Civilinė byla Nr. 3K-3-45/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01116-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 114.8.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. P. (V. P.) ir T. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakuolė“ ieškinį atsakovams V. P. ir T. P. dėl tarpusavio atsiskaitymų akto pripažinimo niekiniu (nesudarytu), skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vakuolė“ dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo V. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi UAB „Vakuolė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Šio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vakuolė“ kreditorių sąrašas, o 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas BUAB „Vakuolė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti UAB „Vakuolė“ ir V. P. 2009 m. balandžio 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimų aktą (toliau – Aktas) pagal 2000 m. rugsėjo 19 d. Paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis) niekiniu (nesudarytu); priteisti solidariai iš atsakovų V. P. ir T. P. 100 000 Lt skolos, 13 200 Lt delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.  Jis nurodė, kad su atsakovu V. P. sudarė Paskolos sutartį, kuria jam paskolino 480 000 Lt, iš kurių 380 000 Lt buvo grąžinti. Ieškovas 2011 m. birželio 6 d. pranešimu Paskolos sutartį nutraukė ir paprašė atsakovo  grąžinti likusią paskolos dalį  (100 000 Lt) iki 2011 m. birželio 15 d. Atsakovas šios skolos negrąžino nurodydamas, kad vadovaujantis Aktu šalys yra visiškai atsiskaičiusios.

Ieškovo teigimu, Aktas yra suklastotas, dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Paskolos sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad paskola grąžinama įskaitant lėšas į paskolos davėjo sąskaitą, todėl atsakovai privalėjo grąžinti paskolą sutartyje nustatytu būdu (pinigais), o norėdami prievolę įvykdyti kitu būdu, privalėjo tai suderinti su ieškovu. Atsakovas V. P. paskolos sutartį su ieškovu sudarė būdamas santuokoje su atsakove T. P., todėl atsako solidariai.

Atsakovas V. P. priešieškiniu prašė pripažinti Paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu. Jo teigimu, ieškovo pranešime apie vienašališką sutarties nutraukimą nurodytos aplinkybės (tai, kad dėl V. P atliekamas ikiteisminis tyrimas; kad šiuo metu V. P. neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto, nes įgytą santuokoje neatlygintinai perleido sutuoktinei; tai, kad yra išduoti vekseliai, pagal kuriuos gali būti pradėtas išieškojimas iš V. P. tretiesiems asmenims) nesudaro pagrindo taikyti Paskolos sutarties 3.3 ir 3.3.1 punktų nuostatų dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Atsakovas nurodė, kad ieškovas neprašė pateikti turtinę padėtį patvirtinančių duomenų, neįsitikino, ar yra grėsmė sutarties vykdymui, todėl ją vienašališkai nutraukė pažeisdamas atsakovo teises bei sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus, taip pat CK 6.218 straipsnyje nustatytą imperatyvųjį reikalavimą apie vienašališką sutarties nutraukimą pranešti kitai šaliai iš anksto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: pripažino Paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog Aktas yra suklastotas, todėl negaliojantis, jis patvirtintas UAB „Vakuolė“ antspaudu bei vyriausiosios buhalterės parašu, be to, šio dokumento tikrumas yra patvirtintas notaro. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ieškovas nepaneigė atsakovo teiginio, jog pastarasis 100 000 Lt skolą yra grąžinęs.

Teismas sutiko su atsakovų teiginiais, kad T. P. į bylą atsakove įtraukta nepagrįstai, nes ieškovas neįrodė, jog Paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais, todėl sutuoktinė solidariai neatsako.

Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas pažymėjo, kad UAB „Vakuolė“ bankroto administratorius nepasinaudojo Įmonių bankroto įstatymo jam suteikta teise per 30 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nebevykdyti šalių sudarytos Paskolos sutarties, taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, susijusių su atsakovo neteisėta veika, kuri keltų grėsmę sutarties vykdymui, todėl tai negalėjo būti pagrindas vienašališkai ją nutraukti. Ieškovas sutarties nutraukimo metu nebuvo susipažinęs su atsakovo turtine padėtimi, taip pat nepateikė įrodymų, kad jo nurodytuose vekseliuose yra padaryti vykdomieji įrašai ir pagal juos būtų pradėtas išieškojimas iš atsakovo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas, nutraukdamas Paskolos sutartį, nesilaikė įstatyme nustatytos nutraukimo tvarkos įspėti atsakovą per trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis), todėl tai sudaro pagrindą nutraukimą pripažinti neteisėtu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Vakuolė“ apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atsakovų priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino Aktą niekiniu ir negaliojančiu, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 100 000 Lt  skolos, 8600 Lt  delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, kuris buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi, V. P. pripažino kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskyrė dvejų metų bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Teismas rėmėsi kriminalistinio tyrimo išvadomis, kad Akto kopijoje esantys du UAB „Vakuolė“ atspaudai skiriasi tarpusavyje pagal šiuose atspauduose esantį raidžių šriftą, dydį; kad šiame dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad tą aktą sudarė ir pasirašė V. P. ir UAB „Vakuolė“, atstovaujama bendrovės vyriausiosios buhalterės V. B.. Iš Akto kopijos teismas nustatė, kad V. B. parašas yra akivaizdžiai suklastotas, be to, akivaizdžiai skiriasi dviejų to paties turinio antspaudų šriftai, esantys šių antspaudų atspauduose.

Remdamasi baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo BUAB „Vakuolė“ reikalavimas pripažinti Aktą nesudarytu, naikintina, pripažįstant, kad šis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas bankrutuojanti įmonė turi teisę nevykdyti tų bendrovės sudarytų sutarčių, kuriose ji yra skolininkė, tačiau šio įstatymo normos nesuteikia galimybės nutraukti sutarčių, kai bankrutuojanti įmonė yra kreditorė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Paskolos sutartis prieš terminą nutraukta vadovaujantis 3.3 ir 3.3.1 punktais (iškilus grėsmei sutarties vykdymui). 

Priešieškinį dėl Paskolos sutarties nutraukimo pareiškė atsakovai, todėl jie, o ne ieškovas, privalėjo paneigti, kad grėsmės sutartinių prievolių įvykdymui nėra, kad atsakovas V. P., perleidęs visą nekilnojamąjį turtą sutuoktinei, turi pakankamai lėšų, turtinių teisių ar kito turto, iš kurio galėtų įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tokių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo, todėl kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pareigą įrodyti atsakovo V. P. turtinę padėtį perkėlė ieškovui BUAB „Vakuolė“.  Nors ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad atsakovas yra laidavęs už UAB „Balt Energo Group“ išduotus vekselius 5 722 576,69 euro ir 8 643 959 JAV dolerių sumai, tačiau atsakovas šio fakto neneigė, todėl ieškovas turėjo teisę ir šiuo pagrindu vienašališkai prieš terminą nutraukti Paskolos sutartį (CK 6.217, 6.219 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovas, prieš nutraukdamas Paskolos sutartį, nesilaikė įstatyme nustatyto trisdešimties dienų įspėjimo termino, nesudaro pagrindo pripažinti, jog vien dėl šios nuostatos nesilaikymo sutartis laikytina nenutraukta. Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino priešieškinį ir pripažino vienašališką ieškovo BUAB „Vakuolė“ Paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu, todėl šią teismo sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – priešieškinį atmetė.

Pripažinęs, kad Paskolos sutartis vienašališkai nutraukta teisėtai, o duomenų apie atsakovo atsiskaitymą nėra, teismas priteisė 100 000 Lt skolos ir 8600 Lt delspinigių bei procesines palūkanas ieškovo naudai. Vadovaudamasis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su namo Kaune įsigijimu (liudytojų parodymai), Nekilnojamojo turto registro duomenimis dėl šio vertės (598 550 Lt) bei atsižvelgdamas į mokėjimo pavedimą, kuriuo atsakovė T. P. grąžino  76 800 Lt paskolos, teismas sprendė, kad atsakovų atsakomybė pagal sutartinę prievolę yra solidari.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai V. P. ir T. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.219 straipsnio taikymo bei aiškinimo. Vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Šis imperatyvas šalių susitarimu negali būti panaikintas.  Nagrinėjamu atveju ieškovas apie vienašalį sutarties nutraukimą atsakovui pranešė 2011 m. birželio 6 d. pranešimu, kuriame nurodyta, kad Paskolos sutartis nutraukiama nuo tos pačios dienos. Tokie ieškovo veiksmai neatitinka CK 6.218 straipsnyje nustatytų imperatyviųjų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad Paskolos sutartis nutraukta nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

Be to, įstatyme vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai siejami su kitos šalies padarytu esminiu sutarties pažeidimu (sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Paskolos sutartis galiojo iki 2020 m. rugsėjo 19 d., jos 3.3 punkte ir 3.3.1 papunktyje nustatyta, kad, sutarties vykdymo metu iškilus grėsmei, paaiškėjus, kad paskolos gavėjas suteikė klaidingą ar neišsamią informaciją (arba visai jos nepateikė), paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, nelaukdamas paskolos grąžinimo termino pabaigos. Ši nuostata  atitinka CK 6.219 straipsnyje įtvirtintą normą, suteikiančią šaliai teisę nutraukti sutartį, jeigu iki jos įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių galima numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.619 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje  Nr. 3K-7-297/2012).

Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad ieškovas  būtų davęs atsakovui kokį nors terminą ieškovo abejonėms dėl galėjimo įvykdyti Paskolos sutartį pašalinti, taigi, laikytinas pažeidusiu pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, kad sutarties vykdymas būtų realus ir ekonomiškas. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdų ir esminį sutarties pažeidimą (paskolos negrąžinimą laiku) sieja su turto perleidimu atsakovei T. P., nors  sprendime konstatuoja, kad atsakovų V. P. ir  T. P. prievolė yra solidari. Taigi, nuosavybės perleidimo sandoris, sudarytas atsakovų, neturi jokios įtakos paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Kauno apygardos teisme priimtas ieškovo AB „Ūkio bankas“ ieškinys atsakovams, kuriuo prašoma priteisti skolos dalį, atsiradusią UAB „Balt Energo Group“ išrašyto ir V. P. laiduoto 3 962 959,14 JAV dolerio paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu.  Kauno apylinkės teisme taip pat nagrinėjama civilinė  byla  pagal  V. P. ieškinį  atsakovui  AB  „Ūkio bankas“, kuriuo  prašoma pripažinti negaliojančiu kitą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį  V. P. besąlygiškai privalo sumokėti 4 077 300 JAV dolerių. Teismas konstatavo, kad  ieškovas, turėdamas informacijos apie atsakovo vekselių išrašymą didelėms sumoms, jam neturint nekilnojamojo turto, turėjo teisę ir šiuo pagrindu vienašališkai prieš terminą nutraukti Paskolos sutartį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad būsimas Paskolos sutarties pažeidimas akivaizdus ir esminis, nors  kol kas nėra pagrindo teigti, jog pirmiau nurodytos civilinės bylos pasibaigs V. P. nenaudai. Taigi, teismas negalėjo daryti prielaidomis pagrįstų išvadų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.619 straipsnį, nes nepagrįstai išplėtė jo taikymą, iš esmės paneigdamas CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties privalomumo principą bei nepaisydamas teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad vienašališkam sutarties nutraukimui CK 6.219 straipsnio pagrindu turi egzistuoti tam tikros sąlygos, viena kurių – akivaizdžiai gresiantis esminis sutarties pažeidimas.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas priešieškinis, nes bylą nagrinėjant šioje instancijoje jau buvo išnagrinėta ir paskelbta apeliacinės instancijos teismo nutartis V. P. baudžiamojoje byloje, kurioje apeliacinės instancijos teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį ir V. P. buvo suimtas. Dėl to kasatoriai negalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimo  apeliacinėje instancijoje, kol baudžiamojoje byloje procesiniai sprendimai bus apskųsti kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį vertino kaip prejudicinę reikšmę turintį įrodymą šioje byloje.  Kasatorių nuomone, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad apkaltintas asmuo dar nėra pasinaudojęs kasacinio skundo teise ir kad tokios teisės įgyvendinimą pasunkino suėmimas bei atsakovui atlikta širdies operacija. Taigi, teismui buvo pagrindas abejoti, ar apkaltinamasis nuosprendis nebus pakeistas, ar vertinti jį kaip turintį prejudicinę galią ne per anksti.

Ieškovas BUAB „Vakuolė“ su atsakovų kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.219 straipsnio aiškinimo ir taikymo. CK 6.220 straipsnyje įtvirtinta šalies teisė, bet ne pareiga reikalauti iš kitos sutarties šalies patvirtinimo, kad ši tinkamai įvykdys sutartį. CK 6.220 straipsnyje įtvirtinta norma suteikia galimybę tinkamai įgyvendinti CK 6.219 straipsnio nuostatas tada, kai sutarties šalis nežino konkrečių aplinkybių, iš kurių gali numanyti apie gresiantį sutarties nevykdymą. Kai šalis dėl neįvardijamų konkrečių aplinkybių mano, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, ji  turi teisę pareikalauti iš kitos šalies patvirtinimo apie tinkamą sutarties įvykdymą, kaip numatyta CK 6.220 straipsnyje. O CK 6.219 straipsnyje nustatyta galimybė nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu iš konkrečių aplinkybių (kurios šiuo atveju buvo nurodytos atsakovams siųstame pranešime) sutarties šalis gali numanyti, bet ne būti absoliučiai tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012), kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.

Šioje byloje ieškovas nurodė, o apeliacinės instancijos teismas kaip konkrečias aplinkybes, dėl kurių ieškovas pagrįstai gali tikėtis sutarties nevykdymo iš kitos šalies, pripažino faktus, kad:  1)        dėl V. P. atliekamas ikiteisminis tyrimas; 2) V. P. neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto, nes įgytą santuokoje neatlygintinai perleido sutuoktinei; 3) V. P. yra laidavęs už UAB „Balt Energo Group“ išduotus 5 722 576,69 euro ir 8 643 959 JAV dolerių vekselius, kurių pagrindu gali būti pradedamas išieškojimas. Šios aplinkybės galėjo suponuoti ieškovo įsitikinimą, kad kasatoriai pažeis paskolos sutartį. Esant tokiai situacijai, nėra jokios būtinybės ir (ar) reikalingumo reikalauti patvirtinimo CK 6.220 straipsnio pagrindu.

Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad sutarties vykdymo metu iškilus grėsmei, paaiškėjus, kad paskolos gavėjas suteikė klaidingą ar neišsamią informaciją (arba visai jos nepateikė), paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, nelaukdamas paskolos grąžinimo termino pabaigos (Sutarties 3.3, 3.3.1 punktai, todėl, atsiradus aplinkybėms, kurios kelia grėsmę tinkamam sutarties vykdymui, ieškovas pirmiau nurodytomis sutarties nuostatomis pasinaudojo.

Dėl proceso teisės normų. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorių nurodomas CPK 175 straipsnis yra netekęs galios nuo 2011 m. lapkričio 1 d., todėl jis negali būti pažeistas ir turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui.

Teisė į kasaciją yra proceso dalyvio teisė, bet ne pareiga (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Nuo 2013 m. balandžio 8 d., kai buvo priimta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, kuria buvo atmestas V. P. apeliacinis skundas, iki 2013 m. gegužės 15 d. (skundžiamo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo data) kasatoriai neinformavo teismo apie ketinimus skųsti įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį kasacine tvarka, bylos atidėti neprašė. Galiojančios teisės normos nenustato, kad Lietuvos apeliacinis teismas privalėtų nenagrinėti civilinės bylos apeliacine tvarka tol, kol kasacine tvarka nebus išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra nustatyti faktai, reikšmingi civilinės bylos nagrinėjimui. Faktas, kad V. P. buvo suimtas ligoninėje po jam atliktos širdies operacijos, taip pat nėra pagrindas abejoti įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu ar jo prejudicine galia. Priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas būtų pažeidęs CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, jeigu įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio nebūtų vertinęs kaip prejudicinę reikšmę turinčio įrodymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

              Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai bylą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas vertino ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus, kasacinis teismas pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

              Nagrinėjamoje byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienašališką sutarties nutraukimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.  Dėl jų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

Dėl aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, prejudicinės galios civilinėje byloje

Nagrinėjamoje byloje atsakovas (kasatorius V. P.) savo skolininko prievolės ieškovui dėl 100 000 Lt įvykdymą grindė 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal paskolos sutartį Nr. 4 suderinimo aktu, kartu neigdamas ieškovo teiginius dėl šio atsiskaitymo akto suklastojimo, kvalifikavimo niekiniu ir nepatvirtinančiu prievolės įvykdymo. Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant teismo procesinį sprendimą jau buvo įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendis, kuriuo konstatuota, kad V. P. suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal paskolos sutartį Nr. 4 suderinimo aktą. Apeliacinės instancijos teismas teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes kvalifikavo prejudiciniais faktais, t. y. neįrodinėtinomis, nes nustatytos teismo nuosprendžiu, aplinkybėmis. Dėl to kolegija visų pirma pasisako dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto, įtvirtinančio atleidimą nuo įrodinėjimo, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.          

CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama šią proceso teisės normą, yra konstatavusi, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir  kt.  v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008).

Pagal nagrinėjamoje byloje  nustatytas aplinkybes yra akivaizdus CPK 182 straipsnio 3 punkto taikymo poreikis ir pagrindas, nes įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuoti būtent atsakovo       V. P. nusikalstami veiksmai, dėl kurių atsirado civiliniai teisiniai padariniai. 

Minėta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2013 m. balandžio 18 d., V. P. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Vakuolė“ direktoriumi ir kasininku, suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4, sudarytą 2000 m. rugsėjo 19 d., suderinimo aktą ir taip apgaule išvengė sutartinės didelės vertės – 100 000 Lt – turtinės prievolės, padarydamas UAB „Vakuolė“ 100 000 Lt turtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi, išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą, taip pat nustatyti  pirmiau nurodyto dokumento – 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal paskolos sutartį Nr. 4 suderinimo akto – suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo sukčiavimo tikslu faktai, bei kad nusikalstamus veiksmus atliko V. P.. Tai, kad kolegija nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip nusikaltimą, pasibaigusį pasikėsinimo stadijoje, nepanaikina CPK 182 straipsnio 3 punkto taikymo pagrindo, nes nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai, kurių pagrindu atsirado civiliniai teisiniai padariniai. Taigi teismo nuosprendžiu buvo konstatuoti atsakovo nusikalstami veiksmai, dėl jų atsirado civiliniai teisiniai padariniai, kas atitinka CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatytą kvalifikaciją, t. y. buvo nustatyta, kad atsakovas suklastojo 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal paskolos sutartį Nr. 4 suderinimo aktą. Tai reiškia, kad jo prievolė ieškovui pagal 2000 m. rugsėjo 19 d. paskolos  sutartį nėra įvykdyta, todėl suderinimo aktas pagrįstai pripažintas niekiniu (CK 1.78 straipsnis). 

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų

Kasatorius neginčija ieškovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau nurodo, kad nutraukti sutartį nebuvo faktinio pagrindo. Be to, kasatoriaus teigimu,  sutartis nutraukta pažeidžiant CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. nesilaikant vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (be privalomo išankstinio pranešimo kitai šaliai apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą terminą, o jei terminas nenurodytas, – pareigos pranešti prieš trisdešimt dienų) bei nenustačius CK 6.219 straipsnyje įtvirtintų sutarties nutraukimo sąlygų.

Kolegija sutinka, kad, vertinant ieškovo atliktas sutarties nutraukimo procedūras formaliai ir atskirai nuo bylos aplinkybių, galėtų būti pripažinta, kad sutarties nutraukimas nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos prieš trisdešimt dienų pranešti apie sutarties nutraukimą yra teisiškai ydingas, tačiau šis pažeidimas nagrinėjamos bylos atveju negali būti vertinamas taip, kad apskritai suponuotų išvadą dėl sutarties nutraukimo  neteisėtumo. Pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, kasacinio teismo konstatuota, kad,  nustatant 30 dienų terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių. Tuo atveju, kai sutarties šalis šį terminą pažeidžia ir kita šalis tuo grindžia savo reikalavimą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, teismas turi spręsti, o atitinkamai šalims atsiranda pareiga įrodyti, kad tokio termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir kad šiuo pagrindu panaikinti sutarties vienašališką nutraukimą yra tikslinga šalių civilinių teisių gynimo aspektu, siekiant šalių civilinių teisinių santykių stabilumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. ir kt.  v. UAB  „Olympic Gym“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2004). Taigi, pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies (nagrinėjamo ginčo atveju – atsakovo) civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatyto termino pranešti apie sutarties nutraukimą pažeidimas lėmė kasatoriaus teisių pažeidimą, atėmė iš jo galimybę vykdyti sutartį bei kad sutartis nutraukta nenustačius CK 6.219 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Šios teisės normos aiškinimas ir jos turinio atskleidimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-7-297/2012. Tiek kasatorius kasaciniame skunde, tiek ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nutartyje pateiktus išaiškinimus pateikia kaip atitinkančius jų teisinę poziciją pagal atitinkamas nustatytas bylos  faktines aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad ieškovo nurodytos ir byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai dėl ieškovo teisės nutraukti sutartį su atsakovu, pripažinimui, kad ši teisė buvo įgyvendinta iš esmės nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė byloje aktualias sutarties nutraukimo pagrindą ir tvarką reglamentuojančias teisės normas (CK 6.217, 6.219–6.220 straipsniai). Teismas nustatė ir nurodė aplinkybes, kurios neabejotinai sudarė pagrindą išvadai apie iš anksto numatomą sutarties neįvykdymo atvejį – tai paties atsakovo sukurta turtinė padėtis perleidžiant nuosavybės teise priklausantį turtą, eliminuojanti galimybę savo lėšomis įvykdyti prievolę kreditoriui, nepateikti įrodymai apie galimybę patvirtinti tinkamą sutarties įvykdymą (CK 6. 220 straipsnis). Kita vertus, ir kitos byloje nustatytos aplinkybės (kad paskutinį mokėjimą pagal paskolos prievolę atsakovas atliko 2007 m. lapkričio 10 d., o vėliau, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, suklastojo 2009 m. balandžio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų pagal sutartį Nr. 4 aktą) patvirtina atsakovo vengimą, netgi atliekant nusikalstamus veiksmus, įvykdyti paskolos prievolę ieškovui, o tai neabejotinai teikia pagrindą išvadai apie poreikį nutraukti sutartį dėl kitos šalies atlikto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes bei taikė aktualias teisės normas nepažeisdamas CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 349 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, lemiančių apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimą. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta  44,34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 2541 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam iš kasatorių už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme  priteistina 2000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių  V. P. (duomenys neskelbtini) ir T. P. (duomenys neskelbtini) po  22,17 Lt (dvidešimt du litus 17 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš kasatorių  V. P. (duomenys neskelbtini) ir T. P. (duomenys neskelbtini) po  1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo BUAB „Vakuolė“ (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Birutė Janavičiūtė             

              Virgilijus Grabinskas

              Algis Norkūnas