Civilinė byla Nr. 2A-1356-945/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03486-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.1.14; 3.3.1.18.2

 (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Nijolios Indreikienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2540-587/2019 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atsiskaitymo nutraukus darbo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu (1 t., b. l. 3–11) prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties 1.1 punktą; 2) pripažinti darbo sutarties nutraukimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu, panaikinti atsakovės direktoriaus 2017 m. spalio 24 d. įsakymą dėl ieškovo atleidimo, negrąžinti ieškovo į darbą ir spręsti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieškovui iš atsakovės kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės 17 983,11 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, 2 000 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 570,67 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė 2016 m. rugpjūčio 31 d. terminuotos darbo sutarties pagrindu dirbęs vairuotoju–ekspeditoriumi (nuo 2017 m. sausio 26 d. – tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Darbo sutarties 1.1 punkto nuostata, kad ieškovo darbovietė yra UAB „Kamida“, darbdavys gali savo nuožiūra, be atskiro darbuotojo sutikimo, nustatyti darbo funkcijų atlikimo vietą ir, esant poreikiui, ją keisti, neatitiko tarp šalių besiklosčiusių santykių, kadangi ieškovas niekada nedirbo Lietuvoje. Tokia nuostata darbdavys pridengė neteisėtą darbą Europos Sąjungos šalyse, kuriose neturi filialų ar struktūrinių padalinių, siekė išvengti valstybių, kuriose ieškovas dirbo, jurisdikcijos ir pareigos mokėti Europos Sąjungos šalių lygį atitinkantį darbo užmokestį. Siųsdama ieškovą dirbti užsienyje, atsakovė neskyrė pinigų apgyvendinimui, nesudarė sąlygų užtikrinti transporto priemonės ir jo krovinio saugumą, dėl ko ieškovas turėjo visą laiką praleisti transporto priemonėje, neturėjo laiko poilsiui. Už transporto priemonėje praleistą laiką darbdaviui atsirado pareiga mokėti papildomą atlyginimą, tačiau atsakovė darbo užmokestį skaičiavo tik už faktiškai dirbtą laiką. Be to, atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio ir dienpinigių už laiką, kuomet buvo vykstama iš (duomenys neskelbtini) į paskirties vietą (duomenys neskelbtini) ir atgal. Dėl nurodytų priežasčių susidarė prašomas priteisti įsiskolinimas. Nesudarydama tinkamų darbo sąlygų ir versdama gyventi transporto priemonės kabinoje, atsakovė fiziškai sekino ieškovą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, tačiau 2017 m. spalio 24 d. buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Ieškovas nurodė, kad darbdavio įsakyme dėl atleidimo iš darbo neįvardintas nei pats pažeidimas, už kurį ieškovas baudžiamas, nei kada jis padarytas. Darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu ieškovo grąžinimas į darbą neįmanomas dėl patirtos moralinės skriaudos ir darbo sąlygų, kurios neturi tendencijos gerėti.

2.       Atsakovė atsiliepimu (1 t., b. l. 26–33) prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad, nepaisant to, jog ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį, vėliau jis pakeitė savo valią, nenutraukė darbo santykių, toliau vykdė darbo funkcijas, dėl ko atsakovė neturėjo teisinio pagrindo darbuotojo prašymą tenkinti. Atsižvelgdama į tai, kad darbo santykiai nepasibaigė, atsakovė ieškovui siuntė raginimus atvykti į darbą ir darbo grafikus. Ieškovui piktybiškai ignoruojant geranoriškus atsakovės raginimus, 2017 m. spalio 24 d. darbo sutartis nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Tiesioginis pažeidimo nenurodymas ginčijamame įsakyme savaime nepagrindžia darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo. Ieškovas netinkamai supranta komandiruotės sąvoką, jo pozicija dėl darbo sutarties sąlygos prieštaravimo teisės aktų reikalavimams yra nelogiška. Atsakovė tinkamai apskaitė ieškovo darbo laiką, o aplinkybė, kad poilsio laiką ieškovas leido sunkvežimyje, nesudaro pagrindo šį laiką pripažinti darbo laiku. Atsakovė nurodė nesutinkanti ir su ieškovo teiginiais, kad jam nebuvo užtikrintos normalios darbo sąlygos, ieškovas buvo traumuojamas, žeminamas jo orumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu (6 t., b. l. 113–124) ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 4 103,09 Eur teisinės pagalbos ir dokumentų vertimo išlaidų atlyginimą. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi (6 t., b. l. 154–156) ištaisius rašymo apsirikimą, nurodyta patikslinta išlaidų atlyginimo suma – 4 536,75 Eur.

4.       Teismas

5.       Teismas

6.       Teismas

7.       Teismas

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu (6 t., b. l. 144–151) ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą, išskyrus jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų darbo ginčų komisijoje nepriteisimo, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais esminiais argumentais:

8.1.                        Ieškovas nei vienos dienos nėra dirbęs Lietuvoje, todėl neturi „komandiruoto darbuotojo“ statuso, kas sąlygoja atsakovės pareigą atsiskaityti pagal Europos Sąjungos šalies, kurioje ieškovas dirbo, teisės aktus.

 Išvadą, kad šalys susitarė dėl darbo teisinių santykių tęsimo, pirmosios instancijos teismas padarė neturėdamas nei vieno leistino įrodymo. Kadangi darbdavys neužtikrino savalaikio transporto priemonių, darbo ir ryšių priemonių, priimto pervežti krovinio perdavimo–priėmimo ir ieškovo parvežimo iš kitos valstybės laiku, visos darbo santykių nutraukimo procedūros užsitęsė, tačiau tai nereiškė ieškovo valios pasikeitimo. Be to, pati atsakovė neneigia, kad 2017 m. birželio 28 d. baigęs komandiruotę ieškovas grįžo į (duomenys neskelbtini) ir darbdaviui grąžino eilę jo daiktų ir dokumentų, kurie anksčiau niekada nebuvo grąžinami.

8.2.                        Teismas sprendime nenustatė konkrečios dienos, kada buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, netyrė ir nepasisakė apie tai, ar taikydamas sankcijas už tariamą darbo pareigų pažeidimą darbdavys įvertino pažeidimo sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo, ar darbdavys suteikė teisę ieškovui pasiaiškinti, nepatikrino, ar nepraleistas įstatymo nustatytas terminas taikyti pažeidimo pasekmes, nesiaiškino, kodėl atsakovė nesiuntė darbo grafikų, o vėliau ir kitos korespondencijos, ieškovo nurodytam jo atstovui, o siuntė juos adresu (duomenys neskelbtini), nors žinojo, kad ieškovas dokumentų nurodytu adresu negaus.

8.3.                        Teismas nenagrinėjo klausimo dėl darbdavio pareigos apmokėti ieškovui už darbo priemonės – automobilio ir krovinio saugojimą.

8.4.                        Teismas nemotyvavo ir teisiškai neargumentavo, kodėl ginčą sprendė remdamasis 2017 m. redakcijos, o ne 2002 m. redakcijos DK normomis, nors prašymas nutraukti darbo sutartį, dėl kurio vyksta ginčas, darbdaviui įteiktas galiojant 2002 m. redakcijos DK.

8.5.                        Teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą atlyginti vertimo išlaidas. Pareiga teikti dokumentus teko darbdaviui. Kita vertus, pateiktų dokumentų vertimų teismas nevertino, jais nesirėmė.

9.       Atsiliepimu į skundą (7 t., b. l. 3–20) atsakovė prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti įmonė, kurios pagrindinė veikla yra vežti krovinius. Atsakovė siuntė ieškovą atlikti darbo funkcijų kitoje, nei nuolatinė jo darbo vieta, vietoje, darbo laikas vienoje vietoje neviršijo 183 dienų, o komandiruotės metu jam buvo mokamas darbo užmokestis ir dienpinigiai bei kompensuotos su komandiruote susijusios išlaidos. Nors ieškovas buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo, šį prašymą jis atšaukė, todėl darbo santykiai tęsėsi. Ieškovui nepagrįstai atsisakius vykdyti darbo funkcijas, darbo sutartis su juo buvo teisėtai nutraukta DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovui savo iniciatyva nevykdžius darbo funkcijų, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Nesant ieškovo teisių pažeidimo, nėra pagrindo tenkinti ir jo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Išlaidos, kurių atlyginimas atsakovei priteistas iš ieškovo, buvo pagrįstos ir būtinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl ginčo pobūdžio ir taikytinos teisės

11.       Kaip matyti iš į bylą surinktų rašytinių įrodymų, ieškovas pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. terminuotą darbo sutartį (1 t., b. l. 35–44) buvo priimtas dirbti vairuotoju–ekspeditoriumi (1 t., b. l. 46–52; 5 t., b. l. 164–170), 2018 m. sausio 26 d. jo pareigybė pakeista į tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo (1 t., b. l. 45; 5 t., b. l. 171). Darbo sutarties 1.1 punkte buvo nurodyta, kad ieškovo darbovietė yra UAB „Kamida“, darbdavys gali savo nuožiūra, be atskiro darbuotojo sutikimo, nustatyti darbo funkcijų atlikimo vietą ir, esant poreikiui, ją keisti. Prie bylos pirmo tomo pridėtoje Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) darbo bylos medžiagoje esantys komandiruočių įsakymai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, o taip pat į bylą pateikti sąskaitos, važtaraščiai (2 t., b. l. 5–200; 3 t., b. l. 1–200; 4 t., b. l. 3–200; 5 t., b. l. 3–107), kelionės lapai (5 t., b. l. 108–163), duomenys apie dirbtą laiką ir priskaičiuotas sumas (1 t., b. l. 58, 74–78) leidžia spręsti, kad ieškovas buvo siunčiamas dirbti į užsienio valstybes. Nors ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. teikė darbdaviui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 60–62), šis prašymas nebuvo patenkintas, darbo sutartis nutraukta 2017 m. spalio 24 d. įsakymu (1 t., b. l. 57) DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Ginčas byloje kilo dėl to, ar darbdavys tinkamai įformino darbo sutarties sąlygą dėl ieškovo darbo vietos, teisingai apskaičiavo darbuotojui mokėtinas su darbo santykiais susijusias sumas, taip pat dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir darbuotojo teisės reikalauti iš darbdavio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad tarp šalių yra kilęs darbo ginčas dėl teisės.

12.       Bylos nagrinėjimo metu galioja 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-2603) 6 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta procesinių normų, reglamentuojančių darbo ginčų nagrinėjimą, įsigaliojimo taisyklė, pagal kurią iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normos taikomos ginčams, inicijuotiems iki 2017 m. liepos 1 d. Kaip matyti iš prie bylos pirmo tomo pridėtoje DGK bylos medžiagoje esančio ieškovo prašymo ir į bylą pateikto DGK sprendimo (1 t., b. l. 13–15) turinio, darbo ginčas buvo inicijuotas 2017 m. lapkričio mėn., todėl jo nagrinėjimui turi būti taikomos procedūrinės (procesinės) 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK nuostatos. Kita vertus, vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 7 straipsniu, naujojo DK nuostatos negali būti taikomos darbo santykiams, susiklosčiusiems iki kodekso įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju dalis ginčijamų veiksmų buvo atlikta iki 2017 m. liepos 1 d. (pvz., pasirašyta darbo sutartis, kurios sąlygos teisėtumas ginčijamas, taip pat skaičiuoti darbo užmokestis už ieškovo faktiškai dirbtą darbo laiką ir dienpinigiai už komandiruotėje būtą laiką, ieškovas teikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio darbdavys netenkino). Šių veiksmų teisėtumo, o kartu ir su jais siejamos neturtinės žalos atlyginimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normomis. Sprendimą dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo atsakovės vadovas priėmė 2017 m. spalio mėn., todėl šio veiksmo teisėtumas ir klausimas dėl su tuo susijusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti vertinami vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos D. K. nagrinėjant darbo ginčą, atsižvelgiant į jo specifiką, gali būti taikomos vienos redakcijos DK procedūrinės (procesinės) normos ir kitos redakcijos DK materialinės normos, taip pat toje pačioje byloje gali būti taikomos skirtingų redakcijų DK materialinės teisės normos, akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-3-44-248/2019, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-248/2019. Nors pirmosios instancijos teismas nurodytų teisinio reglamentavimo aspektų skundžiamame sprendime detaliai neaptarė, spręsti, kad teisės aktai buvo pritaikyti netinkamai ir tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą, nėra pagrindo.

Dėl darbo sutarties sąlygos teisėtumo

13.       Kaip minėta sprendimo 11 punkte, darbo sutartyje (1.1 punkte) įtvirtinta nuostata, kad ieškovo darbovietė yra UAB „Kamida“, darbdavys gali savo nuožiūra, be atskiro darbuotojo sutikimo, nustatyti darbo funkcijų atlikimo vietą ir, esant poreikiui, ją keisti. Ieškovas reikalauja šią sutarties sąlygą pripažinti negaliojančia nurodydamas, kad darbo funkcijų Lietuvos Respublikos teritorijoje jis niekada nevykdė, tokia nuostata į sutartį buvo įrašyta siekiant, jog nebūtų taikoma darbo funkcijų vykdymo vietos jurisdikcija, be pagrindo forminant komandiruotes ir netaikant ieškovui garantijų, galiojančių tose valstybėse, kuriose jis faktiškai dirbo.

14.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė akcentuoja, kad šio reikalavimo ieškovas nebuvo pareiškęs inicijuodamas ginčą DGK, todėl teismas jo negalėjo nagrinėti. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Nors 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 220 straipsnyje yra įtvirtinta privaloma išankstinė darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo ne teisme tvarka, kurios nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o priimtą ieškinį palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nagrinėjamu atveju reikšminga pripažintina aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi po to, kai DGK atsisakė nagrinėti jo prašymą (1 t., b. l. 13–15). Nors kreipdamasis į DGK ieškovas nebuvo suformulavęs reikalavimo pripažinti negaliojančia darbo sutarties sąlygą, jis reiškė reikalavimą dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo akcentuodamas, kad darbdavys darbo užmokestį ir dienpinigius skaičiavo netinkamai, nes ieškovas Lietuvos Respublikoje niekada nedirbo. Būtent šiai aplinkybei papildomai pagrįsti, t. y. įrodyti, kad jo darbo vieta buvo užsienio valstybėje, teikiant ieškinį teismui ir buvo pareikštas išvestinis reikalavimas dėl darbo sutarties 1.1 punkto pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad savarankiškas šio reikalavimo nagrinėjimas, darbo sutarčiai esant nutrauktai, nesukurtų jokių teisinių pasekmių. Šio reikalavimo patenkinimas galėtų būti reikšmingas tik tuo aspektu, kad išvada dėl ieškovo darbo vietos gali turėti įtakos sprendžiant kito ieškovo ieškinyje pareikšto reikalavimo dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo pagrįstumo klausimą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad aptariamų reikalavimų nenagrinėjimas kartu vienoje byloje neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, išankstinės neteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos įtvirtinimo teisės aktuose tikslų. Tokia išvada atitinka ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 231 straipsnio 3–4 dalių nuostatas, kad DGK sprendimas nėra apeliacijos objektas, teismas ginčą nagrinėja iš esmės, CPK 414, 417–418 straipsniais kuriamą teisinį reglamentavimą, pagal kurį teismas turi teisę vertinti tarp šalių kilusio ginčo visumą, negali būti varžomas pareikšto reikalavimo formuluotės, o taip pat CPK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog, į bylą esant sujungtiems keliems tarpusavyje susijusiems reikalavimams, iš kurių nors vieno nagrinėjimas yra priskirtas teismo kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

15.       Kita vertus, įvertinusi ieškovo argumentus dėl darbo sutarties 1.1 punkto neteisėtumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo poziciją nulėmė netinkamas sąvokos „darbovietė“ aiškinimas. Vadovaujantis darbo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos DK 95 straipsnio 1 dalimi, kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalėjo susitarti dėl dviejų būtinųjų sąlygų: darbovietės ir darbo funkcijos. Darbovietės sąvoką įstatymo leidėjas papildomai paaiškino nurodydamas, kad tai yra įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt. Kitaip tariant, darbovietės sąvoka įstatyme vartojama ne vietai, kurioje vykdomos darbo funkcijos, bet subjektui (juridiniam asmeniui ar jo struktūriniam padaliniui), su kuriuo darbuotoją sieja darbo santykiai, apibrėžti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad darbo santykiai ieškovą siejo būtent su UAB „Kamida“, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovė turi struktūrinių padalinių užsienio valstybėse, kurie galėtų būti įvardinti kaip ieškovo darbovietė. Dėl nurodytos priežasties kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas dėl sutartyje nurodytos ieškovo darbovietės neteisėtumo.

16.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijama darbo sutarties sąlyga nebuvo susitarta dėl konkrečios ieškovo darbo vietos, t. y. vietos, kur jis vykdys savo darbo funkcijas. Darbo sutartimi atsakovei suteikta teisė nustatyti ieškovo darbo funkcijų atlikimo vietą. Kaip minėta sprendimo 11 punkte, ieškovas buvo siunčiamas darbo funkcijas vykdyti užsienio valstybėse. Pats ieškovas patvirtino, kad būtent dėl tolimųjų reisų vairuotojo darbo, t. y. krovinių vežimo įvairiose Europos valstybėse, jis ir buvo sudaręs darbo sutartį bei savo prisiimtus įsipareigojimus vykdė. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad darbo funkcijų jis Lietuvos Respublikoje nevykdė, dėl ko jam nepagrįstai buvo forminamos komandiruotės ir mokami dienpinigiai, yra aktuali sprendžiant klausimą dėl atsakovės atsiskaitymo su ieškovu tinkamumo, tačiau nėra niekuo susijusi su darbo sutarties 1.1 punkto teisėtumu.

17.       Apibendrindama sprendimo 14–16 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia atmetė pagrįstai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės atsiskaitymo su ieškovu tinkamumo

18.       Kaip matyti iš darbo sutarties 3 ir 5 punktų turinio, šalys susitarė, kad ieškovas dirbs 25 val., o esant poreikiui, ir daugiau, jam bus taikoma suminė darbo laiko apskaita, mokami 50 proc. sumažinti dienpinigiai ir darbo užmokestis, kuris bus apskaičiuojamas taip: minimali mėnesinė alga * 1,3 koef. + 0,01 Eur. Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už komandiruotėje praleistą laiką dienpinigius ir už faktiškai dirbtą laiką darbo užmokestį atsakovė ieškovui apskaičiavo tinkamai, laikydamasi darbo sutarties sąlygų. Nesutikdamas su tokia išvada ieškovas apeliaciniame skunde teikia du aptariamam klausimui spręsti reikšmingus argumentus. Pirma, ieškovas nurodo, kad jis neturėjo nuolatinės darbo vietos Lietuvos Respublikoje, iš kurios būtų siunčiamas į komandiruotę, todėl jam turi būti taikomi minimalūs valstybių, kuriose jis faktiškai dirbo, standartai. Antra, ieškovas pažymi, kad į jo funkcijas įėjo ne tik vilkiko vairavimas, krovinio pakrovimas ir iškrovimas, bet ir darbdavio jam perduoto turto saugojimas. Be to, ieškovui nebuvo sudarytos sąlygos poilsio laiką leisti ne vilkiko kabinoje. Nurodytas aplinkybes ieškovas įvertino kaip pagrindą darbo užmokestį jam skaičiuoti už visą komandiruotėse praleistą laiką.

19.       Įvertinusi skundo argumentą dėl darbo santykiams su ieškovu, kaip darbo funkcijas ne Lietuvos Respublikoje vykdžiusiu darbuotoju, taikytino teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

19.1.                      Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 5 straipsnio 1 dalimi, darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje. DK 7 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo nurodyta, kad šalys gali susitarti dėl darbo santykiams taikytinos teisės. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje (1 t., b. l. 35–44) susitarimo dėl kitos valstybės, nei Lietuvos Respublika, teisės taikymo nėra, priešingai, darbo sutartyje akcentuojama, kad darbo sutarties nutraukimui, darbo ginčų nagrinėjimui bus taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Kartu pabrėžtina, kad DK 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo nurodyta, jog, darbuotojui nedirbant nuolatinio darbo nė vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė.

19.2.                      Iki

19.3.                      Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojo ir Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, priimtas įgyvendinant 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 2, 4 dalyse įtvirtinta darbdavio pareiga komandiruotam darbuotojui, atitinkančiam įstatyme nustatytus reikalavimus, užsienio valstybėje be pertraukos dirbančiam ilgiau nei 30 dienų, mokėti išmokas (įskaitant darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruotes), kurios būtų ne mažesnės, nei valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruojamas, nustatytas minimalus darbo užmokestis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats ieškovas, teikdamas nenuoseklius argumentus, viena vertus, nurodė, jog darbo santykiams turi būti taikomi užsienio valstybės standartai, kita vertus, akcentavo, kad tiek Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, tiek ir Direktyva 96/71/EB ieškovui negali būti taikomi, kadangi jo darbo pobūdis neleidžia jo vertinti kaip komandiruoto darbuotojo.

19.4.                      Kaip matyti iš ieškovo teikiamų argumentų, jis akcentuoja neturėjęs nuolatinės darbo vietos Lietuvos Respublikoje, o pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, komandiruotu darbuotoju, kuriam taikytinas įstatymas, laikomas asmuo, paprastai dirbantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųstas dirbti kitoje valstybėje narėje. Iš dalies sutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu, teisėjų kolegija pažymi, kad nuolatinės darbo vietos nebuvimą nagrinėjamu atveju nulėmė specifinis ieškovo darbo pobūdis. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta aplinkybe, kad įstatymo nuostatos nebus taikomos darbuotojams, siunčiamiems į tarnybines komandiruotes, jog komandiruojamo darbuotojo sąvoka yra speciali, taip pat įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad įstatymas yra taikomas tik tais atvejais, kai darbuotojas siunčiamas dirbti trečiojo asmens naudai arba į darbdavio padalinį atitinkamoje valstybėje, leidžia spręsti, jog darbuotojai, kurių darbo funkcijos yra susijusios su vairavimu (kurie vyksta ne į komandiruotę, bet į tarnybinę kelionę iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 216 straipsnio prasme), nelaikytini įstatymo taikymo subjektais.

19.5.                      Sprendimo 19.4 punkte pateiktą išvadą papildomai pagrindžia ir Europos Komisijos 2016 m. kovo 8 d. pateiktas pasiūlymas 2016/0070 (COD) dėl Direktyvos 96/71/EB pakeitimo. Europos Komisijos pateikto direktyvos projekto preambulės 10 punkte buvo nurodyta, kad tarptautinio kelių transporto sektoriui būdingas didelis darbo judumas, todėl pritaikyti bendro pobūdžio direktyvos šiam sektoriui praktikoje nėra galimybės, tarptautinio kelių transporto sektoriui reikalingas specialus reglamentavimas. Ši nuostata yra atkartota ir 2020 m. įsigaliosiančioje 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2018/957 dėl Direktyvos 96/71/EB pakeitimo (preambulės 15 punktas).

19.6.                      Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovo darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas pagal vienoje iš kelių užsienio valstybių, kuriose jis dirbo, galiojantį teisinį reglamentavimą.

19.7.                      Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas, ginčydamas savo, kaip komandiruoto darbuotojo, statusą, nenurodo, jog dienpinigiai jam buvo išmokėti nepagrįstai. Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 220 straipsnio 1 dalimi, dienpinigiai galėjo (o kartu ir turėjo) būti mokami tik darbuotojui, siunčiamam į komandiruotę. DK 216 straipsnyje buvo nurodyta, kad į tarnybinę kelionę siunčiamam darbuotojui kompensuojamos kelionės išlaidos. Šią nuostatą įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 patvirtintame Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos apraše buvo nurodyta, kad šios išmokos negalėjo viršyti 50 proc. darbuotojo darbo užmokesčio ir galėjo būti mokamos tik tuo atveju, jeigu darbuotojui nemokami dienpinigiai. Kartu pažymėtina ir tai, kad ieškovas neįrodinėja turėjęs kokių nors kelionės išlaidų, kurių darbdavys nebūtų atlyginęs. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad, net ir pripažinus, jog darbdavys darbo santykius turėjo įforminti ne kaip komandiruotę, bet kaip tarnybinę kelionę, tokia išvada nesukurtų teisės ieškovui reikalauti iš atsakovės didesnių išmokų, nei jis gavo.

20.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamai apskaityto ieškovo darbo laiko. Ieškinyje ieškovas pateikė mokėtinų sumų už 2016 m. spalio mėn. apskaičiavimą. Ieškovas nurodė, kad jam be pagrindo nebuvo fiksuojamas darbo laikas 2016 m. spalio 19–20 d., kai jis vyko į (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip matyti iš prie bylos pirmo tomo pridėtoje DGK medžiagoje esančio ieškovo pasirašyto darbdavio 2016 m. spalio 21 d. įsakymo, o taip pat byloje esančio kelionės lapo (5 t., b. l. 159–162) turinio, ieškovo kelionė iš Lietuvos prasidėjo būtent 2016 m. spalio 21 d. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad ieškovas įrodė teisę gauti darbo užmokestį ir dienpinigius už nurodytas dienas (ieškovo nurodoma bendra suma – 257 Eur), nėra pagrindo. Kartu pažymėtina, kad į ieškovo nurodomą bendrą už 2016 m. spalio mėn. mokėtiną 1 498,42 Eur sumą yra įtraukta ir 314 Eur dienpinigių suma, kurių dydį darbdavys pripažino (1 t., b. l. 53). Kita vertus, skaičiuodamas mokėtiną darbo užmokestį ieškovas nepagrįstai nurodė tiek sumą, kuri jam turėtų būti mokama pagal darbo sutartį, jeigu jis būtų dirbęs 21 darbo dieną (316,68 Eur) (kodėl tokia teoriškai apskaičiuota suma už laiką, kurį ieškovas nedirbo arba kuri dubliuoja jo nurodomą faktiškai dirbtą laiką, turėtų būti jam išmokėta, iš ieškinio turinio nėra aišku), tiek ir jo nurodomą sumą už 10 dienų nuo 2016 m. spalio 21 d. iki mėnesio pabaigos (610,74 Eur). Tokiu pačiu principu mokėtinas sumas ieškovas skaičiavo ir už 2016 m. lapkričio – 2017 m. birželio mėn. Nors ieškovas nurodė, kad darbo užmokestis ir dienpinigiai jam turėjo būti skaičiuojami ir už vykimo į komandiruotes bei grįžimo iš jų dienas, tačiau, kaip matyti iš prie bylos pirmo tomo pridėtos DGK bylos medžiagos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pateikti duomenys apie ieškovo dirbtas dienas atitinka darbdavio įsakymuose dėl ieškovo siuntimo į komandiruotes, su kuriais jis buvo pasirašytinai supažindintas, užfiksuotus duomenis. Šios aplinkybės apeliaciniu skundu nėra ginčijamos.

21.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovo darbo laikas buvo apskaitomas pagal jo vairuotame vilkike buvusio tachografo duomenis. Atsakovė taip pat pateikė duomenis apie priskaičiuotų sumų (darbo užmokesčio ir dienpinigių) išmokėjimą ir/ar įskaitymą (1 t., b. l. 53; 6 t., b. l. 96–108). Prie bylos pirmo tomo pridėtoje DGK bylos medžiagoje taip pat užfiksuoti ir duomenys apie ieškovo prašymu jam suteiktas kasmetines atostogas.

22.       Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės įrodinėja tik aplinkybę, kad darbo laiku turi būti pripažįstamas ne tik laikas, kurį ieškovas vairavo vilkiką bei dalyvavo krovinių pakrovime ir iškrovime, bet ir visas kitas jo komandiruotėje praleistas laikas, kadangi ieškovas buvo atsakingas už jam perduotą vilkiką ir jame buvusį krovinį, kuriuos turėjo saugoti be pertraukų. Kitaip tariant, ieškovas įrodinėja, kad darbo funkcijas jis vykdė 24 val. per parą 7 d. per savaitę. Tokį skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Toks darbo laiko režimas ne tik neleistinas pagal teisės aktų reikalavimus, bet ir neatitiko nei darbo sutarties, nei darbo laiko apskaitos dokumentų turinio. Darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai bei šių santykių įforminimas negalėjo kelti ieškovui jokių abejonių dėl to, kad darbo laiku bus pripažįstamas tik tiesioginių vairuotojo darbo funkcijų vykdymas. Kaip procesiniuose dokumentuose pripažino pats ieškovas, darbdavys neleido tachografe fiksuoti jam perduoto turto saugojimo laiko. Ieškovas taip pat neįrodinėjo, kad egzistavo susitarimas su darbdaviu dėl darbo užmokesčio už šį laiką mokėjimo. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovas negalėjo tikėtis egzistuojant susitarimui su darbdaviu dėl papildomų funkcijų vykdymo tuo laiku, kai tiesioginės vairavimo funkcijos nevykdomos.

23.       Įvertinusi ieškovo argumentą, kad jis privalėjo prižiūrėti turtą, už kurį buvo atsakingas, teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, aplinkybė, kad ieškovui nebuvo sudarytos galimybės užtikrinti jam patikėto turto saugumą, jai pasitvirtinus, galėtų būti vertintina kaip paneigianti ieškovo materialinės atsakomybės už jam patikėto turto praradimą sąlygas (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 246 straipsnis, 253 straipsnio 1 punktas, 256 straipsnio 1 dalis), tačiau nesukuria teisės pačiam darbuotojui nuspręsti, kad jis dirbs visą komandiruotėje praleistą laiką. Antra, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad darbdavys reikalavo, jog ieškovas darbo funkcijas vykdytų be pertraukų. Kita vertus, ieškovas taip pat neįrodinėjo aplinkybės, kad jis būtų kėlęs klausimą dėl to, kokiu būdu turi būti užtikrinamas krovinio ir vilkiko saugumas jo poilsio laiku. Trečia, ieškovo pozicijos nepagrįstumą patvirtina ir faktas, kad vykdyti darbo funkcijas kelis mėnesius be jokios pertraukos yra fiziškai neįmanoma. Vien aplinkybė, kad ieškovas miegodavo transporto priemonėje, ar ja naudojosi kaip gyvenamąja patalpa, nereiškia, jog tuo metu jis vykdė darbo funkcijas. Ketvirta, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovas reikalavo, jog darbdavys atlygintų jam su buvimu komandiruotėje susijusias išlaidas, kad jis negalėjo savo asmeniniams poreikiams naudoti jam už buvimą komandiruotėje skaičiuojamų dienpinigių. Kitaip tariant, iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad darbdavys reikalavo, jog ieškovas visą laiką (įskaitant nakvynes) praleistų transporto priemonėje, tokį reikalavimą siedamas su darbuotojo pareiga užtikrinti jam patikėto turto saugumą. Penkta, ieškovas į komandiruotę vyko ne vieną kartą, jis pasirašinėjo įsakymuose dėl komandiruotės, darbo užmokestį gaudavo pagal tachografo duomenis, t. y. žinojo, kad darbdavys nevertina jo buvimo transporto priemonėje nevykdant tiesioginių darbo funkcijų kaip darbo laiko, ir nereiškė dėl to darbdaviui jokių pretenzijų. Savo versiją dėl teisės aktų reikalavimų, faktinio šalių susitarimo ir besiklostančios tarpusavio santykių praktikos neatitinkančio darbo laiko, o kartu ir darbo užmokesčio skaičiavimo, darbuotojas išreiškė tik kilus ginčui dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, praėjus penkiems mėnesiams po to, kai grįžo iš paskutiniosios komandiruotės. Nurodytų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmesti ieškovo reikalavimą dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo

24.       Kaip minėta sprendimo 11 punkte, darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2017 m. spalio 24 d. įsakymu (1 t., b. l. 57) DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Kaip nurodė darbdavys, ieškovo darbo pareigų pažeidimu jis įvardijo neatvykimą į darbą po to, kai 2017 m. birželio 25 d. ieškovas grįžo iš paskutinės komandiruotės. Ieškovas šio darbdavio veiksmo neteisėtumą grindė dviem argumentais: pirma, ieškovas neprivalėjo eiti į darbą, nes buvo pateikęs darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį, kurį darbdavys privalėjo tenkinti; antra, darbdavys nesilaikė darbo sutarties nutraukimo tvarkos, kadangi tinkamai nepareikalavo ieškovo pasiaiškinimo, įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė ieškovo padaryto pažeidimo.

25.       Įvertinusi ieškovo argumentus dėl jo teikto prašymo nutraukti darbo sutartį, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

25.1.                      Kaip minėta sprendimo 11–12 punktuose, prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 60–62) ieškovas darbdaviui teikė 2017 m. gegužės 31 d., todėl jis, o kartu ir darbdavio veiksmai, susiję su prašymu, turi būti vertinami taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK.

25.2.                      Iki

25.3.                      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš darbuotojo pateikto prašymo turinio (1 t., b. l. 60–62), jis nenurodė pageidaujamos darbo sutarties nutraukimo datos. Kita vertus, atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad darbdavys būtų reikalavęs pateiktą prašymą patikslinti arba išsprendęs prašymą ir jį atmetęs dėl jo turinio trūkumų. Darbdavys, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, šio prašymo nesprendė.

25.4.                      Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija vertina atsakovės atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytą argumentą, kad ieškovas tęsė darbo santykius po to, kai suėjo įspėjimo terminas. Įstatyme yra nustatytas minimalus įspėjimo terminas. Teisės aktai netrukdo darbuotojui įspėti darbdavį prieš ilgesnį laiko tarpą. Darbdavys nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad darbuotojas darbo sutarties nutraukimo datą siejo su įstatyme įtvirtintu terminu, o ne su komandiruotės, į kurią jis buvo išsiųstas, pabaiga. Esant abejonėms, darbdavys privalėjo šią aplinkybę išsiaiškinti ir priimti sprendimą dėl pateikto prašymo, tačiau to nepadarė.

25.5.                      Kaip nepagrįsta vertintina ir teismo išvada, kad įstatyme nustatytas įspėjimo terminas baigėsi 2017 m. birželio 14 d. Skirtingai nei nurodoma skundžiamame teismo sprendime, įspėjimo terminas pagal įstatymą buvo skaičiuojamas ne kalendorinėmis, bet darbo dienomis. Ieškovui prašymą pateikus 2017 m. gegužės 31 d., 14 darbo dienų terminas suėjo 2017 m. birželio 20 d.

25.6.                      Kaip teisingai nurodė ieškovas, vėlesnius jo veiksmus nulėmė darbo santykių specifika ir aplinkybė, kad ieškovas buvo komandiruotėje užsienio valstybėje, kuri turėjo baigtis už kelių dienų. Vien aplinkybė, kad ieškovas baigė vykdyti pradėtą funkciją, negali būtų vertinama kaip patvirtinanti jo valią atšaukti darbdaviui pateiktą prašymą ir tęsti darbo santykius.

25.7.                      Atsakovės nurodytos aplinkybės dėl to, kad ieškovas pakeitė savo nuomonę, nepatvirtina jokie į bylą pateikti įrodymai. Darbdavys, jokiais objektyviais įrodymais neužfiksavęs darbuotojo valios pasikeitimo, prisiėmė riziką, kad, kilus ginčui, jo veiksmai nesprendžiant ieškovo pateikto prašymo bus pripažinti neteisėtais. Kartu pažymėtina, kad ir vėlesni ieškovo veiksmai nesukūrė darbdaviui pagrindo tikėtis, jog ieškovas ketina tęsti darbo santykius. Atsakovė neginčijo ieškovo nurodytos aplinkybės, kad grįžęs iš komandiruotės ieškovas grąžino darbdaviui vairuotojo liudijimą, be kurio vykdyti darbo funkcijas nebuvo galima (prie bylos pirmo tomo pridėtoje DGK bylos medžiagoje užfiksuotas atsakovės atstovės patvirtinimas, kad dokumentą ji gavo 2017 m. birželio 28 d. ir pretenzijų neturi). Jau kitą dieną ieškovas raštu pareikalavo, kad darbdavys su juo atsiskaitytų (6 t., b. l. 5–6), nurodydamas, jog atsakymas turi būti siunčiamas jį atstovaujančiam advokato padėjėjui. Prie bylos pirmo tomo pridėtoje DGK bylos medžiagoje užfiksuotas darbdavio pateiktas 2017 m. liepos 10 d. atsakymas. DGK buvo pateiktas ir ieškovo atstovo atsakovei adresuotas 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas, kuriame akcentuojamas ieškovo teisių pažeidimas bei reikalaujama pateikti darbo sutarties nutraukimą patvirtinančio dokumento kopiją ir kitus ieškovui reikalingus dokumentus. Atsakydama į prašymą atsakovė 2017 m. rugpjūčio 22 d. pateikė ieškovo atstovo reikalautus duomenis apie ieškovui iki 2017 m. birželio mėn. pabaigos skaičiuotą darbo užmokestį ir dienpinigius, kurie galutinai išmokėti 2017 m. liepos 14 d. Atsakovė nepateikė nei duomenų apie darbo sutarties nutraukimą, nei pozicijos dėl darbo santykių statuso, nors iš pateikto užklausimo negalėjo nesuprasti, kad darbuotojas darbo santykius vertina kaip pasibaigusius, bei reikalauja vykdyti įstatyme įtvirtintą įpareigojimą tenkinti jo pateiktą prašymą.

26.       Apibendrindama sprendimo 25 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad darbuotojo 2017 m. gegužės 31 d. įspėjimas apie darbo santykių nutraukimą, 2017 m. birželio 28 d. reikalavimas atsiskaityti ir nuoseklus pozicijos, kad darbo santykiai yra nutrūkę, teikimas sąlygojo darbdavio pareigą nutraukti darbo santykius iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu ir darbuotojo teisę nebevykdyti darbo funkcijų. Vien pareigos vykdyti darbo funkcijas išnykimas paneigia darbdavio vėlesnių veiksmų, konstatuojant šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą, teisėtumą. Apeliacinio skundo argumentą, kad darbo sutarties nutraukimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu turi būti pripažintas neteisėtu, papildomai patvirtina ir šios reikšmingos aplinkybės:

26.1.                      Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, iš darbdavio veiksmų nėra aišku, už kokį bei kada įvykusį pažeidimą darbuotojas atleistas iš darbo. Nors atsakovė teikdama apeliacinį skundą dėl pirmą kartą išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme priimto 2018 m. birželio 26 d. sprendimo (6 t., b. l. 13–22) nurodė pateikusi ieškovo atstovui 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštą (6 t., b. l. 37–38), kuriame akcentavo darbo santykių su ieškovu nenutraukusi, reikalaujanti, kad ieškovas atvyktų į darbą, darbdavio elgesio nenuoseklumą patvirtina tiek faktas, jog šis dokumentas nebuvo teikiamas nei su atsiliepimu į ieškovo DGK teiktą prašymą, nei su atsiliepimu į ieškinį, prie dokumento nebuvo pridėti nei jo išsiuntimą, nei įteikimą patvirtinantys įrodymai, tiek ir aplinkybė, kad reikalavimus atvykti į darbą, kartu su pridedamais darbo grafikais, atsakovė nurodė siuntusi jai žinomu ieškovo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) adresu, nei apie šių raštų išsiuntimą, nei apie inicijuotą bei vėliau įgyvendintą darbo sutarties nutraukimo procedūrą neinformavo ieškovo atstovo, į bylą neteikė duomenų apie tai, kaip buvo fiksuojamas ieškovo darbo ir poilsio laikas 2017 m. liepos mėn., kai iš ieškovo nebuvo reikalaujama vykdyti darbo funkcijų.

26.2.                      Net jeigu darbdavys ir buvo sudaręs ieškovui 2017 m. rugpjūčio mėn. darbo grafiką, kurį tvirtino siuntęs ieškovui su 2017 m. liepos 11 d. raštu, ieškovui neatvykus į darbą ir jo atstovui atsiuntus sprendimo 25.7 punkte nurodytą raštą, kuriuo reikalaujama pateikti darbo sutarties nutraukimą patvirtinančius dokumentus, atsakovė per 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 58 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą 1 mėn. terminą nepriėmė sprendimo nutraukti darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Byloje taip pat nėra duomenų ir dėl to, kad darbdavys būtų reikalavęs ieškovo atvykti į darbą 2017 m. rugsėjo mėn.

26.3.                      Šiuo aspektu reikšminga pripažintina aplinkybė, susijusi su ieškovo darbo specifika. Kaip matyti iš prie bylos pirmo tomo pridėtų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kai ieškovas nevykdavo į komandiruotę, jam buvo fiksuojamos atostogos arba poilsio laikas. Kitaip tariant, darbdavys darbo santykius organizavo taip, kad darbo funkcijų ne komandiruotės metu ieškovas nevykdydavo. Dėl nurodytos priežasties darbo grafiko nesudarymas ir reikalavimo vykti į komandiruotę nepateikimas negali būti vertinamas kaip pareigos atvykti į darbą visą darbo dieną nevykdymas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme. Kaip minėta sprendimo 16 punkte, darbuotojas neturėjo konkrečios darbo funkcijų vykdymo vietos, o darbdavys neįrodinėjo fakto, kad buvo sudaręs 2017 m. rugsėjo mėn. darbo grafiką, priėmęs įsakymą dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę ar kitokiu būdu reikalavęs, jog ieškovas 2017 m. rugsėjo mėn. vykdytų darbo funkcijas.

26.4.                      Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė 2017 m. spalio 11 d. siuntusi ieškovui reikalavimą 2017 m. spalio 20 d. atvykti į darbą. Ši aplinkybė, nesant jokių duomenų apie darbo laiko apskaitos fiksavimą, įsakymų dėl komandiruočių priėmimą, darbo grafiko sudarymą, leidžia spręsti, kad ir laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 19 d. darbdavys nereikalavo iš darbuotojo vykdyti darbo funkcijų. Kadangi 2017 m. spalio 21–22 d. buvo savaitgalis, ginčijamas įsakymas dėl darbo santykių nutraukimo buvo priimtas 2017 m. spalio 24 d., galima spręsti, kad darbdavys ieškovo darbo pareigų pažeidimu pripažino jo neatvykimą į darbą 2017 m. spalio 20 d. ir 23 d.

26.5.                      Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo ieškovas, vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra pripažįstamas neatvykimas į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių. DK 58 straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad priežasčių svarbai išsiaiškinti darbdavys turi pareikalauti darbuotojo pasiaiškinimo. Nagrinėjamu atveju šių procedūrinių reikalavimų darbdavys nevykdė, net nesiaiškino, ar darbuotojui pranešimas apie pareigą atvykti į darbą buvo įteiktas laiku (t. y. iki 2017 m. spalio 23 d.). Reikalavimo įteikimo momentą patvirtinančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Akcentuotina ir tai, kad darbdavys turėjo galimybę dokumentus operatyviai įteikti ieškovo atstovui, tačiau šia galimybe nesinaudojo. Tokie darbdavio veiksmai patvirtina jo elgesio formalumą. Žinodamas, kad darbuotojas yra iniciavęs darbo santykių nutraukimą ir vertina darbo santykius kaip pasibaigusius, pats neįvykdęs jam tenkančios pareigos šį faktą įforminti, darbdavys atliko formalius veiksmus, nukreiptus ne į darbo santykių tęstinumą, bet į nebeegzistuojančios darbuotojo pareigos atvykti į darbą pažeidimo užfiksavimą.

27.       Sprendimo 26 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bei ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo 2017 m. spalio 24 d. dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo patenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

28.       Nors darbdavio 2017 m. spalio 24 d. įsakymo dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo teisėtumas buvo vertinamas pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK nuostatas, o šios redakcijos DK 218 straipsnyje nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu paprastai lemia darbuotojo grąžinimą į darbą, o, nesant galimybės grąžinti į darbą, darbo sutartis pripažįstama nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, darbuotojui priteisiamas jo vidutinis darbo užmokestis, nagrinėjamoje byloje sprendžiamos situacijos specifiką lemia aplinkybė, jog, darbdaviui tinkamai įvykdžius sprendimo 25 punkte aptartą pareigą nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu, darbo santykiai būtų pasibaigę iki naujos redakcijos DK įsigaliojimo. Kad tokia aplinkybė (faktas, jog nesant pažeidimo darbo santykiai būtų nutrūkę iki 2017 m. liepos 1 d.) pripažintina pagrindu neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes vertinti taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018. Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio normų paskirtis buvo kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. 2011 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, tuo atveju, jeigu darbuotojas reikalauja nutraukti darbo sutartį jo prašymu, o darbdavys, nepagrįstai tokio prašymo nepatenkinęs, atleidžia darbuotoją iš darbo už pravaikštas, darbo santykiai turi būti pripažinti nutrūkusiais teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, tačiau konstatuoti priverstinės pravaikštos nėra pagrindo. Darbuotojas nedirbo ne dėl to, kad darbdavys jį neteisėtai atleido iš darbo, bet dėl to, jog pats iniciavo darbo santykių nutraukimą pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 127 straipsnio 1 dalį ir įgijo teisę neiti į darbą bei šia teise pasinaudojo. Dėl nurodytos priežasties ginčas vertintinas tik kaip kilęs dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija pripažįsta pagrindu konstatavus, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai, darbo santykius pripažinti pasibaigusiais teismo sprendimu nuo jo priėmimo dienos, o skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

29.       Ieškovas taip pat reikalauja priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kaip minėta sprendimo 12 punkte, žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant teisės normas, galiojusias veiksmų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas, atlikimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 246 straipsnyje, 250 straipsnyje, tiek ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 151 straipsnyje įtvirtinta darbdavio pareiga atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą, jeigu nustatomos šios iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė, šalis siejantys darbo santykiai ir neteisėtų veiksmų ryšys su vykdomomis iš darbo santykių kylančiomis pareigomis.

30.       Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad jam buvo sudarytos netinkamos darbo sąlygos, reikalaujama visą laiką būti transporto priemonėje, mokamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis darbo užmokestis. Šiuos ieškovo argumentus bei su jais susijusius reikalavimus pripažinti negaliojančia darbo sutarties sąlygą ir priteisti papildomas su darbo santykiais susijusias sumas atmetus kaip nepagrįstus, spręstina, kad byloje nebuvo įrodytas neteisėtų darbdavio veiksmų, kaip materialinės atsakomybės taikymo sąlygos pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK, egzistavimo faktas. Nesant neteisėtų veiksmų nėra pagrindo spręsti, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala ir jis turi teisę į žalos atlyginimą.

31.       Nors šiuo sprendimu buvo konstatuotas neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo faktas, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ne bet koks darbuotojo teisių pažeidimas sukuria sąlygas priteisti darbuotojui iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimą. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovo teisių pažeidimas, susijęs su netinkamu darbo santykių nutraukimo įforminimu, yra pašalintas pakeičiant ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą bei konstatuojant, kad jis nepadarė pravaikštos ar kito darbo pareigų pažeidimo. Kaip minėta sprendimo 28 punkte, pats darbuotojas iniciavo darbo santykių nutraukimą, todėl neteisėti darbdavio veiksmai negali būti siejami su pajamų praradimu ar ieškovo socialinio statuso pokyčiais. Ieškovas taip pat neįrodinėjo aplinkybės, kad darbdavio parinktas darbo sutarties nutraukimo pagrindas turėjo kokios nors įtakos jo galimybėms įsidarbinti, bendravimui su artimaisiais ar aplinkiniais, jog kam nors iš su juo bendraujančių asmenų buvo žinoma apie darbdavio ieškovui reiškiamus kaltinimus ir tai nulėmė neigiamus ieškovo išgyvenimus. Nurodytų aplinkybių visuma ieškovo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą leidžia vertinti kaip formalų. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurios nekompensuoja fakto apie neteisėtus darbdavio veiksmus konstatavimas ir darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimas. Nurodytų aplinkybių visuma sąlygoja skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas aptariamas ieškovo reikalavimas, pagrįstumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos (1 t., b. l. 79–80, 84–85; 6 t., b. l. 3–4, 39, 70–73, 92–94, 134–140), ieškovė pateikė duomenis apie 5 303,08 Eur išlaidas, susijusias su darbo ginčo nagrinėjimu. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dalis šių išlaidų (1 199,99 Eur) yra susijusi su ginčo nagrinėjimu DGK, todėl, vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 217 straipsnio 3 dalimi, negali būti skirstoma, ir atsakovei iš ieškovės buvo priteistas 4 103,09 Eur išlaidų atlyginimas. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi (6 t., b. l. 154–156) ištaisydamas sprendime padarytą aritmetinę klaidą nurodė, kad su ginčo nagrinėjimu DGK susijusių išlaidų suma sudarė 766,33 Eur, todėl bendrą atlygintinų išlaidų sumą padidino iki 4 536,75 Eur.

33.       Ginčo dėl to, kad atstovavimo DGK išlaidos atsakovei neturi būti atlyginamos, taip pat dėl to, jog ginčą nagrinėjant teisme atsakovės išlaidos sudarė 4 536,75 Eur, nėra. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų išlaidas patvirtinančių dokumentų ((1 t., b. l. 79–80, 84–85; 6 t., b. l. 3–4, 39, 70–73, 92–94, 134–140), atsakovė sumokėjo 90 Eur žyminį mokestį už byloje teiktą apeliacinį skundą dėl pirmą kartą bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme priimto 2018 m. birželio 26 d. sprendimo, turėjo 1 663,75 Eur dokumentų vertimo išlaidų ir 2 873 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad dokumentų vertimo išlaidų atlyginimas atsakovei buvo priteistas nepagrįstai, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčą iniciavo būtent ieškovas. Gindamasis nuo pareikšto reikalavimo darbdavys teikė teismui dokumentus, patvirtinančius darbuotojo vykdytų darbo funkcijų pobūdį ir apimtis. Kadangi dalis dokumentų buvo surašyta nevalstybine kalba, vadovaujantis CPK 198 straipsnio 2 dalimi, atsakovei teko pareiga parengti ir pateikti teismui šių dokumentų vertimus. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina šių išlaidų būtinumą. Priešinga išvada lemtų esminį atsakovės teisių teikti į bylą įrodymus suvaržymą.

34.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės turėtos atstovavimo išlaidos negali būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių priteistinų dydžių. Atsakovės atstovas 2018 m. antrąjį ketvirtį teikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 26–33), penkis prašymus (1 t., b. l. 73, 79–80, 86–87; 2 t., b. l. 3–4; 6 t., b. l. 3–4), dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose (1 t., b. l. 70–71, 81–82; 6 t., b. l. 10–11), kurių bendra trukmė sudarė beveik dvi valandas (viename posėdyje dalyvavo advokato padėjėjas). Maksimali atlygintinų išlaidų suma už šiuos veiksmus apskaičiuojama taip: (2,5 + 0,1 * 5 + 0,2 * 80 proc.) * 884,80 Eur = 4 070,08 Eur (Rekomendacijų 5, 7, 8.2, 8.17, 8.19, 9 punktai). 2018 m. trečiąjį ketvirtį atsakovės atstovas teikė apeliacinį skundą (6 t., b. l. 27–35), atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą (6 t., b. l. 50–62). Maksimali atlygintinų išlaidų suma už šiuos veiksmus apskaičiuojama taip: (1,7 + 1,3) * 895,20 Eur = 2 685,60 Eur (Rekomendacijų 7, 8,10–8,11 punktai). 2018 m. ketvirtąjį ketvirtį atsakovės atstovas teikė teismui vieną prašymą (6 t., b. l. 70–71), už kurį gali būti skaičiuojama 92,67 Eur (0,1 * 926,70 Eur) suma (Rekomendacijų 7, 8,17 punktai). 2019 m. pirmąjį ketvirtį atsakovės atstovas teikė teismui tris prašymus (6 t., b. l. 92, 95, 97–98), dalyvavo teismo posėdyje (6 t., b. l. 109–110), kurio trukmė viršijo 1 val. Maksimali atlygintinų išlaidų suma už šiuos veiksmus apskaičiuojama taip: (0,1 *3 + 0,1) * 935,70 Eur = 374,28 Eur (Rekomendacijų 7, 8.17, 8.19 punktai). Bendra atlygintinų išlaidų suma galėtų sudaryti 7 222,63 Eur (4 070,08 Eur + 2 685,60 Eur + 92,67 Eur + 374,28 Eur). Taip pat pažymėtina, kad byloje ne tik buvo atlikta daug įvairaus pobūdžio veiksmų, bet ir buvo reiškiami savarankiški specifinio pobūdžio reikalavimai, gynimasis nuo šių reikalavimų sąlygojo specialių žinių poreikį, patvirtinantį atstovavimo išlaidų pagrįstumą.

35.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančia darbo sutarties sąlygą, priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįsti ir patenkinus tik reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis spręstina, kad byla buvo išnagrinėta santykiu 75/25 atsakovės naudai, todėl atsakovei iš ieškovės priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažinama iki 3 402,56 Eur (4 536,75 Eur * 75 proc.). Ši išvada pripažintina pagrindu pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį (6 t., b. l. 154–156), kuria taisant rašymo apsirikimą buvo patikslinta atsakovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės prašymas priteisti išlaidų, susijusių su prašymo ištaisyti rašymo apsirikimą surašymu, buvo atmestas Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi nurodant, jog išlaidos susidarė ne dėl ieškovo kaltės ir neturi būti skirstomos. Atsakovė tokios pirmosios instancijos teismo išvados neginčijo, todėl spręsti šių išlaidų paskirstymo klausimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindo.

36.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 968 Eur atstovavimo išlaidų (7 t., b. l. 41–44). Maksimali atlygintina atstovavimo išlaidų už 2019 m. antrąjį ketvirtį pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma apskaičiuotina taip: 1,3 * 970,30 Eur = 1 261,39 Eur, todėl atsakovės išlaidos negali būti vertinamos kaip nepagrįstos. Vadovaujantis sprendimo 35 punkte nurodyta proporcija, atsakovei iš ieškovo priteisiamas 726 Eur (968 Eur * 75 proc.) atstovavimo išlaidų atlyginimas.

37.       Teismų turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, neskirstomos, nes jų suma neviršija minimalios teisės aktuose nustatytos ribos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

Klausimą išspręsti iš esmės, pripažinti neteisėtu ieškovo S. K. atleidimą iš darbo 2017 m. spalio 24 d. dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

Darbo sutartį, sudarytą tarp ieškovo S. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida“, pripažinti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“, juridinio asmens kodas 300519806, iš ieškovo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą sumažinti nuo 4 536,75 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt šešių eurų 75 ct) iki 3 402,56 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų dviejų eurų 56 ct).

Kitą Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“, juridinio asmens kodas 300519806, iš ieškovo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 726 Eur (septynių šimtų dvidešimt šešių eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.