Baudžiamoji byla Nr. 2K–311/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjos kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2007 m. gruodžio 1 d., apie 19.00 val., Pakruojyje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 44, alaus bare „Karčema“, tyčia sudavė ranka ne mažiau kaip du smūgius A. Š. į veidą, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėja prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. K. nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai kvalifikavo V. K. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip nusikaltimą, o ne administracinį nusižengimą. Teismai netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir tuo pagrindu priėmė neteisingus procesinius sprendimus (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai gali būti žmogaus sveikata, orumas. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai: veika, jos padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių, taip pat veikos padarymo būdas ir vieta. Ši veika gali pasireikšti įžūliais ar vandališkais veiksmais, grasinimais, patyčiomis viešoje vietoje. Nors įvykio vieta – vieša (kaip teisingai nustatė teismai), tačiau nuteistajam inkriminuoti įžūlūs veiksmai, pasireiškę nepagarbos aplinkiniams demonstravimu ir visuomenės rimties sutrikdymu, kasatorės manymu, neperžengė administracinio nusižengimo ribų.
Vertinant, ar minėti V. K. veiksmai buvo įžūlūs, trikdantys visuomenės rimtį ir tvarką, būtina atsižvelgti į tai, kad jį ir nukentėjusįjį A. Š. siejo asmeniniai santykiai. Nuteistasis manė, kad nukentėjusysis kitoje baudžiamojoje byloje neteisingai liudijo prieš jo sūnų R. K., o nukentėjusysis manė, kad nuteistasis nori daryti poveikį jo liudijimui. Nukentėjusysis A. Š. buvo apklaustas kaip liudytojas kaltinamojo A. P. baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas nuteistojo sūnus R. K. Taigi tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo dėl abipusių nuoskaudų kilo konfliktas, kuris teismų nebuvo teisingai įvertintas. Nustatydami subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį – tiesioginę tyčią, į minėtas aplinkybes teismai visiškai neatsižvelgė, tuo tarpu jos liudija, kad nuteistojo V. K. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, sutrikdyti normalų kavinės darbą ar aplinkinių ramybę. Byloje turi būti įrodyta, kad kaltininkas suprato, jog viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokio asmens psichinio santykio su savo veika šioje byloje nepatvirtina nei konkrečios faktinės aplinkybės, nei nuteistojo asmenybės požymiai. Be to, iš bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusysis pats priėjo prie nuteistojo ir išprovokavo rimties sutrikdymą, t. y. visuomenės rimties trikdymą tiesiogiai sukėlė ne nuteistojo veiksmai, o pats konflikto faktas. Tačiau šiais klausimais teismų sprendimuose nepasisakyta, išvados nemotyvuotos, įrodymais nepagrįstos.
BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, baigtumo momentas siejamas su neigiamų padarinių atsiradimu dėl kaltininko (o ne trečiųjų asmenų) įžūlių veiksmų. Darant išvadą, kad kaltininko veiksmai neturėjo realios įtakos visuomenės rimčiai ar tvarkai, jie negali būti kvalifikuojami pagal šį BK straipsnį, nes nenustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių neigiamų padarinių visuomenei.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas kaltinimą grindė tik akivaizdžiai suinteresuotų nukentėjusiojo A. Š. ir jo draugų parodymais. Kasatorės manymu, šių asmenų, taip pat liudytojų A. P., A. B., A. R. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, o siekiant pašalinti juose esančius prieštaravimus, turėjo būti atlikta akistata.
Kasatorė teigia, kad skunde išdėstyti argumentai turi esminę reikšmę, o teismų padarytos neteisingos išvados lėmė neteisėtų sprendimų priėmimą.
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. K. nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia kasatorė, nustatyti visi šios nusikalstamos veikos požymiai. Nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliais, nes prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis smurtas, jam padaryti sužalojimai. Taip pat pagrįstai pripažinta, kad šiais veiksmais nuteistasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją tvarką. Iš nukentėjusiojo A. Š. ir liudytojų A. R., A. B. parodymų matyti, kad konfliktą alaus bare pradėjo neblaivus V. K. Jis, elgdamasis nepagarbiai, keikdamasis ir įžeidinėdamas A. Š., liepė šiam prieiti prie jo staliuko, o nukentėjusiajam tai padarius, pradėjo kaltinti jį davus parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas jo sūnus R. K.; liepė teisme meluoti, grasino, kad užmuš, neleido pasitraukti nuo staliuko. A. Š. atsakius, kad nemelavo ir nemeluos, V. K. ranka sudavė jam du smūgius į galvą. Fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas viešoje vietoje – alaus bare, čia pat buvusių asmenų akivaizdoje, į konfliktą buvo priversta įsikišti bare dirbusi liudytoja A. R., kuri nuramino nuteistąjį ir taip leido A. Š. pasišalinti iš įvykio vietos. Taigi kasatorės teiginiai, kad V. K. nepažeidė viešosios tvarkos, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio – atmestini kaip nepagrįsti. Nustatytos bylos aplinkybės taip pat rodo, kad nuteistasis V. K. veikė tiesiogine tyčia. Viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje žemindamas ir įžeidinėdamas nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgius, nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais akivaizdžiai pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad jo veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatorės argumentai, jog V. K. veikė iš asmeninių paskatų, t. y. kad A. Š. sumušė supykęs dėl jo parodymų, duotų nagrinėjant A. P. baudžiamąją bylą. Nustatyta, kad įvykio metu A. Š. dar nebuvo apklaustas šioje baudžiamojoje byloje, teisme jis buvo apklaustas praėjus trims dienoms po to, kai jį sumušė V. K. Nuteistasis nukentėjusįjį pažinojo tik iš matymo, anksčiau su juo nebendravo, nekonfliktavo, todėl asmeninių motyvų mušti ir žeminti nukentėjusįjį neturėjo. Kita vertus, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nusikalstamos veikos padarymo motyvai reikšmės neturi – viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiek dėl chuliganiškų, tiek ir dėl asmeninių paskatų. Šiuo atveju kvalifikuojant veiką svarbu tai, kad nuteistasis V. K. viešoje vietoje sudavė smūgius nukentėjusiajam ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes V. K. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Kasaciniame skunde neginčijamas faktinių aplinkybių nustatymas, kad viešoje vietoje – alaus bare, matant kitiems asmenims, V. K. sudavė A. Š. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau kasatorė mano, kad šie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir gali būti vertinami tik kaip administracinis nusižengimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal ATPK 174 straipsnį administracinė atsakomybė kyla už necenzūrinius žodžius ar gestus viešose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi baudžiamajame įstatyme pateiktos nusikalstamos veikos apibrėžimas nors turi panašių požymių į administracinės teisės pažeidimą – nedidelį chuliganizmą, tačiau skiriasi tiek savo pavojingumo laipsniu, tiek konkrečiais objektyviaisiais veikos sudėties požymiais. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų veikos padarymo būdų, kuriais gali būti demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Bet kurie iš aprašytų kaltininko veiksmų, sukėlę baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, yra pakankami kvalifikuoti veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pagal teismų nustatytas konkrečias faktines aplinkybes V. K. elgesys buvo įžūlus. Šis elgesys pasireiškė tuo, kad kaltininkas sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir tai padarė viešoje vietoje. Nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliais, nes jis prieš nukentėjusįjį, kitų asmenų akivaizdoje, naudojo fizinį smurtą.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad teismai neteisingai įvertino tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, nes jis įvyko dėl priešiškai susiklosčiusių judviejų tarpusavio santykių, o ne dėl to, kad V. K. tyčia siekė pažeisti viešąją tvarką, t. y. demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas ir tikslas, o tai reiškia, kad tokie požymiai neturi lemiamos reikšmės konstatuojant minėtos veikos buvimą ar nebuvimą. Tuo atveju, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka tokį būdą ir vietą, kai akivaizdžiai pažeidžiama viešoji tvarka ir kai šioje veikoje yra visi būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, veikai taikomas šis BK straipsnis. Tokią teismų praktiką bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimo formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-159/2009). Vadinasi, net ir tuo atveju, jei V. K. jautė priešiškumą A. Š., elgdamasis įžūliai šiuo pretekstu jis, nepaisydamas visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė įvykio vietoje buvusiųjų rimtį, viešoje įstaigoje galiojančią tvarką (į konfliktą teko įsikišti baro darbuotojai, kuri nutraukė nuteistojo veiksmus). Minėti padariniai – realūs, tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taigi nustatyti visi būtini objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.
Teismų sprendimuose taip pat padarytos teisingos išvados, kad V. K. veikė tyčia. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo (ar neveikimo) gali atsirasti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių ir jų nori. Padarinių atžvilgiu kaltininkas gali veikti ir neapibrėžta tyčia. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, apibūdinančias veikos turinį, V. K. neabejotinai suvokė savo elgesio pobūdį, numatė, kad savo veiksmais viešoje vietoje pažeidžia viešąją tvarką (ne tik sutrikdo nukentėjusiojo sveikatą) ir to norėjo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant išdėstytoms aplinkybėms baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) V. K. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Dėl kitų (nenagrinėtinų) kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad incidentas tarp nuteistojo V. K. ir nukentėjusiojo A. Š. įvyko dėl pastarojo kaltės. Šiuo atveju kasatorė pateikia savą įvykio interpretaciją (versiją), kuri prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl į šiuos kasacinio skundo teiginius, juo labiau niekuo neargumentuotus, neatsako. Be to, kasaciniame skunde pažymėta, kad V. K. kaltę teismai grindė suinteresuotų asmenų parodymais, taip pat nesutinkama su liudytojų A. P., A. B. ir A. R. parodymų vertinimu. Šių teiginių teisėjų kolegija taip pat nenagrinėja, nes kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir iš naujo nevertina, be to, minėti kasatorės teiginiai negrindžiami jokiais teisiniais argumentais.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. K. gynėjos kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė