Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-319/2015

Proceso Nr. 1-70-9-00156-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7;2.4.9

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,   sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui V. P., nukentėjusiajam K. K., jo atstovui advokatui Renui Bradūnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą - 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį - 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinus apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per 10 (dešimt) mėnesių atlyginti žalą nukentėjusiajam K. K. ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteista iš V. J. nukentėjusiojo K. K. naudai 103,43 eurų turtinei žalai atlyginti, 2027,34 eurus neturtinei žalai atlyginti ir 89,93 eurus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą

n u s t a t ė :

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 29 d., apie 05.30 val., viešoje vietoje, vyninėje ,,(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), Druskininkai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, prikibo prie nukentėjusiojo K. K., spjovė jam į veidą, ir iš chuliganiškų paskatų, tyčia, sudavė ranka ne mažiau du smūgius į dešinį skruostą, vieną smūgį ranka į nosį, tuo padarydamas kraujosruvą odoje ir poodyje dešinėje blauzdoje, kraujosruvą viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, nosies kaulų lūžimą, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos  sutrikdymas, bei nukentėjusiajam K. K. iš rankų išplėšęs 159 litų vertės mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia C3“, metė telefoną į grindinį ir jį sugadino, tokiu būdu V. J., demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nukentėjusiajam K. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. 

Apeliaciniame skunde V. J. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015-02-17 nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė visų bylos nagrinėjimo metu apklaustų vienuolikos liudytojų parodymus, tačiau dalies liudytojų parodymais nesivadovavo ir juos atmetė, nurodydamas, kad liudytojus A. S., R. B., G. V., A. Ž. su juo sieja draugiški santykiai, o su R. B. ir verslo reikalai, taip pat nesivadovavo liudytojų P. K. ir D. N. parodymais. Mano, kad toks liudytojų parodymų nepakankamai argumentuotas ir nepagrįstas atmetimas, nesivadovavimas jais, prieštarauja ne tik baudžiamojo proceso įstatymui, bet ir suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota įrodymų vertinimo taisyklė, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytoju parodymai, neįvertinus juos kitų bylos duomenų kontekste, nepatikrinus su kitais procesiniais veiksmais, negali būti iš anksto preziumuojami kaip nepatikimi ir atmestini (LAT nutartis Nr. 2K-496/2012).

Skunde apeliantas pažymi, kad jo ir liudytojo R. B. nesieja jokie verslo santykiai, o vien tos pačios bendrovės akcijų dalies turėjimas negali būti vertinamas kaip tam tikras asmens dalyvavimas bendrame versle ar ūkinėje veikloje. Apeliantas nurodo, kad visi byloje apklausti liudytojų parodė, jog nematė jokio V. J. panaudoto fizinio smurto K. K. atžvilgiu, bei spjūvio K. K. į veidą, kad K. K. veidas, rūbai po smūgio ar smūgių į veidą būtų kruvini, taip pat nematė, kaip neva tai iš K. K. buvo atimtas telefonas ir sudaužytas į grindinį. Visi liudytojai, įvykio metu buvę kavinės „(duomenys neskelbtini)" kiemelyje, esant geram apšvietimui, nuo nukentėjusiojo buvo ne didesniu kaip 1,5-2 metrų atstume. Šios nustatytos faktinės aplinkybės, apelianto įsitikinimu, leidžia neginčijamai tvirtinti, jog visi liudytojai turėjo labai gerai matyti tarp V. J. ir K. K. vykusias muštynes, nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, tačiau nei vienas iš paminėtų liudytojų to nematė.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nevertino ir kitų liudytojų parodymų. Liudytojais apklausti G. G. ir R. R. taip pat patvirtino, kad jokio konflikto kavinėje nematė. Liudytojai D. M., M. B. patvirtino, kad girdėjo, kaip K. K. prašė, įtikinėjo P. K. duoti K. K. palankius parodymus. Skunde teigiama, kad net ir tų liudytojų, kuriais teismas vadovavosi, parodymai patvirtina tas pačias, t.y. teisinančias V. J. aplinkybes, tačiau ir jų parodymus teismas atmetė. Šių aplinkybių kontekste apeliantas pažymi, kad visi liudytojų parodymai turi būti vertinami visų kitų bylos duomenų kontekste ir tik tada vertinami kaip patikimi ar nepatikimi. Šiuo atveju tokio patikrinimo, visapusiško įvertinimo ir įrodymų analizės pirmosios instancijos teismas neatliko, neanalizavo, nevertino V. J. teisinančių parodymų, o vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo K. K. duotais parodymais, teigdamas, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme K. K. davė analogiškus parodymus, nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes, nors tokios pirmosios instancijos teismo išvados nėra teisingos ir atitinkančios byloje esančių įrodymų. K. K. savo paroduose nebuvo nuoseklus, keitė aplinkybes, vieną kartą nurodė, kad buvo vienas smūgis, po to sekė dar du smūgiai, kitą kartą - kad buvo vienas smūgis, trečią kartą - kad buvo vienas smūgis, civiliniame ieškinyje nurodė, kad buvo ne mažiau dviejų smūgių, bylos nagrinėjimo teisme metu - kad buvo trys smūgiai. Akivaizdu, kad pats K. K. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau sekusio bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės ne vieną kartą nurodė visiškai skirtingas smūgių sudavimo aplinkybes bei jų skaičių, 2013-07-04 prašyme dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo K. K. nurodė, kad V. J. „užvaldė man priklausantį telefoną", o vėliau šios versijos nebekėlė.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, suteikdamas įrodomąją reikšmę tik K. K. teiktiems paaiškinimams, nesilaikė ir dar vienos kasacinio teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, t.y., kad kaltinimo liudytojų parodymai (tame tarpe ir paties kaltinamojo) negali būti laikomi savaime patikimesniais negu gynybos liudytojų parodymai (LAT nutartis Nr. 2K-496/2012).

Teismas skundžiamame nuosprendyje iš viso nevertino ir nepasisakė dėl P. K. ir D. N. parodymų dėl to, kad K. K. juos mėgino papirkti už jam palankius duotus parodymus. P. K. paneigė nukentėjusiojo K. K. teiktus paaiškinimus, kad būtent 2013-06-29 prie stalo K. K. sėdėjo su P. K.. Be to, K. K. teismui buvo pateikęs telefoninio pokalbio garso įrašą, kuriame P. K. neva tai sako, kad konfliktą jis matė ir matė, kaip V. J. naudojo smurtą K. K. atžvilgiu. Tačiau P. K. nurodė, kad tą dieną K. K. jam skambino keturis kartus ir įtikinėjo duoti melagingus parodymus. Tuo tarpu tas teismui pateiktas telefoninio pokalbio garso įrašas buvo sumontuotas iš atskirų tos dienos pokalbių. Apeliantas teigia, kad šių aplinkybių teismas visiškai nevertino, dėl ko skundžiamame nuosprendyje nesivadovavimo P. K. parodymais nurodydamas, kad pastarasis aiškino nukentėjusiajam, kad viską matė, tačiau vėliau savo parodymus dėl neaiškių priežasčių pakeitė. Tokia teismo nuosprendžio argumentacija yra visiškai nepagrįsta byloje esančiais duomenimis ir prieštaraujanti paties liudytojo P. K. parodymams. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, D. N. nurodė ne tik tai, kad girdėjo žodinį konfliktą tarp V. J. ir K. K., bet ir tai, kad nematė jokių smūgių. Skunde apeliantas teigia, kad būtent šių liudytojų parodymai dar kartą patvirtino, kad K. K. dėl nežinomų priežasčių bet kokiomis priemonėmis siekė, kad V. J. būtų pripažintas kaltu dėl nepadaryto nusikaltimo.

Skunde nurodoma, kad nuosprendyje neanalizuota dar viena itin reikšminga aplinkybė - kokiu būdu K. K. išsikvietė taksi, jeigu jo telefoną sudaužė V. J.. Liudytoju apklaustas taksistas R. R. nurodė, kad atvykus prie „(duomenys neskelbtini)", jokio konflikto prie kavinės jis nematė, liko nenustatytas taksi automobilis, kuris K. K., kaip jis pats teigia, parvežė į vilą „(duomenys neskelbtini)". Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent 2013-06-29 apie 5:30 val. ryte K. K. patyrė fizinį smurtą kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, o ne kitomis aplinkybėmis. Nei vienas iš jį mačiusių asmenų neparodė, kad būtų matę ant K. K. veido ir marškinių kraują, nors jis pats teigė, kad visą dieną mėgino sustabdyti stiprų kraujavimą, jo savijauta visą laiką buvo labai prasta, svaigo galva. Tuomet, apelianto teigimu, jei gi taip buvo, nepaaiškinama, kodėl nukentėjusysis tik daugiau nei po 14 valandų kreipėsi į policiją su pareiškimu ir daugiau nei pusę paros nesikreipė į medikus. Šios aplinkybės buvo nesiaiškintos ir netirtos.

Apeliantui nėra aišku, kaip tiriant K. K. sužalojimus, t.y., kad, kaip teigia pats nukentėjusysis, V. J. ranka trenkė jam tris kartus į veido, nosies sritį, t.y. jam buvo suduoti trys smūgiai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje galėjo būti nurodoma, kad yra kraujosruva poodyje dešinėje blauzdoje. Apelianto manymu, ši specialisto išvada tik patvirtina, kad K. K. patirti fizinį smurtą galėjo visiškai kitoje vietoje ir visiškai kitu laiku. Teismas nesiaiškino šios aplinkybės, nepašalino visų prieštaravimų ir neaiškumų.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o apsiribojo tik deklaratyviu paaiškinimu, jog V. J. nusikalstamos veikos pilnai įrodytos ir kvalifikuotos teisingai. Įvykus žodiniam konfliktui tarp V. J. ir K. K. dėl politinių pažiūrų ir požiūrio į Druskininkų miesto valdymą ir abiems ginčo pusėms apsikeitus savo nuomone, žodinis konfliktas baigėsi, o K. K. pasišalino iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“, niekas iš įvykio vietoje buvusių ir apklaustų byloje liudytojų nematė jokio fizinio smurto, spjūvio į veidą ir telefono sudaužymo į gatvės grindinį. Todėl jokių chuliganiškų paskatų tokiuose V. J. veiksmuose, negalima konstatuoti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., visais atvejais būtina nustatyti, kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas sutrikdė visuomenės rimti arba tvarką, t.y. kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamu padariniu visuomenei. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po V. J. ir K. K. žodinio konflikto jis būtų peraugęs į tokius veiksmus, dėl ko būtų reikėję kviesti policiją, kad V. J. būtų spjovęs K. K. į veidą ir jį žeminęs, garsiai keikęsis. Taigi, byloje nebuvo nustatyta fakto, kad V. J. kokiu nors būdu būtu sutrikdęs visuomenės rimtį arba tvarką. Dėl to BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymas V. J. negalėjo būti inkriminuojamas.

Dėl K. K. civilinio ieškinio tenkinimo. Apeliantas teigia, kad vien dėl to, kad V. J. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, jis negalėjo būti pripažintas kaltu, K. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus civiliniai ieškiniai taip pat turėjo būti atmesti. Teigia, ne ir pripažinus, kad jis padarė inkriminuotas veikas, civiliniai ieškiniai tenkinti nepagrįstai. Teismas negalėjo pilnai tenkinti K. K. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos, kadangi 159 Lt telefono kaina buvo jo pirkimo metu, o įvykio metu telefonas jau buvo naudotas, todėl tokio dydžio nuostoliai, negalėjo atsirasti, todėl priteisė nepagrįstą turtinės žalos sumą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus civilinis ieškinys taip pat negalėjo būti tenkinamas, nes V. J. nėra atsakingas už K. K. patirtus sužalojimus. Apeliantas laiko, kad teismas nuosprendyje nurodyti teiginiai, kad K. K. dėl sužalojimų jautėsi nepatogiai, bendraujant su žmonėmis, nuolat jautė nepatogumus, kuriomis buvo grindžiamas ieškinio dėl neturtinės žalos patenkinimas, yra visiškai abstraktūs ir deklaratyvūs, nukentėjusysis nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad negalėdamas bendrauti su verslo partneriais ar klientais jis privalėjo nutraukti kokius nors sandorius, susitarimus, kad klientai atsisakė su juo bendradarbiauti, kad sumažėjo galimybės dalyvauti politinėje veikloje. Dėl šių aplinkybių K. K. visiškai neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 2 027,34 EUR. Apeliantas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad K. K. 2014-05-22 teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jis buvo apsidraudęs AB „Lietuvos draudimas", tačiau į draudimą dėl jokios žalos atlyginimo jis nesikreipė. Taigi tokiais veiksmais pats prisiėmė turtinės ir neturtinės žalos (padarinių) atsiradimą, nes jeigu K. K. būtų kreipęsis į AB „Lietuvos draudimas", draudimo kompanija jam būtų atlyginusi turtinę ir neturtinę žalą ar jos dalį.

Atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis K. K. prašo V. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nurodo, kad skunde nuteistasis teismo išnagrinėtus įrodymus vertina siauriai, skundą grindžia tik jam palankias aplinkybes patvirtinančiais duomenimis, o ne išnagrinėtu jų visetu, akcentuoja jam palankius momentus. Atsikirtime teigiama, kad teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir nuosekliai ištyrė visą bylos medžiagą, vertindamas parodymus, konstatavo jų visumą, juos gretino tarpusavyje, kas ir leido teismui suformuoti įsitikinimą dėl V. J. kaltumo. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai pažeisti nebuvo, nes visi įrodymai buvo išsamiai įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga ir ją įvertinusi, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę bei priteisdamas civilinį ieškinį, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

V. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apeliantas savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad smurto K. K. atžvilgiu nenaudojo, ant jo nespjovė ir jo telefono nesudaužė, dėl visų šių veiksmų jis yra nepagrįstai apkaltintas. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas jo kaltę grindė vien tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kad netyrė jį teisinančių aplinkybių, dėl ko padarė neteisingas ir šališkas išvadas, yra neteisingi, nepatvirtini jokiais konkrečiais įrodymais, o grindžiami tik subjektyvia paties apelianto nuomone. Nors kaltinamasis savo kaltę nuosekliai neigė ir nors byloje nėra tokių liudytojų parodymų, kurie galėtų kategoriškai paliudyti betarpiškai matę V. J. atlikus kaltinime aprašytus veiksmus, tai kaltinamojo kaltės nepaneigia, nes vienodos pozicijos dėl nekaltumo laikymasis yra pasirinkta gynybos taktika, ir nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie kaltinamojo parodymai yra teisingi. Nesant jokių nešališkų liudytojų, pirmosios instancijos teismas iš esmės prieštaringus kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymus laikė teisingais ir jais kaip įrodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie atitiko neginčijamus byloje surinktus duomenis.

Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus analizavo išsamiai ir objektyviai, įvertino juos kitų įrodymų visumos kontekste, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad jo parodymai teisingi. Kaip matyti iš K. K. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme parodymų, jis visur nurodė iš esmės vienodas V. J. jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų aplinkybes, kad V. J. priėjo prie jo staliuko ir pradėjo jį užgauliai vadinti necenzūriniais žodžiais, spjovė jam į veidą, sudavė jam smūgį ranka į veido sritį, vėliau dar du smūgius į veidą, o kai nukentėjusysis pasiėmė savo telefoną ir pradėjo įrašinėti V. J. veiksmus, šis paėmė telefoną ir trenkė jį į grindinį, šis suskilo į kelias dalis. Siekdamas išvengti V. J. užgauliojimų ir smurto jis nuėjo į šalia stovintį taksi automobilį ir nuvyko į viešbutį, kur tuo metu gyveno. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis dėl kokių nors priežasčių siektų apkaltinti apeliantą ir dėl to duotų jį šmeižiančius parodymus. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, teigdamas, kad K. K. dėl nežinomų priežasčių bet kokiomis priemonėmis siekė, kad V. J. būtų pripažintas kaltu dėl nepadaryto nusikaltimo.

Skundo argumentas dėl nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų apie suduotus smūgius, kad, pasak apelianto, K. K. ne vieną kartą nurodė visiškai skirtingas smūgių jam sudavimo aplinkybes, yra nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, kad K. K. parodymuose jokių esminių prieštaravimų nėra, priešingai, jis tiek protokole – pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek ir apklausose tiriant bylą, visą laiką nurodė tą patį, kad jam buvo suduota į dešinę veido pusę, skruosto sritį, nosį, o tai, kad visuose parodymuose įvykio aplinkybes jis nurodė ne pažodžiui, neduoda pagrindo parodymus vertinti kaip nenuoseklius, prieštaringus. Pažymėtina, kad būtent šie jo parodymai apie sužalojimų pobūdį buvo patvirtinti ir rašytiniu įrodymu - specialisto išvada Nr. G637/13(06), kurioje K. K. konstatuota kraujosruva viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, nosies kaulų lūžimas, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 19-21). Niekuo nepagrįsta apelianto abejonė dėl K. K. parodymų patikimumo, jam parodymuose nieko nenurodant apie specialisto išvadoje konstatuotą kraujosruvą odoje ir poodyje dešinėje blauzdoje, nes jos konstatavimas savaime nepatvirtina fakto, kad ji būtinai turėjo būti padaryta tuo pačiu metu kaip ir veide nustatyti sužalojimai ir kad ji atsirado dėl V. J. veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentais, jog nebuvo išsiaiškinta ir pašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo taksi iškvietimo, jo kreipimosi į policiją tik praėjus 14 valandų po įvykio, kas leidžia manyti, kad K. K. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis. Liudytojo R. R. parodymai, kad pagal taksi iškvietimą niekas į automobilį nesėdo ir jis nieko nevežė, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad K. K. nuo vyninės „(duomenys neskelbtini)“ nuvažiavo taksi automobiliu. Visų pirma, nėra duomenų, kad R. R. atvyko prie vyninės pagal K. K. iškvietimą, visų antra, nukentėjusiojo parodymus, kad jis nuo vyninės išvažiavo taksi automobiliu patvirtino ir gynybos pusę palaikantys liudytojai G. V., R. B. ir A. S., tad jokio ginčo dėl šios aplinkybės nekyla. Tai, kad nei vienas vyninėje buvęs liudytojas nematė, kad K. K. būtų bėgęs kraujas, nepaneigia, jog jam iš tiesų buvo sumuštas veidas ir jo nosis kraujavo. Pažymėtina, kad nei vienas iš įvykio vietoje buvusių ir liudytojais apklaustų asmenų taip pat negalėjo patvirtinti matę paties nukentėjusiojo sumušimą. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, įvykis buvo 2013-06-29 05.30 val., o į policiją bei medikus K. K. kreipėsi tos pačios dienos vakare, protokolas - pareiškimas surašytas 18. 25 val. Įvertinus aplinkybių visetą: įvykio laiką, kad viskas atsitiko paryčiais, kad visi, tame tarpe ir nukentėjusysis vartojo alkoholį ir buvo neblaivus, taip pat K. K. versiją, kad po incidento jis vyko namo ir bandė pats sustabdyti kraujavimą (kuri bylos duomenims nepaneigta), darytina išvada, kad kreipimasis po tokio laiko tarpo, t.y. 14 valandų, nelaikytinas uždelstu ir leidžiančiu įtarti nukentėjusįjį buvus sužalotą ar susižalojusį kitomis aplinkybėmis. Aukštesniojo teismo vertinimu, tai, kad po sumušimo K. K. iš karto nesikreipė į medikus bei teisėsaugos institucijas, o išvažiavo į savo gyvenamąją vietą ir tik sveikatos būklei nepagerėjus, po kurio laiko kreipėsi į medikus ir į policiją su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, paneigia skunde nurodytą argumentą, kad nukentėjusysis būtų tyčia norėjęs apkalbėti ir apkaltinti V. J..

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas objektyviai vertino kaltinimo ir gynybos liudytojų parodymus. Teismas liudytojų A. S., R. B., G. V., A. Ž. parodymų nelaikė patikimais įrodymais ne tik dėl to, jog juos su kaltinamuoju sieja draugiški ar verslo ryšiai, tačiau tokia išvada buvo padaryta tik įvertinus juos kitų bylos duomenų kontekste ir pripažinus, jog jų nepatvirtina kiti teismui abejonių nesukėlę įrodymais. Taip pat nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad tokius neteisingus parodymus, (t.y. kad būdami įvykio vietoje nematė V. J. atlikus neteisėtus veiksmus K. K. atžvilgiu) šie liudytojai davė dėl to, jog jie pažįsta V. J. ir tokiu būdu nori padėti jam išvengti atsakomybės.

Teismas pagrįstai patikimais įrodymais nelaikė ir liudytojų P. K. ir D. N. parodymų, nes jie bylos tyrimo eigoje ir teisme buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. K. paprašytas nukentusiojo paliudyti, kad V. J. K. K. sudavė, tai padaryti atsisakė, nes sakė nieko nematęs, tačiau jis taip pat pažymėjo, kad V. J. konfliktiška asmenybė ir todėl atsisakė liudyti prieš jį, kad nebūtų problemų. Teisme jis taip pat nurodė, kad konflikto nematė, neigė sėdėjęs kartu prie vieno staliuko su K. K.. Nurodė, kad telefonu nukentėjusysis paminėjo 10 000 litų sumą, kad gali išlošti ir už liudijimą siūlė pinigų. Tačiau į proceso dalyvių klausimus dėl telefoniniame pokalbyje nurodytų aplinkybių, liudytojas nurodė, kad negali prisiminti, ką sakė prieš metus laiko. Iš byloje esančio K. K. ir P. K. pokalbio įrašo išklotinės matyti, kad P. K. neneigia viską matęs, tačiau atsisako liudyti  dėl galimų nemalonumų jam pačiam. Šio pokalbio turinys taip pat patvirtina, kad K. K. neprašo P. K. paliudyti melagingai, jis prašo papasakoti policijoje tik tai, ką matė. Šios aptartos aplinkybės neginčijamai rodo, kad liudytojo P. K. parodymai prieštaringi, neatitinka kitų bylos duomenų. Liudytojas D. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad tik girdėjo, kaip V. J. ir K. K. ginčijosi, tačiau nieko nematė, tą vakarą buvo stipriai girtas. Prie bylos prijungus garso įrašą su K. K. ir D. N. telefoniniu pokalbiu ir Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, surašytą pagal garso įrašą, liudytojas D. N. buvo apklaustas papildomai ir jis patvirtino savo ankstesnius parodymus, be to, nurodė, kad nenori kištis į jokius konfliktus, išklausius garso įrašą, nurodė, kad jame gali būti ir ne jo balsas, nes jis tokio pokalbio neprisimena. Prašė vadovautis pirminiais, tyrėjai jo duotais parodymais. Liudytojas D. M. parodė, kad važiavo kartu su K. K. į policiją, buvo atėjęs ir D. N., kuris sakė, kad matė, kaip vyko incidentas, kaip buvo suduoti smūgiai, išmestas telefonas, ir kad taip pat patvirtino, kad nieko nebijo ir tikrai paliudys. Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ir šio liudytojo parodymai prieštaringi, neatitinka kitų bylos duomenų. Taigi, apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai P. K. ir D. N. parodymų nelaikė tinkamais įrodymais byloje.

Apeliantas skunde ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teigdamas, kad nebuvo nustatytos chuliganiškos paskatos, nes nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino jo elgesį buvus iššaukiantį, paniekinantį elementarias moralės normas. Jau aukščiau aptartais argumentais aukštesnysis teismas konstatavo, kad įvykio vietoje buvusiems asmenims nepatvirtintus, jog matė V. J. padarius kaltinime nurodytus veiksmus, jo kaltė įrodyta kitų bylos duomenų visetu.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis - chuliganiškos paskatos - reiškia, kad veiką kaltininkas padaro dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, nustatė, kad V. J. viešoje vietoje be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, prikibo prie nukentėjusiojo K. K., spjovė jam į veidą, tyčia sudavė ranka ne mažiau du smūgius į dešinį skruostą, vieną smūgį ranka į nosį, tuo padarydamas sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos  sutrikdymas, bei K. K. iš rankų išplėšė mobilaus ryšio telefoną, metė telefoną į grindinį ir jį sugadino. Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad V. J. fizinį smurtą prieš K. K. panaudojo be jokios priežasties bei dingsties ir tokiu būdu, jog jis nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliantas ginčydamas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos buvimą savo veiksmuose nurodo tą patį argumentą - jog nėra būtino šios nusikalstamos veikos požymio, t.y. neįrodyta, kad jo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis V. J. atliko vyninėje, kurioje tuo metu buvo daug žmonių, susiskirsčiusių grupelėmis, stovėjusių ar sėdėjusių skirtingose vietose. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Byloje nustatyta, kad į vyninę „(duomenys neskelbtini)“ atvykęs nuteistasis naudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (LAT nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veiksmuose nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje, be to, esant joje žmonių; nuteistasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nes naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Pažymėtina, kad nors įvykio vietoje buvusiems asmenims nepatvirtinus mačius, kaip V. J. atliko neteisėtus veiksmus K. K. atžvilgiu - spjovė į jį, sudavė ranka per veidą, pagriebė iš rankų telefoną ir jį sudaužė į grindinį, jie negalėjo nurodyti ir to, kad dėl tokio nuteistojo elgesio jie jautėsi nepatogiai, patyrė neigiamas emocijas ir pan., tačiau objektyviai vertinant nustatytas byloje aplinkybes, akivaizdu, kad V. J. veiksmai buvo atlikti jų akivaizdoje ir turėjo atkreipti ten buvusių žmonių dėmesį bei iššaukti reakciją, tad laikytina, kad neigiami padariniai buvo sukelti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civiliniai ieškiniai - turtinės ir neturtinės žalos atlyginimai iš nuteistojo V. J. nukentėjusiajam K. K. išspręsti teisingai. Nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį ir turtinę žalą pagrindžiančius įrodymus. Nekyla abejonių, kad dėl sugadinto daikto K. K. patyrė žalą, jis pateikė teismui čekį, patvirtinantį, jog jis pirko mobilųjį telefoną už tam tikrą sumą ir tai, kad šis buvo panaudotas, nepaneigia nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusįjį dėl sugadinto šio daikto patyrus būtent tokio dydžio turtinę žalą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nemažai atvejų, kai pagrobus ar sugadinus daiktą, nukentėjusysis reikšdamas ieškinį apskritai nepateikia jokių jo įgijimą patvirtinančių dokumentų, tik nurodo, kokią žalą jis patyrė ir objektyviai įvertinus daikto požymius, pobūdį bei nurodytą vertę pinigais, vadovaujantis protingumo kriterijumi, teismai tokius ieškinius pripažino pagrįstais ir pilnai tenkino.

Kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad neturtinė žala nukentėjusiajam priteista nepagrįstai, jam nepateikus jokių šią žalą patvirtinančių dokumentų, be to, jis nesikreipė į draudimo įstaigą dėl draudimo išmokos, nors buvo apsidraudęs. CK 6.263 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Neginčytinai įrodyta, jog dėl nuteistojo nusikalstamos veikos buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo K. K. sveikata, todėl ginčo dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą  nėra. Nukentėjusysis patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt, kurią ir prašė priteisti, teismas, įverinęs svarbias šiam klausimui spręsti aplinkybes, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 7000 kitų neturtinei žalai atlyginti.

Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus. Tai daroma išsamiai aiškinantis bei vertinant individualias tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija susijusias faktines bylos aplinkybes ir dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio sprendžiant pagal teismo reikšmingais pripažintų bei nukentėjusio asmens pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t.y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (LAT nutartis Nr.2K-68/2008).

Kaip matyti iš specialisto išvados, K. K. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, smūgiai buvo suduoti į gyvybiškai svarbų organą - galvą, buvo sumuštas veidas, sulaužyti nosis kaulai, todėl darytina neabejotina išvada, kad dėl tokių sužalojimų nukentėjusysis pilnai galėjo jausti visus jo civiliniame ieškinyje nurodytus nepatogumus. Įvertinus padarytų sužalojimų lokalizaciją akivaizdu, kad įvykis galėjo turėti įtakos tiek nukentėjusiojo visuomeninei, tiek darbo veiklai, tiek ir asmeniniam gyvenimui ir šiuo atveju visiškai nebūtina tokį poveikį pagrįsti atskirai konkrečiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, atsiradusius nepatogumus, taip pat įvertino nuteistojo, kaip žalą padariusių asmens, kaltę, jo turtinę padėtį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams bei teismų formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose, taigi, teismo priteista 7 000 Lt dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra reali, priteista nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos.

Aukštesnysis teismas nepritaria ir su skundo argumentu, kad dėl neturtinės žalos nukentėjusysis turėjo kreiptis į draudimo įstaigą dėl draudimo išmokos, nes buvo apsidraudęs. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje nėra pateikta duomenų apie nukentėjusiojo turimą sveikatos ar gyvybės draudimą, tačiau nepaisant to, kaip jau paminėta, CK 6.263 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo, todėl šiuo atveju jokios reiškmės neturi, ar K. K. turėjo sveikatos ir gyvybės draudimą, V. J. kaltas dėl žalos padarymo ir ji iš kalto asmens skundžiamu nuosprendžiu priteista teisėtai ir pagrįstai.

Skirdamas V. J. bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes. BK 75 straipsnį teismas gali taikyti tuomet, kai nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Kolegija laiko, kad šiuo atveju teismas turėjo pagrindo padaryti tokią išvadą, dėl ko ši įstatymo nuostata V. J. taikyta teisingai ir pagrįstai.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                   Rimas Švirinas

Teisėjai                                                                                                              Danguolė Šiugždinytė

                                                                                                                     Algerdas Urbšys