Administracinė byla Nr. A-21-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00856-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;
15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų, ir Valstybės įmonei prie Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–15), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų, 103 231,48 Lt turtinės ir 67 031,48 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 0,06 procentus delspinigių.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. dirbo Valstybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų (toliau – ir Įmonė, atsakovo atstovas) dažytoju. Įmonėje darbo sąlygos, darbo apmokėjimas, privalomas poilsis bei išskaitos iš priemokų neatitiko galiojančių teisės aktų. Pareiškėjo teigimu, jis dirbo Įmonėje kenksmingomis sąlygomis, buvo diskriminuojamas, nustatant valandinį apmokėjimą už darbą, jam nebuvo teisingai sumokėta už mokinio apmokymą, neteisingai buvo apskaičiuotos darbo valandos, neteisingai nustatytas koeficientas, jis buvo verčiamas nemokamai dirbti antrą pamainą, ne visada turėjo dvi išeigines dienas per savaitę, be to, iš jo atlyginimo neteisėtai buvo išskaičiuota į socialinį paramos fondą. Įmonė, ignoruodama teisės aktus, 2010 m. liepos mėn. skyrė naudotą respiratorių be filtrų. Alytaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Alytaus VSC) 2010 m. patikrino Įmonės baldų gamybos cecho metalinių konstrukcijų dažymo skyrių ir nustatė, kad jis nepakankamai apšviestas, dulkėtas, nepakankamai vėdinamas, stiprus akustinis ir impulsyvus triukšmas. Įmonė nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. jokių veiksmų dažymo cecho darbo sąlygoms pagerinti neatliko ir privalomų apsaugos priemonių nesuteikė, todėl pareiškėjas buvo priverstas ilgą laiką dirbti su dažais ir skiedikliais, kurie yra kenksmingi. Per darbo laiką Įmonėje pareiškėjas negavo jokios kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas, dėl to patyrė turtinę ir neturtinė žalą. Įmonėje šaltkalviams, suvirintojams, surinkėjams buvo taikomas vienetinis apmokėjimas už tą patį darbą, o dažytojams nebuvo apskaičiuojama nudažytos produkcijos plotas ir kiekis, todėl pasak pareiškėjo, jis buvo diskriminuojamas kaip darbuotojas. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2012 m. sausio–vasario mėn. turėjo mokinį, už kurį Įmonė sumokėjo tik sausio mėn. – 8,89 Lt, nors jis dirbo su mokiniu po 12 val. per dieną. Atsižvelgdamas į mokymo laikotarpio trukmę, pareiškėjas teigė, kad jis patyrė 236,22 Lt turtinę žalą ir neturtinę žalą. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba) 2006 m. spalio 5 d. išdavė pareiškėjui Kvalifikacijos pažymėjimą Nr. 032999, t. y. nuo 2006 m. spalio 5 d. jis turi profesinę kvalifikaciją dažymo darbams atlikti. Nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. Įmonė pareiškėjui nustatė neteisingą koeficientą 0,43–0,5, nes turėjo nustatyti 0,75 koeficientą bei už pirmąjį ir antrąjį mokymo mėnesius mokėti 80 proc. mėnesines algos. Pasak pareiškėjo, beveik kiekvieną dieną jis dirbo Įmonėje nuo 8.00 iki 20.00 val., tačiau apmokėjimas buvo tik už 7,25 val./d. Įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nepažymėtas išvedimo į darbą ir grįžimo iš darbo laikas, tik bendrai apskaičiuotos dirbtos per dieną valandos. Be to, pareiškėjas negavo privalomo poilsio ir atlyginimo už viršvalandinį darbą. Nepagristai buvo išskaičiuota į socialinį paramos fondą 25 proc. iš priemokų 2010 m. gruodžio mėn., 2011 m. sausio, vasario, kovo mėn. Netinkamas apšvietimas veikė ne tik fizinę, bet ir psichinę pareiškėjo savijautą, dėl to jis reguliariai jautė akių skausmą, kvėpuojant chemikalais dažnai skaudėdavo galvą, t. y. patyrė fizinį skausmą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta ir neturtinė žala, t. y. Įmonėje jis buvo diskriminuojamas, išnaudojamas, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją (negaudamas teisingo atlyginimo negalėjo sumokėti teismo priteistos pagal pateiktą ieškinį sumos), pažeminimą, reputacijos pablogėjimą (neturėdamas laiko mokytis, buvo paliktas kartoti kursą 11 klasėje ir kt.), bendravimo galimybių sumažėjimą (pareiškėjas turi mažametę dukrą, todėl pinigų negavimas turėjo įtakos jo bendravimui su dukra), pablogėjo sveikata.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės įmonė prie Alytaus pataisos namų prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 110–116, 157–158) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos numato prievolę darbdaviui įvertinti gamybos procese naudojamas medžiagas, kitus profesinės rizikos veiksnius ir, tokius nustačius, aprūpinti darbuotojus kolektyvinėmis, o jeigu to nepakanka, – ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Vykdydama šio įstatymo nurodytus profesinės rizikos vertinimo reikalavimus, Įmonė 2010 m. spalio 18 d. sudarė sutartį su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, kurios Profesinės rizikos vertinimo skyriaus specialistai atliko profesinės rizikos vertinimą Įmonės Baldų gamybos baro dažytojo milteliniu būdu darbo vietoje bei pateikė išvadas Profesinės rizikos nustatymo kortelėje Nr. 1. Šios kortelės duomenimis, įvertinus 27 profesinės rizikos veiksnių parametrus, nei vienas iš jų nebuvo pripažintas nepriimtinu dažytojo darbo vietai, todėl nebuvo nustatyta pareiga darbdaviui aprūpinti darbuotojus specialiomis apsaugos nuo rizikos veiksnių priemonėmis ar imtis priemonių užtikrinant saugias darbo sąlygas gamybinėse patalpose bei keisti gamybos procese naudojamas medžiagas. Įmonė, mokėdama nuteistiesiems už darbą, vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 131 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 5 punktą, kai darbo rezultatus galima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais, nuteistiesiems taikomas vienetinis darbo apmokėjimas. Dažymo darbai tėra tik technologinio proceso gaminant metalinius karkasus dalis, nes atliekami dar ir šaltkalvystės (metalo atpjovimo, skylių iškirtimo) ir suvirinimo darbai. Šaltkalvystės, suvirinimo darbų operacijoms taikomas vienetinis darbo apmokėjimas, nes konkretiems gaminiams šių operacijų kiekis, kuris nurodytas technologiniame gaminio brėžinyje, nesikeičia. Dažymo darbai susideda iš paruošimo dažymui ir dažymo technologinėje linijoje. Nuteistieji dažytojai ruošia gaminius dažymui juos valydami su atitinkamais valikliais rankiniu būdu ir po to kabindami ant technologinio konvejerio. Paruošimo dažymui darbai labai priklauso nuo to, iš kokios būklės metalo vamzdžio bus gaminama produkcija. Tai gali būti tik vietomis surūdijęs vamzdis, kurio nuvalymui neprireiks nei minutės, bet gali būti ir tepaluoti, gerokai rūdžių paveikti vamzdžiai, kuriuos teks nuriebalinti, prieš valant nušveisti, po to ne vieną kartą valyti. Todėl apskaičiuoti ir nurodyti gaminio technologijoje kiek laiko teks jį valyti neįmanoma, nes kiekviena iš tiekėjo gauta metalinių vamzdžių partija skiriasi savo kokybe, o nenumačius šios operacijos laiko technologiniame brėžinyje, negalima jo ir normuoti bei taikyti vienetinį apmokėjimą, nebent kiekvienam metalo ruošiniui, prieš pradedant jį dažyti, būtų apskaičiuojamas metalo kokybės būklę atitinkantis dažymo plotas ir atskira darbo laiko norma. Toks gamybos organizavimo būdas nėra naudojamas, nes tai neracionalu technologiškai ir neįmanoma praktiškai. Dėl tų pačių priežasčių sudėtinga nustatyti ir brokuotos produkcijos, kuri atsiranda netinkamai paruošus gaminį dažymui, kiekį. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Aprašo 16.4 punkte apibrėžta tik maksimali galima priemoka už nuteistųjų apmokymą darbo vietoje, kuri, atsižvelgiant į apmokomų nuteistųjų skaičių, mokymo trukmę, technologinio proceso sudėtingumą ir kitus veiksnius, gali būti skirtinga, todėl Įmonė, nustatydama apmokymo atlygį, vadovaujasi BVK 131 straipsnio komentaru, kuriame nurodoma nuteistiesiems darbininkams, neatleistiems nuo pagrindinio darbo, už kitų nuteistųjų apmokymą mokėti 10–20 Lt per mėnesį priedą, konkretų dydį leidžiant pasirinkti Įmonės administracijai. P. P. 2011 m. sausio 13 d. Įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 4-7 buvo paskirtas mokyti nuteistąjį D. J., mokymo trukmė – nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 31 d., mokant 15 Lt mėnesinį priedą. Atsižvelgiant į tai, kad šaltkalvio remontininko profesijos apmokymui darbo vietoje Įmonėje nustatytas trumpesnis nei mėnuo terminas, atlygį už apmokymą pareiškėjas gavo mažesnį nei 15 Lt. 2011 m. sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nėra pažymėta, kad D. J. mokėsi po 12 valandų per dieną, todėl pareiškėjo teiginys, esą jis dirbo su mokiniu kasdien po 12 val., nėra pagrįstas darbo laiko apskaitos duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė Įmonės vadovui skunde nurodyto Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos išduoto profesinės kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 032999, tokio pažymėjimo nebuvo ir buvusio nuteistojo P. P. asmeninės bylos dokumentų sąraše. Tačiau net jeigu toks pažymėjimas ir būtų buvęs, Įmonė, nustatydama atlyginimo už darbą valandinį tarifą, vadovaujasi, kaip nurodyta Aprašo 1 priede, ne darbuotojų, o darbų kategorijomis, todėl į turimą profesinės kvalifikacijos pažymėjimą būtų atsižvelgiama tik parenkant darbuotojo darbo vietą, o ne nustatant jam apmokėjimą už darbą. Įmonėje darbai atitinkamoms kategorijoms priskiriami pagal BVK 131 straipsnio 8 dalies komentarą, kuriame nurodyta vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 142 patvirtintais Įmonių darbuotojų darbo apmokėjimo organizavimo pavyzdiniais principais (toliau – ir Pavyzdiniai principai), kurie numato, jog kvalifikacinė kategorija darbininkui suteikiama atsižvelgiant į atliekamų darbų sudėtingumą. Konkretiems darbams ir darbuotojams, dirbantiems šiuos darbus, kategoriją nustato Įmonės kvalifikacinė komisija. Įmonės kvalifikacinė komisija 2010 m. rugpjūčio 18 d. suteikė dažytojui P. P. 2 kategoriją, kuri paprastai suteikiama, kaip numato Pavyzdinių principų 2.1 punktas, po apmokymo darbo vietoje nesudėtingiems darbams pagal specialybę, kai nereikia specialaus pasirengimo, bendrojo išsilavinimo ir darbo patirties. Po kelių mėnesių įgijus darbo patirtį pareiškėjo kvalifikacinė kategorija Įmonės kvalifikacinės komisijos sprendimu 2011 m. sausio 3 d. buvo pakelta iki 3 kategorijos ir taikomas Aprašo 1 priede numatytas 0,5 koeficientas nuo minimalaus valandinio to laikotarpio atlygio. Pareiškėjo skunde minimas 0,75 koeficientas jam negalėjo būti taikomas, nes jis taikomas tik pagrindinį išsilavinimą, profesinę kvalifikaciją ir darbo patirtį turintiems darbininkams, todėl mokiniui jis negalėjo būti taikomas. Pareiškėjo darbo vietoje (dažymo milteliniu būdu vietoje) netaikius vienetinio apmokėjimo, nebuvo apskaitomas pagamintos kokybiškos ir nekokybiškos produkcijos kiekis. Per pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. Įmonės dažymo bare nebuvo surašyta broko aktų dažymo darbams, darbuotojų, padariusių broką, nebuvo nustatyta, pasiaiškinimų nereikalauta. Kadangi dažymo darbus atliko ne vienas pareiškėjas, bet ir kiti dažytojai, todėl net ir nustačius pagal užsakymus nudažytos produkcijos kiekį per pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, būtų neįmanoma nustatyti, kokį bendrai nudažytos produkcijos kiekį nudažė (paruošė dažymui) būtent pareiškėjas ir kiek laiko tam buvo sugaišta. Atsakovas pažymėjo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nereikalaujama nurodyti kiekvienos dienos darbo pradžią ir pabaigą, nes nustatant darbo apmokėjimą ši informacija nėra būtina, nebent būtų apibrėžiamas naktinio darbo laikas. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Įmonėje kiekvienos dienos išvedimo į darbą laikas ir brigados nuteistųjų, išvestų į darbą, skaičius yra saugomi tol, kol šie duomenys perkeliami į nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, t. y. iki apskaitinio mėnesio pabaigos. Alytaus pataisos namų administracija nurodė, kad turi išvedimų į darbo zoną ir iš darbo zonos duomenis tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. Peržiūrėjus pareiškėjo buvusios įkalinimo vietos – 64 būrio darbo laiką, matyti, kad darbo sausio–balandžio mėnesiais turėjo ne visi suvirintojai ir šaltkalviai, o kartais net dažytojai, todėl akivaizdu, jog tik vienas pareiškėjas nurodytu laikotarpiu negalėjo būti kasdien po 12 valandų paliekamas dirbti viršvalandžius antroje pamainoje. Be to, atsakovas paaiškino, kad išskaitų į nuteistųjų socialinės paramos fondą atlikimo tvarką reglamentuoja BVK 132 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis BVK 3 straipsnio 2 dalimi, visiems bausmes Lietuvos Respublikoje atliekantiems asmenims taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Bausmių vykdymo kodeksas nenumato darbo sutarčių sudarymo su nuteistaisiais, santykiai tarp pataisos įstaigos arba valstybės įmonės prie pataisos įstaigos, kur nuteistieji atlieka pataisos darbus, nelaikomi darbo santykiais pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, todėl nuteistųjų darbui netaikomos darbo įstatymų numatytos garantijos ir / ar darbo sutarčių sąlygotos garantijos ir nuostatos, susijusios su darbo apmokėjimu, darbo laiku, minimalios mėnesinės algos garantija, apmokamų atostogų suteikimu ir kitos.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu (II t., b. l. 158–164) pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. liepos 11 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas pagal Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 4-115 nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. dirbo mokiniu-dažytoju, pagal 2010 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 4-130 nuo 2010 m. rugsėjo 19 d. iki 2011 m. sausio 2 d. dirbo II kategorijos dažytoju, o pagal 2011 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 4-2 nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. dirbo III kategorijos dažytoju (b. l. 172, 190).
Nagrinėdamas bylą teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, kad Valstybės įmonė prie Alytaus pataisos namų arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pagal Bausmių vykdymo kodeksą, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 str.). BVK 125 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).
Nuteistųjų darbas organizuojamas remiantis darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais (BVK 128 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įrengimas darbo vietose ir (ar) darbo patalpose turi būti numatomas darbo ar gamybos technologinių procesų projektavimo metu, įvertinant darbo ar gamybos procesuose naudojamas medžiagas, darbo priemones ir galimus rizikos veiksnius. Pasikeitus darbo, technologiniams procesams ar pradėjus naudoti medžiagas, darbo priemones, darbdavys, įvertinęs profesinę riziką, prireikus tobulina esamas ir (ar) įrengia naujas kolektyvines apsaugos priemones. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.
Iš Įmonės profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 1, kurios tyrimo objektas buvo Baldų gamybos baras, dažytojų milteliniu būdu darbo vietos prie Miltelinio dažymo linijos tyrimas (I t., b. l. 122–125), teismas nustatė, jog, įvertinus 27 profesinės rizikos veiksnių parametrus, nė vienas iš jų nebuvo pripažintas nepriimtinu dažytojo darbo vietai, todėl darbdaviui nekilo pareiga aprūpinti darbuotoją specialiomis apsaugos nuo rizikos veiksnių priemonėmis. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, esą jis dirbo kenksmingomis sąlygomis, ir kad darbdavys nesirūpino, jog būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme numatytų priemonių. Be to, Įmonė pateikė teismui Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Profesinės rizikos vertinimo skyriaus 2010 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. S-RV-29 ir Cheminių tyrimų 2010 m. lapkričio 4 d. protokolą Nr. Ch 6091-Ch 6098, Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus Šiluminės aplinkos matavimo 2010 m. lapkričio 3 d. protokolą Nr. F-M-187, Akustinio triukšmo matavimo 2010 m. lapkričio 3 d. protokolą Nr. F-T-245 ir Vibracijos matavimo 2010 m. lapkričio 3 d. protokolą Nr. F-V-64 (II t., b. l. 12–18), kurių tyrimai atlikti įvairiose Įmonės darbo vietose (įskaitant miltelinio dažymo operatoriaus darbo vietą) bei nustatyta, kad darbo vietos atitiko teisės norminių aktų reikalavimus.
Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuoja BVK 131 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Suimtųjų ir nuteistųjų areštu ar laisvės atėmimo bausmėmis dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų, darbo apmokėjimo ir priedų mokėjimo tvarką nustato Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228. Aprašo 3 punkte numatyta, kad jeigu darbo rezultatų negalima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais, suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo užmokestis mokamas taikant valandinį tarifinį atlygį. Valandinį tarifinį atlygį nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal pareigybei keliamus reikalavimus (Aprašo 1 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydis. Valandinis tarifinis atlygis apskaičiuojamas atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliojo valandinio atlygio dydžio. Aprašo 5 punkte numatyta, jog kai darbo rezultatus galima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais, suimtiesiems ir nuteistiesiems taikomas vienetinis darbo apmokėjimas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dirbo dažytoju baldų gamybos bare (I t., b. l. 190). UAB „Lakmalit“ pateiktame Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų įsigytos miltelinio dažymo linijos projekte yra nurodytos miltelinio dažymo operacijų vietos: 1. Cheminis paviršiaus paruošimas; 2. Džiovykla; 3. Dažymo kabina; 4. Polimerizacijos krosnis; 5. Transporteris tarp dažymo kabinos ir krosnies; 6. Nuotekų apdorojimas; 7. Ištraukimo ventiliacija tarp vonių; 8. Transportavimas virš vonių. Įmonė paaiškino, kad dažykla turi sudaryti galimybę: taisyklingai plauti ir paruošti konstrukcinio plieno paviršius dažymui; dažyti detales kabinoje, panaudojant turimą miltelių išpurškimo įrengimą; džiovinti po nuriebalinimo ir kitų operacijų (I t., b. l. 191–198). Pareiškėjui dirbant Dažymo bare buvo pavesta taisyklingai plauti ir paruošti (valyti nuo rūdžių) plienines konstrukcijas ir detales. Dažymo kabinoje, kur yra atliekama ruošinių dažymo operacija, pareiškėjas nedirbo (II t., b. l. 104–105). Įvertinęs aprašytą technologiją ir pareiškėjo darbo pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo tinkamai taikomas Aprašo 3 punktas ir nustatytas valandinis darbo apmokėjimas, kadangi šiuo atveju iš tiesų sudėtinga apskaičiuoti darbo rezultatą konkrečiais rodikliais. Todėl pareiškėjo argumentus, esą jis buvo diskriminuojamas, nes jam buvo taikytas valandinis atlyginimas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Aprašo 16.4 punkte numatyta, kad dirbantiems nuteistiesiems gali būti mokamas Įmonių direktorių sprendimu iki 25 procentų suimtajam ar nuteistajam nustatyto valandinio tarifinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priedas – už veiklą, ugdant pradedančiųjų dirbti suimtųjų ir nuteistųjų pradinius profesinius įgūdžius, atsižvelgiant į mokomų suimtųjų ir nuteistųjų skaičių ir faktiškai su jais dirbtą laiką. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2011 m. sausio–vasario mėn. apmokė mokinį ir su juo dirbo po 12 val. per dieną, o atlyginimą gavo tik už vieną mėnesį. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas Įmonės direktoriaus 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 4-7 buvo paskirtas nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 31 d mokyti mokinį D. J., mokant pareiškėjui 15 Lt mėnesinį priedą (I t., b. l. 119). Iš įsakymo ir prie bylos pridėto 2011 m. sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio (I t., b. l. 121) teismas nustatė, kad apmokymas vyko ne visą mėnesį, todėl Įmonė, atsižvelgdama į tai, apskaičiavo pareiškėjui priedą, mažesnį nė 15 Lt. Tai paneigiančių duomenų pareiškėjas į bylą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus aptariamu klausimu atmetė kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, esą jam buvo netinkamai mokėtas atlyginimas, taikant netinkamą koeficientą, nebuvo apmokamas viršvalandinis darbas.
Remiantis BVK 128 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis BVK 117 straipsnio nuostatomis. Nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę. Nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytais atvejais. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad jeigu darbo rezultatų negalima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais, suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo užmokestis mokamas taikant valandinį tarifinį atlygį. Valandinį tarifinį atlygį nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal pareigybei keliamus reikalavimus (Aprašo 1 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtinto minimaliojo valandinio atlygio dydis. Valandinis tarifinis atlygis apskaičiuojamas atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliojo valandinio atlygio dydžio. Aprašo 1 priede numatyta pareigybei keliami reikalavimai ir valandiniai tarifiniai atlygiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju koeficientai priskiriami konkrečiai darbo vietai ir nepriklauso nuo to, ar darbuotojas turi kvalifikaciją ar kitą pažymėjimą. Jei darbo vietai nereikia pradinių profesinių įgūdžių, taikomas 0,43 koeficientas, o jei darbo vietai reikia pagrindinio išsilavinimo, profesinės kvalifikacijos ir darbo patirties, taikomas 0,75 koeficientas. Tai, kad pareiškėjas turėjo atitinkamus pažymėjimus, teismo vertinimu, pagal Aprašą nesudaro pagrindo taikyti tam tikrą koeficientą. Koeficiento dydis priklauso nuo to, kokia darbo vieta nuteistajam yra skiriama. Atsižvelgdamas į tai, teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pateikti teismui 2010 m. liepos mėnesio ir 2012 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (I t., b. l. 141–148; II t., b. l. 19–81) patvirtino, kad pareiškėjas viršvalandinio darbo nedirbo. Duomenų, kad pareiškėjas dirbtų viršvalandinį darbą ar antrą pamainą, teismui taip pat nebuvo pateikta. Todėl, vadovaudamasis surinktais įrodymais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas viršvalandinio darbo ginčo laikotarpiu nedirbo.
BVK 132 straipsnis reglamentuoja išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą atskaitoma: atvirose kolonijose – dešimt procentų, pataisos namuose, gydymo-pataisos namuose bei kalėjimuose – dvidešimt penki procentai, nepilnamečių pataisos namuose – dvidešimt procentų bendros darbo užmokesčio sumos. Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų. Remdamasis nurodyta teisės norma, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų išskaitų iš darbo užmokesčio, pažymėdamas, kad BVK 132 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog tokios išskaitos galimos. Išskaitos nedaromos tik iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų, kurių pareiškėjui dirbant nebuvo gauta.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei nurodytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo išmokėtas pagal galiojančius teisės aktus už faktiškai dirbtą laiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dirbo kenksmingomis sąlygomis ar buvo diskriminuojamas kitų darbuotojų atžvilgiu dėl nustatyto valandinio atlyginimo tarifo nustatymo, įmokos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą išskaitytos pagrįstai ir teisėtai, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo, kadangi šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga (CK 6.245–6.249 str.) – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, negali atsirasti viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų, 103 231,48 Lt turtinės ir 67 031,48 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei delspinigius, atmetė kaip nepagrįstus.
III.
Pareiškėjas P. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 167–174) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų, 103 241,48 Lt turtinės ir 67 031,48 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.Pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai ir objektyviai, netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti dokumentus, nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo skundo argumentų, priėmė neobjektyvų sprendimą.
2. Remdamasis DSSĮ 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 28 straipsnio 2 dalies apeliantas teigia, kad atsakovas turėjo aprūpinti jį darbui prie dažymo kamerų tinkamomis apsaugos priemonėmis (respiratoriai, apsaugos akiniai ir t. t.), kurios yra būtinos atsižvelgiant į tai, su kokiomis kenksmingomis cheminėmis medžiagomis atliekamas darbas dažymo ceche. Šios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, nors jis dirbo toje pačioje patalpoje. Įmonės į bylą pateikta Profesinės rizikos vertinimo kortelė neatitinka tokiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, nes, remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. A1-159/V-612, profesinė rizika vertinama pagal 6 punktus, o Įmonės pateiktoje kortelėje rizika įvertinta tik pagal 3 punktus, taip pat nėra šio dokumento registracijos numerio.
3. Įmonėje produkcija gaminama pagal užsakymus, todėl tikslus produkcijos kiekis yra registruojamas dokumentuose. Kiekvienas gaminys turi tam tikrą plotą, kurį jis prieš dažymą turėjo paruošti, šį plotą yra įmanoma apskaičiuoti. Pareiškėjas prašė pirmos instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo duomenis apie gaminamos produkcijos įkainius, nudažytos produkcijos kiekį ir nudažytos produkcijos brėžinius, tačiau teismas šių prašymų netenkino.
4. D. J. buvo apelianto mokinys vieną mėnesį, todėl priemoką turėjo gauti ne tik 2011 m. sausio, bet ir vasario mėn. Į bylą nebuvo pateiktas Įmonės direktoriaus įsakymas dėl D. J. paskyrimo dažytoju mokiniu, Įmonės direktoriaus įsakymu patvirtintos darbuotojų premijavimo taisyklės, kurios nustato 15 Lt/mėn. priedą, todėl apeliantui neaišku kokiomis teisės normomis remtasi sumokant 2011 m. sausio mėn. už D. J. mokymą 8,89 Lt.
5. Pasak apelianto, jo 2010 m. kovo 25 d. prašymas ( Įmonėje gautas 2010 m. kovo 28 d., reg. Nr. 10-73) patvirtina, kad darbo vieta buvo parengta pagal specialybę (pridėtas kvalifikacijos pažymėjimas). Apeliantas mano, jog Įmonė jo atžvilgiu neteisėtai ignoravo apmokėjimo tvarką, numatytą Aprašo 1 priedo 4 punkte, kuriame numatytas 0,75 koeficientas, kai reikia pagrindinio išsilavinimo, profesinės kvalifikacijos ir darbo patirties.
6. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad prie dažytojo pareigų Įmonėje buvo pridėtas neapmokėtas sunkus fizinis darbas, už kurį turi būti papildomai sumokėta pagal dirbtas valandas.
7. Įmonė pateikė į bylą darbo laiko apskaitos žiniaraščius, pagal kuriuos darbo diena sudaro nuo 3,00 iki 7,25 val., o pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-98 patvirtintą Nuteistųjų dienotvarkę darbo pamaina sudaro 8 valandas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė teismo išreikalauti įrodymus apie jo judėjimą į darbą Įmonėje ir atgal į pataisos namus, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Apelianto nuomone, minėti įrodymai galėtų patvirtinti ir jo argumentus apie tai, kad atsakovas ne kiekvieną savaitę suteikdavo jam BVK 128 straipsnio 1 dalyje numatytas dvi poilsio dienas.
8. Įmonės 2012 m. balandžio 30 d. raštas Nr. 2-194 patvirtina, kad apeliantas turėjo priemokų už papildomus darbus ir už darbo apimčių padidėjimą. Todėl atsakovo atlikti išskaitymai iš atlyginimo nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. kovo mėn. buvo atlikti pažeidžiant BVK 132 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės įmonė prie Alytaus pataisos namų su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą (II t., b. l. 195–197) grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir jo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas paaiškina, kad: Skiediklio 646 naudojimą gaminių nuriebalinimui prieš juos dažant (kiekį ir chemines savybes) tyrė Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija ir nustatė juos priimtinais dirbančiųjų sveikatai. Pareiškėjas nedažė produkcijos, o ruošė ją dažymui, dažniausiai tik patalpindamas ją į nuriebalinimo vonią, t. y. visiškai nieko nedarydamas su gaminių paviršiumi, todėl lyginti dažymo ir paruošimo dažyti produkcijos paviršius neįmanoma. Priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui kartu su atsakovo atsiliepimu buvo pateikta Įmonės direktoriaus 2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 4-7 „Dėl nuteistųjų apmokymo“ kopija. Darbo vietoje netaikant vienetinio apmokėjimo, neatliekama ir produkcijos kiekio apskaita, todėl nustatyti, koks kiekis pagamintos produkcijos buvo kokybiškas ir koks ne, Įmonė negali. Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 4 d. pateikiant dokumentus ir įrodymus administracinėje byloje, be kita ko, buvo pateiktas ir Įmonės direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 4-130 „Dėl nuteistųjų paskyrimo į darbą ir apmokėjimo“, kuriuo pareiškėjas buvo paskirtas dirbti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. tais aspektais, kurie susiję su jo įdarbinimo Valstybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų aplinkybėmis, t. y. kenksmingais darbo aplinkos veiksniais, apmokėjimu už darbą, darbo ir poilsio laiko režimu, išskaitymais iš darbo užmokesčio.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad CK 6.271 straipsnio prasme nenustatyti pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai.
Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai ir objektyviai, netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti įrodymus, priėmė neobjektyvų sprendimą.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelti klausimai yra susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.) arba nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes byloje nėra. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino bylą procesinės teisės normų taikymo aspektais ir dėl galimo ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies taikymo.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai yra susiję su teismo pareiga nustatyti visas bylai svarbias aplinkybe ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti bei įrodymų vertinimu.
Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 81 straipsnio nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar jų išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti). Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai užtikrino aktyvaus teismo principą siekiant nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). Teismas bylos ruošimo nagrinėjimui stadijoje įpareigodamas atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą, taip pat įpareigojo pateikti pareiškėjo skunde nurodytus ir visus kitus su jo iškeltu ginču susijusius dokumentus (ABTĮ 68 str. 1 d. 3 p.). Atsakovo atstovui pateikus atsiliepimą su priedais (dokumentų paketu), teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. posėdžiuose bylos nagrinėjimą atidėjo nuspręsdamas išreikalauti papildomus įrodymus iš valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų bei Alytaus pataisos namų. Iš šių teismo posėdžių protokolų (1 t., b. l. 160–162, 2 t., b. l. 112–113), taip pat iš teismo 2013 m. spalio 1 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. raštų atsakovo atstovams, kuriais teismas persiuntė pareiškėjo prašymus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo (1 t., b. l. 165–167, 2 t., b. l. 101–103), matyti, kad juose pareiškėjas teikė prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir jie iš esmės buvo patenkinti ta apimtimi, kuria įrodymų išreikalavimas buvo susijęs su byla ir yra įmanomas objektyviai (tokie dokumentai egzistuoja). Pažymėtina, kad dėl dalies pareiškėjo prašymų dokumentai į bylą negalėjo būti pateikti, nes (pav., atsakovo atstovo 2013 m. spalio 16 d. rašte nurodyta, kad taikant laikinį darbo apmokėjimą nudažytos produkcijos plotas nebuvo nurodomas darbo užmokesčiui skirtuose įmonės dokumentuose, todėl įmonė negali pateikti duomenų apie nudažytos produkcijos plotus; 2013 m. gruodžio 10 d. rašte nurodyta, kad pagal anksčiau pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjo darbo vietoje nepriimtina rizika nenustatyta, apsaugos priemonės nenumatytos ir įmonė negali pateikti įrodymų, kad ji žinojo apie kenksmingus veiksnius ir neaprūpino pareiškėjo būtinosiomis apsaugos priemonėmis). Įvertinusi minėtus bylos duomenis teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymų dėl įrodymų išreikalavimo vertina kaip neatitinkančius tikrovės, nes prašymai buvo išspręsti ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas, teikdamas prašymus dėl dokumentų, kurie jam žinomai neegzistuoja, procesine prasme elgiasi nesąžiningai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kaip neišreikalautus nurodo ir kai kuriuos dokumentus, kurie yra byloje (pav., D. J. paskirtas mokiniu šaltkalviu – remontininku VĮ prie Alytaus PN direktoriaus 2011 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 4-7, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvertintas kaip vienas iš įrodymų, 1 t., b. l. 119).
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, pasisakė visais esminiais ginčui aktualiais aspektais, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Nenustačius procesinės teisės pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų padaręs nagrinėdamas bylą (jei jie būtų nustatyti, apeliacinės instancijos teismas turėtų būti nustatyta ir tai, ar dėl padarytos pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla), apeliacinės instancijos teismui taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 200 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein v. Switzerland, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom). Nagrinėjamu atveju apeliantas iškėlė abejonę dėl teismo sprendimo galimo neobjektyvumo iš esmės dėl to, kad teismas, pasak apelianto, nepatenkino jo prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, neištyrė bylos aplinkybių visapusiškai ir objektyviai, tačiau šie apelianto argumentai yra paneigti pirmiau išdėstytais argumentais. Apeliantas nepateikė pagrįstu ir patikimų duomenų, kurie teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo išvadoms, kad buvo padarytas pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir daryti išvadas, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui saugių darbo sąlygų jo darbo vietoje, t. y. kad elgėsi neteisėtai. Teismas neturi pagrindo abejoti 2010 m. lapkričio 4 d. Įmonės profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 1 duomenimis dėl Baldų gamybos baro, dažytojų milteliniu būdu darbo vietos prie Miltelinio dažymo linijos profesinės rizikos veiksnių įvertinimo, kuriame rizika įvertinta pagal 27 profesinės rizikos veiksnius, tarp jų fizikinius ir cheminius, ir nustatyta, kad rizika leistinų dydžių ribose yra priimtina, taip pat neturi pagrindo abejoti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Profesinės rizikos vertinimo skyriaus 2010 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. S-RV-29 su priedais (tyrimų ir matavimų protokolais) apibendrintais cheminių tyrimų bei fizikinių veiksnių 2010 m. lapkričio 3–4 d. matavimų duomenimis, kurie neviršijo ribinių dydžių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareiškėjo darbo apmokėjimo buvo taikomos specialiosios teisės normos (Bausmių vykdymo kodeksas, Suimtųjų ir nuteistųjų darbo tvarkos aprašas) pagal kurias pareiškėjui suteikto darbo apmokėjimas (taikant valandinį tarifinį atlygį) ir jo apskaita, bei išskaitos iš darbo užmokesčio (BVK 132 str.) atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimą pagrįstumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime išdėstė išsamius motyvus, iš kurių matyti, kad atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dar kartą tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako. Tuo labiau, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių esminių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, o tik pakartoja tas aplinkybes, kurias buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir teismas jas motyvuotai įvertino pagal byloje esančius įrodymus ir teisės aktų nuostatas, taip pat nepagrįstai iš naujo kelia tuos pačius įrodymų pateikimo į bylą klausimus, kurie, kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismo buvo išspręsti ir atsakovo atstovo turimi (realiai egzistuojantys ar egzistavę) su ginčo esme susiję dokumentai į bylą buvo išreikalauti ir teismo įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl CK 6.271 straipsnio prasme valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą (turtinę ir/ar neturtinę). Nenustačius esminės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis