Administracinė byla Nr. eA-1405-789/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04691-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36430 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 6K-1930 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principas, teisingas skundo išnagrinėjimas, tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti jo skundo nagrinėjime.
4. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas teigė, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, politines priežastis, dėl kurių gresia pavojus gyvybei. Pareiškėjas nurodo, kad jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad dėl (duomenys neskelbtini) kyla reali grėsmė pareiškėjo gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik nurodė, jog sprendimai teisėti, jis neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo veiksmai neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini), todėl jis nusprendė, kad jam nesaugu kilmės šalyje ir išvyko. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra prieštaringas, kadangi pasakojimo pradžioje jis teigė, kad buvo (duomenys neskelbtini), taip pat teigė, kad (duomenys neskelbtini) buvo persekiojami, tačiau iš jo pasakojimo neaišku, kiek (duomenys neskelbtini). Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija rodo, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais įrodymais. Nors jis pateikė nuotraukas, kuriose matomi apgriuvę pastatai, suniokotos vidaus patalpos, sudaužytas telefonas, taip pat pažymėjimas su, tikėtina, jo nuotrauka, užrašu (duomenys neskelbtini), tačiau šiame dokumente dalis teksto akivaizdžiai skiriasi, galimai matomi klastojimo požymiai. Kadangi nėra galimybės įsitikinti dokumento autentiškumu, dokumentas nebuvo pateiktas išversti į lietuvių kalbą ir nevertintas nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą. Kitos pateiktos nuotraukos taip pat nebuvo vertinamos, nes nepagrindė pareiškėjo pasakojimo apie patirtus grasinimus ir persekiojimą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų tapatybės, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Jo pateikta informacija ir nurodytos grėsmės yra bendro pobūdžio ir iš esmės susijusios su bendra situacija kilmės šalyje. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai.
9. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnyje.
10. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl jo išsiuntimo, atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis, neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas vertino, jog yra tikėtina, kad pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.
11. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
12. Atsakovas teigė, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. K. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
14.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo byloje nėra prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo, nes, vadovaujantis Užsieniečių apgyvendinimo vietų administravimo, vidaus tvarkos ir procedūrinių veiksmų atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 10V-31, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos registruoja užsieniečius ir išduoda registraciją patvirtinantį lapą (t. y. pirminės apklausos protokolas nėra pildomas) ir perduoda informaciją Migracijos departamentui.
14.2. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 20 d., metu pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Tada nusprendė prašyti prieglobsčio Lietuvoje.
14.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 3 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
14.4. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė jį Komisijai. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.
15. Teismas vadovavosi UTPĮ 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Tvarkos aprašo 99, 89 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika UPTĮ 86 ir 87 straipsnių taikymo aspektais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose ir nurodė, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.
16. Teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, pateikė pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y. ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma įvykdyta.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje sieja su saugumo situacija jo šalyje. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
18. Teismas vertino, kad pareiškėjas galėjo (duomenys neskelbtini), tačiau sutiko su atsakovo pozicija, jog iš pareiškėjo pasakojimo nėra aišku, kiek (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas prieštaringas, keliantis abejonių, nes iš pradžių jis teigė, kad buvo (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu Migracijos departamentas nerado informacijos apie (duomenys neskelbtini), nustatė, kad po (duomenys neskelbtini).
19. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl pareiškėjo pateikto pažymėjimo su užrašu (duomenys neskelbtini) vertinimu ir papildomai pažymėjo, kad faktas, jog pareiškėjas galbūt priklausė (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilusios grėsmės pareiškėjui.
20. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą būtiną su pareiškėju susijusią individualią informaciją kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) informacijos kontekste. Pateikta medžiaga aiškiai patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija, politinėmis aktualijomis jo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), bendro pobūdžio teiginiais. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nepagrindė individualios persekiojimo rizikos dėl jo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas nėra objektyvus, pasižymėjo patikimumo trūkumais bei prieštaravo kilmės valstybės informacijai, todėl jo nelaikė patikimumu įrodymu.
21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo jaučiama subjektyvi baimė, pasireiškianti, pasak pareiškėjo, jo kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) priežasčių kilsiančia grėsme jo gyvybei, yra nepagrįsta. Teismas nurodė, kad iš surinktos informacijos matyti, jog (duomenys neskelbtini). Teismas nenustatė aplinkybių, kad dėl pareiškėjo bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl saugumo ar gyvybės yra nulemta jo subjektyvaus situacijos vertinimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, o jo nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje.
22. Teismas pažymėjo, kad papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais, kaip ir pabėgėlio statuso suteikimą. Pareiškėjo argumentai nėra susiję su UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, todėl teismas vertino, jog nėra priežasčių pareiškėjui taikyti UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Teismas nurodė, jog nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos, būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos, įvertino tai, jog nėra duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyktų ginkluotas konfliktas, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
23. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo apklaustas, savo paaiškinimus galėjo teikti apklausos metu, taip pat teismo posėdyje, atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrintos jo teisės būti išklausytam.
24. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu, teismas rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1, 4 dalimis ir vertino, kad pareiškėjui taikyta priemonė yra motyvuota.
25. Spręsdamas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas vadovavosi UTPĮ 133 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į Sprendime nustatytų aplinkybių visumą ir nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus, siekiant nurodyto tikslo (užkirsti kelią nelegaliai migracijai). Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ar būtų kitos aplinkybės, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas vertino jį kaip neproporcingą. Atsižvelgęs į tai, teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
26. Nusprendęs pakeisti Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, uždraudimo laikotarpį sumažinęs iki dvejų metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pakeitė ir šį laikotarpį, t. y. nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
27. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.
28. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį, įskaitant išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.
III.
29. Pareiškėjas K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su pažeista pareiškėjo teise į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą, nurodo, kad atsakovo sprendimai suklaidino teismą, o, siekiant teisingo sprendimo, byla turi būti skiriama nagrinėti nepažeidžiant skaidraus ir teisingo proceso garantijos.
31. Pareiškėjas pakartoja prieglobsčio prašymo motyvus, susijusius su (duomenys neskelbtini), ir papildomai nurodo, kad, pagal pateikiamą informaciją, dažniausiai yra (duomenys neskelbtini), todėl kyla grėsmė ir pareiškėjui. Aplinkybė, kad pareiškėjų šeima paliko namus, dar nespėjusi tiesiogiai patirti susidorojimo ir smurto, nepaneigia tokios grėsmės galimybės. Iš Sprendime pateikiamos informacijos matyti, kad, (duomenys neskelbtini). Sprendime taip pat pripažįstama, kad jo kilmės šalyje egzistuoja beatodairiškas smurtas.
32. Pareiškėjas nurodo, jog jis, (duomenys neskelbtini), priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes dalyvavo (duomenys neskelbtini). Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę. Pareiškėjas pateikė pagrįstą prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą turėtą informaciją, tačiau pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti ir dėl šios priežasties priimtas Sprendimas keistinas. Teismas buvo suklaidintas, dėl šios priežasties netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
33. Pareiškėjas pažymi, kad skunde teismui buvo nurodęs, jog atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus dėl opozicijos veiklos ir jų taikymo būdą, jokios medžiagos apie politinių oponentų persekiojimo problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Sutiktina, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pareiškėjas teigė, kad didesnėje šalies teritorijoje vis dar yra taikomas tiesioginis politinių oponentų persekiojimas ir fizinis susidorojimas. Atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas. Tai yra privaloma padaryti. Todėl darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko šalies (duomenys neskelbtini), neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje atsispindi tendencija pripažinti, kad Migracijos departamentas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją (žr., pvz., 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021).
34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
35. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir pažymi, kad pareiškėjo baimė nėra pagrįsta, o nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pasisakydamas dėl to, kad nepaneigta tikimybė ateityje susidurti su grėsmėmis, atsakovas pažymi, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjai ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.
36. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ne tik nepagrindė savo pasakojimo apie tariamai patirtą persekiojimą įrodymais, tačiau šis pasakojimas pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus ir nenuoseklus, be to, prieštaravo kilmės valstybės informacijai, pagal kurią (duomenys neskelbtini) yra persekiojami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nebuvo galima priskirti prie padidintos rizikos asmenų grupės, o jo pasakojimas pagrįstai nebuvo laikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinybę.
37. Dėl nesurinktos informacijos atsakovas nurodo, kad tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai visiškai nesusiję su jo individualia situacija, jis skunde nenurodo, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinti pareiškėjo persekiojimo baimę. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų.
38. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra susijusios su jo finansine ar ekonomine padėtimi, todėl šie apeliacinio skundo argumentai yra klaidinantys ir nepagrįsti.
39. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021 savo aplinkybėmis skiriasi nuo pareiškėjo situacijos, todėl nėra pagrindo ja remtis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Tvarkos aprašo 167 punkto akcentuojama, kad iš šios nuostatos turinio matyti, kad informacinio pobūdžio pažymos apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje rengimas arba nerengimas priklauso nuo specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinio poreikio (atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo prašymo motyvus ir kitą informaciją). Tai reiškia, kad minėtos pažymos rengimas pagal Tvarkos aprašo nuostatas nėra privalomas ir priklauso Migracijos departamento diskrecijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017 44 p.). Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta informacija apie bendrą šalies situaciją, politinę padėtį, saviraiškos ir susirinkimų teises, saugumą, tačiau surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį persekiojimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
40. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 21S36430, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 6K-1930, kuriuo pareiškėjo K. K. skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
41. Pareiškėjas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, pareiškėjas nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.
42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
43. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
44. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus ir neproporcingus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog Migracijos departamentas pažeidė jo procesines teises, nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės valstybėje, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, o pirmosios instancijos teismas nepašalino šių trūkumų, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o bylą grąžintina nagrinėti iš naujo.
46. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
47. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamai vadovavosi minėtomis UTPĮ nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto UTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.
48. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
49. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
50. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas, dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimo dalis, susijusi su (duomenys neskelbtini), laikytina tikėtina, tačiau atsakovo surinkta informacija kilmės valstybės informacijos kontekste patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti būtent prieglobsčio prašytoją, t. y. nėra faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.
53. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, jo, kaip (duomenys neskelbtini) priskyrimo padidintos rizikos grupei savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašyme nenurodė jokių duomenų, susijusių su (duomenys neskelbtini). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasakojo apie (duomenys neskelbtini), tačiau, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, nėra pagrindo teigti, jog minėti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, prašydamas prieglobsčio, nepaaiškino, kiek (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos matyti, jog (duomenys neskelbtini). Byloje nesant įrodymų, susijusių su (duomenys neskelbtini), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo jaučiama subjektyvi baimė, pasireiškianti jo kilmės valstybėje dėl politikos kilsiančia grėsme jo gyvybei, yra nepagrįsta.
54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, jos įstatymus dėl opozicijos veiklos ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie politinių oponentų persekiojimo problematiką, nėra nuorodų į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais. Be to, Migracijos departamento atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, joje priimti įstatymai ir jų taikymas, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų šaltinių (Užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų). Migracijos departamentas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei Sprendime padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių jis galėtų būti panaikintas.
55. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir reiškia pretenzijas dėl neparengtos pažymos apie padėtį prieglobsčio kilmės valstybėje, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas negrindė šia aplinkybe savo skundo nei Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.
56. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (UTPĮ 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos, įvertino, kad nėra duomenų, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyktų ginkluotas konfliktas, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė nesutikimo su skundžiamo teismo sprendimo dalimi dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti, įvedimo į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti, argumentų, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais nepasisako.
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokio pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos jo teisės būti išklausytam Migracijos departamente nagrinėjant jo skundą, nes pareiškėjo pateiktas prašymas jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui neprivalomas (Tvarkos aprašo 222 p.).
59. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė