Administracinė byla Nr. P-54-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. E. E. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT pateikti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsnio 1 dalį per teismo nustatytą terminą (b. l. 1–4).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 98–105). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 111–114).

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 124–132).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu NŽT, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėtų statybų valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). NŽT motyvavo Sprendimą tuo, kad tuo pačiu klausimu Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 jau yra priėmęs sprendimą (įsiteisėjo 2016 m. kovo 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, formalus ir fiktyvus ar neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje ir dėl to, kad pareiškėjo ginčijamas NŽT Sprendimas atitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

III.

Pareiškėjas G. E. E. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 136–140).

Pareiškėjas nurodo, kad procesas administracinėje byloje turėtų būti atnaujintas, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Pareiškėjas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas pastebi, kad minėtos teismo nutarties 32–36 punktai niekaip neprisideda prie vienokio ar kitokio bylos išsprendimo, 37 punkte pateiktos įrodymų vertinimo taisyklės, nepasisakant teisingai ar klaidingai buvo įvertinti konkretūs įrodymai, taip pat niekaip nepadeda teisingai išspręsti bylą. Pasak pareiškėjo, taip pat visiškai nemotyvuotas ir nutarties 38 punktas, nes nenurodyta nei vienas apeliacinio skundo pagrindinis ar šalutinis argumentas, kurį teisingai išsprendė apeliacinės instancijos teismas, o nutarties 39–43 punktuose taip pat nėra nieko, kas bent kaip galėtų įtakoti nutarties rezoliucinę dalį, nemotyvuojama, ko siekiama po kelis kartus tuos pačius teiginius atkartojant aptariamoje nutartyje.

Pareiškėjo nuomone, teismas labai gerai matė, kad civilinėje byloje nėra nei vieno tapataus reikalavimo su skunde nurodytais klausimais, todėl bendrosios kompetencijos teismas minėtoje civilinėje byloje nesprendė nei vieno klausimo, kurie dabar iškelti skunde ir, dar daugiau, minėtoje civilinėje byloje NŽT net nebuvo atsakovu. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nemotyvuotai atleido NŽT nuo skundo tyrimo jos kompetencijai priskirtais klausimais, taip pat nemotyvavo, kodėl šiuo atveju taikytinas VAĮ 23 straipsnio 6 dalis, jei pats teismas nustatė, kad jokie teismai nei vieno klausimo, išvardinto skunde, nenagrinėjo. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia situacija laikytina aiškiai korupcine (byla sąmoningai buvo sprendžiama neteisingai). Pareiškėjas tai pat nurodo, kad teismo nutarties 44 punkte nemotyvuojama, kuo konkrečiai neįtikino kiti pareiškėjo skundo argumentai.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu 

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, numatančią, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą. Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 42 punkte nustatė, kokius klausimus išnagrinėjo Panevėžio miesto aplinkės teismas, taip pat teismas žinojo, kokie klausimai buvo iškelti pareiškėjo skunde. Pareiškėjo nuomone, teismas matė, kad nei vienas skunde iškeltas klausimas nesutampa su teismo jau išnagrinėtais klausimais, tačiau vis tiek tvirtinama, kad skunde keliami klausimai jau išnagrinėti teismo. Pasak pareiškėjo, esminis šios materialiosios teisės normos pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas nustatęs faktines aplinkybes, neleidžiančias šia norma jų kvalifikuoti, pasielgia priešingai – be jokių motyvų kvalifikuoja šia norma nenustatytas aplinkybes ir priima neteisėtą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad teismas vienareikšmiškos teisės normos prasmę išaiškino netinkamai ir tai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 157–158).

Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, pareiškėjo nuomone, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, NŽT nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išsamiai ir objektyviai išnagrinėta, įvertintos visos byloje pateiktos faktinės aplinkybės. NŽT pastebi, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams.

Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, pareiškėjo nuomone, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, NŽT pažymi, kad teismai ne pirmą kartą nagrinėja pareiškėjo ieškinius bei skundus tais pačiais pagrindais ir keliamais reikalavimais. NŽT nuomone, pareiškėjo reikalavimai yra analogiški jau išnagrinėtose administracinėse bei civilinėse bylose, kuriose išspręstas teisminis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. gegužės 9 d.  nutartį, administracinė byla Nr. A-1854-624/2018  buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėjo G. E. E. prašymas yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d.  nutarties turinys patvirtina, kad teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją aptarė. Toliau nuosekliai atsakydamas į  pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teismas rėmėsi administracinių teismų praktika dėl įrodymų viseto byloje vertinimo ir teismo pareigos juos ištirti. Teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, savo sprendime atsakė į pagrindinius byloje iškilusius klausimus, todėl kolegija nematė pagrindo konstatuoti teismo šališkumą.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. 

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d.  nutartyje pasisakė  ir dėl apelianto argumentų, ar nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Galiausiai, jau pats G. E. E. nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik jam teismo išdėstyti motyvai nėra priimtini.

Dėl G. E. E. prašyme išdėstytų teiginių, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ne dėl visų jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartyje, netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatas, liečiančias viešojo administravimo institucijos galimybę atsisakyti nagrinėti piliečio skundą, kai tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad G. E. E. nagrinėjamu atveju iš esmės nesutinka su tuo, kad klausimas, kuriuo jis atsakovo prašė priimti sprendimą yra tas pats, dėl kurio anksčiau yra priėmę sprendimus bendrosios kompetencijos teismai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, keldamas administracinį ginčą, iš esmės siekė ginčyti jo kaimynystėje esančio valstybinio žemės sklypo naudojimo teisėtumą. Būtent tokio pobūdžio ginčas buvo spręstas ir Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtoje  administracinėje byloje Nr. I-799-283/2016, kuri užbaigta įsiteisėjusiu 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu. Naujų faktinių duomenų, galinčių turėti esminės įtakos šio klausimo sprendimui  iš naujo pareiškėjas atsakovui nepateikė, todėl nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai taikyta Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis . Šio išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad atsakovas skundžiamame 2016 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-2398-(9.5.) nurodė tik bendrosios kompetencijos teismų sprendimus civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime yra aptaręs tiek civilinius, tiek administracinius pareiškėjo ginčus su atsakovu, jie minėti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Darytina išvada, kad visi G. E. E. nurodyti argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo, yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtos teisės normos aiškinimo bei taikymo. Ši nuomonė teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos proceso atnaujinimui.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. E. E. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl situacijos byloje vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad G. E. E. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, G. E. E. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. E. E. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018 pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.