Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-439-221-2014].docx
Bylos nr.: 2A-439-221/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
BYLOS, KYLANČIOS IŠ DAIKTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
Bylos dėl iškeldinimo iš patalpų
DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
Kolektyviniai darbo santykiai
Kolektyviniai darbo ginčai:
Atsakomybė už streikuojant padarytą žalą
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Daiktinė teisė
Nuosavybės teisė:
Savininko teisių apsauga
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-439-221/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09271-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.20;

(S)

                                                                                      121.21                 

                                                                        

 

                                                KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. kovo 19 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12999-944/2013 pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovei R. T. dėl iškeldinimo iš patalpų.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

 

n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama iškeldinti atsakovę iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių ir atsakovės savavališkai užimtų 32/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 32/100 dalių kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 3–4).

Nurodė, kad atsakovė yra savavališkai užėmusi ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė į ieškovės raginimus išsikraustyti iš  užimtų patalpų bei perspėjimus dėl kreipimosi į teismą dėl priverstinio iškeldinimo nereaguoja, todėl kreipėsi į teismą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 75–76) ieškinį tenkino; iškeldino atsakovę R. T. iš ieškovei V. N. nuosavybės teise priklausančių patalpų – 32/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 32/100 dalių kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės ieškovei 144 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ginčo patalpos priklauso ieškovei nuosavybės teise, dovanojimo sutartimi nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka ir būtent tose patalpose, kurios priskirtos ieškovei, gyvena atsakovė. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog atsakovė turi teisinį pagrindą gyventi ginčo patalpose. Ieškovės 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškimas dėl išsikraustymo iš ginčo patalpų atsakovei buvo įteiktas tinkamai, todėl teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė nežinojo apie reikalavimą išsikelti iš užimamų patalpų. Byloje pateiktas teismo 1984 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, kuriuo atmestas reikalavimas iškeldinti atsakovę, nesuteikia teisinio pagrindo jai ir toliau gyventi ginčo patalpose. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei atstovavo advokatė, todėl sprendė, kad jos teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta. Teismas konstatavo, kad byloje nesant įrodymų, jog atsakovė kartu su jai priklausančiais daiktais būtų išsikėlusi iš ieškovei priklausančių patalpų, ieškovės reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

Apeliaciniu skundu atsakovė (b. l. 87–90) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12999-944/2013 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus, tinkamai neištyrus svarbių bylai aplinkybių, netinkamai pritaikius materialinės bei proceso teisės normas ir nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl teisės į būstą.

2. Teismas, išnagrinėjęs bylą atsakovei nedalyvaujant, pažeidė civilinio proceso žodiškumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovės pateiktą prašymą atidėti teismo posėdį ir nenagrinėti bylos jai nedalyvaujant, nepagrįstai nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta, nes jai atstovavo profesionali teisininkė – advokatė. Atsakovei valstybės paskirta advokatė nebendradarbiavo, todėl vien jos formalaus dalyvavimo teismo posėdyje negalima laikyti tinkama jos teisių apsauga. Pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus apeliantei nedalyvaujant, buvo nepagrįstai apribota tiek jos teisė reikšti priešieškinį ieškovei, tiek teisė teikti naujus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai: 1984 m. rugpjūčio 30 d. teismo sprendimas, kuriuo atmestas reikalavimas ją iškeldinti ir LR VRM Kauno miesto VPK Migracijos skyriaus pažyma, jog ji nuo 1970 m. birželio 26 d. gyvena ginčo patalpose, nesuteikia jai teisinio pagrindo gyventi ginčo patalpose ir tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamo praktikos dėl teisės į būstą. Apeliantės ryšys su ginčo patalpa nusistovėjęs daug metų, ji ilgą laiką valdė ir naudojo ginčo patalpas, o pastato savininkai ilgą laiką to neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ji neturėjo teisinio pagrindo gyventi ginčo patalpose, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime remdamasis daiktinės teisės normomis, ginančiomis daikto savininko nuosavybės teisę nuo pažeidimo, o ne prievolių teisės normomis, reglamentuojančiomis nuomos ar panaudos teisinius santykius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas.

 

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95–96) ieškovės atstovė prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė jokių vertintinų dokumentų, susijusių su ginčo dalyku nepateikė, todėl teismas neturėjo ką vertinti. Atsakovė tik nurodė, jog dėl ginčo patalpų ruošiasi kreiptis į teismą bei ginčyti, tačiau jokių konkrečių veiksmų nesiėmė. Teismo posėdžiai dėl atsakovės teisių užtikrinimo buvo atidėti du kartus, tačiau atsakovė ir toliau vilkino bylos nagrinėjimą, nesinaudojo jai paskirto valstybės garantuojamo advokato pagalba, su juo nebendradarbiavo. Ieškovė ginčo patalpas įgijo 2008 m. spalio 10 d., tačiau negali naudotis jai priklausančiu turtu, nes atsakovė yra neteisėtai jas užėmusi, nuo ieškovės slapstosi, patalpos paverstos landyne. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tariamų sandorių ginčijimu, tačiau jie nebuvo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo dalykas, todėl turi būti atmesti, kaip nesusiję su ginču. Apeliacinis skundas iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio ir analizuoja bylas dėl teisės į socialinį būstą, tačiau šiuo atveju nuosavybė valdoma privataus asmens negali būti paneigta ir neginama, kadangi privataus asmens neliečiamybę gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, išanalizavus šalių pateiktus įrodymus, teismas sudarė visas galimybes atsakovei pateikti įrodymus, paneigiančius ieškinio argumentus, bei pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba.

 

                  IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė turi teisinį pagrindą gyventi ginčo patalpose, kurios nuosavybės teise priklauso ieškovei, vadovaudamasis daiktinės teisės normomis, atsakovę iš patalpų iškeldino. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsakovė iškeldinta iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).

          Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė, kuri ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių (McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02,  15 January 2009).

            Pažymėtina, kad skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013).

Taigi asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ginčo patalpas, tuo tarpu duomenų, kad atsakovė turi teisinį pagrindą gyventi ginčo patalpose, nėra pateikta. Pažymėtina, jog trūkstant tokių įrodymų, teismas galėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, tačiau to nepadarė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į jos nurodytą aplinkybę, kad ji su tėvais nuo 1970 metų gyvena ginčo patalpose, nevertino jos pateiktų įrodymų, iš kurių spręstina, jog jos ryšys su ginčo patalpa nusistovėjęs daug metų, pastato savininkų nebuvo ginčytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi daiktinėmis teisės normomis, ginančiomis daikto savininko, t. y. ieškovės, nuosavybės teisę nuo pažeidimo, tačiau nesiaiškino, kokiu pagrindu atsakovė užėmusi ginčo patalpą, todėl išsiaiškinus, kokiais pagrindais atsakovė įgijo teisę į ginčo patalpas, nacionalinės teisės aspektu santykius galbūt būtų galima kvalifikuoti nuoma ar panauda, o savininko teisės būtų ginamos taikant nuomos ir panaudos santykių pasibaigimą nustatančias taisykles.

Nors apeliacinės instancijos teismas ir sprendžia fakto klausimus, tačiau dėl tirtinų ir vertintinų aplinkybių pobūdžio ir apimties, poreikio reikalauti naujų įrodymų, byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, o ją išsprendus iš esmės būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iki galo neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus anksčiau nurodytų pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

             Apeliantė patikusi duomenis, jog Kauno apylinkės teismui pateikusi ieškinį dėl sandorių, kuriais ieškovė įgijusi ginčo patalpas, pripažinimo negaliojančiais. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ieškinys yra priimtas. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teisme svarstytinas klausimas dėl šių abiejų bylų sujungimo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jų pagrįstumas gali būti vertinamas nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

             

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                      Algimantas Kukalis

 

 

Virginija Lozoraitytė

 

 

Rūta Palubinskaitė

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK
  • 3K-3-361/2013
  • CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės