Administracinė byla Nr. eA-818-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01144-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.1; 18.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, B. L., V. J., V. Ž. ir A. Ž., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Alytaus 3-ojo notarų biuro notarei E. J. ir valstybės įmonei Alytaus miškų urėdijai dėl administracinių aktų dalies panaikinimo, turto pasidalinimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimų dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24252 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui I. S.“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2556 ha žemės sklypo Nr. 464-7 (2,0226 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24251 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B. J.“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2509 ha žemės sklypo Nr. 464-7 (2,0226 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24254 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei E. Ž.“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2509 ha žemės sklypo Nr. 464-7 (2,0226 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtą A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500; 2) pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 6517, išduotą Alytaus miesto 3-ojo notaro biuro notarės E. J., dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 574 kv. m dalies, pažymėtos A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500, paveldėjimo; 3) pripažinti negaliojančia 2011 gruodžio 28 d. turto pasidalinimo sutartį Nr. 6520, patvirtintą Alytaus miesto 3-ojo notaro biuro notarės E. J., dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 574 kv. m dalies, pažymėtos A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500, pasidalinimo; 4) pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 1 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 4718, išduotą Alytaus miesto 3-ojo notaro biuro notarės E. J., dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 3373/0001:60) 7 574 kv. m dalies, pažymėtos A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500, paveldėjimo; 5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemes sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 7 574 kv. m dalį, pažymėtą A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno apygardos prokuratūra 2015 m. birželio 4 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemes ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Alytaus miesto skyriaus 2015 m. birželio 1 d. raštą Nr. 1SD-1530-(3.1.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, jog, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko I. S. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Alytaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 33-618-Ž valstybei nuosavybės teise priklausančių pastatų – administracinio pastato, perdirbimo cecho, kiemo statinių (šulinio, lauko tualeto, dūmtraukio), kuriuos nuo 2004 m. vasario 5 d. patikėjimo teise valdė valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Alytaus miškų urėdija, – eksploatavimui buvo patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniai duomenys, nurodyta šį sklypą įregistruoti nekilnojamojo turto registre ir nuspręsta jį išnuomoti VĮ Alytaus miškų urėdijai. 2004 m. gegužės 4 d. su VĮ Alytaus miškų urėdija sudaryta ginčo žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 33N-68, numatant, jog sklypas išnuomojamas iki nuosavybės teisių atkūrimo. Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimais Nr. S-33-24251, Nr. S-33-24252 ir Nr. S-33-24254 B. J., I. S. ir E. Ž. (mirusi) buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise žemės sklypus, įskaitant ir ginčo žemės sklypą. Tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(1.4.2.2)-424 minėtus sprendimus patikslino, 6 punkte įrašant: „Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos 2004 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 33/N-68 pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“. 2011 m. gruodžio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 6517, tos pačios dienos paveldėto turto pasidalinimo sutarties Nr. 6520 ir 2014 m. rugsėjo 1 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo Nr. 4718 pagrindu ginčo sklypas buvo įregistruotas kaip B. J., V. Ž. ir A. Ž. nuosavybė.
3. Pareiškėja akcentavo, kad ginčo sklypas buvo užimtas VĮ Alytaus miškų urėdijos valdomais pastatais ir Alytaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 33-02 patvirtintame Alytaus rajono Venciūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė, o vėliau – 2004 m. – išnuomotas VĮ Alytaus miškų urėdijai. Ginčo sklypas suformuotas VĮ Alytaus miškų urėdijai patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ši žemė buvo valstybės išperkama ir negalėjo būti grąžinta natūra. Kadangi ginčijami administraciniai aktai, kuriais B. J., I. S. ir E. Ž. (jos vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybės išperkamą žemę, jau sukėlė materialinius teisinius padarinius, teismui panaikinus jų dalį, negaliojančiais atitinkamoje dalyje pripažintini ir 2011 m. gruodžio 28 d. bei 2014 m. rugsėjo 1 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai Nr. 6517 ir Nr. 4718, taip pat paveldėto turto pasidalinimo sutartis.
4. Pareiškėja pabrėžė, jog, pagal matininko A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtą žemės sklypo planą M1:1000, VĮ Alytaus miškų urėdijai turto patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti reikalingas 7 574 kv. m plotas, todėl ginčijami administraciniai aktai naikintini dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7 574 kv. m ginčo sklypo dalį, o paveldėjimo liudijimai ir turto pasidalinimo sutartis pripažintini negaliojančiais taip pat dalyje dėl 7 574 kv. m ginčo sklypo dalies, pažymėtos A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane M1:500, paveldėjimo ir pasidalijimo.
5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jį tenkinti.
6. Tarnybos teigimu, nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos žemės sklype, kuris suformuotas Alytaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 33-618-Ž VĮ Alytaus miškų urėdijos turto patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti ir nuomos sutartimi Nr. 33N-68 išnuomotas VĮ Alytaus miškų urėdijai, todėl šis žemės sklypas negalėjo būti grąžintas natūra. Matininko A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane nustatyta, kad valdomiems pastatams eksploatuoti reikalingas 7 574 kv. m plotas, todėl ginčijami 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimai naikintini tik dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7 574 kv. m ploto ginčo sklypo dalį. Tarnybos Alytaus miesto skyrius bandė ginčą spręsti administracine tvarka, tačiau sklypo bendrasavininkiai V. Ž., I. S. turto paveldėtojai ir B. J. nesutiko. Tarnyba taip pat pažymėjo, jog tai, ar ginčo sklypas buvo pažymėtas kaip valstybės išperkama žemė žemės reformos žemėtvarkos projekte ir Valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių plane, ar ne, nagrinėjamoje byloje neturėjo reikšmės.
7. Atsakovai B. J. ir V. Ž. atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jį atmesti.
8. B. J. ir V. Ž. atkreipė dėmesį į tai, kad nei 2,02 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nei matininko pažymėta 7 574 kv. m ploto žemės sklypo dalis, reikalinga pastatams eksploatuoti, iki nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo pažymėta žemės reformos žemėtvarkos projekte bei valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plane, todėl ši dalis negalėjo būti laikoma priskirta valstybės išperkamai žemei. Be to, šiuo atveju buvo praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas (6 metai) nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, todėl priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nebuvo adekvačios siekiamam tikslui, juo labiau kad atsakovai savo veiksmais visiškai neturėjo įtakos sprendimų priėmimui, buvo sąžiningi. B. J. ir V. Ž. taip pat teigė, jog matininko A. V. parengtame 2013 m. žemės plane 7 574 kv. m plotas VĮ Alytaus miškų urėdijai turto patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti pažymėtas neracionaliai, o atsakovams paliktas žemės sklypas buvo netaisyklingos formos, kampuotas, nepatogus nei nuomoti, nei naudoti pagal paskirtį, todėl paverstas beverčiu, tuo pažeidžiant sklypo savininkų teises. Sklypo savininkams nebuvo pranešta apie sudarytą žemės nuomos sutartį, nesuteikta teisė tartis dėl sutarties sąlygų, neužtikrinta teisinga kompensacija už išnuomojimą / išpirkimą pastatų eksploatacijai.
9. Atsakovas A. Ž. atsiliepime į pareiškėjos prašymą su jame išdėstytais reikalavimais sutiko.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Alytaus miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jį tenkinti.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė esąs valstybės įmonė, pagal 1986 m. spalio 3 d. ir 1996 m. birželio 20 d. statinio priėmimo naudoti aktus patikėjimo teise valdantis, naudojantis ir disponuojantis ginčo sklype esančiais administraciniu pastatu, perdirbimo cechu ir kiemo statiniais. Šių nekilnojamųjų daiktų registracija nekilnojamojo turto registre atlikta 2004 m. vasario 5 d., Alytaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 33-618-Ž šių pastatų eksploatacijai suformuotas 2,0226 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o Alytaus rajono savivaldybės 2004 m. gegužės 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 33/N-68 ginčo sklypas išnuomotas VĮ Alytaus miškų urėdijai. Ginčo sklypas buvo užimtas pastatais, nuosavybės teise priklausančiais Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomais urėdijos, todėl jis negalėjo būti grąžintas natūra.

II.

12. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą.
13. Teismas nustatė, jog valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidė valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu viešąjį interesą, todėl ginčo atveju, nustačius imperatyvių Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, prokurorui kilo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme numatyta pareiga kreiptis į teismą. Tarnyba į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2015 m. birželio 1 d. raštu Nr. 1SD-1530-(3.1). Surinkus pakankamus duomenis apie viešojo intereso pažeidimą, Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymas dėl sprendimų panaikinimo ir šiais neteisėtais administraciniais aktais sukurtų padarinių šalinimo teisme gautas 2015 m. liepos 2 d., todėl prokurorė nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto vieno mėnesio termino prašymui paduoti. Šiuo atveju nebuvo pagrindo pripažinti, jog nuo administracinių aktų priėmimo iki jų ginčijimo praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas.
14. Teismas taip pat nustatė, kad VĮ Alytaus miškų urėdija 1986 m. rugsėjo 30 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu nuosavybės teise valdė administracinį pastatą ir inžinerinius statinius-įrenginius, o 1996 m. spalio 20 d. statinio priėmimo naudotis akto pagrindu – perdirbimo cechą. Nuo 2004 m. vasario 5 d. VĮ Alytaus miškų urėdija šiuos valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus (administracinį pastatą, perdirbimo cechą, kiemo statinį-šulinį, įrenginius-kiemo statinius (lauko tualetas, dūmtraukis) valdė turto patikėjimo teise. Alytaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 33-618-Ž šių pastatų eksploatavimui patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastriniai duomenys pagal A. V. individualios įmonės 2003 m. gruodžio mėn. parengtą žemės sklypo planą, nurodyta šį sklypą įregistruoti nekilnojamojo turto registre ir nuspręsta jį išnuomoti VĮ Alytaus miškų urėdijai. 2004 m. gegužės 4 d. su VĮ Alytaus miškų urėdija buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 33N-68, kurioje nurodyta, jog ginčo sklypas išnuomojamas iki nuosavybės teisių atkūrimo.
15. Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimais Nr. S-33-24251, Nr. S-33-24252 ir Nr. S-33-24254 B. J., I. S. ir E. Ž. (mirusi) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. S. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytą žemę (5,18 ha), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise žemės sklypus, įskaitant ir 2,0226 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos į žemės sklypą, suformuotą VĮ Alytaus miškų urėdijos turto patikėjimo teise valdomų pastatų eksploatacijai. 2011 m. gruodžio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 6517, tos pačios dienos paveldėto turto pasidalijimo sutarties Nr. 6520 ir 2014 m. rugsėjo 1 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo Nr. 4718 pagrindu ginčo sklypas buvo registruotas kaip B. J., V. Ž. ir A. Ž. nuosavybė. Tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(1.4.2.2)-424 pakeitė Alytaus apskrities viršininko administracijos 2009 gruodžio 21 d. sprendimus, 6 punkte įrašant: „Teisės ir pareigos pagal 2004 m. gegužės 4 d. žemės nuomos sutartį Nr. 33/N-68 pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“
16. Teismas pažymėjo, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, kuri kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų; šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Iš Alytaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 33-02 patvirtinto Alytaus rajono Venciūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto matyti, kad ginčo sklypas buvo pažymėtas rausva spalva, kuri, kaip nurodė Tarnybos atstovė, reiškė valstybės išperkamą žemę, tačiau šiame projekte sutartinių ženklų žymėjimo lentelė, iš kurios būtų galimybė objektyviai spręsti dėl konkretaus ginčo sklypo statuso, neišliko. Teismo vertinimu, kadangi ginčo sklypas buvo suformuotas VĮ Alytaus miškų urėdijai patikėjimo teise valdomiems ir faktiškai pagal jų paskirtį naudojamiems pastatams eksploatuoti, ši žemė pripažintina valstybės išperkama ir jos dalis, reikalinga pastatams eksploatuoti, negalėjo būti grąžinta natūra (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.).
17. Teismas pastebėjo, kad Tarnyba, atsižvelgdama į tai, jog ne visas ginčo žemės sklypo plotas buvo reikalingas VĮ Alytaus miškų urėdijos valdomiems pastatams eksploatuoti, 2013 m. liepos 15 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-456 Tarnybos Alytaus miesto skyriaus vedėjui nurodė „[į]vertinti (išvykus į vietą), ar visas VĮ Alytaus miškų urėdijos nuomojamo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas reikalingas VĮ Alytaus miškų urėdijai priklausantiems pastatams eksploatuoti ir atsižvelgiant į šio patikrinimo rezultatus, spręsti klausimą dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimų Nr. S-33-24251, Nr. S-33-24252 ir Nr. S-33-24254 keitimo galimybių administracine tvarka.“ Atsakovai sutiko spręsti iškilusią problemą, jeigu bus parengti dviejų žemės sklypų projektai ir vienas iš sklypų bus paliktas bendrasavininkiams, o kitas – perduotas valstybei (VĮ Alytaus miškų urėdijai). Tarnybos Alytaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 2SD(14.2.45)-25 dar kartą kreipėsi į pretendentų turto paveldėtojus dėl sutikimo panaikinti atitinkamas Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimų dalis administracine tvarka. A. Ž. (vienas iš E. Ž. turto paveldėtojų) 2013 m. balandžio 30 d. raštu sutiko, kad būtų iš dalies panaikintas Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. S-33-24254. Tačiau V. Ž. (vienas iš E. Ž. turto paveldėtojų), I. S. turto paveldėtojai ir B. J. savo nuomonės nepateikė, todėl laikyta, kad jie nebesutiko iš dalies panaikinti ginčijamus administracinius aktus, dėl ko šie aktai negalėjo būti panaikinti administracine tvarka.
18. UAB „Valavičius ir ko“ matininkas A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengė žemės sklypo planą M1:500 ir nustatė, kad VĮ Alytaus miškų urėdijos valdomiems pastatams eksploatuoti reikalingas 7 574 kv. m (0,7574 ha) plotas. Teismui nekilo abejonių dėl šio nustatyto ploto, kuris vertintinas kaip priskirtas valstybės išperkamai žemei ir negrąžinamas natūra. Be to, atsakovai nepagrindė savo teiginių, jog statiniams eksploatuoti skirto žemės sklypo ribos buvo neracionalios, nepriderintos prie vietovės situacijos kontūrų.
19. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nebuvo ginčo dėl statinių ginčo sklype buvimo, jų teisėtumo bei naudojimo pagal paskirtį, konstatavo, jog Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimų dalys, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. S. 5,18 ha žemę, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 2,0226 ha ginčo sklypą, pažeidė imperatyvias Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl šių administracinių aktų dalys, t. y. dėl 7 574 kv. m ploto, pažymėto A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500, naikintinos. Atitinkamai paveldėjimo liudijimai ir turto pasidalinimo sutartis dėl šio ginčo žemės sklypo ploto paveldėjimo ir pasidalijimo pripažintini negaliojančiais.
20. Teismas pabrėžė, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikytina restitucija. Šiuo atveju, ginant viešąjį interesą, siekta valstybės nuosavybėn grąžinti žemės sklypo dalį, įstatymais priskirtą valstybės išperkamai žemei, todėl restitucija turi būti taikoma natūra. Taigi, panaikinus administracinių aktų ir pripažinus negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų ir paveldėto turto pasidalinimo sutarties dalis dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 7 574 kv. m ploto, šis plotas turėjo būti grąžintas valstybės nuosavybėn.

III.

21. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai nusprendė, kad VĮ Alytaus miškų urėdijai pastatams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingas ginčo sklypas yra priskirtinas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems valstybės išperkamiems sklypams. VĮ Alytaus miškų urėdija pagal savo teisinį statusą yra valstybės įmonė, tačiau valstybės išperkamiems sklypams priskiriami tik valstybinių įstaigų ir organizacijų pastatams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingi sklypai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalimi, valstybės įmonė negali būti tapatinama su valstybine įstaiga ar organizacija. Nėra pagrindo konstatuoti ir tai, kad VĮ Alytaus miškų urėdijos valdomi pastatai ir įrenginiai laikytini visuomeninės paskirties pastatais ar įrenginiais, kadangi pagal savo paskirtį šie pastatai ir įrenginiai iš esmės skirti vieno ūkio subjekto reikmėms tenkinti.
23. Atsakovas pastebi, jog, savininkui grąžinus žemę natūra, teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Alytaus apskrities viršininko administracija, atsižvelgusi į tai, kad žemė buvo išnuomota valstybės įmonei, visiškai pagrįstai ir teisėtai ginčijamais sprendimais ginčo sklypą grąžino savininkams. Šie sprendimai Tarnybos Alytaus skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-424 buvo pagrįstai papildyti, įrašant, kad teisės ir pareigos pagal 2004 m. gegužės 4 d. žemės nuomos sutartį Nr. 33/N-68 pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pritaikius restituciją, atsakovo teisinė padėtis nebūtų grąžinta į padėtį, buvusią iki ginčijamų sprendimų priėmimo. Atsakovai nebeturi tokių pat galimybių pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimą gaunant lygiavertį sklypą, kokias turėjo 2009 m. Šiuo atveju teisingas restitucijos taikymo būdas būtų sklypo vertės sumažėjimo priteisimas iš kaltojo asmens, skaičiuojant vidutine rinkos kaina.
24. Atsakovas teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į nuomos sutartyje numatytą sąlygą, kad žemės sklypas išnuomojamas iki nuosavybės teisių atkūrimo. Sudarydama nuomos sutartį su šia sąlyga, VĮ Alytaus miškų urėdija iš esmės išreiškė savo poziciją sklypo reikalingumo įmonei atžvilgiu. VĮ Alytaus miškų urėdijai sklypas nebuvo reikalingas eksploatuoti visam laikui, o ir sklype esantys pastatai bei statiniai buvo reikalingi tik laikinai. VĮ Alytaus miškų urėdija nebuvo pateikusi jos veiklai reikalingų pastatų sąrašų, ginčo sklype esantys pastatai ilgą laiką faktiškai nebuvo naudojami, yra apleisti.
25. Atsakovas pabrėžia, jog terminas pareiškimui dėl viešojo intereso gynimo paduoti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai pareiškėjas gauna pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Duomenys dėl tariamo viešojo intereso pažeidimo šioje byloje buvo surinkti dar 2013 m. Tarnyba klausimą dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo iškėlė 2013 m. ir žemės savininkus apie tai informavo 2013 m. balandžio 30 d. bei 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštais. Tarnyba tik po dvejų metų, t. y. 2015 m. sausio 1 d. kreipėsi į prokuratūrą dėl kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą. Tiek Tarnyba, tiek ir prokuratūra yra valstybei atstovaujančios institucijos, t. y. viešąjį interesą ginančios institucijos, todėl tai, kad viena valstybės institucija nepateisinamai ilgai neperduoda kitai valstybės institucijai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, neturėtų suteikti pagrindo terminą pareiškimui paduoti skaičiuoti tik nuo duomenų perdavimo kitai institucijai (šiuo atveju, prokuratūrai) momento.
26. Atsakovas A. Ž. atsiliepime į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą sutinka su teismo sprendimu taikyti restituciją ir grąžinti ginčo sklypą valstybės nuosavybėn.
27. Pareiškėja Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
28. Pareiškėja pažymi, jog iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad statiniai, esantys ginčo sklype, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl šis sklypas yra reikalingas eksploatuoti valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius. Valstybė savo funkcijas įgyvendina per įstatymuose numatytus subjektus – institucijas, įstaigas, įmones. Valstybės įmonės naudojamo valstybinio turto statusas yra toks pat kaip ir kitų valstybės funkcijas įgyvendinančių subjektų, jam taikomas tas pats teisinis reglamentavimas.
29. Pareiškėja teigia, kad apeliaciniame skunde minima teisė pakeisti ar pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pasirinkimo galimybės sumažėjimas yra nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, o ne restitucijos dalykas. Pareiškėja nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčo sklype esantys pastatai faktiškai ilgą laiką nebuvo naudojami ir VĮ Alytaus miškų urėdijai nėra reikalingi, nes atsakovas nepateikė jokių faktinių duomenų ir aplinkybių, patvirtinančių šiuos teiginius, o byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Atsakovas V. Ž. taip pat nepagrįstai tvirtina, kad teismas turėjo taikyti senaties terminą nepateisinamai ilgai delsus kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kadangi prokurorė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatyto termino nepraleido. Nagrinėjamoje byloje nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo dienos iki pareiškėjos kreipimosi į teismą praėjo 5 su puse metų, tačiau toks laiko tarpas teismų praktikoje nelaikytinas pakankamu senaties terminui taikyti.
30. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Tarnyba nesutinka su V. Ž. pozicija, kad VĮ Alytaus miškų urėdija pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatas patenka į juridinių asmenų, kurių nuomojama žemė gali būti grąžinta savininkams natūra, sąrašą. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju pažeistų V. Ž. teises, kadangi teisė pakeisti ar pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pasirinkimo galimybės sumažėjimas ir kt. nėra restitucijos dalykas. Dėl senaties termino taikymo Tarnyba pažymi, kad prašymą teismui dėl viešojo intereso gynimo padavė Kauno apygardos prokuratūros prokurorė. Tarnyba nėra viešąjį interesą ginanti institucija. Tarnybos nuomone, jos veiksmai neturi įtakos, skaičiuojant terminą prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Alytaus miškų urėdija atsiliepime į atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, V. Ž. apeliaciniame skunde remiasi tik formaliu pagrindu, kad VĮ Alytaus miškų urėdijos teisinis statusas yra valstybės įmonė. Dėl ginčo sklype esančių sklypų naudojimo trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, jog, atlikus administracinio pastato rekonstrukciją, jame įrengtos konferencijų salės, kuriuose vyksta mokymai urėdijos darbuotojams, privačių miškų savininkams ir kitiems asmenims. 2010 m. rugsėjo mėn. šiame pastate įrengtas antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos centrinis stebėjimo postas, kuriame gaisringu laikotarpiu nuolat budi urėdijos darbuotojai. Perdirbimo cechas nuo 2003 m. naudojamas kaip urėdijai priklausančių miškovežių garažas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos, ginančios viešąjį interesą, prašymo: (1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24252 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui I. S.“, 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24251 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B. J.“ ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. S-33-24254 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei E. Ž.“ dalis, kuriomis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamai 0,2556 ha, 0,2509 ha ir 0,2509 ha žemės sklypo Nr. 464-7 (2,0226 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis; (2) pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 6517 dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 574 kv. m dalies; (3) pripažinti negaliojančia 2011 gruodžio 28 d. turto pasidalinimo sutartį Nr. 6520 dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 574 kv. m dalies; (4) pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 1 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 4718 dalyje dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 574 kv. m dalies paveldėjimo; (5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemes sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 7 574 kv. m dalį, pažymėtą A. V. 2013 m. rugpjūčio 2 d. parengtame žemės sklypo plane Ml:500. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį pareiškėjos, ginančios viešąjį interesą, prašymą tenkino.
35. Pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.
36. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Administracinių bylų teisenos 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tiek, kiek ši norma taikoma prašymams dėl viešojo intereso gynimo, primintina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas, t. y. viešąjį interesą ginantis subjektas, gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas aptariamas interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsirado anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2016; 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 ir kt.).
37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, gavusi Tarnybos 2015 m. birželio 1 d. raštą Nr. 1SD-1530-(3.1.) dėl viešojo intereso gynimo, prašymą teismui pateikė 2015 m. liepos 2 d., ir todėl konstatavo, kad pareiškėja, ginanti viešąjį interesą, nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą. Išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (žyma ant prašymo, I t., b. l. 1; Tarnybos 2015 m. birželio 1 d. raštu Nr. 1SD-1530-(3.1.), I t., b. l. 10-16) ir pastebėdama, jog Tarnybos 2015 m. birželio 1 d. raštas Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas 2015 m. birželio 4 d. (žyma ant Tarnybos 2015 m. birželio 1 d. rašto Nr. 1SD-1530-(3.1.)), su šia Kauno apygardos administracinio teismo nustatyta aplinkybe sutinka. Be to, atsižvelgiant į byloje nustatytas tikrinamų individualių administracinių aktų priėmimo, jų keitimo, po priėmimo vykusių administracinių procedūrų, ginčo žemės sklypo dalies naudojimo aplinkybes, spręstina, jog vien tai, kad pareiškėjos, ginančios viešąjį interesą, prašomi panaikinti viešojo administravimo subjekto sprendimai buvo priimti 2009 metais, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, savaime nepaneigia viešąjį interesą ginančio subjekto teisės ir pareigos kreiptis į teismą dėl (galimai) pažeisto viešojo intereso gynimo; ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra reikšminga ir sprendžiant dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje 1 dalies nuostatų taikymo. Atitinkamai apelianto argumentai šioje dalyje pripažįstami nepagrįstais.

V.

38. Sprendžiant dėl ginčo esmės, t. y. dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypo dalis atkūrimo natūra pagrįstumo, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Atkūrimo įstatyme pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra, tačiau toks piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas daugeliu atvejų siejamas su atitinkamomis šiame įstatyme numatytomis sąlygomis bei apribojimais. Jei nėra galimybės piliečiams grąžinti išlikusio nekilnojamojo turto, už jį teisingai atlyginama (Atkūrimo įstatymo preambulė), ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija (teisingas atlygis) taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. birželio 18 d. nutarimus). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad valstybės, kurios pačios savo valia įsipareigojo atkurti nuosavybės teises, turi plačią diskreciją reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą ir atkūrimo sąlygas; be nuosavybės grąžinimo natūra, galimos ir kitos turėto turto kompensavimo formos, įskaitant piniginę kompensaciją, kuri iš esmės turi atitikti nusavinto daikto rinkos vertę, o tam tikrais atvejais ir teisė gauti ne visą kompensaciją bus laikoma teisinga kompensacija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, jei tai bus daroma dėl visuomenės (viešųjų) interesų apsaugos siekiant didesnio socialinio teisingumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. kovo 25 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Papachelas prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 31423/96); 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekiją (pareiškimo Nr. 36548/97); 2004 m. birželio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Broniowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 31443/96). Taigi, tiek oficialioje konstitucinėje doktrinoje, tiek minėto tarptautinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama galimybė nuosavybės teises atkurti ne natūra, bet kitais būdais įstatymų numatytais atvejais ir tvarka.
39. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), be kita ko, įtvirtinta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Šioje nuostatoje minimo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) numato, kad „žemė <...> išperkama valstybės ir už ją atlyginama <...>, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: <...> valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų <...>. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose“.
40. Šių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei Alytaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 33-498 patvirtinto Alytaus rajono, Alovės seniūnijos, Venciūnų kadastro vietovės valstybės išperkamų žemių plano ištraukoje (I t., b. l. 44), nei Alytaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 33-02 patvirtinto Alytaus rajono, Alovės seniūnijos, Venciūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plano ištraukoje (I t., b. l. 56) sutartinių ženklų žymėjimo lentelės neišliko, todėl iš šių dokumentų neįmanoma neabejotinai nustatyti, ar ginčo sklypas teisės aktų nustatyta tvarka buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Kita vertus, iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2004 m. vasario 5 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 36-37) matyti, kad Alytaus r. sav., Kaniūkų k. buvo (yra): administracinis pastatas, VĮ Alytaus miškų urėdijai perduotas 1986 m. rugsėjo 30 d. statinio priėmimo naudoti aktu; perdirbimo cechas, VĮ Alytaus miškų urėdijai perduotas 1996 m. spalio 20 d. statinio priėmimo naudoti aktu; kiemo statiniai (lauko tualetas, dūmtraukis). 2004 m. aplink šiuos pastatus suformuotas 2,0226 ha ginčo sklypas ir Alytaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 33-618‑Ž (I t., b. l. 41) nurodyta jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 2004 m. gegužės 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 33/N-68 (I t., b. l. 17-18) Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities viršininko, VĮ Alytaus miškų urėdijai išnuomojo ginčo sklypą. Taigi, dar iki pareiškėjos prašomų panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimų priėmimo minėti statiniai egzistavo, jiems eksploatuoti buvo suformuotas ir trečiajam suinteresuotam asmeniui išnuomotas valstybinės žemės sklypas.
41. Dėl atsakovo V. Ž. teiginio, kad ginčo sklype esantys (minėti) pastatai faktiškai ilgą laiką nebuvo naudojami, stovėjo apleisti ir VĮ Alytaus miškų urėdijai nebuvo reikalingi, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ir konkrečiai neapibrėžė, kokį laikotarpį ginčo sklype esantys pastatai nebuvo naudojami, t. y. ar šis laikotarpis apėmė nuosavybės teisių atkūrimo momentą. Pagal 2015 m. birželio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija (I t., b. l. 79–81), 2002 m. lapkričio 19 d. nustatytas ginčo sklype buvusių pastatų ir statinių baigtumas – 100 proc. (administracinio pastato fizinio nusidėvėjimas – 13 proc., perdirbimo cecho – 15 proc.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad šių pastatų ir statinių vertė ar būklė būtų buvusi nustatyta vėliau, kad jie būtų buvę pripažinti prastos ar avarinės būklės. 2013 m. balandžio 19 d. susirinkimo protokole užfiksuota, kad A. Ž. patvirtino, jog šiame žemės sklype yra VĮ Alytaus miškų urėdijos valdomi pastatai ir mašinos. Tai atitinka VĮ Alytaus miškų urėdijos paaiškinimus, kad perdirbimo cechas naudojamas kaip urėdijai priklausančių miškovežių garažas. VĮ Alytaus miškų urėdija taip pat nurodė, jog administraciniame pastate įrengtos konferencijų salės, kuriose vyko mokymai, jame įrengtas antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos centrinis stebėjimo postas. Iš viešai prieinamų duomenų (VĮ Alytaus miškų urėdijos internetinės svetainės) matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra įkurtas VĮ Alytaus miškų urėdijos padalinys – Techninis informacijos centras. Taigi, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo sklype esantys trečiojo suinteresuoto asmens valdomi statiniai šiuo metu nėra ir nuosavybės teisių atkūrimo momentu nebuvo naudojami.
42. Dėl apelianto argumentų, jog laikiną ginčo sklypo poreikį pastatams eksploatuoti įrodė tai, kad šio žemės sklypo nuomos sutartis, sudaryta 2004 m. gegužės 4 d., buvo terminuota (iki nuosavybės teisių atkūrimo), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuomos sutartis galiojo iki šiol. Pagal Civilinio kodekso 6.481 straipsnį, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Atsakovai šios sutarties neginčijo ir nesiekė pakeisti, todėl šis apeliacinio skundo argumentas vertintinas, kaip nereikšmingas ginčo teisinių santykių kvalifikavimui.
43. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai, juos vertinant inter alia pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, patvirtina, kad pareiškėjos ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimo ir šiuo metu ginčo žemė buvo užimta VĮ Alytaus miškų urėdijos valdytiems (valdomiems) statiniams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, minimu minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija).
44. Minėta, kad siekiant konstatuoti pastarojoje nuostatoje nustatytų sąlygų buvimą, taip pat būtina nustatyti, jog ginčo pastatai buvo (yra) naudojami (valdomi) „valstybės įstaigų ar organizacijų“ Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) taikymo prasme.
45. Dėl valstybės įmonių priskyrimo valstybinėms įstaigoms ar organizacijoms aptariamos nuostatos taikymo prasmės išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Atkūrimo įstatyme nėra konkrečiai įvardytos juridinių asmenų, kurių valdomiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingi sklypai yra valstybės išperkami, teisinės formos. Įstatymų leidėjas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtino bendro pobūdžio formuluotę „valstybinės įstaigos ir organizacijos“, šių sąvokų turinys nėra eksplicitiškai pateiktas. Todėl nagrinėjamu atveju aptariama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą ir paskirtį.
46. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, jog natūra gali būti negrąžinamas ir tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).
47. Šios oficialios konstitucinės doktrinos kontekste analizuojant ginčo teisiniams santykiams taikytiną Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) galima teigti, kad valstybės įstaigų ir organizacijų statinių eksploatavimui reikalingų žemės sklypų priskyrimas valstybės išperkamai žemei nėra savitikslis. Akivaizdu, jog toks įstatymų leidėjo pasirinktas teisinis reguliavimas siejamas su visuomenės poreikio (valstybės, viešojo intereso), kuris tenkinamas valstybės įstaigų ir organizacijų atliekamomis funkcijomis (vykdoma veikla), užtikrinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, lingvistine prasme sąvoka „valstybės organizacija“ („<...> žmonių, visuomeninių grupių, valstybių, turinčių bendrą veikimo programą, sąjunga; valstybinė <...> arba visuomeninė įstaiga, struktūra <...>“, Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto pirmas leidimas, prieiga internete: www.lkz.lt) iš esmės gali būti vertinama, kaip reiškianti juridinius asmenis, kurių steigėjas (savininkas) yra valstybė (valstybės institucijos, įstaigos). Be to, atsižvelgiant į prieš tai paminėtą aptariamo teisinio reglamentavimo paskirtį (tikslus), sąvoka „valstybės organizacija“ Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) taikymo prasme apima tik tuos juridinius asmenis, kurių steigėjas (savininkas) yra valstybė, kurių vykdoma veikla (atliekamos funkcijos) yra skirtos visuomenės poreikiams (valstybės, viešajam interesui) užtikrinti (tenkinti).
48. Toks vertinimas pirmiausia atitinka nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintą viešojo juridinio asmens sąvoką, apibrėžtą Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje („viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, <...>)“). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau tekste remiamasi 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1895 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 2 straipsnio 1 dalį, valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintas valstybės įmonės, kaip viešojo juridinio asmens (Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 str. 4 d.) tikslas – teikti viešąsias paslaugas. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, įmonei įmonės savininko perduotas ir įmonės įgytas turtas nuosavybės teise priklauso įmonės savininkui.
49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad sąvoka „valstybės organizacija“ aptariamos Atkūrimo įstatymo nuostatos taikymo prasme apima ir valstybės įmonę, kuri atitinkamame žemės sklype esančius ir jos valdomus pastatai ir (ar) kiti statiniai naudoja visuomenės poreikiui (valstybės, viešajam interesui) užtikrinti (tenkinti).
50. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 14 dalį (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1925 redakcija) miškų urėdija yra valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą. Kompleksinė miškų ūkio veikla, kurią vykdyti įstatymų leidėjas yra pavedęs inter alia miškų urėdijoms, to paties straipsnio 16 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. Nr. IX-240) apibrėžiama, kaip „veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei miško ištekliais“. Pastaruoju aspektu primintina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kurių apsaugos, racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimus). Tai reiškia, kad minėta miškų urėdijų veikla, be kita ko, neabejotinai yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu.
51. Šiomis aplinkybėmis bei įvertinusi VĮ Alytaus miškų urėdijos įstatų, patvirtintų Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo 2004 m. gegužės 20 d. įsakymu (I t., b. l. 174–179) turinį, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ši valstybės įmonė yra kontroliuojama valstybės įstaigos (Miškų įstatymo 5 str. 4 d. 1 p. (2005 m. vasario 15 d. įstatymo Nr. X-119 redakcija), valdo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį turtą ir veikia siekdama tenkinti viešąjį interesą. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas VĮ Alytaus miškų urėdiją pripažinti „valstybės organizacija“ Atkūrimo įstatymo nuostatų taikymo prasme.
52. Toliau akcentuotina, jog vien atitinkamo statinio (valdomo (naudojamo) valstybės įstaigos ar organizacijos) buvimas negali lemti žemės grąžinimo ar negrąžinimo natūra – jį lemia realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei, kuris negalėtų būti patenkintas tos žemės negrąžinus. Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi ginčo statinių naudojimo aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja (egzistavo) tiesioginis ryšys tarp VĮ Alytaus miškų urėdija patikėjimo teise valdomų ginčo statinių ir šio trečiojo suinteresuoto asmens vykdytos (vykdomos) veiklos, susijusios su minėtu viešuoju interesu (visuomenės poreikiais).
53. Pateiktas vertinimas nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėjos, ginančios viešąjį interesą, nurodoma ginčo žemės sklypo dalis (7 574 kv. m ploto) atitiko Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) numatytą atvejį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje dalyje negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, pripažintina pagrįsta. Tokios aplinkybės pripažinimas eliminuoja pareigą atskirai pasisakyti ir papildomai vertinti proceso šalių argumentus, susijusius su kitais ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai pagrindais.
54. Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčytų administracinių aktų dalis, kuriomis B. J. (paveldėtojai: B. L. ir V. J.), I. S. (paveldėtoja: B. J.) ir E. Ž. (paveldėtojai: V. Ž. ir A. Ž.) buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 7 574 kv. m ginčo sklypo dalį.

VI.

55. Dėl restitucijos nagrinėjamu atveju taikymo išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, jog restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal Civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Civilinio kodekso 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas įstatymo nustatytomis sąlygomis, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti būtinas visuomenės interesams ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08). Tokių klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04).
56. Nagrinėjamu atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į žemę, reikalingą valstybės įmonės pastatams ir statiniams eksploatuoti, jos įgaliotam pareigūnui – Alytaus apskrities viršininkui – atkūrus nuosavybės teises į ginčo sklypo dalį. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Alytaus apskrities viršininko administracijos aktai, priimti 2009 m. gruodžio 21 d., dalyje dėl 7 574 kv. m ploto pripažintini neteisėtais ir todėl naikintini. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų tesenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi, be kita ko, ginčo žemės sklypo dalies dabartinį naudojimą, šioje byloje priežasčių, dėl kurių 7 574 kv. m ploto ginčo žemės sklypo dalis negalėtų būti valstybei sugrąžintas natūra, nenustatė, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą taikyti restituciją.
57. Išplėstinė teisėjų kolegija atskirai atkreipia dėmesį į tai, kad, inter alia paisant prieš tai minėtos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodytų reikalavimų, dėl atsakingų valstybės institucijų klaidų ir kaltės netinkamai įgyvendintos nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo procedūros, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, negali lemti, kad dėl restitucijos taikymo būtų neproporcingai pažeisti atsakovų B. L., V. J., V. Ž. ir A. Ž. teisės bei teisėti interesai. Teismo aktu panaikinus ginčo Alytaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis, kompetentingos institucijos (Tarnyba, jos teritoriniai padaliniai) privalo per kiek įmanoma trumpesnį laiką išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčo dalyje, be kita ko, užtikrinant, kad priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo garantuotų tinkamą ir pakankamą šių asmenų (atsakovų) dėl restitucijos taikymo patirtų praradimų atlyginimą (kompensavimą).

58. Apibendrinama išdėstytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Dalia Višinskienė