Administracinė byla Nr. eA-5322-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01502-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr.(15/6-13)1U-7 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalimi įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos Pasų skyrius 2019 m. kovo 26 d. sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, sprendimas apskųstas ir nagrinėjamas administracinėje byloje.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ji sieja be galo artimi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, su sutuoktine jie būna visada, pareiškėjas artimai bendrauja su sutuoktinės šeima, tačiau Sprendimu jam visiškai apribojama teisė bendrauti su šeima, jis atskiriamas nuo savo vaiko.
4. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paviršutiniškas ir nepakankamas požiūris bei faktinių aplinkybių viseto netinkamas vertinimas nepagrįstai leido konstatuoti, kad pareiškėjas galbūt kelia grėsmę viešajai tvarkai ir jį reikia išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju, net ir siekiant atsakovo nurodyto tikslo priemonė išsiųsti pareiškėją nėra proporcinga siekiamam tikslui, kadangi jis būtų atskirtas nuo savo šeimos.
5. Pareiškėjo teigimu, Sprendime yra tik nurodyti teisės aktų straipsniai, tačiau nei motyvų, nei pagrindimo, kodėl konkrečiu atveju pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nėra, tik deklaratyviai nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, visiškai nevertinant jo perspektyvų, pasimokymo iš savo klaidų, taip pat šeimos išskyrimo, kas sukeltų pernelyg didelę žalą vienišai vaiko motinai, kuri ne tik prarastų vyrą, bet ir savo vaiko tėvą.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-67, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas nesiaiškino faktinių aplinkybių ir formaliai pažiūrėjęs į situaciją priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo deklaruojami teiginiai, jog pareiškėjo išsiuntimas sukeltų pernelyg didelę žalą vaiko motinai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas su skundu nepateikė jokių duomenų, kaip galėtų prisidėti prie dukros ir jos motinos išlaikymo. Migracijos departamento duomenimis pareiškėjas neturi darbo, todėl neturint jokio pragyvenimo šaltinio, pareiškėjas niekaip negalėtų prisidėti prie dukros ir jos mamos išlaikymo.
9. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ilgą laiką negyveno nei su savo žmona, nei su dukra, su dukra susipažino internetu, bendraudavo naudojantis interneto bendravimo priemonėmis, 2016 metais grįžęs į Lietuvos Respubliką, jis negyveno su žmona ir dukra. Užsienietis buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, po to jis buvo sulaikytas, atliko paskirtą įkalinimo bausmę. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis apsigyveno kartu su žmona ir dukra. Pareiškėjas daugiau nei 8 metus, nuo tada, kai gimė jo dukra, nedalyvavo aktyviai jos gyvenime, pastoviai jos neišlaikė, susipažino internetu, bendraudavo per Skype. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad tarp asmenų nėra susiklostęs artimas ryšys.
10. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2009 metų pabaigos iki 2016 metų negyveno Lietuvos Respublikoje, o į Lietuvos Respubliką buvo grįžęs tik kelis kartus, taip pat nustatęs, kad M. R. nuo dukters gimimo (duomenys neskelbtini) metais gyveno Lietuvoje, į (duomenys neskelbtini) pas pareiškėją buvo nuvykusi tik 4 kartus, konstatavo, kad sutuoktiniai nėra sukūrę savo namų.
11. Atsakovo nuomone, šiuo atveju buvo įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Atsakovas pažymėjo, kad įvertinus visus byloje esančius duomenis, yra pagrindas konstatuoti, kad tarp pareiškėjo, J. R. ir M. R. neegzistuoja faktinių šeimos santykių ir šeimos gyvenimo, todėl faktas, jog Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, nėra kliūtis išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), juo labiau, kad pareiškėjo kontaktas su dukterimi ir žmona gali būti išlaikytas telefonu, kitomis elektroninėmis ryšio priemonėmis, kuriomis pareiškėjas ilgą laiką naudojosi praeityje, susipažindamas ir bendraudamas su dukra ir žmona, negyvendamas kartu su jomis Lietuvos Respublikoje.
12. Atsakovas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
13. Atsakovas akcentavo, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Konvencijos) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi.
14. Dėl pareiškėjo išsiuntimo atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas, jis buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą ir kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bei atsižvelgus į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos (toliau – ir VSAT) rekomendacijas, vadovaujantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarkos aprašas) 38.2 punktu, užsieniečiui taikytinas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, tačiau, remiantis Tvarkos aprašo 39 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos aprašo 38.2 papunktyje – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų.
15. Papildomai atsakovas pažymėjo, kad buvo atsižvelgta į tai, jog nebuvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
17. Policijos departamentas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, 2018 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį pareiškėjas pripažintas recidyvistu.
18. Policijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjo padarytų veikų pakartotinumas rodo, jog jos nėra atsitiktinės, be to, kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, jos sunkėja, akivaizdu, kad bausmė pareiškėjo nepaveikė, nesulaikė jo nuo naujo nusikaltimo padarymo, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad asmuo nėra linkęs laikytis įstatymų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Visuma pateiktų duomenų pareiškėją apibūdina neigiamai ir jo elgesys, vertinant riziką ateities požiūriu, rodo, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus ir ateityje.
19. Policijos departamentas, atsižvelgęs į turimus apie pareiškėją duomenis ir vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 ir 13 punktų nuostatomis, pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. U. skundą atmetė.
21. Teismas nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (15/6-13)1U-7 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. U. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Teismas nustatė, kad:
22.1. Migracijos departamentas 2019 m. kovo 15 d. gavo VSAT raštą Nr. (21)-14-785, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei, bei nurodyta, jog tikslinga, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejų metų laikotarpiui. Taip pat Migracijos departamentas 2019 m. kovo 18 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-2550, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
22.2. Sprendimu Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, pareiškėjo asmens bylos duomenimis bei Policijos departamento ir VSAT išvadomis, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2, 7 ir 8 dalimis, Tvarkos aprašo (2018 m. liepos 2 d. akto redakcija), 38.2 ir 39 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), l11 punktu, Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2018 m. spalio 15 d. akto redakcija) 55.2.4 punktu, SIS II Reglamento 24 straipsnio 3 dalimi, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pavesti Vilniaus vyriausiajam policijos komisariatui vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus su pusę metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu neturi jokio teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jam nesuteiktas prieglobstis, nėra galiojančių vizų, neturi jam išduoto galiojančio leidimo gyventi ir kitų įstatymų numatytais pagrindais įgytos teisės gyventi Lietuvoje. Tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama administracinė byla dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio šeimos nario kortelę, neduoda pagrindo spręsti apie teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.
24. Dėl pareiškėjo šeiminių ryšių teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje J. R. ir pareiškėjas nėra laikomi sutuoktiniais, nes jų santuoka nėra įregistruota Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nei pareiškėjas, nei J. R. nededa jokių pastangų pripažinti santuoką pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, be to, pareiškėjas nesiekia pripažinti tėvystės įstatymų nustatyta tvarka, neteikia išlaikymo dukrai ne tik dabar, bet ir laikotarpiu, kai J. R. ir pareiškėjas kartu negyveno.
25. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Policijos departamento ir VSAT pateiktomis išvadomis, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tiek Policijos departamento ir VSAT pateiktose išvadose, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, patvirtinantys pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
26. Teismas akcentavo, kad neteisėtas žmonių gabenimas yra rimtas tarpvalstybinio pobūdžio nusikaltimas, suteikiantis dideles pajamas nusikaltėliams bei organizuotoms jų grupėms, todėl darantis didelę žalą žmonėms ir keliantis itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Teismas pažymėjo, kad nusikalstamą veiką (neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną) pareiškėjas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės, t. y. nesumokėjęs jam paskirtos baudos (teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad dar nėra sumokėjęs baudos), be to, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą su laisvės apribojimu susijusią bausmę švelninantis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendis. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių ir jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja.
27. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas įvykdė vieną nesunkų (paskirtos bausmės nesumokėjo t. y. nuosprendžio neįvykdė) ir vieną sunkų nusikaltimą, padarė išvadą, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, taip pat tai, kad padaryto nusikalstamo numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje veikos pobūdis rodo, kad nusikalstama veika nėra atsitiktinė. Pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, o išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes vertintina kaip proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos visuomenės ir Bendrijos interesus. Teismas vertino, kad faktas, jog galiojant Sprendimui, pareiškėjas galbūt patirs tam tikrų nepatogumų ar neigiamų pasekmių, nėra svarbesnis už valstybės ir Europos Sąjungos tikslą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
28. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą (Įstatymą, Tvarkos aprašą, Aprašą, Taisykles), bylos medžiagą ir teismų praktiką, nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime nustatė visas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė jo faktinę situaciją, išanalizavo nurodytus šeiminius ryšius, ir konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
III.
29. Pareiškėjas A. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.
30. Dėl santuokos neįregistravimo Lietuvoje ir dukros išlaikymo pareiškėjas nurodo, kad jis ir J. R. yra sudarę santuoką (duomenys neskelbtini), santuoka yra galiojanti ir neanuliuota, todėl nėra pagrindo abejoti santuokos sudarymo faktu. Nors dalį laiko sutuoktiniai gyveno atskirai, tai nepaneigia santuokos tikrumo, nes santuokoje yra gimusi duktė. Pareiškėjo nuomone, vaiko gimimas santuokos metu preziumuoja, kad tėvai yra sutuoktiniai. Pareiškėjo teigimu, prie vaiko išlaikymo galima prisidėti ne tik materialiai, bet ir priežiūra, buvimu kartu, auklėjimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad neturint leidimo laikinai gyventi šalyje, asmuo negali būti įdarbintas, būtent dėl to šiuo metu pareiškėjas neturi darbo užmokesčio ir prie šeimos išlaikymo prisideda kitais ne finansiniais būdais.
31. Dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei pareiškėjas nurodo, kad kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas. Pareiškėją sieja be galo artimi socialiniai ryšiai su Lietuvos Respubliką, su sutuoktine, jie būna visada kartu, vienas kitą laiko, pareiškėjas artimai bendrauja su sutuoktinės šeima, tačiau skundžiamu sprendimu jam visiškai apribojama teisė bendrauti su šeima, jis atskiriamas nuo savo vaikų (taip nurodyta apeliaciniame skunde). Atsakovas be jokio pagrindo siekia išskirti šeimą bei palikti mažametį vaiką be tėvo, priverstinai atskiriant tėvą ir vyrą, pareiškėjui nesuprantama kodėl jis galėtų kelti grėsmę, nėra jokių objektyvių duomenų, kad yra linkęs pakartotinai daryti nusikaltimus. Pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo baudžiamojo proceso metu, atliko bausmę, niekur nesislapstė, yra teistas vieną kartą, ne pakartotinai už tą pačią veiką.
32. Pareiškėjas nurodo, kad ribojimas atvykti dvejus su puse metų yra perpus mažesnis nei numatomi penkeri metai, ir pažymi, jog penkeri metai yra maksimali riba, pati didžiausia, kuri skiriama ypatingais atvejais, todėl nėra aišku, kodėl yra remiamasi maksimalia riba, o ne proporcingumu ir konkrečia situacija.
33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas grindė atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teisme.
34. Papildomai atsakovas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos), todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo situacija buvo išnagrinėta pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, nebuvo pažeistas gero administravimo principo reikalavimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. U. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2019 m. kovo 29 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.
36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas įvykdė vieną nesunkų (paskirtos baudos nesumokėjo, t. y. nuosprendžio neįvykdė) ir vieną sunkų nusikaltimą, padaryto nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje, veikos pobūdis rodo, jog nusikalstama veika nėra atsitiktinė, t. y. pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį (duomenys neskelbtini), uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes dvejus su puse metų nuo išsiuntimo dienos vertino kaip proporcingą priemonę, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos visuomenės ir Bendrijos interesus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pagrįstomis Sprendimo išvadas, kad tarp pareiškėjo, J. R. ir M. R. neegzistuoja faktiniai šeimos santykiai, o vien faktas, jog Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, nėra kliūtis išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini).
37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad draudimas atvykti yra neproporcinga priemonė, pažymi, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo metu pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo nuomone, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, t. y. tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimai susijungti.
38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.).
39. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad atitinkamo asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, pvz., žmogaus orumą ir žmogaus teises (tai parodo atlikti nusikaltimai ar veikos), gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį (žr. 2018 m. gegužės 2 d. didžiosios kolegijos sprendimo K. prieš Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie ir H. F. prieš Belgische Staat 44 p.). ESTT pažymėjo, kad, kaip matyti iš šios Direktyvos 27 straipsnio 2 dalies ir suformuotos ESTT jurisprudencijos, su teise laisvai judėti susijusią ribojamąją priemonę galima pateisinti tik jeigu ji atitinka proporcingumo principą, o tai reiškia, kad reikia patikrinti, ar ši priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo Gaydarov, C?430/10 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atliekant šį vertinimą būtina pasverti, pirma, atitinkamo asmens elgesio keliamą pavojų pagrindiniams priimančiosios valstybės narės visuomenės interesams ir, antra, teisių, kurias Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams suteikia Direktyva 2004/38, apsaugą (žr. 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis, C?145/09 50 p.).
40. ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta apsaugos nuo išsiuntimo priemonių sistema, kuri grindžiama atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu, tad kuo labiau Europos Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai yra integravęsi toje valstybėje narėje, tuo daugiau garantijų jiems suteikiama nuo išsiuntimo iš šalies (žr. 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis, C?145/09 25 p.; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo B ir Vomero, C?316/16 ir C?424/16, 44 p.).
41. Pasisakydama dėl pareiškėjo akcentuojamų socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ši santuoka nėra užregistruota, pareiškėjas M. R. tėvystės įstatymų nustatyta tvarka nepripažino, ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini) atskirai nuo žmonos ir dukros (Lietuvos Respublikoje nuo 2009 metų iki 2016 metų lankėsi tik 3 kartus, iš jų du kartus vizitai buvo trumpalaikiai), 2016 metais grįžęs į Lietuvą negyveno su J. R., finansinės paramos J. R. ir M. R. neteikė, J. R. pas pareiškėją į (duomenys neskelbtini) vyko retai (nuo 2010 metų 4 kartus), pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, nedirbo, neturėjo pragyvenimo šaltinio (po to, kai pareiškėjas atliko jam nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas taip pat nedirbo ir neturėjo pragyvenimo šaltinio, netvarkė dokumentų dėl M. R. tėvystės, nėra duomenų, kad pareiškėjas su žmona nuolat vedė bendrą ūkį, gyveno kaip šeima). J. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pareiškėjas gyvena pas jos tėvą, o ji gyvena su motina motinos bute. Pareiškėjas 2017 m. vasario 10 d. pareiškime yra nurodęs, kad gyveno (duomenys neskelbtini), atvažiuodavo aplankyti šeimos Lietuvoje, gyvendavo kitoje vietoje nei jo šeimos nariai, nes nesutarė su uošviene (J. R. motina). J. R. baudžiamojoje byloje Nr. 1-934-932/2017 yra nurodžiusi, kad vyras atvažiuodavo 2–3 kartus, bet apsistodavo ne pas ją, nes jos mama pareiškėjo nemėgsta, konfliktuoja su juo, butas, kuriame ji gyvena, yra motinos nuosavybė; dukros dokumentuose nėra nurodyta pareiškėjo tėvystė, nes tokiu būdu ji apsidraudė, nes pareiškėjas yra musulmonas, o neįvardijus tėvystės, jis negalėtų atimti iš jos vaiko (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendį). J. R. 2018 m. balandžio 6 d. Migracijos departamentui taip pat nurodė, kad ji yra vieniša motina, pareiškėjo tėvystė neįrašyta, nes apsidraudė, pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini), negyveno su šeima, nes labai nesutarė jos motina. Pareiškėjo, J. R. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nėra susiformavusių ilgalaikių šeiminių ryšių, pareiškėjo bendravimas su dukra ir žmona po to, kai pareiškėjas buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos 2019 m. sausio 7 d., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad yra susiformavę nuolatiniai bei ilgalaikiai šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
42. Pasisakydama dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
43. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas yra nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą (pagal BK 284 str. ir 292 str. 2 d.). Pagal kompetentingos institucijos (šiuo atveju Policijos departamento) išvadą, pareiškėjo padarytų veikų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės, be to, jos sunkėja, bausmė pareiškėjo nepaveikė, nesulaikė jo nuo naujo nusikaltimo padarymo, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad asmuo nėra linkęs laikytis įstatymų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Vienas iš pareiškėjo padarytų nusikaltimų rodo jo polinkį problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių gyvybės, sveikatos ir orumo, o kitas nusikaltimas – neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną – yra rimtas tarpvalstybinio masto nusikaltimas, suteikiantis dideles pajamas nusikaltėliams bei organizuotoms jų grupėms, todėl darantis didelę žalą žmonėms bei turintis itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Be to, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas pripažintas recidyvistu. Policijos departamentas pateiktoje išvadoje rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išsamiai ir nuosekliai įvertino pareiškėjo veiksmus.
44. Iš pateiktų įrodymų, matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą Lietuvos Respublikoje buvo nuteistas už tai, jog viešoje vietoje (klube), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 0,75 prom.), žodinio konflikto metu, paėmęs šampano butelį trenkė kitam asmeniui į galvą, o nuo smūgio atšokęs butelis pataikė dar kitam asmeniui, t. y. pareiškėjas sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei padarė sveikatos sutrikdymus (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendį). Pareiškėjas praėjus trumpam laiko tarpui vėl padarė nusikalstamus veiksmus, t. y. baudžiamojoje byloje buvo įrodyta, kad pareiškėjas pagal išankstinį susitarimą su kitais asmenimis už piniginį atlygį priimdamas atvežtus iš pasienio asmenis ir žinodamas, kad jie yra nelegaliai perėję valstybės sieną ir neturi Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, surasdamas jiems gyvenamąją vietą ir juos ten apgyvendindamas, iš savanaudiškų paskatų slėpė neteisėtai valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį). Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjas padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, naują nusikaltimą padarė, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Šioje nutartyje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių, daromos veikos sunkėja.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo padarytų teisei priešingų veikų pobūdis ir sunkumas per jo pakankamai trumpą buvimo laiką Lietuvoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu.
46. Dėl draudimo atvykti laikotarpio teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog Policijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 12 punkto 1 ir 2 papunkčiais, taip pat 13 punktu 1 papunkčiu, siūlė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerių metų laikotarpiui. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, su kuria turi nepilnametę dukrą, taikė Tvarkos aprašo 39 punkte įtvirtintą nuostatą ir nustatė pareiškėjui perpus trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį, t. y. užsieniečiui taikytinas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnyje, yra rimtas tarpvalstybinio masto nusikaltimas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamento siūlymas yra proporcingas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų su puse metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti sutrumpintas, todėl laikytina, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, jog Migracijos departamentas pagrįstai bei teisėtai uždraudė pareiškėjui dvejus su puse metų atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę narę.
47. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina ir tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3257-789/2019 buvo atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 00001, kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės. Šis sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 19 d., t. y. šiuo metu pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nebuvo nustatyta, kad dėl pareiškėjo ir J. R. bei M. R. susiklosčiusių šeiminių ryšių ir būtinumo juos išsaugoti pareiškėjui turėjo būti išduota Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelė.
48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė