Civilinė byla Nr. e2-1387-178/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00930-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.8.1; 3.6.3.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Belor“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties atsisakyti išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą civilinėje byloje Nr. e2-4188-603/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Belor“ prašymą išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ atžvilgiu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pareikštam skolos ir palūkanų reikalavimui užtikrinti,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Belor“ kreipėsi į teismą, prašydama jai išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą atsakovės UAB „Arvi fertis“ atžvilgiu 2 679 803,70 Eur dydžio sumai ir nukreipti vykdymui į Sberbank Europe AG (Schwarzenbergplatz 3, 1010 Viena, Austrija) esančią UAB „Arvi fertis“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat kitas šiame banke esančias atsakovės sąskaitas, apie prašymo pateikimą bei europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimą neinformuoti atsakovės.
2. Nurodė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismui pateikė ieškinį dėl 2 472 402,52 Eur dydžio skolos, 207 401,18 Eur palūkanų bei 8 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki arbitražo teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš atsakovės UAB „Arvi fertis“.
3. Siekiant užtikrinti ieškovei galimai palankaus arbitražo teismo sprendimo vykdymą, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, civilinėje byloje Nr. e2-4188-603/2017 taikė atsakovei laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Antstolio, vykdant šią nutartį, areštuotas turtas yra apsunkintas hipoteka bei areštais kitose civilinėse bylose. Antstolis konstatavo, kad atsakovė neturi pakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atsakovė, siekdama išvengti jai taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, visus atsiskaitymus su kreditoriais vykdo per Austrijoje veikiantį banką Sberbank Europe AG.
4. Ieškovė taip pat prašė užtikrinti, jog civilinės bylos Nr. e2-4188-603/2017 dalis, įskaitant prašymą dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo, šį prašymą bei visus susijusius dokumentus, būtų pripažinta nevieša.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė išduoti ieškovei UAB „Belor“ europinį sąskaitos blokavimo įsakymą atsakovės UAB „Arvi fertis“ atžvilgiu 2 679 803,70 Eur sumai; netenkino ieškovės prašymo dėl dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša.
6. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė įrodymais, kuriam atsakovei priklausančiam turtui yra taikomi apsunkinimai, taip pat jog visus atsiskaitymus su kreditoriais atsakovė vykdytų per Austrijoje veikiantį banką Sberbank Europe AG, o galimai palankus ieškovei Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ir siekį nuslėpti ar iššvaistyti galimai turimas lėšas. Todėl teismas sprendė, jog ieškovės prašymas neužtikrina kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros.
7. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad vadovaujantis 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ir Reglamentas), 11 straipsniu, skolininkui nepranešama apie prašymą dėl blokavimo įsakymo ir jis neišklausomas prieš išduodant įsakymą, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti dalį bylos medžiagos, susijusios su prašymo dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo nagrinėjimu, nevieša, todėl šio ieškovės prašymo netenkino.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė UAB „Belor“ (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą tenkinti; civilinės bylos Nr. e2-4188-603/2017 dalį, kurioje nagrinėjamas europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo klausimas, laikyti nevieša. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Jeigu nacionaliniai teismai anksčiau yra nustatę pagrindus laikinosioms apsaugos priemonėms skolininko atžvilgiu konkrečioje byloje taikyti, kaip ir yra šiuo atveju, tai iš esmės yra pagrindas pripažinti ir europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo būtinumą. Ieškovės pateikta antstolio pažyma pagrindė, kad nacionalinės priemonės nėra pakankamai veiksmingos ieškovės pareikštam reikalavimui užtikrinti. Tokios informacijos, kuriam turtui taikomi apsunkinimai, įprastai neprašo Lietuvos teismai, spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tokia informacija nereikalaujama ir pagal Reglamento nuostatas. Su skundu teikiami hipotekos registro duomenys pagrindžia, kad antstolio nurodyta atsakovei priklausančio turto vertė – 2 820 955 Eur, yra ženkliai mažesnė, nei šiuo turtu užtikrintos atsakovės prievolės kreditoriams. Su skundu taip pat teikiama detali areštų informacija, kuri patvirtina, kad atsakovei taikomų turto areštų mastas keletą ar net keliolika kartų viršija ieškovės reikalavimo atsakovei sumą. Reglamentas neįpareigoja ieškovą pateikti įrodymų apie konkrečias atsakovo per areštuotinas sąskaitas vykdomas pinigines operacijas. Pažymėtina, kad antstolis kitoje vykdomojoje byloje iš atsakovės sąskaitos Lietuvoje per daugiau nei tris mėnesius išieškojo tik 266,23 Eur, kas leidžia pagrįstai manyti, kad skolininkas vengia vykdyti finansines operacijas per areštuotas banko sąskaitas Lietuvoje.
2. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės jau konstatavo grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl priešingos išvados skundžiamoje nutartyje nepagrįstos. Jokio kito neareštuoto ar neapsunkinto turto atsakovė neturi. Atsakovė jau nuo 2013 m. VĮ Registrų centrui neteikia jokių finansinės atskaitomybės dokumentų. Iš ieškovės nėra išieškomos net ženkliai mažesnės turtinės prievolės kitiems kreditoriams. CreditInfo išrašas atsakovę priskiria prie įmonių, laiku nemokančių mokesčių, taip pat atsakovei suteiktas pats aukščiausias bankroto reitingas. Ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 03-2-00209-17 ieškovė yra pripažinta civiline ieškove, turinčia 4 786 850,84 Eur turtinį reikalavimą asmenims (ARVI grupės įmonėms), kurių atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, turto iššvaistymo, turtinės žalos padarymo apgaule ir nusikalstamo bankroto. UAB „Arvi fertis“ yra ARVI grupės įmonė. Ieškovei pateikus vykdymui notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu buvo prašoma išieškoti iš UAB „Arvi“ ir ko ir iš skolininko laiduotojo, UAB „Arvi“ ir ko bei UAB „Arvi“ ir ko akcijų valdytojai ėmėsi aktyvių veiksmų įmonių turimo turto masei sumažinti.
3. Reglamentas aiškiai numato neviešą prašymo išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą nagrinėjimą, o jo normos yra tiesiogiai ir privalomai taikomos. Teismui informavus atsakovę apie pateiktą prašymą, tai gali nulemti, kad dar iki europinio sąskaitos blokavimo įsakymo pateikimo vykdyti kompetentingam valstybės narės organui skolininkas gali imtis veiksmų lėšoms iš areštuotinų sąskaitų išimti, kas įsakymą padarytų neveiksmingą ir beprasmį.
9. Atsakovė UAB „Arvi fertis“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Reglamentas yra netaikomas, o europinis sąskaitos blokavimo įsakymas negali būti išduotas, užtikrinant arbitraže, o ne Europos Sąjungos valstybės narės nacionaliniame teisme nagrinėjamą reikalavimą (Reglamento 2 str. 2 d. (e) p.).
2. Ieškovės prašymas apskritai nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui, nes jurisdikciją išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą turi tas Europos Sąjungos valstybės narės nacionalinis teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės (Reglamento 6 str. 1 d.).
3. Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimas pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą ir reikštų perviršinį atsakovės turto areštą. Atsakovei 2 679 803,70 Eur sumai jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o turto įkeitimas nepanaikina galimybės į šį turtą nukreipti išieškojimo. Ieškovės reikalavimas jau yra užtikrintas trimis savarankiškais areštais. UAB „Arvi“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išdavė vekselį, kuriuo UAB „Arvi“ ir ko užtikrino UAB „Baltkalis“ ir UAB „Arvi fertis“ įsipareigojimus. Į šiuo metu iš UAB „Arvi ir ko“ išieškomą 4 754 708,10 Eur sumą, kuri užtikrinta dviem areštais UAB „Arvi“ ir ko ir laiduotojo V. K. atžvilgiu, patenka ir ieškovės arbitražo byloje atsakovės atžvilgiu pareikšto reikalavimo suma. Trečias turto areštas buvo pritaikytas šioje civilinėje byloje priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė ne pirmą kartą prašo teismo taikyti perviršines prievartos priemones: prieš pareikšdama ieškinį atsakovei arbitražo byloje, ieškovė buvo inicijavusi Kauno apygardos teisme bylą Nr. e2-1499-254/2017, kurioje buvo pareiškusi tuos pačius reikalavimus, kuriuos dabar pareiškė arbitražo byloje, paraleliai inicijuodama ir arbitražo bylą, kurioje pareiškė 2 198 468,96 Eur reikalavimą UAB „Baltkalis“, atsakovę ir UAB „Baltkalis“ laikydama solidariaisiais skolininkais. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-674-196/2017 pažymėjo, kad ieškovės nurodomas UAB „Baltkalis“ ir atsakovės solidarumas yra aplinkybė, šalinanti riziką dėl būsimo sprendimo neįvykdymo.
4. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas negali patvirtinti atsakovės nesąžiningumo, nes asmuo laikomas nekaltu, kol teismas nenustato kitaip. Ieškovės pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tėra dar viena ieškovės neteisėta spaudimo priemonė.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalių ginčas iš esmės nagrinėjamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Apeliantės prašymu Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4188-603/2017 taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Arvi fertis“ turto areštą. Vėliau apeliantė toje pačioje byloje pateikė prašymą teismui išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą jo poreikį motyvuodama tuo, kad, vykdant minėtą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį, paaiškėjo, jog areštuotas atsakovės turtas yra apsunkintas hipoteka bei areštais kitose civilinėse bylose, o atsiskaitymai su kreditoriais atsakovės vykdomi per Austrijoje esantį banką, todėl vien nacionalinės priemonės, norint apsaugoti apeliantės reikalavimų įvykdymą, nėra pakankamos.
12. Pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą. Apeliantė su tokia teismo nutartimi nesutinka.
13. Bylos dalis dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo nutrauktina.
14. Tiek apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek vėliau pateiktas prašymas išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą yra grindžiami siekiu užtikrinti arbitražo, kuriame nagrinėjamas šalių ginčas iš esmės, būsimo sprendimo įvykdymą. Europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo atvejus ir procedūras, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. reglamentas Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose.
15. Kaip minėta, atsakovė atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą, įvertinusi  tai, kad šalių ginčas yra sprendžiamas arbitraže, remdamasi Reglamento 2 straipsnio 2 dalies e) punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad apeliantės prašymas dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo apskritai nepatenka į Reglamento taikymo sritį ir nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui. Todėl, prieš vertinant atskirojo skundo argumentus, pirmiausiai turėtų būti įvertinta, ar tokiu kaip nagrinėjamas atveju, kuomet ginčas dėl bylos esmės nagrinėjamas ne teisme, bet arbitraže, kreditorius turi teisę, remdamasis Reglamentu, reikalauti išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą.
16. Apeliantė, prašydama išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą bei jos prašymą išnagrinėjęs (šį prašymą atmetęs) teismas šiuo aspektu nepasisakė, nepaisant to, jog Reglamento 2 straipsnio, kuriame apibrėžiama jo taikymo sritis, 2 dalies e) punkte aiškiai įtvirtinta, kad šis reglamentas, be kitų išimčių, netaikomas arbitražui. Kitomis kalbomis ši Reglamento taisyklė suformuluota analogiškai (prancūzų kalba: „Sont exclus de l’application du présent r?glement: <…> l’arbitrage“; anglų kalba:  „This Regulation does not apply to: <…> arbitration“).
17. Teisėjų kolegijos nuomone, šios nuostatos teisingam įvertinimui reikšmingos ir kitos Reglamento nuostatos: Reglamento preambulės 8 punktas, įtvirtinantis, jog šis reglamentas turėtų būti taikomas visoms civilinėms ir komercinėms byloms, išskyrus tam tikro aiškiai nustatyto pobūdžio bylas; 13 punktas, numatantis, jog tarptautinė jurisdikcija išduoti įsakymą turėtų priklausyti valstybių narių, kurių teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bylos esmės, teismams (ir pastarąją nuostatą atitinkanti Reglamento 6 straipsnio 1 dalis); Reglamento 5 straipsnio a) punkto nuostata, jog blokavimo įsakymu kreditorius gali pasinaudoti inter alia (be kitų atvejų) prieš kreditoriui valstybėje narėje pradedant teismo procesą prieš skolininką dėl bylos esmės arba bet kuriuo tokio proceso etapu, kol nėra paskelbtas teismo sprendimas arba nėra patvirtinta ar sudaryta taikos sutartis. Atitinkamai šios nuostatos suformuluotos ir prancūzų bei anglų kalbomis. Šios nuostatos teikia pagrindą manymui, kad jurisdikciją dėl blokavimo įsakymo išdavimo turi tik nagrinėjantis bylą iš esmės teismas. Akivaizdu, kad teismo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, blokavimo įsakymo išdavimo siekiant užtikrinti būsimo arbitražo sprendimo įvykdymą, negali būti vertinamas kaip ginčo nagrinėjimas iš esmės. Paminėti motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia manyti, jog europinio sąskaitos blokavimo įsakymo institutas neturėtų būti taikomas teismo, kuris bylos iš esmės nenagrinėja, t.y. ir atvejais, kai ginčas nagrinėjamas arbitraže.
18. Kitų Reglamento nuostatų analizė patvirtina, kad kreditorius turi teisę prašyti išduoti blokavimo įsakymą tiek prieš priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės, tiek jį priėmus, teismo sprendimą apibrėžiant kaip bet kurį valstybės narės teismo priimtą sprendimą, nesvarbu, kaip jis gali būti įvardytas, įskaitant teismo pareigūno sprendimą, kuriuo nustatomos sąnaudos ar išlaidos (Reglamento 4 str. 8 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, ir ši Reglamento nuostata nesuponuoja vertinimo, jog į teismo sprendimo sąvoką įtraukiamas arbitražo sprendimas.
19. Reglamento 6 straipsnio 1 dalis jurisdikciją spręsti prašymus dėl blokavimo įsakymo išdavimo, kai kreditoriui teismo sprendimas, taikos sutartis arba autentiškas dokumentas dar nėra išduotas, suteikia valstybės narės, kuri pagal atitinkamas taikytinas jurisdikcijos taisykles turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bylos esmės, teismui, ir nenumato atvejų, kuomet tokį prašymą galėtų spręsti teismas, kuris nėra kompetentingas spręsti bylą iš esmės, išskyrus to paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojamą atvejį, kuomet skolininkas yra vartotojas.
20. Reglamente nėra jokių nuorodų, jog blokavimo įsakymo galėtų prašyti kreditorius, kurio byla iš esmės nagrinėjama arbitraže. Pažymėtina, kad Europos Komisijos Reglamento pasiūlymo KOM(2011) 445 (galutinis) aiškinamojo memorandumo 3.1.1 dalyje nurodoma, jog nors gali būti atvejų, kai arbitražo šalys galėtų pasinaudoti europine procedūra, įtraukus arbitražą į taikymo sritį kiltų sudėtingų klausimų, kurie iki šiol nebuvo sprendžiami ES teisės aktais, pvz., kokiomis aplinkybėmis arbitražo sprendimai gali būti prilyginami teismo sprendimams, taigi, manyta, kad tokie klausimai pirmą kartą neturėtų būti sprendžiami šiuo dokumentu. Vadinasi, Reglamento travaux préparatoires (parengiamieji darbai) patvirtina, kad Europos Sąjungos įstatymų leidėjas neketino suteikti arbitražo šalims galimybės pasinaudoti aptariama europine procedūra, nors tokios galimybės suteikimas ir galėtų būti vertinamas kaip tikslingas ir reikalingas.
21. Pažymėtina, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Briuselis Ia) 1 straipsnio 2 dalies d) punkte taip pat numatyta analogiška išimtis, jog į šio reglamento taikymo sritį nepatenka arbitražas. Aiškindamas analogišką nuostatą, kuri buvo įtvirtinta Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 1998 m. lapkričio 17 d. sprendime Van Uden Maritime BV, veikiantis Van Uden Africa Line vardu, prieš Kommanditgesellschaft in Firma Deco-Line ir kt. byloje Nr. C-391/95 pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones objektas, kaip pagrindinėje byloje, yra susijęs su klausimu, patenkančiu į materialinę konvencijos taikymo sritį, konvencija taikoma, o jos 24 straipsnis gali pagrįsti šį klausimą sprendžiančio teisėjo kompetenciją ir tuo atveju, jeigu ginčas iš esmės buvo pradėtas ar gali būti pradėtas ir netgi jeigu šis procesas turėjo vykti arbitraže (sprendimo 34 p.). Taigi, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, tam tikrais atvejais, laikantis Reglamente Briuselis Ia ir šio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų, asmuo turi teisę prašyti vienos valstybės narės teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors ginčas iš esmės nagrinėjamas arbitraže. Tačiau, įvertinus keletą aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, toks aiškinimas negalėtų būti perimtas pagal analogiją kalbant apie reglamentą, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra.
22. Pirma, Reglamentas, kaip minėta, nenumato galimybės prašymą dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo nagrinėti teismui, kuris neturi kompetencijos spręsti ginčą iš esmės, priešingai nei Briuselio konvencijos 24 straipsnis, expressis verbis (aiškiai, tiesiogiai) numatęs, jog laikinosios apsaugos priemonės, kurias numato susitariančiosios valstybės teisė, gali būti prašomos  taikyti tos valstybės teisminės valdžios institucijų, nors spręsti ginčą iš esmės būtų kompetentingas kitos susitariančiosios valstybės teismas. Antra, Reglamento nuostatos, įvertinus tai, kad jos skirtos būtent konkrečiam teisiniam instrumentui – europinio sąskaitos blokavimo įsakymui – reglamentuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos lex specialis (specialiąja norma) reglamento Briuselis Ia atžvilgiu. Trečia, aiškinant priešingai, Reglamento 2 straipsnio 2 dalies e) punkto nuostata, įtvirtinanti Reglamento taikymo išimtį arbitražui, turint omenyje, kad paprastai tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę kaip sąskaitos kredito įstaigoje areštas ir taiko išimtinai tik teismai, o ne arbitražo institucijos, apskritai nebetektų savo prasmės.
23. Nepaneigiant kreditoriaus galimybės pagal Lietuvos teisę prašyti teismą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors byla iš esmės nagrinėjama arbitraže (Komercinio arbitražo įstatymo 27 str. 1 d.), atitinkamo pobūdžio galimybė prašyti išduoti ir blokavimo įsakymą nėra numatyta ir nacionalinėje teisėje. Vadovaujantis Reglamento 46 straipsnio 1 dalimi, visus procesinius klausimus, kurie konkrečiai neaptarti šiame reglamente, reglamentuoja valstybės narės, kurioje vykdoma procedūra, teisė. Įvertinus nacionalinį teisinį reglamentavimą, pažymėtina, jog Lietuvos įstatymo leidėjas lygiai taip pat nenumatė galimybės taikyti europinio sąskaitos blokavimo įsakymo instituto arbitražinėse bylose, ir teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas vertinti, kad šiuo aspektu nacionalinis teisinis reglamentavimas neatitiktų Reglamento nuostatų. Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3117 straipsnis numato, jog europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūrai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytos taisyklės tiek, kiek Reglamentas ir šis įstatymas nenustato kitaip. To paties įstatymo 3118 straipsnio nuostatos kaip bendrąją teismingumo taisyklę (tam tikrais atvejais taikytinos išimtys) nustato, jog prašymas dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo paduodamas pirmosios instancijos teismui, kuriam teisminga byla dėl ginčo esmės. Taigi nacionalinis reglamentavimas taip pat nenumato galimybės prašyti blokavimo įsakymą išduoti tuo atveju, jeigu byla dėl ginčo esmės jam nėra teisminga.
24. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu kaip nagrinėjamas atveju, t. y. kuomet ginčas dėl bylos esmės nagrinėjamas ne teisme, bet arbitraže, Reglamento nuostatos netaikytinos, ir apeliantė kreipėsi į teismą, neturintį jurisdikcijos nagrinėti tokio pobūdžio prašymą. Todėl Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4188-603/2017 dalyje dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 str. 1 p., 326 str. 1 d. 5 p., 338 str.).
25. Bylos dalį dėl blokavimo įsakymo išdavimo nutraukus, nėra pagrindo vertinti, jog apeliantė šį ginčą laimėjo. Todėl netenkintinas ir jos 2017 m. lapkričio 16 d. prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d., 94 str. 1 d.). Kai byla nutraukiama, jei ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgiant į tai, apeliantei grąžintinas jos sumokėtas žyminis mokestis už prašymą išduoti europinį sąskaitos blokavimo įsakymą ir atskirąjį skundą, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d., 5 d.).
26. Apeliantė atskirajame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktą ir jo netenkintą prašymą civilinės bylos Nr. e2-4188-603/2017 dalį, kurioje nagrinėjamas europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo klausimas, laikyti nevieša. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio prašymo tenkinimui teisinių prielaidų nėra.
27. Vadovaujantis Reglamento 11 straipsniu, skolininkui nepranešama apie prašymą dėl blokavimo įsakymo ir jis neišklausomas prieš išduodant įsakymą (t. y. taikoma vadinamoji ex parte procedūra). Tais atvejais, kai prašymas dėl blokavimo įsakymo buvo atmestas visiškai, skundas nagrinėjamas pagal ex parte procedūrą, kaip numatyta 11 straipsnyje (Reglamento 21 str. 3 d.). Iš aptartų Reglamento nuostatų analizės darytina išvada, kad ex parte procedūra yra nukreipta į paties proceso fakto slaptumą, o ne į bylos medžiagos slaptumą, kaip numato CPK 10 straipsnis. Apeliantė skunde ir nenurodo CPK 10 straipsnyje numatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą bylos medžiagą ar jos dalį pripažinti nevieša (kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą ir kt.), o poreikį bylos medžiagos neviešumui grindžia išimtinai poreikiu užtikrinti, kad skolininkas apie prašymą išduoti blokavimo įsakymą iki jo išdavimo nesužinotų. Pažymėtina, kad bylos medžiagos pripažinimas nevieša CPK 10 straipsnio prasme apima ir tokias pasekmes kaip negalėjimas susipažinti su bylos medžiaga byloje nedalyvavusiems asmenims ir po to, kai byla išnagrinėta, o tai jau viršytų tik ex parte procedūros užtikrinimą Reglamento 11 straipsnio ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme. Be to, šio apeliantės prašymo tenkinimas apeliacinės instancijos teisme po to, kai bylos dalį dėl blokavimo įsakymo išdavimo nuspręsta nutraukti, apskritai nebeturėtų prasmės.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir civilinės bylos Nr. e2-4188-603/2017 dalį dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo nutraukti.

Netenkinti apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Belor“ prašymo civilinės bylos Nr. e2-4188-603/2017 dalį dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo išdavimo pripažinti nevieša.

Grąžinti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Belor“ (įmonės kodas 303276665) 57 Eur (penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. birželio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1790, ir 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. liepos 3 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1872.