Civilinė byla Nr. 2-1252-186/2015

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00928-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 110.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Arūno Einingio ir Julijos Einingienės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-984-479/2014 pagal ieškovų Jurgio Vaineikio ir Natalijos Mogučajos – Vaineikienės ieškinį atsakovams Arūnui Einingiui, Julijai Einingienei, tretiesiems asmenims Eugenijai Krill, Sauliui Valiuliui, Jonui Eimučiui Šileriui, dėl nuostolių atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai Jurgis Vaineikis ir Natalija Mogučaja – Vaineikienė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų Arūno Einingio ir Julijos Einingienės dėl nuostolių atlyginimo.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovų reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų turtą 80 248 Lt sumai. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi padidino taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 271 854,21 Lt. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 14 d. nutartimi tenkino atsakovų prašymus iš dalies ir panaikino atsakovų darbo užmokesčio atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi tenkino atsakovų prašymą dėl nuotolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo ir įpareigojo ieškovus iki 2013 m. rugsėjo 19 d. įmokėti į Klaipėdos rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 42 000 Eur dydžio užstatą arba pateikti banko garantiją galimų atsakovų nuostolių atlyginimui užtikrinti. Kadangi ieškovai užstato ar banko garantijos nepateikė tai Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi panaikino atsakovams taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu išnagrinėjo bylą iš esmės ir ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi perdavė pagal teismingumą šią bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovams A. Einingiui ir J. Einingienei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, neviršijant 78 734,42 Eur reikalavimo sumos, uždraudė areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai. Nesant nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, nutarė areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ar kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 78 734,42 Eur reikalavimo sumos, leido įvykdyti prievolę ieškovams.

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko nepakeistas.

Atsakovai Arūnas Einingis ir Julija Einingienė pateikė teismui prašymą dėl atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atsakovai nurodė, kad dėl jiems pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jie gali patirti ir patyrė nuostolius, todėl prašė ieškovų įnešti į Klaipėdos apygardos teisimo depozitinę sąskaitą 53 956,44 Eur sumą, skirtą užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau atsiradusių ir dar galinčių atsirasti nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi atmetė atsakovų Arūno Einingio ir Julijos Einingienės prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Teismas nurodė, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymui pirmiausia būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir galimų atsakovų nuostolių atsiradimo. Atsakovai savo prašyme nurodė, kad dalis nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, jau yra atsiradę, nes atsakovas yra sumokėjęs 50 000 Lt baudą už 2011 m. balandžio 11 d. preliminariosios sutarties nevykdymą ir 12 000 Lt baudą už 2012 m. gruodžio 5 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties neįvykdymą. Šiuos nuostolius atsakovai sieja su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tačiau teismas nenustatė, jog šie atsakovų nurodyti nuostoliai yra susiję su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi.

Atsakovai nurodė, kad dėl byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių gali būti nutraukta atsakovų ir Nordea Bank Finland Plc 2011 m. vasario 25 d. sudaryta kreditavimo sutartis, todėl atsakovai privalės bankui sumokėti 36 000 Eur palūkanų, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiga mokėti palūkanas atsakovams kyla iš kreditavimo sutarties, o ne dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl atsakovų nurodyti 36 000 Eur dydžio nuostoliai negali būti vertinami kaip tikėtinai pagrįsti bei priežastiniu ryšiu susiję su byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nėra išnykęs ir egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai neįmanomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu ieškinys bus atmestas, atsakovai patirtus nuostolius galės išsiieškoti bendra tvarka pareikšdami ieškinį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai (apeliantai) Arūnas Einingis ir Julija Einingienė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį ir atsakovų prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlydinimo užtikrinimo tenkinti visiškai. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovų nuomone, vis dar galioja Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, kuria ieškovai buvo įpareigoti pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, todėl teismai turėtų ją vykdyti. Pakartotinis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepanaikina Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutarties, kuria ieškovai buvo įpareigoti pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Apeliantų nuomone, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis laikytina prejudiciniu faktu, kuris nėra paneigtas ir skundžiama nutartimi.

2. Apeliantai nurodo, kad pirmą kartą taikytas atsakovų turto areštas ir dabar laikinosiomis apsaugos priemonėmis pritaikytas areštas yra vienodi. Todėl nesutinka su teismo argumentu, kad esant tokioms pačioms aplinkybėms, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėtų būti nurodytos kitos aplinkybės, kurios esant teismas taikytų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi jokios įtakos kredito sutarties vykdymui, kadangi atsakovai jau šiuo metu turi sunkumų vykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus vykdymui.

4. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo pačių atsakovų nurodomų nuostolių pagrįstumo ir apsiribojo tik kreditavimo sutarties pagrindu galinčių atsirasti nuostolių pagrįstumu.

Ieškovai Jurgis Vaineikis ir Natalija Mogučaja – Vaineikienė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovai nesutinka su apeliantų nuomone, jog Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis turi prejudicinę galią, kadangi tarpinio pobūdžio nutartys neturi res judicata ar prejudicinio sprendimo galios.

2. Atsakovai turi pagrįsti savo turimus ar tikėtinus nuostolius dėl galimų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau atsakovų pateikti argumentai dėl galimų nuostolių yra specialiai „sukurti“, siekiant įrodyti galimus nuostolius.

3. Ieškovų nuomone, atsakovai elgiasi nesąžiningai, nes 2013 m. spalio 15 d. panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovų turtui, jie 2013 m. spalio 18 d. dovanojimo sutartimi Nr. 9943 ir tą pačią dieną sudaryta pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 9945 perleido Angelei Einingienei (atsakovo Arūno Einingio motinai) savo turtą: ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. 5466-0005-0168, esantį Kelmės rajono savivaldybėje, kurios vidutinė rinkos vertė 2261,5 Eur; ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0467-4179, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajono savivaldybėje, kurio vidutinė rinkos vertė 5550 Eur; ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. 4400- 0467-4202, esantį Jakų kaime, Klaipėdos rajono savivaldybėje. Tą pačią dieną pas notarą buvo sudaryta ir paskolos sutartis su atsakovės Julijos Einingienės motina, kuriai užtikrinti buvo įkeistas atsakovams priklausantis automobilis Audi A6 AVANT, valst. Nr. FGS 006. Todėl visi šie veiksmai rodo atsakovų nesąžiningą elgesį ir nepateikė jokių pagrįstų įrodymų dėl jų patiriamų nuostolių, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas priklauso nuo to, ar yra objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Siekiant proceso dalyvių interesų pusiausvyros CPK numato proceso dalyviui, kuris dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patiria suvaržymus, teise prašyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.). Esant motyvuotam asmens, kuris dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patiria suvaržymus, prašymui, teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertindamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį bei mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą ir bet kokias kitas reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje, apeliantai prašymą užtikrinti nuostolių atlyginimą grindė tuo, kad 2011 m. balandžio 11 d. sudarė su A. Jakubauskiene preliminarią būsimo gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 124-128). Preliminarios sutarties 7.11 punktas numatė, kad nesudarius preliminarios sutarties dėl pirkėjo, t. y. atsakovo kaltės, jis turės sumokėti pardavėjai 50 000 Lt baudą. Atsakovas, vykdydamas preliminarios sutarties sąlygas, 2011 m. pervedė pardavėjai 160 000 Lt, o 132 000 Lt pervedė bankiniais pavedimais. Kadangi sudarant pagrindinę sutartį atsakovai turėjo sumokėti 100 000 Lt, kreipėsi į banką dėl tokio dydžio kredito suteikimo. Bankas pateikė atsakovui pasiūlymą, kokiomis sąlygomis būtų suteikta paskola, šis pasiūlymas galiojo iki 2013 m. kovo 18 d. (t. 1, b. l. 138-140). Tačiau bankas atsisakė suteikti kreditą, kadangi atsakovų visos bankų sąskaitos buvo areštuotos. Negavę iš banko finansavimo, atsakovai negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. 2013 m. balandžio 6 d. A. Jakubauskienė nutraukė preliminarią būsimo gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovas už sutarties nevykdymą sumokėjo A. Jakubauskienei 50 000 Lt baudą (t. 1, b. l. 166). Šią sumą apeliantai laiko savo patirtais nuostoliais, kadangi dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jie negalėjo iš banko gauti kredito ir sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantų pozicija nesutinka ir pažymi, kad atsakovai neįrodė, jog būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neįvyko minėtas sandoris. Byloje taip pat nėra įrodymų  kurie patvirtintų, jog bankas atsisakė suteikti atsakovams paskolą būtent dėl atsakovų turtui pritaikytų laikinų suvaržymų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai negalėjo nupirkti žemės sklypo ir sumokėdami 50 000 Lt baudą patyrė nuostolius.

Apeliantai patiriamus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių grindžia ir tuo, kad 2012 m. gruodžio 5 d. buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pirkėjui A. Jakubauskui parduoti automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. FGS 006, už 52000,00 Lt (t. 1, b. l. 100). Šalys sutarė sutartį sudaryti iki 2013 m. vasario 11 d., sutarties užtikrinimui pirkėjas sumokėjo atsakovui 12 000,00 Lt avansą, kartu pirkėjas pareikalavo garantijos, kad atsakovui neperleidus automobilio sutartyje numatytu terminu, atsakovas privalės grąžinti avansą ir dar sumokėti tokio pat dydžio baudą. Kadangi dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negalėjo parduoti automobilio tai 12 000 Lt baudą laiko savo nuostoliais. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais taip pat nesutinka, kadangi laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui buvo pritaikytos nuo 2011 m. gegužės 24 d., o transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta 2012 m. gruodžio 5 d. Įvertinęs šios sutarties sąlygas, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad atsakovas sudarydamas sutartį tokiomis sąlygomis, t. y. sutikdamas su joje numatyta 12 000 Lt dydžio bauda dėl sutarties neįvykdymo, žinojo apie jo turtui taikytus suvaržymus ir privalėjo įvertinti galimą sutarties neįvykdymo riziką. Todėl atsakovų nurodyta 12 000 Lt dydžio bauda dėl neįvykusios transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties negali būti pripažįstama, kaip galimi atsakovų nuostoliai, nes automobilio pirkimo – pardavimo sutartį apeliantai sudarė prisiimdami asmeninę riziką.

Apeliantai atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia jiems finansinių sunkumų, o tai patvirtinta aplinkybė, jog apeliantai negali laiku mokėti bankui kredito bei palūkanų pagal 2011 m. vasario 25 d. su Nordea Bank Finland Plc sudarytą kreditavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, jog laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013). Iš byloje esančios 2015 m. balandžio 28 d. Kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacijos nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. atsakovai savo įsipareigojimus bankui vykdo. Minėtu laikotarpiu atsakovai kas mėnesį mokėjo bankui kreditą bei palūkanas, o nevykdomų ir nesumokėtų palūkanų suma sudaro labai nedidelę dalį, t. y. įsiskolinimas 2015 m. balandžio 27 d. sudarė 14,91 Eur (t. 3, b. l. 40), todėl nėra pagrindo teigti, jog apeliantai dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti įsipareigojimų bankui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų argumentu, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis turi prejudicinę galią. Šia nutartimi teismas tenkino atsakovų prašymą dėl atsakovų nuotolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovus iki 2013 m. rugsėjo 19 d. įmokėti į Klaipėdos rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 42 000 Eur dydžio užstatą arba pateikti banko garantiją galimų atsakovų nuostolių atlyginimui užtikrinti. Kadangi ieškovai užstato ar banko garantijos per nustatytą laikotarpį nepateikė, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi panaikino atsakovams taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, apeliantai mano, kad teismui pakartotinai taikius laikinąsias apsaugos priemones jų turtui, teismas pakartotinai turėtų taikyti ir atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Tokia apeliantų nuomonė yra nepagrįsta, kadangi teismų įsiteisėję procesiniai sprendimai, susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra tarpinio pobūdžio ir neturi res judicata ar prejudicinės galios. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, šalys gali pakartotinai kreiptis į teismą ir prašyti taikyti naujas laikinąsias apsaugos priemones, keisti jų mąstą, taip pat prašyti ir galimų nuostolių užtikrinimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2015 m. sausio 5 d. nutartimi naujai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis nėra ir negali būti vykdoma. Teismas naujas laikinąsias apsaugos priemones taikė pagal ieškovų pateiktą naują prašymą, įvertinęs naujai nurodytas aplinkybes, todėl ir galimų nuostolių, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas yra sprendžiamas tik pagal naujai pateiktą atsakovų prašymą, o ne pagal 2013 m. vasario 15 d. atsakovų pateiktą prašymą.

Sprendžiant prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, būtina išsiaiškinti ir ieškovų turtinę padėtį, t.y. atsakovai turi pagrįsti, kad ieškovų finansinė padėtis yra bloga ir, kad jie negalės atlyginti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamoje byloje apeliantai teismui nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, jog ieškovų finansinė padėtis yra bloga. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pačių atsakovų elgesys nėra sąžiningas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymas be pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtų sunkiai įmanomas, nes Klaipėdos rajono apylinkės teismui 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi panaikinus atsakovų turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovai pirkimo – pardavimo bei dovanojimo sandoriais savo turimą turtą perleido tretiesiems asmenims.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                        Egidijus Žironas