Civilinė byla Nr. 2-280-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00577-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1

 (S)

3.       Kauno apygardos teisme 2023 m. lapkričio 28 d. gauti nemokumo administratorės UAB „Bankroto valdymas“ prieštaravimai dėl kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinio reikalavimo eiliškumo, kuriais ji prašė LUAB „Aldengas“ kreditorių NŽT Jonavos skyrių su 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansiniu reikalavimu perkelti iš antrosios eilės į trečiosios eilės kreditorių sąrašą (DOK-29084). Nemokumo administratorė nurodė, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas yra kilęs iš netinkamo pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu LUAB „Aldengas“ įsigijo valstybinės žemės sklypą, įvykdymo. Nemokumo administratorės vertinimu, tarp skolininko ir kreditoriaus susiklostė civiliniai santykiai, todėl net ir įvertinus, kad lėšos už įsigytą valstybei priklausantį žemės sklypą turėjo būti paskirstomos į valstybės ir savivaldybės biudžetus, kreditoriaus reikalavimas turi būti tvirtinamas kaip trečiosios eilės finansinis reikalavimas.

4.       Kreditorius NŽT Jonavos skyrius atsiliepime į nemokumo administratorės prieštaravimus nurodė nesutinkantis su nemokumo administratorės prašymu jį su 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansiniu reikalavimu perkelti iš antrosios eilės į trečiosios eilės kreditorių sąrašą (DOK‑31491). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ lėšos, gautos už miesto gyvenamosiose vietose parduotus naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, atskaičius lėšas, pirkėjo sumokėtas už valstybinės žemės sklypo ir patikėjimo teisės į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, per 5 darbo dienas nuo jų gavimo paskirstomos taip: 50 procentų – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžetą, atskirą lėšoms už parduodamus valstybinius žemės sklypus pervesti skirtą sąskaitą. Kreditoriaus vertinimu, kadangi lėšos už parduotus valstybinius žemės sklypus sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas, todėl toks finansinis reikalavimas turėtų būti tenkinamas antrąja eile.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 21 d. nutartimi patenkino nemokumo administratorės UAB „Bankroto valdymas“ prašymą dėl kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo eiliškumo patikslinimo – patikslino kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. ir 2020 m. spalio 19 d. nutartimis patvirtinto 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinio reikalavimo eiliškumą, nurodydamas, jog šis reikalavimas yra tenkinamas trečiąja eile.

6.       Spręsdamas klausimą dėl patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo eilės patikslinimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 155 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad LUAB „Aldengas“ bankroto bylos iškėlimo klausimas išspręstas pagal bankroto bylos inicijavimo metu galiojančias teisės normas, t. y. pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas, bankroto procedūra prasidėjo galiojant ĮBĮ nuostatoms, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka taip pat bus vykdoma pagal ĮBĮ nuostatas, todėl ir kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus finansinio reikalavimo eiliškumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis.

7.       Atsižvelgdamas į tai, kad pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, o LUAB „Aldengas“ bankroto bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, kadangi nėra priimtas sprendimas dėl LUAB „Aldengas“ pabaigos, teismas padarė išvadą, jog galimas kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patikslinimas.

8.       Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad iškėlus LUAB „Aldengas“ bankroto bylą, Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. ir 2020 m. spalio 19 d. nutartimis buvo patvirtintas kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinis reikalavimas. Finansinio reikalavimo pagrindas – skolininkės LUAB „Aldengas“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Jonavos žemėtvarkos skyriaus sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P46/07-0195, kurios pagrindu LUAB „Aldengas“ įsigijo 5,4940 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

9.       ĮBĮ 35 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę bei tvarką. Pagal ĮBĮ šio straipsnio 2, 4 dalies nuostatas reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prievolės pobūdį, o ne pagal subjektą, turintį reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų. Teismas pažymėjo, kad šioje teisės normoje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra tenkinami antrąja eile. Minėta norma rodo, kad antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, t. y. reikalavimai tų subjektų, kurie turi administracinius įgaliojimus rinkti mokesčius bei įmokas į valstybės biudžetą.

10.       Pažymėjęs, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas, reikalaujantis teismo spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, teismas nurodė, jog tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą. 

11.       Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-177/2014 nusprendė, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 23 punktas mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Prievolė mokėti mokesčius ir įmokas mokesčių mokėtojui kyla įstatymo pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad MAĮ 13 straipsnio redakcija numato baigtinį mokesčių sąrašą, kurio pagrindu sumokėti mokesčiai gali būti laikomi mokesčiais, sumokėtais į biudžetą – tai pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis už aplinkos teršimą, konsulinis mokestis, žyminis mokestis, paveldimo turto mokestis, privalomojo sveikatos draudimo įmoka, įmoka į Garantinį fondą, valstybės rinkliava, loterijų ir azartinių lošimų mokestis, mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, pelno mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmoka, pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje, gamybos mokestis cukraus sektoriuje, muitai, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise, socialinis mokestis, papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokestis) (MAĮ 2 straipsnio 3 punktas).

12.       Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, kaip ir pirmiau nurodytos civilinės bylos atveju, kreditorius yra specifinis civilinių teisinių santykių subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka valdantis ir naudojantis jam patikėjimo teise perduotą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuojantis, reikalavimą kildina iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, nesumokėjus visų įmokų už nusipirktą turtą, t. y. iš sutartinės prievolės. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl pagal bendrą taisyklę valstybės institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais. Tuo tarpu, minėta, jog antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, o baigtinis mokesčių sąrašas išdėstytas MAĮ 13 straipsnyje.

13.       Kadangi iš valstybinės žemės ir kito turto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Lietuvos Respublikos ir LUAB ,,Aldengas“, turėtos gauti turto kainos nėra pagrindo priskirti nė prie vieno ĮBĮ 35 straipsnyje ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ar įmokų į valstybės biudžetą, teismas nusprendė esant pagrindą tenkinti nemokumo administratorės prašymą ir kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. ir 2020 m. spalio 19 d. nutartimis patvirtinto 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinio reikalavimo eiliškumą patikslinti, nurodant, jog šis reikalavimas tenkinamas trečiąja eile.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį ir LUAB „Aldengas“ nemokumo administratorės prašymo netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusiame ĮBĮ buvo numatyta, kad prioritetine prieš kitus kreditorius, kurie nepriskiriami pirmajai eilei, antrąja eile buvo tenkinami, be kita ko, ir reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą. 

14.2.       Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.10 papunktį lėšos, gautos už miesto gyvenamosiose vietovėse parduotus naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, atskaičius lėšas, pirkėjo sumokėtas už valstybinės žemės sklypo ir patikėjimo teisės į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, per 5 darbo dienas nuo jų gavimo paskirstomos taip: 50 procentų – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžetą, atskirą lėšoms už parduodamus žemės sklypus pervesti skirtą sąskaitą. Iš šio reguliavimo matyti, kad lėšos už parduotus valstybinius žemės sklypus, sudaro valstybės ir savivaldybės biudžetų pajamas. Šios lėšos taip pat priskiriamos prie kitų įmokų į valstybės biudžetą. Taigi, negalima sutikti su teismo išvada, kad valstybė ginčo atveju turi dalyvauti lygiais pagrindais.

14.3.       Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šio teisinio reglamentavimo pobūdis yra imperatyvus; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021).

14.4.       Nors pirkimo–pardavimo santykiai yra priskiriami civiliniams teisiniams santykiams, tačiau jie reguliuojami viešosios teisės normomis ir iš valstybės bei savivaldybių turto pardavimo gaunamos lėšos yra pervedamos į atitinkamą biudžetą. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, šios rūšies finansiniai reikalavimai turėtų būti tenkinami antrąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis).

14.5.       Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnį, valstybės biudžetas – Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams (20 dalis). Biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, kad pajamos, gautos iš valstybės turto, patenka į valstybės biudžetą, t. y. ir gautos pajamos už valstybinės žemės pardavimą. Vadinasi, minėta teisės norma įtvirtinta, jog valstybės biudžeto pajamos taip pat yra pajamos iš valstybės turto. Kas reiškia, jog valstybinės žemės pardavimas tiesiogiai įtakoja valstybės biudžeto pajamas, todėl tokios pajamos priskirtinos ir prie kitų įmokų į biudžetą. Be to, valstybinės žemės pardavimas susijęs su viešuoju interesu, o tai reiškia, kad ir su kitomis įmokomis į valstybės biudžetą. Todėl, negalima sutikti su išvada, kad tai vien tik civiliniai teisiniai santykiai. Svarbu tai, kad ne visi civiliniai teisiniai santykiai lemia ir įtakoja įmokas į valstybės biudžetą. Be to, įstatymų leidėjas, sutikdamas, kad valstybinė žemė būtų parduodama, nustatydamas imperatyvias su tuo susijusias teisės normas, įtvirtindamas iš pardavimo gautų pajamų paskirstymo tvarką, o pajamas traktuodamas kaip biudžeto gaunamas lėšas, tokių sandorių pagalba siekė gauti įmokų į biudžetą.

14.6.       Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas valstybės biudžetą, numato ir gautas pajamas iš valstybinės žemės sklypų pardavimo, todėl valstybinės žemės sklypų pardavimas neabejotinai sietinas ir su valstybės biudžetu, todėl šiuo atveju yra taikytina ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis.

14.7.       Nutartyje cituojama Lietuvos apeliacinio teismo praktika yra tik dėl to, kas laikoma mokesčiais į biudžetą, tačiau ginčo atveju netaikytina, kadangi joje neaptarta ir nepasisakyta dėl to, kas laikoma kitomis įmokomis į valstybės biudžetą, joje paminėti tik mokesčiai. Teismas iš esmės nutartyje pasisakė tik dėl mokestinių prievolių, t. y. išskirtinai tik mokesčių, o dėl kitų įmokų neargumentavo ir nepasisakė.

14.8.       Įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. ir 2020 m. spalio 19 d. nutartimis patvirtintas NŽT finansinio reikalavimo eiliškumas negalėjo būti kvestionuojamas ir keičiamas.

15.       LUAB „Aldengas“ nemokumo administratorė atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.       Pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai kreditoriaus reikalavimo dengimo eiliškumą patikslino, teisingai nurodė, kad šis reikalavimas tenkinamas trečiąja eile.

15.2.       Kreditorius atskirajame skunde nepagrįstai plečiamai aiškina ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje nurodytą „mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą“ sąvoką ir neteisingai nurodo, kad kaina pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį priskirtina „kitų įmokų į biudžetą“ sąvokai. Dėl tokio netinkamo, plečiamo aiškinimo, kreditorius atskirajame skunde daro neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo perkelti kreditoriaus į LUAB „Aldengas“ trečiosios eilės kreditorių sąrašą.

15.3.       Kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo liudija, jog NŽT Jonavos skyriaus finansinis reikalavimas kilęs tuo pagrindu, kad LUAB „Aldengas“ pirko valstybinės žemės sklypą iš NŽT ir už jį nesumokėjo visos kainos.

15.4.       Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti kainą pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nepatenka į ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje nurodytą „mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą“ sąvoką. Tokį pirmosios instancijos teismo aiškinimą patvirtina MAĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytas mokesčio apibrėžimas: mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Ši mokesčio sąvoka apima ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. MAĮ 13 straipsnyje nėra nurodoma, kad mokesčiams bei kitoms įmokoms į biudžetą būtų priskirta kaina pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

15.5.       Tokį pirmosios instancijos teismo aiškinimą patvirtina ir teismų formuojama praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-177/2014 išaiškino, kad „nagrinėjamu atveju, kreditorius VĮ Valstybės turto fondas, yra specifinis civilinių teisinių santykių subjektas – valstybės įmonė, Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdanti ir naudojanti jai patikėjimo teise perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kitą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuojanti. Šiuo atveju kreditorius reikalavimą kildina iš nekilnojamojo turto su ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu pirkimo–pardavimo sutarties, nesumokėjus visų įmokų už nusipirktą turtą, t. y. iš sutartinės prievolės. Taigi tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. CK 2.36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl pagal bendrą taisyklę valstybės institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais. Tuo tarpu, minėta, jog antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, o baigtinis mokesčių sąrašas išdėstytas MAĮ 13 straipsnyje. Iš valstybinės žemės ir kito turto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos ir UAB ,,Struktus“ turėtos gauti turto kainos, nėra pagrindo priskirti nei prie vieno ĮBĮ 35 straipsnyje ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ar įmokų į valstybės biudžetą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kreditoriaus VĮ Valstybės turto fondo reikalavimas tenkintinas trečiąja eile BUAB „Struktus“ bankroto byloje“.

15.6.       Vadinasi, pagal ĮBĮ, MAĮ ir teismų praktiką, NŽT finansinis reikalavimas, kylantis iš kainos pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėjimo, nėra priskirtinas  ĮBĮ 35 straipsnyje nurodomai „mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą“ sąvokai. Pagal ĮBĮ, MAĮ ir teismų praktiką, NŽT finansinis reikalavimas, kylantis iš kainos pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėjimo yra tvirtintinas trečiojoje kreditorių eilėje.

15.7.       Kreditoriui NŽT būnant antrojoje kreditorių sąrašo eilėje, yra pažeidžiamos LUAB „Aldengas“ trečiosios eilės kreditorių teisės, jų galimybės kuo maksimaliau pasidengti finansinius reikalavimus. Realiai turinčiam būti trečiojoje eilėje kreditoriui NŽT esant antrojoje eilėje sudarytos sąlygos pirmiau nei visi trečiosios eilės kreditoriai pasidengti visiškai savo finansinį reikalavimą. Tokiu būdu yra pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis).

17.       Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria NŽT Jonavos skyriaus Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. ir 2020 m. spalio 19 d. nutartimis patvirtinto 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinio reikalavimo eilė patikslinta iš antrosios į trečiąją eilę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo, peržengti atskirojo skundo ribas, taip pat absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl galimybės tikslinti ankstesne teismo nutartimi patvirtintą kreditoriaus finansinį reikalavimą

18.       Apeliantė visų pirma kelia klausimą dėl galimybės teismui patikslinti ankstesne nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, patvirtintą kreditoriaus reikalavimą. Jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskritai negalėjo tikslinti jau patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo.

19.       ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi bendrai įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimas bankroto procese yra leidžiamas pačiame ĮBĮ nustatytu reguliavimu.

20.       Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad res judicata (galutinio teismo sprendimo) taisyklės taikymas teismo nutartims, kuriomis išsprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, turi tam tikrų ypatumų. Viena vertus, tokia nutartimi konstatuojamas kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumas ir jis atitinkamai patvirtinamas arba ne, teismo nutartis yra privaloma ir vykdytina, kreditorius negali antrą kartą reikšti to paties reikalavimo. Kita vertus, bankroto teisėje egzistuoja kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis), reiškiantis, kad tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Tačiau kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl kreditorių reikalavimai turėtų būti tikslinami išimtiniais atvejais. Ar yra pagrindas tikslinti patvirtintą kreditoriaus finansinį reikalavimą, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

21.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad LUAB „Aldengas“ nemokumo administratorė UAB „Bankroto valdymas“ 2013 m. kovo 26 d. Kauno apygardos teismui pateikė prašymą dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi (ir 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi dėl klaidos – 2013 m. balandžio 4 d. nutarties datoje – ištaisymo) buvo patvirtintas kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinis reikalavimas. Šioje nutartyje nebuvo nurodytas kreditoriaus finansinio reikalavimo eiliškumas. 2020 m. spalio 19 d. nutartimi, tikslinant kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (pagal nemokumo administratorės prašymą dėl kitų kreditorių pakeitimo), atsižvelgiant į tai, kad kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti litais, taip pat yra pasikeitę ir kai kurių kreditorių pavadinimai, kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas buvo išdėstytas nauja redakcija, kuriame nurodytas patvirtintas antrosios eilės kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinis reikalavimas. Šios nutarties dalis dėl NŽT Jonavos skyriaus finansinio reikalavimo eiliškumo nustatymo atskiruoju skundu apskųsta nebuvo.

22.       Kauno apygardos teisme 2023 m. lapkričio 28 d. gauti nemokumo administratorės prieštaravimai dėl kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansinio reikalavimo eiliškumo, kuriais ji prašė LUAB „Aldengas“ kreditorių NŽT Jonavos skyrių su 122 142,46 Eur (421 733,47 Lt) finansiniu reikalavimu perkelti iš antrosios eilės į trečiosios eilės kreditorių sąrašą. Šis klausimas dėl ginčytino kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus finansinio reikalavimo eiliškumo pakeitimo LUAB „Aldengas“ bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5-555/2024 išskirtas į atskirą bylą (jai suteiktas Nr. B2-663-555/2024).

23.       Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažinti teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). 

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai nustatoma, jog kreditoriaus reikalavimas ankstesne nutartimi nepagrįstai patvirtintas aukštesne eile, taip pat neatitinka viešojo intereso bankroto byloje užtikrinimo, kadangi kreditoriui nepagrįstai esant aukštesnėje eilėje yra neteisingai nustatomos visų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės ir proporcijos. Taigi tokiu atveju turi būti suteikta galimybė patikslinti kreditoriaus reikalavimą.

Dėl NŽT reikalavimo, kildinamo iš skolininko nesumokėtos kainos pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, eiliškumo pagal ĮBĮ nuostatas

25.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad NŽT Jonavos skyriaus finansinis reikalavimas, kildinamas iš valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio, yra tvirtintinas ne antrąja eile (taip buvo patvirtintas 2013 m.), o trečiąja eile (taip teismas patikslino skundžiama nutartimi), akcentuodama disponavimo valstybine žeme teisinių santykių imperatyvumą ir tai, kad už valstybinės žemės pardavimą gautos lėšos yra valstybės (ir savivaldybės) biudžeto pajamos. Apeliantės vertinimu, tokios lėšos laikytinos ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje numatytomis „kitomis įmokomis į biudžetą“, ir dėl to NŽT Jonavos skyriaus finansinis reikalavimas tvirtintinas antrąja, o ne trečiąja eile. Teisėjų kolegija su apeliantės pozicija nesutinka.

26.       Nustatyta ir nėra ginčo, kad NŽT Jonavos skyriaus finansinis reikalavimas yra kildinamas iš 2007 m. balandžio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P46/07-019, kuria LUAB „Aldengas“ iš valstybės išsimokėtinai (per 15 metų) nusipirko 5,4940 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

27.       ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., t. y. NŽT Jonavos skyriaus prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą bei atnaujinti terminą tokiam reikalavimui pateikti nagrinėjimo metu) 35 straipsnis, įtvirtinantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, nustatė, kad pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis). Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis). Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 35 straipsnio 4 dalis).

28.       Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, yra pasisakęs, kad sisteminė ĮBĮ 35 straipsnio 2–4 dalių analizė suponuoja išvadą, jog reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prievolės pobūdį, o ne pagal subjektą, turintį reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-119-241/2021).

29.       Vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. vasario 25 d.), 2.10 papunkčiu, lėšos, gautos už miesto gyvenamosiose vietovėse parduotus naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, išskyrus šio nutarimo 2.9 punkte nurodytus žemės sklypus, atskaičius lėšas, pirkėjo sumokėtas už valstybinės žemės sklypo ir patikėjimo teisės į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, paskirstomos taip: 50 procentų – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą; 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžetą, į atskirą lėšoms už parduodamus žemės sklypus pervesti skirtą sąskaitą. Šios lėšos naudojamos grąžinamų natūra, perduodamų (suteikiamų) nuosavybėn neatlygintinai, parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypų detaliesiems planams, žemės sklypų planams, prilyginamiems detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, žemės sklypų planams rengti, išnuomojamų savivaldybių patikėjimo teise valdomų valstybinės žemės sklypų individualaus vertinimo išlaidoms apmokėti. Nesant poreikio mokėti už atitinkamus darbus, paslaugas, šios lėšos naudojamos inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ir renovuoti. Lėšų poreikis nustatomas atsižvelgiant į NŽT teritorinio padalinio kas pusmetį iki pusmečio pirmojo mėnesio 15 dienos savivaldybei teikiamus duomenis apie numatomus grąžinti natūra, perduoti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ir išnuomoti žemės sklypus. Savivaldybės tvarko lėšų, gautų už parduotus valstybinės žemės sklypus, apskaitą ir atsako už jų naudojimą pagal paskirtį.

30.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad už valstybinės žemės pardavimą gautos lėšos patenka (yra paskirstomos) į valstybės (ir atitinkamos savivaldybės) biudžetą, tačiau vien ši aplinkybė (lėšų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybės biudžetų) nereiškia, jog tokios lėšos priskirtinos ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje nurodytoms „kitoms įmokoms į biudžetą“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Taigi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti išskiriamos penkios valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomieji mokėjimai, rinkliavos, pajamos iš valstybinio turto, kitos įplaukos). Jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose. Sugretinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte minimas biudžeto pajamų teisines formas su 127 straipsnio nuostatomis darytina išvada, kad ne visos biudžeto pajamų teisinės formos turi tokią pat teisinę reikšmę bei vienodą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas).

31.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime atskleisdamas mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams būdingus požymius, yra konstatavęs, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (2006 m. sausio 24 d. nutarimas); valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei (2002 m. birželio 3 d. nutarimas); pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (2002 m. birželio 3 d. nutarimas); valstybiniams mokesčiams pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas (2010 m. vasario 12 d. nutarimas); mokesčiams būdinga tai, kad jie reguliariai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus, valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui (1996 m. kovo 15 d. nutarimas).

32.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus mokesčiams ir privalomiems mokėjimams būdingus požymius, daroma išvada, kad lėšos, gautos už kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą (gautos iš karto ar išsimokėtinai, dalimis), savo esme nelaikytinos nei mokesčiu, nei kitu privalomu mokėjimu, juolab kad ir jų pardavimą reglamentuojančiose taisyklėse nėra naudojama sąvoka „įmokos į biudžetą“ (mokėjimai įvardinami „lėšomis“), be to, už sumokėtas lėšas, t. y. kainą (perkant išsimokėtinai – turimas sumokėti lėšas) valstybei atsiranda prievolė pirkėjui perduoti žemės sklypą (tiesioginis atlygintinumas). Lėšos, gautos už kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą, priskirtinos ne kitoms įmokoms į biudžetą, bet, tai pripažįsta ir apeliantė, pajamoms iš valstybinio turto, t. y. kitai valstybės biudžeto pajamų teisinei formai. ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje tokia valstybės biudžeto pajamų teisinė forma (pajamos iš valstybinio turto) nėra numatyta, todėl reikalavimas, kildinamas iš neįvykdytos sutarties dėl valstybinės žemės kitos paskirties žemės sklypo pardavimo, negali (negalėjo) būti tvirtinamas antrąja eile.

33.       Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog reikalavimai, kylantys iš sutartinių civilinių teisinių santykių dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo, nepatenka į ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatytą mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą kategoriją (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1275/2011; 2014 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑177/2014; 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-913-157/2017).

34.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvados, kad nei valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisinių santykių reguliavimui būdingas imperatyvumas, nei tai, kad kreditorius šiuo atveju yra valstybės institucija, nei tai, jog lėšos, gautos (gautinos) už valstybinės žemės pardavimą sudaro valstybės pajamas, neleidžia pajamų iš valstybinio turto prilyginti ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje numatytai kitų įmokų į biudžetą kategorijai, kadangi savo esme tai yra skirtingos valstybės biudžeto pajamų teisinės formos. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai LUAB „Aldengas“ bankroto byloje pagal nemokumo administratorės prašymą patikslino kreditoriaus NŽT Jonavos skyriaus finansinio reikalavimo eilę iš antrosios į trečiąją, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį ir ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai        Laima Ribokaitė

        Alma Urbanavičienė

        Vigintas Višinskis