Civilinė byla Nr. 2A-284/2009

Procesinio sprendimo kategorija 35.1.; 35.4.; 35.5.; 42.8.; 44.1.; 52.3. (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. kovo 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovei A. Č. ,

ieškovės A. Č. atstovui advokatui Egidijui Baranauskui,

atsakovo UAB „Molesta“ atstovui advokatui Arūnui Petrauskui,

atsakovo asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovui advokatui Linui Drazdauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Molesta“, asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams dėl žalos atlyginimo bei pažymos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovė A. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams UAB „Molesta“, asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 1 444 948,18 Lt tiesioginių nuostolių, 3 580 832,9 Lt negautų pajamų, 67 597,85 Lt delspinigių, 174 221,25 Lt baudų bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; panaikinti atsakovo asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr.01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“. Ieškovė nurodė, kad atsakovas UAB „Molesta“ 2006 m. kovo 7 d. sudaryta statybos generalinės rangos sutartimi Nr. 1/06 (toliau tekste – rangos sutartis) įsipareigojo prisiimti visą riziką, susijusią su statomu turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksu, esančiu Papiernios kaime, Širvintų rajone, kol jis bus visiškai užbaigtas ir perduotas ieškovei. Ieškovė teigimu, po gaisro, įvykusio statybos objekte naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d., atsakovas pareiškė, jog toliau nebevykdys savo sutartinių įsipareigojimų ir atsisakymą grindė gaisru, kaip nenugalimos jėgos aplinkybe, kurios buvimas, pasak atsakovo, atleidžia jį nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą. Ieškovė atsakovo atsisakymą vykdyti sutartinius įsipareigojimus vertino kaip vienašalį ir neteisėtą rangos sutarties nutraukimą, neegzistuojant atsakovo nurodytai nenugalimos jėgos aplinkybei. Ieškovė nurodė, jog gaisras, įvykęs naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d., neatitinka nei vieno iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų kriterijų, kuriuos privalo atitikti nenugalimos jėgos aplinkybe laikytinas įvykis. Ieškovės teigimu, atsakovas UAB „Molesta“, veikdamas kaip protingas, atidus ir rūpestingas rangovas, turintis ilgametę statybos darbų vykdymo praktiką, galėjo iš anksto numatyti gaisro atsiradimo galimybę ir imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Be to, nėra jokių objektyvių kliūčių, trukdančių atsakovui iš naujo atstatyti turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą. Ieškovės nuomone, atsakovo UAB „Molesta“ elgesys, kai nebuvo vykdoma statomo statinio fizinė apsauga, o pati statybvietė tinkamai neaptverta, taip pat įstatymų nustatyta tvarka neapdrausta rangovo civilinė atsakomybė, neatitinka elementariausių atidumo, rūpestingumo ir atsargumo standartų, kurie keliami didelę statybos rangos darbų patirtį turinčiam rangovui. Be to, rangos sutartimi atsakovas prisiėmė statomo turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso atsitiktinio žuvimo riziką, kol kompleksas bus visiškai užbaigtas ir perduotas ieškovei. Ieškovės teigimu, nesant aplinkybių, dėl kurių gaisras galėtų būti pripažintas nenugalima jėga, naikintina atsakovo Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr.01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės A. Č. atsakovui UAB „Molesta“ 10 000 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės A. Č. atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams 3 540 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės A. Č. valstybės naudai 25 090,10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad ieškovė A. Č. ir atsakovas UAB „Molesta“ 2006 m. kovo 7 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 1/06 (rangos sutartį), kuria atsakovas įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. pastatyti ieškovei turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą Papiernios kaime, Širvintų rajone, o ieškovė įsipareigojo priimti atliktus darbus ir sumokėti atsakovui nustatyto dydžio atlyginimą. Teismo nuomone, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas atliko ir perdavė ieškovei didžiąją dalį rangos sutartyje nurodytų darbų (pastatytas pastatas, uždengtas stogas).

Teismas konstatavo, kad naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d. statomame pastate kilo gaisras ir gaisro metu pastatas visiškai sudegė. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. kovo 7 d. specialisto išvadoje Nr. 35-10(SI) nurodyta, kad labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl pašalinio atvirosios ugnies šaltinio poveikio. Teismas taip pat konstatavo, kad specialisto išvadoje nepatvirtintos versijos, kad gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo ar savaiminio medžiagų užsidegimo. Teismas pažymėjo, kad dėl kilusio gaisro 2007 m. liepos 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau asmuo (asmenys), galimai padegęs pastatą, nėra nustatytas.

Teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1228 atsakovas UAB „Molesta“ pranešė ieškovei A. Č. , kad nebegali toliau vykdyti įsipareigojimų pagal rangos sutartį, nes dėl gaisro, kurį atsakovas vertina kaip nenugalimą jėgą, visiškai sudegė statomas pastatas.

Teismas nurodė, kad šalių rangos sutarties 10.1. punkte numatyta, kad atsakovas yra atsakingas už statybos aikštelės aptvėrimą (jei to reikalauja saugumas) ir ženklinimą. Statybos įstatymo 15 straispnio penktosios dalies 5 punkte numatyta rangovo pareiga užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Teismas pažymėjo, kad šios įstatymo normos nustato rangovo pareigą aptverti satybos aikštelę tam, kad kiti asmenys būtų apsaugoti nuo statybos darbų keliamo pavojaus, tačiau byloje nėra įrodymų, kad toks pavojus realiai buvo.

Teismas nurodė, kad liudytojas S. Ž. , atsakovo UAB „Molesta“ generalinis direktorius, paaiškino, jog su ieškove buvo susitarta, kad statomo objekto apsauga rūpinsis ji ir jog taip buvo padaryta taupant ieškovės išlaidas statybai. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtino ir ieškovė, kuri paaiškino, kad S. Ž. siūlė jai pačiai pasamdyti žmones, kurie saugotų statomą objektą.

Teismas nurodė, kad šalių rangos sutarties 5.3 punkte įtvirtinta ieškovės pareiga suteikti galimybę atsakovui bet kuriuo metu patekti į statybos aikštelę, joje saugiai sandėliuoti reikalingas statybines medžiagas, technologinę įrangą ir mechanizmus.

Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė sudarė darbo sutartį su J. M. , kurį priėmė dirbti sargu-pagalbiniu darbininku kaimo turizmo ir paslaugų komplekse, ir sutarties 10 punkte numatyta, kad J. M. materialiai atsako už saugomą turtą. Teismas pažymėjo, kad J. M. , apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. liepos 25 d., paaiškino, kad pas ieškovę, kuri statosi poilsiavietę, jis dirbo sargu, dirbdavo nuo vakaro iki ryto. Teismas konstatavo, kad 2007 m. liepos 14 d. įvykio vietos apžiūros protokole J. M. įvardintas kaip ieškovės turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso aikštelės sargas. Ieškovė, apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu 2007m. liepos 31 d., paaiškino, kad 2007 m. liepos 13 d. jai išvykstant iš statybvietės, į darbą jau buvo atvykęs statybvietės sargas J. M. . Teismas pažymėjo, kad iš turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso schemos matyti, kad statybininkų vagonėliai, viename iš kurių būdavo bei nakvodavo J. M. ir būdavo šuo, kurį atsivežė J. M. , yra būtent šalia statomo turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso, o ne prie kitų objektų. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog statomo objekto apsauga rūpinosi ieškovė, patvirtino ir atsakovo UAB „Molesta“ statinio vadovas liudytojas J. L. ir statybinių darbų vadovas liudytojas J. I. .

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė tiesiogiai samdė asmenis darbui statomame turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė šių asmenų buvimą statybvietėje būtų derinusi ar apie jų buvimą būtų pranešusi atsakovui, ir kad byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė rangos sutarties vykdymo laikotarpiu būtų kreipusis į atsakovą su raginimu užtikrinti statomo objekto apsaugą (CK 6.689 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 21 d. ieškovė apdraudė statomą kompleksą nuo ugnies, neteisėtos trečiųjų asmenų veiklos ir gamtinių jėgų.

Teismo nuomone, šie įrodymai leidžia konstatuoti, kad ieškovė ir atsakovas UAB „Molesta“ susitarė, jog statomo objekto apsaugą užtikrins ieškovė, ir ieškovė šį įsipareigojimą vykdė.

Teismas pažymėjo, kad norint aplinkybę pripažinti nenugalima jėga, ji turi atitikti šiuos požymius: šios aplinkybės nebuvo sutarties sudarymo metu ir jos atsiradimo šalys negalėjo protingai numatyti, dėl atsiradusios aplinkybės sutarties objektyviai nebegalima įvykdyti, šalis, neįvykdžiusi sutarties, tos aplinkybės negalėjo kontroliuoti ar negalėjo jai užkirsti kelio, sutarties neįvykdžiusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.212 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad 2008 m. kovo 7 d. specialisto išvadoje Nr.35-10 (SI) nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Teismas pažymėjo, kad specialisto išvadoje nepatvirtintos versijos, jog gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo ar savaiminio medžiagų užsiliepsnojimo. Teismas nurodė, kad dėl kilusio gaisro Širvintų PGT 2007 m. liepos 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 091-07252-07, tačiau asmuo (asmenys), galimai padegęs pastatą, nėra nustatytas. Teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, kad rangos sutarties sudarymo metu buvo duomenys apie tai, kad grasinama padegti ar kitaip sunaikinti ieškovės planuojamą statyti turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą Papiernios kaime, Širvintų rajone. Teismas nurodė, kad ieškovė, apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. liepos 31 d., paaiškino, kad dėl statomo komplekso niekas jai nėra atvirai grasinęs. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad rangos sutarties sudarymo metu ir vėliau atsakovui nebuvo žinomi duomenys, kad statomas turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas gali būti padegtas ar kitaip sunaikintas dėl tyčinės trečiųjų asmenų veiklos.

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nuo 2006 m. kovo 7 d. iki 2007 m. liepos 13 d. atsakovas buvo atlikęs didžiąją dalį statybos darbų (pastatytas pastatas, uždengtas stogas, atsakovui už atliktus darbus ieškovė yra sumokėjusi 1 167 207,02 Lt), visi darbai turėjo būti baigti 2007 m. rugpjūčio 1 d. Teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 14 d. akte dėl kilusio gaisro nurodyta, kad sudegė 1 200 m² kaimo turizmo ir paslaugų kompleksas (trys sublokuoti mediniai pastatai). Teismo teigimu, dėl to tolesnis rangos sutarties vykdymas (pastato statybos pabaigimas) objektyviai nebėra galimas, o sudegusio pastato atstatymas į padėtį, buvusią iki gaisro, atsižvelgiant į statybos darbų apimtį, trukmę ir vertę, nelaikytinas galimybe įvykdyti sutartį, nes sutartis jau buvo beveik įvykdyta, ir tai galėtų būti tik naujos sutarties objektas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gaisras kilo dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veiklos, konstatavo, kad atsakovas šios aplinkybės negalėjo kontroliuoti ar užkirsti jai kelio, t. y. gaisras kilo ne dėl atsakovo kaltės.

Teismas nurodė, kad CK 6.282 straipsnio pirmosios dalies ir šalių rangos sutarties 4.4 punkto nuostatos, kad statybos objekto atsitiktinio žuvimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui, aiškintinos taip, kad rangovas neturi teisės reikalauti apmokėti už darbą ar sunaudotas medžiagas, jei sutarties objektas atsitiktinai žūna. Teismo teigimu, šis rizikos prisiėmimas savo pasekmėmis nėra tapatus rizikos prisiėmimui CK 6.212 straipsnio prasme, t. y. atsakovo pareigai įvykdyti sutartį ar atlyginti atsisakymu įvykdyti sutartį patirtus nuostolius, jei statybos objektas žūna dėl aplinkybių, kurių atsiradimą atsakovas negalėjo numatyti. Teismas pažymėjo, kad sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu nebuvo jokių duomenų apie grasinimus padegti ar kitaip sunaikinti ieškovės statomą turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą.

Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad gaisras, vykęs naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į liepos 14 d. ieškovės statomame turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, Papiernios km., Širvintų raj., pripažintinas nenugalima jėga, dėl kurios atsakovas UAB „Molesta“ atleistinas nuo atsakomybės už 2006 m. kovo 7 d. statybos generalinės rangos sutarties Nr.1/06 nevykdymą (CK 6.212 str. 1, 3 d.).

Teismas nurodė, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai atsakovo UAB „Molesta“ prašymu 2007 m. rugpjūčio 22 d. išdavė pažymą Nr.01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“, kurioje nurodyta, kad atsakovo UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybių, kurias sukėlė gaisras, kilęs 2007 m. liepos 14 d., kurio metu sudegė statomas Papiernios kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų seniūnijoje turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas, egzistavimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį rūmai yra savanoriški juridinių ir fizinių asmenų susivienijimai, įgyvendinantys verslo savivaldos principus, rūmai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymas. Teismas konstatavo, kad pažymų išdavimo tvarką nustato Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 222 patvirtinta Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarka (toliau tekste – Tvarka). Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „Molesta“ 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi su prašymu išduoti nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančią pažymą ir pateikė Tvarkos 3 punkte numatytus dokumentus: 2006 m. kovo 7 d. statybos generalinės rangos sutarties Nr.1/06 nuorašą, Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2007 m. rugpjūčio 1 d. pažymos Nr. 8-50 „Dėl gaisro naujai statomame pastate Širvintų rajone, Papiernios kaime“ nuorašą, rašto Nr.1228 ieškovei „Dėl negalėjimo vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal 2006 m. kovo 7 d. statybos rangos sutartį Nr.1/06“ nuorašą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 01-5/358 paprašė Širvintų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą suteikti papildomą informaciją apie kilusį gaisrą. Teismas nurodė, kad Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmai išnagrinėja prašymą per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo. Teismas pažymėjo, kad norminiai aktai nesuteikia rūmams teisės tirti įvykius, kurie galėjo sukelti nenugalimos jėgos aplinkybes. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad rūmai, kaip ekonomine veikla užsiimančių subjektų savivaldos susivienijimas, jiems suteiktos kompetencijos ribose išduodami pažymas apie nenugalimos jėgos aplinkybes, atlieka formalų pareiškėjo pateiktų dokumentų tyrimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pateiktuose dokumentuose nebuvo akivaizdžių duomenų apie tai, kad kilęs gaisras neatitinka nenugalimos jėgos aplinkybių požymių, nurodytų CK 6.212 straipsnio pirmojoje dalyje ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 2 punkte, konstatavo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo pagrindą išduoti 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 01-5/365.

Teismas konstatavo, kad iš ieškovės valstybei priteistina 25 000 Lt žyminis mokestis ir 90,10 Lt pašto išlaidos.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir atsakovo UAB „Molesta“ atstovo suteiktų paslaugų apimtį, taip pat į užmokesčio dydžius, nustatytus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovui UAB „Molesta“ priteistinos išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 10 000 Lt, todėl iš ieškovės atsakovo asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams priteistina 3540 Lt, o atsakovui UAB „Molesta“ – 10 000 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Č. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.      Atsakovo UAB „Molesta“ civilinė atsakomybė gali būti netaikoma tik vieninteliu atveju – esant force majeure aplinkybėms (CK 6.212, 6.253 str.), tačiau net ir netaikant civilinės atsakomybės turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas (CK 6.145 str. 1 d.).

2.      Analizuojant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, tikėtina išvada, kad teismas asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymos Nr. 01-5/365 ( toliau tekste – pažyma) nelaikė materialines teisines pasekmes sukeliančiu aktu, ir tokiu atveju pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, todėl byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti pažymą teismas privalėjo nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 str. 1 p.).

3.      Nepaisant to, kas pagal sutartį turėtų pareigą saugoti rangos objektą, tokios pareigos vykdymas ar netinkamas vykdymas neturi teisinės reikšmės force majeure aplinkybių konstatavimui ir toks netinkamas pareigos vykdymas gali turėti reikšmės tik atleidžiant skolininką nuo atsakomybės kitais teisiniais pagrindais.

4.      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys susitarė, jog statomo objekto apsaugą užtikrins ieškovė. Rangos sutarties 4.4 punkte aiškiai išreikšta, kad statinio apsaugą užsakovas perima nuo galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Teismas netinkamai aiškino šalių rangos sutarties sąlygas.

5.      Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas UAB „Molesta“ privalėjo rūpintis statomo objekto apsauga ir kad šalys nesusitarė, jog statomo objekto apsaugą perima ieškovė. Visi rangos sutarties pakeitimai buvo atliekami raštu ir tokie pakeitimai buvo sudaryti 2006 m. kovo 30 d. bei 2006 m. lapkričio 15 d.

6.      Teismas nepagrįstai draudimo sutarties sudarymą vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią apsaugos perėmimą, tačiau draudimo sutarties sudarymas buvo tik dar vienas iš ieškovės veiksmų, kuriais ji siekė minimalizuoti su projekto neįgyvendinumu susijusią riziką.

7.      Taikydamas pirmąją CK 6.212 straipsnio sąlygą teismas nepagrįstai susiaurino ją susiedamas numatymą su konkrečiomis, tačiau nenustatytomis gaisro priežastimis – trečiųjų asmenų tyčine veika, nors tokią prielaidą galima daryti, tačiau tai nėra įrodyta.

8.      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad rangos sutarties objektyviai negalima įvykdyti ir kad iki gaisro buvusio statinio atstatymą reikia laikyti naujos sutarties objektu.

9.      Negalima sutikti su teismo teiginiu, kad atsakovas UAB „Molesta“ negalėjo užkirsti galimybės gaisrui ir dėl to įvykęs gaisras negali būti laikomas kaip neišvengiama aplinkybė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Molesta“ prašo apeliacinės instancijos teismą atmesti apeliacinį skundą, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodomos turinčios bylai reikšmės aplinkybės bei netinkamai aiškinamos teisės normos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai prašo apeliacinės instancijos teismą atmesti apeliacinį skundą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

 

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

 Byloje nustatyta, kad ieškovė A. Č. ir atsakovas UAB „Molesta“ 2006m. kovo 7 d. sudarė statybos genrangos sutartį Nr. 1/06 (tekste vadinama rangos sutartimi), kuria atsakovas įsipareigojo iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. pastatyti ir perduoti ieškovei turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą Papiernios kaime, Širvintų rajone, o ieškovė įsipareigojo priimti atliktus darbus ir sumokėti atsakovui sutartyje numatyto dydžio atlyginimą.

 Naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d. atsakovo statomame pastate kilo gaisras, gaisro metu pastatas visiškai sudegė. Dėl kilusio gaisro Širvintų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje 2007 m. liepos 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 091-07252-07, tačiau asmuo (asmenys), galimai padegęs pastatą, nėra nustatytas. Gaisrinių tyrimo centro specialisto 2008 m. kovo 7 d. išvadoje Nr. 35-10(SI) nurodyta, kad labiausiai tikėtina, kad gaisras galėjo kilti dėl pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio.

 2007 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1228 atsakovas UAB „Molesta“ pranešė ieškovei, kad nebegali toliau vykdyti įsipareigojimų pagal rangos sutartį, nes dėl gaisro, kurį atsakovas vertina kaip nenugalimą jėgą, visiškai sudegė statomas pastatas.

 Asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai išdavė 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių Nr. 01-5/365 (tekste vadinama pažyma), kurios 4 punkte nurodyta, kad pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių egzistavimą, kurias sukėlė gaisras, kilęs 2007 m. liepos 14 d., kurio metu sudegė statomas Papiernios kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas.

 Teisėjų kolegijos nuomone, tinkamam teisės normų taikymui ir teisingam ginčo nagrinėjamojoje byloje išsprendimui yra svarbios bei reikšmingos aplinkybės dėl pagal šalių rangos sutartį statomo statinio apsaugos bei priežiūros ir dėl gaisro, kurio metu sudegė statomas statinys, buvimo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe rangovui pagal šalių rangos sutartį UAB „Molesta“.

 Turinčios bylai reikšmės aplinkybės nustatomos pagal įstatymą pateiktais į bylą įrodymais ir įrodinėjimu civiliniame procese. Pagal teisės doktriną paskutinis įrodinėjimo etapas yra įrodymų įvertinimas. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie fakto buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003).

 Statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui (CK 6.649 str. 1 d., 6.682 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, jeigu šalys statybos rangos sutartyje ar atskira sutartimi nesusitaria dėl statomo objekto apsaugos, statomo objekto apsaugą turi organizuoti rangovas dėl išvengimo statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos. Pateikti į bylą įrodymai paneigia ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo teiginius, kad šalys rangos sutarties 4.4 punkte susitarė, kad už statomo pagal šalių rangos sutartį statybos objekto apsaugą yra atsakingas atsakovas UAB „Molesta“. Ieškovė apeliaciniame skunde pripažino, kad ji parengė bei pasiūlė minėtą rangos sutarties punktą. Rangos sutarties 4.4 punkte nurodyta, kad, pasirašius galutinį darbų priėmimo-perdavimo aktą, užsakovui pereina atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika ir kad užsakovas taip pat nuo galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos perima statinio apsaugą, jei šalys raštu nesusitaria kitaip. Teisėjų kolegija pagal rangos sutarties 4.4 punkto formuluotę, aplinkybes, kad minėtas punktas įrašytas rangos sutarties 4 skyriuje „Atsiskaitymai ir mokėjimai“, bet ne skyriuose, nustatančiuose užsakovo bei genrangovo įsipareigojimus, ir CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat CK 6.193 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytą taisyklę, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, sprendžia, kad rangos sutarties 4.4 punkte šalys nesusitarė, kad statomo pastato (statybos objekto) apsaugą vykdys rangovas ir rangovui tenka statybos objekto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi minėto punkto sąlygose kalbama tik apie rizikos bei apsaugos perėjimo momentą ir nenustatyta kas saugo statomą statinį bei atsakingas už statybos objekto apsaugą. Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktais į bylą įrodymais nustatytos aplinkybės, kad A. Č. ir atsakovas UAB „Molesta“ yra verslininkai ir jiems taikytini padidinti atidumo, rūpestingumo bei kiti reikalavimai sudarant bei vykdant sutartis ir užsiimant verslu, kad statomo objekto kaina buvo didelė, kad rangos sutarties šalys nesielgė nelogiškai, nerūpestingai bei nekenkė sau, kad A. Č. sudarė darbo sutartį su J. M. darbui statomo kaimo turizmo ir paslaugų komplekso sargo pareigose su pilna už saugomą turtą materialine atsakomybe ir sargas J. M. saugojo statybos objektą, kad UAB „Molesta“ neatliko jokių veiksmų dėl statybos objekto apsaugos ir A. Č. su tokiais UAB „Molesta“ veiksmais sutiko ir nereiškė pretenzijų bei reikalavimų, kad A. Č. apdraudė statybos objektą, patvirtina, kad šalys susitarė, kad pagal šalių rangos sutartį statomą statinį (statybos objektą) saugos ir apsaugą organizuos A. Č. . Tokį šalių susitarimą taip pat patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad statybos darbus pagal šalių rangos sutartį statome statinyje atliko ne tik UAB „Molesta“, bet ir pagal A. Č. sudarytas sutartis kiti asmenys ir kad A. Č. pagal aktą neperdavė UAB „Molesta“ statybvietę (statybos) aikštelę.

 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro 2008 m. kovo 7 d. specialisto išvadoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 09-1-07252-07 dėl gaisro, kilusio 2007 m. liepos 14 d. kaimo turizmui statomame pastate, esančiame Papiernios kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, Nr. 35-10 (SI) nurodyta: 1) gaisro židinio zona yra pastato bendroje holo ir biliardinės patalpoje; 2) labiausiai tikėtina, kad gaisras galėjo kilti dėl pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio. Pažymoje nurodyta, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje teigiama, jog elektros instaliacijos statomame pastate nebuvo, kad pateiktoje medžiagoje jokių duomenų apie įvykio vietos apžiūros metu rastas elektros prietaisų ir elektros instaliacijos laidų liekanas gaisro židinio zonoje nėra, ir kad, apibendrinant gaisro kilimo versijos dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo tyrimo rezultatus, šios versijos patvirtinti negalima. Pažymoje nurodyta, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje duomenų apie įvykio vietos apžiūros metu gaisro židinio zonoje rastų pašalinių medžiagų, kurios galėtų užsidegti savaime, esant normalioms oro sąlygoms, ar medžiagų, kurių reakcijos (sąveikos) metu įvyktų savaiminis jų užsiliepsnojimas, nėra ir kad, apibendrinant versijos dėl savaiminio medžiagų užsiliepsnojimo tyrimo rezultatus, šios versijos patvirtinti negalima. Pažymoje taip pat nurodyta, kad vienas iš gaisro kilimo nuo pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio versijos įrodinėjimo būdų yra visų kitų galimų versijų pagrįstas atmetimas, kad šiuo atveju nagrinėjama galimybė atviros ugnies šaltiniui gaisro židinio zonoje atsirasti tyčia arba dėl neatsargumo ir kad nagrinėjamu atveju buvo galimybė kilti gaisrui pastate nuo tinkamo atviros ugnies šaltinio poveikio, nes pastate yra pakankamai degių medžiagų (mediniai rastai). Pažymoje nurodyta, kad įvertinant, jog gaisras pastebėtas naktį, t. y. apie 4 val. 09 min., ir kad tyrimui paimtų apanglėjusios medienos mėginių tyrimas parodė, kad kai kurių mėginių paėmimo vietoje degimo laikas buvo nustatytas apytiksliai net viršija 500 min. bei yra nustatyti du galimi gaisro židiniai, esantys gan toli vienas nuo kito bendrojo holo ir biliardinės patalpoje, tai parodo, jog gaisras galėjo kilti dėl skirtingų pašalinio atviros ugnies šaltinių poveikio. Pažymoje konstatuota, kad, kadangi nagrinėjamu atveju nepasitvirtino kitos iškeltos versijos, tai labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo dėl pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio. Pažymoje nurodyta, kad, apibendrinant versijos dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio tyrimo rezultatus, šios versijos paneigti negalima ir kad, apibendrinant visų gaisro kilimo priežasčių versijų tyrimą, daroma išvada, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą visus įrodymus sprendžia, kad minėtos specialisto išvados yra pagrįstos. Pažymėtina, kad ir pagal visus reikalavimus organizuota statybos objekto apsauga negali užtikrinti visiškos apsaugos bei visada apsaugoti statybos objektą nuo padegimo, todėl statybos objektai draudžiami.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nenugalimos jėgos atsakovas UAB „Molesta“ negali vykdyti šalių rangos sutarties bei atleistinas nuo atsakomybės už šios sutarties nevykdymą, taip pat atsakovas neturi prievolės atlyginti ieškovei žalos dėl sudegusio statomo pastato (statybos objekto).

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovo UAB „Molesta“ civilinės atsakomybės ir restitucijos taikymo.

 Civilinei atsakomybei taikyti būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o ketvirtoji sąlyga – kaltė – įstatymų numatytais atvejais nėra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas UAB „Molesta“ neigia ieškinio pagrįstumą bei reikalavimus trimis alternatyviais pagrindais: 1) atsakovo civilinei atsakomybei taikyti nėra būtinųjų sąlygų (atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų priežastiniame ryšyje su žalos atsiradimu); 2) gaisras, kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, atleidžia atsakovą nuo atsakomybės už prievolių neįvykdymą; 3) iš atsakovo reikalaujama žala nepagrįsta leistinais įrodymais ir jos dydis paskaičiuotas neteisingai. Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškinys pareikštas dėl žalos, padarytos 2006 m. kovo 7 d. rangos sutarties nutraukimu, atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos nuomone, žala neatsirado dėl sutarties nutraukimo, bet žala atsirado dėl to, kad gaisro metu sunaikintas ieškovei priklausęs daiktas. Atsakovas nenutraukė 2006 m. kovo 7 d. rangos sutarties, bet negali jos vykdyti toliau, kadangi gaisro metu sunaikintas daiktas, kuriame atsakovas turėtų vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovo UAB „Molesta“ veiksmai, sustabdant sutarties vykdymą, yra teisėti, nes atitinka CK 6.212 straipsnio nuostatas bei atitinka minėtos rangos sutarties 7.12 punktą, kuriame nurodyta, kad genrangovas turi teisę sustabdyti, nutraukti statybos darbus arba perkelti jų atlikimo terminus, jeigu dėl nenugalimos jėgos darbai atidedami neribotam laikui. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad statomo pagal šalių rangos sutartį pastato apsaugą organizavo ieškovė. Pastatas sudegė naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d., t. y. tuo metu, kai UAB „Molesta“ objekte nedirbo ir statybos objektas buvo ieškovės A. Č. apsaugoje ir atsakomybėje. Daikto žuvimas tuo metu, kai už daiktą buvo atsakingas pats užsakovas, reiškia, kad būtent užsakovas buvo prisiėmęs daikto žuvimo riziką, todėl negali reikalauti žalos atlyginimo iš rangovo. Tai reiškia, kad aplamai nėra pagrindo atsakovo UAB „Molesta“ civilinei atsakomybei atsirasti ir vien dėl to ieškinys atmestinas. Pažymėtina, kad ieškinyje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl restitucijos taikymo. CK 6.145 straipsnio pirmosios dalies normoje nustatyti restitucijos taikymo bendri pagrindai ir inter alia nustatyta, jog restitucija taikoma, kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Tuo tarpu CK 6.148 straipsnio pirmosios dalies norma reglamentuoja specialią situaciją, kai dėl nenugalimos jėgos turtas yra sunaikintas, ir nustato taisyklę, jog tokiu atveju restitucija netaikoma. Taigi pirmoji norma taikytina tuo atveju, kai turtas yra išlikęs ir prievolės negalima įvykdyti. Kadangi nagrinėjamuoju atveju turtas yra sunaikintas, taikytina CK 6.148 straipsnio pirmoji dalis (kaip specialioji norma lyginant su bendrąja), taigi, restitucija nagrinėjamo ginčo atveju negalima.

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymos Nr. 01-5/365 teisinės reikšmės.

 Apeliaciniame skunde nesutinkama dėl prekybos, pramonės ir amatų rūmų teisės išduoti force majeure aplinkybes liudijančias pažymas. Tokia nuomonė teisiškai nepagrįsta. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai yra specialus viešasis juridinis asmuo, veikiantis pagal specialų LR prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymą, o LR asociacijų įstatymas taikomas rūmams subsidiariai (LR asociacijų įstatymo 1 str. 2 d.). Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išskirtinumas iš kitų asociacijų pasireiškia ir tuo, kad jie yra visame pasaulyje veikiančios prekybos pramonės ir amatų rūmų sistemos dalis. Pagal teisinę praktiką ne tik ES šalys, bet ir kitose pasaulio šalyse, force majeure aplinkybių liudijimas priskiriamas būtent analogiškų prekybos, pramonės rūmų kompetencijai. Lietuva šioje srityje nėra išimtis ir Lietuvos įstatymų leidėjo valia reglamentuojant force majeure liudijančių pažymų išdavimo tvarką nėra atsitiktinė. Priešingai, šios srities reglamentavimas patvirtina Lietuvoje pasirinkto teisinio reguliavimo modelio teisingumą. Šis reglamentavimas nėra betikslis, bet turi aiškią logiką. Šalims (verslininkams) veikloje atsiranda atvejai, kai svarbu labai greitai priimti sprendimus esant ypatingoms situacijoms. Todėl nepriklausomos nuo sutarties šalių institucijos (Rūmų) sprendimas, priimtas per labai trumpą laiką (10 dienų) yra galimybė verslininkui patikrinti savo nuomonę dėl ekstraordinarinio įvykio aiškinimo. Lietuvos teismų praktika patvirtina, kad kreipimasis į prekybos, pramonės ir amatų rūmus nėra laikoma išankstine privaloma ikiteismine ginčų dėl force majeure aplinkybių sprendimo tvarka. Todėl suinteresuoto asmens dispozicijoje yra pasirinkimas kreiptis į prekybos, pramonės ir amatų rūmus ar į teismą, tačiau pastaruoju atveju, besikreipiantis į teismą asmuo negali tikėtis atsakymo per 10 dienų.

 Apeliaciniame skunde teigiama, kad LR prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas, Lietuvos respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 1 5d. nutarimas Nr. 840 ir 1997 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 222, reglamentuojantys force majeure santykius, prieštarauja galiojančiam 2000 m. Civiliniam kodeksui. Tokia nuomonė teisiškai nepagrįsta. CK 6.212 straipsnis reglamentuoja materialinius santykius, bet nenustato kokia forma tie santykiai turi būti išreikšti ir kokia institucija juos gali konstatuoti. LR prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 222 nustato force majeure išraiškos formą bei Rūmų kompetenciją šioje srityje. Tarp paminėtų normų nėra kolizijos, jos nekonkuruoja tarpusavyje, kadangi vienos reglamentuoja materialinius, o kitos procesinius santykius. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ pasakytina, kad jame išdėstytos force majeure sąlygos iš esmės atitinka CK 6.212 straipsnį, o jeigu būtų kolizija, tai akivaizdu, kad taikytina aukštesnę galią turinti teisės norma. Sisteminė, istorinė force majeure instituto reglamentavimo analizė patvirtina, kad tiek galiojant 1964 m. CK, tiek galiojant 2000 m. CK, įstatymų leidėjas ir Vyriausybė nekeitė nuostatos dėl prekybos, pramonės ir amatų rūmų kompetencijos šioje srityje. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad po 2000 m. CK įsigaliojimo buvo priimti įstatymai, kurie šios srities reglamentavimo nekeitė. Pavyzdžiui, 2004 m. sausio 29 d. LR akcizų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1987 patvirtinta nauja LR akcizų įstatymo redakcija, kurioje nustatyta, kad force majeure aplinkybės turi būti patvirtintos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos (LR akcizų įstatymo 8 str. 1 d. 2 p., 13 str. 4 d., 15 str. 4 d.). LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo aktualios redakcijos 53 straipsnio aštuntoji dalis taip pat patvirtina, kad įstatymų leidėjas nelaiko, kad esamas force majeure santykių reglamentavimas prieštarautų 2000 m. CK. Todėl nurodyti apeliacinio skundo argumentai dėl teisės aktų prieštaravimo yra nepagrįsti.

 Apeliaciniame skunde neteisingai aiškinami atsakovų UAB „Molesta“ ir asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų teiginiai dėl ieškiniu ginčijamos pažymos teisinio vertinimo. Svarbu ir reikia atskirti situacijas laike, kai A. Č. pateikė skundą dėl ginčo pažymos panaikinimo, nereikšdama jokio materialinio reikalavimo (neprašydama atlyginti nuostolių), ir vėlesnę situaciją, kai A. Č. pareiškė ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir abi bylos buvo sujungtos. Pirmojoje situacijoje A. Č. pradėto proceso ydingumas pasireiškė tuo, kad ji neturėjo reikalavimo teisės (teisinio suinteresuotumo) ginčyti Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 01-5/365, nereikalaudama kokių nors materialinių teisinių pasekmių, nes pati savaime ginčo pažyma nevaržė jos teisių. Tai konstatavo Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartimi dėl bylos rūšinio teismingumo nustatymo. Jeigu nėra nurodytas materialinis reikalavimas, kuriam patenkinti kliudo ginčo pažyma, tai lieka neatskleista, kokią teisę ar saugomą interesą ši pažyma pažeidžia, ir tuo pasireiškia proceso ydingumas. Vėlesnėje situacijoje, A. Č. ištaisė paminėtą trūkumą pareikšdama materialinį reikalavimą, ir atsirado teisinis suinteresuotumas patikrinti ginčo pažymos teisėtumą, t. y. patikrinti ar ja galima vadovautis sprendžiant atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimą, todėl nebeliko problemos dėl A. Č. procesinės teisės (CPK 5 str.) ginčyti pažymą. Todėl atsakovai, esant skirtingoms situacijoms, skirtingai įvertino ginčo pažymos teisinę reikšmę ir tame nėra jokio prieštaravimo ar dviprasmiškumo, kaip neteisingai nurodoma apeliaciniame skunde. Ginčo pažyma yra oficialus dokumentas, nes atitinka kriterijus, nustatytus CPK 197 straipsnio antrojoje dalyje, t. y. dokumentas, išduotas kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Rūmai yra įstatymu ir LR Vyriausybės nutarimu įgaliota institucija, kuri savo kompetencijos ribose išdavė atitinkamos formos dokumentą. Minėta Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma atitinka visus oficialaus dokumento požymius, todėl vertintina kaip prima facie įrodymas, įrodantis pagrindą atleisti atsakovą UAB „Molesta“ nuo civilinės atsakomybės. Pagal bendruosius teisės principus, tam, kad nuneigti įrodymą, nereikėtų reikšti atskiro reikalavimo, tačiau nagrinėjamos situacijos ypatumas (išskirtinumas) pasireiškia tuo, kad prekybos, pramonės ir amatų rūmų įgalinimai, jų įgyvendinimo ir apskundimo tvarka yra reglamentuota specialiuose aktuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 222 patvirtintos Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos 10 punkte nustatyta, jog dėl Rūmų pažymos kilę ginčai nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. Analizuojant pastarąją normą, aiškintina, kad ši frazė reiškia, jog tokie ginčai gali būti sprendžiami teisme. Pagal CPK 197 straipsnio antrosios dalies nuostatas dokumentai, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Tokio dokumento požymius atitinka Vilniaus pramonės, prekybos ir amatų rūmų išduota pažyma. Kilus ginčui dėl oficialiu rašytiniu įrodymu laikytino dokumento sukeliamų materialinių ir procesinių teisinių pasekmių, teismas privalo patikrinti ar dokumentą išdavęs valstybės įgaliotas asmuo veikė pagal savo kompetenciją ir ar dokumentas atitinka jam keliamus formos reikalavimus. Šios aplinkybės gali būti patikrintos ir įvertintos tik teismui, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) ir priimtame sprendime pasisakius dėl ieškovo pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.). Todėl, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus motyvus, pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 1 punktą ir bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti pažymą nutraukti. Jei ieškovė laikė, kad pažyma nesukelia jai jokių materialinių teisinių pasekmių, ji galėjo arba nereikšti savarankiško reikalavimo panaikinti pažymą, arba tokio ieškinio reikalavimo atsisakyti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 1 d.), tačiau ieškovė tokių veiksmų neatliko.

 Pažymėtinas apeliacinio skundo nenuoseklumas minėtos pažymos teisinės reikšmės klausimu. Apeliacinio skundo motyvuojamojoje dalyje įrodinėjamas ginčo pažymos materialinis teisinis nereikšmingumas ir teigiama, kad byla dalyje dėl pažymos panaikinimo nutrauktina, tačiau apeliaciniame skunde suformuluotais reikalavimais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinį visiškai. Tai reiškia, kad ieškovė prašo panaikinti pažymą, tuo suteikiant jai materialinę teisinę reikšmę.

 Apeliaciniame skunde netinkamai aiškinama aplinkybė dėl reglamento, pagal kurį būtų tiriami įvykiai, galimai sukėlę nenugalimos jėgos aplinkybes, nebuvimo ir nepagrįstai teigiama, kad ši aplinkybė daro force majeure pažymą bereikšmę, nustatant force majeure sąlygas. Nei įstatymų leidėjas, nei Vyriausybė nepatvirtino tokio reglamento ir nepavedė tai padaryti Rūmams. Toks teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisės spraga, bet vertintinas kaip valstybės valia, kad Rūmai atliktų tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą ir pateiktų savo išvadą dėl force majeure aplinkybių egzistavimo konkrečiu atveju. Valstybė, nesuteikdama Rūmams įgalinimų tirti įvykius, galimai sukėlusius nenugalimos jėgos aplinkybes (nesuteikdama įgalinimų apklausti liudytojus, skirti ekspertizes ir pan.) elgiasi nuosekliai ir sistemiškai, nes tokius įvykius tiria kitos institucijos pagal savo kompetenciją, todėl nėra prasmės tų funkcijų dubliuoti.

Teisės aktai Lietuvoje veikiantiems prekybos, pramonės ir amatų rūmams nesuteikia teisės tirti įvykius, galimai sukėlusius force majeure aplinkybes, nesuteikia įgalinimų apklausti liudytojus, skirti ekspertizes ar panašiai, todėl darytina išvada, kad Rūmai, išduodami pažymas, privalo atlikti tik formalų dokumentų, kuriuos pateikia suinteresuotas asmuo, patikrinimą ir vertinimą. Formalus įrodymų vertinimas reiškia, jog priimdami sprendimą Rūmai konstatuoja, ar būtų pagrindas priimti atitinkamą sprendimą, jeigu pasitvirtintų šalies pateiktų įrodymų turinys. Toks reglamentavimas panašus į CPK XXIII skyriaus reglamentavimą bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumų, kai teismas atlikęs formalų dokumentų vertinimą, priima įsakymą, tačiau įsakymas netampa teisiškai nereikšmingu, vien dėl to, kad teismas netyrė dokumentuose paminėtų įvykių. Todėl atmestinas apeliacinio skundo teiginys dėl ginčo pažymos materialinio teisinio nereikšmingumo, įrodinėjant force majeure aplinkybes. Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai, priimdami sprendimą, įvertino pateiktus įrodymus (šie visi įrodymai pateikti į bylą) ir atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikta (tame tarpe ir ieškovės) nė vieno įrodymo, kuris užkirstų galimybę force majeure pažymos išdavimui, priėmė vienintelį galimą teisėtą sprendimą – paliudijo force majeure aplinkybes. Norint sukelti pagrįstas abejones dėl atsakovo UAB „Molesta“ nepakankamo rūpestingumo, ieškovei reikėjo savo nuomonę pagrįsti įrodymais, pateikiant juos Rūmams. Tokiais įrodymais galėjo būti, pavyzdžiui, ieškovės rašyti raštai UAB „Molesta“, raginantys saugoti objektą, aktai ir pasitarimo protokolai, kuriuose šalys pripažįsta, kad UAB „Molesta“ turi imtis objekto apsaugos. Tokių įrodymų nei Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams, nei teismui ieškovė nepateikė. Gaisro faktą patvirtino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 8-50. Šis dokumentas vertintinas kaip kompetentingos tarnybos dokumentas, įrodantis gaisro faktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 222 3.3 punktas). Dėl gaisro fakto ginčo nėra, ginčas vyksta dėl gaisro fakto teisinio įvertinimo. Aptariamo gaisro teisinė reikšmė (nenugalimos jėgos instituto aspektu) nustatyta kompetetingos institucijos – Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų – 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje Nr. 01-5/365, kurioje šis gaisras įvertintas kaip įvykis, sukėlęs nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Paminėtos pažymos 4 punkte nurodyta, kad pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių egzistavimą, kurias sukėlė gaisras, ir tai liudija gaisro faktą, kaip force majeure aplinkybę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pažymą išdavęs valstybės įgaliotas asmuo veikė pagal savo kompetenciją ir pažyma atitinka jai keliamus formos reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė prieštaravimo tarp pažymos bei kitų byloje surinktų įrodymų ir teismo išvada, kad naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d. kilęs gaisras pripažintinas force majeure aplinkybe, buvo padarytas remiantis ne tik pažymos, bet ir kitų byloje esančių įrodymų teisingu įvertinimu.

 Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl statomo objekto apsaugos ir šios pareigos vykdymo teisinės reikšmės.

 Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad statybos objekto saugojimo vienos iš šalių fakto nustatymas nėra svarbus nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatymas fakto, kas saugojo statybos objektą, kuris sudegė, ir buvo prisiėmęs tokią prievolę, yra tiesioginiame ryšyje su daikto atsitiktinio žuvimo rizikos prisiėmimu. Nustačius faktą, kad saugojimo prievolę buvo prisiėmusi ieškovė A. Č. , tampa aišku, kad atsakovas UAB „Molesta“ neprisiėmęs daikto saugojimo pareigos, nebuvo prisiėmęs ir daikto žuvimo rizikos. Daiktui sudegus tuo laikotarpiu, kai jį saugojo ir valdė ieškovė, ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo atmestinas, nes ieškovė ir atsakingas asmuo sutampa. Kaip minėta, ginčas dėl statomo objekto saugojimo prievolės paskirstymo tarp šalių susijęs su tuo, kad šalys nevienodai aiškina rangos sutarties 4.4 punktą, kuris įrašytas 4 skyriuje „Atsiskaitymai ir mokėjimai“ ir kuriame nustatyta, kad, pasirašius galutinį darbų priėmimo-perdavimo aktą, užsakovui pereina atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kad užsakovas taip pat nuo galutinio darbų priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos perima statinio apsaugą, jei šalys raštu nesusitaria kitaip. Teisėjų kolegija pagal tokią minėto rangos sutarties punkto formuluotę sprendžia, kad šiame punkte yra tik šalių suderinta valia dėl rizikos perėjimo momento bei statinio apsaugos perėjimo momento. Rangos sutarties 6 skyriaus „Genrangovo įsipareigojimai“ bei kitos šios sutarties sąlygos patvirtina, kad nei šiame skyriuje, nei kitur sutartyje nėra nustatyta pareiga genrangovui saugoti ginčo objektą. Šioje sutartyje šalys tiesiogiai saugojimo pareigos nepaskirstė. Pateikti į bylą įrodymai ir jų visuma patvirtina, kad šalys susitarė, jog statybos objekto apsaugą organizuos bei užtikrins ieškovė A. Č. , kad ieškovė A. Č. prisiėmė ir vykdė statybos objekto apsaugą, todėl rangos sutarties 4.4 punktas dėl rizikos perėjimo momento bei statinio apsaugos perėjimo momento yra neaktualus ir nagrinėjamoje situacijoje netaikytinas. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde painiojama saugojimo pareigos nustatymas su saugojimo perdavimo momento nustatymu. Visą rangos sutarties galiojimo laiką iki gaisro jokių ginčų dėl statybos objekto apsaugos nebuvo ir visą laiką iki pat gaisro statybos objektą saugojo ieškovė A. Č. . Apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.183 straipsnio (sutarties pakeitimo išlygos) taikymo nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, nes šalims nebuvo būtinybės keisti rangos sutarties 4.4 punkto nei raštu, nei žodžiu. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė A. Č. iki gaisro minėtą rangos sutarties punktą aiškino ir elgėsi vienaip, o po gaisro aiškina kitaip. Ieškovė A. Č. , pusantrų metų, t.y. rangos sutarties vykdymo metu, žinodama, kad atsakovas UAB „Molesta“ nevykdo statomo objekto apsaugos, su tuo sutiko ir nereiškė atsakovui jokių pretenzijų. Teisėjų kolegijos nuomone, abiejų šalių toks elgesys įrodo bei patvirtina, jog tokia padėtis atitiko abiejų šalių valią, ir tokia padėtis negali būti aiškinama ieškovės naudai. Atsakovas UAB „Molesta“ visą rangos sutarties galiojimo laiką 4.4 punktą aiškino vienodai – objekto saugojimo prievolė nustatyta ieškovei A. Č. . Šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį svarbus bei reikšmingas lingvistinis (pažodinis) sutarties teksto aiškinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007). Atsakovas rangos sutarties 4.4 punktu neprisiėmė atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos ir statinio apsaugos prievolės, kadangi tokia prievolė atsakovui nėra suformuluota šiame punkte. Lingvistinis rangos sutarties aptariamo punkto teksto aiškinimas patvirtina, kad jame kalbama apie rizikos ir apsaugos perėjimo momentą, bet ne apie UAB „Molesta“ prievolę saugoti daiktą ir prisiimti saugojimo metu atsitiktinio žuvimo riziką.

 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad pareiga įrodyti, kad sutarties sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka sutarties sąlygas parengusiai šaliai. Apeliaciniame skunde kategoriškai nurodyta, kad į rangos sutartį 4.4 punktą įrašė ieškovė, todėl šio punkto skirtingas šalių supratimas bei interpretavimas aiškintinas ieškovės nenaudai. Prie apeliacinio skundo pridėti sutarčių projektai, neįrodo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad A. Č. išsiderėjo, jog objektą saugos UAB „Molesta“. Apeliacinio skundo teiginys, kad į rangos sutarties projektą įrašiusi apsaugos momento perėjimo reglamentavimą A. Č. išsiderėjo nemokamą objekto apsaugą, nėra nei teisiškai, nei logiškai pagrįstas. Su apeliaciniu skundu pateikti į bylą minėti projektai patvirtina faktą, kad į rangos sutarties kainą neįtraukti apsaugos kaštai. Pirminiame projekte sutarties kaina buvo nurodyta 3 484 425 Lt. A. Č. siūlymu į antrą projektą įtrauktas 4.4 punktas dėl objekto apsaugos perėjimo momento nustatymo ir sutarties kaina palikta ta pati. Rangos sutartis buvo pasirašyta 3 484 425 Lt sumai,  nesant papildomo susitarimo dėl statybos objekto apsaugos kainos bei finansavimo, todėl UAB „Molesta“ neprisiėmė papildomos statybos objekto apsaugos pareigos. Statybos objekto saugojimas yra materialinių (piniginių) lėšų reikalaujantis darbas, todėl objekto apsaugos kaštai gali būti įskaičiuoti į objekto statybos kainą arba dėl statinio apsaugos ir atlyginimo užsakovas ir rangovas gali susitarti atskirai. Apsaugos paslaugos nėra neatlygintinos, todėl kiekvienas apdairus bei rūpestingas žmogus ir verslininkė A. Č. negalėjo tikėtis, kad objektas, kuris numatomas statyti nuo 2006 m. balandžio 10 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d., t. y. beveik 17 mėnesių, bus saugojamas nemokamai.

 Teisėjų kolegijos nuomone, dėl aplinkybės, kad ieškovė A. Č. per visą statybos laikotarpį nereiškė atsakovui UAB „Molesta“ pretenzijų dėl daikto apsaugos, darytina išvada, kad objekto apsaugos prievolę buvo prisiėmusi pati ieškovė.

 Pateikti į bylą įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad šalys nesitarė, jog statomo objekto apsaugos organizavimą užtikrins ieškovė. Bylos medžiaga patvirtina, kad gaisro kilimo metu objekte buvo sargas J. M. . Sargas J. M. ryšio su atsakovu UAB „Molesta“ neturi. Darbo sutartis patvirtina, kad sargą samdė ieškovė A. Č. , sargas pagal darbo sutartį yra pavaldus A. Č. , todėl dėl jo veiksmų ar neveikimo saugant objektą atsakomybė tenka darbdaviui A. Č. . Minėtoje darbo sutartyje nurodyta, kad J. M. priimtas dirbti sargu kaimo turizmo ir paslaugų komplekse su pilna materialine atsakomybe už saugomą turtą. Rangos sutarties objektu taip pat nurodyti turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso statybos darbai. Šių formuluočių tapatumas patvirtina kad pagal šalių rangos sutartį UAB „Molesta“ statomą statybos objektą saugojo sargas J. M. . Šios aplinkybės patvirtina, kad statomo ir gaisro metu sudegusio turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso apsaugos prievolę buvo prisiėmusi ir vykdė ieškovė.

Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertinant įrodymus, bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Be kitų aplinkybių, teismas turi įvertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Prieštaraujantis logikai, neprotingas, kenkiantis sau žmogaus elgesys nėra tikėtinas arba yra mažai tikėtinas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo teiginys, jog ieškovės samdomas sargas saugojo teritoriją, bet nesaugojo pačio vertingiausio turto – statomo turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso toje teritorijoje, yra nelogiškas, nes toks poelgis yra nelogiškas bei neatitinkantis rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams, o ieškovė yra verslininkė, kuriai taikomi padidinti rūpestingumo reikalavimai. A. Č. apklausiama priešgaisrinės gelbėjimo  tarnybos pareigūno 2007 m. liepos 31 d. nurodė, kad 2007 m. liepos 13 d. (gaisro išvakarėse), jai būnant objekte, išvyko UAB „Molesta“ darbuotojai, nepalikdami apsaugos, ir paaiškino, kad santykiai su UAB „Molesta“ buvo normalūs, nesutarimų nebuvo. Pažymėtina, kad apklausos metu A. Č. laikė atsakovo elgesį, kai jis nesirūpina objekto apsauga, tinkamu, nes apklausoje nenurodė, kad atsakovas turėtų saugoti objektą, bet, priešingai, ji nurodė, kad į objektą atvyko jos samdomas sargas J. M. . Tai patvirtina, kad A. Č. vykdė statomo komplekso apsaugą, gaisro kilimo metu tą daiktą valdė. Šią aplinkybę patvirtina ginčo šalių elgesys per visą sutarties vykdymo laikotarpį iki gaisro.

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo teiginio dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo taikymo CK 6.689 straipsnio antrosios dalies normos, pagal kurią užsakovas, nustatęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų ar kitus trūkumus, privalo apie tai nedelsdamas pranešti rangovui, o užsakovas, nepranešęs apie pastebėtus trūkumus, netenka teisės jais remtis ateityje. Ši norma apeliaciniame skunde be pagrindo aiškinama siaurinamai, suvedant į tai, kad užsakovas turi pranešti tik apie medžiagų trūkumus, o apie objekto apsaugos netinkamą organizavimą, apeliantės nuomone, neprivalu pranešti. Tokia nuomonė teisiškai nepagrįsta. Statybos rangos šalių kooperavimosi pareiga įtvirtinta ne tik CK 6.689 straipsnyje, bet ir CK 6.691 straipsnyje. Šalių bendradarbiavimo pareiga prievolinėje teisėje yra universalus ir vienas iš svarbiausių principų (CK 6.38 str., 6.200 str.), todėl kooperavimosi pareigos negalima aiškinti siaurinamai ir manyti, kad, jeigu įstatyme nėra pasakyta konkrečiai dėl pranešimo apie apsaugos organizavimo trūkumus, tai šalis neprivalo apie juos pranešti.

 Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės fizinių asmenų samdymas darbams atlikti nesietinas su šalių rangos sutarties vykdymu. Ieškinyje yra nurodyta, kad ieškovei tapo aišku, jog atsakovas UAB „Molesta“ nespės iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. atlikti visų rangos sutartyje numatytų darbų, todėl A. Č. sudarė sutartis su R. T. , A. K. , S. M. , A. D. , B. K. , Š. Š. , E. M. , V. M. , kurie statybos objekte vykdė priėmimo-perdavimo aktuose nurodytus ir UAB „Molesta“ neatliktus papildomus darbus. Pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo ir papildomų rašytinių įrodymų pateikimo ieškovė dar kartą nurodė, kad darbams, kurių aiškiai laiku nesugebėjo baigti atsakovas UAB „Molesta“, atlikti ieškovė sudarė sutartis su anksčiau nurodytais asmenimis ir dar su V. T. . Nei ieškinyje, nei pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo nekalbama apie darbus, nesusijusius su šalių rangos sutartimi, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie šienavimo ar paplūdimio tvarkymo darbus šios bylos aspektu yra nereikšmingi.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad šalys negalėjo žodine forma keisti šalių rangos sutarties, tačiau taip pat teigiama, kad ieškovė ėmėsi „pagelbėti rangovui“, t. y. tiesiogiai samdė kitus rangovus, kuriems pavedė atlikti darbus, numatytus šalių rangos sutartyje. Tokiu būdu apeliantė patvirtina, jog tarp jos ir UAB „Molesta“ buvo ir žodinė šalių rangos sutarties keitimo praktika. Motyvai, kuriais buvo keičiama ši sutartis, neturi teisinės reikšmės konstatavimui, jog sutartis pakeista. „Pagelbėjimas rangovui“ kai rangos darbai, numatyti sutartyje, pavedami atlikti kitam rangovui teisine kalba reiškia sutarties keitimą.

 Apeliaciniame skunde minimose subrangos sutartyse (5.1.4. punktuose) esančios nuostatos dėl medžiagų apsaugos užtikrinimo nereiškia, kad UAB „Molesta“ buvo prisiėmusi pastato apsaugos prievolę. Tokios nuostatos reiškia, kad genrangovas atsako prieš subrangovus ir užtikrina medžiagų, bet ne statomo pastato apsaugą tiek, kiek ją užtikrina tiesiogiai apsaugą organizuojantis asmuo – nagrinėjamu atveju užsakovas A. Č. . Todėl paminėtų subrangos sutarčių nuostatos nepaneigia fakto, kad objektą saugojo A. Č. . Pažymėtina, kad UAB „Molesta“ nė iš vieno subrangovo nėra gavusi atlyginimo už objekto apsaugos organizavimą, byloje nėra tai patvirtinančių buhalterinių dokumentų, todėl teigdama priešingai apeliantė tai turėtų įrodyti, tačiau tokių įrodymų į bylą nėra pateikta (CPK 178 str.).

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos.

 Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys rangos sutartimi ar atskira sutartimi gali susitarti dėl pagal rangos sutartį statomo objekto apsaugos bei atsakomybės dėl jo atsitiktinio žuvimo rizikos nustatymo ir prisiėmimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal CK 6.682 straipsnio pirmąją dalį statybos objekto ar jo dalies atsitiktinio žuvimo rizika kol jį priims užsakovas tenka rangovui. Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, įskaitant ir tai, kad nuo darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad A. Č. , pasirašiusi tarpinių darbų rezultatų priėmimo – perdavimo aktus, nagrinėjamu atveju, neprisiėmė tų darbų atsitiktinio žuvimo rizikos. Siaurinamai akto reikšmę galima būtų aiškinti tik tuo atveju, jeigu šalys būtų specialiai taip susitarusios. Kadangi 2006 m. kovo 7 d. rangos sutartyje tokio susitarimo nėra, todėl galioja standartinė taisyklė, nustatyta CK 6.649 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte bei 6.682 straipsnio pirmojoje dalyje, ir nėra jokių kliūčių ją taikyti, nes įstatymas nenumato, jog priėmimo-perdavimo aktai naudojami tik atsiskaitymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007 nurodė priėmimo-perdavimo akto teisinę reikšmę, kad šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima; nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus. Tokiu būdu aktas atlieka funkcijas: 1) darbų trūkumų fiksavimo; 2) rizikos perėjimo momento fiksavimo; 3) apmokėjimo už darbus atsiradimo fiksavimo. Todėl vienos iš darbų priėmimo-perdavimo akto funkcijų neigimas apeliaciniame skunde yra teisiškai nepagrįstas. Į bylą pateikti statybos darbų priėmimo-perdavimo aktai ir pažymos patvirtina bei įrodo, kad A. Č. buvo priėmusi visus darbus atsakovo atliktus iki 2007 m. liepos mėnesio. Todėl 2006 m. gegužės – 2007 m. birželio mėnesiais priėmusi tarpinių darbų etapų rezultatus A. Č. kartu prisiėmė ir tų darbų atsitiktinio žuvimo riziką (CK 6.649 str. 1 d. 2 p., 6.682 str. 1 d.). A. Č. negali reikalauti, kad UAB „Molesta“ toliau vykdytų 2006 m. kovo 7 d. šalių rangos sutartį, kadangi UAB „Molesta“ neturi prievolės atstatyti sudegusį statybos objektą.

 Teisėjų kolegijos nuomone, faktas, kad ne UAB „Molesta“, bet A. Č. buvo apdraudusi statybos objektą šiai bylai yra svarbus tuo aspektu, jog pagal CK 6.683 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, būtent šalis, kuri prisiėmusi objekto (dalies objekto) atsitiktinio žuvimo riziką ir apdraudžia tą objektą. Todėl šis faktas patvirtina aplinkybę, kad ieškovė, priėmusi atskirus atliktų darbų etapus (pasirašiusi ant aktų ir pažymų), prisiėmė ir tų etapų (objekto dalies) žuvimo riziką (CK 6.649 str. 1 d. 2 p., 6.682 str. 1 d.).

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl gaisro kaip force majeure aplinkybių vertinimo.

 Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.212 straipsnį, teisiškai nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai tapatinami force majeure santykiai ir draudimo santykiai. Draudimas nuo rizikų nereiškia ir nesiejamas su jų numatymu, bet reiškia, kad asmuo mano, jog egzistuoja objektyvi galimybė atsirasti rizikai, nuo kurios draudžiasi. Negalima painioti objektyvią galimybę kilti gaisrui statomame objekte su subjektyvia atsakovo galimybe numatyti gaisrą turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse Papiernios kaime, Širvintų rajone. Objektyvi galimybė kilti gaisrui yra visur ir visada, kur yra deguonies ir degiųjų medžiagų, asmenys tai žino ir todėl nuo tokios rizikos draudžiasi, tačiau nagrinėjamoje byloje toks žinojimas (objektyvus numatymas) teisiškai nereikšmingas. Nenugalimos jėgos instituto aspektu teisiškai reikšminga yra ne tai, ar aplamai egzistuoja gaisro rizika, bet ar šalis galėjo protingai numatyti, konkrečioje vietoje konkrečiu laikotarpiu kilsiant gaisrą, t. y. teisiškai reikšminga subjektyvi gaisro numatymo galimybė. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad gaisro kilimo metu statybos objektą saugojo ir buvo atsakinga už jį A. Č. . Gaisro kilimo metu UAB „Molesta“ statybos objekte nebuvo ir neturėjo būti, UAB „Molesta“ objekto nevaldė ir neturėjo valdyti bei nebuvo prisiėmusi force majeure aplinkybės atsiradimo rizikos, todėl UAB „Molesta“ negalėjo protingai numatyti, kad statybos objekte kils gaisras, kai objektas bus užsakovės atsakomybėje ir apsaugoje. Force majeure institutas numato, kad nenugalimos jėgos aplinkybės gali būti neterminuotos arba gali egzistuoti tam tikrą laikotarpį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 222 patvirtintos Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos 8 punktas). Ar nenugalimos jėgos aplinkybės terminuotos, gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, bet ir nuo sutarties šalių veiksmų. Jeigu nagrinėjamu atveju sudegęs daiktas būtų atsakingo už gaisrą asmens atstatytas iki padėties, buvusios prieš sunaikinimą, baigtųsi force majeure aplinkybių galiojimo laikotarpis ir UAB „Molesta“ privalėtų vykdyti savo prievoles A. Č. , t. y. užbaigti 2006 m. kovo 7 d. rangos sutartyje numatytus darbus.

 Apeliacinio skundo teiginys, kad UAB „Molesta“ gali įvykdyti rangos sutartį, kadangi UAB „Molesta“ fiziškai negali toliau vykdyti statybos darbų, yra nepagrįstas, nes A. Č. nepateikė UAB „Molesta“ daiktą (statybos objektą) tolimesniam darbų vykdymui, t. y. turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas nėra atstatytas iki tokio lygio, kokį UAB „Molesta“ buvo pridavusi pagal byloje esančius atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus. Nei 2006 m. kovo 7 d. rangos sutartis, nei kita sutartis ar dokumentas nesuponuoja UAB „Molesta“ pareigos atstatyti sudegusį turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą, t. y. atsakovas neturi pareigos dar kartą atlikti tuos darbus, kuriuos jau pridavė A. Č. . Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad daiktas sudegė, kai jį saugojo A. Č. . UAB „Molesta“ galėjo objektyviai tikėtis, kad A. Č. , būdama daikto savininkė, bus pakankamai rūpestinga organizuodama daikto apsaugą (daikto apsauga labiausiai suinteresuotas ir rūpinasi daikto savininkas), todėl atsakovui negali būti taikomas neatidumas ar nerūpestingumas dėl daikto apsaugos. Teismų praktikoje dideliu neatsargumu laikomi tokie veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. UAB „Molesta“ neatliko neapdairių ar nerūpestingų veiksmų, nes nepaliko objekto be apsaugos, kadangi apsaugą organizavo A. Č. . Rangovas negali kontroliuoti užsakovo veiksmų saugant jam priklausantį objektą, taigi, UAB „Molesta“ negalėjo kontroliuoti ir užkirsti galimybės gaisro kilimui objekte, kai jis buvo A. Č. apsaugoje.

 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad gaisras galėjo kilti ne tik dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veiklos, bet, pavyzdžiui, dėl tą vakarą dirbusių betonuotojų kaltės, kurie gaisro išvakarėse išvyko iš objekto apie 21 valandą, tačiau tai neįrodo ieškinio pagrįstumo, nes UAB „Molesta“ nėra atsakinga už betonuotojų veiksmus gaisro išvakarėse. UAB „Molesta“ ir UAB „Rifėjas“ subrangos sutartis dėl betonavimo darbų buvo pasibaigusi. Šios sutarties 2.3 ir 3.1 punktai patvirtina, kad UAB „Rifėjas“ subrangos darbus atliko iki 2007 m. liepos 5 d. ir 700 kv. m. apimtyje. Į bylą pateiktas atliktų darbų aktas, kurį pasirašė UAB „Rifėjas“ direktorius, patvirtina, kad ši įmonė atliko betonavimo darbų 848 kv. m. plote. UAB „Molesta“ nėra atsakinga už betonuotojų veiksmus, išeinančius iš subrangos sutarties ribų laike ir apimtyje, kadangi gaisro išvakarėse jie atliko darbus, dėl kurių UAB „Molesta“ ir UAB „Rifėjas“ nesusitarė. Pažymėtina, kad UAB „Molesta“ ir UAB „Rifėjas“ subrangos sutarties 9.2 punkte yra nuostata, analogiška 2006 m. kovo 7 d. rangos sutarties 15.02 punktui, kuri, apeliantės nuomone, užkerta galimybę sutarties keitimui žodžiu.

Į bylą nepateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo UAB „Molesta“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad kitoje situacijoje aptariamą gaisrą kaip force majeure aplinkybę vertina ir pati ieškovė. 2007 m. liepos mėnesio (kada įvyko aptariamas gaisras) A. Č. PVM deklaracija (b. l. 183, 3 tomas) rodo, kad ji nedeklaravo, jog privalo grąžinti į biudžetą 259 374,50 Lt PVM. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsnio penktojoje dalyje imperatyviai nustatyta, kad materialaus turto praradimo atveju, PVM ataskaita turi būti patikslinama tą mokestinį laikotarpį (tą mėnesį), kurį paaiškėjo apie praradimą, o PVM atskaita netikslinama ir PVM gali būti negrąžintas, jeigu turtas prarastas dėl force majeure aplinkybių. Mokestiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau paminėtos aplinkybės rodo, jog tą patį faktą ieškovė aiškina bei įvertina įvairiai.

 Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes sprendžia, kad ieškinys yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė (CK 1.1, 1.136-1.138, 6.1-6.4, 6.145, 6.148, 6.154, 6.183, 6.193, 6.212, 6.245-6.249, 6.253, 6.644, 6.649, 6.662, 6.681-6.683, 6.691, 6.694 str.; LR statybos įstatymo 1, 2, 11, 12, 15 str.; LR prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo 1, 5, 10 str.).

 Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyti argumentai dėl ieškiniu prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio.

 Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

 Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai neturi pareigos atlyginti ieškovei bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 93, 98 str.).

 Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovė A. Č. atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 27 000 Lt mokėjimo.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu ir atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą bei atsakovų atstovų advokatų darbo bei laiko sąnaudas, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės atsakovams po 2500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas UAB „Molesta“ su advokatu 2007 m. lapkričio 17 d. bei gruodžio 3 d. sudarė sutartis dėl atstovavimo visų instancijų teismuose ir PVM sąskaitoje faktūroje serija AAP Nr. 071203 bei dokumentuose dėl šios sąskaitos apmokėjimo nėra išskirtas atstovavimas konkrečios instancijos teisme.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš ieškovės į valstybės biudžetą 10,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

 Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 Priteisti iš ieškovės A. Č. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Molesta“ 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

 Priteisti iš ieškovės A. Č. atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

 Priteisti iš A. Č. į valstybės biudžetą 10,05 Lt (dešimt litų penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                  Virginija Čekanauskaitė

 

                                                                                                             Kazys Kailiūnas

 

                                                                                                             Donatas Šernas