Baudžiamoji byla Nr. 2K-3-648/2021

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40179-2018-5

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

                                                                                    1.1.5.2; 1.1.8.6.6; 2.1.7.4; 2.5.9

            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu J. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose (faktinėje gyvenamojoje vietoje), jeigu tai nesusiję su darbu. 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistojo J. R. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo J. R. nukentėjusiajam R. J. B. priteista 500 Eur turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       J. R. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. apie 18.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 27, žodinio konflikto su R. J. B. metu tyčia savo kūnu pargriovė jį ant žemės ir užgriuvo, padarydamas nukentėjusiajam žastikaulio apatinės dalies lūžį, taip fiziškai smurtaudamas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. 

II. Kasacinio skundo argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistasis J. R. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 23 d. nutartį ir bylą J. R. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1, 2 dalis) bei asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą (BK 29 straipsnio 1 ir 2 dalis), t. y. netaikė šių normų esant pagrindui jas taikyti, teismo nuosprendį ir nutartį grindė prielaidomis, nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai, taip pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimus.

2.2.                      Teismai ignoravo įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nukentėjusysis R. J. B. kitoje baudžiamojoje byloje buvo nuteistas dėl tomis pačiomis aplinkybėmis nuteistajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo (šis nuosprendis įsiteisėjo nuteistojo J. R. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme). Taip buvo paneigtas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio (nutarties) privalomumo principas (BPK 346 straipsnio 1 dalies pažeidimas), padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimai. Tiek fakto aplinkybių, tiek jų teisinio vertinimo požiūriu teismas, nagrinėjantis kitą baudžiamąją, tiesiogiai susijusią su anksčiau išnagrinėta baudžiamąja byla, kurioje apkaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, negali paneigti nei ankstesniu teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, nei jų teisinės reikšmės. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas išvadas nei teismai, išnagrinėję ankstesnę R. J. B. baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių R. J. B. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nors jis kitoje baudžiamojoje byloje buvo nuteistas dėl prieš J. R. padarytų veiksmų, nuo kurių nuteistasis buvo privertas gintis, naudodamas smurtą. Toje kitoje baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad R. J. B. nebuvo nuo ko gintis ir smūgius medine lazda J. R. jis sudavė tyčia (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-478/2020). Taigi tokie esminiai būtinosios ginties situacijai reikšmingi kriterijai ir aplinkybės kaip būtinosios ginties pradžia, pabaiga, jos realumas, adekvatumas negalėjo būti vertinami visiškai kitaip nei baudžiamojoje byloje, kurioje šios aplinkybės jau įvertintos, juo labiau kad pats teismas pripažino, kad J. R. privalėjo gintis (tai ir darė), be to, gynėsi nuo smurto, kuris sudaro atskiros nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Taigi teismai negalėjo ignoruoti teismų įsiteisėjusių sprendimų, kuriuose nustatytos aplinkybės turi tiesioginę reikšmę nuteistojo bylai tiek dėl esminių būtinąją gintį lemiančių kriterijų, tiek ir dėl įrodymų vertinimo jų sąsajumo, nuoseklumo, jų visumos prasme bei teismo sprendimo privalomumo požiūriu

2.3.                      Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos duomenys, kurie neatskleidė aiškaus R. J. B. bei kasatoriaus griuvimo mechanizmo (teismo medicinos specialisto išvada, eksperto paaiškinimai), nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybių, kurios priskirtinos nepašalintoms abejonėms, buvo vertinami nuteistojo kaltei pagrįsti, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą. J. R. netiesioginė tyčia konstatuota iš esmės atsižvelgiant į tai, kad jis yra jaunesnio amžiaus ir stambesnio kūno sudėjimo, tačiau neatsižvelgiant į tai, kad jis negalėjo numatyti, kad kai jis apkabins R. J. B., šis praras pusiausvyrą ir jie abu pargrius, taip pat tai, kad, nebūdamas medikas, jis negalėjo žinoti, kokios sveikatos būklės yra R. J. B.. Be to, asmens, kuris buvo kaltinamas ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu dėl kasatoriaus sužalojimo, parodymai turėjo būti vertinami itin kruopščiai kitų bylos duomenų kontekste. Nors šioje baudžiamojoje byloje yra daug nuteistąjį teisinančių duomenų, tačiau jie buvo atmetami ir ignoruojami. Visa tai rodo, kad abejonės nebuvo pašalintos ir išvados buvo daromos remiantis prielaidomis. 

2.4.                      Liudytojos V. D., kuri yra nukentėjusiojo R. J. B. anūkė, parodymai taip pat negalėjo būti vertinami visiškai skirtingai abiejose baudžiamosiose bylose. Pirmosios instancijos teismas grindė nuosprendį liudytojos V. D. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties įvykio, neatsižvelgdamas į tai, kad kitoje byloje jos parodymai buvo įvertinti kritiškai. Nagrinėjamoje byloje teismai laikėsi visiškai kitokios pozicijos, buvo nutylėtas liudytojos V. D. procesinis suinteresuotumas palankia jos seneliui bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nuteistojo nenaudai vertino aplinkybę, jog vykdant liudytojos V. D. apklausą jos parodymai nebuvo užfiksuoti tinkamai, t. y. kokybišku vaizdo ir garso įrašu. Liudytojos parodymai negalėjo būti pakeisti ją apklausiusios ikiteisminio tyrimo pareigūnės K. R. apklausa apeliacinės instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino BPK 183 straipsnio 3 dalį, nurodydamas, kad liudytojų parodymai apklausų metu protokoluose rašomi ne pažodžiui, o išdėstomas jų parodymų turinys, nors įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad liudytojų parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Pirmosios instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti įrodymus, t. y. apklausti liudytoją V. D., o to nepadarius, ši klaida turėjo būti ištaisyta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

2.5.                      Teismai netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys) ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą (BK 29 straipsnio 1, 2 dalys), eliminavę ankstesniais teismų sprendimais dalį nustatytų R. J. B. neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų, taip pat nuteistojo J. R. veiksmus, kurių teisėtumas buvo patvirtintas šiais procesiniais sprendimais. Teismai suklydo be pagrindo nuteistojo veiksmų nepripažindami būtinąja gintimi ir veiksmais, padarytais sulaikant nusikaltimą padariusį asmenį. Kasatoriaus veiksmai ne tik buvo adekvatūs, iš esmės pasyvūs (nesudavė jokių smūgių, o tik apkabino prieš jį smurtavusį asmenį, kad šis nebesmurtautų toliau) ir negali būti prilyginami smurtui (pvz., rankomis, kojomis) BK 28 straipsnio prasme, bet ir neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog R. J. B. veiksmai buvo akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio buvo būtina gintis panaudojant smurtą, aiškiai prieštarauja įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui dėl R. J. B. ir iš esmės reiškia, kad nuteistajam buvo atimta teisė į realius smurtinius nusikalstamus veiksmus reaguoti teisėtu elgesiu (pasinaudojant būtinąja gintimi, sulaikant asmenį). Toks teismų teisės normų aiškinimas ir taikymas neatitinka ir teismų praktikos, suformuluotos bylose dėl būtinosios ginties (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-71-895/2018). Teismai taip pat nesilaikė teismų praktikos reikalavimo kiekvienu šios kategorijos bylų atveju preciziškai aiškintis du esminius konkrečios situacijos komponentus: pavojingą kėsinimąsi ir gynybą, didelę reikšmę teikiant tiksliam faktinių aplinkybių nustatymui ir teisiniam jų vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-71-895/2018). Kadangi kasatorius veikė esant būtinosios ginties situacijai, jo veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties.

2.6.                       Teismai taip pat netinkamai taikė BK 29 straipsnio 1 ir 2 dalis. Kadangi R. J. B. smurtavo prieš nuteistąjį iki jam sureaguojant į tokius veiksmus (kaip minėta, jie įvertinti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu), teismas negalėjo daryti išvados, kad nenustatyta aplinkybių, jog R. J. B. padarė nusikalstamą veiką. Su tuo sietinas ir netinkamas provokuojančių veiksmų (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) aiškinimas skundžiamuose teismų sprendimuose. Nusikalstami ir provokuojantys veiksmai nėra tapatūs. Nukentėjusiojo elgesys, kuris atitinka nusikalstamos veikos sudėtį, turi būti vertinamas ne kaip provokuojantis, o kaip nusikalstamas, kuris gali būti atremiamas būtinąja gintimi, ir atitinkamai tokio asmens sulaikymas yra socialiai vertingas elgesys. Kadangi įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu R. J. B. veiksmai buvo pripažinti nusikalstamais, žemesniųjų instancijų teismai be pagrindo sumenkino jo veiksmus vertindami juos kaip provokacinio pobūdžio BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1.                      Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, šią bylą nagrinėję teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nustatydamas įvykio aplinkybes dėl J. R. sukelto fizinio skausmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo R. J. B., pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Nuosprendis, kuriuo J. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus R. J. B. sveikatos sutrikdymo, pagrįstas nukentėjusiojo R. J. B., iš dalies paties nuteistojo J. R., liudytojų V. D., R. R., D. B., K. R. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2681/2018(02), Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikto garso įrašo apžiūra bei kita bylos medžiaga. Įrodymai, kuriais grindžiama ši teismo išvadų dalis, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

3.2.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, pridėjusi prie bylos nuteistojo gynėjo pateiktas nuotraukas, apklaususi liudytoją tyrėją K. R., peržiūrėjusi kompaktinį diską, pareikalautą iš bylos Nr. 1A-767-478/2019 su liudytojos V. D. apklausa Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. teisiamajame posėdyje, dėl blogos garso kokybės iš dalies peržiūrėjusi nepilnametės liudytojos V. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu garso ir vaizdo įrašą, apžiūrėjusi iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato gautus daiktinius įrodymus – kibirą ir lazdą, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo visų bylos aplinkybių, susijusių su J. R. pripažinimu kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vertinimui ir pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remdamasi ja bei teismų praktika padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kad J. R. smurtaudamas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. 

3.3.                       BPK 276 straipsnyje reglamentuojama liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos perskaičius liudytojos V. D. parodymus, perklausius ir peržiūrėjus jų garso ir vaizdo įrašus bei dėl to apklausus tyrėją K. R. (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis). Taigi teismai, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje remdamiesi ne tiesiogiai teisiamajame posėdyje apklaustos, bet teisiamajame posėdyje perskaitytais liudytojos V. D. parodymais, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Pagal teismų praktiką, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustatęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-73-689/2018).

3.4.                      Kadangi šioje byloje įrodymų vertinimas buvo atliktas laikantis įstatymo nustatytų taisyklių, nėra teisinio pagrindo konstatuoti in dubio pro reo principo pažeidimą. Nors tas pats įvykis buvo nagrinėjamas dviejose baudžiamosiose bylose, tai nepaneigia skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių ir nepažeidžia nuteistojo teisių, nes kiekvieno asmens (nukentėjusiojo, liudytojo, nuteistojo ir kt.) parodymai analizuoti konkrečioje byloje, dėl jų patikimumo buvo sprendžiama įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių.

3.5.                      Kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo taikyti BK 28 straipsnio 1 dalies arba BK 29 straipsnio 1 dalies normas, nepagrįsti, nes nėra visų sąlygų, reikalingų joms taikyti. Būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) turi atitikti teisėtumo sąlygas: turi būti pavojingas, akivaizdus ir realus kėsinimasis, o gynyba turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi ir neperžengiant būtinosios ginties ribų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes nebuvo akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, nuo kurio buvo būtina gintis, panaudojant smurtą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp nuteistojo J. R. ir nukentėjusiojo R. J. B. šeimų konfliktinė situacija tęsiasi ilgą laiką, todėl vertinant jų parodymus negalima į tai neatsižvelgti. Nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu abi pusės panaudojo fizinį smurtą (kitoje baudžiamojoje byloje R. J. B. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis tarpusavio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš J. R. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą).

3.6.                      Kasacinio skundo argumentai, kad J. R. veika prieš R. J. B. turėtų būti vertinama kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, taip pat nepagrįsti. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistasis panaudojo, kai grėsmingai nusiteikęs pradėjo artintis link nukentėjusiojo po šio nueinančiam J. R. pasakytų įžeidžiančių žodžių, po to ir kilo jų tarpusavio konfliktas.

3.7.                      Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad J. R. nukentėjusįjį pargriovė tyčia: nors nenorėjo jam sulaužyti rankos, tačiau, įvertinęs savo kūno sudėjimą ir amžių bei atsižvelgdamas į senyvą nukentėjusiojo amžių, jis turėjo numatyti savo pavojingą daromos veikos pobūdį ir galimas pasekmes. Teisiamojo posėdžio metu duoti eksperto Ą. Sutkaus paaiškinimai nepaneigia išvados, kad nukentėjusiajam R. J. B. įvykio metu po to, kai jis parkrito ir ant jo griuvo nuteistasis J. R., lūžo apatinė žastikaulio dalis. Ekspertas patvirtino, kad toks sužalojimo mechanizmas, kokį nurodė nukentėjusysis, galimas.

3.8.                       BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis fizinį smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeldamas kaltininkui emocinę įtampą, formuodamas ar stiprindamas nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Šioje byloje nustatyti nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai atitiko provokuojančio elgesio apibūdinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

4.       Nukentėjusysis R. J. B. ir jo atstovas advokatas Stanislovas Liutkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti bei iš nuteistojo J. R. nukentėjusiajam R. J. B. priteisti išlaidas advokato paslaugoms už atsiliepimo parengimą apmokėti – 280 Eur. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

4.1.                      Dėl to paties įvykio – konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo J. R. – buvo pradėti du savarankiški ikiteisminiai tyrimai (tiek dėl nukentėjusiojo patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis), tiek dėl nuteistajam J. R. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis)), suteikiant konflikto dalyviams skirtingą procesinį statusą šiose bylose. Tai apsunkino tiek ikiteisminį tyrimą, tiek teisminį bylos nagrinėjimą, kartu ir procesinių sprendimų priėmimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašiais atvejais yra suformavęs praktiką, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015). Abiejose bylose ikiteisminio tyrimo metu buvo kartojamos liudytojų apklausos (tuos pačius asmenis apklausiant vienoje ir kitoje byloje) arba vienoje byloje atlikto procesinio veiksmo protokolo kopijos buvo panaudojamos kitoje byloje (nepilnametės liudytojos V. D. apklausa). Panašiai buvo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Antai liudytojos V. D. apklausos teisiamojo posėdžio metu protokolą bei garso įrašą kitoje byloje prokuroras BPK nustatyta tvarka pateikė į šią bylą. Taigi abiejose bylose buvo nagrinėjamas tas pats įvykis – tos pačios aplinkybės, kviečiant tuos pačius liudytojus, remiamasi tais pačiais kitais bylos duomenimis (įvykio vietos apžiūra, Bendrojo pagalbos centro informacija apie įvykį). Kita vertus, nuteistasis J. R. neturėtų kasacinio skundo formaliai grįsti kitoje baudžiamojoje byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria buvo paliktas galioti R. J. B. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi byloje dalinio įrodymų tyrimo metu išnagrinėtomis aplinkybėmis, o ne kitoje byloje priimtoje nutartyje fiksuotomis aplinkybėmis. Be kita ko, nukentėjusysis pažymi, kad jis savo kaltės niekada nepripažino ir yra įsitikinęs, jog įvykio metu veikė būtinosios ginties situacijoje.

4.2.                      Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai teisėtai vadovavosi liudytojos V. D. teisiamajame posėdyje kitoje byloje (kurioje buvo teisiamas R. J. B.) duotais parodymais. Liudytojai V. D. kategoriškai atsisakius dar vienos pakartotinės apklausos dėl tų pačių aplinkybių, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo teisėjas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, pagarsino prokuroro pateiktą teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo užfiksuoti liudytojos V. D. parodymai. Pažymėtina, kad liudytojos apklausos metu dalyvavo visi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai ir tiesiogiai galėjo užduoti jai klausimus. Teismai taip pat atsižvelgė į liudytojos V. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi dėl blogos garso įrašo kokybės nebuvo galimybės teismo posėdžio metu išklausyti apklausos metu daryto garso įrašo, į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo iškviesta šį procesinį veiksmą atlikusi pareigūnė. Kasatorių abejonės dėl liudytojos parodymų netikslumo yra nepagrįstos. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, apklausoje dalyvavo specialistai, po apklausos protokolas buvo perskaitytas, nė vienas apklausoje dalyvavęs asmuo jokių pastabų nepareiškė, be to, liudytoja esmines aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, skyrėsi tik R. J. B. atliktų veiksmų vertinimas. Įstatymas nereikalauja stenografuoti apklausiamo asmens parodymų. Liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui (BPK 183 straipsnio 3 dalis). Šių BPK reikalavimų ikiteisminio tyrimo pareigūnė laikėsi. Be to, teismai teisingais pripažino liudytojos V. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie eliminuoja galimybę nuteistojo J. R. veiksmus konflikto metu vertinti kaip būtinąją gintį ar juo labiau kaip veikimą sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

4.3.                      Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent nuteistasis buvo konflikto iniciatorius. Jo provokuojantys veiksmai buvo ne spontaniški, o tęstiniai ir gerai apgalvoti: jis, eidamas braižomos aikštelės viduriu, nors turėjo galimybę aikštelę apeiti, du kartus ranka tyčia nubloškė išilgai kelio ištiestą tinklą, taip siekdamas sukelti nukentėjusiajam pyktį bei neigiamą jo reakciją, ir būtent nuteistasis po abipusio apsižodžiavimo grėsmingai šaukdamas pradėjo artintis link nukentėjusiojo. Dėl to nukentėjusysis reagavo į artėjančią grėsmę, nes nuteistąjį iš anksčiau pažinojo kaip ūmų ir agresyvų asmenį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuria paliko galioti R. J. B. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis J. R. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis nekėlė būtinosios ginties versijos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis taip pat nekėlė versijos, kad jis norėjo sulaikyti nukentėjusįjį kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką (ši versija atsirado tik kasaciniame skunde). Vertinant pastarąją versiją, pažymėtina, kad iš karto po įvykio į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino nukentėjusysis ir pranešė apie tai, kad jam kaimynas sulaužė ranką. Į šį skambutį sureagavo policija bei greitoji medicinos pagalba, o nuteistasis J. R. į policiją kreipėsi tik kitą dieną po įvykio, kai tyrimas dėl nukentėjusiojo patirto sužalojimo jau buvo pradėtas. Visos šios aplinkybės paneigia galimybę nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ar asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą. Kiti kasacinio skundo argumentai nėra esminiai, dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas ir nukentėjusysis su teismo motyvais sutinka.

4.4.                      Atsiliepimui į kasacinį skundą parengti nukentėjusysis naudojosi advokato pagalba, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio nuostatomis, išlaidas (iš viso 280 Eur) advokato paslaugoms apmokėti privalo atlyginti nuteistasis J. R.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo J. R. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų 

6.       Nurodydami esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 346 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kasatoriai skundžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl netinkamo įrodymų (nukentėjusiojo R. J. B. parodymų, teismo medicinos specialisto išvados, eksperto paaiškinimų ir kt. duomenų) vertinimo, argumentuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsti prielaidomis, nepašalintos abejonės įvertintos nuteistojo nenaudai, padarytos išvados prieštarauja įsiteisėjusiam apkaltinamajam teismo nuosprendžiui kitoje baudžiamojoje byloje (kurioje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas R. J. B. (dėl smurtinių veiksmų prieš J. R., padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą)), akcentuojama, kad pagrindinės liudytojos V. D. parodymai ištirti ir įvertinti netinkamai.

7.       Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus pagal kasaciniame skunde nurodytus pagrindus ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos teismų sprendimų teisėtumui, rinkdami, tirdami ir vertindami įrodymus šioje byloje teismai nepadarė, kasacinio skundo argumentai dėl to nepagrįsti, todėl atmestini.

8.       Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, nustatytos BPK 20 straipsnyje. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9.       Pirmosios instancijos teismas turi pareigą tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, t. y. teisiamajame posėdyje privalo kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylai reikšmingus rašytinius duomenis, juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei, vadovaudamasis įstatymu, priimti teisėtą ir pagrįstą BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (nuosprendį ar nutartį). Kai paduodamas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei teismo padarytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti skundžiamą nuosprendį (nutartį) priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus) bei padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio (nutarties) pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų ir savo sprendime nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-163-303/2017).

10.       Nagrinėjamoje byloje teismai šių reikalavimų laikėsi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad J. R. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiojo R. J. B. sveikatos sutrikdymo nuteistas remiantis ne prielaidomis, o byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. J. B., iš dalies paties nuteistojo J. R., liudytojų V. D., R. R., D. B., tyrėjos K. R. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2681/2018(02), Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikto garso įrašo apžiūra bei kita rašytine bylos medžiaga. Teismų sprendimuose įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismų išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

11.       Kasaciniame skunde kaip vienas svarbiausių argumentų nurodoma tai, kad teismai padarė visiškai priešingas išvadas nei teismai kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus J. R. sveikatos sutrikdymo nuteistas R. J. B. (Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-791-923/2019, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-46-478/2020). Dėl to, kasatorių nuomone, buvo pažeistas teismo sprendimo privalomumo principas, įtvirtintas BPK 346 straipsnio 1 dalyje, padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimai.

12.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to tais atvejais, kai skirtingose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties įvykio yra susijusios, išvados dėl asmens kaltumo gali (ir turi) būti grindžiamos būtent konkrečioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrindimą. Taigi kasatoriai neteisingai remiasi BPK 346 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams <...> ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“, aiškindami, kad R. J. B. baudžiamojoje byloje teismo nuosprendyje padarytos išvados yra privalomos sprendžiant kitoje byloje, šiuo atveju J. R. kaltumo klausimą.

13.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. R. ir R. J. B. baudžiamosios atsakomybės klausimai dėl tomis pačiomis aplinkybėmis padarytų jiems inkriminuotų skirtingų nusikalstamų veikų buvo sprendžiami skirtingose baudžiamosiose bylose, todėl atskirai buvo nustatomos byloje įrodinėtinos aplinkybės, susijusios su būtent jų atliktais neteisėtais veiksmais. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nė vienoje iš šių bylų nenustatyta, kad J. R. veiksmai turėjo būtinosios ginties požymių. Vien tai, kad R. J. B. kitoje baudžiamojoje byloje nuteistas dėl sveikatos sutrikdymo padarymo J. R., savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai privalėjo konstatuoti būtinosios ginties situaciją ir dėl to J. R. baudžiamąją bylą nutraukti. Pavyzdžiui, galimi atvejai, kai, esant specifinei abipusių grumtynių (muštynių) situacijai, vienas prieš kitą smurtavę asmenys nuteisiami dėl padarytų neteisėtų veiksmų vienas prieš kitą (nenustačius būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys)). Taigi šiuo aspektu teisėjų kolegija esminių prieštaravimų tarp skirtingose baudžiamosiose bylose priimtų teismų sprendimų ir teismų padarytų išvadų nenustatė.

14.       Taip pat nėra teisinio pagrindo pritarti kasaciniame skunde daromai išvadai, kad nuteistojo J. R. teisės (skunde nenurodomos kokios) pažeistos vien dėl to, kad dėl to paties įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai bei juos atliekant kartojami kai kurie tie patys proceso veiksmai bylose arba vienoje byloje naudojami kitoje baudžiamojoje byloje gauti duomenys. Kasaciniame skunde remiamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015, kurioje išaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje ir tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad nors, esant aptartai procesinei situacijai, tikslinga dėl to paties įvykio atlikti ikiteisminį tyrimą vienoje byloje, tačiau tai savaime nereiškia, kad jeigu buvo atliekami atskiri tyrimai dėl to paties įvykio skirtingų asmenų atžvilgiu, buvo suvaržytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės.

15.       Esminių BPK pažeidimų nepadaryta ir tiriant bei vertinant liudytojos V. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą (kurioje nuteistas R. J. B.). Pagal teismų praktiką, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustatęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-73-689/2018).

16.       Liudytojos V. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, kaip liudytoja buvo apklausta jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusi tyrėja K. R., taip pat buvo perskaityti liudytojos V. D. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio, kuriame dalyvavo tiek J. R. (kaip nukentėjusysis), tiek R. J. B. (kaip kaltinamasis), metu nagrinėjant R. J. B. baudžiamąją bylą, bei išklausytas šio teismo posėdžio garso įrašas su liudytojos parodymais. Apklausiant kaip liudytoją tyrėją K. R., atlikusią liudytojos V. D. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, buvo siekiama patikrinti liudytojos V. D. parodymų patikimumą, laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, o ne, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde, liudytojos V. D. parodymus pakeisti liudytojos K. R. parodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojos V. D. apklausos ir jos metu gautų duomenų patikimumas įvertintas atsižvelgiant į tai, kad nepilnametės liudytojos apklausos metu dalyvavę kiti proceso dalyviai (liudytojos atstovė pagal įstatymą, psichologė, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė), susipažinę su apklausos protokolu, jokių pastabų dėl jo turinio nepareiškė. Pagal BPK 183 straipsnio 3 dalį liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Nors apeliacinės instancijos teismas neteisingai (priešingai) nurodė, kad, remiantis BPK 183 straipsnio 3 dalimi, „liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai apklausų protokoluose rašomi ne pažodžiui, o išdėstomas šių parodymų turinys“, tačiau nagrinėjamu atveju nenustačius, jog liudytojos V. D. parodymai atliekant jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti netinkamai, nėra pagrindo spręsti apie padarytą BPK 183 straipsnio 3 dalies pažeidimą atliekant šį proceso veiksmą. Dar kartą patikrinęs liudytojos V. D. parodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, patikimumą, atsižvelgdamas į jų nuoseklumą, detalumą ir tai, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai teisingais (tiksliausiais) pripažino liudytojos V. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kai ji geriau atsiminė įvykio aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015, 2K-72-489/2020). Nagrinėjamu atveju teismai šių reikalavimų laikėsi, teisėtai vadovavosi bei kitų bylos duomenų kontekste vertino liudytojos V. D. parodymus, duotus teismo posėdžio metu kitoje baudžiamojoje byloje.

17.       Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismams įvertinus nukentėjusiojo R. J. B., liudytojų V. D., R. R., iš dalies paties nuteistojo J. R. parodymus, eksperto Ą. Sutkaus paaiškinimus, teismo medicinos specialisto išvadą, nustatytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mechanizmas: nukentėjusiajam R. J. B. dešinės rankos žastikaulio apatinės dalies lūžis, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas, kai, nuteistajam J. R. rankomis apėmus viršutinę nukentėjusiojo R. J. B. kūno dalį, jie griuvo ant žemės, o nukentėjusįjį užgriuvo nuteistasis.

18.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatydami faktines bylos aplinkybes, esminių įrodinėjimo tvarkos pažeidimų nepadarė.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys, 29 straipsnio 1 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas )

19.       Kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 1, 2 dalių bei 29 straipsnio 1, 2 dalių – taikymas ir aiškinimas. Kasatoriai teigia, kad J. R. padarė nesunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam R. J. B. esant būtinosios ginties situacijai arba nuteistojo veiksmai vertintini kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas. Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti.

20.       Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017).

21.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017).

22.       Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismų nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus abiejų instancijų teismai, nepripažindami J. R. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

23.       Byloje nustatyta, kad žodinio konflikto su R. J. B. metu J. R. tyčia savo kūnu pargriovė jį ant žemės ir užgriuvo, taip padarė nukentėjusiajam žastikaulio apatinės dalies lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad žodinis nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio konfliktas kilo tada, kai, R. J. B. tvirtinant tinklą savadarbėje badmintono aikštelėje šalia namų, J. R., eidamas per šios aikštelės vidurį ir nešdamas išpilti kibire esančias organines atliekas, pakėlė tinklą, o išpylęs atliekas, grįždamas ir vėl eidamas per aikštelę, tyčia sujudino tinklą, taip sąmoningai trukdymas R. J. B. jį tvirtinti, nors J. R. turėjo galimybę aikštelę apeiti. Tokie nuteistojo J. R. veiksmai sukėlė neigiamą nukentėjusiojo R. J. B. reakciją – supykęs nukentėjusysis R. J. B. praeinantį J. R. įžeidžiančiai pavadino kvailiu. Reaguodamas į nukentėjusiojo pasakytus žodžius, J. R. atsisuko ir piktai nusiteikęs pradėjo artintis link nukentėjusiojo, šis priėjusiam nuteistajam trenkė (kelis kartus) su medine lazda, kuria braižė badmintono aikštės ribas, ir pataikė į J. R. plastikinį kibirą, kuriuo šis dengėsi galvą nuo smūgio. Nuo R. J. B. smūgių kibiras buvo sugadintas (skilo), taip pat nulūžo nukentėjusiojo lazda ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nuteistajam J. R. (pastaroji aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-791-923/2019). Po to J. R., panaudodamas jėgą, rankomis apkabino nukentėjusiojo R. J. B. viršutinę kūno dalį ir jiems besigrumiant, abiem pargriuvus ant žemės, J. R. visu savo kūnu užgriuvo nukentėjusįjį; dėl to nukentėjusiajam lūžo žastikaulio apatinė dalis (buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas).

24.       Vertinant aptartą faktinę situaciją ir sprendžiant esminį klausimą – ar buvo pavojingas kėsinimasis ar muštynės, būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. Bylos duomenimis, J. R. ir nukentėjusysis R. J. B. yra ne tik kaimynai, bet ir giminaičiai (J. R. yra R. J. B. žmonos sūnėnas), kurie gyvena bendrame name. Santykiai tarp šeimų yra konfliktiški, nesutarimai tęsiasi jau kurį laiką. Be to, tarp J. R. ir R. J. B. yra didelis (apie 30 metų) amžiaus skirtumas (nukentėjusysis vyresnis), taip pat jie skiriasi kūno sudėjimu (nukentėjusysis yra gerokai smulkesnis nei nuteistasis). 

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartų faktinių aplinkybių visumą, įvertindama tai, kad nuteistasis J. R. sąmoningai provokavo konfliktą, buvo nusiteikęs priešiškai dar iki konflikto pradžios, o nukentėjusiajam jį įžeidus, matydamas, kad šis turi rankoje lazdą, bet jo nebijodamas, priėjo prie nukentėjusiojo ir po to vienas prieš kitą panaudojo smurtinius veiksmus, taip vienas kitam padarė sužalojimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vyko abipusės grumtynės (muštynės), o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Taigi nuteistasis J. R. tyčia padarė nesunkų sveikatos sužalojimą nukentėjusiajam R. J. B. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, J. R. netiesioginės tyčios turinys tinkamai pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. J. R., būdamas jaunesnio amžiaus, stambesnio kūno sudėjimo, fiziškai stipresnis, naudodamas jėgą prieš fiziškai silpnesnį asmenį, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali jį sužaloti (šiuo atveju – užgriūdamas nukentėjusįjį), ir nors to nesiekė, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

26.       Pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką; 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020). Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad J. R. veiksmai nebuvo nukreipti R. J. B. kaip nusikaltimą padariusiam asmeniui sulaikyti, o nukentėjusysis R. J. B. aktyviais veiksmais nesiekė išvengti sulaikymo. Šias išvadas taip pat patvirtina tai, kad po to, kai J. R. kartu su nukentėjusiuoju griuvo ir nukentėjusysis pasakė nuteistajam apie rankos sužalojimą, J. R. atsistojęs nuėjo, o apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pirmasis pranešė nukentėjusysis R. J. B.. Taigi nuteistojo J. R. veiksmai neatitinka BK 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

27.       Bylą nagrinėję teismai pripažino nuteistojo J. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorių teigimu, nukentėjusiojo R. J. B. veiksmai buvo nusikalstami (jis už J. R. sužalojimą tomis pačiomis aplinkybėmis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), o ne provokuojantys. 

28.       Remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). 

29.       Nukentėjusysis R. J. B. kitoje baudžiamojoje byloje yra nuteistas už tomis pačiomis aplinkybėmis J. R. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tai nereiškia, kad tie patys nusikalstami R. J. B. veiksmai negalėjo būti pripažinti provokuojančiais BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Vien tai, kad R. J. B. smurtiniai veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, nepaneigia jų kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės teisinio vertinimo. Taigi šiuo požiūriu baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas tinkamai.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis)

30.       Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. J. B. bei jo atstovas advokatas S. Liutkevičius pateikė prašymą iš nuteistojo J. R. priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. J. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kasacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – 2020 m. lapkričio 16 d. sąskaita už paslaugas Nr. 42-18-26 ir 2020 m. lapkričio 16 d. R. J. B. atlikto mokėjimo nurodymo kopija, iš kurių matyti, kad R. J. B. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra sumokėjęs advokatui S. Liutkevičiui 280 Eur.

31.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą kasacine tvarka, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėta byla ir koks yra šių skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-200-495/2020, 2K-242-1073/2020).

32.       Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020).

33.       Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme rašytinio proceso tvarka nagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistojo J. R. ir jo gynėjo V. Sirvydžio kasacinį skundą atmesti. Atsižvelgiant į tai ir į aplinkybę, kad prašoma atstovavimo išlaidų suma nėra per didelė už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, iš nuteistojo J. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. J. B. priteistina prašoma 280 Eur suma už suteiktas advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. R. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo J. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. J. B. 280 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai                                                            Arvydas Daugėla

                                                            Sigita Jokimaitė 

                                                            Artūras Pažarskis