Administracinė byla Nr. A-1895-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01757-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui V. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir BĮ Palangos miesto rinkliavų centras, pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–5) priteisti iš atsakovo V. K. (toliau – ir atsakovas) 80 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2013 metus.

Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė pareiškėjui rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Be to, pažymėjo, kad remiantis minėtais Nuostatais, vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Atitinkamai pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis atsakovas Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja ½ dalimi nekilnojamojo turto objekto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų). Todėl atsakovui buvo suformuotas ir išsiųstas vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas, o vėliau priminimas sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau atsakovas jos nesumokėjo ir nesikreipė dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu (b. l. 21–24) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Taip pat akcentavo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 punkte apibrėžta vietinės rinkliavos samprata – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Nuostatų 6 punkte nurodyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus. Nuostatų pakeitimų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 6 punkte vietinės rinkliavos mokėtojai taip pat siejami su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojų registre registruojami nekilnojamojo turto savininkai ar naudotojai, jų valdomas nekilnojamasis turtas, jo plotas, pagrindinė naudojimo paskirtis. Nuostatų 16 punkte nurodyta, jog vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos vietinės rinkliavos parametrus. Fiziniai asmenys moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto. Atitinkamai pareiškėjo pateiktoje pažymoje apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-1429 nurodyta, kad atsakovas pagal 2013 m. vasario 27 d. pranešimą Nr. PA-13-010439 skolingas 80 Lt už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, mokesčio pavadinimas „Gyvenamosios nuo 81 kv. m“. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, bendras plotas – 176,04 kv. m, atsakovui pagal Statybos inspekcijos tarnybos 2006 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr. NS-122(14.13) nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio buto, jo baigtumo procentas – 53 proc., šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų ir viryklės jame nėra. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.12 punktą būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes (atsakovo nuosavybės teise valdomo buto baigtumas – 53 proc., nėra duomenų apie paslaugų teikimą, reikalingą eksploatuojant šį butą, siekiant jame gyventi) bei į Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.12 punkte pateiktą apibrėžimą, aiškindamas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog minėtas atsakovui nuosavybės teise priklausantis gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas (½ dalis) ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti kaip butas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Nuostatais nenustatytas vietinės rinkliavos mokėjimas už nebaigtus statyti (neįrengtus) nekilnojamojo turto objektus. Teismas kartu akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos bylas, taip pat yra nurodęs, jog vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą, tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus nuostatuose. Turėtų būti pagrindžiamas ne tik mokesčio dydis, bet ir apskritai tokio mokesčio pagrįstumas. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti pareigą mokėti mokestį bei apskaičiuoto mokesčio dydį, turi teikti įrodymus apie tokios pareigos nebuvimą ar kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (rėmėsi LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012). Tačiau teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti nekilnojamojo turto objektą – butą, kurio baigtumas 53 proc., todėl pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras pateikė apeliacinį skundą (b. l. 27), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, jog pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu patvirtintų Nuostatų 5 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, o vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vien faktinė aplinkybė, kad fizinis ar juridinis asmuo pagal savivaldybės tarybos sprendimą yra laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne. Be to, atkreipia dėmesį, kad vietinės rinkliavos mokėtojas Palangos miesto savivaldybėje nuo pareigos mokėti rinkliavą gali būti atleistas tik vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinto vietinės rinkliavos lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Tačiau atsakovas nesikreipė į pareiškėją su prašymu suteikti jam 100 proc. vietinės rinkliavos lengvatą už 2013 metus. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad atsakovui buvo tikrai žinoma apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą Palangos mieste, kadangi jis vietinę rinkliavą už 2010–2012 metus yra sumokėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 80 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo V. K. už 2013 metus. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu, konstatavęs, kad turto objektas, su kuriuo siejama pareiškėjo prašoma iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos suma, ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti kaip butas, o pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti nekilnojamojo turto objektą (butą), kurio baigtumas 53 proc., pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju prašomos priteisti vietinės rinkliavos pagrįstumas įrodytas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Nuostatų (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pati vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Nuostatų 4 punkte apibrėžiama kaip Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Remiantis Nuostatų 3 punktu, komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas. Apibendrinant cituotas nuostatas, pastebėtina, jog ginčo atveju atitinkamo dydžio aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Atitinkamai teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko šią sąlygą, kad būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju minėtų Nuostatų prasme, kadangi byloje nėra ginčo, jog apeliantui nuosavybės teise aptariamu laikotarpiu priklausė gyvenamosios paskirties patalpa ­– butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga (b. l. 9).

Kita vertus, pabrėžtina, jog nors Nuostatuose nėra pateikiamas „atliekų turėtojo“ sąvokos apibrėžimas, šio norminio akto 7 punkte nurodyta, kad kitos Nuostatuose vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme ir kituose atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintose Palangos miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse, Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintose Prekybos viešosiose vietose taisyklėse ir kituose teisės aktuose. Atitinkamai aptariama sąvoka Nuostatų priėmimo metu buvo apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija), nustačiusioje, jog atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Tuo tarpu atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis. (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 8 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija). Iš esmės analogiškai šios sąvokos buvo (yra) apibrėžiamos ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose (šiuo metu galiojančiose) Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijose. Šiuo aspektu pastebėtina, jog iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra akcentavusi, jog tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Tačiau, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančio 2014 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo turto objektas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra nebaigtame statyti pastate, jo būklė nurodyta kaip nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 53 proc., šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo, dujų ir viryklės minėtame bute nėra (b. l. 9). Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi darytina kategoriška išvada, kad šiuo atveju vietinė rinkliava apskaičiuota asmeniui, disponavusiam nekilnojamuoju turtu, kuris buvo nebaigtas statyti. Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie paslaugų teikimą, reikalingą eksploatuojant tokio pobūdžio turto objektą, siekiant jame gyventi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas atsakovui nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, t. y. kaip gyvenamosios paskirties patalpos (butas), todėl atsakovas negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme ir negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pabrėžtina, kad iš esmės analogiška praktika formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), pavyzdžiui, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr. A556-640/2013, Nr. A556-297/2014 (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-640/2013, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas vietinę rinkliavą už 2010–2012 metus yra sumokėjęs, savaime minėtos išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas šiuo atveju laikytinas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra nurodęs, jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jo dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas. Todėl būtent vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus įtvirtintus nuostatuose (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012). Papildomai pridurtina, kad turėtų būti pagrindžiamas ne tik mokesčio dydis, bet ir apskritai tokio mokesčio pagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos dabar tikrinamos bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš čia kylančių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012). Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti ginčo nekilnojamojo turto objektą – butą, kurio baigtumas 53 proc. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kad atsakovas naudojosi nekilnojamuoju turtu, kai jo baigtumas 53 proc., ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių ankščiau minėtas išvadas ir sudarančių pagrindą nagrinėjamą situaciją vertinti priešingai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Romanas Klišauskas

              Ričardas Piličiauskas