Administracinė byla Nr. A-887-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03001-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. P. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti 1) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (36.9-109)-SA-20; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 68-13; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. S-84 (7-34/2014).

Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija nepagrįstai rėmėsi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-1196 (toliau – ir Specialisto išvada), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-748-911/2012 (toliau – ir Nuosprendis), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1-748-911/2012 (toliau – ir raštas), Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2013 m. liepos 12 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0426-10 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas pažymėjo, kad Nuosprendis buvo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-72/2013 (toliau – ir Nutartis), pripažinus ikiteisminį tyrimą neteisėtu, todėl nėra pagrindo remtis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. Pareiškėjo nuomone, šie įrodymai neatitinka leistinumo ir pakankamumo reikalavimų. Nurodė, kad joks panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir iš jo sekančios išvados negali būti laikomos teisingomis ir nustatytomis. Apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje panaikindamas nuosprendį, konstatavo, jog kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, nukrypstant nuo Baudžiamojo proceso kodekse reglamentuojamų teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas visus byloje surinktus įrodymus, nurodė, jog pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, neaiškus, netikslus, jame nenurodytos svarbios aplinkybės, neatskleista inkriminuojamos veikos sudėties objektyvioji pusė, t. y. kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė veika, kuria pareiškėjas kaltinamas. Taip pat kaltinamasis aktas turinio prasme turėjo esminių trūkumų bei nesutapimų su bylos medžiaga. Pareiškėjas pabrėžė, kad tiek VMI, tiek Komisija, nagrinėdamos nurodytas aplinkybes, t. y., jog Inspekcija rėmėsi Nuosprendžiu, kuris yra panaikintas ir negaliojantis, taip pat neprocesine tvarka Panevėžio miesto apylinkės teismo pateiktu raštu, nepasisakė dėl įrodymų leistinumo, o tik nurodė, jog mokesčių administratorius gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Dėl į pareiškėjo sąskaitą pervestų 15 005,87 Lt paaiškino, kad tai buvo paskola, kuri įrodyta paskolos davėjo raštais. Iš to seka, kad buvo nepagrįstai apmokestintos ne pajamos, o įsipareigojimai.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal teismų praktiką mokesčių administratorius turi teisę remtis ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis. Į procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje buvo atsižvelgta, tačiau pareiškėjo mokestinė prievolė buvo formuojama remiantis Specialisto išvada, kurią atliko kompetentinga įstaiga – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuras. Dėl į banko sąskaitą gautų lėšų VMI nurodė, kad „Kremona Limited“ vardu buvo išrašytos sąskaitos už atliktas paslaugas, jose nurodyti komisiniai, todėl sumos pervestos į pareiškėjo banko sąskaitą yra vertinamos ne kaip paskola, o kaip atlygis už suteiktas paslaugas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilęs dėl Inspekcijos, VMI bei Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) bei valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSDĮ), teisėtumo bei pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius rėmėsi Specialisto išvada. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad pareiškėjo motyvai šioje dalyje buvo iš esmės formalūs, t. y. pareiškėjo pozicija yra tokia, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl procesinių trūkumų, šio tyrimo metu surinkti duomenys netenka visos įrodomosios vertės. Teismo vertinimu, toks teisės aiškinimas neturi jokio pagrindo. Todėl teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai atsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis, dėl ko pareiškėjo motyvai šioje dalyje yra nepagrįsti. Remdamasis bylos duomenimis, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 4.1 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pripažino, kad Inspekcija bei VMI objektyviai vertino ginčo aplinkybes bei tinkamai taikė teisės normas, nustatant mokestines prievoles pareiškėjui. Todėl Inspekcijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. (36.9-109)-SA-20, VMI 2014 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. 68-13 ir Komisijos 2014 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. S-84 (7-34/2014) yra teisėti ir pagrįsti. Dėl to teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad vertinant ikiteisminio tyrimo teisėtumą būtina atsižvelgti į tai, kokiu pagrindu jis nutrauktas ir kokie sprendimai, tame tarpe teismų, priimti iki tol. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, o tik formaliai pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgdamas į visų įrodymų visumą. Pažymi, kad visi įrodymai, kuriais remiasi VMI, yra iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, o ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Todėl teismo išvados, kad sprendime paminėti dokumentai turi realią įrodomąją galią, yra nepagrįstos ir neteisėtos. Kaltinamojo akto pagrindu negalėjo būti priimtas teisingas ir pagrįstas Nuosprendis, nes jame yra trūkumai ir nesutapimai su bylos medžiaga, pats kaltinamasis aktas nekonkretus, jame nenurodytos svarbios aplinkybės. Pabrėžia, kad Nuosprendis buvo panaikintas visas, o ne iš dalies. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio miesto apylinkės teismo raštas negali turėti jokios teisinės reikšmės, nes nepatenka į baudžiamojo proceso kodekso reglamentavimo sritį, o Nuosprendis, kurį jis interpretuoja, buvo, kaip minėta, panaikintas. Galiojanti Panevėžio apygardos teismo Nutartis, kad tyrimas buvo atliktas netinkamai, turi res judicata galią. Todėl pirmosios instancijos teismas, Komisija ir mokesčių administratorius privalėjo vadovautis ne atskirais ir fragmentiškais ikiteisminio tyrimo dokumentais, tame tarpe Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros Nutarimu, o galiojančia ir nepanaikinta Panevėžio apygardos teismo Nutartimi. Pareiškėjas nurodo, kad prokurorui nėra nustatyta funkcija konstatuoti faktines aplinkybes. Priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl senaties prokuroras iš esmės negali ir neprivalo įvertinti visų aplinkybių, jis nėra teismas ir nutarime išdėsto tik savo nuomonę, kuri yra subjektyvi ir kryptinga ikiteisminio tyrimo atžvilgiu. Tokia prokuroro nuomonė neturi res judicata galios. Pasak pareiškėjo, aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, reiškia, jog dėl visko, kuo pareiškėjas buvo kaltinas, jis yra nekaltas. Specialisto išvada, kuria remiasi mokesčių administratorius, yra surašyta tos pačios ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, t. y. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro pareigūnų, remiantis duomenimis, kurie nėra patvirtinti įdarymais. Be to, rengiant Specialisto išvadą, nebuvo išklausyta kita šalis. Todėl Specialisto išvada nepagrindžia tų duomenų, kurie reikšmingi nagrinėjant bylą, ir stokoja objektyvumo bei nepriklausomumo. Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad sprendžiant mokestinį ginčą remiamasi panaikintu teismo Nuosprendžiu, taip pat teismo, kurio Nuosprendis buvo panaikintas, raštais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, protingumo ir teisingumo principams.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad įrodymai, kurie patvirtina, jog piniginės lėšos (15 005,76 Lt) yra pareiškėjui paskolintos, byloje yra pateikti. Skolintų lėšų suma nėra tokia didelė, kad reikėtų tartis dėl palūkanų. Skolinimo metu palūkanų normos yra itin mažos, dėl to susitarimas dėl jų mokėjimo nuo paskolintų sumų būtų tik galėjęs sugadinti bendražmogiškus santykius. Todėl pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad elektroninio laiško buvimo ir autentiškumo specialistai neanalizavo ir kitokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Todėl akivaizdu, kad VMI 2014 m. sausio 29 d. sprendime Nr. 68-13 pateiktas nelogiškas ir protingumo principo neatitinkantis interpretavimas, kurį patvirtinto teismas, ko sekoje 5 403,63 Lt suma nepagrįstai apmokestinta kaip pareiškėjo pajamos. Minėtas sprendimas grindžiamas iš esmės tik ikiteisminio tyrimo metu nustatyta viena iš versijų ir remiamasi ne pirminiais dokumentais, o ikiteisminio tyrimo kryptį žyminčiomis prielaidomis. Pareiškėjas pabrėžia, kad tai, jog joks metodas nenurodytas ir nebuvo taikytas pagal Taisykles pareiškėjui apskaičiuojant mokesčius, patvirtina, kad mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas visapusiškai, laikantis visų keliamų procedūrinių reikalavimų.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pateikia tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Šioje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu, pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 24 d. vykdė individualią veiklą, tačiau nedeklaravo gautų individualios veiklos pajamų, neapskaičiavo GPM ir jo nesumokėjo, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akte Nr. PAR-31 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 3 061 Lt GPM, 1 282 Lt VSDĮ bazinei pensijai gauti ir 936 Lt VSDĮ papildomai pensijai gauti (MGK byla, b. l. 31-34).

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (36.9-109)-SA-20 buvo patvirtintas minėtas patikrinimo aktas ir nurodyta sumokėti 3 061 Lt GPM, 2 186,79 Lt GPM delspinigių, 1 282 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai, 936 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai buvo paskirta 918 Lt GPM bauda, 641 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai bauda, 468 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai bauda (MGK byla, b. l. 23-26).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 68-13 patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (36.9-109)-SA-20 (MGK byla, b. l. 11-13).

Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą, 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. S-84 (7-34/2014) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 68-13 (MGK byla, b. l. 90-103).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga (specialisto išvada) bei Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, Panevėžio miesto apylinkės teismo raštu, Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimu.

Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis).

Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1420/2012; 2012 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1498/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015).

Taigi Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka surinkti duomenys administracinio teismo gali būti vertinami tik kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių įrodomoji vertė turėtų būti papildomai tikrinama ir nustatoma kartu su kitais administracinėje byloje surinktais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju, nors ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos jo mokestinėms prievolėms, nes mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties.  Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau šio ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys bei baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai, net jei jie buvo panaikinti  Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, gali būti įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame sprendime nurodė, kad yra nepagrįstas pareiškėjo motyvas, jog nutraukus ikiteisminį tyrimą jo metu surinkti duomenys netenka įrodomosios galios. Todėl ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusia Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada Nr.50-5-ISI-1196 (MGK byla, b.l. 52-76) pagrįstai buvo remiamasi nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

ABTĮ 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 211 straipsnį ir 202 straipsnio 1 dalį, neįsiteisėjo, nes buvo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi, todėl minėtas nuosprendis administraciniams teismams, nagrinėjantiems šį mokestinį ginčą, neturi privalomosios galios dėl pareiškėjo veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nuteisimo faktas bei ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas neturi jokios reikšmės jo mokestinėms prievolėms, todėl minėtas Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis, jį paaiškinantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. raštas Nr.1-748-911/2012 (MGK byla, b. l. 48) ir Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. liepos 12 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (MGK byla, b. l. 37-39) įrodymų liečiamumo kontekste nėra reikšmingi nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas mokesčių administratorių pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės teisėtumą ir pagrįstumą, tiesiogiai nesirėmė pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais nuosprendžiu, nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą bei apylinkės teismo raštu. Pirmosios instancijos teismas tik pagrįstai nurodė, kad šie dokumentai gali būti įrodymais sprendžiant mokestinį ginčą. Todėl teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų dėl šių įrodymų vertinimo.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 15 005,87 Lt, gautų į jo sąskaitą banke, buvo paskola, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pažymi, jog pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys nepaneigia mokesčių administratoriaus išvados, kad tai buvo pajamos, gautos vykdant individualią veiklą, t. y. atlygis už tarpininkavimo veiklą sudarant komercinius sandorius. Pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes dėl minėtos sumos apmokestinimo bei tinkamai įvertinęs įrodymus, tiek surinktus mokesčių administratoriaus, tiek pateiktus pareiškėjo, priėjo pagrįstą išvadą, jog ši pinigų suma pripažintina ne paskola, o atlygiu už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl įrodymų vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, susijusių su 15 005,87 Lt, pervestų į jo sąskaitą banke, apmokestinimu, todėl teisėjų kolegija detaliai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies motyvų nevertina.

Mokesčių administratorius apskaičiavo mokestinę prievolę ir nuo 5 403,63 Lt sumos, kurią, kaip nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas gavo grynais. Apskaičiuodamas mokestinę prievolę dėl minėtos sumos, mokesčių administratorius įvertino visą informaciją, susijusią su pareiškėjo vykdyta individualia veikla, ne tik jo susirašinėjimą, bet kitų asmenų pareiškėjui tarpininkaujant sudarytus sandorius, bei pagrįstai rėmėsi specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu. mokesčių administratorius pagrindė ir šią apskaičiuotos mokestinės prievolės dalį. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių mokestinės prievolės apskaičiavimo pagrįstumą. Jo abejonės surinktų duomenų patikimumu nėra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu mokesčių administratoriaus šios mokestinės prievolės dalies apskaičiavimą.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1984/2012).

Kadangi pareiškėjas nevykdė savo pareigos apskaičiuoti mokesčius, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę pareiškėjo mokėtiną mokesčių sumą apskaičiuoti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją , o jų nepakankant – parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103), arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse, jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos – finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-366-438/2015).

Nagrinėjamu atveju remiantis informacija, kurią mokesčių administratorius surinko mokestinio patikrinimo metu, buvo galima atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes ir pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas, todėl tai, kad mokesčių administratorius netaikė Taisyklėse nustatytų vertinimo metodų, nėra MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių pažeidimas.

Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas nesumokėjo GPM ir VSDĮ, todėl mokesčių administratorius pagrįstai skaičiavo delspinigius ir skyrė baudas. Keisti delspinigių ir baudų dydį byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė