Pranešėjas Viktoras Preikšas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-327/2015

Teisėjas Rimantas Grigas              Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00190-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.7.2.4.; 1.2.27.1.;

2.1.14.; 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekre­to­riau­jant Audronei Stul­ginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam A. V., jo gy­nėjui ad­vo­ka­tui Gintarui Platūkiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo A. V. ape­­liacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuos­prendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 286 str. 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t. y. 1950 (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties) litų arba 564 (penkių šimtų šešiasdešimt ke­tu­rių) eurų bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. vasario 7 d. 17.10 val. iki 2014 m. vasario 9 d. 11.40 val., t.y. dvi paros ir laikyta, kad paskirtoji bausmė yra 11 (vienuolikos) MGL dy­džio, t. y. 1430 (vieno tūkstančio keturių šimtų trisdešimties) litų arba 414 (keturių šimtų ke­tu­rio­li­kos) eurų bauda.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių,

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 7 d., apie 16.55 val. prie (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), nevyk­dė teisėto policijos pareigūnų – (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjo M. B. ir vyresniojo ty­rė­jo M. J. reikalavimo vykti į namus dėl kratos atlikimo, atsi­sa­kė vykti, muistėsi, ak­tyviais veiksmais priešinosi vedamas į policijos tarnybinį automobilį, po ko, pa­naudodamas fizinį smurtą – rankomis stipriai pastūmė vyresnįjį tyrėją M. J., o parei­gū­nams perspėjus, kad nesi­prie­šintų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, plūdo necenzūriniais žodžiais (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėją M. B. ir vyresnįjį tyrėją M. J., toliau panaudodamas fizinę jėgą priešinosi stumdamas nuo savęs juos, o bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido su­laikomas, spardėsi, o (duomenys neskelbtini) patruliui E. D. pa­dedant jį sulaikyti ir uždėti antrankius, toliau aktyviais veiksmais priešinosi vengdamas sulai­ky­mo, tokiu būdu pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tar­nau­tojams – (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjui M. B. ir vyresniajam tyrėjui M. J. bei (duomenys neskelbtini) patruliui E. D..

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – jį išteisinti. Skunde nurodo, kad BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kal­ti­ninkas prade­da naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kan­kinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011). Tačiau byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis sąmoningai naudojo fizinį smurtą ar grasino jį pa­nau­­doti. Teismas nevertino to, kad kaltinamasis nebuvo šio incidento iniciatorius, kadangi patys nu­kentėjusieji, bū­da­mi policijos pareigūnais, kaltinamajam nurodė, kad darys kaltinamojo namuose kra­tą, kai jis atvyko į (duomenys neskelbtini) komisariatą re­gis­truo­tis, tačiau kratos orderio jam nepateikė. Todėl kalti­na­ma­sis bandė paskambinti telefonu pa­sikonsultuoti su teisininku. Tada vienas pareigūnas bandė atimti te­lefoną, dėl to kaltinamasis jį pastūmė, siek­damas ne­a­ti­duoti telefono. Tai buvo instinktyvi reak­ci­ja. Tada kitas nuken­tė­ju­sy­sis jį sugriebė ir bandė sulaikyti. Vėliau atlikdami kovinius imtynių veiks­mus nukentėjusieji kal­ti­na­mąjį parvertė ant žemės, lauždami rankas kėlė jam fizinį skausmą. Jau­čiant fizinį skausmą žmogus bando priešintis, stengdamasis išvengti skausmo. Todėl šių grumtynių prie­žastis buvo ne kalti­na­mo­jo veiksmai, bet pačių nukentėjusiųjų neprofesionalūs veiksmai, kuriais jie pažeidė Lietuvos Res­pu­b­likos policijos veiklos įstatymo 4 str. 2 d., nustatančią, kad policijos veikla grindžiama demo­kra­ti­jos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, tei­sė­tumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo prin­cipais. Apeliantas pažymi, kad BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad nu­kentėjusiesiems būtų sukeltas skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl toks bau­džia­mo­jo įstatymo normos taikymas yra nesuderinamas su BK 2 str. 4 d., numatančia, kad pagal bau­džiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nu­ma­tytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje paminėjo, jog A. V. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiuosius. Liudytojai E. D. ir T. V. savo parodymuose neprisiminė, kad kaltinamasis necenzūrinius žodžius vartotų. Jeigu ir būtų buvę pavartoti kažkokie žodžiai, tai nėra kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jais grįsti teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Pareigūnai įvykio metu nebuvo apsirengę policijos pareigūnų drabužiais, todėl teismo nuosprendžio pagrin­di­mas tokiomis aplin­ky­bėmis yra nepagrįstas ir neteisėtas. BPK 301 str. 1 d. nustato, kad teismas nuos­prendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nurodyti duo­menys teismo posėdyje nebuvo tirti. Minėtą aplinkybę patvirtina ir E. D. ir T. V. pa­ro­dymai byloje, kad iš pat pradžių buvo matyti trijų asmenų grumtynės ir tik dėl to, kad pareigūnai buvo matyti iš matymo, jie buvo identifikuoti kaip policijos pareigūnai.

Skunde taip pat nurodoma, kad BPK 301 str. 2 d. nustato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, pa­ro­dy­mais. Teismas grindė nuosprendį nukentėjusiųjų parodymais. Liudytojai tik patvirtino faktą, kad ma­tė, kaip kaltinamasis buvo paguldytas ir viena ranka buvo užlaužta nukentėjusiųjų, o tokioje po­zicijoje asmuo nekelia grės­mės 4 policijos pareigūnams.

Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad kaltinamojo A. V. atsakomybę len­g­vinančių ir sunkinančią aplinkybių nenustatyta (BK 59, 60 str.). BK 59 str. 7 d. nustato, kad "vei­kas padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys” ir tai teismo yra laikoma lengvinančiąja aplinkybe. Kaip jau buvo minėta, byloje nukentėjusieji kal­ti­na­ma­jam nepateikė kratos orderio, todėl kalti­na­ma­sis telefonu siekė paskambinti, tačiau patys nu­ken­tėjusieji neleido to padaryti. Todėl grumtynės įvyko dėl pačių nukentėjusiųjų provokuojamų veiksmų. Skir­damas bausmę teismas turėjo įvertinti tą aplinkybę kaip lengvinančią aplinkybę.

Skunde apeliantas nurodo, kad net ir pripažinus, jog jis atliko neteisėtus veiksmus, juos bū­ti­na vertinti ne baudžiamosios, o administracinės teisės kontekste. Remiantis baudžiamosios tei­sės teorijoje pripažįstamu "ultima ratio" principu, kuris pa­pras­tai taikomas apibrėžiant baudžiamosios at­sakomybės ribas, įstatymo leidėjas privalo tikrinti, ar konkrečiam socialiai žalingam elgesiui bū­ti­na taikyti baudžiamosios teisės normas. Baudžiamoji teisė kaip "ultima ratio" pateisinama tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis (civilinėmis ar vie­šo­sios teisės) neįmanoma efektyviai apsaugoti tei­si­nio gėrio. Visi baudžiamosios veikos teisiniai pa­da­riniai privalo atitikti teisinės valstybės ir pro­por­cingumo principus. Nagrinėjamu atveju kal­ti­na­mo­jo veiksmai negali būti laikomi pasiekę tokį pa­vojingumo laipsnį, kad vertinant šią veiką pro­tingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais kri­te­rijais, jam turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir in­ten­syvumas. ATPK 187 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis neapima smurto pa­naudojimo, o BK 286 str. numatytas nusikalstamos veikos būtinas požymis – smurto panau­do­ji­mas ar grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad admi­nis­tra­cinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenau­do­da­mas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, pada­ry­ti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis bau­džia­mojoje byloje Nr. 2K-298/2009). Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kurie nurodytų, kad kaltinamasis panaudojo smurtą ar grasino jį panaudoti, jis tik vieną kartą nestipriai pastūmė ir šie jo atlikti veiksmai negali būti laikomi smurtu, todėl, jeigu teismas ir būtų įvertinęs, kad kaltinamojo veiks­mai yra uždrausti, tai juos privalėjo vertinti administracinės teisės kontekste.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. ape­liacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skirdamas A. V. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas A. V. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplin­ky­bes. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žeidimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra visi būtini BK 286 str. nu­ma­ty­to nu­sikaltimo sudėties požymiai. Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funk­ci­jas atliekančiam asmeniui. Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis A. V. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neigė, tačiau jis ir pats pripažino aplinkybę, kad nestipriai pastūmė pareigūną, kuris norėjo paimti iš jo te­le­foną ir neleisti paskam­binti, o vėliau instinktyviai muistėsi tik siekdamas išvengti skausmo, kurį su­kėlė pareigūnai jį sulaikydami. Byloje nustatyta, kad A. V. nevyk­dė teisėto policijos parei­gūnų reikalavimo vykti į namus dėl kratos atlikimo, atsisakė vykti, muistėsi, ak­tyviais veiksmais priešinosi vedamas į policijos tarnybinį automobilį, po ko, panaudodamas fizinį smurtą – rankomis stipriai pastūmė vyresnįjį tyrėją M. J., o pareigūnams perspėjus, kad nesi­prie­šintų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, plūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais, toliau panaudodamas fizinę jėgą priešinosi stumdamas nuo savęs juos, o bandant sulaikyti, pargriovus ant žemės, nesileido sulai­ko­mas, spardėsi, bandant uždėti antrankius, toliau aktyviais veiksmais priešinosi vengdamas sulai­ky­mo. Iš teisme apklaustų nukentėjusiųjų M. J. ir M. B. parodymų matyti, kad A. V., pranešus, kad bus daroma krata jo bute, pastūmė nukentėjusįjį M. J., dėl ko suprato jį norint pabėgti ir ėmėsi sulaikyti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnai elgėsi teisėtai ir tinkamai reagavo į nuteistojo veiks­mus, kurie pagrįstai vertintini kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo skundo argumentas, kad grumtynės įvyko dėl pačių nu­ken­tė­ju­siųjų provokuojamų veiksmų, todėl, skirdamas bausmę, teismas turėjo įvertinti tą aplinkybę kaip BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau provokuojančiu elgesiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kal­ti­ninką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nu­kentėjusiųjų elgesyje įžvelgti provokaciją.

Pirmosios instancijos teis­mas nenustatė ir jokių pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių. Teisėjų ko­le­gija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė pagrindo abejoti pareigūnų, kurių tiks­las yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, neša­liškumu ir netikėti jų parodymais, neįžvelgė ir esminių prieštaravimų tarp parei­gūnų pa­ro­dymų. Be to, duo­me­nų dėl pareigūnų suinteresuotumo savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo nuo­mo­ne, apelianto skunde nurodomi teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais bylos duo­menimis.

Nors skunde nurodoma, kad pranešus apie kratos darymą, bet nepateikus apeliantui kratos orderio, nuteistasis norėjo tik paskambinti telefonu pasiklausti teisininko apie tokios kratos teisė­tu­mą, tačiau pareigūnai jam to daryti neleido, dėl to jis ir pastūmė nukentėjusįjį. Apelianto teigimu, tokio pobūdžio pastūmimas yra instinktyvi reakcija, o ne sąmoningas veiksmas. Tačiau iš bylos duo­menų matyti, kad nuteistasis tiek pastumdamas pareigūną, tiek ir vėliau aktyviais kryptingais veiks­mais (muistėsi, spardėsi, stumdėsi) prie­ši­nosi sulaikymui, kas rodo nors ir staigius, bet sąmo­ningus jo veiksmus. Be to, teisme apklausiamas nukentėjusysis M. J. patvirtino, jog kalti­na­ma­sis jį pastūmė ir tokį pastūmimą jis vertina kaip fizinį smurtą, nors dėl to ir nesikreipė į medikus. Nors sutiktina su skundo teiginiu, kad necenzūrinių žodžių vartojimas atliekant pasipriešinimo veiks­mus ir nėra privalomas BK 286 str. nurodytos nusikalstomos veikos sudėties požymis, tačiau, remiantis teisiamojo posėdžio protokolu bei nukentėjusiųjų parodymais, ši aplinkybė, priešingai nei nuro­doma apeliaciniame skunde, byloje buvo įrodyta, ji patvirtina nuteistojo žodžiais lydimų veiksmų intensyvumą, pasipriešinimo kontekstą, todėl nėra pagrindo ją šalinti iš kaltinimo.

Taip pat ir skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nepa­grįstai nurodydamas, jog pareigūnai buvo apsirengę policijos pareigūnų drabužiais, teisėjų kolegijos nuomone, esminiu nelaikytinas ir nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį nuteistojo skundą.

Apeliantas skundą motyvuoja, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiųjų pa­ro­dymais, kas yra neleistina pagal BPK 301 str. 2 d. BPK 301 str. 2 d. nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas ano­ni­miš­ku­mas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atve­ju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokių asmenų, kuriems būtų tai­ky­tas anonimiškumas, nėra. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis nebuvo grindžiamas vien nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, o byloje surinktų įrodymų visuma, kaip to reikalauja bau­džiamojo proceso normos.

Įvertinus skundo motyvus, kad dėl nuteistojo atliktų uždraustų veiksmų pirmos instancijos teismas turėjo vertinti ne baudžiamosios, o administracinės teisės kontekste, teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus aukščiau nurodytų bei aptartų aplinkybių visumos pagrindu. BK 286 str. numato atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o ATPK 187 str. 1 d. – atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Teismų prak­ti­ko­je numatyta, kad pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikš­mės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Šiuo atveju nukentėjusieji vykdė ne vie­šosios tvarkos saugojimo pareigas, o savo tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam vals­tybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pa­rei­gūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (išs­ky­rus mažareikšmes veikas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 str. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrik­dy­mą nukentėjusiajam, ir pan. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – tai įvairūs pasakymai, ju­desiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas. Apeliacinės instancijos teismas patvirtina, kad nuteistojo pasipriešinimas buvo išreikštas fi­ziniu smurtu, pastumiant nukentėjusįjį M. J., sukeliant jam fizinį skausmą, todėl tokie jo veiks­mai buvo teisingai vertinti kaip nusikaltimas, o ne administracinis teisės pažeidimas.

Taip pat nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo papildomame prašyme nurodytas teiginys, kad nuosprendžiu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, yra perteklinė, po nuos­prendžio paskelbimo neatliekanti kardomajai priemonei keliamų tikslų, todėl turi būti pa­nai­kinta. Nors pripažinus nuteistąjį kaltu, jam buvo paskirta švelniausia bausmės rūšis – bauda, tačiau teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, kad netrukdomam bylos nagrinėjimui teisme ir nuosprendžio įvykdymui užtikrinti, kas taip pat yra kardomosios priemonės tikslai, nuteistojo atžvilgiu yra rei­ka­linga taikyti kardomąją priemonę. Be to, taikoma kardomoji priemonė nėra griežta ir ji palikta ga­lioti tik iki nuosprendžio įsiteisėjimo, šiuo atveju, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo pas­kel­bimo.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. sausio 21 d. buvo gauta Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam A. V., iš­laidas iki 2015 m. sausio 21 d. sudaro 81,06 eurų. BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagal­bos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. V. neten­kinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Viktoras Preikšas

              Danutė Giačaitė

              Jurgis Kiškis