Administracinė byla Nr. eA-26-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02433-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3; 12.15.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 23 d. sprendimą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr.(21.222)FR0682-256 (toliau – ir Sprendimas); 3) nustatyti, jog pareiškėjas neturi 6 675,00 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos, bei nustačius neegzistuojant nepriemokos, nustatyti, jog neskaičiuotini delspinigiai; 4) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr.(21.222)FR0682-256 paskirtą 2 003,00 Eur baudą, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur skundžiamu Sprendimu, nesant mokesčių mokėtojo padarytam pažeidimui.

2.       Pareiškėjas nesutiko su ginčijamais sprendimais. Teigė, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė metinės pajamų mokesčių deklaracijos ir tvirtino, kad remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalimi, jis neprivalėjo teikti minėtos deklaracijos, nes negavo jokių pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, o GPM permokos, kurią galėtų susigrąžinti, neturėjo. Nurodė, kad 2013 m. jo įplaukos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais sudarė 549 417,38 Lt, o išlaidos 545 123,76 Lt, t. y. pajamos viršijo išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma. Pažymėjo, jog 2013 m. siekdamas padengti laikiną pinigų trūkumą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkais buvo pareiškėjas ir jo motina, skolinosi iš motinos pinigines lėšas bendrovės apyvartinėms lėšoms. Tais pačiais metais paskolą grąžino, dėl to ji nebuvo deklaruota. Pareiškėjo teigimu, jis neprivalėjo deklaruoti šio sandorio Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 42 (1) straipsnio nustatyta tvarka, nes pasibaigus kalendoriniams metams šis sandoris buvo įvykdytas ir pasibaigęs. Inspekcijai patikrinimo metu buvo pateikta informacija tiek apie pareiškėjo su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek iš kredito įstaigų pasiskolintas lėšas, kurias pareiškėjas panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinėms lėšoms, dėl to, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino pareiškėjo ir jo motinos sudarytos paskolos sutarties bei nevertino jos visų aplinkybių ir įrodymų kontekste.

3.       Pareiškėjo tvirtinimu, Inspekcija atsisakė tirti pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, nuspręsdamas mokesčių mokėtojo nenaudai, tokiu būdu pažeisdamas teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principus. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo 74 249,17 Eur grynųjų pinigų likutį, o 2015 m. gruodžio 31 d. – 92 886,87 Eur. Todėl tai, pareiškėjo nuomone, parodo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo pajamos viršijo išlaidas ir jis niekada nenaudojo Inspekcijos patikrinimo akto projekte nustatyto grynųjų pinigų likučio – 15 226,45 Lt (44 029,90 Eur).

4.       Pareiškėjas taip pat nesutiko su paskirta 2 003 Eur GPM bauda, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur. Pareiškėjo teigimu, jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikiamą informaciją, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam paskirta net 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas neleidžia kuo tiksliau apskaičiuoti pareiškėjo mokestinės prievolės, o atvirkščiai buvo siekiama lengviausiu būdu paskaičiuoti kuo didesnę GPM sumą, ignoruojant, kad skaičiuojant mokesčius galima taikyti kelis, o ne vieną vertinimo metodą. Teigė, jog mokesčių administratorius visiškai nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, kad pareiškėjas tiriamuoju laikotarpiu, turėjo nepadengtų įsiskolinimų kreditoriams ir kredito įstaigoms.

5.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo banko sąskaitose vykusias pinigines operacijas nustatyta, jog nuo 2008 m. banko sąskaitose vyko tarpusavio atsiskaitymai tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atlikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo metu, pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, informacijos ir juridinę galią turinčių dokumentų pagrindžiančių sudarytus sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė, tačiau gavus Inspekcijos nurodymą, pareiškėjas pateikė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, suvestinių apskaitos registrų pateikti tik fragmentai. Iš pareiškėjo pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas 2012–2015 m. buvo bendrovės atskaitingu asmeniu ir naudojo asmenines lėšas (grynaisiais pinigais, vykdė atsiskaitymus su bendrovės tiekėjais per asmenines bankų sąskaitas) su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui iki 2017 m. gruodžio 31 d. suteikti paskolą, kurios dydis negali viršyti 200 000 Lt, visam sutarties laikotarpiui numatytos 5 proc. metinių palūkanų dydis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d. išleido 34 810,46 Lt kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117 215,99 Lt grynųjų pinigų sumą, kurios dalis, t. y. 113 944,01 Lt panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 32 71,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152 026,45 Lt išlaidų.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlikto mokestinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nenurodė tiriamojo laikotarpio pradžioje ir pabaigoje (2012 m. sausio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d.) turėtų santaupų. Anot atsakovo, patikrinimo metu, pagrįsdamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtas santaupas grynaisiais pinigais pateikė 1994 m. (3 sutartis) ir 2005 m. (1 sutartis) sudarytas nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, bei 2007 m. sudarytą paskolos sutartį. Įvertinus pareiškėjo pateiktų 1994 metais sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių duomenis nustatyta, kad pareiškėjas sudarytų sutarčių pagrindų gavo 153 100 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, tačiau šio turto įsigijimo išlaidų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė ir 153 100 Lt nedeklaravo, todėl patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti ne didesnį nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas arba 100 000 Lt kartu. Patikrinimo metu įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004 m. pradžioje turėtas santaupas 100 000 Lt, 2004 – 2012 m. gautas pajamas – 1 397 216,89 Lt, patirtas išlaidas – 1 837 472,57 Lt bei lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitose – 36 16,07 Lt ir grynaisiais pinigais – 28 06,87 Lt, nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2004–2012 m. viršijo pajamas 346 678,62 Lt suma, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2004–2012 m. išlaidoms padengti naudojo kitas pajamas iš nenustatytų lėšų šaltinių. Patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 3 616,07 Lt santaupų banke ir 2806,87 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013 metų pradžioje turėtas santaupas, 2013 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei turėtas santaupas 2013 m. pabaigoje nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 152 026,45 Lt viršijo disponuojamas pajamas. Išnagrinėjus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykdytas operacijas grynaisiais pinigais nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. nepakako lėšų asmeninėms banko sąskaitoms papildyti, atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ir paslaugų tiekėjais. Todėl patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis padaryta išvada, kad pareiškėjas nustatytoms išlaidoms padengti naudojo kitas nedeklaruotas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Įvertinus pareiškėjo 2013 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas – 25 914,32 Lt, išskaičiuotą GPM – 3 375 Lt, pritaikius 1 800 Lt MNPD, nuo gautų kitų su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamų – 152 026,45 Lt pareiškėjui apskaičiuota 6 674,58 Eur mokėtina GPM suma. Atsakovas teigė nustatęs, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 25 d. patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir turėtas santaupas, todėl padarė išvadą, kad šios išlaidos buvo dengiamos pajamomis, kurių šaltiniai yra nežinomi.

8.       Dėl paskolos sutarties, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Pabrėžė, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl atsakovo nuomone, paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

9.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas realų 160 000 Lt gavimo pagal 2013 m. vasario 1 d. sudarytą paskolos sutartį su motina faktą grindė paskolos sutartimi, bei paties pareiškėjo paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė. Teigė, jog mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo gautos 160 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2013 m., todėl tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis, pareiškėjo paaiškinimai nepagrindė pajamų gavimo iš motinos fakto. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė informacijos apie 2013 m. vasario 1 d. sudarytą 160 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal MAĮ 421 straipsnio 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negalėjo būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo 160 000 Lt pajamų gavimo faktas.

10.       Dėl baudų ir delspinigių atsakovas nurodė, kad Inspekcijos sprendimas ir jame nustatytos faktinės aplinkybės yra patvirtintos Komisijos sprendimu, kuri sprendime nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikti pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimai yra pagrįsti byloje surinktais rašytiniais dokumentais, todėl MAĮ nėra numatyta galimybių neskirti baudų ir (ar) neskaičiuoti delspinigių.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde dėstomus argumentus ir paneigiančių Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2020 m. birželio 23 d. sprendimo ir VMI 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr.(21.222)FR0682-256 teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo įgaliotas atstovas gavo 2019 m. rugsėjo 6 d. Inspekcijos patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-310, pagal kurį iš viso už 2013–2018 m. pareiškėjui buvo priskaičiuota 6 675 Eur mokėtina GPM suma. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis, pateikė Inspekcijai 2019 m. rugsėjo 29 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-256 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 6 675 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3 906,32 Eur GPM delspinigių ir bei skyrė 2 003 Eur (30 proc.) GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu 2020 m. kovo 25 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjo skundą 2020 m. birželio 23 d. sprendimu pakeitė Inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-256, t. y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 2 003 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 1 335 Eur GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos ir Inspekcijos sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtus sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos viršijo patirtas išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma (549 417,38 Lt – 545 123,76 Lt), taip pat teigė, kad Inspekcija neatsižvelgė į pareiškėjo jai pateiktą paskolos sutartį, kurios pagrindu pareiškėjo motina paskolino jam 160 000 Lt grynaisiais pinigais. Anot pareiškėjo, jis neprivalėjo deklaruoti gautos paskolos, kadangi paskola grąžinta tais pačiais 2013 m. Galiausiai, pareiškėjas nesutiko su jam paskirta 30 proc. dydžio GPM bauda.

15.       Teismas, remdamasis patikrinimo metu nustatytais faktais, proceso šalių rašytiniais paaiškinimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jis realiai grynaisiais pinigais iš savo motinos gavo 160 000 Lt pagal 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutartį. Iš byloje surinktų įrodymų buvo matyti, kad pareiškėjas gautos 160 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais nenurodė paaiškinimuose apie 2012–2014 m. gautas paskolas iš fizinių asmenų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. iš motinos banko pavedimu gavo 34 080,37 Lt, tačiau aiškindamas aplinkybes, pareiškėjas nenurodė apie kitą 2013 m. iš motinos gautą paskolą, nors abi paskolos buvo panaudotos pareiškėjo verslo veiklos užtikrinimui ir asmeniniams poreikiams patenkinti. Apie paskolą Inspekcija buvo informuota tik 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjo atstovo laiške, kai buvo susipažinta su patikrinimo akto projektu, o paskolos sutartis pateikta po patikrinimo akto priėmimo. Taigi, pareiškėjas jam MAĮ 42 (1) straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius neįvykdė, t. y. nepateikė tokio pranešimo Inspekcijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 42 (1) straipsnio 3 dalies nuostatas yra pažymėjęs, jog MAĮ 42 (1) straipsnio 1 dalies sąlygas atitinkančios paskolų sutartys, apie kurias mokesčių mokėtojas nepateikė centriniam mokesčių administratoriui informacijos, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo pajamų gavimo faktas (žr., pvz., 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019). Taigi, teismo vertinimu, tiek Komisija, tiek Inspekcija pagrįstai atsižvelgdama į tai, kad sandoris buvo nedeklaruotas, nevertino paskolos sutarties kaip pareiškėjo pajamų šaltinio. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog 160 000 Lt paskola buvo grąžinta tais pačiais, t. y. 2013 m., nagrinėjamu atveju neturėjo jokios reikšmės, nes pareiškėjas turėjo pateikti iki kalendorinių metų pabaigos informaciją apie pasiskolintas lėšas, nepaisant to, ar jos grąžintos ar ne. Taigi, pareiškėjui nepagrindus 160 000 Lt paskolos, gautos iš motinos, gavimo, teismo vertinimu, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjo pateiktą Inspekcijai paskolos sutartį atsižvelgti ir vertinti kaip pajamų šaltinį.

16.       Dėl 2013 m. gautų pajamų ir patirtų išlaidų, teismas pažymėjo, kad pagal patikrinimo metu surinktą informaciją nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. gavo 434 208,37 Lt pajamų, patyrė 442 170,16 Lt išlaidų. Inspekcija, įvertinusi sutuoktinių 2013 m. pradžioje turėtą grynųjų pinigų likutį ne banke, piniginių lėšų likutį banke, gautas pajamas, patirtas išlaidas bei piniginių lėšų likutį banke ir ne banke nustatė, kad sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Nustatė, kad pareiškėjui nepakako grynųjų pinigų banko sąskaitoms papildyti bei atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių ir paslaugų tiekėjais. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš banko sąskaitų nuo 2013 m. kovo mėn. reguliariai išsigrynindavo ženklias grynųjų pinigų sumas. Mokestinio patikrinimo metu šių išgrynintų lėšų panaudojimas nenustatytas, todėl buvo vertinta, kad šių sumų mokesčių mokėtojas neišleido ir sukaupė 142 579,91 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Inspekcija taip pat apskaičiavo, kad 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas galėjo turėti 256 367,52 Lt, o 2015 m. gruodžio 31 d. 92 886,87 Eur grynųjų pinigų likutį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir turėtas santaupas, vadinasi, šios išlaidos buvo dengiamos iš pajamų, kurių šaltiniai yra nežinomi. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo abejoti Inspekcijos atliktais pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimais, nes jie patvirtinti byloje surinktais rašytiniais įrodymais.

17.       Dėl pareiškėjui paskirtos baudos teismas, apžvelgęs MAĮ 139 ir 140 straipsnio, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjui pritaikyta 30 proc. GPM bauda, kurios suma siekė 2 003 Eur, o Komisijos sprendimu ši bauda sumažinta iki 1 335 Eur. Bauda pareiškėjui paskirta atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad mokesčiai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pažeidimo padarymo būdas). Teismas nurodė, kad įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai sumažino pareiškėjui Inspekcijos skirtą baudą iki 20 proc., kuri sudaro 1 335 Eur, ir sumažinti arba panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

18.       Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad tiek Komisija, tiek Inspekcija iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

19.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20.       Pareiškėjo nuomone, bylą nagrinėjusio teismo sprendimas priimtas vien formaliai, objektyviai ir išsamiai neištyrus bei neįvertinus visų byloje esančių ir proceso šalių pateiktų įrodymų ir neatskleidus bylos esmės. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje daro esminę loginę ir aritmetinę klaidą. Aritmetiškai atlikus veiksmus, nustatoma, kiek V. K. 2013 m. pinigų išlaidos viršija pinigų gavimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal GPMĮ 7 straipsnį pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais, 2013 m. V. K. pajamomis galima laikyti ne kažkurio vieno atskiro 2013 m. ketvirčio rezultatus, o tik visų 2013 m. rezultatus – 12 253,41 Lt. Mokesčių administratorius apskaičiuojant ginčijamą pareiškėjo 2013 m. papildomai mokėtiną GPM nesilaiko MAĮ 69 straipsnio nuostatų, mokesčio apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principo. Mokesčių administratorius grindžia savo išvadas formaliais skaičiavimais, neįsigilinus į bylos aplinkybes bei turinį – paėmė tik trumpą vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį ir nesiaiškino, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256 367,52 Lt (74 249,17 Eur) grynųjų pinigų likutį, neįvertino pareiškėjo tuo metu egzistuojančių įsipareigojimų, kurių grąžinti jis neturėjo galimybės. Taigi, teismas, priimdamas sprendimą absoliučiai ignoravo GPM normas, o sprendimą priėmė remdamasis tik išvedžiojamais ir spėliojimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, įstatymais, norminiais dokumentais ar kitu teisinę galią turinčiu dokumentu, galinčiu apmokestinti žmogaus realiai negautas pajamas; 

20.2.                      Taip pat teismas ignoravo MAĮ 10 straipsnio nuostatas, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo konkrečiu atveju faktinės bylos aplinkybės, pagrįstos rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad per 2013 metus pareiškėjas gavo 12 253,41 Lt pajamų. Pareiškėjo teismui pateiktame skunde nurodyti argumentai ir juos pagrindžiančios teisės normos teismo priimant skundžiamą sprendimą nebuvo įvertintos, apie jas net neužsimenama;

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas sutinka su Komisija, ir remiasi MAĮ 42 (1) straipsniu, kuriame reglamentuota, jog mokesčių mokėtojas esą turėjęs pranešti VMI apie sudarytus paskolos sandorius, kuriais remiasi 2013 m. vykusioms operacijoms su savo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįsti. Pareiškėjas pažymi, jog pasibaigus kalendoriniams metams šie sandoriai buvo pilnai įvykdyti ir pasibaigę, dėl to pareiškėjas neturėjo nei ko deklaruoti, nei ko pranešinėti mokesčių administratoriui. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas visetas sąlygų, kurias turi atitikti tokie deklaruojami sandoriai, ir 4 punktas nustato, jog „gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka.“. Nagrinėjamu atveju VMI patikrinimo metu buvo pateikta informacija tiek apie V. K. su darbo santykiais susijusias gaunamas pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek apie kredito įstaigose pasiskolintas lėšas, kurias jis naudojo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apyvartinėms lėšoms, dėl to pareiškėjas daro išvadą, kad VMI visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino pareiškėjo ir jo motinos sudarytos paskolos sutarties ir jos nevertino visų aplinkybių ir įrodymų kontekste;

20.4.                      Teismas ne tik neanalizavo pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų, bet netgi atsisakė juos tirti, a priori nuspręsdamas mokesčių mokėtojo nenaudai, kas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir nesuderinama su gero viešojo administravimo principais. VMI neteisėtai ir nepagrįstai apmokestino, o Komisija ir teismas tokį apmokestinimą neteisėtai paliko galioti, gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinant ne gyventojo faktiškai gautas pajamas, o apyvartą, kadangi visų atliktų pinigų judėjimo operacijų sisteminė analizė akivaizdžiai įrodo, jog visų šių piniginių operacijų rezultate V. K. tokių pajamų, kokios nurodomos kaip neva „nustatytos“ apmokestinamosios pajamos, negavo. Jeigu, remiantis VMI skaičiavimais, pareiškėjas turėjo 152 026,43 Lt (44 029,90 Eur) ir jei V. K. tikrai disponavo šia suma, jis finansinėms problemoms spręsti nebūtų priverstas parduoti savo vienintelio būsto, kuriame gyveno būdamas daugiavaikiu tėvu. Pareiškėjas pažymi, jog nepagrįstai apmokestinant 152 026,45 Lt (44 029,90 Eur) VMI neteisėtu būdu legalizuoja faktiškai negautas pajamas, o tai pažeidžia viešąjį interesą;

20.5.                      Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas neleidžia kuo tiksliau apskaičiuoti jo mokestinę prievolę, o atvirkščiai buvo siekiama lengviausiu būdu priskaičiuoti kuo didesnę GPM sumą, ignoruojant Taisyklių nuostatas, kad skaičiuojant mokesčius galima taikyti kelis, o ne vieną vertinimo metodą. Taikant ekonominių modelių vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Būtent šis metodas, kartu su mokesčių administratoriaus parinkto išlaidų metodu, galėjo leisti tiksliau nustatyti pareiškėjo mokestinę prievolę. Taikant ekonominių modelių metodą būtų nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku bei direktoriumi 2013 m. suteikė įmonei trumpalaikę paskolą, kuri buvo grąžinta per 2013 metus ir tokiu būdu nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas niekaip negalėjo turėti 256 367,52 Lt (74 249,17 Eur) grynųjų pinigų likučio.

21.       Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22.       Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl GPM, šio mokesčio baudos ir delspinigių. Mokesčių administratorius teigia, kad mokesčių mokėtojas gavo pajamų, kurių nedeklaravo, mokesčių neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo.

24.       Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. rugsėjo 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (27.13) FR0680-310.

25.       Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. nedeklaravo 44 030 Eur (152 026,45 Lt) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas disponavo 44 030 Eur (152 026,45 Lt) piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais ir kurios įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamos apmokestinamosiomis pajamomis. Patikrinimo metu pareiškėjo 2013 metais gautos pajamos pripažintos B klasės pajamomis, todėl konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo GPM. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota mokėtina 6 675 Eur GPM suma.

26.       Pareiškėjas nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis pateikė Inspekcijai 2019 m. rugsėjo 29 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-256 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 6 675 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3 906,32 Eur GPM delspinigių ir bei skyrė 2 003 Eur (30 proc.) GPM baudą.

27.       Pareiškėjas nesutikdamas su VMI sprendimu 2020 m. kovo 25 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjo skundą 2020 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. S-127(7-65/2020) pakeitė VMI sprendimą ir vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 2 003 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 1 335 Eur GPM baudą.

28.       Pareiškėjas nesutikdamas su Inspekcijos ir Komisijos sprendimais pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą atmetė, padaręs išvadą, kad tiek Komisija, tiek Inspekcija iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra.

29.       Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas dėsto argumentus dėl sandorių su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl 2013 metais gautų pajamų ir patirtų išlaidų, dėl pateiktos paskolos sutarties ir mano, kad mokesčių administratorius ir Komisija neatliko pinigų judėjimo sisteminės analizės dėl to padarė nepagrįstas išvadas apie neva gautas pajamas iš nenustatytų šaltinių. Teigia, kad nepagrįstai mokesčių administratorius vertino tik vieno mėnesio pareiškėjo pajamas ir išlaidas neatsižvelgdamas į visą laikotarpį. Mano, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra nepagrįstas, todėl bauda ir delspinigiai taip pat apskaičiuoti nepagrįstai.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

V.

31.       Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas tyrė, ar pareiškėjo patirtos išlaidos 2013–2015 m. viršijo pajamas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjui nepagrindus 160 000 Lt paskolos, gautos iš motinos, gavimo, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjo pateiktą Inspekcijai paskolos sutartį atsižvelgti ir vertinti kaip pajamų šaltinį. Taip pat teismas nagrinėjamu atveju pripažino teisingais Inspekcijos atliktus pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimus. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų. Taigi, byloje kilęs ginčas dėl įrodymų vertinimo.

32.       Šioje byloje esminiu įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybių susijusių su pareiškėjo piniginių lėšų likučiu patikrinimo pradžiai – 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. laikotarpio pajamų ir išlaidų vertinimu.

33.       Inspekcija patikrinimo metu įvertinusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004 m. pradžioje turėtas santaupas 100 000 Lt, 2004–2012 m. gautas pajamas – 1 397 216,89 Lt, patirtas išlaidas – 1 837 472,57 Lt, bei lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitose – 3 616,07 Lt ir grynaisiais pinigais – 2 806,87 Lt, nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2004–2012 m. viršijo pajamas 346 678,62 Lt suma, pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2004–2012 m. išlaidoms padengti naudojo kitas pajamas iš nenustatytų lėšų šaltinių. Patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 3 616,07 Lt santaupų banke ir 2 806,87 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. gavo 434 208,37 Lt pajamų ir patyrė 442 170,16 Lt išlaidų. Sutuoktiniai 2013 m. į banko sąskaitas grynaisiais pinigais įnešė 139 178,78 Lt, išgrynino 223 135,51 Lt, grynaisiais pinigais gavo 23 969,77 Lt pajamų bei patyrė 120 179,91 Lt išlaidų. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013 metų pradžioje turėtas santaupas, 2013 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei turėtas santaupas 2013 m. pabaigoje ginčijamasi sprendimais nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 152 026,45 Lt viršijo disponuojamas pajamas.

34.       Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog nepaisant to, jog pareiškėjas tiek 2013 m. gruodžio 31 d., tiek vėlesnių laikotarpių pabaigoje turėjo nemažą grynųjų pinigų likutį, tačiau juo objektyviai negalėjo būti dengiamos 2013 metų vasario mėn. (t. y. anksčiau patirtos) išlaidos. Komisija pastebėjo, jog teisės aktai neįpareigoja mokesčių administratoriaus, sudarant mokesčių mokėtojų pajamų–išlaidų balansus, vertinti tik metines mokesčių mokėtojų pajamas ir išlaidas, gali būti atliekama ir detalesnė analizė, kaip kad nagrinėjamu atveju. Mokesčių administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 25 d. patirtos išlaidos 152 026,45 Lt viršijo jo gautas pajamas ir turėtas santaupas. Vadinasi, šios išlaidos buvo dengiamos pajamomis, kurių šaltiniai nežinomi. Prielaida, kad šios išlaidos buvo dengiamos vėliau gautomis pajamomis (pvz., antroje 2013 metų pusėje), prieštarautų elementariai logikai. 

35.       Atsižvelgiant į tai, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir turėtas santaupas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios išlaidos buvo dengiamos iš pajamų, kurių šaltiniai yra nežinomi. Taip pat teismas nagrinėjamu atveju neišreiškė abejonės Inspekcijos atliktais pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimais.

36.       Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pasisakė ne tik dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, bet taip pat ir dėl pareiškėjo sutuoktinės teisių ir pareigų. Iš mokestinės bylos dokumentų (patikrinimo akto ir kt.) matyti, kad pareiškėjo sutuoktinės A. K. mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, tačiau patikrinimo metu vertinant pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumą už tikrinamąjį laikotarpį (2013–2015 metų) nagrinėtos abiejų sutuoktinių gautos pajamos ir patirtos išlaidos už 2004–2015 metų laikotarpį ir, kaip minėta, padaryta išvada, kad 2013 metais sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo jų gautas pajamas.

37.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo sutuoktinės A. K. teisių ir pareigų, neįtraukė šio asmens į bylos nagrinėjimą. Remiantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Nustačius proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio remiantis ABTĮ įsakmiai įtvirtinta taisykle teismo sprendimas o kartu ir visas teismo procesas laikomas negaliojančiu, teismo sprendimas naikinamas ir byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.