Administracinė byla Nr. I-1727-764/2012
Proceso Nr. 3-61-3-02839-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 20., 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Rimantui Prėskieniui, atsakovo atstovei Gintarei Mačiulaitytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. individualios įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo ar pakeitimo.
Teismas išnagrinėjęs bylą,
nustatė:
Pareiškėja D. A. individuali įmonė (toliau – ir Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2011-11-24 nutarimą Nr. ATK2-69/11, arba skundžiamu nutarimu paskirtą nuobaudą sušvelninti, paskiriant mažesnę nuobaudą negu sankcijoje numatyta minimali, arba visai neskiriant nuobaudos (b. l. 1–3, 45–47).
Pagrįsdama savo reikalavimus Įmonė paaiškino, kad Departamentas 2011-11-24 nutarimu, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34, 35, 38, 39 str. ir 2011-10-25 patikrinimo protokolu Nr. ATK2-097, nutarė skirti pareiškėjai 1 000 Lt baudą.
Įstatymo 9 str. nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti paženklinti teisės aktų nustatyta tvarka. Paties Įstatymo nuostatose nėra nustatyta pilstomo alaus ženklinimo tvarka ir reikalavimai. Taigi Įstatyme įtvirtinta tik blanketinė teisės norma, neatskleidžianti reikalavimų pilstomo alaus ženklinimo turiniui. Analogiška norma yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-20 nutarimu Nr. 618 patvirtintose Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatose. Minėtų Taisyklių 8.6 p. numatyta, kad yra draudžiama parduoti, laikyti prekybos salėse, administracinėse ir pagalbinėse patalpose, sandėliuose, eksponuoti, taip pat gabenti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Taigi Taisyklėse taip pat yra neatskleistas reikalavimų pilstomo alaus ženklinimui turinys. Šie reikalavimai yra nustatyti tik Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-12-22 įsakymu Nr. 677 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (toliau – ir Higienos norma). Higienos normos 8 p. numatyta, kad jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti, arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, Higienos normos 13 p. ir 29 p. nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams šiame punkte nurodytais atvejais informacija, nurodyta Higienos normos 13.1 p., 13.5 p. ir 13.7 p., pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip.
Pareiškėjos teigimu, skundžiamame nutarime neteisingai konstatuojama, kad, sprendžiant ar buvo padarytas teisės pažeidimas ar ne, privaloma vadovautis Higienos normos 8 p. antru sakiniu. Pirmasis Higienos normos 8 p. sakinys reglamentuoja reikalavimus produktų ženklinimui kai jie parduodami viešojo maitinimo įstaigose, o antrasis – mažmeninės prekybos įmonėse. Atlikęs patikrinimą Departamentas priėjo išvados, kad Įmonė vykdė mažmeninę prekybą alumi, kas akivaizdžiai prieštarauja faktinėms ir teisinėms aplinkybėms.
Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra konkrečiai apibrėžta, kas laikytina viešojo maitinimo įstaiga. Šios sąvokos turinys yra atskleistas tik netiesiogiai. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 5 p. nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prie viešojo maitinimo įstaigų yra priskiriami restoranai, kavinės, barai. Pareiškėjai Alytaus miesto savivaldybės išduotoje licencijoje Nr. 379 verstis mažmenine prekyba alumi ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5%, nurodyta, kad prekybos vieta yra „Baras“, pardavimo būdas nurodomas „Gerti ten pat ir išsinešti“. Taigi, Įmonei priklausantis baras, esantis (duomenys neskelbtini) g. 2, Alytuje, yra viešojo maitinimo įstaiga, kurioje alus buvo pakuojamas pardavimo vietoje tiesioginiam pardavimui. Todėl, spręsdamas parduodamo alaus ženklinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, Departamentas privalėjo vadovautis Higienos normos 8 p. nuostatomis, nustatančiomis, kad jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, šios Higienos normos 13 p. ir 29 p. nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Iš pareiškėjai išduotos licencijos matyti, kad pirkėjas, įsigijęs alų, kuris buvo išpilstytas pardavimo vietoje, gali savo pasirinkimu arba vartoti alų vietoje, kadangi alų jis įsigijo bare, arba išsinešti. Vertinant Departamento argumentus yra akivaizdu, kad administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra tik tuomet, kai išpilstytas alus yra išsinešamas iš baro patalpų. Tačiau toks teisinis reglamentavimas ir teisinis faktinių aplinkybių vertinimas yra prieštaraujantis teisės principams, kadangi, sprendžiant pažeidėjo atsakomybės klausimą, visiškai neatsižvelgiama į kaltę, t. y. susidaro situacija, kai teisės pažeidimo padarymas priklauso tik nuo trečiojo asmens valios. Todėl Departamento išvada, kad patikrinimo metu įsigytas alus privalėjo būti paženklintas etikete yra nepagrįsta.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas patvirtino skundo motyvus ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į Įmonės skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–24, 60–61). Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjai priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 2, Alytuje, parduodami alkoholiniai gėrimai (alus), kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. 2011-10-25 atlikto kontrolinio pirkimo metu pirktas vienas butelis alaus „Tauras Pilsneris“ 4,6 % alk. tūrio, geriausias iki 2011-11-12 (gautas 2011-10-06, krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, įm.k. (duomenys neskelbtini)) išsinešti, išduotas 2011-10-25 kasos kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) 9,20 Lt sumai, tačiau alus etikete (ar kitokiu būdu) nebuvo paženklintas. Tokiu būdu pareiškėja pažeidė Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. reikalavimus.
Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų.
Higienos normos 2 p. nustato, kad ši Higienos norma privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus (alkoholiniai gėrimai priskiriami maisto produktams) į Lietuvos Respublikos rinką. Higienos normos 13 p. numatyta, kad remiantis Higienos normos 14–24 p. ir juose pateiktomis išimtimis, ženklinant maisto produktus būtina nurodyti šią informaciją: parduodamo maisto produkto pavadinimą; sudedamųjų dalių sąrašą; sudedamųjų dalių arba sudedamųjų dalių grupių kiekį pagal Higienos normos 16 p. pateiktą tvarką; jei maisto produktai yra fasuoti – grynąjį kiekį; minimalų tinkamumo vartoti terminą, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendančių produktų – Tinka vartoti iki... (datą); visas specialias laikymo sąlygas arba vartojimo sąlygas; Bendrijoje įsisteigusio gamintojo, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimą ar firmos vardą ir adresą. Lietuvoje pagamintiems produktams nurodomas ir konkretus maisto produkto gamintojas; jei produktas supakuotas kitoje įmonėje, nurodoma ir pakavimo įmonė; išsami informacija apie kilmės vietą – tuo atveju jei, tokios informacijos nepateikus, pirkėjas būtų klaidinamas dėl tikrosios maisto produkto kilmės; vartojimo instrukcija, jei be jos būtų neįmanoma teisingai vartoti produktą; daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turinčių gėrimų faktinė alkoholio koncentracija tūrio procentais.
Tokios informacijos ant byloje aptariamo alkoholinio gėrimo nebuvo, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. Nagrinėjamu atveju aktualus Higienos normos 23 p., numatantis kaip turi būti pateikiama ženklinimo informacija. Higienos normos 8 p. nustato, kad tais atvejais, kai maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigose vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, Higienos normos 13 p. ir 29 p. nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams šiame punkte nurodytais atvejais informacija, nurodyta Higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 p., pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip.
Pažymi, kad iš 2011-10-25 kasos kvito Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog Įmonė prekiauja specialia tara, į kurią yra pilstomas alus, o jos veikla yra alkoholinių gėrimų (alaus) išsinešti pilstymas į specialią tarą, t. y. faktiškai pareiškėja vykdo mažmeninę prekybą, nes alus parduodamas ne vartojimui vietoje, o išsinešti. Tokiu atveju Įmonės veiklai taikytinas minėtos Higienos normos 8 p. antrasis sakinys, t. y. įmonė privalo Higienos normos 13.1, 13.5, 13.7 p. nurodytą informaciją apie alų pateikti kainų etiketėje, o kitą informaciją raštu kokiu nors kitu būdu. Ginčo atvejui taikytinos ir 2001-06-11 nutarimu Nr. 697 patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės (toliau – ir Prekybos taisyklės). Sistemiškai aiškinant Taisyklių nuostatas (pvz., Prekybos taisyklių 11.9 p. kalbama apie informacijos apie produktą pateikimą ją nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, parduotuvių vidaus ar lango vitrinose; 25.7 p. nurodyta, kad informacija apie prekių kainas (įskaitant visus mokesčius) teisės aktų tvarka pateikiama prie (ant) ne maisto ir maisto prekių (prekių pavyzdžių) tvirtinamose kainų etiketėse), darytina išvada, kad kainų etiketė – tai kiekvieno atskiro produkto etiketė, kurioje turi būti nurodyta tam tikra informacija. Taisyklių 25.7 p. aiškiai nurodyta, kad tokia etiketė tvirtinama prie (ant) maisto produkto. Ši nuostata iš esmės analogiška Higienos normos 23.1 p., kuriame nurodyta, kaip turi būti pritvirtinta etiketė – ji turi būti ant pakuotės. Taigi, kai maisto produktą prekybos vietoje pirkėjo prašymu fasuoja mažmeninės prekybos įmonė, ji ant to produkto, t. y. pakuotės, privalo pritvirtinti kainų etiketę. Pareiškėja neruošė, neperdirbo alaus, nenaudojo jo viešojo maitinimo patiekalų gamybai, o fasavo alų į PET butelius ir pardavinėjo išsinešti, t. y. buvo galutinio vartotojo prašymas pakuoti maisto produktą vietoje, todėl Įmonės vartotojui parduodamas alus turėjo būti paženklintas etikete, kaip tai numato Higienos normos 23.1 p.
Higienos normos reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į tikslus, kurių šiais reikalavimais siekiama. Higienos norma yra priimta įgyvendinant Maisto įstatymo 9 str. 2 d. 4 p., t. y. nustatyti privalomuosius realizuojamų maisto produktų ženklinimo reikalavimus. Sisteminis teisės normų aiškinimo būdas parodo, kad poįstatyminio teisės akto, Higienos normos, reikalavimas ženklinti pardavimo vietoje vartotojo prašymu fasuojamus maisto produktus etikete aiškintinas kaip imperatyvus, užtikrinantis Maisto įstatyme ir Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatytus tikslus.
Departamento poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-12-11 įsakymu Nr. 487 patvirtinti Alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento nuostatai. Alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento 55 p. nustatyta, kad alus ženklinamas ne tik pagal Higienos normą, bet ir pagal Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-05-15 įsakymu Nr. 170, kitų teisės aktų, reglamentuojančių alkoholinių gėrimų ženklinimą, bei šio reglamento reikalavimus, kad ženklinant alų pateikiama privalomoji ir kita informacija. Akivaizdu, kad nusipirkęs neženklintą butelį (be etiketės) alkoholinio gėrimo, vartotojas nežino šio gėrimo tinkamumo vartoti termino, kas gali sąlygoti nesaugų alkoholinio gėrimo vartojimą. Prekės tinkamas ženklinimas yra ypatingai svarbus tokiai prekei kaip alkoholis, nes valstybė šiai prekei nustatė specialų teisinį reguliavimą, prekybai alkoholio produktais keliami padidinti reikalavimai palyginus su kitomis prekėmis. Tokią Departamento poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2011-11-17 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A858-3139/2011).
Departamentas pažymėjo, kad priimdamas 2011-11-24 nutarimą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda yra individualizuota atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, todėl priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos reikalavimai atmestini.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Departamento darbuotojai Įmonei priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 2, Alytuje, 2011-10-25 atliko kontrolinį pirkimą, kurio metu buvo nupirktas vienas butelis alaus „Tauras Pilsner“ išsinešti (iš UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ gautas 2011-10-06, krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir išduotas kasos kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) 9,20 Lt sumai. Parduotas alus etikete (ar kitokiu būdu) nebuvo paženklintas (b. l. 27–29).
Departamento darbuotojų 2011-10-25 atlikto kontrolinio pirkimo metu nustatytos aplinkybės buvo užfiksuotos 2011-10-25 patikrinimo protokole Nr. ATK-097 (b. l. 34–36).
Departamento direktorius, remdamasis 2011-10-25 patikrinimo protokole Nr. ATK-097 nustatytais duomenimis, 2011-11-24 nutarimu Nr. ATK2-69/11 už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 str. 1 d. 6 p. pažeidimą paskyrė Įmonei ekonominę sankciją – 1 000 Lt baudą (b. l. 6–9).
Byloje spręstinas ginčas dėl Įmonės skundo reikalavimų panaikinti Departamento 2011-11-24 nutarimą arba šį nutarimą pakeisti, paskiriant pareiškėjai mažesnę nuobaudą negu sankcijoje numatyta minimali arba nuobaudos visai neskiriant, pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant Įmonės reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Departamento direktoriaus 2011-11-24 nutarimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.
Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų.
Bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-12-24 įsakymu Nr. 677 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (toliau – ir Higienos norma).
Higienos normos 8 p. nustatyta, kad jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, šios Higienos normos 13 p. ir 29 p. nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams šiame punkte nurodytais atvejais informacija, nurodyta Higienos normos 13.1 p., 13.5 p. ir 13.7 p., pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip.
Pagal Higienos normos 13 p., ženklinant maisto produktus, be kita ko, būtina nurodyti: parduodamo maisto produkto pavadinimą (13.1 p.); minimalų tinkamumo vartoti terminą, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendančių produktų – Tinka vartoti iki.... (datą) (13.5 p.); Europos Sąjungoje įsisteigusio gamintojo, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimą ar firmos vardą ir adresą (13.7 p.). Higienos normos 14 p. nustatyta, kad kiti teisės aktai gali numatyti, kad ženklinant konkrečius maisto produktus, be Higienos normos 13 p. nurodytos informacijos, dar būtų pateikta ir kitokia papildoma informacija.
Higienos normos 23.1 p. nustatyta, kad jei maisto produktai yra fasuojami, šios Higienos normos 13 ir 14 p. numatyta informacija nurodoma ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje. Higienos normos 29 p. nurodoma teiktina informacija apie maisto produkto maistingumą.
Byloje nėra ginčo dėl tų faktinių aplinkybių, jog Departamento darbuotojų 2011-10-25 atlikto kontrolinio pirkimo metu nupirktas alaus butelis nebuvo paženklintas, t. y. ant jo nebuvo pateikta jokia informacija apie produktą, jo kainą ir pan.
Nagrinėjamo ginčo atveju yra svarbūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-17 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A858-3139/2011). Minėtoje nutartyje teismas, aiškindamas Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. įtvirtinto pažeidimo objektyviąją pusę, pažymėjo, kad šia blanketine teisės norma daroma nuoroda į teisės aktus, reglamentuojančius parduodamų prekių žymėjimą, o, sprendžiant ginčą dėl prekybos vietoje į butelius išpilstomo alaus pakuotės ženklinimo, taikytinos Higienos normos nuostatos. Sistemiškai aiškindamas Higienos normos 1 p., 8 p., 13 p., 23.1 p., 29 p. įtvirtintas nuostatas teismas konstatavo, kad mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams 8 p. nurodytais atvejais informacija, nurodyta Higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 p., pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip. Teismas aiškindamas Higienos normos 8 p. turinį taip pat pažymėjo, kad jame numatyta išimtis 23.1 p. įtvirtintam reikalavimui, kad ženklinimo informacija būtų pateikta būtent ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje, nes Higienos normos 23.1 p. taikomas visiems fasuojamiems maisto produktams, o 8 p. – pardavimo vietoje fasuojamiems produktams. Akcentavo, kad Higienos normos 8 p. įtvirtintu reguliavimu siekiama informuoti ir apsaugoti vartotoją, o, esant tam tikroms aplinkybėms, tikslo informuoti vartotoją siekiama ne reikalaujant visą informaciją pateikti ant pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje, o kitu būdu. Higienos normos 8 p. yra aiškiai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant gali būti taikoma išimtis iš bendrosios taisyklės. Viena iš tokių sąlygų – vartotojo prašymas pakuoti maisto produktą vietoje. Šiuo atveju Higienos normos 13 p. ir 29 p. nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Be to, jei nefasuotą maisto produktą parduoda mažmeninės prekybos įmonė, 8 p. nurodytais atvejais Higienos normos 13.1 p., 13.5 p. ir 13.7 p. nurodyta informacija pateikiama kainų etiketėje, o kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip. Higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 p. numatyta, kad ženklinant maisto produktus turi būti nurodomas parduodamo maisto produkto pavadinimas; minimalus tinkamumo vartoti terminas, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendančio produkto – Tinka vartoti iki… (datą). Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai alus yra pilstomas produkto pardavimo vietoje (tame tarpe ir kavinėje), pripažintina, kad pardavėjas faktiškai veikia kaip mažmeninės prekybos įmonė, nes alus parduodamas ne vartojimui vietoje, o išsinešti. Tokiu atveju taikytinas Higienos normos 8 p. antrasis sakinys, t. y. pardavėjas privalo bent jau minėtos Higienos normos 13.1 p., 13.5 p. ir 13.7 p. nurodytą informaciją apie alų pateikti kainų etiketėje, o kitą informaciją raštu kokiu nors kitu būdu. Pagal Higienos normos 23.1 p., kainų etiketė turi būti pritvirtinta ant pakuotės.
Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad Įmonė Departamento pareigūnų kontrolinio pirkimo metu nupirkto alaus butelio nepaženklino. Alytaus miesto savivaldybė Įmonei 2002-09-16 išdavė licenciją Nr. 379 verstis mažmenine prekyba alumi ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 proc (b. l. 10). Taigi, pripažintina, kad pareiškėja, prekiaudama pilstomu alumi išsinešti, veikė kaip mažmeninės prekybos įmonė, todėl privalėjo fasuojamą produktą paženklinti etikete, kurioje būtų pateikiama Higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 p. nurodyta informacija.
Atsižvelgus į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir įvertinus byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, kad Departamento direktoriaus 2011-11-24 nutarimu pagrįstai pripažinta, kad Įmonė, parduodama pilstomą alų išsinešti ir nepaženklindama pirkinio pakuotės etikete, kurioje būtų pateikiama Higienos normos 13.1 p., 13.5 p. ir 13.7 p. nurodyta informacija, pažeidė Įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. nuostatas, draudžiančias Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų, todėl skundo reikalavimas minėtą nutarimą panaikinti yra atmestinas.
Pagal Įstatymo 34 str. 2 d., už šio įstatymo 17 str. 1 d. 6 p. nustatytų reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo vieno tūkstančio litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda. Įstatymo 34 str. 7 d. nustatyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei Įstatyme numatyta minimali.
Iš skundžiamo Departamento direktoriaus 2011-11-24 nutarimo matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, įvertintos pareiškėjos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pažeidimas padarytas pirmą kartą, pažeidimo nustatymui ir tyrimui nebuvo kliudoma), todėl Įmonei paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda.
Teismui pateikti įrodymai liudija, kad Įmonės 2010 m. apyvarta nėra maža (b. l. 32). Pareiškėja nei skunde teismui nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad jai paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam nusižengimui. Todėl Įmonės reikalavimas Departamento direktorius 2011-11-24 nutarimą pakeisti, paskiriant mažesnę baudą negu sankcijoje numatyta minimali ar visai neskirti ekonominės sankcijos, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja
nusprendė:
Pareiškėjos D. A. individualios įmonės skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Egidija Puzinskaitė