Civilinė byla Nr. e2-744-343/2021

                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00540-2020-9

                                                     Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.3; 2.6.7; 2.6.8.11.3; 3.4.3.11, 3.2.6.5; 3.1.7.1.1.1; 3.1.7.6

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, Ritai Pečiulienei,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ administratorės uždarosios akcinės bendrovės “Nemokumo valdymas” atstovei G. S., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės “EG Doors“ atstovui advokatui D. O.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EG Doors“ dėl sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo ir

n u s t a t ė :

I.                      Šalių procesinių dokumentų esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau B UAB) „Aliuvita“ teismo prašo: 1) pripažinti negaliojančia ab initio UAB „Alytaus hronas“ (dabar uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „EG doors“) ir UAB „Aliuvita“ 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir taikyti restituciją - priteisti B UAB „Aliuvita“ naudai iš UAB „EG doors“ 75143,48 Eur (reikalavimas suformuluotas 2021 07 20 pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo); 2) pripažinti negaliojančiais ab initio UAB „Aliuvita“ 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010m. gegužės 24 d. pardavimo sandorius, sudarytus su UAB „Alytaus hronas“, ir taikyti restituciją - priteisti B UAB „Aliuvita“ naudai iš UAB „EG doors“ 8.688,60 Eur; 3) pripažinti negaliojančia ab initio UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 31 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir taikyti restituciją - priteisti B UAB „Aliuvita“ naudai iš UAB „EG doors“ 42.093,82 Eur; 4) pripažinti negaliojančia ab initio UAB „Alytaus hronas“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Kalnėnų era“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarytą trišalę įsiskolinimų įskaitymo sutartį Nr. 2012/05/31 ir taikyti restituciją - priteisti BUAB „Aliuvita“ naudai iš UAB „EG doors“ 21.397,98 Eur; priteisti BUAB „Aliuvita“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Aliuvita“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Nemokumo valdymas“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ įsiteisėjo 2018 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi pripažino UAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu, nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi palikta nepakeista. UAB „Aliuvita“ juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. vasario 1 d. remiantis 2006 m. sausio 30 d. steigimo sutartimi. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ vadovo pareigas ėjo V. K., kuris laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 9 d. iki dabar eina UAB „EG doors“ (buvęs pavadinimas UAB „Alytaus hronas“) vadovo pareigas. V. K. priklausė (priklauso) 51 % UAB „Aliuvita“ akcijų. UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Aliuvita“ 509.968,34Lt (147.697,04 Eur) reikalavimo teisę į uždarąją akcinę bendrovę (toliau UAB) „Murena“, susitariant, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu (toliau - Sandorisl). UAB „Aliuvita“ 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. pardavė UAB „Alytaus Hronas“ konteinerius už 3.851,95Eur (13.300,00 Lt) kainą, nors juos buvo įsigijusi už 8.688,60 Eur (30.000 Lt) kainą (toliau - Sandoris2). UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į uždarąją akcinę bendrovę (toliau UAB) „Pramogų era“, o 2011 m. gruodžio 31 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 145.341,54 Lt (42.093,82Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu (toliau - Sandoris3). UAB „Alytaus hronas“, UAB „Aliuvita“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „Kalnėnų era“ 2012m. gegužės 31 d. sudarė trišalę įsiskolinimų įskaitymo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria šalys susitarė įskaityti savo tarpusavio reikalavimus, t. y. : UAB „Alytaus hronas“ buvo skolingas UAB „Aliuvita“ 73.882,93 Lt sumą, o UAB „Aliuvita“ buvo skolinga UAB „Kalnėnų era“ ne mažiau kaip 73.882,93 Lt sumą; UAB „Aliuvita“ įskaitė 73.882,93 Lt dydžio sumą kaip UAB „Alytaus hronas“ apmokėjimą; UAB „Kalnėnų era“ įskaitė 73.882,93 Lt sumą kaip UAB „Aliuvita“ apmokėjimą; po tarpusavio skolų įskaitymo, UAB „Alytaus Hronas“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur), o UAB „Aliuvita“ skola įmonei UAB „Kalnėnų era“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur) suma (toliau - Sandoris4).

3.       Nutartimi, kuria UAB „Aliuvita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, buvo konstatuota, kad „ <...> UAB „Aliuvita “ bankrotą iš esmės lėmė būtent buvusio įmonės vadovo V. K. neteisėti veiksmai ir sąmoningai blogas įmonės valdymas, ko pasėkoje buvo netinkamai atliktos vadovo pareigos, apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą, t. y. bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kita šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, buvo esminiai suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir sudarytos sąlygos išieškojimo išvengimui, o įmonės veikla, klientai (pajamos) ir turtas perkelti į UAB „Alytaus Hronas“, kurią valdė ir, kurios akcininkas buvo V. K.. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja priežastis ryšis tarp įmonės valdymo organų sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo <...>. “ Esant Nutartimi konstatuotoms aplinkybėms dėl sandorių, lėmusių UAB „Aliuvita“ bankrotą bei neteisėtų UAB „Aliuvita“ vadovo V. K. veiksmų, tokios aplinkybės šioje civilinėje byloje yra laikytinos prejudiciniais faktais siekiu pripažinti Sandorį 1, Sandorį2, Sandorį3 ir Sandorį4 (toliau - Ginčijami sandoriai) negaliojančiais. Dėl prejudicinių faktų taikymo šioje civilinėje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, akivaizdu, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartimi, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuotos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje civilinėje, todėl Ginčijamų sandorių negaliojimas grindžiamas Nutarties motyvais. Ieškovė anksčiau išvardintus sandorius prašo pripažinti negaliojančiais, nes jie prieštarauja įmonės veiklos tikslams.

4.       Dėl sandorių, prieštaraujančių įmonės veiklos tikslams, pripažinimo negaliojančiais (Civilinio kodekso (toliau CK) 1.82 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad „<...> sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio (ar jo sąlygų) negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens - veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais.“ Vertindama kasacinio teismo suformuotas sąlygas, reikalingas konstatuoti sandorius negaliojančiais CK 1.82 str. pagrindu, ieškovė pasisako dėl kiekvienos iš sąlygų atskirai: 1. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių visus Ginčijamus sandorius sudarė privatūs juridiniai asmenys - UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“, vadovaujami to paties vienasmenio valdymo organo (vadovo) V. K.. Taigi, pirmoji sąlyga yra nustatyta. 2. Sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 1.82 straipsnio taikymas (egzistuojant visoms šio straipsnio taikymui svarbioms aplinkybėms) pateisinamas -„<...> jei teismas konstatuoja aiškų, akivaizdų sandorio nenaudingumą, o tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių.“ Pažymi, kad pelnas yra įmonės egzistavimo pagrindas, o šią aplinkybę patvirtina CK 1.110 straipsnis, kuriame įtvirtinta, jog įmonė - verslu užsiimantis ir pelno siekiantis asmuo. Iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos UAB „Aliuvita“ 2006 m. vasario 1 d. įstatuose, galiojusiuose ginčo sutarčių sudarymo metu - UAB „Aliuvita“ „<...> veiklos tikslai yra jos įstatytuose numatytos ūkinės komercinės veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pajamas ir pelną, tenkinti akcininkų turtinius interesus <...>“ Ieškovės įsitikimu, kuris yra paremtas Nutartimi konstatuotais faktais, Ginčijami sandoriai prieštarauja UAB „Aliuvita“ veiklos tikslams, kadangi nei vienu Ginčijamu sandoriu įstatuose įvardintų tikslų įgyvendinimo siekiama nebuvo, o priešingai reikalavimo ir turto perleidimo sutartimis bei įskaitymo sutartimis UAB „Aliuvita“ ne tik, kad negavo pelno ir/ar pajamų, tačiau mažėjo bendrovės galimybės dengti finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenimis.

5.       Dėl ginčijamų sutarčių ieškovė nurodo:

5.1.       Dėl UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties. Šia sutartimi UAB „Alytaus hronas“ perleido naujai kreditorei UAB „Aliuvita“ 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur) reikalavimo teisę į UAB „Murena“, susitariant, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu. Šiuo sandoriu, UAB „Aliuvita“ už kainą, lygią reikalavimo teisės į UAB „Murena“ dydžiui, įsigijo abejotiną skolą į skolininkę UAB „Murena“, t. y. įsigijo turtą, kuris UAB „Aliuvita“ nebuvo reikalingas veiklos vykdymui, tuo pačiu prarasdama net 509.968,34Lt (147.697,04 Eur) dydžio realias pinigines lėšas. Tokiu būdu, UAB „Alytaus hronas“, perleisdama reikalavimo teisę į UAB „Murena“, kuriai nuo 2009 m. spalio 1 d. buvo vykdomos bankroto procedūros, naujajai kreditorei UAB „Aliuvita“, gavo realią naudą, prarasdama bet kokią riziką, kad UAB „Murena“ savo prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Nutartimi buvo konstatuota, kad „Teismo vertinimu <...> apyvartinių lėšų trūkumas įmonėje UAB „Aliuvita“ buvo nulemtas būtent jos vadovo V. K. veiksmų, nes realios šios bendrovės turėtos piniginės lėšos buvo panaudojamos ne UAB „Aliuvita“ reikmėms, o UAB ,,Alytaus Hronas“ skolų dengimui. Be to, buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis UAB ,,Alytaus Hronas“ turėtos beviltiškos skolos į UAB ,,Alytaus rentiniai“, UAB ,,Murena“, B UAB ,,Pramogų era“ buvo perleistos atsakovei UAB ,,Aliuvita“, taip pat sudaryta visa eilė šiai įmonei nuostolingų sandorių. Pažymi ir tai, kad bylos, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl UAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, metu V. K., kaip buvęs UAB „Aliuvita“ vadovas ir dabartinis UAB „Alytaus hronas“ direktorius, nurodė, kad „Suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad nuo 2009 m. dirbo nuostolingai dėl įvairių priežasčių, t. y. dėl 2008-2009 m. prasidėjusios krizės turėjo neatgautų skolų 407 850,00 Lt (118 121,52 Eur) sumai, iš kurių beviltiškos <...> UAB „Murena“ - 250708,00 Lt (72 610,06Eur) (šią skolą tuo metu būdamas direktoriumi A. N. atsiėmė daiktais)“, tačiau įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Murena“ dalį skolos grąžino daiktais nepateikė. Kitaip tariant, UAB „Murena“, kaip skolininkė, net ir laikant, kad dalis prievolės buvo įvykdyta natūra (244.949,60 Lt dydžio sumai) ir dalis - sumokėta piniginėmis lėšomis (90.000 Lt suma), vis tiek liko skolinga UAB „Aliuvita“ net 175.018,74 Lt (50.688,93Eur) sumą. Tokiu būdu, vertinant faktą, kad UAB „Murena“ 2009 m. birželio 30 d. nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla bei Sandorio1 sudarymo datą (2008 m. rugsėjo 22 d.), pagrįsta manyti, kad UAB „Alytaus hronas“ žinojo ir galėjo žinoti apie skolininkės UAB „Murena“ finansinius sunkumus ir riziką, kad pati UAB „Murena“ visos prievolės UAB „Alytaus hronas“ neįvykdys, dėl to tokios reikalavimo teisės perleidimas už nominalą, neatitiko UAB „Aliuvita“ veiklos tikslų. 2021 07 20 pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo ieškovė nurodo, kad pagal turimus duomenis skolininkė UAB „Murena“ 2008 12 06 atliko 70000 Lt mokėjimą, kitą dalį skolos grąžino turtu: 2009 03 06 sąskaitos pagrindu – 244949,60 Lt sumai, 2009 04 15 sąskaitos pagrindu 516,34 Lt sumai. Grąžinta skola yra 250512,94 Lt, o skolos likutis – 259455,40 Lt (75143,48 Eur).

5.2.       Dėl UAB „Aliuvita “ 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. pardavimų UAB „Alytaus Hronas “. UAB „Aliuvita“ 2009 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ALI0000470 pirkėjai UAB „Alytaus hronas“, kuria pardavė konteinerį (759, 760, 761) už 4.800,00 Lt (1.390,18Eur) be pridėtinės vertės mokesčio, o 2010 m. gegužės 24 d. išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ALI0000504, kuria pardavė 2 konteinerius už 8.500 Lt (2.461,77 Eur) kainą, nors pati UAB „Aliuvita“ tuos pačius konteinerius 2009 m. kovo 6 d. buvo įsigijusi už 8.688,60 Eur (30.000Lt) kainą. Taigi, UAB „Aliuvita“, įsigydama konteinerius už 8.688,60 Eur (30.000 Lt) kainą, tačiau juos, praėjus neilgam laiko tarpui po įsigijimo, parduodama UAB „Alytaus hronas“ už 13.300 Lt (3.851,95 Eur), ne tik, kad neuždirbo pelno, tačiau patyrė akivaizdų net 16.700,00Lt (4.836,65 Eur) nuostolį. Nutartimi BUAB „Aliuvita“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas konstatavo, kad „Nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad atsakovė UAB „Aliuvita“ pardavė įmonei UAB „Alytaus Hronas“ konteinerius už daugiau nei dvigubai mažesnę kainą, nei juos buvo įsigijusi. Teismas neturi pagrindo sutikti su V. K. argumentais, kad konteineriai 2009 m. kovo 6 d. buvo perimti iš bankrutuojančios UAB ,,Murena“ turtu už skolą, juos įvertinus nepagrįstai didele verte, o UAB „Alytaus Hronas“ buvo parduoti rinkos verte. V. K. neteikė įrodymų apie perleistų konteinerių rinkos vertę, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jų perleidimas daugiau nei dvigubai mažesne kaina, nei buvo įsigyta, UAB „Aliuvita“ buvo naudingi sandoriai (CPK 12, 178 straipsniai). “ UAB „Aliuvita“ daugiau nei perpus pigiau nei įsigijusi perleisdama turtą patyrė akivaizdžius nuostolius, kas nėra suderinama su juridinio asmens veiklos tikslais.

5.3.       Dėl UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ 2011 m. gruodžio 31 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties. UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“, kurią buvo įgijęs 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB ,,Hronas“, o 2011 m. gruodžio 31 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 145.341,54 Lt (42.093,82 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu. Pažymi, kad reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas skolininkei jau turint bankrutuojančios įmonės statusą bei aiškiai žinant, kad šio kreditorinio reikalavimo UAB „Aliuvita“ minėtos bendrovės bankroto byloje nebus įmanoma patenkinti. Nutartyje konstatuota, kad „Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovei UAB „Aliuvita“ finansinis reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas suinteresuotam asmeniui V. K., kuris 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė abiejų bendrovių vardu, aiškiai suvokiant, kad šios skolos atsakovei UAB „Aliuvita“ nebus įmanoma atgauti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad 2014 metais UAB „Pramogų era“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ šios balanse buvo nurašyta kaip beviltiška skola. 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties priede „Susitarimas dėl 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties kainos nustatymo ir atsiskaitymo tvarkos“ nurodyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną UAB ,,Alytaus Hronas“ yra skolinga UAB „Aliuvita“ 145 341,54 Lt (42 093,82 Eur) pagal penkias, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki rugpjūčio mėn., išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl, pasirašius šį susitarimą laikoma, kad UAB „Alytaus Hronas“ yra pilnai atsiskaičiusi pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Taigi 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo panaikinta UAB ,,Alytaus Hronas“ reali skola atsakovei UAB „Aliuvita“ už jos atliktus darbus, o šiai įmonei perleistas beviltiškas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Aliuvita“ vadovas V. K., sudarydamas 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sandorį, kaip abiejų įmonių UAB „Aliuvita“ ir UAB ,,Alytaus Hronas“ vadovas, veikė priešingai atsakovės UAB „Aliuvita“ interesams, nes dėl šio sandorio sumažėjo įmonės turtas, buvo panaikinta galimybė įmonei gauti reikšmingo dydžio pinigų sumą ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsikaitymams su kreditoriais. Teismas sprendžia, kad tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai neabejotinai laikyti sąmoningais (tyčiniais) bei vertintini nesąžiningais pačios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu. “ Taigi, Sandorio3 prieštaravimas UAB „Aliuvita“ veiklos tikslams, yra konstatuotas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu.

5.4.       Dėl UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties. UAB „Alytaus hronas“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Kalnėnų era“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarė trišalę įsiskolinimų įskaitymo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria šalys susitarė įskaityti savo tarpusavio reikalavimus, t. y. :

-        UAB „Alytaus hronas“ buvo skolingas UAB „Aliuvita“ 73.882,93 Lt sumą, o UAB „Aliuvita“ buvo skolinga UAB „Kalnėnų era“ ne mažiau kaip 73.882,93 Lt sumą;

-        UAB „Aliuvita“ įskaitė 73.882,93 Lt dydžio sumą kaip UAB „Alytaus hronas“ apmokėjimą;

-        UAB „Kalnėnų era“ įskaitė 73.882,93 Lt sumą kaip UAB „Aliuvita“ apmokėjimą;

-        po tarpusavio skolų įskaitymo, UAB „Alytaus Hronas“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur), o UAB „Aliuvita“ skola įmonei UAB „Kalnėnų era“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur).

B UAB „Aliuvita“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas Nutartyje nurodė - „Byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2012 m. gegužės 31 d. buvo sudaryta trišalė įsiskolinimų įskaitymo sutartis Nr. 2012/05/31 tarp UAB ,,Alytaus Hronas“, UAB ,,Kalnėnų era“ ir atsakovės UAB „Aliuvita“, kurią visų bendrovių vardu pasirašė jų vadovas V. K., kuria, po atitinkamo tarpusavio skolų įskaitymo, UAB „Alytaus Hronas“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ sumažėjo 73 882,93 Lt (21 397,98 Eur), o UAB „Aliuvita“ skola įmonei UAB „Kalnėnų era“ sumažėjo 73 882,93 Lt (21 397,98Eur). Pareiškėjas teigia, kad UAB „Aliuvita“ skola UAB ,,Kalnėnų era“ buvo suformuota dirbtinai, nes UAB ,,Kalnėnų era“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kurias išrašė buhalterė V. K., kuri tuo pačiu metu buvo ir UAB „Alytaus Hronas“ bei atsakovės UAB „Aliuvita“ buhalterė, nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 30 d. UAB ,,Kalnėnų era“ neva tai suteikė UAB „Aliuvita“ programos nuomos paslaugas, tačiau tokių paslaugų UAB „Aliuvita“ nereikėjo. Tuo tarpu V. K. atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad atsakovės UAB ,,Aliuvita“ gamybos vykdymui buvo būtina UAB ,,Reynaers“ programa ,,ReynaPro“, tačiau dėl susidariusių įsiskolinimų negalėjo šios programos pirkti tiesiogiai iš šios įmonės, todėl šią įrangą turėjo nuomotis iš UAB ,,Kalnėnų era“, o sąskaitos už programos nuomą buvo išrašomos atsižvelgiant į nuomos laikotarpį. Tačiau, teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai, kad UAB ,,Aliuvita “ turėjo savo analogišką to paties tiekėjo UAB „Reynaers“ programą Jobbs, kuri įtraukta įmonės ilgalaikiame turte, ir kuri tuo metu, kai pareiškėjas dirbo UAB ,,Aliuvita“ 2010¬2011 m. buvo naudojama įmonės veikloje, paneigia V. K. argumentus. Kadangi V. K. nepateikė įrodymų, kad UAB ,,Kalnėnu era“, kurios vadovu buvo pats V. K., buvo sudariusi sutartį su atsakove UAB „Aliuvita“ ar UAB „Reynaers“ dėl programos „ReynaPro“ nuomos, teismas, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu, daro išvadą, kad UAB ,,Kalnėnų era“ realiai neteikė atsakovei UAB ,,Aliuvita“ programos nuomos paslaugų“. Taigi, vertinant UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31 bei prejudicinį faktą, kad UAB „Kalnėnų era“ realiai neteikė jokių paslaugų UAB „Aliuvita“, dėl to UAB „Aliuvita“ net negalėjo būti laikoma UAB „Kalnėnų era“ skolininke, akivaizdu, kad minėtu sandoriu UAB „Aliuvita“ prarado 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur) realias pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus hronas“. Tokiu būdu, 2012 m. gegužės 31 d. sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės veiklos tikslams.

Kitos sandorio šalies nesąžiningumas. V. K. buvo (yra) tiek UAB „Aliuvita“, tiek UAB „Alytaus hronas“ akcininku, tiek vienasmeniu valdymo organu (vadovu), kuris atstovavo tiek UAB „Aliuvita“, tiek UAB „Alytaus hronas“. Vertinant abiejų Ginčijamus sandorius sudariusių šalių vadovą, kuris neabejotinai žinojo, suprato, kad minėti sandoriai UAB „Aliuvita“ nebus naudingi, o realią naudą gaus kita jo kontroliuojama bendrovė UAB „Alytaus hronas“, akivaizdu, kad UAB „Alytaus hronas“ negali būti laikoma sąžininga. Be to, Nutartimi buvo konstatuota, kad „<...> V. K. <...> kaip abiejų įmonių UAB „Aliuvita“ ir UAB ,,Alytaus Hronas“ vadovas, veikė priešingai atsakovės UAB „Aliuvita“ interesams, nes dėl šio sandorio sumažėjo įmonės turtas, buvo panaikinta galimybė įmonei gauti reikšmingo dydžio pinigų sumą ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsikaitymams su kreditoriais. Teismas sprendžia, kad tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai neabejotinai laikyti sąmoningais (tyčiniais) bei vertintini nesąžiningais pačios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu. “ Nutartyje taip pat konstatuota: „Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, konstatuoja, kad UAB „Aliuvita“ vadovo V. K. veiksmai — nenaudingų (nuostolingų) įmonei sandorių, kuriais kelerius metus buvo nuolat mažinamas įmonės turtas, perkeliant finansinę naudą kitai įmonei UAB ,,Alytaus Hronas“, kurios vadovu ir akcininku buvo pats V. K., sudarymas, neabejotinai pablogino UAB „Aliuvita“ finansinę padėtį ir sukėlė jos nemokumą. Aptarti sandoriai įmonei buvo ne tik nenaudingi, bet ir nuostolingi, dėl to yra pagrindas daryti išvadą, kad sąmoningais veiksmais buvo siekiama privesti įmonę prie bankroto, tuo tarpu sandoriai buvo sudaryti ne verslo rizikos sąlygomis, o siekiant patenkinti su suinteresuotu asmeniu V. K. susijusios UAB ,,Alytaus Hronas“ interesus. “ Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą, kas yra grindžiama prejudiciniu faktu, konstatuotina, kad Ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Alytaus hronas“ nebuvo sąžininga sandorio šalis.

2.       Egzistuoja pagrindas ginti pažeistas UAB „Aliuvita“ teises pripažįstant jos sudarytą sandorį negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškovė B UAB „Aliuvita“ akcentuoja, kad esant visoms aukščiau išdėstytoms sąlygoms, sudarančioms pagrindą pripažinti Ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu, kurios grindžiamos prejudiciniu teismo sprendimu, kitoks ieškovės teisių gynimo būdas nei restitucijos taikymas šiuo atveju nėra įmanomas. Pripažinus Ginčijamus sandorius negaliojančiais ab initio CK 1.82 straipsnio pagrindais, prašo taikyti restituciją (CK 1.82 straipsnio 4 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos instituto esmė yra grąžinimas šalims to, ką jos yra gavusios pagal sandorius, o nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti daugiau, nes priešingu atveju nebūtų atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Įvertinus tai, kad Ginčijami sandoriai neabejotinai pripažintini negaliojančiais ab initio CK 1.82 straipsnio pagrindu, o atsakovė veikė aiškiai nesąžiningai, konstatuotina, kad šioje byloje restitucija turi būti taikoma visa apimtimi, neatsižvelgiant į nesąžiningų sandorių šalių interesus, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar po restitucijos jų padėtis pablogės. Priešingu atveju UAB „Aliuvita“ dėl neteisėtų ir nesąžiningų Ginčijamų sandorių, kurie buvo sudaromi tik dėl atsakovo interesų ir materialinės naudos, sudarymo patyrusi itin didelius nuostolius, nebūtų grąžinta į ankstesnę padėtį, buvusią iki ginčo sutarčių sudarymo, o nesąžiningų sandorių šalys nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita. Kitaip tariant, kitoks restitucijos taikymas, t. y. kai nesąžiningoms sandorių šalims nekyla pareiga grąžinti gautų piniginių lėšų visa apimtimi, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei nepagrįstai neatkurtų neteisėtų sandorių vykdymu sugriautos šalių turtinės padėties pusiausvyros bei tokiu būdu pažeistų Įmonės, kuriai yra iškelta bankroto byla, interesus. Prašo taikyti restituciją natūra - UAB „Aliuvita“ naudai priteisti iš atsakovės UAB „Alytaus hronas“ 219.877,44 Eur sumą: Sandoriol suma – 259 455,40 Lt (75 143,48 Eur); Sandorio2 suma - 30.000Lt (8.688,60 Eur); Sandorio3 kaina - 145.341,54 Lt (42.093,82 Eur), Sandorio4 suma - 73.882,93 Lt (21.397,98Eur).

3.       Dublike ieškovė nurodo, kad, apibendrinant atsiliepimo teiginius, akivaizdu, kad pagrindinis ir iš esmės vienintelis nesutikimo su ieškiniu argumentas yra tai, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ buvo grupės įmonės, kurios vykdė bendrą veiklą, todėl ginčijami sandoriai turi būti vertinami kaip įmonių grupės ir taip, kad tokių sandorių tikslu buvo optimalus ir proporcingas nuostolių iš bendros veiklos paskirstymas. Lietuvos Respublikos teisės aktai nesieja įmonių grupės su tapačiais akcininkais ir/ar vadovais, o nustato aiškią struktūrą ir reikalavimus, kuriuos išpildant du ar daugiau juridinių asmenų yra laikytini įmonių grupe. Dėl to, vertinant įmonių grupės apibrėžimą, pateiktą Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatyme, kurio 3 straipsnis apibrėžia, kad įmonių grupė yra patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamosios (dukterinės) įmonės; patronuojančioji įmonė yra įmonė, kuri kitai įmonei gali daryti tiesioginį ar netiesioginį lemiamą poveikį; akivaizdu, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ neatitinka nei patronuojamos, nei patronuojančios įmonės sąvokų, dėl to nėra pagrindų jų laikyti įmonių grupe ir/ar įmonių grupei priklausančiomis bendrovėmis. Pabrėžia ir tai, kad vien aplinkybė, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ akcininku ir vienasmeniu valdymo organu buvo tas pats asmuo V. K., nesudaro savarankiško pagrindo UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ laikyti įmonių grupe. Be to, atsakovė nurodo, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ siejo bendradarbiavimo santykiai, dėl ko buvo sudaromi reikalavimo perleidimo sandoriai, siekiant užtikrinti, kad viena iš tariamos grupės įmonių nepatirtų vien nuostolio ar ji neatsakytų kaip laiduotojas ir nelemtų vienos iš grupės įmonių bankroto. Atsakovė tik subjektyviai vertina arba siekia prigretinti UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ vykdytus sandorius kaip bendrą veiklą, kadangi jokie susitarimai dėl bendros veiklos tarp šalių net nebuvo sudaryti. Pagal teisinį reglamentavimą tik asmenys, kurie yra raštu sutarę vykdyti bendrą veiklą ir atitinkamai aiškiai apibrėžę ne tik bendros veiklos pobūdį ir tikslus, bet ir aiškiai susitarę dėl išlaidų, pelno ir nuostolių paskirstymo, gali būti laikomi bendros veiklos vykdymo partneriais. Tokiu būdu, vien atsakovės ir/ar jos atstovo lūkestis jau po UAB „Aliuvita“ bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ sudarytus sandorius traktuoti kaip bendrą veiklą ir galiausiai dėl to reikiamybę sudaryti ginčijamus sandorius tik dėl tos bendros veiklos nuostolių paskirstymo, neturi teisinio pagrindo ir įrodomosios galios. Dėl sandorio1 pabrėžia, kad po jo sudarymo nepraėjus nei vieneriems metams UAB „Murena“ buvo iškelta bankroto byla, kas leidžia daryti išvadą, kad jau jo sudarymo metu skolininkė UAB „Murena“ turėjo finansinių sunkumų, dėl kurių, tikėtina, UAB „Alytaus hronas“ ir sudarė reikalavimo perleidimo sandorį (bankroto byla UAB „Murena“ iškelta 2009 06 30 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 10 01). Net ir laikant, kad dalis prievolės buvo įvykdyta natūra (244.949,60 Lt dydžio sumai) ir dalis - sumokėta piniginėmis lėšomis (90.000 Lt dydžio suma), vis tiek liko skola UAB „Aliuvita“ net 175.018,74 Lt (50.688,93 Eur). Tokiu būdu, vertinant faktą, kad UAB „Murena“ 2009 m. birželio 30d. nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla bei sandorio sudarymo datą (2008 m. rugsėjo 22 d.), pagrįsta manyti, kad UAB „Alytaus hronas“ žinojo ir galėjo žinoti apie skolininkės UAB „Murena“ finansinius sunkumus ir riziką, kad pati UAB „Murena“ visos prievolės UAB „Alytaus hronas“ neįvykdys, dėl to tokios reikalavimo teisės perleidimas už nominalą, neatitiko UAB „Aliuvita“ veiklos tikslų. Dėl Sandorio2. Atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Aliuvita“ perleido konteinerius UAB „Alytaus hronas“ praėjus devyniems mėnesiams po įsigijimo, tačiau duomenų tarp administratoriui perduotų dokumentų, kad konteinerių vertė pagal tokį trumpą laiką nukrito, nėra. Jei atsakovė mano, kad konteinerių vertės kritimas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, tokias aplinkybes įrodinėti vis tik tenka jai.  Aplinkybė, jog atsakovė galiausiai perleido konteinerius kitam asmeniui už tokią pačią kainą, už kurią konteinerius įgijo iš UAB „Aliuvita“, neturi jokios teisinės reikšmės ir tai neįrodo tokio sandorio ekonominės logikos ir veikimo UAB „Aliuvita“ interesais. Dėl sandorio3 nurodo, kad UAB „Aliuvita“ prarado realias net 145.341,54 Lt (42.093,82 Eur) dydžio pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus hronas“, jog UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ nėra ir negali būti laikomos įmonių grupės įmonėmis, o juolab jungtinės veiklos partnerėmis, todėl nuostolio pasidalijimas nepagrįstas. V. S. teisėtumą, akcentuoja, kad reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas skolininkei jau turint bankrutavusios įmonės statusą, t. y. jau Sandorio3 sudarymo metu buvo praėję daugiau nei 3 metai po bankroto bylos iškėlimo, kuomet ir pradinei kreditorei UAB „Alytaus hronas“, ir naujajai kreditorei UAB „Aliuvita“ neabejotinai buvo žinomos UAB „Pramogų era“ bankroto byloje finansinio reikalavimo tenkinimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Sandorį3 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-317-555-2020 nurodė, kad „Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio reikalavimų įskaitymas, kai UAB „Alytaus Hronas“ perleido reikalavimą į bankrutuojančią įmonę ir tokiu būdu patenkinamas šios įmonės reikalavimas BUAB „Aliuvita“ laikytinas priešingu B UAB „Aliuvita“ ekonominiams interesams.” Dėl sandorio4 nurodo, kad BUAB „Aliuvita“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas nutartyje dėl tyčinio bankroto nurodė - teismas vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu, daro išvadą, kad UAB ,,Kalnėnų era“ realiai neteikė atsakovei UAB „Aliuvita“ programos nuomos paslaugų“. Pabrėžia, kad tyčinio bankroto byloje buvo konstatuota, kad skola kreditorei UAB „Kalnėnų era“ realiai net neegzistavo, dėl to Sandoriu4 tiesiog prarado realias pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus hronas“, konstatuojant, jog skola UAB „Kalnėnų era“ buvo sukurta dirbtinai. Atkreipia dėmesį, kad visų Sandorį4 sudariusių šalių atstovu buvo tas pats asmuo - V. K., kas leidžia daryti išvadą, kad Sandoriu4 buvo siekiama realios ekonominės naudos tik UAB „Alytaus hronas“, kuris išvengė realiai vykdytinos prievolės UAB „Aliuvita“. Sandoriu4 UAB „Aliuvita“ prarado 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur) realias pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus hronas“. Tokiu būdu, 2012 m. gegužės 31 d. sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės veiklos tikslams.

4.       Ieškovės atstovė teismo posėdyje ieškinį palaikė, prašė patenkinti, palaikė procesiniuose dokumentuose išreikštą poziciją. Akcentavo, kad šalys nėra įmonių grupė, įmonės veikė per vadovą V. K., tyčinio bankroto byloje konstatuota, kad ieškovė prievolės UAB “Kalnėnų era” neturėjo, reikalavimas į UAB “pramogų era” nurašytas kaip beviltiškas.

5.       Atsakovė UAB „EG doors“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti teisėtai. Pirma, vien dėl to, jog UAB „Aliuvita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, savaime nesudaro pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais; o jau vien dėl to, kad atsakovė nebuvo įtraukta į bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto pripažinimas tyčiniu neturi prejudicinės galios sprendžiant dėl konkrečių sandorių negaliojimo. Antra, ieškovė nepaaiškino teismui, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo bendra įmonių grupė, taip pat UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo sudarę sutartis dėl atsakomybės prieš didžiausią kreditorių bei tarpusavio santykius vykdant bendrą veiklą, konkrečiai: 1) 2009 09 24 laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „Alytaus Hronas“ tapo laiduotoja už UAB „Aliuvita“ prievoles bankui (analogiška sutartis buvo sudaryta ir UAB „Aliuvita“, tačiau jos atsakovė neturi); 2) 2009 09 25 papildomas susitarimas prie 2008 05 20 ilgalaikio bendradarbiavimo sutarties, pagal kurį UAB „Alytaus Hronas“ įgijo teisę už UAB „Aliuvita“ atlikti mokėjimus (įskaitant kredito įstaigai), o visi tokie mokėjimai buvo užskaitomi kaip tinkamas UAB „Alytaus Hronas“ atsiskaitymas su UAB „Aliuvita“. Tiek abipusis laidavimas, tiek bendradarbiavimo sutartis lėmė, kad abi bendrovės vykdė ūkinę-komercinę veiklą kaip grupės įmonės, viena už kitą atliko mokėjimus kreditoriams, kurių pagrindu vėliau vyko tarpusavio skolų įskaitymai. Savo ruožtu būtent laidavimo sutarčių pagrindu bankui abi bendrovės tapo solidariomis skolininkėmis, todėl bet kurios vienos įmonės nemokumas būtų neabejotinai reiškęs ir kitos įmonės nemokumą, kas vėliau ir lėmė dalies ginčijamų sandorių sudarymą, nes buvo naudingi būtent UAB „Aliuvita“. Dėl Ieškovės įrodinėjamų sandorių negaliojimo pagrindų nurodo, kad ieškovė ginčija sandorius CK 1.82 straipsnio pirmoje dalyje numatyti pagrindu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sandorio prieštaravimo privataus juridinio asmens tikslams sąlygų, nuosekliai plėtoja savo praktiką, kad vien aplinkybė, jog sandoris nėra ekonomiškai naudingas bendrovei, yra nepakankama, kad sandoris prieštarautų bendrovės tikslams, kad juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Siekiant nuginčyti bendrovės teisnumui prieštaraujantį bendrovės sandorį, nepakanka nustatyti aplinkybę, kad sandoris <…> yra priešingas juridinio asmens tikslams, – turi būti įrodytas bendrovės kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas ir tokia pareiga tenka sandorį ginčijančiam asmeniui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje teigiama, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma. Dėl 2008 09 22 reikalavimo teisės į UAB “Murena” perleidimo sutarties. Sandoris buvo ir yra teisėtas dėl to, kad UAB „Aliuvita“ realiai sumokėtas atlygis UAB “Alytaus Hronas“ už įgytą 147 697,04 Eur dydžio reikalavimo teisę buvo 92883,39 Eur ir iš esmės visą šią sumą UAB „Aliuvita“ iš UAB „Murena“ yra atgavusi – neatgauta skola siekia vos 1518,21 Eur. Atkreipia dėmesį, kad ginčijant minimą sutartį, ieškovė pačios sutarties net nepateikė į bylą. Atsakovei peržiūrėjus savo archyvus, sutarties originalas nerastas. Nežiūrint to, buhalteriniai duomenys liudija tokią sutartį buvus, tačiau visiškai kitokiomis sąlygomis, nei nurodo ieškovė. Sprendžiant pagal tai, kas tuo metu ėjo abiejų įmonių vadovo pareigas, ginčijamą sutartį iš UAB „Aliuvita“ pusės turėjo pasirašyti tuometinis vadovas A. N.. Taigi ginčijamą sutartį pasirašė ne V. K., kaip buvęs UAB „Aliuvita“ vadovas. Iš UAB „Alytaus Hronas“ pusės sutartį turėjo pasirašyti tuometinė vadovė I. J. – vėlgi, ne dabartinis vadovas V. K.. Reikalavimo teisė į iš viso 147 697,04 EUR (509968,34LTL) sumą, sprendžiant pagal buhalterinius duomenis, buvo perleista atlygintinai, tačiau ne už ekvivalentišką reikalavimo teisei sumą, o už gerokai mažesnę. Vadovaujantis UAB „Alytaus Hronas“ buhalteriniais dokumentais, 2008 10 31 buvo atlikta užskaita iš viso 92883,39EUR (320 707,76 LTL) sumai, kas reiškia, kad realiai UAB „Aliuvita“ sumokėtas atlyginimas UAB „Alytaus Hronas“ už įgytą iš viso 147 697,04 Eur dydžio reikalavimo teisę ir buvo 92 883,39 EUR (320 707,76 LTL), bet ne 147 697,04 Eur (509967,34 LTL). UAB „Aliuvita“, negana to, kad už 92 883,39 EUR sumą įsigijusi 147 697,04 Eur, t. y. 54 813,65 Eur didesnį reikalavimą, nei už jį sumokėjo, iš UAB „Murena“ atgavo didžiąją dalį skolos mokėjimo pavedimais ir turtu, kadangi likęs UAB „Murena“ nepadengtas įsiskolinimas UAB „Aliuvita“ siekė tik 1 517,99 Eur (5 241,34 LTL). Tai reiškia, kad maksimalus galimas UAB „Aliuvita“ praradimas įgijus reikalavimo teisę į UAB „Murena“ sudarė vos 1 517,99 Eur. Reikalavimo teisės perleidimo teisėtumo pagrindai: pirma, ginčijama sutartis UAB „Aliuvita“ buvo naudinga tuo, kad žiūrint iš verslo perspektyvos, UAB „Aliuvita“ įgijo didesnį reikalavimą, nei buvo už jį sumokėjusi, kas leido tikėtis pelno gavimo. Antra, reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta 2008 09 22. Tuo metu, viena vertus, UAB „Murena” buvo moki, t. y. skolininkei nebuvo iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Murena” iškėlimo buvo priimta 2009 06 30 ir įsiteisėjo 2009 10 01 , t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po ginčijamos sutarties sudarymo. Kita vertus, reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo momentu Lietuvoje dar nebuvo prasidėjusi ekonominė krizė, nors ji ir prasidėjo labai netrukus po to. Tačiau būtent reikalavimo teisės perleidimo metu objektyviai nebuvo galima numanyti, kokios apimties ekonominis nuosmukis prasidės ir kad tai paveiks skolininkės mokumą. Tokio pobūdžio ir masto nuosmukio iki tol nėra buvę, todėl ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį sudarę abiejų įmonių vadovai to objektyviai negalėjo numatyti. Pažymi, kad 2008 m. pab. Lietuvoje prasidėjusi ekonominė krizė yra visuotinai žinoma, todėl neįrodinėjama aplinkybė. Savo ruožtu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tikimybė, jog ieškovas negalėjo numatyti tokio masto ekonominės krizės, yra daug didesnė, nei tikimybė, jog galėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Trečia, iki tol UAB „Murena“ vykdė atsiskaitymus UAB „Alytaus Hronas“, todėl buvo tikimasi, kad jų vykdymas bus atnaujintas ir skolininkė galutinai atsiskaitys, kas didžiąja dalimi, kaip minėta, ir įvyko. Ketvirta, perleista galiojanti, skolininko pripažinta ir su juo suderinta reikalavimo teisė. Penkta, atsakovės žiniomis, reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu UAB „Aliuvita“ pradėjo išieškojimo veiksmus, teikė įspėjimą UAB „Murena“, teikė pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, todėl pačios sutarties negalima vertinti kaip nesuteikusios įmonei jokių teisių, akivaizdžiai nenaudingos. Šešta, UAB „Murena“ vykdė atsiskaitymą, perdavė turtą, todėl įgytos reikalavimo teisės negalima vertinti kaip bevertės, beviltiškos UAB „Murena“ skolos. Septinta, galiausiai UAB „Aliuvita“ realiai patyrė vos 1 517,99 Eur praradimą atlygintinai įgijusi reikalavimo teisę, tačiau įmonė potencialiai buvo įgijusi 54 813,65 Eur didesnį reikalavimą, nei už jį sumokėjo. Todėl negalima teigti, kad pats sandoris, suteikęs galimybę reikalauti 147 697,04 EUR sumos, nors įmonė už jį buvo sumokėjusi 92 883,39 Eur, įmonei buvo nenaudingas. Šis sandoris neprivedė UAB „Aliuvita“ prie bankroto nei tuo požiūriu, kad nepadengtas UAB „Murena“ įsiskolinimas siekia vos 1 517,99EUR, tiek ir tuo požiūriu, kad po jo UAB „Aliuvita“ dar dešimt metų tęsė veiklą. Dėl restitucijos. Pripažinus šį sandorį negaliojančiu, dvišalė restitucija reikštų, kad UAB „Alytaus Hronas“ privalėtų UAB „Aliuvita“ grąžinti 92 883,39 Eur, kadangi tik tiek yra realiai gavęs pagal ginčijamą sandorį, savo ruožtu UAB „Aliuvita“ privalėtų UAB „Alytaus Hronas“ grąžinti visas pinigines lėšas, gautas iš UAB „Murena“, kadangi pripažinus sandorį negaliojančiu, šios iš UAB „Murena“ gautos sumos būtų gautos be teisinio pagrindo ir turėtų būti grąžinamos pradiniam kreditoriui.         Dėl 2009 12 31 ir 2010 05 24 konteinerių pardavimo sutarčių. Ieškovė ginčija ir pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais UAB „Alytaus Hronas“ iš UAB „Aliuvita“ įsigijo konteinerius. Šie sandoriai taip pat buvo visiškai teisėti, kadangi atsakovė jokios naudos iš šių sandorių negavo (nepasipelnė), kas įrodo, kad sandorių kaina buvo konteinerių reali rinkos vertė. Konteineriai ieškovės buvo gauti iš UAB „Murena“ 2009 03 06 pagal PVM sąskaitą faktūrą, tokiu būdu vykdant byloje irgi ginčijamą reikalavimo teisės į UAB „Murena“ sutartį, t. y. skolą apmokant turtu. Dalis iš UAB „Murena“ gauto turto atsakovės žiniomis vėliau buvo perleidžiamas ne tik atsakovei, bet ir kitoms įmonėms bei fiziniams asmenims: UAB „Osgita“, UAB „Jurenara“, UAB „Elektrotinklas“, UAB „Va Statyba“, UAB „Constatus“, A. O. IĮ „Aliuminio konstrukcijos“, V. M.. Mažiau likvidaus ir brangiausio turto realizavimas buvo apsunkintas, t. y. jis arba užtruko, arba/ ir nebuvo įmanoma jo realizuoti už įsigijimo kainą. Tokia situacija buvo ir su konteineriais: tai buvo pakankamai brangus turtas, tačiau labai specifinis, todėl turėjęs mažą paklausą. Dėl to jis buvo parduotas, atitinkamai, 52 proc. ir 57,5 proc. mažesne kaina, nei įgytas; praėjus metams laiko nuo įsigijimo iš UAB „Murena“. Turto realizavimo kaina buvo nustatyta rinkos pagal joje buvusią paklausą. Antra, visą turtą, kurį atsakovė įgijo iš UAB „Aliuvita“, iškart pardavė neužsidėdama jokio antkainio. Kadangi byloje nėra įrodinėjama, kad atsakovė būtų turėjusi tikslą kenkti sau, t. y. parduoti turtą už mažesnę sumą, nei buvo įgijusi, sandorių kaina laikytina realia parduoto turto rinkos kaina. Ginčijami sandoriai UAB „Aliuvita“ buvo naudingi tuo, kad leido gauti pinigines lėšas, kurios buvo skirtos kreditorių, pirmiausiai kredito įstaigos, įsipareigojimų vykdymui. Antra, UAB “Aliuvita” administratorius ieškiniu ginčija tik du su konkrečiai atsakove sudarytus sandorius, tačiau, viena vertus, atsakovės žiniomis, ir su kitais subjektais buvo sudaryti sandoriai už mažesnę, nei turto įgijimo kaina, kita vertus, su atsakove buvo sudaryta ir kitų sandorių už įsigijimo kainą, kas patvirtina, jog su atsakove nebuvo tyčia sudarinėjami sandoriai už mažesnę, nei turto įgijimo kaina. Trečia, turto įsigijimo ir pardavimo kaina neprivalėjo sutapti, kadangi šiuos sandorius skyrė konkretus laiko tarpas (ir vieneri, ir net penkeri metai), o konkrečią rinkos kainą lėmė turto paklausa, jo likvidumas, absoliutinis dydis (pigesnis turtas realizuotas greičiau). Kaina, už kurią pardavėjas yra įsigijęs konkrečius daiktus, negali būti sutapatinama su pardavimo kaina. Tuo atveju, jeigu parduodamas naujas daiktas, kurį pardavėjas yra įsigijęs iš gamintojo, be abejo, pardavimo kaina gali būti didesnė, nei įsigijimo iš gamintojo kaina. Tačiau tuo atveju, kai parduodamas nenaujas sunaudojamas turtas, iš esmės visais atvejais jo pardavimo kaina bus mažesnė, nei įsigijimo. Todėl būtent ieškovei tenka bendra įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad ginčijami sandoriai jų sudarymo momentu buvo sudaryti ne rinkos kaina. Ketvirta, iš ginčijamo sandorio UAB „Alytaus Hronas“ neįgijo absoliučiai jokios naudos, t. y. turtas buvo parduotas už lygiai tokią pat sumą, kaip ir buvo įgytas. Penkta, turtas paduotas stengiantis gauti maksimalią kainą už jį, įvairiuose šaltiniuose buvo dedami skelbimai, įvairiems verslo subjektams ir kitiems pažįstamiems asmenims buvo siunčiami asmeniniai paklausimai, buvo skambinama telefonu ir pan. Šešta, ir šie ginčijami sandoriai neatvedė UAB „Aliuvita“ prie bankroto, kadangi jų dydis, lyginant su bendra UAB „Aliuvita“ apyvarta, nebuvo didelis, o po jų sudarymo įmonė dar eilę metų vykdė savo veiklą. Dėl restitucijos. Konteinerių pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimas negaliojančiais ir dvišalės restitucijos taikymas reikštų, kad UAB „Aliuvita“ privalėtų atsakovei grąžinti už konteinerius gautą kainą, o atsakovė – grąžinti UAB „Aliuvita“ konteinerius. Tačiau konteineriai yra parduoti. Dėl to, prašydama taikyti dvišalę restituciją, ieškovė privalo ginčyti ir tolesnius konkretaus turto, kurį siekiama susigrąžinti, perleidimo sandorius. Kitu atveju dvišalės restitucijos taikymas yra objektyviai negalimas, o vienašalės – nebūtų teisingas vien dėl to, kad, kaip minėta, atsakovė iš ginčijamo sandorio realiai nėra gavusi jokios naudos: visa kaina, kuri buvo gauta pardavus konteinerius, ir buvo sumokėta UAB „Aliuvita“. Dėl 2011 12 31 reikalavimo teisės į Pramogų erą perleidimo sutarties. Pagal šią sutartį UAB „Aliuvita“ iš UAB „Alytaus Hronas“ įgijo 143 264,27 EUR dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“ “ už 42093,82 Eur (145 341,54 LTL) kainą. Pirmiausiai šis sandoris nebuvo grynai komercinio pobūdžio sandoris, todėl šio sandorio negalima vertinti išskirtinai tik pagal komercinio naudingumo ar pelningumo kriterijus. Sandoris buvo sudarytas ekonominiu ir buhalteriniu tikslais paskirstant vienos tai pačiai įmonių grupei priklausančios įmonės patirtą ypač didelį nuostolį, susijusį su kontrahento bankrotu, tarp įmonių grupės, kai ir ekonominė veikla, iš kurios patirtas nuostolis, buvo vykdoma abiejų grupės įmonių. Todėl šis sandoris buvo ieškovei naudingas jį vertinant iš būtent grupės intereso perspektyvos. Jeigu šio sandorio – kuris savo esme buvo grupės nuostolio paskirstymas, išreikštas atleidimo grupės įmonės nuo dalies prievolės vykdymo forma – UAB „Aliuvita“ būtų nesudariusi, UAB „Alytaus Hronas“ būtų bankrutavusi, o bankrutavus UAB „Alytaus Hronas“, UAB „Aliuvita“, kaip laiduotoja, būtų privalėjusi vykdyti tiek savo, tiek UAB „Alytaus Hronas“ įsiskolinimą hipotekos kreditoriui, kas neabejotinai būtų reiškę ir UAB „Aliuvita“ bankrotą. UAB „Alytaus Hronas“ ir UAB „Aliuvita“ vykdė bendrą projektą – UAB „Pramogų era“ pastato aliuminio konstrukcijų gamybą ir montavimo darbus, t. y. kadangi UAB „Aliuvita“, kuri gamino aliuminio konstrukcijas, užsakymą gavo per UAB „Alytaus Hronas“, kuri šiame objekte vykdė konstrukcijų montavimo darbus, tai tokiu būdu vienas kitam šie subjektai išrašydavo sąskaitas už produkciją bei darbus. Iš viso bendra UAB „Pramogų era“ mokėtina darbų (projekto) kaina buvo 804428LTL (su PVM), kurią sudarė 683 636,54 LTL (su PVM) už konstrukcijas ir automatiką (ieškovės dalis) ir 120 791,46 LTL (su PVM) už montavimo darbus (atsakovės dalis). UAB „Pramogų era“ už šį projektą UAB „Alytaus Hronas“ sumokėjo iš viso 321 149,92 LTL (su PVM), tačiau atsiskaitymas 2007 m. pabaigoje ėmė nebevykti ir bendra UAB „Pramogų era“ skola už konstrukcijas ir darbus susidarė iš viso 139 967 Eur (483 278,08 LTL). UAB „Aliuvita“ UAB „Alytaus Hronas“ už darbus UAB „Pramogų era“ projekte išrašė tris PVM sąskaitas faktūras iš viso 410 555,04 LTL (su PVM) sumai. Visos UAB „Aliuvita“ išrašytos sąskaitos buvo apmokėtos, t. y. UAB „Alytaus Hronas“ ne tik pervedė visą 321 149,92 LTL sumą, kuri buvo gauta iš UAB „Pramogų era“, tačiau padengė ir likusią dalį skolos UAB „Aliuvita“ iš savo lėšų. Todėl galutinis bendro projekto rezultatas buvo toks, kad UAB „Aliuvita“ gavo visišką savo išrašytų sąskaitų apmokėjimą (įskaitant jos pelną), o UAB „Alytaus Hronas“ iš bendro projekto negavo absoliučiai nieko: UAB „Alytaus Hronas“ liko tik reikalavimas į bankrutuojančią įmonę, nors šioje sumoje didžiausia dalis buvo būtent UAB „Aliuvita“ gautina suma už jos pagamintas konstrukcijas. Iš projekto maksimali nauda UAB „Alytaus Hronas“ už jo darbų dalį buvo 120791,46 LTL, jis negavo absoliučiai jokių pajamų, t. y. savaime patyrė 120 791,46 LTL nuostolį už savo atliktus montavimo darbus, ir dar patyrė 89 405,12 LTL nuostolį tik dėl to, kad UAB „Aliuvita“ gamybos daliai sutartis su klientu buvo sudaryta ne tiesiogiai UAB „Aliuvita“, o per UAB „Alytaus Hronas“. Todėl būtent dėl tos priežasties ir buvo sudaryta 2011 12 30 reikalavimo perleidimo sutartis. Pagaliau, UAB „Alytaus Hronas“ iš šios bendros 483278,08LTL (be netesybų) reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ UAB „Aliuvita“ perleido tik mažąją dalį, t. y. iš viso 145 341,54 LTL, o didžiausia reikalavimo dalis, t. y. 337 936,54 LTL į bankrutuojančią klientę liko UAB „Alytaus Hronas“. Formos prasme reikalavimo teisės perleidimas ir rezultato prasme nuostolio paskirstymas grupėje leido abiem bendrovėms išlaikyti pakankamai aukštą mokumo lygį. Ginčijamos reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas ir dalies UAB „Alytaus Hronas“ nuostolio bendrame projekte prisiėmimas ieškovei buvo naudingas tuo, kad tokiu būdu ji išvengė pareigos vykdyti laidavimo sutartį kredito įstaigai už UAB „Alytaus Hronas“, jeigu šis dėl nuostolio prisiėmimo tik šiai įmonei, nebebūtų galėjęs vykdyti įsipareigojimų kredito įstaigai. Kitaip tariant, nors ir nuostolingu sandoriu, tačiau juo buvo užtikrintas UAB „Aliuvita“ veiklos tęstinumas. Antra, ginčijama sutartis ieškovei buvo naudinga ir verslo rizikos požiūriu, kadangi jau būdama gavusi pelną konkrečiame projekte, UAB „Aliuvita“ įgijo galimybę UAB „Pramogų era“ bankroto byloje patenkinti dar dalį savo reikalavimo, kadangi iki bankroto proceso pabaigos objektyviai nebuvo galima žinoti, kokia dalimi bus tenkinami kreditoriniai reikalavimai. Trečia, net ir perėmusi dalį kitos grupės įmonės nuostolio, realiai UAB „Aliuvita“ savo darbų dalyje jokio praradimo bendrame projekte nepatyrė, o gavo pelną. Ketvirta, sudarydama ginčijamą reikalavimo teisės perleidimo sutartį UAB „Alytaus Hronas“ elgėsi sąžiningai, kadangi žinojo, jog bendrame projekte UAB „Aliuvita“ gavo pelno, o UAB „Alytaus Hronas“ patyrė išskirtinai tik nuostolį. Penkta, vien formaliai žiūrint, reikalavimo teisė buvo įgyta už mažesnę kainą, nei pati reikalavimo teisė. Šešta, ir šis sandoris neprivedė UAB „Aliuvita“ prie bankroto, kadangi realaus nuostolio ji nepatyrė ir dar beveik septynerius metus tęsė savo veiklą. Dėl restitucijos. Net ir pripažinus ginčijamą reikalavimo teisės perleidimą negaliojančiu, restitucijos taikymas yra negalimas dėl to, kad, viena vertus, UAB „Aliuvita“ nebegalėtų UAB „Alytaus Hronas“ sugrąžinti reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“, kadangi ši reikalavimo teisė yra pasibaigusi įstatymo pagrindu, t. y. bankrutavus skolininkei. Kita vertus, ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi kartu buvo atliktas ir įskaitymas, t. y. realūs mokėjimai pagal sutartį nebuvo atlikti. Todėl vienašalės restitucijos taikymas lemtų, kad UAB „Alytaus Hronas“ atsinaujintų pareiga atsiskaityti pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras, iš kurių kilę reikalavimai buvo įskaityti, tačiau neatsirastų pareiga grąžinti pinigines sumas, nes jų UAB „Alytaus Hronas“ iš UAB „Aliuvita“ pagal ginčijamą sandorį negavo. Vienašalės restitucijos taikymas ekonominiu požiūriu sukeltų neproporcingus padarinius atsakovei, kadangi ji bendrame projekte su UAB „Aliuvita“, iš kurio atsiradusios reikalavimo teisės ir buvo perleistos, patirtų dar didesnį vien tik nuostolį, o UAB „Aliuvita“ gautų dar didesnį tik pelną. Dėl 2012 05 31 trišalės sutarties tarp UAB „Kalnėnų era“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“. Ginčijama trišalė įsiskolinimų įskaitymo sutartis Nr. 2012/05/31 pagal savo teisinę esmę buvo susitarimas dėl novacijos, kurios pagrindu UAB „Alytaus Hronas“ turint pareigą atsiskaityti su UAB „Aliuvita“, o pastarajai – su UAB „Kalnėnų era”, sudarius susitarimą dvi prievolės, t. y. UAB „Alytaus Hronas“ prievolė UAB „Aliuvita“ ir UAB „Aliuvita“ prievolė UAB „Kalnėnų era”, buvo pakeistos UAB „Alytaus Hronas“ prievole UAB „Kalnėnų era“, tokiu būdu UAB „Aliuvita“ buvo atleista nuo prievolės ankstesnei kreditorei UAB „Kalnėnų era”. Ieškovė neginčija savo prievolės UAB „Kalnėnų era“. Didžioji UAB „Aliuvita“ prievolės UAB „Kalnėnų era“ dalis susidarė UAB „Kalnėnų era“ atlikus bankinius mokėjimus UAB „Aliuvita“ iš viso 19 270,17 Eur (66 536,06 LTL) sumai (2010-12-20 – 1300 LTL; 2010-12-21 – 3 420 LTL, 2011-01-27 – 18 000 LTL, 2012-05-09 – 36 219,90 LTL, 2012-05-31 – 7 596,16 LTL). Kita dalis skolos susidarė UAB „Kalnėnų era“ pernuomojant UAB „Aliuvita“ REYNAPRO programą, kurią UAB „Kalnėnų era“ buvo išsinuomojusi iš aliuminio profilių tiekėjo. Už programos nuomą laikotarpiu nuo 2010 12 30 iki 2012 03 30 UAB „Aliuvita“ buvo išrašyta sąskaitų už iš viso 2 542,85 Eur (8 779,95 LTL) sumą. UAB „Kalnėnų era“ pernuomojo UAB „Aliuvita“ programą iš esmės už savikainą, pridėdama tik bankinio atsiskaitymo kaštus. Trišalė sutartis dėl novacijos niekaip nepaveikė UAB „Aliuvita“ finansinės padėties, todėl visiškai nėra jokių pagrindų šią sutartį pripažinti negaliojančia. Šį sandorį vertinant iš naudingumo UAB „Aliuvita“ perspektyvos, galima teigti, kad jis įmonei buvo neutralus, t. y. juo niekaip nebuvo nei pagerinta, nei pabloginta bendrovės finansinė padėtis, o tik išspręstas prievolių šalių pakeitimo klausimas, novacija atlikta ekvivalentiškų reikalavimų atžvilgiu, t. y. neatsirado jokia disproporcija tarp šalių. Neturėdama jokio realaus finansinio poveikio, ši ginčijama sutartis objektyviai neturėjo jokios įtakos UAB „Aliuvita“ bankrotui. Dėl restitucijos. Net ir pripažinus ginčijamą sutartį negaliojančia, dvišalės restitucijos taikymas yra neįmanomas dėl to, kad UAB „Aliuvita“ prievolė UAB „Kalnėnų era“ negalėtų atsinaujinti, kadangi kreditorė yra pasibaigusi. Tik UAB „Alytaus Hronas“ prievolės UAB „Aliuvita“ atnaujinimas būtų neproporcingas ir neteisingas, kadangi UAB „Aliuvita“ nepagrįstai praturtėtų, nes nebeturėtų vykdyti prievolės UAB „Kalnėnų era“ ir sugrąžinti iš šio kreditoriaus tiek bankiniais pavedimais gautų piniginių sumų, tiek ir atsiskaityti už suteiktą programos nuomą.

6.       Triplike atsakovė nurodo, kad ieškovė ir toliau pagrinde remiasi tik ta pozicija, jog vien dėl to, kad UAB „Aliuvita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ir visi byloje ginčijami sandoriai turėtų būti automatiškai pripažįstami negaliojančiais. Su tokia pozicija nesutinka vien dėl to, kad UAB „Alytaus Hronas“ nedalyvavo byloje dėl UAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl šioje konkrečioje byloje ginčijami sandoriai turi būti teisiškai vertinami individualios bylos dalyko ir pagrindo kontekste, analizuojant šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes dėl sandorių tariamo negaliojimo. 1. Dėl 2008 09 22 reikalavimo teisės į UAB „Murena“ perleidimo. Nepagrįstas dubliko teiginys, esą ginčijama 2008 09 22 reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Aliuvita“ esą prarado 147 697,04 Eur. Į bylą ieškovės pateiktas ginčijamos sutarties egzempliorius nebuvo pasirašytas iš ieškovės pusės, todėl savo esme ginčijamas sandoris net nebuvo sudarytas. Realiai UAB „Aliuvita“ sumokėtas atlygis už perimtą UAB „Murena“ skolą buvo 92 883,39 Eur, o ne 147 697,04 Eur. Šią aplinkybę įrodo UAB „Aliuvita“ Bendrojo žurnalo išrašas, kuris patvirtina, kad 2008 10 31 atlikta užskaita Nr. 23, buvo atlikta skolos perkėlimo pagrindu, iš viso 320 707,76 LTL, t. y. 92 883,39 Eur sumai. Realus UAB „Aliuvita“ mokamas atlygis buvo fiksuotas buhalteriniuose dokumentuose jau po UAB „Murena“ atsiskaitymo su UAB „Aliuvita“ fakto. UAB „Murena“ realiai atsiskaitė su UAB „Aliuvita“, neatgauta skola siekia vos 1 517,99 Eur. Šias aplinkybes įrodo: UAB „Aliuvita“ banko sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, jog UAB „Murena“ 2008 12 05 pervedė UAB „Aliuvita“ 70 000 LTL; kita skolos dalis buvo padengta perduotomis prekėmis. Antra, tarp UAB „Aliuvita“ ir UAB „Murena“ 2009 03 07 ir 2009 04 30 buvo sudaryti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, kurie patvirtina, kad likusi nepadengta skola UAB „Aliuvita“ sudarė 5 241,34 LTL, t. y. 1 517,99 Eur. Vien aplinkybė, kad UAB „Murena“ buvo iškelta bankroto byla, nelemia ginčijamo sandorio negaliojimo dėl to, kad, pirma, bankroto byla iškelta praėjus pakankamai ilgam laikui po ginčijamos sutarties sudarymo, antra, UAB „Murena“ savo įsipareigojimus ieškovei realiai įvykdė. Vertinant būtent sandorio pagrįstumą, ypač svarbu tai, kad UAB „Alytaus Hronas“ perleido galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę, kurios pagrindu ieškovė atliko skolos išieškojimo veiksmus ir absoliučiai didžiąją dalį skolos atgavo. Vien tai, kad byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad UAB „Murena“ atsiskaitė su ieškove, neleidžia šių įrodymų, pateiktų į būtent šią bylą pačios ieškovės, nevertinti. Nepagrįstas dubliko teiginys, esą net ir laikant, kad UAB „Murena“ atsiskaitė, ji vis dar liko skolinga 50 688,93 Eur. Toks teiginys yra neįrodytas, kadangi į bylą buvo pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis, patvirtinanti, kad likęs UAB „Murena“ nepadengtas įsiskolinimas UAB „Aliuvita“ siekė tik 1 517,99 Eur. Sutartis buvo sudaryta prieš beveik trylika metų, o neatgauta skola pagal ją sudarė vos 1 517,99 Eur. Todėl būtent teisinių lūkesčių, teisinio stabilumo, kaip pamatiniai teisės principai, neleidžia šios sutarties panaikinti, kadangi toks menkavertis finansinis praradimas prieš trylika metų, nepateisina teisinio stabilumo principo pažeidimo. Dėl šio sandorio sudarymo neatsirado jokių naujų kreditorių. 2. Dėl 2009 12 31 ir 2010 05 24 konteinerių pardavimo sutarčių. Nurodo, kad visas vėliau perleistas turtas, praėjus daugiau nei vieneriems metams po jo įgijimo iš UAB „Murena“, kas akivaizdžiai rodė, jog jis nėra paklausus, buvo realizuotas už mažėjančią kainą. Didesnę kainą leido gauti ir tai, kad perduodama konkrečius daiktus pati UAB „Aliuvita“ vykdė savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams, pavyzdžiui, UAB „Osgita“ ir UAB „Elektrotinklas“. Kitais atvejais, kai buvo atsiskaitoma pinigais, kaina būdavo mažesnė. Mažiau likvidaus ir brangiausio turto realizavimas buvo apsunkintas, t. y. jis arba užtruko, arba/ir nebuvo įmanoma jo realizuoti už įsigijimo kainą. Pavyzdžiui, stalas, kurį ieškovė įsigijo už 2 500 LTL, 2009 05 15 buvo realizuotas 20 proc. mažesne kaina, t. y. už 2 000 LTL, UAB „Elektrotinklas“. Lygiai taip pat ir metaliniai pastoliai, kuriuos įgijo už 13 000 LTL, 2009 06 11 buvo parduoti už 8 781,51LTL, t. y. už 32 proc. mažesnę kainą, UAB „Va Statyba“. Braižytuvas, kurį įgijo už 5 000 LTL, 2009 08 31 buvo realizuotas už 4 197,95 LTL A. O. IĮ „Aliuminio konstrukcijos“; už 6 000 LTL įgytas kaltas plaktukas 2010 05 07 buvo parduotas už 2 200 LTL, t. y. net 63 proc. mažesne kaina, kadangi tuo metu niekas už didesnę kainą šio turto nenorėjo įsigyti. Galiausiai, klojinius tik 2015 07 15 pavyko parduoti už 12 000 EUR kainą, nors jie buvo įsigyti už 23 169,6 Eur, t. y. jie buvo parduoti už 48 proc. mažesnę kainą. Lygiai tokia pat situacija buvo ir su konteineriais: tai buvo pakankamai brangus turtas, tačiau labai specifinis, todėl turėjęs mažą paklausą. Dėl to ir jis buvo parduotas, atitinkamai, 52 proc. ir 57,5 proc. mažesne kaina, nei buvo įgytas ir praėjus metams laiko nuo įsigijimo iš UAB „Murena“. Teigdama, kad konkretus turtas konkrečiu momentu buvo parduotas ne už rinkos kainą, ieškovė šią aplinkybę privalo įrodyti tinkamais, objektyviais ir patikimais įrodymais, o ne grįsti išskirtinai tik savo deklaratyviais teiginiais ir subjektyviu požiūriu. Priešingai nei dublike teigia ieškovė, būtent tai, kad atsakovė iš ieškovės įgytą turtą iškart perleido pašaliniam trečiajam asmeniui, tik ir patvirtina, kad būtent tokia buvo konkretaus turto rinkos kaina tuo metu. Ieškovė neįrodo ir nepagrindžia, kodėl ir atsakovė būtų galėjusi siekti esą sau nenaudingų sandorių sudarymo, kai esą turtą buvo galima parduoti už didesnę kainą. Būtent tai, kad UAB „Alytaus Hronas“ visą iš UAB „Aliuvita“ įgytą turtą (ne tik konteinerius) toliau perleido veidrodiniu principu, t. y. už tą pačią kainą tuo pačiu metu, leidžia teigti, kad būtent išorinių sandorių kaina ir atspindėjo rinkos kainą. Ieškovė reikalauja taikyti 8 688,60 Eur dydžio restituciją, t. y. į restitucijos sumą net nėra įskaičiuojama pinigų suma, kurią pati UAB „Aliuvita“ privalėtų grąžinti UAB „Alytaus Hronas“. Galiausiai, panaikinti konteinerių pardavimo sandorių neleidžia ir teisinio stabilumo ir teisinių lūkesčių principai, kadangi pagal ginčijamus sandorius perleistas turtas buvo toliau perleistas tretiesiems asmenims, taip pat aplinkybės, kad konteinerių pardavimas neprivedė UAB „Aliuvita“ prie nemokumo ir dėl šių sandorių sudarymo neatsirado naujų kreditorių. 3. Dėl 2011 12 31 reikalavimo teisės į UAB “Pramogų era” perleidimo sutarties. Nepagrįstas dubliko teiginys, esą ginčijama 2011 12 31 reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ perleidimo sutartimi UAB „Aliuvita“ prarado 42 093,82 Eur dydžio pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus Hronas“. Jeigu reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ perleidimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, UAB „Alytaus Hronas“ būtų tapusi nemokia ir bet kuriuo atveju nebūtų galėjusi vykdyti įsipareigojimo ieškovei. Dublike pateikiamas išskirtinai formalistinis požiūris į ginčijamą sandorį, kaip visiškai izoliuotą teisinį veiksmą, todėl nėra pasisakoma dėl atsiliepime plačiai paaiškintų tikrųjų sandorio tikslų. Tačiau, viena vertus, įstatymas nedraudžia sudaryti sandorių, kuriais abi šalys siekia joms abiems naudingų tikslų, kita vertus, įstatymas nedraudžia nei susitarimų dėl nuostolių paskirstymo, nei susitarimų dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo, nei skolos dovanojimo. Sandoris buvo sudarytas ekonominiu ir buhalteriniu tikslais paskirstant vienos įmonės patirtą ypač didelį nuostolį, susijusį su kontrahento bankrotu, tarp dviejų įmonių, kai ir ekonominė veikla, iš kurios patirtas nuostolis, buvo vykdoma bendrai abiejų įmonių. Todėl šis sandoris buvo ieškovei naudingas jį vertinant iš bendro abiems įmonėms intereso perspektyvos. Jeigu šio sandorio, kuris savo esme, buvo atleidimas nuo dalies prievolės vykdymo, UAB „Aliuvita“ būtų nesudariusi, UAB „Alytaus Hronas“ būtų bankrutavusi, o bankrutavus UAB „Alytaus Hronas, UAB „Aliuvita“, kaip laiduotoja, būtų privalėjusi vykdyti tiek savo, tiek UAB „Alytaus Hronas“ įsiskolinimą hipotekos kreditoriui, kas neabejotinai būtų reiškę ir UAB „Aliuvita“ bankrotą. Dublike visiškai nėra pasisakyta dėl esminių aplinkybių, kad UAB „Aliuvita“ už darbus UAB „Pramogų era“ projekte UAB „Alytaus Hronas“ išrašė iš viso tris PVM sąskaitas faktūras iš viso 410 555,04 LTL (su PVM) sumai, visos sąskaitos buvo apmokėtos, t. y. UAB „Alytaus Hronas“ ne tik pervedė visą 321 149,92 LTL sumą, kuri buvo gauta iš UAB „Pramogų era“, tačiau padengė ir likusią dalį skolos iš savo lėšų. Akcentuoja, kad UAB „Alytaus Hronas“ iš bendros 483 278,08 LTL (be netesybų) reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ UAB „Aliuvita“ perleido tik mažąją dalį, t. y. iš viso 145 341,54 LTL, o didžiausia reikalavimo dalis, t. y. 337 936,54 LTL į bankrutuojančią klientę liko UAB „Alytaus Hronas“. Jeigu ne ginčijama reikalavimo sutartimi paskirstytas nuostolis tarp dviejų įmonių, UAB „Alytaus Hronas“ būtų tapusi nemokia ir iššaukusi UAB „Aliuvita“ laidavimo sutarties vykdymą ir už UAB „Alytaus Hronas“ prievoles. Nors dublike neigiama, kad ieškovė ir atsakovė pagrįstai laikytinos grupės įmonėmis, tačiau ieškovė neginčija, jog UAB „Aliuvita“ laidavo už UAB „Alytaus Hronas“ įsipareigojimus kredito įstaigai, taip pat neginčija, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ bendrai dalyvavo UAB „Pramogų era“ projekte pagal tarpusavio bendradarbiavimo sutartį, todėl vien šių sutartinių pagrindų egzistavimas lemia, kad ginčijamas sandoris turi būti vertinamas ne izoliuotai, o ir kitų sutarčių kontekste. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 58 punktas). Šis ginčijamas sandoris taip pat buvo sudarytas prieš beveik dešimt metų, todėl teisinio stabilumo principas neleidžia šio sandorio panaikinti. Juo labiau, kad šis sandoris neprivedė UAB „Aliuvita“ prie nemokumo ir dėl šio sandorio sudarymo jokių naujų kreditorių neatsirado. 4. Dėl 2012 05 31 trišalės sutarties tarp UAB „Kalnėnų era“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“. Nepagrįstas ieškovės „aklas“ vadovavimasis nutartimi UAB “Aliuvita” bankrotą pripažinti tyčiniu, kadangi byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra analizuojama sandorių visuma ir nėra vertinamas konkrečių sandorių neteisėtumas. Savo ruožtu šioje byloje yra tikrinami labai konkretūs individualūs sandoriai. Pabrėžia, kad UAB „Alytaus Hronas“ nebuvo įtraukta į bylą, kurioje buvo sprendžiamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Dublike nepaneigta, kad 2012 05 31 trišalė įsiskolinimų įskaitymo sutartis Nr. 2012/05/31 pagal savo teisinę esmę buvo susitarimas dėl novacijos, kurios pagrindu UAB „Alytaus Hronas“ prievolė UAB „Aliuvita“ ir UAB „Aliuvita“ prievolė UAB „Kalnėnų era”, buvo pakeistos UAB „Alytaus Hronas“ prievole UAB „Kalnėnų era“, tokiu būdu UAB „Aliuvita“ buvo atleista nuo prievolės ankstesnei kreditorei UAB „Kalnėnų era”; tai UAB „Aliuvita“ nesukėlė jokių neigiamų padarinių, kadangi ji bet kuriuo atvejų būtų privalėjusi atsiskaityti su UAB „Kalnėnų era“. Ieškovės prievolių UAB „Kalnėnų era“ neigimas dublike yra sunkiai suvokiamas žinant, kad skola už programinės įrangos nuomą sudarė tik 2 542,85 EUR (8779,95 LTL) sumą, kai tuo tarpu didžioji prievolės dalis susidarė UAB „Kalnėnų era“ atlikus bankinius mokėjimus iš viso 19 270,17 EUR (66 536,06 LTL) sumai. Šis ginčijamas sandoris taip pat neprivedė UAB „Aliuvita“ prie nemokumo ir dėl šio sandorio sudarymo neatsirado naujų kreditorių. Dėl restitucijos nurodo, kad restitucija tokia apimtimi, kokią prašo taikyti ieškovė, negali būti taikoma. CK 1.82 straipsnio 4 dalis numato, kad juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu rezultate taikoma restitucija pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį. Pastaroji norma numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Analogišką normą numato ir CK 6.146 str.aipsnis įtvirtinantis, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Nors įstatymas lingvistiniu požiūriu mini vienos šalies pareigą grąžinti tai, ką yra gavusi pagal negaliojančiu pripažintą sandorį, ko realiai savo ieškiniu ir reikalauja UAB “Aliuvita”, tačiau ilgametėje ir plačioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-611/2020). Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia (be kita ko), jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019). Kartu CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. 1. Dėl 2008 09 22 reikalavimo teisės į UAB “Mureną” perleidimo. Įskaičius priešpriešinius įsipareigojimus, UAB „Aliuvita“ naudai iš UAB „Alytaus Hronas“ galėtų būti priteisiama maksimali 1 517,99 Eur suma. Jeigu taikant restituciją tik iš UAB „Alytaus Hronas“ būtų priteista pinigų suma, kuri buvo įskaityta iš UAB „Aliuvita“, tačiau UAB „Alytaus Hronas“ negrąžinant turto, kurį UAB „Aliuvita“ yra gavusi iš UAB „Murena“, vertės, UAB „Aliuvita“ nepagrįstai praturtėtų, o UAB „Alytaus Hronas“ teisinė padėtis būtų nepagrįstai apsunkinta. 2. Dėl 2009 12 31 ir 2010 05 24 konteinerių pardavimo sutarčių. Šių sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas natūra reikštų, kad UAB „Aliuvita“ privalėtų atsakovei grąžinti už konteinerius gautą kainą, o atsakovė – grąžinti konteinerius. Tačiau atsakovė šiuo metu nebeturi šių konteinerių, nes yra juos pardavusi. Nežiūrint to, ieškove dublike visiškai nepasisakė dėl kitokio restitucijos taikymo būdo. Atsakovė iš ginčijamo sandorio realiai nėra gavusi jokios naudos: visa kaina, kuri buvo gauta pardavus konteinerius, ir buvo sumokėta UAB „Aliuvita“. Kita vertus, CK 6.147 straipsnio 2 dalis numato, kad kai grąžintinas turtas perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Prašymas taikyti restituciją pagal šią normą lemtų, kad ieškovė privalėtų aiškiai nurodyti, kokio momento vertėmis ji prašo taikyti restituciją. Taip pat ieškovė privalėtų įrodyti konkrečias pinigines vertes konkrečiu pasirinktu restitucijos taikymo momentu. Restitucijos taikymas lemtų, kad iš grąžintino turto vertės turėtų būti įskaitomos sumos, kurias pati UAB „Aliuvita“ gavo už konteinerius, tačiau UAB “Aliuvita” iš esmės net neįrodinėja jokių piniginio ekvivalento už grąžintiną turtą verčių, nors restitucijos klausimui esant savarankiškam ir netapačiam sandorių negaliojimo pagrindams, tą ieškovė privalo įrodyti. Šiuo atveju teismas negali pats nustatinėti konteinerių verčių jų gavimo, perleidimo arba restitucijos taikymo metu, kai net neaišku, kurį ekvivalentinės vertės nustatymo momentą ieškovė pasirinko. Prašant taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu net nėra įskaitomos tos pinigų sumos, kurios jau yra gautos pagal ginčijamus sandorius. 3. Dėl 2011 12 31 reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ perleidimo sutarties. Dvišalės restitucijos taikymas natūra reikštų, kad UAB „Aliuvita“ privalėtų grąžinti UAB „Alytaus Hronas“ reikalavimo teises į UAB „Pramogų era“, tačiau to objektyviai nėra įmanoma padaryti, nes ši reikalavimo teisė yra pasibaigusi įstatymo pagrindu, t. y. bankrutavus skolininkei. Dėl konkrečių pagrindų taikyti išimtinę vienašalę restituciją ieškovė nepasisako, neįrodo pagrindų, kodėl teismas turėtų nukrypti nuo bendros taisyklės, pagal kurią abi šalys sugrąžinamos į buvusią padėtį. Atkreipia dėmesį, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi realūs mokėjimai nebuvo atlikti, o buvo atliktas įskaitymas, kurio ieškovė neginčija. Todėl ir restitucijos taikymas bet kuriuo atveju reikštų, kad pareiga grąžinti pinigines sumas UAB „Alytaus Hronas“ neatsirastų, nes jų ji iš UAB „Aliuvita“ pagal ginčijamą sandorį negavo, o tik galėtų atsinaujinti pasibaigusios prievolės, jeigu būtų ginčijamas ir įskaitymas, kas nėra daroma ieškiniu. 4. Dėl 2012 05 31 trišalės sutarties tarp UAB „Kalnėnų era“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“. Dvišalės restitucijos taikymas yra neįmanomas dėl to, kad UAB „Aliuvita“ prievolė UAB „Kalnėnų era“ negalėtų atsinaujinti, kadangi kreditorė yra pasibaigusi. Tik UAB „Alytaus Hronas“ prievolės UAB „Aliuvita“ atnaujinimas būtų neproporcingas ir neteisingas, kadangi UAB „Aliuvita“ nepagrįstai praturtėtų, nes nebeturėtų vykdyti prievolės UAB „Kalnėnų era“ ir sugrąžinti iš šio kreditoriaus tiek bankiniais pavedimais gautų piniginių sumų, tiek ir atsiskaityti už suteiktą programos nuomą. Dėl šalių priklausymo bendrai grupei nurodo, kad nepagrįstas dubliko teiginys, esą vienintelis nesutikimo su ieškininiais reikalavimais argumentas yra tai, kad UAB “Aliuvita” ir UAB “Alytaus Hronas” buvo vienos grupės įmonės. Šis argumentas svarbią reikšmę turi iš esmės tik vieno iš sandorių, t. y. reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ perleidimo atveju, kadangi nuostolio tarp dviejų įmonių paskirstymas ir atleidimas nuo tarpusavio prievolių vykdymo esminę reikšmę turėjo būtent šio sandorio atveju. Atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovė ir atsakovė laikytinos įmonių grupe Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo reglamentavimo srityje. Kita vertus, šis įstatymas nenumato ir nedraudžia, kad įmonių sąsajos ir jų priklausymas bendrai grupei būtų pripažįstamos ir kitais teisiniais pagrindais. Taip pat tai, kad įstatyme yra apibrėžtos jame vartojamos sąvokos nereiškia, kad už šio įstatymo taikymo srities gali būti ir kitokios įmonių grupės. Pabrėžia, kad atsakovė įrodinėjo, jog ieškovė ir atsakovė priklausė bendrai grupei būtent civilinių teisinių sandorių pagrindu, kai ši aplinkybė turėjo įtaką kitiems civiliniams teisiniams santykiams, jų atsiradimui. Konkrečiai būtent tai, kad abi įmonės buvo susijusios per bendradarbiavimo sutartį, per akcininką, kredito įstaiga pareikalavo ir ieškovė bei atsakovė sudarė laidavimo sutartis, kuriomis UAB „Alytaus Hronas“ tapo laiduotoju už UAB „Aliuvita“ prievoles bankui ir UAB „Aliuvita“ laidavo už UAB „Alytaus Hronas“ prievoles. Vėliau buvo sudarytas 2009 09 25 papildomas susitarimas prie 2008 05 20 ilgalaikio bendradarbiavimo sutarties, pagal kurį atsakovė įgijo teisę už ieškovę atlikti mokėjimus (įskaitant kredito įstaigai), o visi tokie mokėjimai buvo užskaitomi kaip tinkamas atsakovės atsiskaitymas su ieškove. Ieškovės bankroto administratorius neginčija tų aplinkybių, kad abi įmonės veiklą vykdė vienu adresu, buvo vadovaujamos to paties asmens, kontroliuojančiu abiejų juridinių asmenų akcininku buvo tas pats asmuo. Nepagrįstas dubliko teiginys, kad bendra veikla esą gali būti vykdoma jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pabrėžia, kad tai nėra vienintelis civilinis sandoris, kurio pagrindu du subjektai civilinės teisės požiūriu gali būti laikomi veikiantys bendrai, bendroje grupėje. Civilinėje teisėje galioja dispozityvumo principas, kuris leidžia sudaryti bet kokio turinio sutartis, kurios nėra draudžiamos teisės. Todėl asmenims esant saistomiems šių sutartinių ryšių ir jiems atitinkamai elgiantis ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, į tai turi būti atsižvelgiama. Dėl to ir šiuo konkrečiu atveju vertinant konkrečius byloje ginčijamus sandorius, turi būti atsižvelgiama į visus kitus tarpusavyje sudarytus civilinius sandorius. Nesutinka su dubliko teiginiu, kad šiuo atveju ieškovė ir atsakovė negalėjo sudaryti susitarimo dėl nuostolio paskirstymo. Pabrėžtina, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovė ir atsakovė būtų laikomos įmonių grupe, ar jos būtų laikomos vykdžiusiomis bendrą veiklą, jos tarpusavyje turėjo teisę sudaryti ir susitarimus dėl tarpusavio nuostolių paskirstymo. Tokio pobūdžio sandoriai yra visiškai įprasti, kadangi lygiai kaip netesybų sumokėjimas padengia kitos šalies nuostolius, lygiai kaip nuolaidos suteikimas savo esme yra savo pelno susimažinimas, taip ir susitarimas, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo savo prievolės vykdymo, yra visiškai įprasti ir teisėti sandoriai. Be abejo, formaliu požiūriu tai yra nenaudingi sandoriai, tačiau šiuo atveju atsakovė išsamiai paaiškino aplinkybes, kokiu pagrindu tokio sandorio sudarymas buvo pateisinamas ir kokią bendrą naudą abu juridiniai asmenys gavo.

      Teismo posėdyje atsakovės atstovas ieškinį prašė atmesti, akcentavo, kad nutartyje dėl UAB “Aliuvita” bankroto pripažinimo tyčiniu jokių prejudicinių faktų nenustatyta, sandoris su UAB “Pramogų era” leido išvengti bankroto, nutartis dėl tyčinio bankroto yra aktuali dėl tiesioginių ieškinių įmonės vadovui, pasirinkti penki sandoriai, nors įmonės turėjo daug sandorių, negalima remtis sutartimi, kuri nepasirašyta, reikia vadovautis buhalteriniais duomenimis, kurie sutampa, UAB “Aliuvita” gavo pinigus iš UAB “Kalnėnų era”.

II.                      Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Aliuvita“ (nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 17 d.). Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi pripažino UAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi palikta nepakeista). Juridinių asmenų registro duomenimis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ vadovo pareigas ėjo V. K., kuris laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 9 d. iki dabar eina UAB „EG doors“ vadovo pareigas, jam priklausė (priklauso) 51 % UAB „Aliuvita“ akcijų. UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujajai kreditorei UAB „Aliuvita“ 509.968,34Lt (147.697,04 Eur) reikalavimo teisę į UAB „Murena“, susitariant, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu (Sandorisl) (šios sutarties UAB “Alytaus hronas” nepasirašė, tačiau pripažįsta susitarimą buvus, tačiau kitomis sąlygomis). UAB „Aliuvita“ 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. pardavė UAB „Alytaus Hronas“ konteinerius už 3.851,95Eur (13.300,00 Lt) kainą (Sandoris2). UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. (ieškovė klaidingai nurodo šio sandorio sudarymo datą – 2011m. gruodžio 31 d.) sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujajai kreditorei UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“, 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad perleidžiamos 494 662,87 Lt reikalavimo teisės kaina yra 145.341,54Lt (42.093,82 Eur), šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu (Sandoris3). UAB „Alytaus hronas“, UAB „Aliuvita“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „Kalnėnų era“ 2012m. gegužės 31 d. sudarė trišalę įsiskolinimų įskaitymo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria šalys susitarė įskaityti savo tarpusavio reikalavimus: UAB „Alytaus hronas“ buvo skolinga UAB „Aliuvita“ 73.882,93 Lt sumą, o UAB „Aliuvita“ buvo skolinga UAB „Kalnėnų era“ ne mažiau kaip 73.882,93 Lt sumą; UAB „Aliuvita“ įskaitė 73.882,93 Lt dydžio sumą kaip UAB „Alytaus hronas“ apmokėjimą; UAB „Kalnėnų era“ įskaitė 73.882,93 Lt sumą kaip UAB „Aliuvita“ apmokėjimą (Sandoris4).

8.       Ieškovė sandorius negaliojančiais prašo pripažinti CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 1.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83-2.85 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio (ar jo sąlygų) negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens - veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sandorio prieštaravimo privataus juridinio asmens tikslams sąlygų ne kartą yra pasisakęs, kad vien aplinkybė, jog sandoris nėra ekonomiškai naudingas bendrovei, yra nepakankama, kad sandoris prieštarautų bendrovės tikslams. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada, jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, kai sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Teismas nurodyta praktika vadovaujasi šioje byloje.

9.       Ieškovė, ginčydama sandorius, pažymėjo, kad pelnas yra įmonės egzistavimo pagrindas, o šią aplinkybę patvirtina CK 1.110 straipsnis, kuriame įtvirtinta, jog įmonė - verslu užsiimantis ir pelno siekiantis asmuo. Iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos UAB „Aliuvita“ 2006 m. vasario 1 d. įstatuose, galiojusiuose ginčo sutarčių sudarymo metu - UAB „Aliuvita“ „<...> veiklos tikslai yra jos įstatuose numatytos ūkinės komercinės veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pajamas ir pelną, tenkinti akcininkų turtinius interesus <...>“ Ieškovės įsitikimu, kuris yra paremtas nutartimi, kuria UAB „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu (toliau ir Nutartis), konstatuotais faktais, kurie yra prejudiciniai šioje byloje, ginčijami sandoriai prieštarauja UAB „Aliuvita“ veiklos tikslams, kadangi nei vienu ginčijamu sandoriu įstatuose įvardintų tikslų įgyvendinimo siekiama nebuvo, o priešingai reikalavimo ir turto perleidimo sutartimis bei įskaitymo sutartimis UAB „Aliuvita“ ne tik, kad negavo pelno ir/ar pajamų, tačiau mažėjo bendrovės galimybės dengti finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenimis. 

Dėl tyčinio bankroto nutarties prejudicijos.

10.       Ieškovės vertinimu Kauno apygardos teismo 2020 02 04 nutartyje, kuria UAB „Aliuvita” bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuotos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, t. y. sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje - jis įgyja prejudicinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017). Nustatyta, kad atsakovė UAB „Alytaus hronas” nagrinėjant UAB „Aliuvita” bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą procese nedalyvavo, nutartis teisinių pasekmių atsakovei nesukėlė, todėl Kauno apygardos teismo 2020 02 04 nutartyje, kuria UAB „Aliuvita” bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuotos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje.

      Dėl UAB „Aliuvita” ir UAB „Alytaus hronas” kaip grupės įmonių.

11.       UAB „Alytaus hronas” tvirtina, kad su UAB „Aliuvita“ veikė kaip grupė įmonių, nes UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo sudarę sutartis dėl atsakomybės prieš didžiausią kreditorių, vykdė bendrą veiklą, konkrečiai: 1) 2009 09 24 laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „Alytaus Hronas“ tapo laiduotoja už UAB „Aliuvita“ prievoles bankui (analogiška sutartis buvo sudaryta ir UAB „Aliuvita“, tačiau jos atsakovė neturi); 2) 2009 09 25 papildomas susitarimas prie 2008 05 20 ilgalaikio bendradarbiavimo sutarties, pagal kurį UAB „Alytaus Hronas“ įgijo teisę už UAB „Aliuvita“ atlikti mokėjimus (įskaitant kredito įstaigai), o visi tokie mokėjimai buvo užskaitomi kaip tinkamas UAB „Alytaus Hronas“ atsiskaitymas su UAB „Aliuvita“. Tiek abipusis laidavimas, tiek bendradarbiavimo sutartis lėmė, kad abi bendrovės vykdė ūkinę-komercinę veiklą kaip grupės įmonės, viena už kitą atliko mokėjimus kreditoriams, kurių pagrindu vėliau vyko tarpusavio skolų įskaitymai, veiklą vykdė vienu adresu, buvo vadovaujamos to paties asmens, kontroliuojančiu abiejų juridinių asmenų akcininku buvo tas pats asmuo.

12.       Teismas šį argumentą atmeta, kadangi teisės aktai nesieja įmonių grupės su tapačiais akcininkais ir/ar vadovais, veiklos adresu; o nustato aiškią struktūrą ir reikalavimus, kuriuos išpildant du ar daugiau juridinių asmenų yra laikytini įmonių grupe. Įmonių grupės apibrėžimas - įmonių grupė yra patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamosios (dukterinės) įmonės; patronuojančioji įmonė yra įmonė, kuri kitai įmonei gali daryti tiesioginį ar netiesioginį lemiamą poveikį (Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnis). UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ neatitinka nei patronuojamos, nei patronuojančios įmonės sąvokų, dėl to nėra pagrindų jų laikyti įmonių grupe ir/ar įmonių grupei priklausančiomis bendrovėmis. Aplinkybė, kad UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ akcininku ir vienasmeniu valdymo organu buvo/yra V. K., nesudaro savarankiško pagrindo UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ pripažinti įmonių grupe. Be to, nors atsakovė tvirtina, kad įmonės vykdė bendrą veiklą, tačiau šios aplinkybės neįrodė, nes į bylą rašytinių įrodymų apie UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ vykdytus sandorius kaip bendrą veiklą nepateikė. Atsakovės nurodomos laidavimo sutartys nėra bendra veikla. 2009 09 25 papildomas susitarimas patvirtina, kad atsakovė veikė kaip užsakovė, o ieškovė kaip gamintoja, tai nepatvirtina bendros veiklos. Todėl teismas ginčijamus sandorius vertina kaip atskirų įmonių sudarytus sandorius.

Teismas sprendžia, kad pasisakytina dėl kiekvieno ginčijamo sandorio atskirai.

      Dėl UAB „Alytaus kronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties.

13.       2008 m. rugsėjo 22 d. UAB “Aliuvita” ir UAB “Alytaus hronas” sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido naujai kreditorei UAB „Aliuvita“ 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur) reikalavimo teisę į UAB „Murena“ (toliau ir Sandoris1). Sutartyje nurodyta, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu. Ieškovė nurodo, kad sandoriu UAB „Aliuvita“ už kainą, lygią reikalavimo teisės į UAB „Murena“ dydžiui, įsigijo abejotiną skolą į skolininkę UAB „Murena“, t. y. įsigijo turtą, kuris UAB „Aliuvita“ nebuvo reikalingas veiklos vykdymui, tuo pačiu prarasdama net 509.968,34 Lt (147.697,04 Eur) dydžio realias pinigines lėšas. 2021 07 20 pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo ieškovė nurodo, kad pagal turimus duomenis skolininkė UAB „Murena“ 2008 12 06 atliko 70000 Lt mokėjimą, kitą dalį skolos grąžino turtu: 2009 03 06 sąskaitos pagrindu – 244949,60 Lt sumai, 2009 04 15 sąskaitos pagrindu 516,34 Lt sumai. Grąžinta skola yra 250512,94 Lt, o skolos likutis – 259455,40 Lt (75143,48 Eur). Tokiu būdu, UAB „Alytaus hronas“, perleisdama reikalavimo teisę į UAB „Murena“, kuriai nuo 2009m. spalio 1 d. buvo vykdomos bankroto procedūros, naujajai kreditorei UAB „Aliuvita“, gavo realią naudą, prarasdama bet kokią riziką, kad UAB „Murena“ savo prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Ieškovė nurodo ir tai, kad Nutartyje dėl tyčinio bankroto buvo konstatuota, kad „Teismo vertinimu <...> apyvartinių lėšų trūkumas įmonėje UAB „Aliuvita“ buvo nulemtas būtent jos vadovo V. K. veiksmų, nes realios šios bendrovės turėtos piniginės lėšos buvo panaudojamos ne UAB „Aliuvita“ reikmėms, o UAB ,,Alytaus Hronas“ skolų dengimui. Be to, buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis UAB ,,Alytaus Hronas“ turėtos beviltiškos skolos į UAB ,,Alytaus rentiniai“, UAB ,,Murena“, B UAB ,,Pramogų era“ buvo perleistos atsakovei UAB ,,Aliuvita“, taip pat sudaryta visa eilė šiai įmonei nuostolingų sandorių”. Vertinant faktą, kad UAB „Murena“ 2009 m. birželio 30d. nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla bei Sandorio1 sudarymo datą (2008 m. rugsėjo 22d.), pagrįsta manyti, kad UAB „Alytaus hronas“ žinojo ir galėjo žinoti apie skolininkės UAB „Murena“ finansinius sunkumus ir riziką, kad pati UAB „Murena“ visos prievolės UAB „Alytaus hronas“ neįvykdys, dėl to tokios reikalavimo teisės perleidimas už nominalą, neatitiko UAB „Aliuvita“ veiklos tikslų. Atsakovė, atsikirsdama į šį reikalavimą nurodė, kad UAB „Aliuvita“ realiai sumokėtas atlygis UAB “Alytaus Hronas“ už įgytą 147 697,04 Eur dydžio reikalavimo teisę buvo 92 883,39 Eur ir iš esmės visą šią sumą UAB „Aliuvita“ iš UAB „Murena“ yra atgavusi – neatgauta skola siekia tik 1 518,21 Eur.

14.       Ieškinys šioje dalyje atmestinas. Į bylą pateikta 2008 09 22 reikalavimų perleidimo sutartis iš atsakovės pusės yra nepasirašyta, todėl bendra prasme vertinama, kad sandoris nebuvo sudarytas. Tačiau fakto, kad UAB „Aliuvita“ perėmė UAB „Alytaus Hronas“ finansinį reikalavimą į UAB „Murena“ atsakovė neginčija. Todėl teismas vadovaujasi į bylą pateiktais įrodymais. UAB „Aliuvita“ Bendrojo žurnalo išrašas patvirtina, kad 2008 10 31 atlikta užskaita Nr. 23, buvo atlikta skolos perkėlimo pagrindu, iš viso 320 707,76 LTL, t. y. 92 883,39 Eur. Reikalavimo teisė į 147697,04 Eur (509968,34 LTL) sumą buvo perleista atlygintinai, anksčiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad realiai UAB „Aliuvita“ sumokėtas atlyginimas UAB „Alytaus Hronas“ už įgytą 147 697,04 Eur dydžio reikalavimo teisę buvo 92883,39 Eur (320 707,76 LTL). Antra, įvertinus kas tuo metu ėjo abiejų įmonių vadovo pareigas, ginčijamą sutartį iš UAB „Aliuvita“ pusės turėjo pasirašyti tuometinis vadovas A. N., iš UAB „Alytaus Hronas“ pusės sutartį - tuometinė direktorė - I. J., o ne V. K. kaip abiejų įmonių vadovas. Ieškovė neįrodė, kad ginčijama sutartis UAB „Aliuvita“ buvo nenaudinga, prieštaravo UAB “Aliuvita” tikslui gauti pelną, nes pirma, reikalavimo teisių perleidimas yra įprastinė juridinių asmenų praktika. UAB „Aliuvita“ įgijo didesnį reikalavimą, nei buvo už jį sumokėjusi, kas leido tikėtis gauti pelną. Antra, reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta 2008 09 22. Tuo metu UAB „Murena” buvo moki, nes Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Murena” iškėlimo buvo priimta 2009 06 30 ir įsiteisėjo 2009 10 01 , t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po ginčijamos sutarties sudarymo. Perleista galiojanti, skolininkės pripažinta ir su ja suderinta reikalavimo teisė. UAB „Murena“ realiai atsiskaitė su UAB „Aliuvita“, neatgauta skola siekia 1 517,99 Eur. Šias aplinkybes įrodo: UAB „Aliuvita“ banko sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, jog UAB „Murena“ 2008 12 05 pervedė UAB „Aliuvita“ 70 000 LTL; kita skolos dalis buvo padengta perduotomis prekėmis. Antra, tarp UAB „Aliuvita“ ir UAB „Murena“ 2009 03 07 ir 2009 04 30 buvo sudaryti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, kurie patvirtina, kad likusi nepadengta skola yra 1517,99 Eur. Trečia, Kauno apygardos teismo 2011 02 24 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-409-527/2011, kuria patvirtintas galutinis ieškovės kreditorinis reikalavimas UAB „Murena“ bankroto byloje, patvirtina, kad UAB „Murena“ skola UAB „Aliuvita“ – 1517,99 Eur. Liudytojas A. N. patvirtino, kad sandorio sudarymo metu buvo UAB Aliuvita” direktorius, kad sandoris buvo naudingas UAB "Aliuvita”, nes ji turėjo ryšių su UAB “Murena” ir todėl buvo šansas atgauti skolą, iš UAB “Murena” atgavo 314000Eur, atsiskaitė su kreditoriais, išmokėjo atlyginimus. Įvertinęs anksčiau nurodytus įrodymus ir faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog UAB “Murena” skola ieškovei sudaro 50688,93 Eur ar 75143,48 Eur (pagal patikslintą reikalavimą). Byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, pateikti įrodymai apie tai, ar UAB „Murena“ atsiskaitė/neatsiskaitė su ieškove. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad dėl V. K. veiksmų ieškovės lėšos buvo naudojamos atsakovės skoloms padengti, tačiau šio sandorio sudarymo metu V,K. nebuvo nei vienos įmonės vadovu. Ieškovė neįrodinėjo, kad šis sandoris privedė UAB „Aliuvita“ prie bankroto, ieškovė taip pat neįrodė, kad dėl šio sandorio nebuvo atsiskaityta su tuometiniais kreditoriais, UAB „Aliuvita“ dar dešimt metų tęsė veiklą.

Apibendrindamas teismas daro išvadą, jog pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nustačius, kad jis neprieštarauja juridinio asmens tikslams, kad kita sandorio šalis neveikė nesąžiningai, nėra pagrindo, todėl ieškinį šioje dalyje atmeta.

Dėl UAB „Aliuvita “ 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. pardavimų UAB „Alytaus Hronas “.

15.       Ieškovė ginčija 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo – pardavimo sandorius, įformintus PVM sąskaitomis faktūromis, kurių pagrindu ieškovė pardavė, o atsakovė įgijo konteinerius. UAB „Aliuvita“ 2009 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ALI0000470 pirkėjai UAB „Alytaus hronas“, kuria pardavė konteinerį už 4.800,00 Lt (1.390,18Eur) kainą; 2010 m. gegužės 24 d. išrašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ALI0000504, kuria pardavė 2 konteinerius už 8.500 Lt (2.461,77 Eur) kainą. Ieškovė nurodo, kad pati UAB „Aliuvita“ tuos pačius konteinerius 2009 m. kovo 6 d. buvo įsigijusi už 8.688,60 Eur (30.000Lt) kainą. Taigi, UAB „Aliuvita“, įsigydama konteinerius už 8.688,60 Eur (30.000 Lt) kainą, tačiau juos, praėjus neilgam laiko tarpui po įsigijimo, parduodama UAB „Alytaus hronas“ už 13.300 Lt (3.851,95 Eur), ne tik, kad neuždirbo pelno, tačiau patyrė akivaizdų net 16.700 Lt (4.836,65 Eur) nuostolį. Nutartimi B UAB „Aliuvita“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas konstatavo, kad „Nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad atsakovė UAB „Aliuvita“ pardavė įmonei UAB „Alytaus Hronas“ konteinerius už daugiau nei dvigubai mažesnę kainą, nei juos buvo įsigijusi. Teismas neturi pagrindo sutikti su V. K. argumentais, kad konteineriai 2009 m. kovo 6 d. buvo perimti iš bankrutuojančios UAB ,,Murena“ turtu už skolą, juos įvertinus nepagrįstai didele verte, o UAB „Alytaus Hronas“ buvo parduotas rinkos verte. V. K. neteikė įrodymų apie perleistų konteinerių rinkos vertę, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jų perleidimas daugiau nei dvigubai mažesne kaina, nei buvo įsigyta, UAB „Aliuvita“ buvo naudingi sandoriai (CPK 12, 178 straipsniai).“ Ieškovės vertinimu, UAB „Aliuvita“ daugiau nei perpus pigiau nei įsigijusi perleisdama turtą patyrė akivaizdžius nuostolius, kas nėra suderinama su juridinio asmens veiklos tikslais. UAB „Aliuvita“ perleido konteinerius UAB „Alytaus hronas“ praėjus devyniems mėnesiams po įsigijimo, tačiau duomenų tarp administratoriui perduotų dokumentų, kad konteinerių vertė per tokį trumpą laiką nukrito, nėra. Jei atsakovė mano, kad konteinerių vertės kritimas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, tokias aplinkybes įrodinėti vis tik tenka jai. Aplinkybė, jog atsakovė galiausiai perleido konteinerius kitam asmeniui už tokią pačią kainą, už kurią konteinerius įgijo iš UAB „Aliuvita“, neturi jokios teisinės reikšmės ir tai neįrodo tokio sandorio ekonominės logikos ir veikimo UAB „Aliuvita“ interesais. Atsakovė su reikalavimu dėl konteinerių pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais nesutinka ir nurodo, kad šie sandoriai buvo teisėti, kadangi atsakovė jokios naudos iš šių sandorių negavo (nepasipelnė), kas įrodo, kad sandorių kaina buvo konteinerių reali rinkos vertė.

16.       Teismas nustatė, kad ieškovė konteinerius, kuriuos perleido atsakovei ir kurių perleidimą ginčija, įsigijo iš UAB „Murena“ pagal 2009 03 06 PVM sąskaitą faktūrą, tokiu būdu vykdant anksčiau ginčijamą reikalavimo teisės į UAB „Murena“ perleidimą, t. y. skolą apmokant turtu. Liudytojas A. N. parodė, kad konteineriai tai - statybiniai nameliai, o kai statybos sustojo, tai jie atpigo. Atkreipiamas dėmesys, jog sandoriai dėl konteinerių buvo sudaromi ekonominės krizės sąlygomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad konteineriai buvo realizuoti mažesne, negu rinkos kaina. Akivaizdu, jog krizės sąlygomis įmonėms reikėjo piniginių lėšų, todėl jos pardavinėjo nereikalingą turtą. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog būtent su atsakove buvo tyčia sudarinėjami sandoriai už mažesnę, nei turto rinkos kaina. Turto įsigijimo ir pardavimo kaina neprivalo sutapti. Sandoris gali būti pripažintas nenaudingu, jei buvo sudarytas ne rinkos kaina. Iš ginčijamų sandorių UAB „Alytaus Hronas“ neįgijo jokios naudos, nes turtas buvo parduotas už lygiai tokią pat sumą, kaip ir buvo įgytas. Ieškovė neįrodė, kad dėl šių sandorių UAB „Aliuvita“ tapo nemoki, o po jų sudarymo įmonė dar eilę metų vykdė savo veiklą.

Apibendrindamas teismas daro išvadą, jog pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nustačius, kad jis neprieštarauja juridinio asmens tikslams, kad kita sandorio šalis neveikė nesąžiningai, nėra pagrindo, todėl ieškinį šioje dalyje atmeta.

Dėl 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties.

17.       UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“, kurią buvo įgijusi 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB ,,Hronas“, o 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 145.341,54 Lt (42.093,82 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu. Ieškovė, ginčydama šį sandorį nurodo, kad reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas skolininkei jau turint bankrutuojančios įmonės statusą bei aiškiai žinant, kad šio kreditorinio reikalavimo UAB „Aliuvita“ minėtos bendrovės bankroto byloje nebus įmanoma patenkinti. Nutartyje konstatuota, kad atsakovei UAB „Aliuvita“ finansinis reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas suinteresuotam asmeniui V. K., kuris 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė abiejų bendrovių vardu, aiškiai suvokiant, kad šios skolos atsakovei UAB „Aliuvita“ nebus įmanoma atgauti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad 2014 metais UAB „Pramogų era“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ šios balanse buvo nurašyta kaip beviltiška skola. 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties priede „Susitarimas dėl 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties kainos nustatymo ir atsiskaitymo tvarkos“ nurodyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną UAB ,,Alytaus Hronas“ yra skolinga UAB „Aliuvita“ 145 341,54 Lt (42 093,82 Eur) pagal penkias, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki rugpjūčio mėn., išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl pasirašius šį susitarimą laikoma, kad UAB „Alytaus Hronas“ yra pilnai atsiskaičiusi pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo panaikinta UAB ,,Alytaus Hronas“ reali skola atsakovei UAB „Aliuvita“ už jos atliktus darbus, o šiai įmonei perleistas beviltiškas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę, dėl šio sandorio sumažėjo įmonės turtas, buvo panaikinta galimybė įmonei gauti reikšmingo dydžio pinigų sumą ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsikaitymams su kreditoriais. Teismas sprendė, kad tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai laikytini sąmoningais (tyčiniais) bei vertintini nesąžiningais pačios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu. Ieškovės vertinimu, UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ nėra ir negali būti laikomos įmonių grupės įmonėmis, o juolab jungtinės veiklos partnerėmis, todėl nuostolio pasidalijimas nepagrįstas. Sandorio3 sudarymo metu buvo praėję daugiau nei 3 metai po bankroto bylos UAB “Pramogų era” iškėlimo, kuomet šalims buvo žinomos UAB „Pramogų era“ bankroto byloje finansinio reikalavimo tenkinimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Sandorį3 2020m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-317-555-2020 nurodė, kad „Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio reikalavimų įskaitymas, kai UAB „Alytaus Hronas“ perleido reikalavimą į bankrutuojančią įmonę ir tokiu būdu patenkinamas šios įmonės reikalavimas BUAB „Aliuvita“ laikytinas priešingu BUAB „Aliuvita“ ekonominiams interesams.”  

18.       Atsakovė UAB “Egg doors” nesutinka su šiuo reikalavimu, nurodydama, kad šiuo sandoriu buvo paskirstytas nuostolis, kurį patyrė ieškovė ir atsakovė vykdydamos bendrą projektą, bankrutavus UAB “Pramogų era”. Šis sandoris buvo ieškovei naudingas jį vertinant iš grupės intereso perspektyvos. Jeigu šio sandorio, kuris savo esme buvo grupės nuostolio paskirstymas, UAB „Aliuvita“ būtų nesudariusi, UAB „Alytaus Hronas“ būtų bankrutavusi, o bankrutavus UAB „Alytaus Hronas“, UAB „Aliuvita“, kaip laiduotoja, būtų privalėjusi vykdyti tiek savo, tiek UAB „Alytaus Hronas“ įsiskolinimą hipotekos kreditoriui, kas neabejotinai būtų reiškę ir UAB „Aliuvita“ bankrotą; nors ir nuostolingu sandoriu, tačiau juo buvo užtikrintas UAB „Aliuvita“ veiklos tęstinumas, jau būdama gavusi pelną konkrečiame projekte, UAB „Aliuvita“ įgijo galimybę UAB „Pramogų era“ bankroto byloje patenkinti dar dalį savo reikalavimo, kadangi iki bankroto proceso pabaigos objektyviai nebuvo galima žinoti, kokia dalimi bus tenkinami kreditoriniai reikalavimai. UAB „Alytaus Hronas“ iš šios bendros 483278,08 LTL (be netesybų) reikalavimo teisės į UAB „Pramogų era“ UAB „Aliuvita“ perleido tik mažąją dalį, t. y. iš viso 145 341,54 LTL, o didžiausia reikalavimo dalis, t. y. 337 936,54 LTL į bankrutuojančią klientę liko UAB „Alytaus Hronas“, net ir perėmusi dalį kitos grupės įmonės nuostolio, realiai UAB „Aliuvita“ savo darbų dalyje jokio praradimo bendrame projekte nepatyrė, o gavo pelną; reikalavimo teisė buvo įgyta už mažesnę kainą, nei pati reikalavimo teisė.

19.       Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, sprendžia, kad ieškinys šioje dalyje patenkintinas. Nustatyta, kad UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“, kurią buvo įgijęs 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB ,,Hronas“, 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad perleidžiamos reikalavimo teisės kaina yra 145.341,54 Lt (42.093,82 Eur), o šalys viena su kita atsiskaito įskaitymo būdu. 2014 metais UAB „Pramogų era“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ buvo nurašyta kaip beviltiška skola. UAB ,,Alytaus Hronas“ buvo skolinga UAB „Aliuvita“ 145341,54 Lt (42093,82 Eur) pagal penkias, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki rugpjūčio mėn., išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Taigi 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB ,,Alytaus Hronas“ reali skola UAB „Aliuvita“ buvo pakeista į reikalavimą į bankrutavusią įmonę. Akivaizdu, jog dėl šio sandorio įmonė patyrė 42903,82 Eur nuostolį. Šis sandoris ieškovei buvo nenaudingas, nes ji prarado 42903,82 Eur. Atsakovės argumentai, išdėstyti atsiliepime ir triplike, kad veikė įmonių grupė pripažįstami nepagrįstais. Dėl UAB “Aliuvita” ir UAB “Alytaus hronas” kaip grupės įmonių pasisakyta šio sprendimo 15,16 punktuose, todėl teismas nesikartoja. Pažymėtina, kad UAB “Alytaus hronas” 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“ buvo įgijusi 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB ,,Hronas“, todėl bendros veiklos šiuo atveju nebuvo. Sandorį3 kaip abiejų šalių atstovas pasirašė V. K., jis buvo abiejų šalių vienasmenis valdymo organas, jam buvo žinoma, kad skolos iš UAB “Pramogų era” neatgaus, todėl pripažintina, kad jis veikė nesąžiningai.

20.       Apibendrindamas, teismas daro išvadą, jog yra nustatytos tokios teisiškai reikšmingos aplinkybės, siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu: pirma, ginčijamą sandorį sudarė privatus juridinis asmuo. Antra, sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. UAB „Aliuvita“ 2006 m. vasario 1 d. įstatuose, galiojusiuose šios sutarties sudarymo metu - UAB „Aliuvita“ „<...> veiklos tikslai yra jos įstatytuose numatytos ūkinės komercinės veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pajamas ir pelną, tenkinti akcininkų turtinius interesus <...>. Ieškovė perleido turtą atsakovei žinodama, kad perimtas reikalavimas nebus patenkintas, nes UAB „Pramogų era“ bankrutavo, bankroto procedūros tęsėsi kelerius metus. Pati atsakovė pripažino, kad tokiu būdu buvo paskirstytas nuostolis, t.y. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pridengtas nuostolio paskirstymas. Trečia kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; UAB “Alytaus hronas” žinojo apie UAB “Pramogų era” bankrotą ir jos negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, nes šalis atstovavo tas pats vienasmenis organas – bendrovių vadovas V. K.. Ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais - UAB “Aliuvita” yra bankrutuojanti įmonė, jos bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl teismas sprendžia, kad yra pagrindas ginti ieškovės teises pripažįstant sandorį negaliojančiu. Todėl ieškinys šioje dalyje tenkinamas.

      Dėl 2012 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties

21.       UAB „Alytaus hronas“, UAB „Aliuvita“ ir UAB „Kalnėnų era“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarė trišalę įsiskolinimų įskaitymo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria šalys susitarė įskaityti savo tarpusavio reikalavimus: UAB „Alytaus hronas“ buvo skolinga UAB „Aliuvita“ 73.882,93 Lt sumą, o UAB „Aliuvita“ buvo skolinga UAB „Kalnėnų era“ ne mažiau kaip 73.882,93 Lt sumą; UAB „Aliuvita“ įskaitė 73.882,93 Lt dydžio sumą kaip UAB „Alytaus hronas“ apmokėjimą; UAB „Kalnėnų era“ įskaitė 73.882,93 Lt sumą kaip UAB „Aliuvita“ apmokėjimą; po tarpusavio skolų įskaitymo, UAB „Alytaus Hronas“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur), o UAB „Aliuvita“ skola įmonei UAB „Kalnėnų era“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur). Ieškovė prašo panaikinti šią sutartį, nes ji buvo nenaudinga ieškovei, ja ieškovė prarado 73882,93 Lt realias pinigines lėšas. Akcentuoja, kad sutartį visų bendrovių vardu pasirašė jų vadovas V. K.. Nutartyje dėl tyčinio bankroto teismas nustatė, kad kadangi V. K. nepateikė įrodymų, kad UAB ,,Kalnėnu era“, kurios vadovu buvo pats V. K., buvo sudariusi sutartį su atsakove UAB „Aliuvita“ ar UAB „Reynaers“ dėl programos „ReynaPro“ nuomos, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu, daro išvadą, kad UAB ,,Kalnėnų era“ realiai neteikė atsakovei UAB ,,Aliuvita“ programos nuomos paslaugų. Taigi, vertinant UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ 2012 m. gegužės 31 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31 bei prejudicinį faktą, kad UAB „Kalnėnų era“ realiai neteikė jokių paslaugų UAB „Aliuvita“, dėl to UAB „Aliuvita“ net negalėjo būti laikoma UAB „Kalnėnų era“ skolininke, akivaizdu, kad minėtu sandoriu UAB „Aliuvita“ prarado 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur) realias pinigines lėšas, gautinas iš UAB „Alytaus hronas“. Tokiu būdu, 2012 m. gegužės 31 d. sandoris akivaizdžiai prieštarauja įmonės veiklos tikslams.

22.       Atsakovė nesutinka ir nurodo, kad ginčijama trišalė įsiskolinimų įskaitymo sutartis pagal savo teisinę esmę buvo susitarimas dėl novacijos, kurios pagrindu UAB „Aliuvita“ buvo atleista nuo prievolės ankstesnei kreditorei UAB „Kalnėnų era”. Didžioji UAB „Aliuvita“ prievolės UAB „Kalnėnų era“ dalis susidarė UAB „Kalnėnų era“, atlikus bankinius mokėjimus UAB „Aliuvita“ iš viso 19 270,17 EUR (66536,06LTL) sumai (2010 12 20 – 1300LTL; 2010 12 21 – 3 420 LTL, 2011 01 27 – 18 000 LTL, 2012 05 09 – 36 219,90 LTL, 2012 05 31 – 7 596,16 LTL). Kita dalis skolos susidarė UAB „Kalnėnų era“ pernuomojant UAB „Aliuvita“ REYNAPRO programą, kurią UAB „Kalnėnų era“ buvo išsinuomojusi iš aliuminio profilių tiekėjo. Už programos nuomą laikotarpiu nuo 2010 12 30 iki 2012 03 30 UAB „Aliuvita“ buvo išrašyta sąskaitų iš viso 2 542,85 EUR (8 779,95 LTL) sumai. UAB „Kalnėnų era“ pernuomojo UAB „Aliuvita“ programą iš esmės už savikainą, pridėdama tik bankinio atsiskaitymo kaštus. Trišalė sutartis dėl novacijos niekaip nepaveikė UAB „Aliuvita“ finansinės padėties, buvo tik išspręstas prievolių šalių pakeitimo klausimas, novacija atlikta ekvivalentiškų reikalavimų atžvilgiu. Ieškovė neigia jos prievolių UAB „Kalnėnų era“ egzistavimą, nors žino, kad skola už programinės įrangos nuomą sudarė tik 2 542,85 EUR (8779,95 LTL) sumą, kai tuo tarpu didžioji prievolės dalis susidarė UAB „Kalnėnų era“ atlikus bankinius mokėjimus iš viso 19 270,17 EUR (66 536,06 LTL) sumai.

23.       Spręsdamas dėl šio sandorio teisėtumo/neteisėtumo, teismas pažymi, jog ieškovė, prašydama šią sutartį pripažinti negaliojančia, vadovaujasi tik nutartimi, kuria UAB “Aliuvita” bankrotas pripažintas tyčiniu. Po tarpusavio skolų įskaitymo, UAB „Alytaus Hronas“ skola atsakovei UAB „Aliuvita“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur), o UAB „Aliuvita“ skola įmonei UAB „Kalnėnų era“ sumažėjo 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur). Ieškovė tvirtina, kad ji UAB “Kalnėnų era” nebuvo skolinga, o skola už programos nuomą buvo sukurta dirbtinai ir tai patvirtina minėta nutartis. Su tokia pozicija teismas nesutinka, nes už programos nuomą ieškovės skola sudarė tik 2542,85 Eur. Tuo tarpu šalys susitarė dėl 21397,98 Eur įskaitymo. Taigi, 18855,13 Eur skolos UAB “Kalnėnų era” ieškovė neginčija, dėl šios skolos dalies nepasisakyta ir nutartyje, kuria UAB “Aliuvita” bankrotas pripažintas tyčiniu. Aplinkybę, kad nereikėjo nuomotis programos ieškovė grindžia tuo, kad ieškovė turėjo programą. Šį teiginį paneigia atsakovės į bylą pateikta gamintojo pažyma, kad ankstesnė programa buvo pakeista.

24.       Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad ieškovės 21397,98 Eur skola UAB “Kalnėnų era” egzistavo, todėl daro išvadą, kad UAB „Alytaus hronas“, kuris neišvengė realiai vykdytinos prievolės UAB „Aliuvita“, UAB „Aliuvita“ neprarado 73.882,93 Lt (21.397,98 Eur) realių piniginių lėšų, gautinų iš UAB „Alytaus hronas“. Todėl ieškinys šioje dalyje, neįrodžius jo nenaudingumo ieškovei, atmetamas.

Dėl restitucijos

25.       CK 6.145 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Teismas tik išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas restituciją reglamentuojančias teisės normas, yra konstatavęs, kad taikant restituciją, asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo, todėl restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečias bylos aplinkybes, kad taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros. CK 1.82 straipsnio 4 dalis nustato, kad šiuo pagrindu negaliojantiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

26.       Teismas UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 31 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę už 42093,82 Eur į UAB „Pramogų era“ pripažino negaliojančia, todėl spręstinas restitucijos taikymo klausimas. Atsakovė nurodo, kad dvišalės restitucijos taikymas natūra reikštų, kad UAB „Aliuvita“ privalėtų grąžinti UAB „Alytaus Hronas“ reikalavimo teises į UAB „Pramogų era“, tačiau to objektyviai nėra įmanoma padaryti, nes ši reikalavimo teisė yra pasibaigusi įstatymo pagrindu, t. y. bankrutavus skolininkei. Atkreipia dėmesį, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi realūs mokėjimai nebuvo atlikti, o buvo atliktas įskaitymas, kurio ieškovė neginčija. Todėl ir restitucijos taikymas bet kuriuo atveju reikštų, kad pareiga grąžinti pinigines sumas UAB „Alytaus Hronas“ neatsirastų, nes jų ji iš UAB „Aliuvita“ pagal ginčijamą sandorį negavo. Taikyti išimtinę vienašalę restituciją ieškovė nepasisako, neįrodo pagrindų, kodėl teismas turėtų nukrypti nuo bendros taisyklės, pagal kurią abi šalys sugrąžinamos į buvusią padėtį. Todėl ir restitucijos taikymas bet kuriuo atveju reikštų, kad pareiga grąžinti pinigines sumas UAB „Alytaus Hronas“ neatsirastų, nes jų ji iš UAB „Aliuvita“ pagal ginčijamą sandorį negavo. Vienašalės restitucijos taikymas ekonominiu požiūriu sukeltų neproporcingus padarinius atsakovei, kadangi ji bendrame projekte su UAB „Aliuvita“, iš kurio atsiradusios reikalavimo teisės ir buvo perleistos, patirtų dar didesnį vien tik nuostolį, o UAB „Aliuvita“ gautų dar didesnį tik pelną.

27.       Teismas sprendžia, jog atsakovės argumentai dėl restitucijos netaikymo yra nepagrįsti. Teismas sutartį pripažino negaliojančia, konstatavęs, kad ji buvo sudaryta nesąžiningai ir UAB „Aliuvita“ nenaudingai, žinant, kad UAB „Pramogų era“ iškeltas bankrotas ir ji neatsiskaitys su UAB „Aliuvita“. Pažymėtina, kad UAB „Alytaus hronas“ perleistą UAB „Aliuvita“ reikalavimo teisę į UAB „pramogų era“ buvo įgijusi 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB ,,Hronas“, todėl yra nepagrįsta kalbėti apie nuostolių pasidalijimą. Restitucijos taikymas šiuo atveju yra UAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus hronas“ grąžinimas į pradinę padėtį, t.y. jos viena kitai yra skolingos po 42093,82 Eur, nes buvo perleista reikalavimo teisė į iš anksto žinomą netenkinamą reikalavimą. Teismas sutinka su argumentu, kad šalims, taikant restituciją, turėtų būti pripažinta reikalavimo teisė į viena kitos 42093,82 Eur įsiskolinimą. Tačiau teismas vertina restitucijos taikymo metu egzistuojančias aplinkybes, būtent tai, kad UAB „Aliuvita“ jau trys metai vykdomos bankroto procedūros, be to UAB „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra negalimas ir todėl UAB „Aliuvita“ priteisiamas UAB „Alytaus hronas“ 42093.82 Eur įsiskolinimas, paminint, kad UAB „Alytaus hronas“ turi teisę į 42093,82 Eur finansinio reikalavimo UAB „Aliuvita“ bankroto byloje patvirtinimą.

28.       Apibendrindamas, teismas daro išvadą, kad taikoma restitucija, ieškovei iš atsakovės priteisiama skola 42093,82 Eur.

III.                      Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Ieškovė UAB „Aliuvita“ ir atsakovė UAB „Egg doors“ pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė apmokėdamos advokato pagalbą. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

30.       Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos lėšų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

31.       Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad, nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

32.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas jos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o 2 dalis – jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai turėtos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė buvo pareiškusi keturis reikalavimus, reikalavimas taikyti restituciją yra išvestinis, patenkintas vienas reikalavimas, todėl patenkintų reikalavimų dalis yra 25 procentai, o atmestų – 75 procentai. Tokiomis proporcijomis ir skirstomos bylinėjimosi išlaidos.

33.       Ieškovė prašo priteisti 3630 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato P. V. konsultacijas ir procesinių dokumentų rengimą. Pateikė 2020 10 05 atstovavimo sutartį, 2020 10 09 atliktų darbų priėmimo perdavimo aktą, kuris patvirtina, kad parengtas ieškinys, paslaugų kaina – 2178Eur, 2021 02 08 atliktų darbų aktą, kuris patvirtina, kad buvo parengtas dublikas, paslaugų kaina – 1452 Eur, 2021 07 20 PVM sąskaitą faktūrą serija PV Nr.210720-01 – 3630 Eur sumai. Už nurodytas teisines paslaugas maksimalūs Rekomendacijose nustatyti dydžiai sudaro: už ieškinio parengimą 3496,50 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas (1398,50x2,5); už dubliko parengimą 2182,20 Eur (Rekomendacijų 8.3 punktas (1454,80x1,5). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų. Patenkinta ieškinio dalis sudaro 25 procentus, todėl ieškovei priteistina 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

34.       Atsakovė prašo priteisti 10020,25 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pradiniame prašyme atsakovė prašė priteisti 8858,65 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikė 2020 12 07 PVM sąskaitą faktūrą DO20201207-02 4138,20 Eur sumai, 2020 12 07 darbų ataskaitą: atsiliepimo ir prašymo dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo parengimas – 3420 Eur. Maksimali suma už atsiliepimo pateikimą – 3496,25 Eur (Rekomendacijų 8.2 punktas (1398,50x2,5); už prašymo parengimą – 559,40 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas (1398,50x0,4). Maksimali suma yra 4055,65 Eur. Pateikė 2021 03 03 PVM sąskaitą faktūrą DO20210303-02 2670 Eur sumai, 2021 03 03 darbų ataskaitą – parengė 3 prašymus, tripliką, atliktų darbų kaina – 2206,80 Eur. Maksimali suma už tripliko parengimą 2182,20 (Rekomendacijų 8.3 punktas (1454,80x1,5). Trijų prašymų parengimo maksimali suma yra 1745,76 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas (1454,80x0,4x3). Pateikė 2021 06 07 PVM sąskaitą faktūrą DO20210607-02 2050,22 Eur sumai, 2021 06 07 Darbų ataskaitą: 2021 05 12 kelionė į teismą ir atgal 2,5 val., posėdis 2 val., teisėjo nušalinimo pareiškimo pateikimas, pasirengimas posėdžiui, dokumentų reikalavimas, tripliko pildymas. Teismas vertina, kad pagrįstos yra išlaidos: nušalinimo pareiškimo parengimas, maksimali suma 609,70 Eur (Rekomendacijų 8.16 punktas (1524,20x0,4); pasirengimas teismo posėdžiui ir dalyvavimas teismo posėdyje, maksimali suma 762,10 Eur (Rekomendacijų 8.19 punktas (1524,20x0,1x5). Tripliko pildymas, dokumentų reikalavimas yra susiję su tripliko paruošimu, todėl papildoma suma vertintina nepagrįsta. Taip pat teismas vertina, kad bylinėjimosi išlaidos, kurios susiję su atstovo vykimu į (duomenys neskelbtini) ir atgal yra nepagrįstos, nes byla nėra tokio sudėtingumo, kad nebūtų advokato (duomenys neskelbtini), galinčio atstovauti atsakovę. Turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina sąskaitos išrašai: 2020 12 10 – 4138,20 Eur, 2021 03 25 – 2670,23 Eur, 2021 06 15 – 2060,22Eur. Papildomai atsakovė pateikė 2021 07 21 PVM sąskaitą faktūrą DO20210721-01 – 1161,60 Eur sumai, 2021 07 21 darbų ataskaitą – kelionė į (duomenys neskelbtini) ir atgal 2,5 val., teismo posėdis 2,25 val., baigiamoji kalba – 3.25 val., 2021 07 21 mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, kad buvo sumokėta 1161,60 Eur. Pagal šią sąskaitą faktūrą pagrįstomis išlaidomis teismas pripažįsta atstovavimo teismo posėdyje išlaidas, kurių maksimali suma yra 343 Eur ( Rekomendacijų 8.19 punktas (1524,20x0,1x2,25). Kelionės išlaidos nepriteisiamos dėl anksčiau nurodytų argumentų, o išlaidos už baigiamosios kalbos parengimą taip pat nepriteisiamos, nes CPK normos tokio procesinio dokumento pateikimo nenumato. Apibendrindamas, teismas daro išvadą, kad atsakovės pagrįstos bylinėjimosi išlaidos yra: 4055,65Eur (sumokėjo 4138,20 Eur); 3927,96 Eur (sumokėjo 2670,23 Eur); 1401,80 Eur (sumokėjo 2060,22 Eur); 343 Eur (sumokėjo 1161 Eur), viso 8470,68 Eur (4055,65+2670,23+1401,80+343). Šios sumos 75 procentai yra 6353 Eur, todėl ši suma priteistina atsakovei iš ieškovės.

35.       Taip pat iš atsakovės UAB „Alytaus hronas“ priteistinas žyminis mokestis valstybei 947 Eur, kuris apskaičiuotas už priteistą sumą 42093,82 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalis nustato 3 procentus nuo ieškinio sumos, o 7 dalis – teikiant dokumentus elektroninio ryšio priemonėmis – 75 procentai žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį).

            Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

                  Ieškinį patenkinti iš dalies.

                 Pripažinti negaliojančia UAB „Alytaus hronas“ ir UAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2012/05/31, kuria UAB „Alytaus hronas“ perleido UAB „Aliuvita“ 494.662,87 Lt (143.264,27 Eur) dydžio reikalavimo teisę į UAB „Pramogų era“.

             Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės “Eg doors” (juridinio asmens kodas 150159579) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei “Aliuvita” (juridinio asmens kodas 300531986) 42.093,82 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius devyniasdešimt tris eurus 82 euro centų).

              Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

              Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės “Eg doors” (juridinio asmens kodas 150159579) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei “Aliuvita” (juridinio asmens kodas 300531986)  907,50 Eur (devynių šimtų septynių eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

             Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei “Eg doors” (juridinio asmens kodas 150159579) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės “Aliuvita” (juridinio asmens kodas 300531986)  6353 Eur (šešių tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas iš bankroto proceso administravimo išlaidų.

                   Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eg doors“ (juridinio asmens kodas 150159579) 947 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį į valstybės biudžetą (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „žyminis mokestis“). Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.                           

                    Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

                     Nurodyti, jog, vadovaujantis CPK 140 straipsnio 4 dalimi, šalys, nepasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti.

   Teisėja                                                Rūta Palubinskaitė