teismas neleido pasakyti baigiamosios kalbos, nors ji buvo ją parengusi. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį ir BPK 10 straipsnyje įtvirtintą kaltinamojo teisę į gynybą. Skunde nurodoma, kad baigiamasis žodis negali būti teismo ribojamas tik pasisakymu, ar kaltinamasis sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kaltinamasis turi teisę išdėstyti jam svarbią argumentaciją, kodėl jis mano esąs nekaltas, ir teismas negali riboti šios fundamentalios teisės.
11. Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Gedimino Pranevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
12. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/20122, 2K-7-88/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
12.1. Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatorių manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
12.2. Taigi šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas savas nukentėjusiojo V. N. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimas, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, jų pagrindu daryti išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, nesant argumentų dėl esminių BPK pažeidimų padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
13. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepatikrino bylai esminės reikšmės turinčių duomenų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 324 straipsnio 6 dalį, BPK 7 straipsnyje nurodytą rungimosi principą, taip pat BPK 324 straipsnio 2 dalį, nes neišaiškino nuteistajai procesinių teisių, taip pat pažeidė BPK 10 straipsnį, 324 straipsnio 6 dalį, nes nesuteikė galimybės pasakyti paskutinį žodį.
Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
13.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
13.2. BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą. Atitinkamai BPK 329 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tą patį atkartoja ir teismų praktika, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį dėl bylos nutraukimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, gali priimti apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį. Priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas gali tada, kai pirmosios instancijos teismas bylą nutraukia ją išnagrinėjęs iš esmės, yra paduotas apeliacinis skundas pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėjama BPK nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016). Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priima ir tais atvejais, kai jokios naujos reikšmingos bylos išsprendimui aplinkybės apeliacinio proceso metu nenustatomos, tačiau konstatuojama, kad įrodymai pirmosios instancijos nuosprendyje yra įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kad išvados dėl asmens išteisinimo nėra tinkamai pagrįstos.
13.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje glaustai, bet motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimdamas nuosprendį nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti A. G. kalta. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, išanalizavo įvykio eigą, įvertino A. G. parodymus, kuriais ji savo kaltę neigė, nurodydama, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis, taip pat ir nukentėjusiojo parodymus, įvertino liudytojų Ž. B., S. L., J. G. parodymus, specialisto išvadą Nr. G 1980/2016(01), VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos išrašo duomenis, daiktinius įrodymus bei kitus bylos duomenis. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatoriai, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistoji, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo, neapklausė A. G.. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šis teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).
14.1. Nagrinėjamoje byloje iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkei uždavus klausimą, ar reikia byloje atlikti įrodymų tyrimą, visi posėdyje dalyvavę asmenys (taip pat ir A. G. bei jos gynėjas) nurodė, kad įrodymų tyrimo atlikti nereikia. Kita vertus, šis teismas jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes, neturėjo, o jokių naujų įrodymų ar įrodymų, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra. Todėl nuteistosios ir jos gynėjo kasacinio skundo nuorodos dėl esminio BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimo nepagrįstos.
15. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Rungimosi principas yra tiesiogiai susijęs su lygių teisių aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese užtikrinimu. Pagal jį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu, be kitų, turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
15.1. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai šio principo pažeidimą sieja teigdami, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. N. atstovas advokatas kalbėjo netrukdomas tiek, kiek norėjo, o A. G. gynėjui advokatui teismas neleido pasisakyti tiek, kiek jis buvo suplanavęs (jis kalbėjo tik 1 minutę), nutraukė jo kalbą ir perėjo į klausimų stadiją. Tokie kasacinio skundo argumentai neatitinka teismo posėdžio protokolo ir teismo posėdžio įrašo turinio. Iš apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad nukentėjusiojo V. N. atstovas advokatas L. Belevičius kalbėjo nuo 4.12 min. iki 10.22 min., taigi kalbėjo apie 6 minutes, o nuteistosios A. G. gynėjas advokatas G. P. kalbėjo nuo 10.55 min. iki 22.20 min., taigi kalbėjo apie 12 minučių. Jam sakant baigiamąją kalbą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, norėdama patikslinti gynėjo advokato dėstomą poziciją, priminė, kas nurodyta nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, bei uždavė keletą klausimų, po jų nuteistosios gynėjas tęsė savo kalbą, kalbėjo tiek, kiek norėjo, ir savanoriškai kalbą baigė. Toks baigiamųjų kalbų vyksmas neduoda pagrindo manyti, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatas.
16. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 ir 8 dalis, nes neišaiškino A. G. jos procesinių teisių. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kolegijos pirmininkas atvykusiems į posėdį asmenims išaiškina jų teises ir pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio garso įrašo, kolegijos pirmininkė paklausė A. G., ar ši prisimena savo procesines teises, išaiškintas jai pirmosios instancijos teisme, nuteistoji ir net jos gynėjas patvirtino, kad tokias teises atsimena. Lygiai tokį patį klausimą kolegijos pirmininkė uždavė ir nukentėjusiajam, neaiškindama šiems proceso dalyviams teisių, ir nors BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatos numato kolegijos pirmininko pareigą atvykusiems į posėdį asmenims išaiškinti jų teises ir pareigas. Šis pažeidimas nėra esminis, nes tolesnis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko pagal BPK 324 straipsnio taisykles, visiems proceso dalyviams buvo aiškiai išaiškinta apie teisę pateikti prašymus, pasinaudoti nušalinimo teise, tačiau tokių prašymų nei nuteistoji, nei jos gynėjas nepateikė. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neleido nuteistajai pasakyti paskutinio žodžio ir taip pažeidė BPK 324 straipsnio nuostatas bei BPK 10 straipsnyje įtvirtintą A. G. teisę į gynybą. Išties BPK 324 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad po baigiamųjų kalbų nuteistajam, išteisintajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta, suteikiamas paskutinis žodis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo matyti, kad po baigiamųjų kalbų bei atsikirtimų kolegijos pirmininkė suteikė A. G. paskutinį žodį, kurio metu nuteistoji pasakė, kad prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad A. G. apeliacinės instancijos teisme turėjo savo pasirinktą advokatą G. P., kuris baigiamųjų kalbų metu ėmėsi iniciatyvos ir aiškiai išdėstė atstovaujamo asmens, kuriam byla nutraukta, – A. G. – esminius prieštaravimus dėl paduoto apeliacinio skundo, naudojosi teise atsikirsti į kitų proceso dalyvių kalbas. Taigi, remiantis bylos medžiaga, nėra pagrindo kasatoriaus teiginiams, kad apeliacinio proceso metu būtų iš esmės pažeistos BPK 10 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7, 8 dalių nuostatos.
Dėl būtinosios ginties ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
17. Kasatorė A. G. neneigia smūgio sudavimo kirvuku fakto, bet tvirtina, kad sužalojo nukentėjusįjį veikdama būtinosios ginties sąlygomis. Teismų pozicijos ir išsiskyrė būtent dėl to, ar A. G. veikė esant būtinajai ginčiai.
18. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).
18.1. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012).
18.2. Nors nagrinėjamoje byloje kasatoriai nurodo, kad nukentėjusiojo V. N. parodymai prieštaringi, tačiau iš pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos matyti, kad jie visuomet buvo nuoseklūs. Šis asmuo vienodai teigė, kad įvykio dieną lipdamas aukštyn iki savo patalpų jokių pašalinių asmenų nematė, lipo žiūrėdamas po kojomis. Ant priešpaskutinio laiptelio pajuto smūgį į dešinę lūpos srities pusę. Nuteistosios nepuolė. Nuo antro smūgio dengėsi ranka, pamatė A. G. ir jos rankose kirvuką, tuomet nubėgo žemyn ir iškvietė policiją. Tai, kad V. N. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina specialisto išvada G 1980/2016(01). Tačiau pačios nuteistosios parodymai įvykio eigą viso proceso metu kito: 2016 m. birželio 30 d. pareiškime A. G. nurodė, kad V. N. ją bandė sugriebti ir sakė žodžius „na, aš tave...“ (1 t., b. l. 22); 2016 m. birželio 28 d. paaiškinime policijai ji nurodė, kad V. N. ją pasivijo, užsimojo ir pasakė „aš tau duosiu“ (1 t., b. l. 23); 2016 m. birželio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. G. teigė, kad V. N. ją vijosi norėdamas sumušti (1 t., b. l. 25); bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2016 m. rugsėjo 30 d. teisiamajame posėdyje nuteistoji parodė, kad nukentėjusysis ištiesė dešinę ranką, griebė jai už kairės rankos, ji mojo su plaktuku (1 t., b. l. 76); 2016 m. spalio 26 d. patikslintame priešpriešiniame skunde nuteistoji nurodė, kad nukentėjusysis bandė ją sugriebti, padėdamas dešinę ranką ant jos kairės rankos, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, besigindama trenkė į jo pusę (1 t., b. l. 87); 2016 m. spalio 28 d. teisiamajame posėdyje A. G. jau teigė, kad V. N. jai grasino, ją griebė ir tuomet ji jam mostelėjo virtuviniu plaktuku (1 t., b. l. 127); paklausta, kodėl iš pradžių apie fizinį kontaktą nebuvo nieko nurodžiusi, nuteistoji paaiškinti negalėjo, tik nurodė, kad matė dvi rankas, jai grasino, baiminosi, kad ją pasmaugs. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos įrodymų visumą nustatė, kad A. G. įvykio vakarą turėtu virtuviniu plaktuku – kirvuku sudavė V. N. į veidą, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą ir tai darydama ji veikė nesant būtinosios ginties sąlygoms.
18.3. Pirmiau paminėtos A. G. nenuoseklios aplinkybės dėl pavojingo V. N. kėsinimosi į jos sveikatą ar gyvybę: pradžioje nuteistajai teigiant, kad V. N. ją bandė pagriebti, vėliau – kad buvo užsimojęs, teisme atsiradus aplinkybei apie jos realų sugriebimą už rankos, leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad kėsinimasis nebuvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Bylos duomenys rodo ir tai, kad po smūgio į veidą kirvuku V. N. jokių veiksmų prieš nuteistąją neatliko, išbėgo iš laiptinės ir pats iškvietė policiją. Nukentėjusioji tuo tarpu nuvyko pas kaimynę, nesiėmė jokių priemonių apie įvykį informuoti policiją ar kitas tarnybas. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad V. N. bandymas A. G. sugriebti ir pasakyti žodžiai „na, aš tave dabar“ negali būti laikomi pavojingo kėsinimosi veiksmais, nukreiptais prieš jos gyvybę ar sveikatą. Šis teismas nustatė, kad A. G. teiginių, jog V. N. nori ją nužudyti, kad taptų bendrijos pirmininku, arba kad ją pasmaugs, nepatvirtina nagrinėjamos bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog A. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, šią išvadą iš esmės grindė nuteistosios parodymais, nurodė, kad ji visą laiką nuosekliai aiškino, kad nukentėjusysis ją vijosi, tada bandė sugriebti ir pasakė žodžius, kuriuos ji suprato kaip grasinimą, ir gynėsi. Taip pat grįsdamas savo poziciją šis teismas nurodė, kad A. G. ir V. N. santykiai buvo konfliktiški, ji į laiptinę, kurioje įvyko įvykis, ėjo tikslingai – pas kaimynę, be to, sudavė tik vieną smūgį kirvuku. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino A. G. ir V. N. amžiaus, ūgio bei svorio skirtumus. Visos šios aplinkybės, nurodytos pirmosios instancijos teismo nutartyje, nėra pakankamos pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi nustatyti.
18.5. Pagal teismų praktiką bylose, kuriose nagrinėjamos būtinosios ginties situacijos, suformuotos nuostatos, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017).
18.6. Kasatoriai, prašydami grąžinti bylą nagrinėti apeliacine tvarka, nurodo dar ir tai, kad namo patalpose, kur įvyko veika, yra įrengtos kameros, o ne kamerų muliažai, negalintys filmuoti, kaip nurodė nukentėjusysis. Kasatoriai teigia, kad kitos, civilinės bylos, medžiagoje yra kameras įrengusios bendrovės UAB „L.“ pažyma, kuri patvirtina, kad kameros gali filmuoti. Šie kasacinio skundo argumentai negali būti pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos nuosprendį neteisėtu ir grąžinti bylą naujam apeliaciniam nagrinėjimui. Visų pirma, šioje baudžiamojoje byloje jokių dokumentų apie įvykio metu įvykio vietoje veikusias kameras nėra, abiejų grandžių žemesnieji teismai apie šias aplinkybes jokių išvadų nepadarė, apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. N. parodė, kad buvo nagrinėjama civilinė byla, priimtas sprendimas jas išmontuoti, be to, ten yra muliažai, negalintys filmuoti, jis jokių vaizdo įrašų neturi. Antra, apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nebuvo keltas ir nagrinėtas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
18.7. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju A. G. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.
Dėl BK 37 ir 39 straipsnių nuostatų taikymo
19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo savo iniciatyva įvertinti, kad dėl V. N. padarytos žalos dydžio (nedidelio lūpos prakirtimo, neliko jokių sveikatos pasekmių) veika laikytina mažareikšme (taikyti jai BK 37 straipsnį), taip pat apeliacinės instancijos teismas turėjo savo iniciatyva įvertinti ir pritaikyti BK 39 straipsnio nuostatas. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta.
19.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016).
19.2. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorių nurodomos aplinkybės, kad neigiami, padaryti V. N. sveikatai padariniai buvo trumpalaikiai, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Šiuo atveju sužalotas žmogaus veidas, kuriame liko randas, veika padaryta naudojant žalojantį įrankį – virtuvinį plaktuką-kirvuką, kuriuo suduota į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. A. G. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinama BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.
19.3. Iš BK 39 straipsnio nuostatų matyti, kad viena būtinų sąlygų, kuriai esant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra ta, kad turi būti nustatytos ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nė vienos A. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl nebuvo pagrindo taikyti BK 39 straipsnio nuostatas.
19.4. Kasaciniame skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su A. G. garbingu amžiumi, jos turtine padėtimi, santykiais su V. N., yra apibūdinančios jos asmenybę. Į nuteistosios asmenybę atsižvelgta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu skiriant A. G. laisvės apribojimą – vieną švelniausių iš galimų BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių, kuri gali būti skiriama nuteistam pensinio amžiaus asmeniui.
20. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo sprendimą naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Gedimino Pranevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas