Civilinė byla Nr. 2T-14-196/2015

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00073-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikoje registruotos atvirosios akcinės bendrovės „Minskij traktornyj zavod“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nr. 1313/71-13, suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikoje registruota žemės ūkio bendrovė „Džeirana“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas AAB „Minskij traktornyj zavod“ 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Šiuo procesiniu dokumentu teismo prašoma pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų (toliau tekste – Arbitražas, Arbitražo teismas) 2014 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nr. 1313/71-13, kuriuo iš atsakovo (šioje byloje – suinteresuotas asmuo) ŽŪB „Džeirana“ ieškovo (šioje byloje - pareiškėjas) AAB „Minskij traktornyj zavod“ naudai priteista 2 685 960 eurų pagrindinės skolos, 295 000 eurų delspinigių ir 33 001, 96 eurų arbitražo rinkliavos, viso - 3 013 961, 96 eurų. Pareiškėjas šiuo prašymu taip pat prašo Lietuvos apeliacinio teismo iš suinteresuoto asmens išieškotas pinigų sumas pervesti į jo nurodomą banko sąskaitą.

Suinteresuotas asmuo ŽŪB „Džeirana“ 2014 m. spalio 13 d. atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą atmesti, išreikalauti iš Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų šiame arbitraže išnagrinėtos bylos Nr. 1313/71-13 medžiagą. Suinteresuoto asmens atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Arbitražo sprendimas yra apskųstas Baltarusijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Suinteresuotas asmuo 2014 m. spalio 1 d. apskundė šį arbitražo sprendimą Baltarusijos Aukščiausiajam Teismui.
2. Suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai ir laiku informuotas apie arbitražo procesą ir arbitražo teismo posėdžius. Taip buvo pažeistos ŽŪB „Džeirana“ procesinės teisės – teisė į tinkamą procesą, rungimosi principas, šalių procesinio lygiateisiškumo principas ir kt.
3. Arbitražo teismas netenkino suinteresuoto asmens prašymo dėl liudytojų apklausos arbitražo teismo posėdyje. Arbitražas šį sprendimą motyvavo tuo, jog neturi galimybės užtikrinti suinteresuoto asmens prašytų apklausti asmenų dalyvavimo. Tokia arbitražo pozicija prieštarauja Arbitražo teismo reglamento 34 straipsnio, bei Baltarusijos Respublikos tarptautinio arbitražo įstatymo 35 straipsnio nuostatoms, numatančioms, kad arbitražo teismas gali kreiptis į valstybės teismą, kuris suteiktų arbitražo teismui pagalbą renkant reikšmingus bylos nagrinėjimui įrodymus, įskaitant liudytojų apklausą. Tokiu būdu Arbitražo teismas iš esmės atsisakė vykdyti tiek arbitražo teismo reglamento, tiek tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo normas, iš esmės paneigdamas atsakovo teisę teikti paaiškinimus ir ieškinį paneigiančius įrodymus. Šios aplinkybės galiausiai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą bei neteisėto ir nepagrįsto arbitražo sprendimo priėmimą.
4. Suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta galimybė gauti arbitražo teisme nagrinėtos bylos dokumentų kopijas, todėl jis neturi galimybės pagrįsti ir tinkamai įrodyti atsiliepime pateiktus argumentus.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 27 d. gautas atsakovo ŽŪB „Džeirana“ prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo. Suinteresuotas asmuo šiame prašyme nurodė, jog pareiškėjo prašomas pripažinti Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nr. 1313/71-13 yra apskųstas Baltarusijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi sustabdė šią civilinę bylą iki įsiteisės Baltarusijos Respublikos atitinkamo teismo sprendimas dėl Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nr. 1313/71-13, išaiškino bylos šalims pareigą nedelsiant pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui informaciją sustabdytos bylos atnaujinimo pagrindą sudarančias aplinkybes. 

Pareiškėjas AAB „Minskij traktornyj zavod“ 2014 m. gruodžio 3 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo, kuriame nurodė, jog Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ūkinis teismas 2014 m. spalio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ŽŪB „Džeirana“ prašymą panaikinti Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nr. 1313/71-13. Prie minėto rašto pridėtas ir aptariamas užsienio valstybės teismo procesinis sprendimas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą.

Suinteresuotas asmuo ŽŪB „Džeirana“ 2015 m. sausio 23 d. atsiliepime į prašymą dėl bylos atnaujinimo, kurį, atsižvelgiant į aplinkybę, kad minėtas klausimas išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi, teismas laiko rašytiniais suinteresuoto asmens paaiškinimais, prašo pareiškėjo prašymo netenkinti. Prašymas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Civilinės bylos nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme sustabdytas iki Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėtas suinteresuoto asmens prašymas dėl Arbitražo sprendimo peržiūrėjimo. Taigi bylos atnaujinimo pagrindas būtų minėto teismo procesinis sprendimas, kuriuo suinteresuoto asmens prašymas būtų atmestas. Pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl sustabdytos bylos atnaujinimo, pateikė ne Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo, o Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominio teismo procesinį sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti suinteresuoto asmens prašymą.
2. Pareiškėjo Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti procesiniai dokumentai neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, nes nėra apostilizuoti. Todėl šie dokumentai nėra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos teisme.
3. ŽŪB „Džeirana“ niekada jokiais klausimais nesikreipė į Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominį teismą, įskaitant reikalavimą peržiūrėti Arbitražo sprendimą.
4. Vadovaujantis Baltarusijos Respublikos arbitražo įstatymo 43 straipsniu Baltarusijos Respublikos arbitražo sprendimo peržiūra yra išimtinė Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo kompetencija.
5. Iš Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarties ir to paties teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties negalima daryti išvados, jog teismas įsigilino į suinteresuoto asmens prašymą, jog šis prašymas buvo išnagrinėtas tinkamai.

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt. kt.).

Dėl procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procese

Suinteresuotas asmuo atsiliepime teigia, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes minėti dokumentai nėra apostilizuoti.

1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodyta, kad Konvencijos III straipsnyje nurodytam pripažinimui ir vykdymui gauti prašančioji pusė, paduodama dėl to prašymą, pateikia: a) reikiamai paliudytą arbitražo sprendimo originalą arba reikiamai paliudytą jo nuorašą; b) II straipsnyje nurodyto susitarimo originalą arba reikiamai paliudytą jo nuorašą. Jeigu arbitražinis sprendimas arba susitarimas išdėstytas ne tos šalies, kurioje prašoma pripažinti ar vykdyti šį sprendimą, oficialia kalba, tai pusė, prašanti pripažinti ar vykdyti šį sprendimą, pateikia šių dokumentų vertimą į tą kalbą. Vertimą paliudija oficialus ar prisiekusysis vertėjas arba diplomatinė ar konsulinė įstaiga.

1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) 13 straipsnyje įtvirtinta, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu su valstybinio herbo atvaizdu, teismas ar oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), priimami ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje (1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią.

1958 m. Niujorko konvencija nereglamentuoja reikalavimų dokumentų tikrumo patvirtinimui, todėl, atsižvelgiant į 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje nurodytą blanketinę teisės normą, nukreipiančią į tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą, procesines normas, laikytina, kad dokumentai, atitinkantys valstybės, kurioje prašoma pripažinti arbitražo sprendimą, procesiniuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus dokumentų tikrumo patvirtinimui, atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnio reikalavimus. Negana to, atsižvelgiant į valstybių, prisijungusių prie 1958 m. Niujorko konvencijos, prisiimtą įsipareigojimą pripažinti privalomais užsienio valstybėse priimtus arbitražų sprendimus (1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis), konstatuotina, kad šios Konvencijos reikalavimus atitinka taip pat ir dokumentai, kurių autentiškumas patvirtintas pagal tos valstybės, kurioje arbitražo sprendimas buvo priimtas, teisės aktų keliamus reikalavimus. 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, todėl teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą, negali reikalauti daugiau ir kitokių dokumentų, nei reikalauja minėta Konvencija.

CPK 113 straipsnyje nustatyta, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus. Be to, teismui pateikiama tiek procesinių dokumentų kopijų, kad po vieną tektų priešingai šaliai. CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens.

Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo bei jo vertimą į valstybinę kalbą (b. l. 1-3), arbitražo sprendimo, patvirtinto Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų pirmininko, originalą (b. l. 4-10), prašomo pripažinti arbitražo tribunolo sprendimo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtintą vertėjo (b. l. 11-15). Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui taip pat pateikė dokumentą, kuriame yra užfiksuotas arbitražinis susitarimas – šalių 2012 m. lapkričio 10 d. sutarties kopiją bei jos vertimą į lietuvių kalbą.

Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad pareiškėjas pateikė visus užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo procedūros inicijavimui reikalingus dokumentus (1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnis). Suinteresuoto asmens argumentai, kad teismui pateikti dokumentai turėjo būti apostilizuoti atmetami, nes Tarptautinė sutartis, reglamentuojantį reikalavimus dokumentų tikrumo patvirtinimui, kaip jau minėta, tokio reikalavimo nenumato.

Dėl Arbitražo sprendimo apskundimo teisinės reikšmės

Suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad pagal Baltarusijos Respublikos teisės aktus kompetenciją paržiūrėti šios šalies teritorijoje priimtus arbitražo sprendimus turi tik minėtos šalies Aukščiausiasis Teismas.

Argumentas nepagrįstas. Vadovaujantis Baltarusijos Respublikos įstatymo „Dėl tarptautinio arbitražo (trečiųjų) teismo“ 43 straipsniu skundas dėl arbitražo sprendimo paduodamas ekonominiam atitinkamos srities teismui pagal tarptautinio komercinio arbitražo teismo buvimo vietą. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir Baltarusijos Respublikos ūkinio proceso kodekso 46 ir 51 straipsniuose. Nors senesnėje Baltarusijos Respublikos įstatymo „Dėl tarptautinio arbitražo (trečiųjų) teismo“ redakcijoje, kuria, pagrįsta manyti, remiasi suinteresuotas asmuo, iš tiesų buvo nustatyta, jog tokio pobūdžio skundas paduodamas Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajam Ūkiniam Teismui, Baltarusijos Respublikos 2014 m. birželio 1 d. įstatymu Nr.174-? buvo atlikti pastarojo teisės akto pakeitimai, nustatant, jog skundas paduodamas atitinkamam ekonominiam teismui. Baltarusijos Respublikos Prezidento 2013 m. lapkričio 29 d. dekretu Nr. 6 „Dėl Baltarusijos Respublikos teismų sistemos tobulinimo“ Baltarusijos Respublikos ūkiniai teismai nuo 2014 m. sausio 1 d. pervadinti į ekonominius teismus.

Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįsti nei suinteresuoto asmens argumentai, kuriais įrodinėjama, jog šios bylos sustabdymo terminas sietinas su ŽŪB „Džeirana“ skundo išnagrinėjimu Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajame Teisme, nei argumentai, kuriais įrodinėjama Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo išimtinė kompetencija spręsti dėl aptariamo suinteresuoto asmens skundo. Neturi teisinės reikšmės ir suinteresuoto asmens argumentai, jog jis jokiais klausimais nesikreipė į Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominį teismą. Iš bylos medžiagos matyti, jog Baltarusijos Respublikos Aukščiausiasis teismas 2014 m. spalio 14 d. raštu Nr. 14-25/8-5ltx persiuntė minėtam teismui suinteresuoto asmens prašymą dėl arbitražo sprendimo peržiūrėjimo. Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominis teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens prašymo priėmimo klausimą, atsisakė minėtą prašymą priimti ir grąžino jį ŽŪB „Džeirana“. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog galimas šios bylos nagrinėjimas iš esmės.

Dėl Arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti

Lietuvos Respublikoje

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pagal jų svarbą, sprendžiant užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002 ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendime išspręsto ginčo objektas (prievolių pagal žemės ūkio technikos pirkimo-pardavimo sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas (Komercinio arbitražo įstatymo 12 str.) arba kad tokio užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, t.y. nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų užsienio valstybės arbitražo nepripažinimo pagrindų egzistavimo, o suinteresuotas asmuo jais nesirėmė ir jų neįrodinėjo.

Suinteresuotas asmuo ŽŪB „Džeirana“ savo nesutikimą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje grindžia jo teisės į teisingą arbitražo procesą pažeidimu ir teisės kreiptis į valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo sprendimas, teismą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo panaikinimo įgyvendinimu. Atsižvelgiant į suinteresuoto asmens pareikštą nesutikimą ir jį pagrindžiančius motyvus, darytina išvada, jog jo teisinį pagrindą sudaro 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintas užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako atskirai.

Dėl pagrindinių teisingo proceso principų pažeidimo

(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalis)

Vadovaujantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalie b) punktu, arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymus, kad pusei, prieš kurią priimtas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų.

Tam, kad galima būtų taikyti 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalyje įtvirtintą pagrindą, būtina nustatyti, kad arbitražo šaliai, prieš kurią priimtas užsienio arbitražo sprendimas, nebuvo tinkamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą. Be to, šis arbitražo proceso pažeidimų sąrašas nėra baigtinis ir apima visus kitus teisingo proceso pažeidimus, kurie būtų lėmę arbitražo šalies, prieš kurią priimtas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, teisės pateikti savo paaiškinimus suvaržymą. Taigi šio atsisakymo pripažinti arbitražo sprendimą ir leisti jį vykdyti pagrindas – arbitražo šalies, prieš kurią priimtas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, teisės pateikti savo paaiškinimus pažeidimas, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių sąžiningo proceso aspektų – teisės būti išklausytu principo (lot. audiatur et altera pars) įgyvendinimą.

Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo spendimo matyti, kad užsienio valstybės arbitražas, gavęs ieškovo ieškinį bei pareiškimą dėl arbitražo pradžios, šiuos dokumentus išsiuntė  atsakovui ŽŪB „Džeirana“. Suinteresuotas asmuo šiuos dokumentus gavo 2013 m. lapkričio 19 d. (b. l. 12). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog suinteresuotas asmuo aktyviai dalyvavo arbitražo procese – 2014 m. sausio 3 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, šiame procesiniame dokumente, be kita ko, paskyrė arbitrą bei pasiūlė atsarginio arbitro kandidatūrą (b. l. 13). Arbitražo teisme vykusio proceso metu suinteresuotas asmuo naudojosi atstovų pagalba – bendrovei atstovavo advokatas Egidijus Morkūnas, V. L. ir A. P. (b. l. 13).

Išnagrinėjus minėtas aplinkybes, nenustatyta sąžiningo proceso standartų pažeidimų, kadangi suinteresuotas asmuo dalyvavo arbitražo procese, teikdamas savo paaiškinimus tiek dėl arbitrų paskyrimo, tiek ir dėl ginčo esmės. Šią savo teisę suinteresuotas asmuo įgyvendino ankščiau minėtais procesiniais dokumentais bei per atstovus dalyvaudamas arbitražo teismo posėdyje. Pažymėtina, jog arbitražo bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo pripažino pareiškėjo pareikštus materialiuosius reikalavimus ir tokią savo poziciją aiškiai išreiškė, patvirtindamas 180 traktorių gavimo iš pareiškėjo faktą. Suinteresuotas asmuo minėtame arbitražo procese ginčijo priskaičiuotų netesybų dydį, prašė arbitražo teismo jas sumažinti, ką arbitražo teismas, savo ruožtu ir padarė. Nustačius, jog suinteresuotas asmuo pasinaudojo jam tinkamai sudaryta gynybos galimybe, negalima teigti, jog buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija atmeta suinteresuoto asmens argumentą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintu pagrindu.

Suinteresuotas asmuo atsiliepime kaip vieną iš teisės į tinkamą procesą pažeidimų arbitražo proceso metu nurodo nepranešimą suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimo datą, vietą ir laiką.

Teismas pažymi, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys Baltarusijos Respublikos arbitražo teisme savaime paneigia suinteresuoto asmens argumentus dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo egzistavimo. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo dalyvavo bylos nagrinėjime, arbitražo bylos nagrinėjimo metu teikė procesinius dokumentus dėl ginčo esmės, kuriuose išreiškė savo sutikimą su pareiškėjo reikalavimais, dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka. Todėl nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo arbitraže laiką ir vietą.

Suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ekonominis teismas, priėmęs 2014 m. spalio 22 d. (dėl prašymo peržiūrėti Arbitražo sprendimą) ir 2014 m. lapkričio 17 d. (dėl rašymo apsirikimų ištaisymo) nutartis  neįsigilino į suinteresuoto asmens prašymą, teigia, jog suinteresuoto asmens prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad užsienio valstybės teismo sprendimo, susijusio su prašomu pripažinti arbitražo sprendimu, teisinis vertinimas nepatenka į šio teismo proceso ribas. Užsienio valstybės teismo sprendimas, kuriuo, pavyzdžiui, panaikinamas šioje valstybėje priimtas arbitražo sprendimas bei jame išdėstytos aplinkybės galėtų būti vertinamas tiek, kiek tai susiję su atitinkamu nepripažinimo pagrindu. Šiuo atveju teismas suinteresuotam asmeniui grąžino procesinius dokumentus, nurodydamas, jog jie neatitinka bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Lietuvos apeliacinis teismas nėra apeliacinė instancija užsienio teismų sprendimams, todėl šiame procese Baltarusijos Respublikos teismo procesinio sprendimo vertinimas negalimas.

Dėl kitų argumentų

Suinteresuotas asmuo prašo išreikalauti Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų bylos Nr. 1313/71-13 medžiagą.

CPK 178 straipsnyje, nustatančiame įrodinėjimo pareigą, nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kai dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 str.), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-627/2005).

Lietuvos apeliacinis teismas mano, kad šioje civilinėje byloje surinktų duomenų pakanka teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl nėra pagrindo papildomų įrodymų išreikalavimui. Papildomai pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas išreikalauti minėtas bylas, konkrečiai nenurodė, kokias šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes galėtų pagrįsti prašomose išreikalauti bylose esantys duomenys, nenurodė aplinkybių, įrodančių, kad suinteresuotas asmuo pats jų negali gauti, todėl prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią civilinę bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimą. Todėl jis yra pripažįstamas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašo iš suinteresuoto asmens išieškotas pinigų sumas pervesti į jo nurodomą banko sąskaitą.

CPK nenumato, kad Lietuvos Respublikos teismai patys galėtų imtis priemonių įvykdyti pripažintus ir leistus vykdyti užsienio valstybių arbitražų sprendimus. Pagal CPK 774 straipsnį Lietuvos apeliacinis teismas išduoda vykdomąjį raštą pagal pripažintą ir leistą vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo ar arbitražo sprendimą bei išsiunčia jį išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje. Šį vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti pateikia pats išieškotojas arba jo atstovas (CPK 650 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1133-357/2014 (bylos numeris 2015 m. – Nr. B2-500-357/2015) iškėlė suinteresuotam asmeniui restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo proceso administratoriumi paskyrė bendrovę UAB „Restrus“. Todėl, pripažinus ir leidus vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos arbitražo sprendimą, ši nutartis, jos pagrindu išduotas vykdomasis raštas, Baltarusijos Respublikos arbitražo teismo sprendimas bei jo patvirtintas vertimas į lietuvių kalbą perduodami Šiaulių apygardos teismui į civilinę bylą Nr. B2-500-357/2015 (žr. mutatis mutandis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-56/2014). Taip pat pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtinti ŽŪB „Džeirana“ kreditorių finansiniai reikalavimai šio skolininko restruktūrizavimo byloje. AAB „Minskij traktornyj zavod“ su 5 913 379, 42 eurų finansinių reikalavimu, kurį sudaro 5 043 127, 82 eurų skolos ir 870 251, 60 netesybų, įtrauktas į antrosios eilės kreditorių sąrašą.               

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose formuluojami argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813, straipsniais, LR Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

n u t a r i a:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nr. 1313/71-13, kuriuo iš atsakovo žemės ūkio bendrovės „Džeirana“ (įmonės kodas: 172277651, adresas: Ateities g. 4, Verėduvos k., Raseinių r. sav., Lietuvos Respublika) ieškovo atvirosios akcinės bendrovės „Minskij traktornyj zavod“ (adresas: Dolgobrodskaja g. 29, Minskas, Baltarusijos Respublika) naudai priteista 2 685 960 eurų pagrindinės skolos, 295 000 eurų delspinigių ir 33 001, 96 eurų arbitražo rinkliavos, viso - 3 013 961, 96 eurų.

Patvirtintą šios nutarties kopiją, vykdomąjį raštą, Tarptautinio arbitražo teismo prie Baltarusijos Prekybos ir pramonės rūmų 2014 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nr. 1313/71-13 ir minėto sprendimo patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą perduoti Šiaulių apygardos teismui į civilinę bylą Nr. B2-500-357/2015.

Šios nutarties ir vykdomojo rašto kopijas išsiųsti pareiškėjui.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                                                    Virginija Čekanauskaitė

Konstantinas Gurinas

Dalia Kačinskienė