LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo forma“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus R. T. finansinis reikalavimas, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Verslo forma“ bankroto byloje Nr. B2-169-479/2008.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi iškėlė UAB „Verslo forma“ bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Klaipėdos administratorių biuras“.

Kreditorius R. T. , kurio 4 890,62 Lt finansinis reikalavimas jau buvo patvirtintas UAB ,,Verslo forma“ bankroto byloje, 2008 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti 50 331,80 Lt kreditinį reikalavimą, nurodė, kad jis, būdamas suinteresuotas įmonės veiklos atnaujinimu, sumokėjo UAB „SEB lizingas“ 50 331,80 Lt. Šios lėšos užtikrino įmonės turto (negyvenamųjų patalpų, esančių S. Šimkaus 14 g., Klaipėdoje), išsaugojimą įmonei. Kadangi R. T. įmokėjo lėšas už BUAB „Verslo forma“, jis turi būti pripažintas įmonės kreditoriumi ir jo kreditinio reikalavimo dydis turi būti padidintas 50 331,80 Lt. 

Atsakovas BUAB ,,Verslo forma“ prašė padidinto kreditinio reikalavimo netvirtinti, nes bankroto byloje tvirtinami tik tokie kreditorių reikalavimai, kurie yra susidarę iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. patenkino kreditoriaus R. T. prašymą dėl kreditinio reikalavimo padidinimo ir patvirtino jo kreditinį reikalavimą BUAB „Verslo forma“ iki 55 222,42 Lt. Nurodė, kad iš byloje esančios finansinio lizingo sutarties matyti, kad BUAB „Verslo forma“ įsigijo patalpas, esančias S. Šimkaus g. 14, Klaipėdoje. Lizingo davėjas, remdamasis lizingo sutarties 18.1.5 punktu, 2008 m. vasario 4 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį dėl BUAB „Verslo forma“ bankroto bylos iškėlimo fakto ir nurodė iki 2008 m. balandžio 30 d. sumokėti likusią lizingo sumos dalį arba išsikelti iš patalpų. Teismas pažymėjo, kad BUAB „Verslo forma“ neginčijo lizingo sutarties nutraukimo ir iki 2008 m. balandžio 30 d. likusios lizingo sumos nesumokėjo. Kreditoriaus R. T. mokestinis pavedimas patvirtina, kad jis sumokėjo lizingo davėjui 2008 m. balandžio 30 d. likusią lizingo sumą – 50 331,80 Lt, o 2008 m. rugsėjo 2 d. lizingo davėjas perdavė BUAB „Verslo forma“ nuosavybės teisę į minėtas patalpas. Teismas pažymėjo, kad įmonių bankroto įstatymo (toliau byloje – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės kreditiniai reikalavimai gali būti tikslinami iki bankroto bylos pabaigos, tai yra teisės į kreditinius reikalavimus atsiradimas nesiejamas su bankroto bylos iškėlimo momentu. Teismas įvertino, kad CK 6.114 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta regreso teisė, tai yra suinteresuotas prievolės įvykdymu trečiasis asmuo turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką ir jis tampa skolininko kreditoriumi (CK 6.111 str.). Kadangi ĮBĮ nenustato draudimo patvirtinti kreditinius reikalavimus, kurie atsiranda po bankroto bylos iškėlimo, o CK įtvirtinta regreso teisė ĮBĮ neprieštarauja ir gali būti taikoma, teismas padarė išvadą, kad kreditorius R. T. turi teisėtą interesą atnaujinti bankrutuojančios įmonės veiklą, kreditoriaus R. T. atliktas mokėjimas įstatymui neprieštarauja, regreso teisė yra įgyvendinama pagal įstatymo reikalavimus, todėl R. T. kreditinis reikalavimas yra teisėtas ir gali būti padidinamas 50 331,80 Lt, bendra R. T. kreditinio reikalavimo suma 55 222,42 Lt.

Atskiruoju skundu BUAB ,,Verslo forma“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditoriaus R. T. prašymą dėl įtraukimo į BUAB ,,Verslo forma“ kreditorių sąrašą. Skundą apeliantas grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas pažeidė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį, nes nuo bankroto bylos iškėlimo įmonės turtu disponuoja tik administratorius, taigi mokėjimus lizingo davėjui už bankrutuojančią įmonę R. T. atlikti negalėjo. Pažymėtina, kad vadovaudamasis ĮBĮ 17 straipsniu, administratorius 2008 m. vasario 4 d. pranešimu informavo lizingo davėją, kad finansinio lizingo sutarties nenutraukia.
2. Teismas pažeidė suformuotą teismų praktiką bei ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį, nes į kreditorių sąrašą gali būti įtraukti tik tokie reikalavimai, kurie susidarė iki bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius R. T. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skundžiama nutartimi nebuvo pažeista ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostata, nes R. T. sumokėjus lizingo davėjui likusią patalpų skolos sumą, patalpų nuosavybė perėjo atsakovui, kurio bendrovė taip pat gauna lėšas iš šių patalpų nuomos. Apelianto nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies norma nesietina su reikalavimais, atsiradusiais po bankroto bylos iškėlimo. Be to, atsakovo bankroto administratorius, sužinojęs apie lizingo sutarties nutraukimą, šio fakto neginčijo, o R. T. lizingo davėjui sumokėjo likusią patalpų vertės sumą paskutinę dieną, t. y. įsitikinęs, kad bendrovė skolos nesumokės ir tokiu būdu praras patalpas, kurios yra vienintelis įmonės turtas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančiai įmonei pareikšto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Sprendžiant šį ginčą, reikia vadovautis Civilinio proceso kodekso normomis, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 1 d.).

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Pažymėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Šiuo atveju kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Atsakovo BUAB „Verslo forma“ skundžiama nutartimi teismas patvirtino R. T. 55 222,42 Lt reikalavimą, iš kurių 50 331,80 Lt sudaro kreditoriaus už įmonę sumokėti UAB ,,SEB lizingas“ pagal 2004 m. spalio 1 d. finansinio lizingo sutartį.

Byloje nustatyta, kad UAB ,,SEB lizingas“ 2004 m. spalio 1 d. finansinio lizingo sutartimi kaip lizingo davėjas įsipareigojo įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį S. Šimkaus g. 14, Klaipėdoje, ir perduoti šį turtą valdyti ir naudotis atsakovui iki 2014 m. lapkričio 25 d. su tikslu atsakovui įsigyti minėtą nekilnojamąjį turtą. Sutarties 18.1.5 punktu šalys susitarė, kad lizingo davėjas AB UAB ,,SEB lizingas“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei lizingo gavėjui iškeliama bankroto byla. Pasinaudodamas šia teise UAB ,,SEB lizingas“ 2008 m. vasario 4 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį su BUAB „Verslo forma“, tačiau lizingo davėjas sudarė galimybę atsakovui iki 2008 m. balandžio 30 d. sumokėti likusią 50 331,80 Lt lizingo sumos dalį ir gauti nuosavybę į minėtą nekilnojamąjį turtą (b. l. 19). 2008 m. balandžio 30 d. R. T. šią sumą sumokėjo (b. l. 20).

CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dėl įvairių priežasčių už skolininką prievolę gali įvykdyti kitas asmuo tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kuriame nustatyta, kad jeigu kreditorius nukreipė išieškojimą į skolininko turtą, tai tretieji asmenys, kurie dėl tokio išieškojimo gali netekti tam tikrų teisių į tą turtą, gali patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Trečiasis asmuo, įvykdęs už skolininką prievolę, įgyja regreso teisę reikalauti iš skolininko. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje BAB ,,Ekinsta“ bankroto byloje Nr. 3K-3-583/2005, išaiškino, kad, esant iškeltai bankroto bylai, turi būti vadovaujamasi ne tik CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta bendrąja norma, bet ir specialiosiomis normomis, įtvirtintomis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte. Šioje nuostatoje įtvirtinta taisyklė, draudžianti vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (prievolė už BUAB ,,Verslo forma“ įvykdyta po bankroto bylos iškėlimo). Vadovaujantis šia norma bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Šis draudimas taikytinas ir trečiajam asmeniui, kai pastarasis ima vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo po bankroto bylos iškėlimo. Tačiau vadovaudamasis ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalimi, esant kreditoriaus sutikimui, kitas kreditorius ar trečiasis asmuo turi teisę perimti jo kreditorinį reikalavimą. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovas jau buvo sumokėjęs nemažą dalį nekilnojamojo daikto vertės, į jau minėtus bankroto proceso paskirtį ir tikslą bei į lizingo instituto sampratą. Akivaizdu, kad lizingo davėjas minėtą nekilnojamąjį turtą įsigijo tam, kad perduotų lizingo gavėjui (atsakovui) naudotis ir valdyti lizingo sutarties sąlygomis, tarpe jų numatančioms mokėjimus už naudojimąsi daiktu bei jo išpirkimą, o sudarant lizingo sutartį, UAB ,,SEB lizingas“ atliko finansavimo funkciją. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, UAB ,,SEB lizingas“ patvirtinus, jog nekilnojamojo turto likusi vertė sumokėta tinkamai, daro išvadą, jog 50 331,80 Lt sumokėjimas už atsakovą nepažeidė bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesų, nes, kaip pagrįstai nurodė R. T. atsiliepime į atskirąjį skundą, nesumokėjus tokios sumos, bendrovė patirtų didelius nuostolius, nes netekimas galimybės naudotis minėtu nekilnojamuoju turtu lemtų galimybės gauti nuolatines pajamas iš nuomos praradimą.

Atsakovo argumentas, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės už įmonę įvykdyti prievolę UAB ,,SEB lizingas“, nes atsakovas UAB ,,SEB lizingas“ nurodė, kad vykdys lizingo sutartį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas, kadangi pagal šią lizingo sutartį UAB ,,SEB lizingas“ galėjo vienašališkai ją nutraukti, nepriklausomai nuo atsakovo pozicijos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo atstovai nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme iš esmės neprieštaravo tokiam R. T. veiksmui, priešingai, 2008 m. rugsėjo 2 d. priėmimo-perdavimo aktu atsakovas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį S. Šimkaus g. 14, Klaipėdoje. (CK 6.50 str. 2 d.)

Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatą. Su tokiais apelianto teiginiais taip pat nėra pagrindo sutikti, nes nagrinėjamu atveju kreditorius R. T. neperėmė nei bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, nei lėšų. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstus skundo argumentus, jog teismas pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį, nes ši norma taikytina tik reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p.), nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, R. T. reikalavimas atsirado po bankroto bylos iškėlimo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.