Administracinė byla Nr. eA-27-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01210-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 31; 41

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2021 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba ir akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“ (nuo 2020 m. rugpjūčio 26 d. – uždaroji akcinė bendrovė „LTG Infra“)) dėl įsakymo dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gargždų geležinkelis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 1V-198 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. lapkričio 6 d. skundo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kurioje konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai; 2) priteisti iš atsakovo Tarnybos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos transporto saugos administracijai (toliau – ir Administracija) pateikė paraišką dėl pajėgumų, kuria prašė skirti pajėgumus šiems traukinio maršrutams: „Vaidotų geležinkelio stotis (toliau – ir Vaidotai) – Draugystės geležinkelio stotis (toliau – ir Draugystė)“ ir „Draugystė-Vaidotai“, traukinių kursavimui viso 2017–2018 metais tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu kasdien po 7 traukinius per parą į abi puses, paraiškoje dėl pajėgumų nurodytu laiku. Pareiškėjo paraiška atitiko jai keliamus reikalavimus, todėl buvo persiųsta akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“, kuri atliko paraiškos techninį vertinimą, parengė tvarkaraštį, vykdė paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūras, sprendė dėl galimumo patenkinti visas paraiškas skirti pajėgumus, nustatė, kuri viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis laikytina perpildyta. 2017 m. spalio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl pažeistų pajėgumų derinimo procedūrų, prašydamas Administracijos išspręsti kilusį ginčą. Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2017 m. spalio 23 d. sprendime dėl paraiškų derinimo konstatavo, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančius teisės aktus ir pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidė. Administracija, remdamasi išimtinai AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 pateikta informacija, 2017 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą dėl pajėgumų, kuriuo nutarė neskirti pareiškėjos prašytų pajėgumų, o vietoje to skyrė pajėgumus pareiškėjo neprašytiems traukinio maršrutams, kurie net negalėjo būti laikomi alternatyviais maršrutais, nes neleido nuvežti krovinio iš pareiškėjo dėl pajėgumų nurodytos išvykimo vietos – Vaidotų – į atvykimo vietą – Draugystę ir atgal. 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai skundą, prašydamas pakeisti sprendimą dėl pajėgumų ir panaikinti sprendimą dėl paraiškos derinimo. Įsakymu Tarnyba pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, kad sprendimas dėl pajėgumų neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, priimtas pažeidžiant paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūrą, netinkamai pritaikius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 611 patvirtintų Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punkte nustatytą prioriteto taisyklę, tačiau atmetė skundo argumentus, jog esmines pajėgumų skyrimo funkcijas, kurios priskirtos Administracijai vykdė tokios teisės neturintis subjektas – AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris pats teikė geležinkelio transporto paslaugas, t. y. kuri šiose procedūrose a priori (liet. k. iš anksto) veikė interesų konflikte, kas sąlygojo šių procedūrų skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimų pažeidimą. Įsakymu Tarnyba įpareigojo Administraciją panaikinti sprendimą dėl pajėgumų ir sprendimą dėl paraiškų derinimo. Taip pat įpareigojo Administraciją priimti naują sprendimą dėl pajėgumų remiantis Įsakyme nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paliekant teisę AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvauti pajėgumų skyrimo procedūrose vykdant Įsakymą.

3.       Pareiškėjo nuomone, Tarnybai nustačius, kad būtent AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris tuo pačiu vykdo vežimo geležinkelių transportu veiklą (yra vežėjas), rengė tvarkaraštį, vedė paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūras, juolab derinant konfliktuojančias pačios AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo paraiškas, bei konstatavo perpildytą infrastruktūros dalį, Tarnyba turėjo pripažinti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdė pajėgumų skyrimo procedūras, pažeidžiant Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 7 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir 2012 m. lapkričio 21 d. Parlamento ir Tarnybos direktyvos 2012/34/ES (toliau – ir Direktyva 2012/34/ES, Direktyva) 7 straipsnį, pagal kuriuos Administracijai, o ne viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui priskirta pajėgumų skyrimo kompetencija. Pajėgumų skyrimo procese nesivadovaujant Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatomis, o remiantis joms prieštaraujančiomis Taisyklių nuostatomis, kilo interesų konfliktas, todėl toks pajėgumų skyrimo procesas savaime pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros. Pareiškėjas pabrėžė, kad, kadangi Direktyvos nuostatos dalyje dėl pajėgumų skyrimo yra įgyvendintos netinkamai, o Taisyklių nuostatos, suteikiančios AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę dalyvauti esminėse pajėgumų skyrimo procedūrose, prieštarauja Direktyvos 7 straipsnio nuostatoms, ir atsižvelgiant į tai, kad yra suėjęs Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisė terminas, Tarnyba privalėjo remtis Direktyvos nuostatomis, kuriomis rėmėsi pareiškėjas.

4.       Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Tarnyba nurodė nagrinėjamu atveju nenustačiusi, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko veiksmus, kurie jai nebuvo pavesti Taisyklių, taip pat nustatė, kad sprendimą dėl pajėgumų skyrimo priėmė Administracija, o ne AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad pajėgumų skyrimą vykdė tokios teisės neturintys subjektai.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“, tiek Administracija, vadovaudamiesi Taisyklėmis, atliko jiems išimtinai teisės aktais priskirtas funkcijas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vaidmuo pajėgumų skyrimo procese buvo pagalbinio pobūdžio. Jam nebuvo suteikiama teisė priimti jokių sprendimų, susijusių su pajėgumų skyrimu geležinkelio įmonėms. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pavesta parengti tik tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą, dėl kurio galutinį sprendimą, skirdama pajėgumus, priima Administracija, kuri sprendimų priėmimu visiškai nepriklausoma įstaiga. AB „Lietuvos geležinkeliai“ tvirtino, kad įgyvendino visus Taisyklėse nustatytus reikalavimus, atitinkamai užtikrino paraiškas pateikusioms įmonėms vienodas teises. Skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai pažeisti nebuvo.

6.       AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad Direktyvos nuostatos nebuvo pakankamai tikslios, t. y. Direktyvos nuostatos, susijusios su pajėgumų skyrimu, negalėjo būti taikomos tiesiogiai nesant nacionalinių priemonių, nes neatitiko tikslumo kriterijaus ir nustatė tik bendruosius pajėgumų skyrimo principus ir nereglamentavo procedūros. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Taisyklių derinimo metu pastabų dėl galimai netinkamo Direktyvos perkėlimo neturėjo, dėl šios Direktyvos galimai netinkamo perkėlimo taip pat nebuvo pradėtų Europos Komisijos pažeidimo procedūrų.

 

II

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Gargždų geležinkelis“ skundą atmetė.

8.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

9.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje eA-321-525/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo pateiktą skundą, Ryšių reguliavimo tarnyba veikė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl atsakovu nagrinėjamoje byloje turėjo būti Lietuvos transporto saugos administracija, o ne išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija – Ryšių reguliavimo tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesinaudojo ABTĮ 53 straipsnyje numatytomis priemonėmis dėl netinkamos ginčo šalies pakeitimo, todėl padarė procesinės teisės pažeidimą dėl kurio administracinė byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai.

 

III.

 

11.       Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pareiškėjas UAB „Gargždų geležinkelis“ pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34 (toliau – ir Sprendimas), Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2018 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 1V-198 dalį, kurioje konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai.

12.       Pareiškėjas patikslintą skundą grindė šiais argumentais:

12.1.                      Pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. Administracijai pateikė paraišką skirti pajėgumus šiems traukinio maršrutams: „Vaidotų geležinkelio stotis – Draugystės geležinkelio stotis“ ir „Draugystė-Vaidotai“, traukinių kursavimui iš viso 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu kasdien po 7 traukinius per parą į abi puses, paraiškoje dėl pajėgumų nurodytu laiku. Paraiška buvo persiųsta viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir Valdytojas) atlikti techninį vertinimą. Ši bendrovė parengė tvarkaraštį, vykdė paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūras, sprendė dėl galimumo patenkinti visas paraiškas skirti pajėgumus, nustatė, kuri viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis laikytina perpildyta. Pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. kreipėsi į Administraciją dėl pažeistų pajėgumų derinimo procedūrų. Administracija 2017 m. spalio 23 d. sprendime konstatavo, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančius teisės aktus ir pareiškėjo interesų nepažeidė. Atsakovas, remdamasis išimtinai Valdytojo 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 pateikta informacija, 2017 m. spalio 9 d. priėmė Sprendimą pareiškėjo prašytų pajėgumų neskirti. Skyrė pajėgumus neprašytiems traukinio maršrutams, kurie negali būti laikomi alternatyviais, nes neleidžia nuvežti krovinio iš Vaidotų į Draugystę ir atgal.

12.2.                      Pareiškėjas Tarnybai 2017 m. lapkričio 6 d. pateikė skundą. Tarnybos direktorius Įsakymu pripažino skundą iš dalies pagrįstu ir Administraciją įpareigojo panaikinti sprendimą dėl pajėgumų bei priimti naują sprendimą dėl paraiškoje nurodytų pajėgumų skyrimo. Buvo pripažinti pagrįstais skundo argumentai, kad sprendimas dėl pajėgumų neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, priimtas pažeidžiant paraiškų derinimo procedūrą, netinkamai pritaikius Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių 28 punkte nustatytą prioriteto taisyklę. Buvo atmesti argumentai, jog esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tokios teisės neturintis subjektas – AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris pats teikia geležinkelio transporto paslaugas. Tarnyba įpareigojo Administraciją priimti naują sprendimą dėl pajėgumų, paliekant teisę Valdytojui dalyvauti pajėgumų skyrimo procedūrose vykdant Įsakymą. Skundžiama Įsakymo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

12.3.                      Nors pareiškėjas ginčijo AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvavimą pajėgumų skyrimo procedūrose kaip neteisėtą ir sukeliantį interesų konfliktą, tačiau Įsakymo motyvuojamosios dalies išvados – priešingos, suponuoja Valdytojo teisę ir toliau dalyvauti skiriant pajėgumus. Tokiomis Įsakymo išvadomis bus vadovaujamasi sprendžiant dėl pajėgumų pareiškėjui skyrimo, taip pat ir vykdant Įsakymą. Tai pažeidžia pareiškėjo teisę į tinkamą bei nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros ir teisėtus interesus.

12.4.                      Įsakymo motyvai grindžiami netinkamu Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir 24 straipsnio 6 punkto aiškinimu ir taikymu, netinkamai aiškinant paraiškų techninio vertinimo ir pajėgumų skyrimo funkcijas. Tarnyba, nustačiusi, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ rengė tvarkaraštį, derino AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo paraiškas, konstatavusi perpildytą infrastruktūros dalį, turėjo pripažinti, kad Valdytojas vykdė pajėgumų skyrimo procedūras, pažeisdamas Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir Direktyvos 7 straipsnį, pagal kuriuos Administracijai, o ne Valdytojui priskirta pajėgumų skyrimo kompetencija. Pajėgumų skyrimo procese kilo interesų konfliktas, todėl toks procesas pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros. Tarnyba privalėjo remtis Direktyvos nuostatomis, kuriomis rėmėsi pareiškėjas. 

13.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko. Atsakovas atsiliepime nurodė tokius argumentus:

13.1.                      Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Kodeksas ir Taisyklės buvo notifikuotos kaip Direktyvą perkeliantys ir įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai, pažeidimo procedūrų dėl netinkamo perkėlimo nebuvo. Administracija atliko funkcijas, kurios jai pavestos kaip geležinkelių transporto eismo saugos institucijai, vadovavosi galiojančiais nacionaliniais teisės aktais.

13.2.                      Pajėgumai pareiškėjui nebuvo skirti nurodžius, jog prašomų pajėgumų nėra, nes viešosios geležinkelių infrastuktūros dalis tarpstotyje Kužiai-Klaipėda perpildyta. Pritaikius Taisyklių 28 punkto prioriteto taisyklę, pajėgumai buvo skirti kitoms įmonėms.

13.3.                      Skundo reikalavimų tenkinimas ar atmetimas proceso šalims nesukeltų teisinių pasekmių, nes jau yra pasibaigęs viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo prekiniams, ūkiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis, o teismo pateiktas teisės taikymo išaiškinimas negalimas dėl pajėgumų skyrimo metu galiojusių teisės aktų pripažinimo netekusiais galios, todėl atsakovas prašė bylą nutraukti.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba nesutiko su skundu, prašė bylą nutraukti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:

14.1.                      Sprendimas ir Įsakymas buvo priimti vadovaujantis teisiniu reguliavimu, kuris šiuo metu iš esmės pasikeitęs: Taisyklės pripažintos netekusiomis galios, Kodeksas buvo ne kartą keistas. Iki 2019 m. gruodžio 8 d. geležinkelių transporto sektoriaus veiklos valdymo modelis buvo integruotas, kuriame valstybės valdoma AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė kaip viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas ir geležinkelio įmonė (vežėjas), tačiau, įsigaliojus įstatymu Nr. XIII-1858 įtvirtintiems Kodekso pakeitimams, buvo atskirtos viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymo, krovinių vežimo geležinkelių transportu ir keleivių, bagažo vežimo geležinkelių transportu veiklos, įsteigiant atskiras dukterines bendroves.

14.2.                      Skunde išdėstyti reikalavimai ne tik nesusiję su pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimu, bet, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, neturi jokios reikšmės, todėl prašė bylą nutraukti.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“, kurios pavadinimas 2020 m. rugpjūčio 26 d. pakeistas į AB „LTG Infra“, perėmė visas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kodeksu priskirtas Valdytojo funkcijas, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos pažymėjo, jog visi Valdytojo veiksmai, atlikti pajėgumų skyrimo procese, atitiko tuo metu galiojusį reglamentavimą, taikomą užtikrinant viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo ir geležinkelio įmonės (vežėjo) veiklų atskyrimui. Visus pagalbinio pobūdžio veiksmus, kurie pajėgumų skyrimo procedūrose pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą buvo priskirti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui, vykdė atskiras Valdytojo struktūrinis padalinys – Lietuvos geležinkelių infrastruktūros direkcija (toliau – ir Direkcija). AB „Lietuvos geležinkeliai“ vaidmuo pajėgumų skyrimo procese buvo pagalbinio pobūdžio, jam nesuteikta teisė priimti sprendimų, susijusių su pajėgumų skyrimu. Pabrėžė, kad priimant sprendimą Direkcija tiesiogiai nedalyvavo. Administracija vertino Direkcijos jai pateiktus duomenis ir techninį vertinimą, priėmė savarankišką ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimo priėmimo metu galiojęs nacionalinis teisinis reglamentavimas, nustatantis pajėgumų skyrimo procesą ir jame dalyvaujančius subjektus, visiškai atitiko Direktyvos nustatytus reikalavimus. Sprendimą dėl pajėgumų skyrimo buvo pavesta priimti Administracijai, o techninį vertinimą – Direkcijai. AB „LTG Infra“ tvirtino, kad Sprendimą priėmė subjektas, kuris atitiko Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus.

 

IV.

 

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. Administracijai pateikė paraišką Nr. 89, prašė skirti pajėgumus traukinio maršrutams „Vaidotai-Radviliškis-Klaipėda-Draugystė“ ir „Draugystė-Klaipėda-Radviliškis-Vaidotai“ kursavimui kasdien po 7 traukinius per parą į abi puses, visą 2017–2018 m. tvarkaraščio galiojimo laikotarpį. Taip pat pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. Administracijai pateikė prašymą išspręsti kilusį ginčą.

18.       Administracija 2017 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. VS-34 „Dėl viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo 2017–2018 metų tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui UAB „Gargždų geležinkelis“. Atsižvelgdama į pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraišką Nr. 89, nusprendė skirti prašomų viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtų 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) „Vaidotai-Radviliškis-Kužiai“ 2) „Klaipėda-Draugystė“; 3) Draugystė-Klaipėda; 4) Kužiai-Radviliškis-Vaidotai“. Atsižvelgdama į AB „Lietuvos geležinkeliai“ Direkcijos 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 „Dėl tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto“ ir Administracijos interneto svetainėje nurodytą informaciją apie perpildytą viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį Kužiai-Klaipėda ir remdamasi prioriteto taisykle, neskyrė prašomų viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtų 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) „Kužiai-Klaipėda“; 2) „Klaipėda-Kužiai“.

19.       Administracija 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. VS-49 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. spalio 9 d. prašymo Nr. 274“ nusprendė, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidė.

20.       Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimais, 2017 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu, prašė pakeisti Administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34, įpareigojant priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškos Nr. 89 skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prašyto traukinio maršruto „Vaidotai-Radviliškis-Klaipėda-Draugystė“ ir dėl traukinio maršruto „Draugystė-Klaipėda-Radviliškis-Vaidotai“, neskaidant šių maršrutų į dalis, skiriant pareiškėjui prašomus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtus 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89. Taip pat prašė panaikinti Administracijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. VS-49. Skunde atkreipė dėmesį, kad esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tokios teisės neturinti AB „Lietuvos geležinkeliai“.

21.       Tarnyba 2018 m. kovo 7 d. priėmė Įsakymą, pripažino pareiškėjo 2017 m. lapkričio 6 d. skundą iš dalies pagrįstu. Panaikino 2017 m. spalio 23 d. Administracijos sprendimą Nr. VS-49 ir 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34, įpareigojo Administraciją priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89 nurodytų pajėgumų skyrimo. Įsakyme nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko pareiškėjo paraiškos techninį vertinimą, o Administracija priėmė sprendimą dėl pajėgumų skyrimo, konstatavo, kad pajėgumų skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys asmenys.

22.       Pareiškėjas tvirtino, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procese esmines pajėgumų skyrimo funkcijas atliko tokios teisės neturintis subjektas.

23.       Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualios redakcijos (nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. sausio 8 d.) Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 29 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, Administracija buvo atsakinga už geležinkelių transporto eismo saugą. Teismas taip pat vadovavosi Kodekso 23 straipsnio 1 dalimi ir 24 straipsnio 6 punktu bei nurodė, jog paminėtas straipsnis aiškiai apibrėžė pajėgumų skyrimo procedūrą. Administracija priima sprendimą skirti pajėgumus arba jų neskirti, o techninį vertinimą atlieka viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas – tuo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“. Nustatyta, jog pastaroji bendrovė pajėgumų skyrimo procese tuo metu atliko pagalbinio pobūdžio funkcijas, kadangi neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų, susijusių su pajėgumų skyrimu geležinkelio įmonėms.

24.       Pareiškėjo teigimu, paraiškų vertinimo funkcija reiškia tik paraiškose dėl pajėgumų skyrimo nurodytų traukinių techninių charakteristikų (traukinio ilgis ir svoris) vertinimą dėl jų atitikimo viešosios geležinkelių infrastruktūros techniniams reikalavimams ir nesuteikia teisės vykdyti pajėgumų skyrimo funkcijas. Tarnyba, priimdama Įsakymą, pareiškėjo manymu, negalėjo vadovautis Taisyklėmis, nes jos prieštarauja Kodeksui. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais ir pažymėjo, jog Taisyklėse nurodoma, kad jos priimtos vadovaujantis Kodekso 29 straipsnio 6 dalimi. Ši norma nustato, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo principai, paraiškų skirti šiuos pajėgumus (atsisakyti skirtų) pateikimo, viešosios geležinkelių infrastruktūros dalies paskelbimo perpildyta, tarnybinio traukinių tvarkaraščio sudarymo, bendradarbiavimo, kai pajėgumai skiriami daugiau negu viename geležinkelių tinkle, pajėgumų analizės ir didinimo plano bei naudojimosi viešąja geležinkelių infrastruktūra sutarties ir bendrojo susitarimo sudarymo tvarka nustatoma Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklėse, kurias tvirtina Vyriausybė. 

25.       Kodeksas neapibrėžė paraiškų techninio vertinimo ir pajėgumų skyrimo sąvokų, nedetalizavo, kokie veiksmai, kuriai iš funkcijų priskiriami. Teismas vadovavosi Taisyklių 2.4, 21, 24, 25 26.1, 26.2, 26.3, 28, 29, 31, 39 punktais. Teismas nurodė, jog Kodekse nesant pajėgumų techninio vertinimo apibrėžimo, Tarnyba pagrįstai vadovavosi esančiu Taisyklėse ir padarė išvadą, jog tiek Administracija, tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė savo kompetencijos ribose.

26.       Pareiškėjas aiškino, kad Taisyklės prieštarauja Direktyvai. Tarnybai, remiantis Taisyklėmis, kilo interesų konfliktas, pajėgumų skyrimo procesas savaime pažeidė jo teisę į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros. Pareiškėjas nurodė, kad Direktyvos nuostatos dėl pajėgumų skyrimo netinkamai įgyvendintos, todėl atsakovas privalėjo tiesiogiai remtis Direktyvos nuostatomis.

27.       Teismas pažymėjo, jog Direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, Direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas, visais atvejais, kai Direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji Direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku.

28.       Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 23 d. Kodekso 3, 4, 41, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 61, 71 straipsniais, ketvirtuoju skirsniu Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę. Nenustatyta, jog priimant Įsakymą, įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinta, jog šis perkėlimas buvo netinkamas, todėl Tarnyba pagrįstai tiesiogiai netaikė Direktyvos nuostatų. Teismui, įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, nekilo abejonių dėl šio Direktyvos perkėlimo tinkamumo. Konstatavus, kad Direktyva į Kodeksą yra perkelta tinkamai, o Taisyklės Kodeksui neprieštarauja, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Taisyklės prieštarauja Direktyvai.

29.       Teismas, įvertinęs ginčijamos Įsakymo dalies turinį, padarė išvadą, jog ji atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra pagrįsta objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis.

30.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros nebuvo pažeista, AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajėgumų skyrimo funkcijos neatliko, todėl Įsakymo dalis, kurioje nustatyta, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai yra teisėta ir pagrįsta, teisinio pagrindo ją panaikinti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestas. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos.

 

V.

 

31.       Pareiškėjas UAB „Gargždų geležinkelis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Direkcija turėjo teisę dalyvauti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui procese. Pareiškėjo teigimu, Direkcija, veikdama viename juridiniame asmenyje kartu su vežėjais, neatitiko nepriklausomumo reikalavimų (Direktyvos 7 str.) ir negalėjo dalyvauti pajėgumų skyrimo procese. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, susijusius su Direktyvos nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę ir nevertino ESTT išaiškinimų.

31.2.                      Direkcijos vykdytos funkcijos Direktyvos ir ESTT praktikos kontekste negali būti vertinamos kaip techninės. Direkcija, remiantis Taisyklių nuostatomis, buvo įpareigota ne tik vertinti viešosios geležinkelių infrastruktūros techninius parametrus, tačiau ir teikti duomenis Administracijai apie linijų perpildymą, vesti paraiškų derinimo procedūrą su pareiškėjais, vertinti ekonominį poveikį ir atlikti kitus veiksmus. Administracija iš tiesų tik formaliai patvirtindavo Direkcijos pateiktus duomenis. Vadinasi, iš esmės visą pajėgumų paskirstymo procedūrą vykdė Direkcija, o Administracija tik pritaikė prioriteto taisyklę.

31.3.                      Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktuose numatytos ir Direkcijos skirstant pajėgumus 2017–2018 m. tvarkaraščiui vykdytos funkcijos yra analogiškos toms, kurias Direktyvos 7 straipsnis draudžia atlikti Direkcijai, kaip netenkinančiai nepriklausomumo nuo vežėjo reikalavimų.

31.4.                      Direkcija neturėjo juridinio asmens statuso, atskiro teisinio subjektiškumo, savarankiškų valdymo organų, o pagal ESTT praktiką tai reiškia, kad Direkcija neatitiko Direktyvos 7 straipsnio nepriklausomumo reikalavimų, atitinkamai, AB „Lietuvos geležinkeliai“ (per savo struktūrinį padalinį) dalyvavus pajėgumų paskirstymo procese, laikytina, kad šias funkcijas vykdė geležinkelio įmonė (vežėjas). Šiuos argumentus patvirtina ESTT praktika (byla Nr. C-627/10).

31.5.                      Taisyklėmis Direkcijai pajėgumų paskirstymo procedūrose pavestos funkcijos, be kita ko, dalyvavimas rengiant tvarkaraštį, prašymų skirti traukinio linijų koordinavimas siekiant užtikrinti kuo geresnį jų suderinimą, ESTT praktikoje yra laikomos administracinėmis funkcijomis – esminėmis pajėgumų skyrimo funkcijomis, pavestinomis nepriklausomai įstaigai (Lietuvoje tokia nepriklausoma paskirstymo įstaiga galėjo būti tik Administracija). Be kita ko, nepriklausomumo reikalavimų neatitinkančiam infrastruktūros valdytojui negalima pavesti techninių įgyvendinimo tyrimų, reikalingų nagrinėjant prašymus skirti traukinio linijas, nes šie tyrimai susiję su turimų laisvų traukinio linijų nustatymu bei įvertinimu.

31.6.                      Faktą, kad Direkcija neturėjo teisės dalyvauti pajėgumų skirstymo procese patvirtinta ir tai, kad 2020 m. liepos 2 d, buvo įsteigta AB „Lietuvos geležinkeliai“ dukterinė bendrovė AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“ (dabar – AB „LTG Infra“), kuri perėmė viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas iš Direkcijos.

31.7.                      Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos aiškinamajame rašte nurodoma, kad geležinkelių transporto sektoriaus valdymo modelis vertintinas kaip nepriimtinas ir neefektyvus, kadangi sulaukia Europos Komisijos dėmesio ir kritikos dėl galimai netinkamo Direktyvos reikalavimų perkėlimo ir įgyvendinimo. Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo metu teisiniame reguliavime (Kodekse ir Taisyklėse), kaip pažymėjo Susisiekimo ministerija, nebuvo įtvirtinta jokių reikalavimų, susijusių su viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo ir nešališkumo užtikrinimu. Tik 2020 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-1858 Kodekse buvo nustatyti papildomi reikalavimai.

31.8.                      Šioje byloje yra aktualu išsiaiškinti, ar Direkcija turėjo teisę dalyvauti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skirstymo 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui procese, t. y., ar skirstant pajėgumus 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo teisę atlikti Taisyklių nuostatomis jai pavestas ir Direkcijos faktiškai vykdytas funkcijas pajėgumų skyrimo procese, be kita ko, ar: Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktų nuostatomis Direkcijai priskirtos funkcijos laikytinos pajėgumų skyrimo proceso dalimi Direktyvos 7 straipsnio prasme ir, atitinkamai, ar šios Taisyklių nuostatos prieštarauja Direktyvai, jei taip – ar egzistuoja sąlygų visetas tiesioginiam Direktyvos taikymui pagal ESTT praktiką; Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktų nuostatomis Direkcijai priskirtos funkcijos laikytinos pajėgumų skyrimo proceso dalimi Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto prasme, jei ne – ar šios funkcijos laikytinos paraiškų techniniu vertinimu Kodekso 24 straipsnio 6 dalies prasme, jei taip – ar Kodekso 24 straipsnio 6 dalis, taip pat kaip ir Taisyklių nuostatos, neprieštarauja Direktyvos 7 straipsniui, kaip nurodyta pirmojoje klausimo dalyje.

31.9.                      Direkcijos dalyvavimas pajėgumų skyrimo 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui procese turėjo neigiamos įtakos konkurencijai geležinkelių transporto rinkoje. Direkcija atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu buvo užkirstas kelias pareiškėjui gauti prieigą prie viešosios geležinkelių infrastruktūros. Direkcija, dalyvaudama pajėgumų skirstymo procese, diskriminavo pareiškėją ir jo prašytus pajėgumus paskyrė tos pačios bendrovės, kurioje veikė ir viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, vežėjams. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su konkurencijos ribojimu.

31.10.                      Taisyklių 28 punkte įtvirtintos prioriteto taisyklės taikymas buvo nepagrįstas ir sukurtas dirbtinai dėl neteisėtų viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo veiksmų. Šią pareiškėjo poziciją pagrindžia prie šio apeliacinio skundo pridedamas priedas Nr. 1, kuriame analizuojamas geležinkelio linijų pralaidumų apskaičiavimas.

31.11.                      Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui pripažinus infrastruktūros dalis perpildytomis, iš to atitinkamai kilo teisiniai padariniai – Administracija buvo įpareigota taikyti prioriteto taisyklę, skirstant viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus. Šiuo aspektu, yra būtina išreikalauti iš viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo duomenis, kaip buvo apskaičiuoti maksimalūs geležinkelio linijų pralaidumai ir atitinkamai nustatyti, kokiu pagrindu buvo nuspręsta, kad infrastruktūros dalys yra perpildytos. Pareiškėjo įsitikinimu, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas tyčia nustatė per mažus geležinkelio linijų pralaidumus, dėl ko Administracija paskelbė atitinkamas viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis perpildytomis ir buvo taikyta prioriteto taisyklė, kuri buvo išimtinai naudingesnė AB „Lietuvos geležinkeliai“ vežėjams.

31.12.                      Kaip parodė apeliacinio skundo priede atlikti skaičiavimai, viešoji geležinkelių infrastruktūra Lietuvoje išties yra pajėgi sutalpinti daugiau traukinių, nei viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas nustato.

31.13.                      Sprendimo ir Įsakymo pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežėjas įgijo teisę rinkoje veikti be jokios konkurencijos, t. y., monopolinėmis sąlygomis. Teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų argumentų, jog Direkcija, dalyvaudama pajėgumų skyrimo 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui procese, sudarė kliūtis pareiškėjui konkuruoti su AB „Lietuvos geležinkeliai“ vežėjais, dėl ko visi viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumai buvo paskirti tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ vežėjams. Minėtais Direkcijos veiksmais buvo sukelta žala konkurencijai geležinkelių transporto rinkoje, kadangi į rinką negalėjo patekti jokie nauji vežėjai, tarp jų ir pareiškėjas.

31.14.                      Europos Komisija 2021 m. vasario 18 d. yra pradėjusi oficialią pažeidimo procedūrą prieš Lietuvos Respubliką dėl netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, dėl ko nauji vežėjai susiduria su diskriminacija nacionalinio rinkoje įsitvirtinusio vežėjo atžvilgiu.

32.       Pareiškėjas teismui pateikė 2021 m. gegužės 4 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuos pažymi, jog UAB „Gargždų geležinkelis“ 2021 m. kovo 29 d. raštu Nr. 56 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio rengimą, geležinkelio linijų pralaidumus, priemones pralaidumui didinti ir kt. 2021 m. balandžio 28 d. buvo gautas Administracijos raštas Nr. 15B-4154 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame Administracija nurodė, jog iš esmės jokios UAB „Gargždų geležinkelis“ prašytos informacijos pateikti negali ir pasiūlė kreiptis į viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoją. Kaip minėtame rašte nurodė Administracija, 2017–2018 m. tarnybinį traukinių tvarkaraštį rengė viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, atitinkamai maksimalius viešosios geležinkelių infrastruktūros pralaidumus nustatinėjo viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas. Tai patvirtina UAB „Gargždų geležinkelis“ apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog Administracija tik formaliai dalyvavo pajėgumų skyrimo procese, kadangi iš esmės pajėgumų skyrimo procesą vedė viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas.

33.       Pareiškėjas taip pat pateikė 2024 m. balandžio 11 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė nuomonę dėl bylos sustabdymo ir 2024 m. rugsėjo 13 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė nuomonę dėl AB „LTG Infra“ rašytinių paaiškinimų.

34.       Atsakovas Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

34.1.                      Priimdamas Sprendimą, atsakovas vadovavosi galiojančiu nacionaliniu teisiniu reguliavimu, kuris nebuvo pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams. Teisinio pagrindo tiesioginiam Direktyvos taikymui nebuvo.

34.2.                      Esminės pajėgumų skyrimo funkcijos, vadovaujantis Direktyvos 7 straipsniu, yra tik sprendimų dėl pajėgumų paskirstymo, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas ir sprendimų dėl infrastruktūros apmokestinimo, įskaitant sprendimų dėl mokesčių dydžio nustatymo ir jų surinkimo, priėmimas, kurias teisės aktais buvo įgaliota atlikti tik geležinkelių transporto eismo saugos institucija, t. y. tik atsakovas priėmė galutinį sprendimą dėl pajėgumų skyrimo. Infrastruktūros valdytojo atliekamos funkcijos yra vertintinos kaip pajėgumų techninio vertinimo sudėtinės dalys.

34.3.                      Įstatytų leidėjas, nustatydamas Taisyklių 28 punkte įvirtintą prioriteto taisyklę, siekė pirmiausia užtikrinti viešąjį interesą, t. y. pajėgumus skiriant keleivių vežimo tarptautiniais ir vietiniais maršrutais paslaugoms teikti, o skiriant geležinkelio pajėgumus krovinių vežimo veiklai – siekti maksimaliai efektyvaus viešosios geležinkelių infrastruktūros išnaudojimo.

34.4.                      Šiuo metu galiojančios prioriteto taisyklės nustato iš esmės kitus prioriteto taisyklių taikymo kriterijus, kurių nebuvo pareiškėjo paraiškos nagrinėjimo metu, be to, yra pasikeitęs ir viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus skiriantis subjektas t. y. įstatyme numatyta, kad juos skiria infrastruktūros valdytojas, o ne atsakovas. Šiame kontekste pareiškėjo teiginys, kad tokiu būdu yra paliekami galioti, neva, neteisėti institucijų sprendimai, kuriais šios institucijos galės remtis ateityje, nagrinėdamos kitus pareiškėjo prašymus, vertintinas kaip visiškai nepagrįsta prielaida.

34.5.                      Pareiškėjo skundo tenkinimas ar atmetimas proceso šalims negalėtų sukelti teisinių pasekmių, nes jau yra pasibaigęs viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis, o teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimas nėra prasmingas dėl iš esmės pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

35.       Atsakovas pateikė 2024 m. gegužės 10 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Administracija Sprendimą priėmė vadovaudamasi Sprendimo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais ir turėdama teisės aktuose įtvirtintus įgaliojimus; Direktyvos nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę buvo perkeltos tinkamai; Administracija, priimdama Sprendimą, privalėjo vadovautis imperatyvių galiojančių teisės aktų nuostatomis, kadangi ji – viešojo administravimo subjektas ir ji gali veikti tik įstatymų ir kitų teisės aktų apibrėžtose ribose.

36.       Atsakovas taip pat pateikė 2025 m. gegužės 27 d. rašytinius paaiškinimus.

37.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime teigia:

37.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir yra teisėtas bei pagrįstas.

37.2.                      Tiek Administracija, tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė savo kompetencijos ribose.

37.3.                      Direktyvos nuostatos dėl pajėgumų skyrimo buvo perkeltos į Kodeksą 2016 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 3, 4, 4–1, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 6-1, 7-1 straipsniais, ketvirtuoju-1 skirsniu įstatymu Nr. XII-2488. Direktyvos nuostatos, susijusios su pajėgumų skyrimu, negali būti taikomos tiesiogiai, nesant nacionalinių priemonių, nes neatitinka tikslumo kriterijaus ir nustato tik bendruosius pajėgumų skyrimo principus, neapibrėžia paraiškų vertinimo ir pajėgumų skyrimo sąvokų, taip pat nedetalizuoja, kokie veiksmai kuriai iš funkcijų priskiriami ir nereglamentuoja procedūros.

37.4.                      Tarnyba Įsakyme, vertindama pajėgumų skyrimo procesą, pagrįstai rėmėsi tuo metu galiojančiomis Kodekso ir Taisyklių redakcijomis, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2020 m. įvykusiais AB „Lietuvos geležinkeliai“ organizaciniais ir Kodekso pakeitimais, yra atmestini.

37.5.                      Pagrįsta teismo išvada, kad Taisyklės yra suderintos su Kodekso nuostatomis. Sprendimo bei Įsakymo priėmimo metu galiojusios Taisyklės nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintos prieštaraujančiomis Kodeksui.

37.6.                      Pareiškėjas nepateikia įrodymo, kuris pagrįstų, jog buvo diskriminuojamas kitų geležinkelių įmonių (vežėjų) atžvilgiu, o vadovaujasi tik savo subjektyvia nuomone. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių jo pateikiami papildomi įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, todėl, Tarnybos nuomone, jie neturėtų būti tiriami apeliacinės instancijos teisme.

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „LTG Infra“ (buvęs pavadinimas – AB ,,Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

38.1.                      Atsakovas ir Direkcija vykdė teisės aktais aiškiai nustatytas funkcijas ir ta apimtimi, kuri buvo nustatyta galiojusiuose teisės aktuose. Kodekso ir Taisyklių reguliavimas aiškiai nustato, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo (Direkcijos) vaidmuo pajėgumų skyrimo procese yra pagalbinio pobūdžio. Be to, Kodekso ir Taisyklių teisinis reguliavimas ir faktinės Sprendimo priėmimo aplinkybės patvirtina, kad 1) Direkcijos atliktas paraiškos skirti pajėgumus techninis vertinimas neapėmė sprendimo skirti pajėgumus ar jų neskirti, kuris buvo numatytas Taisyklių 35 punkte, priėmimo; 2) priimant Sprendimą Direkcija tiesiogiai nedalyvavo; 3) atsakovas aktyviai vykdė nustatytas funkcijas, vertino Direkcijos jam pateiktus duomenis ir techninį vertinimą ir priėmė savarankišką ir pagrįstą Sprendimą.

38.2.                      Priimant Sprendimą nebuvo pažeistos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. Direktyvoje nustatyti reikalavimai geležinkelių infrastruktūros valdymui niekaip neapribojo valstybių narių teisės pasirinkti integralų šio valdymo modelį, kai geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas vykdo ta pati įmonė, kuri kartu vykdo ir geležinkelio įmonės (vežėjo) funkcijas. Atsakovo Sprendimo priėmimo metu galiojęs nacionalinis teisinis reguliavimas (Kodekso 7 str. 3 d. 5 p., 23 str. 1 d., 4 str. 6 p., 29 str. 1 d., Taisyklių 2.4, 22, 25, 29, 31, 35 p.), nustatantis pajėgumų skyrimo procesą ir jame dalyvaujančius subjektus, visiškai atitiko Direktyvos nustatytus reikalavimus. Pajėgumų skyrimo 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui proceso vykdymo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo įgyvendinusi visus Sprendimo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, nustatytus geležinkelių transporto veiklų atskyrimui ir šių veiklų atskirai apskaitai, atitinkamai, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo veiklą vykdė Direkcija, o geležinkelio įmonės (vežėjo) veiklą – kiti du AB „Lietuvos geležinkeliai“ struktūriniai padaliniai Krovinių vežimo direkcija ir Keleivių vežimo direkcija, kurios Direkcijai pagal Taisykles priskirtų funkcijų vykdyme nedalyvavo. Jokiame Sprendimo priėmimo metu galiojusiame teisės akte nebuvo nustatyta, kad tarnybinio traukinių tvarkaraščio rengimas reiškė konkrečių geležinkelių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą.

38.3.                      Pareiškėjo teiginiai, susiję su Taisyklių prieštaravimu Direktyvai ir tiesioginiu šios direktyvos taikymu, laikytini nepagrįstais.

38.4.                      Pareiškėjas nei skundo nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepagrindžia, kaip dalyvavimas pajėgumų skirstymo procese jį diskriminavo, taip pat kokios faktinės aplinkybės, susijusios su nagrinėjama byla, tai pagrindžia.

38.5.                      AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos pertvarkymas yra reikšminga aplinkybė, turėjusi įtakos nurodytos įmonės veiklai, tačiau ši aplinkybė niekaip nepagrindžia to, ką nurodo pareiškėjas.

38.6.                      Reikalavimus, susijusius su viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo ir nešališkumo užtikrinimu, pvz., draudimu tuo pačiu metu asmenims eiti atitinkamas vadovaujančias pareigas ar būti valdymo organo nariu tiek viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas įgyvendinančioje įmonėje, tiek geležinkelio įmonės (vežėjo) įmonėje bei šias įmones kontroliuojančioje įmonėje, nagrinėjamu atveju AB „Lietuvos geležinkeliai“, nustatė 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2370, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/34/ES, kiek tai susiję su keleivių vežimo geležinkeliais valstybės viduje paslaugų rinkos atvėrimu ir geležinkelių infrastruktūros valdymu, jie pradėti taikyti tik skiriant pajėgumus 2020–2021 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpio atžvilgiu.

38.7.                      Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su padaryta žala konkurencijai, nesusijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, sprendimus dėl pajėgumų skyrimo 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu pareiškėjo ir visų kitų tuo laikotarpiu paraiškas skirti pajėgumus pateikusių pareiškėjų atžvilgiu priėmė atsakovas, o ne Direkcija.

38.8.                      Kiekvienos geležinkelių linijos maksimalus pralaidumas yra teorinis dydis, naudojamas moksliniams ar projektiniams skaičiavimams, kuris nebuvo ir nėra naudojamas rengiant tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektus, o naudojamas faktinis geležinkelių linijų pralaidumas, kuris nėra pastovus dydis, nes visais atvejais priklausė nuo visų pateiktų paraiškų skirti pajėgumus kiekio ir turinio, šių paraiškų vertinimo rezultatų bei laikinųjų geležinkelių transporto eismo apribojimų viešosios geležinkelių infrastuktūros priežiūros, atnaujinimo ir remonto darbams atlikti poreikio bei galiojusios Prioriteto taisyklės pritaikymo.

38.9.                      Pareiškėjas nurodo informaciją apie Europos Komisijos 2021 m. vasario 18 d. pradėtą oficialią pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl netinkamo Direktyvos 2012/34/ES nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę. Tačiau šis galimas pažeidimas yra susijęs ne su galiojusia Taisyklių 28 punkte nustatyta taisykle, kuri buvo atsakovo taikyta skiriant pajėgumus 2017–2018 m. tarnybinio traukių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, atitinkamai, aktuali nagrinėjant apeliacinį skundą, o su naujomis Taisyklėmis. Be to, ši pažeidimo procedūra dar nėra pasibaigusi ir nėra pradėta dėl nagrinėjamos bylos šalių veiklos.

39.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „LTG Infra“ taip pat pateikė 2024 m. rugsėjo 11 d. ir 2025 m. gegužės 27 d. rašytinius paaiškinimus.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

40.       Byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. VS-34 ir Tarnybos 2018 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 1V-198 dalies, kurioje konstatuota, kad pajėgumų
2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, teisėtumo ir pagrįstumo.

41.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros nebuvo pažeista, AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajėgumų skyrimo funkcijos neatliko, todėl Įsakymo dalis, kurioje nustatyta, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, yra teisėta ir pagrįsta.

42.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus argumentus, susijusius su Direktyvos 2012/34/ES nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę ir nevertino apelianto nurodytų ESTT išaiškinimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas argumentuoja, kad Direkcijos vykdytos funkcijos Direktyvos 2012/34/ES ir ESTT praktikos kontekste negali būti vertinamos kaip techninės. Direkcija, remiantis Taisyklių nuostatomis, buvo įpareigota ne tik vertinti techninius viešosios geležinkelių infrastruktūros techninius parametrus, tačiau ir teikti duomenis Administracijai apie linijų perpildymą, vesti paraiškų derinimo procedūrą su pareiškėjais, vertinti ekonominį poveikį ir atlikti kitus veiksmus. Aktualu, kad šiuo atveju Administracija, kuri neva vykdė esmines funkcijas, iš tiesų tik formaliai patvirtindavo Direkcijos pateiktus duomenis. Vadinasi, iš esmės visą pajėgumų paskirstymo procedūrą vykdė Direkcija, o Administracija tik pritaikė prioriteto taisyklę.

43.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44.       Taip pat pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

45.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos transporto saugos administracijai pateikė paraišką Nr. 89 skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams, ūkiniams traukiniams 2017 – 2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui. Administracija 2017 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. VS-34 skyrė viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtus 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) Vaidotai–Radviliškis?Kužiai 2) Klaipėda–Draugystė; 3) Draugystė–Klaipėda; 4) Kužiai–Radviliškis–Vaidotai. Atsižvelgdama į AB „Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 „Dėl tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto“ ir Administracijos interneto svetainėje nurodytą informaciją apie perpildytą viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį Kužiai–Klaipėda ir remdamasi prioriteto taisykle, neskyrė prašomų viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtų 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) Kužiai?Klaipėda; 2) Klaipėda?Kužiai. Administracija 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. VS-49 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. spalio 9 d. prašymo Nr. 274“ nusprendė, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir UAB „Gargždų geležinkelis“ teisėtų interesų nepažeidė.

46.       Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu, prašė pakeisti Administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34, įpareigojant priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškos Nr. 89 skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prašyto traukinio maršruto „Vaidotai–Radviliškis?Klaipėda?Draugystė“ ir dėl traukinio maršruto „Draugystė?Klaipėda?Radviliškis?Vaidotai“, neskaidant šių maršrutų į dalis, skiriant pareiškėjui prašomus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtus 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89. Taip pat prašė panaikinti Administracijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. VS-49.

47.       Tarnyba 2018 m. kovo 7 d. priėmė Įsakymą, kuriame konstatavo, kad Sprendimas priimtas remiantis valdytojo netinkamai, nesilaikant Taisyklių reikalavimų atilikta pajėgumų derinimo procedūra, atsakovas netinkamai pritaikė prioriteto taisyklę, Sprendimas neatitinka jam keliamų išsamumo ir motyvuotumo reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas. Tarnyba pripažino pareiškėjos 2017 m. lapkričio 6 d. skundą iš dalies pagrįstu ir įpareigojo atsakovą panaikinti 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34 ir 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. VS-49 bei, įvertinus nagrinėjant skundą nustatytas aplinkybes, priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89 nurodytų pajėgumų skyrimo. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tam teisės neturintis subjektas – valdytojas, kuris, be kita ko, visą pajėgumų derinimo laikotarpį veikė interesų konflikte, Tarnyba Įsakyme pažymėjo, kad valdytojas atliko pareiškėjo skundo techninį vertinimą, o atsakovas priėmė sprendimą dėl pajėgumų skyrimo, pajėgumų skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai. Įsakyme taip pat nurodyta, kad Tarnyba nevertina Kodekso ir Taisyklių atitikimo Direktyvai ir, neturėdama duomenų apie tai, kad kompetentingos institucijos Kodekso ir Taisyklių nuostatas būtų pripažinusios prieštaraujančiomis Direktyvai, ginčijamų veiksmų, neveikimo teisėtumą vertina pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas.

48.       Ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse nustatyta, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumas – galimybė traukinių eismo grafike numatyti traukinio linijas, kurios gali būti skirtos geležinkelio įmonei (vežėjui) tam tikroje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje naudotis tam tikrą laikotarpį (3 str. 49 d. (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija)), traukinio linija – maršrutas, kuriuo traukinys nustatytu laiku gali važiuoti tarp skirtingų geležinkelio stočių ar geležinkelio stoties ir valstybės sienos (3 str. 44 d. (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija)), viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas – šio Kodekso 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta įmonė, teisėtai valdanti ir prižiūrinti viešąją geležinkelių infrastruktūrą ir teikianti su tuo susijusias paslaugas geležinkelio įmonėms (vežėjams) ir šio Kodekso 28 straipsnio 3 dalyje nurodytoms įmonėms (3 str. 51 d. (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija)).

49.       Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-588 redakcija) nurodyta, kad geležinkelių transporto eismo saugos institucija skiria viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus geležinkelio įmonėms (vežėjams). Kodekso 23 straipsnio (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija) 1 dalyje įtvirtinta: „Šio Kodekso ir įstatymų, kuriuose reguliuojami valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisiniai santykiai, nustatyta tvarka viešąją geležinkelių infrastruktūrą patikėjimo teise valdo, naudoja, ja disponuoja, įmonėms teikia su viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymu ir priežiūra susijusias paslaugas viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoja – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas atlieka atskiras akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ padalinys, nevykdantis šio Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos licencijuojamos veiklos.“ To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta: „Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas privalo užtikrinti, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijas atliekančio padalinio apskaita būtų atskirta nuo padalinių, kurie vykdo šio Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą, apskaitos, kad būtų sudaromos atskiros pelno (nuostolių) ataskaitos ir balansai. Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymo funkcijas atliekančio padalinio finansinės ataskaitos skelbiamos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui draudžiama diskriminuoti kitas geležinkelio įmones (vežėjus) ar sudaryti joms kitokias prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros sąlygas, palyginti su sąlygomis, sudarytomis akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ verstis šio Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta veikla. Kai viešoji geležinkelių infrastruktūra naudojama akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ veiklai, nurodytai šio Kodekso 10 straipsnio 1 dalyje, mutatis mutandis taikomos viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo ir geležinkelio įmonių (vežėjų) santykius reglamentuojančios šio Kodekso nuostatos.“

50.       Kodekso 24 straipsnio (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija) 6 punkte įtvirtinta, kad viena iš viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijų yra atlikti paraiškų skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus naudotis geležinkelio įmonėms (vežėjams) techninį vertinimą ir jį pateikti šio Kodekso 7 straipsnio 3 dalyje nurodytai įstaigai. Kodekso 29 straipsnio (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2488 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus skiria šio Kodekso 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta įstaiga. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta: „Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo principai, paraiškų skirti šiuos pajėgumus (atsisakyti skirtų) pateikimo, viešosios geležinkelių infrastruktūros dalies paskelbimo perpildyta, tarnybinio traukinių tvarkaraščio sudarymo, bendradarbiavimo, kai pajėgumai skiriami daugiau negu viename geležinkelių tinkle, pajėgumų analizės ir pajėgumų didinimo plano ir naudojimosi viešąja geležinkelių infrastruktūra sutarties ir bendrojo susitarimo sudarymo tvarka nustatoma Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina Vyriausybė.“

51.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 611 „Dėl viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių (2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1246 redakcija) 2.1. punkte nurodyta, kad paraiškų skirti pajėgumus derinimas (toliau – derinimas) – procedūra, per kurią viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas ir pareiškėjai ir (ar) įmonės, kurios važiuoja į geležinkelių infrastruktūros objektų statybos, remonto ir (ar) techninės priežiūros darbų atlikimo vietą ir iš jos (toliau – remonto įmonės), siekia rasti sprendimą, padedantį suderinti nesutarimų keliančias paraiškas skirti pajėgumus (2.1 p.). Inspekcija per vieną mėnesį nuo paraiškos ir kartu su paraiška teiktinų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą perduoti paraišką vertinti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui arba atsisakyti perduoti ją vertinti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui (16 p.). Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, įvertinęs paraiškas, ne vėliau kaip prieš 5 mėnesius iki tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo parengia tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą ir pateikia jį Inspekcijai, o šio projekto atitinkamus išrašus – pareiškėjams ar remonto įmonėms (21 p.). Jeigu tarp pareiškėjų ir (ar) remonto įmonių kyla nesutarimų dėl tų pačių pajėgumų skyrimo vienoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas privalo per 10 darbo dienų nuo suinteresuotųjų šalių prašymų, pastabų ir (ar) pasiūlymų dėl tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto pateikimo termino pabaigos imtis visų priemonių, kad tie nesutarimai būtų pašalinti derinant paraiškas (24 p.). Paraiškas skirti tuos pačius pajėgumus derina viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas (25 p.). Jeigu yra galimybių, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, siekdamas suderinti paraiškas skirti tuos pačius pajėgumus, turi pasiūlyti pareiškėjams ir (ar) remonto įmonėms kitus pajėgumus nei tuos, kurių prašoma paraiškoje. Pareiškėjams ir (ar) remonto įmonėms nesutikus su viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo pasiūlytomis alternatyvomis, taikoma prioriteto taisyklė, t. y. prašomi pajėgumai skiriami tam pareiškėjui ar remonto įmonei, kurie naudos minėtus pajėgumus daugiau dienų arba jie bus naudojami tarptautiniam keleiviniam traukiniui važiuoti; jeigu pajėgumus numatoma naudoti tiek pat dienų, pajėgumai skiriami tam pareiškėjui ar remonto įmonei, kurie pateikė paraišką skirti daugiau važiavimų atitinkamu maršrutu (28 p.). Jeigu yra galimybių, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, atsižvelgdamas į visus pareiškėjų ir (ar) remonto įmonių galimus patirti suvaržymus, įskaitant ekonominį poveikį, turi imtis visų įmanomų priemonių, kad patenkintų visas paraiškas, taip pat ir tas paraiškas, kuriose prašoma skirti daugiau nei vienos Europos Sąjungos valstybės narės geležinkelių tinklo pajėgumus. Nepavykus patenkinti visų paraiškų, taip pat nustačius, kad šiame punkte nurodytas poveikis bus neigiamas, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas turi siekti, kad neigiamas poveikis būtų minimalus (29 p.). Ginčus, kurie kyla derinant paraiškas skirti tuos pačius pajėgumus, neprivaloma išankstine ne teismo tvarka nagrinėja Inspekcija. Išnagrinėti ginčą ir priimti sprendimą dėl jo Inspekcija turi ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo išnagrinėti ginčą gavimo (30 p.). Jeigu viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas po paraiškų derinimo negali patenkinti visų paraiškų vienoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje, nes pajėgumų toje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje neužtenka, jis turi ne vėliau kaip per 3 dienas nuo dienos, kai nustatoma, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis perpildyta, informuoti Inspekciją, kad ta viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis, kurioje susidarė tokia padėtis, yra perpildyta. Apie perpildytą viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį Inspekcija skelbia savo interneto svetainėje www.vgi.lt. Perpildyta viešąja geležinkelių infrastruktūra galima paskelbti ir viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį, kuri, kaip galima pagrįstai numatyti, bus perpildyta artimiausioje ateityje (31 p.). Paskelbusi viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį perpildyta, Inspekcija skiria perpildytoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje pajėgumus vienam ar keliems paraiškas pateikusiems pareiškėjams ir (ar) remonto įmonėms, vadovaudamasi Taisyklių 28 punkte nustatyta prioriteto taisykle (32 p.). Inspekcija per 6 mėnesius nuo Taisyklių 5 punkte nurodyto paraiškų pateikimo termino pabaigos privalo priimti sprendimą skirti pajėgumus arba jų neskirti (35 p.).

52.       Direktyvos 2012/34/ES 3 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog „infrastruktūros valdytojas – įstaiga ar įmonė, atsakinga visų pirma už geležinkelių infrastruktūros sukūrimą, valdymą ir priežiūrą, įskaitant eismo valdymą, traukinių kontrolę ir valdymą bei signalizaciją; tinklo arba tinklo dalies infrastruktūros valdytojo funkcijos gali būti pavestos kelioms įstaigoms ar įmonėms“. To paties straipsnio 22 punkte įtvirtinta, kad „derinimas – procesas, per kurį infrastruktūros valdytojas ir pareiškėjai stengiasi rasti sprendimą, kaip suderinti prieštaraujančius prašymus dėl infrastruktūros pajėgumų“, o 24 punkte pažymėta, kad „infrastruktūros pajėgumai – galimybė tvarkaraštyje numatyti traukinio linijas, prašomas skirti tam tikroje infrastruktūros dalyje tam tikru laikotarpiu“.

53.       Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Valstybės narės užtikrina, kad pagrindinės funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar įmonėms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelio transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas. Šios pagrindinės funkcijos: a) sprendimų dėl traukinio linijų paskirstymo, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas; ir b) sprendimų dėl infrastruktūros apmokestinimo, įskaitant sprendimų dėl mokesčių dydžio nustatymo ir jų surinkimo, priėmimas nedarant poveikio 29 straipsnio 1 daliai. Vis dėlto pareigą prisidėti prie geležinkelių infrastruktūros plėtros, pavyzdžiui, investicijų, techninės priežiūros ir finansavimo forma, valstybės narės gali pavesti geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai.“ To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nurodytas funkcijas vykdo atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausomos apmokestinimo įstaiga ir paskirstymo įstaiga.“ To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Jei IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos susijusios su esminėmis infrastruktūros valdytojo funkcijomis, laikoma, kad šios nuostatos galioja apmokestinimo įstaigai arba paskirstymo įstaigai jų atitinkamų įgaliojimų srityse.“

54.       Direktyvos 2012/34/ES IV skyriaus 2 skirsnyje reglamentuojami apmokestinimo klausimai, o IV skyriaus 3 skirsnyje, be kita ko, reglamentuojamas infrastruktūros pajėgumų paskirstymas, traukinių tvarkaraščio sudarymas, derinimo procedūra, perpildyta infrastruktūra, pajėgumų analizė.

55.       Iki Direktyvos 2012/34/ES įsigaliojimo nagrinėjamus klausimus reglamentavo 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (toliau – ir Direktyva 2001/14) ir 1991 m. liepos 29 d. direktyva dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (91/440/EEB) (toliau – ir Direktyva 91/440).

56.       Aiškindamas atitinkamas Direktyvos 2001/14 ir Direktyvos 91/440 nuostatas, kurios vėliau buvo perkeltos į Direktyvą 2012/34/ES, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendime byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C?473/10 (47 – 49 p.), pažymėjo, kad „tikslas kiekvienai geležinkelio įmonei užtikrinti nešališkas ir nediskriminacines prieigos sąlygas primenamas Direktyvos 2001/14 11 konstatuojamojoje dalyje. Joje nustatyta, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos visoms įmonėms užtikrina vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros ir jomis, kiek įmanoma, siekiama teisingai ir nediskriminuojant patenkinti visų naudotojų ir vežimo rūšių poreikius. Šio tikslo siekimas pasireiškia pajėgumų paskirstymo funkcijos nepriklausomumo principu, kuris įtvirtintas Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje. Šioje nuostatoje numatyta, kad jei infrastruktūros valdytojas nėra nepriklausomas nuo geležinkelio įmonių, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir tos direktyvos III skyriuje „Infrastruktūros pajėgumų paskirstymas“ aprašytas funkcijas turi vykdyti nuo geležinkelio įmonių nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga. Tarp užduočių, kurios aprašytos tame III skyriuje ir kurios turi būti pavestos nepriklausomai įstaigai, reikia paminėti, be kita ko, pajėgumų paskirstymo procedūras, bendradarbiavimą siekiant veiksmingai paskirstyti su keliais tinklais susijusius infrastruktūros pajėgumus, tarnybinio tvarkaraščio sudarymą, kuris tvirtinamas kiekvienais kalendoriniais metais, individualių traukinio linijų skyrimą ad hoc ir prašymų skirti traukinio linijų koordinavimą siekiant užtikrinti kuo geresnį jų suderinimą. Todėl administracinio pobūdžio veikla, kuri iš esmės susijusi su traukinių tvarkaraščių sudarymu, tarnybinio tvarkaraščio sudarymu ir individualių traukinio linijų skyrimu ad hoc, priskiriama esminei pajėgumų paskirstymo funkcijai, kaip tai suprantama pagal direktyvas 91/440 ir 2001/14.“

57.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendime byloje Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, C?625/10 (48 – 53 p.) nurodė:

„Reikia priminti, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įstaigos, kurioms pavestos skirstymo funkcijos, turi būti nepriklausomos teisiniu, organizaciniu ar sprendimų priėmimo požiūriu.

Šiuo atveju negalima pritarti Prancūzijos Respublikos argumentui, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes egzistuoja nepriklausomas infrastruktūros valdytojas RFF, kuris vykdo esmines konkrečių traukinio linijų paskirstymo ir suteikimo funkcijas. Priešingai, nei teigia ši valstybė narė, Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalyje nurodytas nepriklausomumas, kurį turi įrodyti geležinkelių infrastruktūros valdytojas, turi būti patikrintas net ir tuo atveju, kai tas valdytojas yra nepriklausomas nuo geležinkelių transporto įmonių, nes esminės funkcijos lieka priskirtos geležinkelio įmonei. Kaip teigia generalinis advokatas išvados 41 punkte, DCF ir toliau taikomi Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kurie negali būti atskirti vienas nuo kito. Priešingu atveju valstybės narės turėtų galimybę išvengti tų direktyvų nuostatų taikymo įsteigdamos infrastruktūros valdytoją, kuris, nors ir yra nepriklausomas, pavestų esmines funkcijas geležinkelio įmonei, o tai prieštarautų Direktyvos 2001/14 11 konstatuojamojoje dalyje nustatytam tikslui kiekvienai geležinkelio įmonei užtikrinti nešališkas ir nediskriminacines prieigos prie geležinkelių infrastruktūros sąlygas.

Šiuo atveju DCF, nors ir prižiūrima nepriklausomo infrastruktūros valdytojo RFF, yra įgaliota, remiantis Įstatymo Nr. 82?1153 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 2009?1503, 24 straipsniu ir Dekreto Nr. 2003?194 21 straipsniu, vykdyti esmines funkcijas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį, ir yra integruota į geležinkelio įmonę, t. y. SNCF. Todėl tam, kad galėtų vykdyti paskirstymo funkcijas, DCF taip pat turi būti nepriklausoma nuo SNCF teisiniu, organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu.

Taigi teisiniu požiūriu DCF turi būti atskiras, nepriklausomas nuo SNCF juridinis asmuo ir, kita vertus, turi turėti taip pat nuo SNCF nepriklausomus valdymo organus ir išteklius.

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Prancūzijoje DCF neturi atskiro, nepriklausomo nuo SCNF juridinio asmens statuso, o Prancūzijos Respublika šio fakto neginčija. Todėl DCF nėra teisiškai nepriklausoma nuo SNCF, kaip turėtų būti remiantis Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalimi.

Kadangi teisinio nepriklausomumo kriterijus neįvykdytas, nepriklausomumo kriterijų organizaciniu ir sprendimų priėmimo požiūriu nagrinėti nereikia, nes turi būti tenkinami visi trys kriterijai kartu, o jei DCF neatitinka bent vieno iš tų kriterijų, to pakanka, kad būtų įrodytas įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį bei II priedą ir pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį.“

58.        Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje Europos Komisija prieš Slovėnijos Respubliką, C?627/10 (34 – 40 p.) pažymėjo:

„Reikia priminti, kad Direktyva 91/440 buvo pradėtas geležinkelių transporto liberalizavimas siekiant geležinkelio įmonėms užtikrinti nešališką ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros. Kad būtų užtikrinta tokia prieiga, Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje buvo įtvirtintas už tos direktyvos II priede išvardytas esmines funkcijas atsakingos įstaigos nepriklausomumo principas (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija prieš Vengriją, C?473/10, 44 punktas).

Remiantis tuo II priedu, esminėmis funkcijomis, kaip tai suprantama pagal minėtą 6 straipsnio 3 dalį, laikomas sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą, priėmimas. Todėl geležinkelio įmonė negali būti įpareigota nustatyti ar vertinti konkrečių linijų buvimą, kad būtų priimti sprendimai dėl traukinio linijų paskirstymo.

Šiuo atveju 2008 m. balandžio 10 d. nutarimo 9 straipsniu suteikiama kompetencija infrastruktūros valdytojui, t. y. Slovėnijos geležinkeliams, kad jie parengtų naujo tarnybinio tvarkaraščio projektą ir naujus traukinių tvarkaraščius. Remiantis ta nuostata taip pat darytina išvada, kad rengdamas tą projektą infrastruktūros valdytojas privalo konsultuotis su suinteresuotosiomis šalimis ir su visai norinčiais pateikti pastabas dėl poveikio, kurį tarnybinis tvarkaraštis galėtų daryti jų pajėgumui teikti geležinkelio paslaugas per tarnybinio tvarkaraščio galiojimo laikotarpį.

Slovėnijos geležinkelių veiklą prižiūri Geležinkelių agentūra, kuri vienintelė turi kompetenciją patvirtinti tarnybinį tvarkaraštį ir paskirti konkrečias traukinių linijas. Tačiau atsižvelgiant į Direktyvos 91/440 II priedą, kuriame tarp esminių funkcijų aiškiai paminėtas „buvimo nustatymas ir įvertinimas“, geležinkelio įmonei negali būti patikėta atlikti visus parengiamuosius darbus prieš priimant sprendimus, susijusius su esminėmis funkcijomis.

Galiausiai remiantis Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad jei infrastruktūros valdytojas yra priklausomas nuo geležinkelio įmonių, kaip yra Slovėnijoje, infrastruktūros pajėgumų paskirstymo funkciją turi vykdyti teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo geležinkelio įmonių nepriklausoma paskirstymo įstaiga.

Kaip visiškai teisingai teigia Komisija, Slovėnijos geležinkeliai ir toliau dalyvauja sudarant tarnybinį tvarkaraštį, taigi ir vykdant traukinio linijų arba infrastruktūros pajėgumų paskirstymo funkciją.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmojo Komisijos kaltinimo pirma dalis turi būti laikoma pagrįsta.“

59.       Direktyvos 2012/34/ES 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „Valstybės narės užtikrina, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad būtų laikomasi šios direktyvos, be kita ko, kad jos laikytųsi susijusios įmonės, operatoriai, pareiškėjai, valdžios institucijos ir kiti atitinkami subjektai, įsigaliotų ne vėliau kaip 2015 m. birželio 16 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“ Taigi byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo pasibaigęs Direktyvos 2012/34/ES įgyvendinimo terminas.

60.       Pažymėtina, kad, nors anksčiau išdėstyta Teisingumo Teismo praktika buvo pateikta dėl Direktyvos 2001/14 (14 straipsnio 2 dalies) ir Direktyvos 91/440 (6 straipsnio 3 dalies, II priedo), atitinkamas teisinis reguliavimas, aktualus nagrinėjamai bylai, buvo perkeltas į Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnį, kuris galiojo byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo metu.

61.       Kaip minėta, Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad pagrindinės funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar įmonėms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelio transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas. Viena iš šių pagrindinių funkcijų ? sprendimų dėl traukinio linijų paskirstymo, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas.

62.       Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nurodytas funkcijas vykdo atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausomos apmokestinimo įstaiga ir paskirstymo įstaiga.“ To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Jei IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos susijusios su esminėmis infrastruktūros valdytojo funkcijomis, laikoma, kad šios nuostatos galioja apmokestinimo įstaigai arba paskirstymo įstaigai jų atitinkamų įgaliojimų srityse.“

63.       Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktuose (paraiškų dėl pajėgumų gavimas; tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto parengimas, neatsiejamas nuo konkrečių linijų buvimo nustatymo ir įvertinimo, įskaitant konsultacijas su pajėgumų prašiusiais subjektais; nesutarimų keliančių paraiškų derinimas, įskaitant informacijos pateikimą, alternatyvių pajėgumų siūlymą, prioriteto taisyklės taikymą, visų pareiškėjų galimų patirti suvaržymų, įskaitant ekonominį poveikį, įvertinimą, ir priemonių taikymą, kad būtų patenkintos visos paraiškos ar bent neigiamos poveikis būtų minimalus; vertinimas, ar gali būti patenkintos visos paraiškos ir konstatavimas, kad tam tikroje infrastruktūros dalyje pajėgumų neužtenka - infrastruktūros dalis yra perpildyta; galutinio tarnybinio traukinių tvarkaraščio parengimas, pateikimas pareiškėjams ir LTSA informavimas apie likusius laisvus pajėgumus) numatytos ir Direkcijos skirstant pajėgumus 2017 – 2018 m. tvarkaraščiui vykdytos funkcijos yra analogiškos toms, kurias Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnis draudžia atlikti Direkcijai kaip netenkinančiai nepriklausomumo nuo vežėjo reikalavimų.

64.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad, vadovaujantis Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktais, minėtas funkcijas pajėgumų skyrimo procese buvo įgaliotas atlikti būtent infrastruktūros valdytojas. Atsakovas argumentuoja, kad šios funkcijos negali būti vertinamos kaip esminės pajėgumų skyrimo funkcijos, nes vadovaujantis Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsniu tokios funkcijos yra tik sprendimų dėl pajėgumų paskirstymo, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas ir sprendimų dėl infrastruktūros apmokestinimo, įskaitant sprendimų dėl mokesčių dydžio nustatymo ir jų surinkimo, priėmimas, kurias teisės aktais buvo įgaliota atlikti tik geležinkelių transporto eismo saugos institucija, t. y. tik atsakovas priėmė galutinį sprendimą dėl pajėgumų skyrimo. Atsakovas teigia, kad infrastruktūros valdytojo atliekamos funkcijos yra vertintinos kaip pajėgumų techninio vertinimo sudėtinės dalys, be kurių nebūtų įmanomas galutinio sprendimo dėl pajėgumų skyrimo priėmimas.

65.       Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nurodytas funkcijas vykdo atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausomos apmokestinimo įstaiga ir paskirstymo įstaiga.

66.       Byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Direkcija buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ padalinys, t. y. neturėjo savarankiško juridinio asmens statuso, taigi savo teisine forma buvo priklausomas nuo geležinkelio įmonės (mutatis mutandis žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, C?625/10, 51, 52 p.).

67.       Kaip minėta, remiantis Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad infrastruktūros valdytojas savo teisine forma priklausomas nuo geležinkelio įmonės, Direktyvos 2012/34/ES IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nurodytas funkcijas privalo vykdyti atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausomos apmokestinimo įstaiga ir paskirstymo įstaiga. Direktyvos 2012/34/ES IV skyriaus 2 skirsnyje reglamentuojami apmokestinimo klausimai, o IV skyriaus 3 skirsnyje, be kita ko, reglamentuojamas infrastruktūros pajėgumų paskirstymas, traukinių tvarkaraščio sudarymas, derinimo procedūra, perpildyta infrastruktūra, pajėgumų analizė.

68.       Be to, kaip nurodyta anksčiau išdėstytoje Teisingumo Teismo praktikoje, administracinio pobūdžio veikla, kuri iš esmės susijusi su traukinių tvarkaraščių sudarymu, tarnybinio tvarkaraščio sudarymu ir individualių traukinio linijų skyrimu ad hoc, priskiriama esminei pajėgumų paskirstymo funkcijai, kaip tai suprantama pagal direktyvas 91/440 ir 2001/14 (Teisingumo Teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Europos Komisija prieš Vengriją, C?473/10 (47 – 49 p.). Atsižvelgiant į Direktyvos 91/440 II priedą, kuriame tarp esminių funkcijų aiškiai paminėtas „buvimo nustatymas ir įvertinimas“, geležinkelio įmonei negali būti patikėta atlikti visus parengiamuosius darbus prieš priimant sprendimus, susijusius su esminėmis funkcijomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo byloje Europos Komisija prieš Slovėnijos Respubliką, C?627/10 (34 – 40 p.)).

69.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad priimant ginčijamą Sprendimą Direkcija vykdė Taisyklėmis jai priskirtus veiksmus – parengė tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą, informavo atsakovą apie perpildytas viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis, derino paraiškas skirti tuos pačius pajėgumus. Traukinių tvarkaraščio sudarymas ir prašymų derinimas yra Direktyvos 2012/34/ES IV skyriaus 3 skirsnyje nurodytos funkcijos, kurias, remiantis Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai infrastruktūros valdytojas savo teisine forma priklausomas nuo geležinkelio įmonės, privalo vykdyti atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma paskirstymo įstaiga. Vis dėlto, šiuo atveju minėtos funkcijos buvo vykdomos Direkcijos, kuri neatitiko teisinio nepriklausomumo kriterijaus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju procedūra priimant ginčijamą Sprendimą, kurios metu Direkcija parengė tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą, derino paraiškas skirti tuos pačius pajėgumus, buvo vykdoma pažeidžiant Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnį.

70.       Vadovaujantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal direktyvą valstybėms narėms atsirandantis įpareigojimas pasiekti joje numatytą rezultatą ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje ir SESV 288 straipsnyje nustatyta pareiga imtis visų bendrų ar individualių priemonių, tinkamų užtikrinti šio įpareigojimo vykdymą, tenka visoms valstybių narių institucijoms, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Mart?nez Andrés ir Castrejana López, C?184/15 ir C?197/15, EU:C:2016:680, 50 p. ir nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. sausio 24 d. sprendimo Pantuso ir kt., C?616/16 ir C?617/16, EU:C:2018:32, 42 p.). Siekiant įvykdyti šį įpareigojimą, pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionalinės institucijos pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdamos į visą vidaus teisės sistemą ir taikydamos joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Pöpperl, C?187/15, EU:C:2016:550, 43 p., taip pat 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Crespo Rey, C?2/17, EU:C:2018:511, 70 p. ir nurodytą jurisprudenciją, 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Dooel Uvoz?Izvoz Skopje Link Logistic N&N byloje C-384/17, 57, 58 p.).

71.       Vis dėlto šis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas turi tam tikras ribas. Nacionalinio teismo pareigą remtis Sąjungos teisės turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (priešingai įstatymui) (žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Pöpperl, C?187/15, EU:C:2016:550, 44 p.). Vadovaujantis suformuota jurisprudencija, jeigu toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, nacionalinis teismas privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises, tam tikrais atvejais netaikydamas nacionalinės teisės nuostatos, jeigu jos taikymas konkrečios bylos aplinkybėmis lemtų su Sąjungos teise nesuderinamą rezultatą (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo Pöpperl, C?187/15, EU:C:2016:550, 45 p. ir nurodyta jurisprudencija, 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Dooel Uvoz?Izvoz Skopje Link Logistic N&N byloje C-384/17, 59, 61 p.).

72.       Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją visais atvejais, kai paaiškėja, jog direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei ši per nustatytą terminą neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai (2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C?684/16, EU:C:2018:874, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2022 m. kovo 8 d. sprendimo byloje NE prieš Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld, C?205/20, 17 p.).

73.       Teisingumo Teismas patikslino, kad Sąjungos teisės nuostata yra, pirma, besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar kurio poveikiui atsirasti nereikia priimti jokio kito Sąjungos institucijų ar valstybių narių akto, ir, antra, pakankamai tiksli, kad asmuo galėtų ja remtis, o teismas – taikyti, kai joje įpareigojimas suformuluotas nedviprasmiškai (2021 m. sausio 14 d. sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel, C?387/19, EU:C:2021:13, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2022 m. kovo 8 d. sprendimo byloje NE prieš Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld, C?205/20, 18 p.).

74.       Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją priimant jos įgyvendinimo tvarką, šios direktyvos nuostata gali būti laikoma besąlygine ir tikslia, jeigu joje valstybėms narėms nedviprasmiškai nustatyta tiksli pareiga pasiekti konkretų rezultatą, kuris nėra susietas su jokia joje įtvirtintos normos taikymo sąlyga (2021 m. sausio 14 d. sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel, C?387/19, EU:C:2021:13, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2022 m. kovo 8 d. sprendimo byloje NE prieš Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld, C?205/20, 19 p.).

75.       Atsižvelgiant į tai, kad, kaip išdėstyta anksčiau, priimant ginčijamą Sprendimą buvo pažeista Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalis, kuri nedviprasmiškai nustato tikslią pareigą valstybėms narėms, pagal kurią, jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, IV skyriaus 2 ir 3 skirsniuose nurodytas funkcijas vykdo atitinkamai savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausomos apmokestinimo įstaiga ir paskirstymo įstaiga, Taisyklių nuostatos, pagal kurias Direkcijai buvo pavesta atlikti tokius veiksmus kaip tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto parengimas ir paraiškų derinimas, nagrinėjamu atveju yra netaikytinos, nes lemtų su Sąjungos teise nesuderinamą rezultatą, o ginčijamas Sprendimas yra naikintinas, nes buvo priimtas pažeidžiant Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 2 dalį.

76.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „LTG Infra“ atsiliepime į apeliacinį skundą teikia argumentus, susijusius su Direktyvos 2016/2370/ES atskiromis nuostatomis.

77.       Direktyvos 2016/2370/ES 2 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės narės ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 25 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2016/2370/ES įgyvendinimo terminas suėjo vėliau nei buvo priimtas byloje ginčijamas sprendimas, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl argumentų, susijusių su Direktyvos 2016/2370/ES nuostatomis.

78.       Pritartina ginčo šalių argumentams, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-209-968/2024 pateikti išaiškinimai nėra susiję su klausimu, nagrinėjamu šioje byloje, be to, minėtoje byloje nagrinėtas individualus administracinis aktas buvo priimtas 2019 m., t. y. suėjus Direktyvos 2016/2370/ES, kuria buvo pakeisti Direktyvos 2012/34/ES straipsniai, susiję su infrastruktūros valdytojo nepriklausomumu, įgyvendinimo terminui.

79.       Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė Lietuvos geležinkelių linijų pralaidumo vertinimo studiją, taip pat teikia su šiuo įrodymu susijusius naujus argumentus, kurie nebuvo pateikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme. 

80.       ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2025 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-268-525/2025, kt.).

81.       Pareiškėjas, teikdamas į bylą Lietuvos geležinkelių linijų pralaidumo vertinimo studiją, nepagrindė, kodėl šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinio proceso metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nevertina šio pareiškėjo pateikto naujo įrodymo ir su juo susijusių apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, kurie nebuvo pateikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

82.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su trečiojo suinteresuoto asmens AB „LTG Infra“ 2024 m. rugsėjo 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikta informacija ir prašomais pridėti prie bylos įrodymais apie pareiškėjo galimai keliamas rizikas nacionalinio saugumo interesams, netenkina trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos. Teisėjų kolegijos vertinimu, jie neatitinka įrodymų sąsajumo taisyklės (jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku). Teismas paprastai vertina administracinių sprendimų teisėtumą šių sprendimų priėmimo metu, todėl šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas, buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2020, 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1784-968/2023, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2341-415/2023). Pažymėtina, kad šioje byloje iš esmės sprendžiama, ar Direkcijos dalyvavimas skiriant pajėgumus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui (t. y. dalyvavimas Sprendimo priėmimo procedūroje) buvo teisėtas, taip pat nagrinėjamas Įsakymo dalies, kurioje konstatuota, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, teisėtumas ir pagrįstumas.

83.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinami ginčijamas Sprendimas ir Įsakymo dalis, kurioje konstatuota, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

84.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas iš esmės yra tenkinamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

85.       Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

86.       Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

87.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir bruto užmokestis). Pagal Rekomendacijų 8 punktą, maksimalus užmokesčio dydis už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą (Rekomendacijų 8.2 p.), už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 1,7 (8.10 p.); už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (8.16 p.).

88.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2018 m. gegužės 29 d. prašymą priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 3 853,85 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo teismui, 2018 m. gegužės 29 d. rašytinių paaiškinimų ir 2018 m. gegužės 29 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą, ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2018 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitą – faktūrą BITALAW Nr. 17-67 ir 2018 m. gegužės 28 d. sąskaitos išrašą). Paslaugos buvo apmokėtos 2018 m. II ketvirtį, todėl maksimalus užmokesčio dydis už skundo ir dviejų prašymų parengimą, apskaičiuotas pagal 2017 m. I ketvirčio bruto užmokestį (884, 8 Eur), sudaro 2 919,84 Eur (884,8 x 2,5) + (884,8 x 0,4 x 2). Pareiškėjo prašoma priteisti 3 853,85 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijų nustatytą dydį, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už priteisti pareiškėjui iš atsakovo maksimalią Rekomendacijose numatytą sumą už skundo teismui ir prašymų (rašytinių paaiškinimų) parengimą, t. y. 2 919,84 Eur. Pareiškėjui taip pat priteistina 30 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant skundą pirmosios instancijos teismui, suma. Iš viso pareiškėjui už suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme priteisiama 2 949,84 Eur bylinėjimosi išlaidų.

89.       Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2024 m. rugsėjo 13 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovo 7 755,25 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2 831,40 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (apmokėtos 2021 m. balandžio 30 d.), 1 887,60 Eur išlaidos už 2021 m. gegužės 5 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (apmokėtos 2021 m. gegužės 31 d.) ir 3 025 Eur išlaidos už 2024 m. balandžio 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (apmokėtos 2024 m. gegužės 22 d.), bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas taip pat pateikė 2025 m. gegužės 27 d. patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė papildomai priteisti 4 356 Eur bylinėjimosi išlaidas už 2024 m. rugsėjo 13 d. rašytinių paaiškinimų pateikimą (apmokėta 2024 m. rugsėjo 30 d.). Pareiškėjas taip pat nurodė sumokėjęs 11,25 Eur žyminio mokesčio. Iš viso pareiškėjas nurodė patyręs 12 111,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

90.       Maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą, kai jį rengęs advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apskaičiuotas pagal 2020 m. IV ketvirčio bruto užmokestį (1 524,2 Eur), sudarė 2 591,14 Eur.(1 524,2 x 1,7). Pareiškėjo prašoma priteisti 2 831,40 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą viršija Rekomendacijų nustatytą dydį, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už apeliacinio skundo parengimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo maksimalią Rekomendacijose numatytą sumą, t. y. 2 591,14 Eur.

91.       Maksimalus užmokesčio dydis už 2021 m. gegužės 5 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, apskaičiuotas pagal 2020 m. IV ketvirčio bruto užmokestį (1 524,2 Eur), sudarė 609,68 Eur (1 524,2 x 0,4). Maksimalus užmokesčio dydis už 2024 m. balandžio 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, apskaičiuotas pagal 2023 m. IV ketvirčio bruto užmokestį (2 110,3 Eur), sudarė 844,12 Eur (2 110,3 x 0,4). Maksimalus užmokesčio dydis už 2024 m. rugsėjo 13 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, apskaičiuotas pagal 2024 m. I ketvirčio bruto užmokestį (2 161,0 Eur), sudarė 864,4 Eur (2 161,0 x 0,4). Pareiškėjo prašoma priteisti 9 268,6 Eur suma už rašytinių paaiškinimų parengimą viršija maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, todėl mažintina iki leistino ir pareiškėjo naudai priteistina 2 318,2 Eur suma už minėtų rašytinių paaiškinimų parengimą.

92.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 4 909,34 Eur (2 591,14 + 2 318,2 Eur) suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteisiama 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio už du apeliacinius skundus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo iš viso 4 931,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš viso pareiškėjui priteisiama 7 881,68 Eur (2 949,84 + 4 931,84 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, suma.

93.       Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „LTG Infra“ taip pat pateikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, tačiau, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ne jų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinami.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos transporto saugos administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34 ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2018 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 1V-198 dalį, kurioje konstatuota, kad viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Gargždų geležinkelis“ iš atsakovo Lietuvos transporto saugos administracijos 7 881,68 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir šešiasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

 

 

        Skirgailė Žalimienė