Civilinė byla Nr. e2A-392-794/2018

              Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00392-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.5.1; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rivona“ ir atsakovo D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Rivona“ kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo D. P. 113 377,72 EUR žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. vasario mėnesio pradžioje ieškovė susipažinusi su ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00641-12 medžiaga sužinojo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2012 m. UAB ,,Rivona” vadybininkas D. P., žinodamas UAB ,,Rivona” komercinę paslaptį sudarančią informaciją, susijusią su įmonės jam patikėtu vadybininko darbu, 2006 m. birželio 1 d. Komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutarties pagrindu, susipažinęs su Komercinių bei technologinių paslapčių sąrašu bei Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisyklėmis, susipažinęs su UAB ,,Rivona” informacija apie prekių pirkėjus, pardavėjus, kainas, prekybines ir tarpininkavimo sąlygas, nuolaidas, įsipareigojęs jos neatskleisti ir nenaudoti su darbu nesusijusiais tikslais, pažeisdamas pareiginių nuostatų, 2006 m. birželio 1 d. Komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutarties su UAB ,,Rivona” reikalavimus, neteisėtai UAB ,,Rivona” vardu tarpininkavo sudarant įvairių prekių pirkimo-pardavimo sutartis dirbtinai padidintomis kainomis su ieškovės tiekėjais, gaudamas iš jų dalį pastarųjų iš UAB ,,Rivona” gautų mokėjimų už prekes, apie tokius sandorius nepranešdamas UAB ,,Rivona” ir juos nuslėpdamas, taip pažeidė savo kaip darbuotojo pareigas, UAB ,,Rivona” komercine paslaptimi laikomą jam patikėtą informaciją naudojo su darbu nesusijusiais tikslais ir UAB ,,Rivona” padarė didelę turtinę žalą, kuri minimaliai sudaro 113 377,72 EUR.
3. Dėl žalos atlyginimo ikiteisminiame tyrime ieškovė reiškė civilinį ieškinį, tačiau ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu 2015 m. gruodžio 8 d. buvo nutrauktas. Todėl ieškovė su prašymu kreipėsi į darbo ginčų komisiją. 2016 m. vasario 17 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-36-1170 Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija neatnaujino termino kreiptis su prašymu į darbo ginčų komisiją, todėl su ieškiniu kreipėsi į teismą. Šalys nebuvo sudarę materialinės atsakomybės sutarties, tačiau materialinės atsakomybės sutartis nėra sąlyga darbuotojo materialinei atsakomybei kilti, o yra tik vienas iš alternatyvių pagrindų taikyti visišką turtinės žalos atlyginimo principą. Tuo tarpu turtinė žala atlyginama visiškai.
4. Atsakovas darbo sutartį su ieškove sudarė 2004 m. vasario 5 d. Su atsakovu 2006 m. birželio 1 d. buvo pasirašyta komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutartis, atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu bei Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisyklėmis. Atsakovas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas su pareiginiais nuostatais. Atsakovas darbdavio įsakymais buvo paskirtas atsakingu asmeniu už jam priskirtų prekių grupes, tame tarpe už pilną dokumentų paruošimą. Nurodytais dokumentais atsakovas, be kita ko, įsipareigojo nenaudoti informacijos, laikomos bendrovės komercine ir technologine paslaptimi, su bendrove nesusijusiu tikslu; naudoti ir atskleisti informaciją tik tam tikslui, kuriam ji buvo patikėta, ir tik tiek, kiek reikalinga tiesioginėms pareigoms vykdyti; saugoti bendrovės komercines ir technologines paslaptis, bendrovės interesus ir pan.
5. Pagal pareiginius nuostatus atsakovas, be kita ko, privalėjo tausoti įmonės nuosavybę, laikytis pareigybės atsakomybės, tiesioginiam vadovui teikti nuolatinę informaciją apie atliekamus darbus, kontroliuoti verslo planų, sudaromų susitarimų, sutarčių ir kontraktų rengimą bei vykdymą, įvertinti galimą riziką, skatinti ekonomiškai ir efektyviai naudoti materialinius išteklius, finansinius ir darbo išteklius, užmegzti kontaktus su verslo partneriais, rinkti reikalingą informaciją ryšiams plėsti ir keistis patirtimi, užtikrinti, kad augtų prekių ir paslaugų pelningumas, konkurencingumas ir kokybė, didinti darbo efektyvumą. Atsakovas komandiruočių metu ir ryšių priemonėmis, naudodamasis ieškovės jam patikėta įmonės informacija, sudarančia įmonės komercinę paslaptį (rinkos strategija, prognozuojamais finansiniais-ekonominiais rodikliais, kainų politikos strategija, taktika, kainos nustatymo skaičiuokle, nuolaidų lygiu, pasiūlymais dėl derybų bei jų eiga, verslo planais, prekių realizavimo rinkose būdais bei apimtimis, prekių asortimentais, pirkimo vietomis, prekių pirkimo-pardavimo faktais, komercinių partnerių tarpininkų sąrašais bei informacija apie juos, sutarčių sąlygas bei vykdymą, parduodamus produktus, prekių realizavimo būdus ir kt.), ja naudojosi asmeniniams, savanaudiškiems, su darbo funkcijomis nesusijusiems tikslams, pasinaudodamas savo pareigomis siekė gauti ir gavo neteisėtų pajamų, o būtent, už asmeninį užmokestį tarpininkavo ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ko pasėkoje atsakovo iniciatyva UAB ,,Rivona” sudarė eilę sandorių su UAB ,,Rivona” tiekėjais didesnėmis nei įprasta kainomis, po ko atsakovas neteisėtai gavo iš tiekėjų atlyginimą.
6. Atsižvelgiant į atsakovo išvardintas pareigas, sužinojęs apie galimybę iš UAB ,,Rivona” tiekėjų gauti užmokestį už prekių pardavimą ieškovei, atsakovas privalėjo imtis priemonių (pavyzdžiui, pranešti apie tai ieškovės vadovui arba tiesioginiams atsakovo vadovui, pasiūlyti tiekėjams prekes parduoti ieškovei mažesnėmis kainomis ir t. t.), kad tarpininkavimo suma būtų ne mokama atsakovui kaip užmokestis už tarpininkavimą, o tomis sumomis būtų atitinkamai sumažintos iš ieškovės tiekėjų perkamų prekių kainos. Atsakovas nevykdė anksčiau minėtų susitarimų su darbdaviu ir pareiginių nuostatų reikalavimų, pasinaudojo pareigomis siekdamas gauti neteisėtų pajamų ir jas gavo, todėl elgėsi neteisėtai. Savo neteisėtus veiksmus netiesiogiai patvirtino ir pats atsakovas. Iš 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad atsakovas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, buvo atleistas pagal laidavimą, tai yra, jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansinė ar profesine veikla). Nors atsakovo atžvilgiu yra priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl komercinės paslapties atskleidimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad atsakovui negali kilti civilinė ir/ar materialinė atsakomybė, kadangi baudžiamajame procese nustatinėjamos ne tapačios aplinkybės, skiriasi įrodymų pakankamumo standartai. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados Nr. (4.65)-86-91 ir kitų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m. užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys į atsakovo banko sąskaitą pervedė bent 391 470,59 Lt, kas sudaro 113 377,72 EUR, šią suma ieškovė laiko darbuotojo padaryta tiesiogine žala. Ieškovė nurodė, kad ji nėra atlikusi atsakovo iniciatyva iš tiekėjų pirktų prekių kainų tyrimo, tačiau pažymėjo, kad kainos laisvojoje rinkoje yra nustatomos pirkėjo ir pardavėjo susitarimu. Todėl šios bylos kontekste svarbu tai, kad būtent atsakovas buvo atsakingas už visų veiksmų, susijusių su prekių pirkimu, atlikimu, jis vienintelis derėjosi dėl prekių ir sudarinėjo ieškovės sandorius su tiekėjais. Todėl tik nuo atsakovo priklausė, kokiomis kainomis ieškovei bus tiekiamos prekės. Pažymėjo, kad nurodytas sumas (113 377,72 EUR) yra tik minimali dėl neteisėtų atsakovo veiksmų UAB ,,Rivona” patirta žala, kadangi iš jau minėtos specialisto išvados ir kitų ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad dalį neteisėto užmokesčio atsakovas gaudavo į jo Honkongo banke atidarytą sąskaitą. Nors informacijos apie pinginių lėšų judėjimo sąskaitoje nepavyko nustatyti, tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių atsakovo pajamų ir išlaidų suvestinių matyti, kad iš užsienio bankų į savo sąskaitą Lietuvos banke atsakovas per 2010-2012 metų laikotarpį persivedė daugiau nei 80 000,00 Lt.
7. Įtarimų apie galimai padarytus atsakovo darbo pareigų pažeidimus ieškovei kilo dar 2012 m. kovo mėnesį, tačiau apie padarytą konkrečią žalą, tai yra apie realų savo teisės pažeidimą, ieškovė sužinojo tik susipažinusi su ikiteisminio tyrimo duomenimis 2015 m. vasario mėnesio pradžioje iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados. Tuo tarpu nesant objektyvių duomenų apie egzistuojančius faktus, kad ieškovė dėl atsakovo veiksmų būtų patyręs kokią nors žalą ieškovė negalėjo pareikšti ieškinio, kadangi žalos atsiradimo faktas ir konkretus jos dydis yra viena iš civilinės bei materialinės atsakomybės sąlygų, be kurios tokia atsakomybė negalima ir nėra teisės pažeidimo. Todėl ieškovė laiko, kad trejų metų ieškinio senaties terminas ieškovei pareikšti reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo, prasidėjo nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, tai yra, nuo 2015 m. vasario mėnesio pabaigos, dėl ko laikė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nėra praleidusi. Jeigu teismas prieitų išvados, kad ieškinio terminas ieškovei pareikšti reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo prasidėjo nuo 2012 m. kovo mėnesio ir šiai dienai yra praleistas, teismo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi jis laikytinas ieškovės praleistas dėl svarbių priežasčių.
8. Atsakovas D. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ieškovas nurodė, kad informacija apie tiekėjus, kuri, nors ieškovės įvardinama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ir lengvai pasiekiama interneto tinklalapiuose, vieša ir visiems prieinama kituose prekybos centruose, ieškovė nedėjo jokių pastangų tokios informacijos apsaugai. Iš to seka, kad tokia ieškovės pozicija dėl informacijos vertinimo komercine paslaptimi negali būti pripažinta. Informacija apie ieškovės tiekėjus nėra slapta informacija, nėra vertinga, ieškovė nedėjo jokių protingų pastangų, norėdamas šią informaciją apsaugoti. Informacija apie užsienio asmenis, kurie pervedė į atsakovo sąskaitą lėšas – komisinius už atsakovo suteiktą paslaugą – komercinį tarpininkavimą, nėra slapta ir nesudaro komercinės paslapties, nes yra viešai prieinama tretiesiems asmenims internetinėje erdvėje. Atsakovas pirkėjų-pardavėjų ieškojo internete. Tai yra viešai prieinama informacija, kuri negali būti įvardinama kaip komercinė paslaptis. Tai, kad atsakovas lankėsi tarptautinėse parodose, nepatvirtina nuostatos, kad jis ypatingu būdu gavo informaciją, kuri laikytina komercine paslaptimi. Tie patys tiekėjai yra ir kituose didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose bei kaimyninės Lenkijos prekybos centruose. Ieškovė nenurodo kokios prekių kainos yra įprastos ir kokios neįprastos, todėl ieškovės teiginys, kad atsakovas sudarė eilę sandorių su UAB ,,Rivona” tiekėjais didesnėmis nei įprasta kainomis yra tik prielaida. Atkreipė dėmesį, jog kiekvieną kartą atsakovas prekių kainą suderindavo su ieškovės vadovu, todėl ieškovės vadovui buvo žinomos kainos, prekės, kurias buvo numatyta įsigyti. Pats vadovas sistemiškai vykdavo į tarptautines parodas ir pats žinojo prekių kainas, kaip asmuo seniai dirbantis šiame versle puikiai išmanė ir išmano kainų kitimo tendencijas bei faktorius, nulemiančius kainų pokyčius, todėl teigti, kad ketverius metus prekės buvo perkamos neįprastomis kainomis, neatlaiko jokios kritikos. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, atsakovas pripažino tai, kad vykdė komercinį tarpininkavimą nedeklaruodamas šios veiklos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad atsakovas nusprendė verstis komerciniu tarpininkavimu tarp pirkėjų – tiekėjų visame pasaulyje, kad į atsakovo sąskaitą buvo pervestos piniginės lėšos tiek iš fizinių, tiek iš juridinių asmenų. Esant konstatuotiems faktams tarp atsakovo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) buvo pasirašytos paskolos sutartys, kurių pagrindu atsakovas šiai institucijai sutartyse nustatyta tvarka moka periodiškai sumas, kurias privalėjo mokėti, vykdydamas komercinio tarpininkavimo veiklą, todėl atsakovas nepažeidė jokių susitarimų su darbdaviu ir pareiginių nuostatų, savo pareigomis nepasinaudojo ir neteisėtų pajamų negavo, todėl elgėsi teisėtai. Ieškovė nurodė, kad dalį neteisėto užmokesčio atsakovas gavo į Honkongo banke atidarytą sąskaitą, tačiau kartu teigia, kad lėšų judėjimo nepavyko nustatyti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pabrėžė, kad nesant atsakovo neteisėtiems veiksmams, nesant žalos faktui, priežastinis ryšys negalimas.
9. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog yra praleistas terminas ieškiniui paduoti. 2012 m. kovo 20 d. ieškovė sužinojo/susipažino apie galimai/tariamai pažeistas jos teises ir teisėtus interesus. Taigi 2012 m. kovo 20 d. ir yra tas laiko momentas, kad ieškovei atsirado teisė kreiptis į teismą, nes kaip tik nuo nurodytos datos, ieškovė sužinojo, kad jos įsitikinimu yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kas įtakojo žalos atsiradimą. Ieškovei nebuvo suvaržyta teisė kreiptis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka, kai tuo pat metu buvo pateiktas prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Teismas konstatavo, kad duomenys apie ieškovės klientus/prekių tiekėjus, atsižvelgiant į nedidelę rinką Lietuvoje turi įmonei didelę komercinę vertę ir atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.
12. Kadangi ieškovė teigė, kad žalą patyrė ne dėl to, kad atsakovas gavo pajamų, tačiau dėl to, kad atsakovo iniciatyva ieškovė tiekėjams už prekes sumokėjo didesnes sumas, nei būtų mokėjęs, jeigu atsakovas būti tinkamai vykdęs savo pareiginėje instrukcijoje numatytas pareigas, tačiau ieškovė teigdamas, kad atsakovas neteisėtai tarpininkavo ieškovės vardu sudarant įvairių prekių pirkimo-pardavimo sutartis dirbtinai padidintomis kainomis su ieškovės tiekėjais ir gavo dalį ieškovei priklausančių pajamų, privalėjo tai įrodyti. Jokių įrodymų, kad atsakovas, asmeniškai užsiiminėjęs komerciniu tarpininkavimu, su ieškovės ieškinyje nurodytais tiekėjais buvo sudaręs būtent ieškovės vardu pirkimo-pardavimo sutartis dėl prekių pirkimo ir būtent padidintomis kainomis byloje nėra. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės direktorius posėdžio metu patvirtino, kad visas išankstinio mokėjimo sąskaitas atsakovas atnešdavo jam, jog direktorius jas patvirtindavo ir perduodavo įmonės buhalterei. Tai patvirtina, kad direktorius kontroliavo atsakovo paruoštas išankstinio mokėjimo sąskaitas, todėl teigti, kad atsakovas sudarinėjo savavališkai sandorius su ieškovės tiekėjais, teismas nenustatė pagrindo.
13. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų būtų sumažėjęs ieškovės įmonės pelnas ar buvo sutrikdyta ieškovės prekyba, ieškovė neteko dalies savo klientų ir pan. Ieškovė nepateikė jos prašomos priteisti žalos paskaičiavimo mechanizmo, įrodymų, kad ieškovei buvo padaryta būtent 113 377,72 EUR žala (audito išvados, finansinio-buhalterinio patikrinimo akto ir pan.). Taip pat nėra pateikta įrodymų, kas sudaro kiekvieną atsakovui pervestą pinigų sumą, kad tai piniginės sumos už analogiškas ir kokias prekes, kuriomis prekiavo ieškovė, todėl ieškovo teiginys, kad padarytos žalos dydį pagrindžia ir ieškovės pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas.
14. Teismas taip pat rėmėsi 2015 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu, kuriame buvo akcentuota, kad specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-91 nurodytos pinigų sumos yra atsakovo gautos pajamos, nustatytos jo kaip fizinio asmens mokestinio patikrinimo metu ir šios pajamos negali būti sutapatinamos su civilinės ieškovės UAB „Rivona“ patirta žala.
15. Spręsdamas, ar ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadoje Nr.(4.65)-86-91 nurodytais paskaičiavimais apie atsakovui pervestas pinigines lėšas 113 377,72 EUR sumai, laikė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti yra skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 3 d. pateikto ieškovės prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kadangi ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2016 m. kovo 9 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovė nėra praleidusi 3 metų ieškinio senaties termino.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16. Ieškovė UAB ,,Rivona“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas iš esmės vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Prokuroro nutarime esantis duomenų tikrumas nėra preziumuojamas. Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, iš kurių matyti, kad atsakovas ieškovei dirbo nuo 2007 m. iki 2011 m., t. y. laikotarpiu, kai atsakovas iš Kinijos juridinių ir fizinių asmenų į savo banko sąskaitą gavo pinigus. Iš pridėtų darbdavio įsakymų ir tiekėjų sąskaitų matyti, kad ieškovės tiekėjai, mokėję atsakovui, prekiavo būtent tokiomis prekėmis, už kurias buvo atsakingas atsakovas. Šių faktų teismas apskritai nevertino. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų vertęsis tarpininkavimo veikla laisvu nuo darbo metu, šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas. Teismas nepagrįstai aplinkybę, jog nėra įrodymų apie tai, kas sudaro atsakovui pervestą pinigų sumą, vertino ieškovės nenaudai, kadangi tai atsakovas turėjo įrodyti, jog šios pajamos yra už komercinį tarpininkavimą.

16.2. Teismo sprendimas neatitinka jam pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktus keliamų reikalavimų. Teismas sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl tų įrodymų ir jais patvirtinančių bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra tik išvardyti įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, tačiau sprendime nėra atskleista teismo išvardytų nei minėtų įrodymų įrodomoji reikšmė, bei jų tarpusavio santykis. Teismo sprendime apskritai nenurodomos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės bylos baigčiai. Ieškinio pagrindu buvo ieškovės darbuotojo pareigų, numatytų darbdavio įsakymuose, darbo sutartyje, pareigybės nuostatuose ir kt. pažeidimas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas dviem neteisėtais atsakovo veiksmais: atsakovo kaip darbuotojo pareigų nevykdymu ir atsakovo naudos iš savo darbo pareigų pažeidimu. Teismas atsakovo veiksmų teisėtumo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) kontekste apskritai nevertino. Teismas turėjo spręsti, ar atsakovas gaudamas lėšas iš ieškovės tiekėjų elgėsi teisėtai, o jeigu ne, ar tokiais veiksmais padarė ieškovei kokios nors žalos ir ar yra kitos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos.

16.3. Atsakovas buvo atsakingas už jo žinioje esančių prekių užpirkimus. Teisme liudytoju apklaustas ieškovės vadovas nurodė, kad jo parašo ant išankstinės sąskaitos tikslas yra įmonės bendrų piniginių srautų kontrolė, bet ne konkrečių perkamų prekių kontrolė. Išankstinio mokėjimo sąskaitose nurodytų duomenų, be detalaus tyrimo neįmanoma pamatyti, ar perkamos prekės už mažiausią galimą kainą. Derėtis su tiekėjais buvo atsakovo pareiga. Atsakovas sužinojęs apie galimybę gauti dalį piniginių lėšų iš ieškovės tiekėjų, privalėjo apie tai pranešti ieškovei, imtis priemonių, kad tiekėjai mažintų ieškovei tiekiamų prekių kainą, o ne tartis dėl pavedimų į jo asmeninę sąskaitą. Ieškovė ieškinyje ir duodant paaiškinimus nurodė žalos susidarymo mechanizmą, kurio teismas iš esmės nevertino ir dėl jo nepasisakė. Sprendime minimi audito išvada, finansinio-buhalterinio patikrinimo aktas ir pan. nėra privalomi ir vieninteliai galimi žalos įrodymai. Šalis patirtą žalą gali įrodinėti visomis įmanomomis priemonėmis. Atsakovas su savo pareigomis buvo supažindintas, tačiau sąmoningai jų nevykdė ir siekė taip veikti, todėl egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys.

17. Atsakovas D. P. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismo sprendimas priimtas remiantis įrodymų civilinėje byloje visuma. Teismas ikiteisminio tyrimo medžiaga ne vadovavosi, o į ją atsižvelgė. Atsakovas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ne už veikas, kurios patvirtina, kad atsakovas neteisėtai naudojosi informacija, todėl to, kad versdamasis komercine veikla, nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo socialinio draudimo įmokų. Dalis ieškovės nurodomų tiekėjų nėra apeliantės teikėjai. Ieškovė sandorių su fiziniais asmenimis nesudarinėjo, nors aptariamo ieškovės pridėto sąrašo turinys patvirtina, kad pinigines lėšas atsakovui pervedė ir fiziniai asmenys. Sandorių atsakovas nesudaro dėl teikiamų paslaugų trumpalaikio pobūdžio. Ieškovė nenurodo, kokia prekių įsigijimo kaina, jos teigimu, yra įprasta, nepadidinta.

17.2. Teismas analizavo ir pasisakė dėl visų įrodymų ir jais patvirtinamą bylos baigčiai reikšmingų faktinių aplinkybių. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės vadovas atliko prekių kontrolę.

17.3. Ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nekyla civilinė atsakomybė.

18. Atsakovas D. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje priimtas išvadas dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo ir ieškovės nurodytos informacijos apie klientus/prekių tiekėjus pripažinimo komercine paslaptimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teismas nevertino fakto, kada ieškovė turėjo (galėjo) suvokti apie jos pažeistas teises, kada ji faktiškai suvokė, kad jos teisė yra pažeista. Atsakovo nuomone, 2014 m. lapkričio 24 d. išvados turinio sužinojimas nesietinas su ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu. Teismas nevertino fakto, kad ieškovė į ikiteisminio tyrimo instituciją kreipėsi 2012 m. kovo 20 d. Akivaizdu, kad besikreipdama į instituciją, ieškovė jau žinojo, jog atsakovas gauna neteisėtą atlygį, nes tai nurodė pareiškime. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie atsakovo gaunamas lėšas žinojo jau 2010 metais. Atsakovas teismo posėdžio metu patikslino, kad ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo išankstinio sąskaitos faktūros pasirašymo momento, kadangi ieškovė teigė, jog atsakovas UAB ,,Rivona“ vardu sudarinėjo sutartis. Atkreipia dėmesį, jog ieškinio senaties termino skaičiavimas aktualus tada, kai konstatuojama, jog ieškovo teisė yra pažeista.

18.2. Teismas nesiaiškino kokie konkrečiai duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus. Teismas turėjo išsiaiškinti kokie tai duomenys bei aiškintis šių duomenų vertę, slaptumą ir protingas pastangas šiuos duomenis išsaugoti. Pabrėžia, kad informacija apie ieškovės teikėjus yra viešai prieinama informacija internetinėse svetainėse.

19. Ieškovė UAB ,,Rivona“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apie atsakovo sandorius su tiekėjais ieškovė sužinojo tik susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga 2015 m. vasario mėnesio pradžioje iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados. Tuo pačiu metu ieškovė sužinojo ir atsakovo neteisėtų veiksmų trukmę, intensyvumą, padarytos žalos mastą. Todėl būtent ši data ir laikytina ieškinio termino pradžia. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė pirminio ieškovės ieškinio, kuriame nebuvo nurodyta, dėl kokių konkrečių sandorių ieškovė patyrė žalos, patvirtina, jog ieškovė neturėjo galimybės į teismą kreiptis anksčiau, kadangi apie šiuos sandorius galėjo sužinoti ir sužinojo tik susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ieškovė buvo aktyvi, siekė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kad ieškovė nieko nežinojo apie padarytą atsakovo padarytą žalą ir savo pažeistas teises patvirtina vien aplinkybė, kad darbo sutartį su atsakovu ieškovė nutraukė darbuotojo parašymu.

19.2. Ieškovė yra nustačiusi ir patvirtinusi komercinių paslapčių sąrašą, Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisykles. Su šiais dokumentais ieškovės darbuotojai supažindinami pasirašytinai, su ieškovės darbuotojais, tame tarpe atsakovu, buvo ir yra sudaromos komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutartys. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė turi pasitvirtinusi informacijos, kuri laikytina komercine paslaptini, sąrašą, ėmėsi protingų pastangų apsaugoti savo komercines paslaptis. Komercinių paslapčių sąrašo 5 dalyje ieškovės komercine paslaptimi, be kita ko, įvardinta prekių/paslaugų pirkimo vietos; žinios apie atsargų ir prekių/paslaugų pirkimo-pardavimo faktus arba planus; klientų, komercinių partnerių, tarpininkų, potencialių ir esamų, sąrašai bei informacija apie juos. Ši informacija, priešingai, nei teigia atsakovas, viešai nėra prieinama. Tai, kad apie ieškovės klientus/tiekėjus atskirai galima rasti informacijos viešoje erdvėje, nepaneigia, kad ieškovės sukaupti klientų sąrašai bei apibendrinta informacija apie juos yra bendrovės komercine paslaptimi, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
22. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2004 m. vasario 5 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu atsakovas D. P. nuo 2004 m. vasario 5 d. pradėjo dirbti pas ieškovę UAB „Rivona“ vadybininku. Minėta darbo sutartis tarp šalių buvo nutraukta 2012 m. kovo 21 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su ieškovės 2006 m. birželio 1 d. Komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutartimi, Komercinių bei technologinių paslapčių sąrašu bei Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisyklėmis. 2007 m. vasario 28 d. atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su Vadybininko pareiginiais nuostatais. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr.10-1-00641-12 (ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos numatytos BK 210 straipsnį, dėl to, kad UAB ,‚Rivona“ vadybininkas D. P. galimai gauna neteisėtą atlygį ir iš įmonės duomenų bazės neteisėtai nukopijavo duomenis, kurie yra komercinė paslaptis) buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje. 2015 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, nutrauktas ikiteisminis tyrimas, įtariamasis (atsakovas) D. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą. 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimu panaikinta 2015 m. vasario 3 d. nutarimo dalis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 211 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. 2015 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              Dėl atsakovo apeliacinio skundo

23. Atsakovas D. P. sutinka su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimu, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, tačiau nesutinka su teismo vertinimu ir išvadomis sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento nustatymo ir komercinės paslapties fakto konstatavimo.
24. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
26. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadoje Nr.(4.65)-86-91 nurodytais paskaičiavimais apie atsakovui pervestas pinigines lėšas 113 377,72 EUR sumai, sprendė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalis yra skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 3 d. pateikto ieškovo prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi ieškinio senaties termino skaičiavimo momentas pradedamas skaičiuoti nuo momento, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises, o ne tada, kai asmuo mano surinkęs pakankamai įrodymų, jog jo teisė pažeista. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad įtarimų apie galimai padarytus atsakovo darbo pareigų pažeidimus ieškovei kilo dar 2012 m. kovo mėnesį, o iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio ieškovės pareiškimo ikiteisminio tyrimo institucijai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turinio matyti, kad pati ieškovė nurodo tapačias aplinkybes kaip ir ieškinyje, t. y., kad jos duomenimis, ieškovės tiekėjai Kinijoje atsakovui perveda pinigines lėšas, susijusias su ieškovės nenaudingomis sąlygomis vykdomu pirkimu. Pareiškime taip pat nurodo, kad dėl šių veiksmų, ji patyrė žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė apie jos pažeistas teises sužinojo vėliausiai 2012 m. kovo mėn., taigi teismo vertinimu, būtent vėliausiai nuo šio momento pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo teisme gautas 2016 m. kovo 9 d., todėl teigtina, kad ieškovė akivaizdžiai praleido minėtą terminą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalintini apelianto prašomi motyvai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
27. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, nors ir nesudaro pagrindo teigti, jog terminas skaičiuotinas nuo 2015 m., t. y., kai ieškovė pateikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau sudaro pagrindą teigti, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovė buvo aktyvi, siekė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o tik su ja susipažinusi galėjo nustatyti kokiu mastu galimai buvo pažeistos jos teisės, kokiu laikotarpiu atsakovas gavo lėšas į savo sąskaitą, be to ikiteisminis tyrimas, kuriame ji buvo civiline ieškove, buvo nutrauktas. Praleisto termino atnaujinimas šiuo atveju atitiktų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).
29. Kaip minėta, apeliantas D. P. apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su tesimo padaryta išvada, jog UAB ,,Rivona“ tiekėjų sąrašas laikytinas konfidencialia informacija. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino kokie konkrečiai duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.
30. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita .
31. Ieškovės Komercinių paslapčių sąrašo 5 dalyje ieškovės komercine paslaptimi įvardinta prekių/paslaugų pirkimo vietos, žinios apie atsargų ir prekių/paslaugų pirkimo-pardavimo faktus arba planus, klientų, komercinių partnerių, tarpininkų, potencialių ir esamų, sąrašai bei informacija apie juos. Atsakovas su šiuo sąrašu buvo supažindintas, o ieškovės tiekėjus žinojo tik dėl savo vykdomų darbinių funkcijų. Apeliantas teigia, jog informacija apie tiekėjus yra viešai prieinama, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apie tam tikrus atskirus tiekėjus galima gauti informaciją iš viešai prieinamų, nereiškia, jog visi šie išvardyti tiekėjai yra ieškovės tiekėjai. Be to, viešai neprieinama informacija kokias prekes, kokiais kiekiais ir kokiomis konkrečiomis kainomis tiekiamos konkrečiam subjektui, t. y. šiuo atveju ieškovei. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodo, jog ši informacija atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus, taigi darytina išvada, kad teismas informaciją įvertino CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų atžvilgiu ir priėmė pagrįstą išvadą dėl informacijos konfidencialumo. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, todėl nemato pagrindo pašalinti minėtą išvadą iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies. 

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
33. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).
34. Apeliantė UAB ,,Rivona“ teigia, jog aukščiau minėtų nuostatų pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas iš esmės vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo medžiaga bei atsakovo paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais.
35. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi bendrąją įrodinėjimo pareigos nuostatą, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusio darbuotojo, t. y. dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. DK 245 (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Taigi materialinė darbuotojo atsakomybė kyla, kai pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla ir kai yra nustatomos visos šios sąlygos: žala; neteisėta veika; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; yra pažeidėjo kaltė. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis).
36. Pažymėtina, kad ieškovė, teigdama, kad atsakovas neteikia jokių įrodymų, pati materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą įrodinėja deklaratyviais teiginiais, teismui neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytus faktus. Arba pateikia įrodymus, kurie nepagrindžia ieškovė nurodomų aplinkybių. Tiek patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovė nurodo eilę neva atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų – pareigų tiesioginiam vadovui teikti nuolatinę informaciją apie atliekamus darbus, kontroliuoti verslo planų, sudaromų susitarimų, sutarčių ir kontraktų rengimą bei vykdymą, įvertinti galimą riziką, skatinti ekonomiškai ir efektyviai naudoti materialinius išteklius, finansinius ir darbo išteklius, užmegzti kontaktus su verslo partneriais, rinkti reikalingą informaciją ryšiams plėsti ir keistis patirtimi, užtikrinti, kad augtų prekių ir paslaugų pelningumas, konkurencingumas ir kokybė, didinti darbo efektyvumą, pažeidimą. Taip pat teigė, jog atsakovas pasinaudojo savo pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų, naudojo nenaudoti informacijos, laikomos bendrovės komercine ir technologine paslaptimi, su bendrove nesusijusiu tikslu; naudoti ir atskleisti informaciją tik tam tikslui, kuriam ji buvo patikėta, ir tik tiek, kiek reikalinga tiesioginėms pareigoms vykdyti; saugoti bendrovės komercines ir technologines paslaptis, bendrovės interesus ir pan. Tačiau pati apeliantė nepateikia jokių įrodymų, jog šie atsakovo įsipareigojimai buvo pažeisti, t. y., jog jis netinkamai vykdė savo pareigas, būtų atskleidęs komercinę paslaptį ar ją neteisėtai panaudoję. Apeliantė akcentuoja, žalos susidarymo mechanizmą – UAB ,,Rivona” su atsakovo (buvusio atsakingo už dokumentų rengimą, prekių asortimento formavimą, prekių realizavimą ir pan.) žinioje esančiais tiekėjais, atsakovo kaip atsakingo asmens iniciatyva, atsakovo suderėtomis kainomis, sudarė sandorius, kurių metu UAB ,,Rivona” iš tiekėjų įgijo prekes, o iš UAB ,,Rivona” gautų piniginių lėšų dalį už ieškovei tiekiamas prekes, tiekėjai, ar jų vardu veikę asmenys, sumokėjo atsakovui į jo Lietuvos banke esančią sąskaitą (į sąskaitą atsakovui buvo pervesta bent 113 377,72 EUR, tame tarpe 70 452,69 EUR tiesiogiai iš ieškovės UAB ,,Rivona” tiekėjų ar su jais susijusių asmenų). Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą tiek apie susitarimo buvimą, tiek apie padidintų kainų nustatymą. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog ne tik audito išvados, finansinio-buhalterinio patikrinimo aktas gali pagrįsti žalos atsiradimą, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvacijos esmė, jog ieškovė nepateikia jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų 113 377,72 EUR žalos atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas šiems teismo motyvams pritaria ir kartu priduria, jog ieškovė pati nepateikia jokių rinkos kainų vertinimų, jų kitimo, t. y. jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovas susitarė dėl didesnių kainų, o ieškovės pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais minėtų faktų neįrodo. Apeliantė taip pat vis mini faktą, jog atsakovas sužinojęs apie galimybę iš UAB ,,Rivona” tiekėjų gauti užmokestį už prekių pardavimą ieškovei, atsakovas privalėjo imtis priemonių, kad tarpininkavimo suma būtų ne mokama atsakovui kaip užmokestis už tarpininkavimą, o tomis sumomis būtų atitinkamai sumažintos iš ieškovės tiekėjų perkamų prekių kainos, tačiau net nepateikia įrodymų, jog tokį pasiūlymą atsakovas apskirtai buvo gavęs (CPK 178 straipsnis).
37. Be to, apeliantė neapgrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai aplinkybę, jog nėra įrodymų apie tai, kas sudaro atsakovui pervestą pinigų sumą, vertino ieškovės nenaudai, kadangi tai atsakovas turėjo įrodyti, jog šios pajamos už komercinį tarpininkavimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka. Kaip minėta anksčiau, pareiga įrodyti materialinės atsakomybės sąlygas tenka darbdaviui. Taigi, šiuo atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad atsakovo pajamos iš Kinijos tiekėjų buvo gautos pagal susitarimą dėl didesnių kainų nustatymo ieškovei. Taip pat nesutiktina su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo medžiaga rėmėsi kaip prejudiciniais faktais. To tiesiogiai nenurodo ne tik pats pirmosios instancijos teismas, tačiau ir iš paties sprendimo motyvų matyti, kad buvo vertinama įrodymų visuma (CPK 176, 185 straipsniai). Taigi, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas, jog ieškovė neįrodė darbuotojo materialinei atsakomybei kilti būtų sąlygų. 
38. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktus keliamų reikalavimų, kadangi teismas sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl tų įrodymų ir jais patvirtinančių bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra tik išvardyti įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, tačiau sprendime nėra atskleista teismo išvardytų nei minėtų įrodymų įrodomoji reikšmė, bei jų tarpusavio santykis. Apeliantės teigimu, teismo sprendime apskritai nenurodomos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės bylos baigčiai. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi jie yra subjektyvūs, o vien tai, kad teismo motyvacija neįtikina šalies, nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendime yra išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, jų vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė ieškovės įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi bei kiti teisiniai argumentai, todėl atmestinas ieškovės ieškinys, todėl ieškovės argumentas, kad minėtas sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimų.
39. Apeliantė teigia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo grindžiamas dviem neteisėtais atsakovo veiksmais: atsakovo kaip darbuotojų pareigų nevykdymu ir atsakovo naudos iš savo darbo pareigų pažeidimu. Teigia, kad teismas atsakovo veiksmų teisėtumo DK kontekste apskritai nevertino. Apeliantės nuomone, teismas turėjo spręsti, ar atsakovas gaudamas lėšas iš ieškovės tiekėjų elgėsi teisėtai, o jeigu ne, ir tokiais veiksmais padarė ieškovei kokios nors žalos ir ar yra kitos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo veiklos teisėtumas buvo vertinamas ikiteisminio tyrimo metu, o darbuotojo materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos byloje šioje buvo nustatinėjamos, tačiau konstatuotos neįrodytomis. Nors apeliantė teigia, jog ieškinys grindžiamas dviem neteisėtais atsakovo veiksmais, tačiau šių neteisėtų veiksmų atlikimą suveda į atsakovo gaunamas pajamas iš Kinijos tiekėjų. O tai, jog ieškovė neįrodė, jog pajamos gautos pagal susitarimą dėl padidintų kainų ieškovei, konstatavo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek buvo pritarta šioje nutartyje, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus atsakovo veiksmus, kuriuos ieškovė įvardijo kaip neteisėtus.
40. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1806-241/2017). Teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kaip minėta, tinkamai, todėl tai, kad teismas, kaip teigia apeliantė, nepasisakė dėl kiekvieno iš pateikto įrodymo, taip pat nėra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.
41. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės UAB ,,Rivona“ apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. motyvuojamosios dalies pašalinami šie motyvai: „Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2014-11-24 specialisto išvadoje Nr.(4.65)-86-91 nurodytais paskaičiavimais apie atsakovui pervestas pinigines lėšas 113 377,72 EUR sumai, todėl, manytina, kad 3 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti pagal CK 1.125 str. 8 d. yra skaičiuotinas nuo 2015-02-03 pateikto ieškovo prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2016-03-09, todėl ieškovas nėra praleidęs 3 metų ieškinio senaties termino“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Reikalavimo dėl iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti apelianto D. P. nurodytus motyvus dėl ieškinio senaties termino, patenkinimas apeliacinės instancijos teisme sudaro pagrindą vertinti apeliacinį skundą iš dalies patenkintu. Šiuo atveju pripažinus apeliantą laimėjusiu šalimi byloje, iš pralaimėjusios šalies jam priteistina 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje. Apeliantas patyrė 41 EUR žyminio mokesčio išlaidas ir 400 EUR išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 220,50 EUR. Atsakovas taip patyrė advokato teisinės pagalbos išlaidas rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, atsakovui iš ieškovės priteistina 100 procentų patirtų išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas sumokėjo 500 EUR. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovės iš viso priteistina 720,50 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos motyvus: „Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2014-11-24 specialisto išvadoje Nr.(4.65)-86-91 nurodytais paskaičiavimais apie atsakovui pervestas pinigines lėšas 113 377,72 EUR sumai, todėl, manytina, kad 3 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti pagal CK 1.125 str. 8 d. yra skaičiuotinas nuo 2015-02-03 pateikto ieškovo prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2016-03-09, todėl ieškovas nėra praleidęs 3 metų ieškinio senaties termino“.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rivona“ atsakovui D. P. 720,50 EUR (septynis šimtus dvidešimt eurų ir 50 euro ct.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                    Vilija Mikuckienė

                            Vaclovas Paulikas

                          Jūra Marija Strumskienė