Civilinė byla Nr. e2A-548-823/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00450-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

                                                                           Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1454-479/2015 pagal ieškovės BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Poilsio namai „Ąžuolynas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Neringos savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės AB Poilsio namai „Ąžuolynas“ 1 461 443,06 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš atsakovės už 800 000 Lt įsigijo nebaigtus statyti pastatus: jachtininkų viešbučius, žuvų restoraną, kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). Įsigytų statinių baigtumas sudarė 7 – 8 procentus, todėl ieškovė pagal atsakovės pateiktus statybos dokumentus tęsė statybas ir 2005 metais nurodyti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti. 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimis ieškovė pardavė du jachtininkų viešbučius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu pripažino negaliojančiais statinių (duomenys neskelbtini), statybos dokumentus ir sandorius dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo. Teismas išnagrinėtoje byloje taikė restituciją – iš atsakovės priteisė ieškovei 800 000 Lt, o iš ieškovės statinių savininkams priteisė 1 335 148,29 Eur, kuriuos ieškovė gavo už parduotą turtą. Be to, teismas įpareigojo ieškovę bei atsakovę per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ginčo statinius. Ieškovė iš dalies įvykdė teismo sprendimą ir dalis pastatų – jachtklubo viešbutis, žuvų restoranas, yra nugriauti. Ieškovė siekdama visiškai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ne kartą kreipėsi dėl leidimo nugriauti teismo sprendime nurodytus statinius išdavimo, tačiau Neringos savivaldybė tokį leidimą išduoti ieškovei atsisakė. Pagal tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas atsakovė pareiškė ir garantavo, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į turtą, sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daikto trūkumų, sutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams. Šie patvirtinimai turi būti objektyvūs ir pardavėja (atsakovė) prisiėmė atsakomybę už šių patvirtinimų atitikimą tikrovei. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pripažinta, kad atsakovės sutartyje pateikti patvirtinimai ir garantijos neatitiko tikrovės, todėl atsakovė privalo atlyginti dėl tikrovės neatitinkančių pardavėjos garantijų pirkėjos (ieškovės) patirtus nuostolius, kuriuos sudaro minėta 1 335 148,29 Eur suma, kurią ieškovė turi sumokėti parduotų statinių savininkams, ir 126 294,77 Eur statinių griovimo išlaidos.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė tuo pačiu pagrindu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, tačiau 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Administracinis teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę tik į realiai patirtų nuostolių atlyginimą. Ieškovė ir nagrinėjamoje byloje neturi teisės į žalos atlyginimą, nes realių nuostolių nėra patyrusi. Antstolės A. R. Ž. 2014 m. rugsėjo 1 d. patvarkymu teismo sprendimo vykdymas yra sustabdytas. Atsakovės nuomone, ieškovė ateityje nuostolių taip pat nepatirs, kadangi Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2013 m. rugpjūčio 19 d. potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planui patikslinti ir tuo pašalinti būtinumą ginčo statinius nugriauti. Atsakovės vertinimu, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu nustatyta aplinkybė, kad už ieškovei padarytą žalą yra atsakingos valstybės valdžios institucijos, turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Sutarties sudarymo dieną atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad administraciniai aktai yra neteisėti ir jie gali būti panaikinti. Atsakovė negali atsakyti už viešosios teisės pažeidimus, kuriuos padarė valstybės ir savivaldybės institucijos. Teismo sprendime nenustatyta, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus Neringos savivaldybei ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai priimant panaikintus administracinius aktus. Ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat yra praleidusi ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teismo turėtų būti įvertinta ta aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas yra sustabdytas ir ieškovei žala nėra padaryta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad statyba buvo pradėta atsakovės iniciatyva, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovo žinojo ar privalėjo žinoti apie valstybinių institucijų priimamų sprendimų neatitikimą galiojusiems įstatymams ir norminių aktų reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, jog atsakomybė dėl valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų tenka valstybei, išskyrus atvejus, kai nustatoma privataus asmens kaltė. Atsakovė 2004 metų pabaigoje turėjo 325 akcininkus. Nors tuo metu pagrindiniais atsakovės akcininkais buvo S. M., V. M., S. M. vykdė ir Neringos mero pareigas, tačiau neįrodytas šių asmenų dalyvavimas priimant valstybinių institucijų sprendimus dėl statybos L. (duomenys neskelbtini). Tai, kad 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotas statybos leidimas Nr. 22 AB Poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius buvo panaikinti praėjus 5 metams nuo šių sprendimų priėmimo, taip pat neleidžia daryti išvados, kad atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį, žinojo apie statybų trūkumus ir sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikimo norminių aktų reikalavimams.

Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu atsakovė yra įpareigota grąžinti ieškovei už parduotą daiktą gautas lėšas – 800 000 Lt, laikytina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 323 straipsnio nuostatos iš dalies jau yra pritaikytos. CK 6. 323 straipsnio nuostata, kuri numato pardavėjo pareigą taip pat atlyginti pirkėjo turėtus nuostolius, aiškintina taip, kad turi būti atlyginami tik realiai pirkėjo patirti nuostoliai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl panaikinto sandorio ieškovė yra patyrusi realius nuostolius. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012, kurios faktinės bei teisinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje, taip pat nustatyta, kad ieškovei gali būti atlyginami tik realūs nuostoliai; nenugriovus statinių ieškovei žala negali būti priteisiama. Ši nustatyta aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu, kadangi administracinėje byloje dalyvavo atsakovė AB „Ąžuolynas“ bei nagrinėjamos bylos tretieji asmenys.

Teismo vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė atsakovės veiksmais padarytos žalos jos verslui, kurią sudaro ieškovės negautos pajamos, kurias ieškovė būtų gavusi investuojant statybai panaudotas lėšas kituose verslo objektuose, kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei už parduotus statinius buvo sumokėta, ieškovė teismo priteistų lėšų nėra grąžinusi turto įgijėjams, be to, byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovės patirtas neigiamas pasekmes dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo.

Teismas, remdamasis 2014 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. NV – 4076, kurioje  nurodyta, jog Aplinkos ministerijai pavedama išnagrinėti galimybes dėl taikaus iškilusių ginčų išsprendimo būdo bei pateikti Vyriausybei sprendimo projektą dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patikslinimo, sprendė, kad vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą gali būti sudaryta taikos sutartis ir šiuo metu nėra pagrindo priteisti ieškovei žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta ieškovei padaryta žala, neteisėti atsakovės veiksmai, todėl nėra ir kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, tai yra priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos.

Teismas taip pat pripažino ieškovę praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą bei atsisakė jį atnaujinti. Nurodė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. gruodžio 6 d., nutartimi palikus galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, ieškovei buvo žinomos ieškovei nustatytos pareigos bei dėl priimtų teismo sprendimų pasikeitusi faktinė padėtis. Ieškinys pareikštas tik 2015 m. liepos 31 d. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas teisme reikalaujant žalą priteisti iš valstybės bei pripažino ieškovę terminą praleidus be svarbios priežasties.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė BUBA „Verslo investicijų projektų centras“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai cituoja sutarties nuostatą, kad neva sutartyje atsakovė patvirtino, kad jai „nėra žinoma apie parduodamo daikto trūkumus, daiktui taikomus apribojimus, viešosios teisės pažeidimus“. Sutarties 16 punktu atsakovė patvirtino, kad tokių pažeidimų nėra, todėl sutartinei atsakomybei atsirasti šiuo atveju nėra būtina kaltė kaip subjektyvus teisės pažeidėjo suvokimas apie padarytą pažeidimą. Sutarties 17 punktas nustato, kad pardavėjas garantuoja pirkėjui, jog jam bus atlyginti visi nuostoliai, tiesiogiai kylantys dėl šioje sutartyje numatytų pardavėjo pateiktų pareiškimų ir/ar garantijų neatitikimo faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas siejo ne su objektyviu sutartyje pateiktų pareiškimų ir garantijų neatitikimu tikrovei (kas buvo neginčytinai įrodyta byloje), o su atsakovės suvokimu apie šiuos pažeidimus.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, nes tiek ginčo dalykas, tiek faktinės aplinkybės nurodytoje byloje iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje.
3. Aplinkybės, susijusios su tuo, kad sutuoktiniai S. M. ir V. M., kurie tuo metu valdė daugiau kaip 50 proc. atsakovės akcijų, o S. M. taip pat vykdė Neringos savivaldybės mero pareigas, nėra būtina atsakovės atsakomybės už Sutarties pažeidimą sąlyga. Tačiau pagal analogiją taikant nesąžiningumo civiliniuose teisiniuose santykiuose prezumpciją (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktas), akivaizdu, kad atsakovė santykiuose su trečiaisiais asmenimis privalo prisiimti atsakomybę ir už per akcininkus ir vadovus susijusio asmens – Neringos savivaldybės – priimtus neteisėtus sprendimus.
4. Nesutiktina, kad kitoje byloje tarp kitų ginčo šalių ir net dėl kitos civilinės atsakomybės rūšies taikymo konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjamas klausimais dėl deliktinės valstybės ir savivaldybės institucijų atsakomybės taikymo, jos pagrindu nurodyti neteisėti atitinkamų institucijų priimti teisės aktai. Tuo tarpu šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl sutartinės atsakomybės taikymo.
5. Žala ieškovei atsirado jau nuo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad egzistuoja galimybė žalos išvengti ar ją panaikinti. Savarankišką ir esminį pagrindą spręsti žalos atlyginimo avansu klausimą sudaro faktas, kad ieškovės įmonei iškelta bankroto byla.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis 2014 m. gruodžio 22 d. prie LRV sudarytos darbo grupės pažyma, teigia, kad ieškovė gali nepatirti nuostolių ateityje, o nuostolių atsiradimo tikimybė nėra didelė, kadangi minėta pažyma neturi jokios teisinės galios, o atsakovės teiginiai apie pradėtą Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patikslinimo procesą neparemti jokiais patikimais įrodymais.
7. Ginčijamame sprendime nurodoma aplinkybė, kad ieškovei jau yra priteista 800 000 Lt, neturi nieko bendro su šioje byloje prašoma priteisti žala.
8. Teismas nepagrįstai ieškinį atmetė ir dėl to, kad praleistas senaties terminas. Ieškinio reikalavimai buvo pareikšti tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų, o ne žalos padarymo fakto (deliktinės atsakomybės) pagrindu, todėl turi būti taikomas bendras dešimties metų senaties terminas. Net jei šiuo atveju būtų taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į esmines aplinkybes senaties termino pradžiai skaičiuoti ar jį atnaujinti, t. y., kad ieškovė dar 2011 metais kreipėsi su reikalavimu dėl žalos atlyginimo iš valstybės ir Neringos savivaldybės, tačiau toks reikalavimas buvo atmestas, sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 13 d., tačiau pats reikalavimo pareiškimas, dėl žalos atlyginimo kreipiantis tiesiogiai į neteisėtus administracinius aktus priėmusius asmenis, nutraukė senaties termino skaičiavimą, ir jis turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo 2012 m. gruodžio 14 d. (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Be to, nutartis iškelti bankroto bylą ieškovei buvo priimta 2014 m. kovo 26 d., todėl senaties terminas įmonės bankroto administratoriui reikšti reikalavimus bankrutuojančios įmonės interesais turi būti pradėtas skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti sudaro ir tai, kad ieškovė nuo pat 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo siekė įgyvendinti savo teises, sukurdama kuo mažesnius nepatogumus ir nuostolius kitiems su teismo sprendimo įvykdymu susijusiems asmenims, t. y. kartu su pareiškimu dėl žalos atlyginimo iš valstybės ir Neringos savivaldybės nepradėjo savarankiškos civilinės bylos prieš atsakovę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB Poilsio namai „Ąžuolynas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovė nenurodo jokių kitų atsakovės neteisėtų veiksmų, išskyrus susijusius su sutarties 16.2 ir 16.5 punktuose įtvirtintais atsakovės patvirtinimais, kuriuos įtraukė notarė, ir kurie yra standartiniai. Ieškovė nepagrįstai suabsoliutina šiuos patvirtinimus. Sutarties sudarymo dieną šie atsakovės patvirtinimai buvo teisingi, kadangi galiojo administracinių aktų teisėtumo prezumpcija. Šiuos aktus vėliau panaikinus dėl institucijų padarytų viešosios tesiės pažeidimų, ieškovė įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės, ką patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendime.
2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, kadangi teismas vadovavosi tik bendro pobūdžio išaiškinimu dėl privataus asmens civilinės atsakomybės už institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.
3. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nepagrįstai siekia taikyti nesąžiningumo prezumpciją pagal analogiją, tokie ieškovės teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, o ne pagrįstais argumentais ir įrodymais apie ieškovės pagrindinių akcininkų neteisėtus veiksmus priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais.
4. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir priteisti ieškovei žalos atlyginimą avansu dėl to, kad ieškovė žalos galimai net nepatirs, kadangi teismo sprendimo vykdymas yra sustabdytas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog yra taikos sutarties sudarymo galimybė. Tą, be kita ko, patvirtino ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas 2015 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje.
5. Teismui sprendus, kad ieškovė įrodė atsakovės civilinės atsakomybė sąlygas, turėtų būti sprendžiama dėl atsakovės atsakomybės sumažinimo. Su tuo susijusius argumentus atsakovė yra pateikusi ankstesniuose procesiniuose dokumentuose.
6. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kadangi CK 1.125 straipsnio 8 punkte aiškiai nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo.
7. Ieškovė netinkamai skaičiuoja termino pateikti ieškinį pradžios momentą. Tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės, nutraukė senaties terminą šių asmenų, o ne atsakovės, atžvilgiu (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas baigėsi iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl ši aplinkybė neturi reikšmės nustatant termino pateikti ieškinį pradžios momentą.
8. Ieškovės nurodytos aplinkybės susijusios su tuo, kad ieškovė operatyviai ir sąžiningai siekė įgyvendinti savo teises, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovei manant, kad ji turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, nebuvo jokių kliūčių reikšti ieškinį atsakovei nepasibaigus senaties terminui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad laikosi dar atsiliepime į ieškinį išdėstytos pozicijos, jog ieškovė reikalauja atlyginti žalą, kurios ji realiai nepatyrė ir tokių įrodymų byloje nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad žala ieškovei neatsirado ir jos atsiradimo tikimybė nėra didelė įvertinus valstybinių institucijų veiksmus restitucijos procese.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo  negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal  apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių nurodytus argumentus.

Dėl atsakovei taikytinos atsakomybės rūšies

Dalis apeliacinio skundo argumentų susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovei prašomą taikyti civilinės atsakomybės rūšį, t. y. ieškinys buvo pareikštas dėl sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo. Kolegija, įvertinusi kilusio ginčo faktines aplinkybes, sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai remiasi sutartinės atsakomybės taisyklėmis atsakovės atžvilgiu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada deliktinė civilinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties nevykdymu ar netinkamu jos vykdymu (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), o deliktinė atsakomybė – dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio  4 dalis, 6.292 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 6.299 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Sutartinė atsakomybė, nesant sutarties, negalima; ji negalima ir tais atvejais, kai sutartis negalioja (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).

Apeliantės teigimu, sutartinė atsakomybė atsakovei turėtų kilti iš 2004 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutarties. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 minėta sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, sutartinė atsakomybė atsakovei šios sutarties pagrindu negali kilti, kadangi teisine prasme šis sandoris tarp šalių nebuvo sudarytas (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio pasekmės šalinamos teismui taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), kas ir buvo padaryta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei galėtų būti reiškiamas tik deliktinės atsakomybės pagrindais, įrodžius visas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas. 

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. Apeliantės argumentas dėl kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-101-469/2015 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skirtumų atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nurodytas išaiškinimas yra bendro pobūdžio, taikytinas visiems privataus asmens atsakomybės už valstybės valdžios institucijų veiksmus atvejams.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog atsakovė, sudarydama 2004 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl statybos dokumentų neatitikimo norminių aktų reikalavimams, kad atsakovė apie tokius neatitikimus žinojo ar turėjo žinoti, ar kad atsakovė būtų kokiais nors veiksmais prisidėjusi prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus, susijusius su statybos dokumentais. Ieškovės dėstomi argumentai dėl atsakovės akcijų nuosavybės tokių aplinkybių neįrodo, o ieškovės rėmimasis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija teisiškai nepagrįstas, kadangi tai yra specialioji norma, taikoma tik actio Pauliana ieškiniams. Specialiosios teisės normos pagal analogiją negali būti taikomos (CK 1.8 straipsnio 3 dalis).

Ieškovei neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų kaip būtinos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinys ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo atmestas. Ieškinio tenkinimui būtinas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, todėl kolegija detaliau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos realumu, būtinybe spręsti žalos atlyginimo avansu klausimą, kadangi tai neturi reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, t. y. nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų atsakovės pareiga atlyginti žalą nekyla.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nurodė, kad ieškinys atmetamas ir tuo pagrindu, jog ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ir atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka nurodydama keletą argumentų: 1) teismas nepagrįstai taikė trejų, o ne dešimties metų ieškinio senaties terminą; 2) teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią; 3) teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta ieškovei pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei ir Neringos savivaldybei; 4) manydamas, kad ieškinio senaties terminas praleistas, teismas nepagrįstai šio termino neatnaujino.

Šioje nutartyje kolegija jau konstatavo sutartinės atsakomybės taikymo atsakovei negalimumą, todėl apeliantės argumentas, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK numatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties eigos pradžią siejo su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo diena, nes nuo to momento ieškovei buvo (turėjo būti) suvokiamas jos subjektinės teisės pažeidimas. Bankroto bylos ieškovei iškėlimas nėra aplinkybė, keičianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, todėl apeliantės argumentai, kad ieškinio senatis prasidėjo iškėlus ieškovei bankroto bylą, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintos specialios ieškinio senaties skaičiavimo taisyklės taikytinos tik bankroto administratoriaus ieškiniams dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, o ne tokio pobūdžio reikalavimams, kuri reiškiami šioje civilinėje byloje.

Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinio įstatymų nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas atsakovu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009), todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad reikalavimo pareiškimas, dėl žalos atlyginimo kreipiantis tiesiogiai į neteisėtus administracinius aktus priėmusius asmenis, nutraukė senaties termino skaičiavimą ir atsakovės atžvilgiu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Pagrindu ieškinio senaties terminui atnaujinti įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausančios, aplinkybės, sutrukdžiusios ieškovei ginti savo teises per įstatymo nustatytą terminą, ir egzistavusios visą termino praleidimo laikotarpį. Kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ieškinio pareiškimas Lietuvos valstybei ir Neringos savivaldybei nelaikytinas tokia aplinkybe, kadangi ji nesutrukdė ir negalėjo sutrukdyti ieškovei savo reikalavimus reikšti ir atsakovei, jei, ieškovės vertinimu, atsakovė yra kalta dėl ieškovės teisių pažeidimo. Apeliantės teiginiai, kad toks ieškovės elgesys tebuvo siekis sukurti kuo mažesnius nepatogumus ir nuostolius kitiems su teismo sprendimo įvykdymu susijusiems asmenims (t. y. atsakovei) nepagrįstas, kadangi ieškinio senaties terminu atsakovė yra saugoma nuo pernelyg ilgą laiką besitęsiančio teisinio neapibrėžtumo, susijusio su galimu reikalavimų pareiškimu jos atžvilgiu. Jei per ieškinio senaties terminą reikalavimas atsakovei nepareiškiamas, atsakovė įgyja teisėtą lūkestį, kad ir ateityje tokio pobūdžio reikalavimai jos atžvilgiu nebus reiškiami. Ta aplinkybė, kad ieškovei vėliau, t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, buvo iškelta bankroto byla, taip pat nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, kadangi byloje nenustatyta, kad ieškovei buvo sudarytos objektyvios kliūtys pareikšti reikalavimus teisme per ieškinio senaties terminą, o vėlesnis ieškovės teisinio statuso pasikeitimas nelaikytinas išimtine aplinkybe, leidžiančia nukrypti nuo bendrųjų ieškinio senaties taikymo taisyklių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovei iš ieškovės priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 900 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei AB Poilsio namai „Ąžuolynas“ iš ieškovės BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                Goda Ambrasaitė - Balynienė

                                                                                                                              Gintaras Pečiulis

                                                                                                                              Egidija Tamošiūnienė