Procesinio sprendimo kategorijos:
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 14 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Marina Vladimircevienė,
sekretoriaujant Jelenai Koženevskienei,
dalyvaujant ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ atstovui advokatui Sauliui Majauskui,
atsakovui R. F. ir jo atstovei advokato padėjėjai Milenai Juškaitienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ patikslintą ieškinį atsakovui R. F. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas tarp ieškovo automobilių sporto klubo (toliau – ASK) ,,ESmotorsport“ ir atsakovo R. F. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą, pagal tarp šalių 2017 m. kovo 29 d. sudarytą Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovas ASK ,,ESmotorsport“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. F.10000 Eur žalą (nuostolius) už nekonkuravimo pareigos pažeidimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad 2017 m. kovo 29 d. ASK „ESmotorsport“ ir R. F. sudarė įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1 (toliau – Įsipareigojimų sutartis), kurios pagrindu atsakovas buvo paskirtas komandos vadovo pareigoms. Įsipareigojimų sutartimi atsakovas įsipareigojo dalyvauti ieškovo vykdomoje veikloje bei vykdyti Įsipareigojimų sutartyje nurodytus darbus ir įsipareigojimus. Pagal Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktą atsakovas įsipareigojo 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Už sutartyje numatytą 3 metų nekonkuravimo laikotarpį, ieškovas 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo atsakovui 10000 Eur. Įsipareigojimų sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad už Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punkte nustatyto įsipareigojimo nevykdymą, atsakovas ieškovui sumoka baudą, kurios dydį nustato ieškovas, atsižvelgdamas į padarytos žalos/nuostolių dydį, bet ne mažesnį negu faktiškai patirtų nuostolių visuma. 2019 m. balandžio 25 d. atsakovas pranešimu dėl išstojimo iš klubo narių informavo ieškovą, kad savo noru išstoja iš ieškovo sporto klubo. Atsakovas išstojęs iš ieškovo sporto klubo perėjo į konkuruojančios Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Kauno sporto klubo „Rimo“ gretas. Tai patvirtina viešajame socialiniame tinkle „Linkedin“ VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ paskelbtas įrašas, kuriame atsakovas yra pristatomas kaip naujas lenktynininko/vairuotojo R. B. vadybininkas, o be to, atsakovo viešajame socialiniame tinkle „Instagram“ paskelbtos nuotraukos, kuriose atsakovas užfiksuotas kartu su VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ lenktynininku R. B. Šio fakto iš esmės atsakovas neginčijo ir savo atsiliepime į pradinį ieškovo ieškinį. Pažymėjo, kad VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ viena iš vykdomų veiklų yra organizuoti įvairias automobilių sporto varžybas Lietuvoje ir užsienyje, bei dalyvauti tokiose varžybose. Savo ruoštu ieškovo viena iš vykdomų veiklų yra organizuoti varžybas ir kitus sportinius renginius bei populiarinti automobilių sportą. Taigi, kaip nurodoma, šiuo atveju nekyla abejonių, jog atsakovas pradėjo vykdyti pareigas bendrovėje, kuri vykdo veiklą toje pačioje automobilių sporto sferoje kaip ir ieškovas.
4. Ieškovas patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju pagal Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktą atsakovas įsipareigojo 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Už šį atsakovo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą, ieškovas 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo atsakovui 10000 Eur. Įsipareigojimo sutartį tiek ieškovas, tiek atsakovas patvirtino parašais, kas iš esmės reiškia, jog abi šalys susipažino ir sutiko su Įsipareigojimų sutarties sąlygomis. Atsakovas, kaip nurodė ieškovas, neginčijo šios teisės normos nei iki sutarties pasirašymo, nei jos pasirašymo metu, nei po to, kai atsakovui buvo sumokėta numatyta 10000 Eur suma. Akivaizdu, kaip nurodoma, kad šalys Įsipareigojimų sutartyje suderino abipusę valią dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų. Ši sutartis yra teisėta, galiojanti ir privaloma ją pasirašiusioms šalims. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 punkto nuostatą įvykdė tinkamai ir 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo atsakovui 10000 Eur kompensaciją už 3 metų nekonkuravimo laikotarpį, tačiau atsakovas nepraėjus 3 metų nekonkuravimo laikotarpiui pradėjo vykdyti veiklą VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ ir taip pažeidė Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 nuostatą. Įvertinęs tai, kad ieškovas už nekonkuravimo laikotarpį atsakovui 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo 10000 Eur už būsimą sutartinės prievolės įvykdymą, o atsakovui šios prievolės neįvykdžius (ją šiurkščiai pažeidus), atsakovui sumokėta pinigų suma yra laikytina minimaliais tiesioginiais ieškovo patirtais nuostoliais.
5. Teisme gautas atsakovo R. F. atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriame jis prašo ieškovo patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, kad atsakovas yra profesionalus automobilių lenktynių sporto žurnalistas. Atsakovas 15 metų vedė BTV TV laidą „Autopilotas“, yra Žinių radijo laidos „Piko minutės“ vedėjas, nuolatinis įvairių lenktynių komentatorius, straipsnių ir komentarų, publikuojamų interneto portaluose, autorius ir t.t. 2017 m. pradžioje ieškovo klubo savininkas E. S., kurį atsakovas pažinojo, kaip lenktynininką, paskambino ir pasiūlė susitikti. Susitikus atskleidė planus, kad nori kurti Pasaulio ralio-kroso čempionatui dalyvauti komandą ir jam reikia asmens, kuris galėtų lengvai bendrauti angliškai ir turėtų patirties automobilių sporte, nes E. S. neturi tiek anglų kalbos žinių, kad laisvai bendrautų pasauliniu mastu automobilių sporto klausimais. Atsakovas apie 15 metų dalyvavo lietuviškame automobilių sporto plotmėje – dėl savo žurnalistinio darbo specifikos pažinojo didžiąją daugumą Lietuvos automobilių sporto sportininkų, organizatorių, turėjo žinių apie Lietuvos automobilių sporto federacijos veiklą. Atsakovo užimtumas buvo didelis, tačiau E. S. pasiūlytas iššūkis buvo puiki proga įgyvendinti ir prisidėti prie labai kilnios ir gražios lietuviško automobilių sporto idėjos įgyvendinimo. Proga sukurti naują puslapį Lietuvos automobilių sporto istorijoje skambėjo itin įdomiai. Iki to laiko nebuvo lietuviškos komandos jokiame automobilių sporto pasaulio čempionate. Atsakovas ypatingai abejojo dėl lietuviškai komandai sukurti reikalingų finansinių išteklių. Tačiau E. S. suorganizavo atsakovo susitikimą su ieškovo rėmėju UAB „LitCon“, kurio atstovas patikino, kad padės ir parems kuriamą lietuvišką komandą finansiškai visapusiškai, todėl esant tokiam patikinimui, atsakovas sutiko dirbti kuriamos lietuviškos komandos vadovu, o ieškovas pažadėjo aprūpinti visomis darbo priemonėmis ir mokėti atlygį.
7. Kaip nurodoma atsiliepime, atsakovui buvo pateikta pasirašyti 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutartis Nr. 20170329/1, kurią visa apimtimi rengė ieškovas, o atsakovas neturėjo jokių galimybių derėtis dėl jokių jos sąlygų. Kad pasirašė 2017 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderį dėl 10000 Eur sumos išmokėjimo, atsakovas negali identifikuoti, kadangi niekada tokių pinigų nei už nekonkuravimą, nei kaip darbą iš ieškovo nėra gavęs. Atsakovas neatmeta galimybės, kad išlaidų orderis buvo pateiktas kartu su kokiais nors kitais dokumentais ir taip pasirašytas, nesigilinant į dokumento turinį. Atsakovas pradėjo dirbti komandos vadovu. Jis pažinojo garsų lenktynininką K. A. iš savo žurnalistinės veiklos ir Palangoje, per 1006 km lenktynes supažindino E. S. su K. A. bei pasiūlė jam tapti ES Motorsport komandos sportinio automobilio SKODA WRX pilotu-bandytoju. Atitinkamai K. A. pasiūlė savo draugą S. L., kaip galimą techninį vadovą ir šis taip pat prisijungė prie komandos. Be to, kaip nurodoma atsiliepime, atsakovas ieškovui rekomendavo inžinierių, buvusį B. V. komandos inžinierių A. R., kuris taipogi sutiko tapti lietuviškos komandos dalimi. Be komandos personalo formavimo, atsakovo kita vykdoma funkcija buvo sportinio automobilio komponentų tiekėjų paieška – variklio, pavarų dėžės, amortizatorių, palapinių, įrangos, įrankių ir t. t., o taip pat ir anketų Tarptautinei automobilių federacijai pildymas. Atsakovas taip pat komunikavo su užsienio sportininkais, kurie galėtų tiek testuoti automobilį, tiek vairuoti komandos sportinį automobilį sportinėse varžybose, t. y. 2019 m. FIA WRX Tarptautinės automobilių federacijos Pasaulio ralio kroso čempionate. Vėliau, kaip nurodoma, pamažu atkrintant užsieniečių vairuotojams, atsakovas rekomendavo E. S., jog pagalvotų dėl vairuotojo vietos pasiūlymo komandoje jaunam ir perspektyviam lenktynininkui R. B., kadangi tai būtų tiesiog idealus tandemas – lietuviška komanda ir lietuvis lenktynininkas Pasaulio čempionate – to niekada istorijoje nebuvo ir atsakovui tai atrodė tiesiog fantastinė galimybė visiems tapti istorijos dalimi. R. B. sutiko vairuoti komandos sportini automobilį 2019 Pasaulio čempionate, kuris turėjo prasidėti 2019 m. balandžio 4-6 d. Abu Dhabi, Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Nors atsakovas negavo atlygio už komandos vadovo darbą, tačiau toliau dirbo vedinas idėjos ir pažadų, kad bus atsiskaityta. Prieš pat Pasaulio čempionato sezoną ypač pradėjo strigti ieškovo atsiskaitymai su tiekėjais, be to, atsakovui pradėjo aiškėti, kad ieškovas kartu su jo prezidentu E. S. iš esmės nesilaiko susitarimų nei su atsakovu, nei su partneriais, nei su lenktynininkais. Todėl jau pirmajame 2019 m. Pasaulio čempionato etape Abu Dhabi atsakovas visai komandai pranešė, kad po šio etapo iš komandos vadovo pareigų pasitraukia. Nei E. S., nei ieškovas dėl tokio atsakovo apsisprendimo ir pasitraukimo niekaip neprieštaravo, jokių pretenzijų nereiškė. Su lenktynininku R. B. Esmotorsport lietuviškoje komandoje atsakovas turėjo labai dalykiškus ir gerai susiklosčiusius santykius, todėl greičiausiai dėl šios priežasties, kai atsakovas pasitraukė iš ieškovo komandos vadovo pareigų, jam buvo pasiūlyta atlygintinai pagal darbo sutartį tapti šio jaunojo sportininko vadybininku. Su pasiūlymu atsakovas sutiko ir rūpinasi sportininko logistika, sportiniais planais, jo komunikacija su komanda ir pan., kitaip tariant, lenktynininko vadybininko funkcijos yra visiškai netapačios komandos vadovo funkcijoms, kurias atsakovas atliko ESmotorsport komandoje.
8. Taip pat atsiliepime atsakovas nurodė, kad tarp šalių sudaryta Įsipareigojimų sutartis kvalifikuotina kaip darbo sutartis, o ne kaip civilinė sutartis, kaip teigia ieškovas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog minėtoje šalių sudarytoje Įsipareigojimų sutartyje yra aptartos ne tik būtinosios, bet ir papildomos darbo sutarčiai būdingos sąlygos: darbo pareigos; darbovietė, aprūpinimas darbo priemonėmis; konkrečios darbo funkcijos; darbo laikas; darbo saugos užtikrinimas; absoliuti darbdavio kontrolė, pavaldumas ir savarankiškumo nebuvimas; komandiruočių išlaidų kompensavimas; mokėtinas darbo užmokestis; šiurkščių darbo drausmės (pareigų) pažeidimų indentifikavimas; nekonkuravimo susitarimas. Visa tai, pasak atsakovo, rodo, jog tarp šalių buvo sudaryta ne civilinė, o darbo sutartis. Kadangi Įsipareigojimų sutartyje nurodytas dydis 10 000 Eur yra savo prasme (sąsajoje su kitomis šios sutarties nuostatomis) identifikuotinas, kaip darbo užmokestis per mėnesį, kurio ieškovas nesumokėjo, tai nekonkuravimo kompensacija turėtų sudaryti ne mažiau, kaip po 4 000 Eur per mėn., skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio mėn. už 36 mėnesius nekonkuravimo. Atsakovo teigimu, šiuo atveju Įsipareigojimų sutartyje nurodytą 10 000 Eur kompensaciją padalijus į 36 mėn. nesudaro net minimalios mėnesinės algos, kadangi per mėnesį asmens pajamos siektų tik 277 Eur, todėl akivaizdu, kad 277 Eur suma mėnesiui yra nei protinga, nei sąžininga, nei teisinga, todėl tokios nekonkuravimo sąlygos absoliučiai neproporcingos, dėl ko yra negaliojančios. Be to, DK 38 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia nekonkuravimo susitarimus ilgesniam nei 2 metų laikotarpiui po darbo teisinių santykių pasibaigimo. Kompensacijai esant neprotingai – nekonkuravimo susitarimas neturi jokios teisinės galios, nėra jokio nei teisinio nei faktinio pagrindo teigti, kad atsakovui sumokėta pinigų suma yra laikytina minimaliais tiesioginiais ieškovo patirtais nuostoliais, kadangi ieškovas jokia forma nepatyrė nei tiesioginių, nei netiesioginių nuostolių. Ieškovas ne tik, kad nepatyrė nuostolių, bet ir pasinaudodamas atsakovo žiniomis, kontaktų ratu, praktika ir pačiu atliktu darbu neatlygintinai.
9. Atsakovas atsiliepime taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2017-05-10 Kasos išlaidų orderis yra negaliojantis ir negali būti laikomas tikru ir pasekmes sukeliančiu dokumentu, kadangi jis yra nepasirašytas jokio ieškovo atsakingo asmens, o tai reiškia, kad pats ieškovas pripažįsta, kad pinigai nebuvo atsakovui išmokėti, nes jei būtų, tokio svarbumo pirminis apskaitos dokumentas būtų tinkamai įformintas. Be to, jeigu Įsipareigojimų sutarties 2.2.20. punktas numatė, kad atsakovo nekonkuravimo laikotarpis apima tik laikotarpį po šios sutarties pasibaigimo ir atsakovo pasitraukimo iš ieškovo komandos, kodėl nekonkuravimo kompensacija yra išmokėta praėjus tik keliems mėnesiams po Įsipareigojimų susitarimo sudarymo, bet ne po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo. Atsakovo vertinimu, jeigu teoriniu aspektu vertinant Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 (nekonkuravimo) nuostatą remiantis CK 2.164 straipsniu, pastaroji prieštarauja teisiniam imperatyviam reglamentavimui ir pats nekonkuravimo susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu ab inition. Ieškovas taip pat neįrodė atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo. Byloje nėra pagrįsto pagrindo teigti, kad egzistuoja pirmoji sąlyga civilinei atsakomybei taikyti – atsakovo neteisėti veiksmai. Kompensacijai Įsipareigojimų sutartyje esant neprotingai – nekonkuravimo susitarimas neturi jokios teisinės galios ir laikomas negaliojančiu, todėl ir atsakovo veiksmų, pradedant vykdyti veiklą Všį Kauno sporto klube „Rimo“, nėra jokio pagrindo laikyti kaip neteisėtų.
10. Teisme gautas ieškovo dublikas, kuriame jis palaiko patikslintame ieškinyje nurodytus reikalavimus ir išdėstytas aplinkybes. Ieškovas papildomai nurodė, kad jis nesutinka su atsakovo atsiliepime formuojama pozicija, kad Įsipareigojimų sutartis yra kvalifikuotina kaip darbo sutartis. Ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas atliko ne Įsipareigojimų sutarties analizę, o tik interpretaciją pritaikytą gintis nuo pareikšto ieškinio, siekiant išvengti ieškovo prašomų priteisti minimalių nuostolių atlyginimo. Atsakovas tik interpretuoja Įsipareigojimų sutartyje apibrėžtas atsakovo teises ir pareigas ieškodamas panašumų su darbo teisinių santykių požymiai, tačiau Įsipareigojimų sutartyje akivaizdžiai nėra susitarta net dėl esminės darbo teisinių santykių sąlygos – sulygto darbo užmokesčio už atliekamas funkcijas. Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostatoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta, jog ieškovas už nekonkuravimo laikotarpį nurodytą Įsipareigojimų sutarties 2.2.20. punkte įsipareigoja mokėti atsakovui 10.000,00 Eur kompensaciją. Taigi, Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostatoje nurodyta kompensacija negali būti laikoma kaip atlygis už darbą. Atsakovo interpretavimas, jog 10 000,00 Eur darbo užmokestis yra pridengtas nekonkuravimo kompensacijos mokesčiu yra visiškai nepagrįstas, kadangi iš Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostatos turinio nėra įmanoma identifikuoti nei darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos, nei laikotarpio už kurį yra mokamas tokio dydžio darbo užmokestis. Be to, darbo teisiniuose santykiuose nėra galima susitarti dėl vienkartinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimo, kas tik dar kartą patvirtina, jog 10 000,00 Eur negali būti laikomas kaip darbo užmokestis. Kompensacija yra vienkartinio pobūdžio už būsimą suvaržymą užtikrinantį nekonkuravimą. Įsipareigojimų sutartyje net nėra užsiminama apie užmokestį atsakovui už komandos vadovo funkcijų atlikimą. Ieškovas sumokėjo atsakovui 10 000,00 Eur pinigų sumą ne už komandos vadovo funkcijų vykdymą, tačiau už įsipareigojimą 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Taigi 10 000,00 Eur kompensacija už nekonkuravimą negali būti prilyginama darbo mėnesiniam užmokesčiui. Be to, atsakovas nenutraukė darbo sutarties, o tiesiog pasitraukė iš ieškovo komandos. Kitaip tariant, atsakovas sugalvojo, nusprendė ir pasitraukė iš ieškovo suformuotos komandos, nors pagal DK būtų turėjęs pareigą po pranešimo apie išėjimą iš darbo dienos dirbti dar mažiausiai 20 darbo dienų. Ieškovo nuomone, tai patvirtina faktą, jog ieškovo ir atsakovo nesaistė jokie darbo sutartiniai santykiai. Nekonkuravimo kompensacija atsakovui buvo išmokėta po Įsipareigojimų susitarimo sudarymo, kadangi atsakovui buvo pasiūlyta dalyvauti ieškovo veikloje tik su sąlyga, jeigu jis įsipareigos 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Atsakovui sutikus su ieškovo sąlygomis ir pasirašius Įsipareigojimų sutartį už nekonkuravimo įsipareigojimą buvo sumokėta kompensacija su tikslu, jog atsakovas pradėjęs vykdyti įsipareigojimus ir disponuodamas komandai konkurenciškai jautria informacija, negalėtų jos atskleisti konkurentams minimalų sulygtą nekonkuravimo laikotarpį pasibaigus Įsipareigojimų sutarčiai. Taigi, atsakovo keliamos abejonės dėl nesavalaikiai išmokėtos nekonkuravimo kompensacijos yra visiškai nepagrįstos. Vien tai, jog Kasos išlaidų orderis yra nepasirašytas jokio ieškovo atsakingo asmens, nesudaro pagrindo abejoti, jog atsakovas negavo 10 000,00 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimą. Kasos išlaidų orderis yra pasirašytas atsakovo, o civilinėje byloje atsakovas nekelia klausimo dėl jo parašo ant Kasos išlaidų orderio tikrumo, todėl, akivaizdu, kad atsakovas gavo kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimą. Ieškovas įrodė visas atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, todėl atsakovui turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė.
11. Teisme gautas atsakovo triplikas, kuriame jis palaiko atsiliepime nurodytus reikalavimus ir išdėstytas aplinkybes. Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad ieškovas ir atsakovas dėl visų darbo teisinių santykių požymių, Įsipareigojimų sutartyje aiškiai susitarė, nes joje nurodomos būtinosios ir papildomosios darbo sutarties sąlygos: darbo pareigos – komandos vadovas, darbovietė – (duomenys neskelbtini); darbo laikas – neribojant darbo laiko; absoliuti darbdavio kontrolė ir pavaldumas – komandos vadovas įsipareigoja kruopščiai ir laiku atlikti iš anksto suderintus ir pavestus darbus bei be svarbių priežasčių nepalikti darbo vietos; identifikuojami šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai bei mokėtinas darbo užmokestis – 10000 Eur. Atsakovas triplike nurodė, kad vienas pagrindinių darbo sutarties požymių yra pavaldumas. Nepaisant aiškiai išreikšto šalių pavaldumo, Įsipareigojimų sutartyje išskiriami ir kiti darbo sutarties bruožai, kurie leidžia spręsti, jog tarp šalių sudaryta Įsipareigojimų sutartis yra darbo sutartis. Pažymėjo, kad ieškovas nepaneigia ir net nebandė paneigti kitų darbo sutarties požymių, kurie aiškiai įtvirtinti Įsipareigojimų sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo argumentai dėl to, jog Įsipareigojimų sutartis negali būti darbo sutartis yra niekiniai, kadangi net jeigu ir teoriškai būtų sprendžiama, kad 10000 Eur užmokestis nėra darbo užmokestis, tai nepaneigia fakto, kad Įsipareigojimų sutartis yra darbo sutartis, kadangi norint nustatyti, ar tarp šalių susiklostę santykiai yra darbo teisiniai santykiai, visuomet turi būti vertinama aplinkybių visuma. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodė, kad Įsipareigojimų sutartis kvalifikuotina kaip darbo sutartis, kadangi sutarties konstrukcija ir šalių elgesys, vykdant sutartį, atitiko darbuotojo ir darbdavio teisinius santykius. Atsakovo teigimu, jeigu šiuo atveju būtų taikoma įstatymo analogija ir vadovaujamasi ieškovo nurodytu CK 2.164 straipsniu, akivaizdu, jog ieškovo nurodomas 10 000 Eur mokestis už 3 metų nekonkuravimo susitarimą yra per mažas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, o taip pat ir nurodytas 3 metų nekonkuravimo terminas pažeidžia CK 6.164 str. 1 d. numatytą 2 metų terminą, vadinasi toks nekonkuravimo susitarimas visa apimtimi yra negaliojantis. Sprendžiant, kad nekonkuravimo susitarimas negaliojantis per se, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja civilinė atsakomybė.
12. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškovo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir prašė ieškovo ieškinį tenkinti pilna apimtimi.
13. Atsakovas teismo posėdžiu palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir prašė ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad jis sutiko dirbti kuriamos lietuviškos komandos vadovu. Šalys susitarė, kad kol komanda nebus suformuota, atsakovas negaus atlyginimo. Tačiau po to, kai atsiras lenktynininkas ir komanda po pirmo etapo gaus pajamas, ieškovas mokės atsakovui atlyginimą. Ieškovas aprūpino atsakovą visomis darbo priemonėmis, kompensuodavo atsakovui jo patirtas išlaidas. Nors atsakovas negavo atlygio už komandos vadovo darbą, jis dirbo vedinas idėjos ir pažadų, kad ateityje bus su juo atsiskaityta, mokamas atlyginimas. Tačiau prieš pat Pasaulio čempionato sezoną pradėjo strigti ieškovo atsiskaitymai su tiekėjais, be to, atsakovui pradėjo aiškėti, kad ieškovas kartu su jo prezidentu E. S. nesilaiko susitarimų nei su atsakovu, nei su partneriais, nei su lenktynininkais. Todėl jau pirmajame 2019 m. Pasaulio čempionato etape atsakovas visai komandai pranešė, kad po šio etapo iš komandos vadovo pareigų pasitraukia. Nei E. S., nei ieškovas dėl tokio atsakovo apsisprendimo ir pasitraukimo niekaip neprieštaravo, jokių pretenzijų nereiškė
14. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu iš esmės palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu pateiktus argumentus ir prašė ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Iš šalių, ir jų atstovų paaiškinimų, bei bylos medžiagos nustatyta, kad 2017 m. kovo 29 d. ieškovas ASK „ESmotorsport“ ir atsakovas R. F. sudarė Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1, kurios pagrindu ieškovas atsakovą paskyrė į komandos vadovo pareigas. Minėta Įsipareigojimų sutartimi atsakovas įsipareigojo dalyvauti ieškovo vykdomoje veikloje bei vykdyti Įsipareigojimų sutartyje nurodytus darbus ir įsipareigojimus. Pagal Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktą atsakovas įsipareigojo 3 metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Už sutartyje numatytą 3 metų nekonkuravimo laikotarpį, ieškovas 2017 m. gegužės 10 d. sumokėjo atsakovui 10000 Eur sumą. Įsipareigojimų sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad už Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punkte nustatyto įsipareigojimo nevykdymą, atsakovas ieškovui sumoka baudą, kurios dydį nustato ieškovas, atsižvelgdamas į padarytos žalos/nuostolių dydį, bet ne mažesnį negu faktiškai patirtų nuostolių visuma. 2019 m. balandžio 25 d. atsakovas pranešimu dėl išstojimo iš klubo narių informavo ieškovą, kad savo noru išstoja iš ieškovo sporto klubo. Atsakovas išstojęs iš ieškovo sporto klubo perėjo į konkuruojančios VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ gretas.
16. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą, pagal 2017 m. kovo 29 d. sudarytą Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1. Ieškovo teigimu, tarp šalių buvo sudaryta civilinė sutartis, kurioje buvo numatytas 3 metų atsakovo nekonkuravimo laikotarpis, už kurį ieškovas atsakovui sumokėjo 10000 Eur kompensaciją. Tačiau atsakovas pažeidė minėtą nekonkuravimo susitarimą, t. y. 2019 m. balandžio 25 d. pasitraukęs iš ieškovo klubo vykdomos veiklos pradėjo dirbti VšĮ Kauno sporto klube „Rimo“, kuris taip pat užsiima panašia veikla kaip ir ieškovas, t. y. automobilių sporto varžybų organizavimu, dalyvavimu ir pan. Ieškovas reikalauja iš atsakovo 10000 Eur žalos (nuotolių) atlyginimo už nekonkuravimo pareigos pažeidimą. Tuo tarpu atsakovas, kaip galima spręsti iš jo teismui pateiktų procesinių dokumentų ir atsakovo ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, nuo pareikšto ieškovo reikalavimo ginasi tuo, kad šalis siejo ne civiliniai, o darbo teisiniai santykiai. Atsakovo teigimu, Įsipareigojimų sutartis kvalifikuotina kaip darbo sutartis, kadangi sutarties konstrukcija ir šalių elgesys, vykdant sutartį, atitiko darbuotojo ir darbdavio teisinius santykius. 10000 Eur kompensacija už nekonkuravimo laikotarpį yra nei proporcinga, nei adekvati ir vertintina, kaip mokėtinas darbo užmokestis. Kompensacijai esant neprotingai – nekonkuravimo susitarimas neturi jokios teisinės galios, todėl nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakovų veiksmų, pradedant vykdyti veiklą Všį Kauno sporto klube „Rimo“ laikyti neteisėtais, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovui sumokėta pinigų suma yra laikytina minimaliais tiesioginiais ieškovo patirtais nuostoliais. Taigi teismas pasisako dėl šių aplinkybių.
17. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.
18. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Taip pat kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 10 31, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
Dėl 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutarties Nr. 20170329/1 teisinio kvalifikavimo
19. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje, visų pirma, yra svarbu tinkamai kvalifikuoti tarp šalių 2017 m. kovo 29 d. sudarytą Įsipareigojimų sutartį Nr. 20170329/1, t. y. nustatyti ar minėta sutartis yra kildinama iš darbo teisinių santykių, ar iš civilinių teisinių santykių.
20. Be to, teismas pastebi, kad minėtos sutarties sudarymo metu darbo teisinius santykius reglamentavo DK, kuris galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.
21. Galiojusiame DK 93 straipsnyje darbo sutartis buvo apibrėžta kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
22. Sutartis civilinėje teisėje – savanoriškos prievolės atsiradimo pagrindas. CK 6.154 str. sutartis yra apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenų įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
23. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).
24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint nustatyti, ar tarp šalių susiklostę santykiai yra darbo teisiniai santykiai, visuomet turi būti vertinama aplinkybių visuma. Kitaip tariant, darbo sutartimi pripažįstama tokia sutartis, kuri turi daugiau darbo sutarties požymių nei civilinės sutarties požymių.
25. Remiantis CK 6.193 straipsnio 1 -5 dalimis sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
26. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013). Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).
27. Teismui išsamiai susipažinus ir išanalizavus 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutarties Nr. 20170329/1 nuostatas, nustatyta, jog minėtoje Įsipareigojimų sutartyje yra aiškiai nurodyti visi darbo teisinių santykių požymiai ir būtinosios bei papildomos darbo sutarties sąlygos, t. y. darbo pareigos - skiriant R. F. Komandos vadovo pareigoms užimti (Įsipareigojimų sutarties 1.1. punktas); darbovietė, aprūpinimas darbo priemonėmis – užtikrinti darbų atlikimo darbo vietą, t. y. UAB „LitCOn" (duomenys neskerlbtini), darbo įrankius, aprangą (Įsipareigojimų sutarties 2.1. punktas); konkrečios darbo funkcijos – baigtinis sąrašas pagal ieškovo (darbdavio) reikalavimus detalizuotas Įsipareigojimų sutarties 1.2. punkte; Įsipareigojimų sutarties 1.2 punkte aiškiai nurodyta, jog atsakovo atliekamos funkcijos yra darbas; darbo laikas – neribojant laiko, jeigu to reikia (Įsipareigojimų sutarties 1.2. punktas); darbo saugos užtikrinimas – Sporto klubas įsipareigoja suteikti komandos vadovui informaciją apie atliekamo darbo pobūdį, saugą ir sveikatą (Įsipareigojimų sutarties 2.1.2. punktas); absoliuti darbdavio kontrolė, pavaldumas ir savarankiškumo nebuvimas – Komandos vadovas įsipareigoja kruopščiai ir laiku atlikti iš anksto suderintus ir pavestus darbus, be svarių priežasčių nepalikti darbo vietos (Įsipareigojimų sutarties 2.2.1 punktas, 2.2.9. punktas); komandiruočių išlaidų kompensavimas – Sporto klubas įsipareigoja kompensuoti šias Komandos vadovo veikloje patirtas išlaidas: (Kelionės, nakvynės, spec. drabužių ir kitas) pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus ( Įsipareigojimų sutarties 3.1.1 punktas); Kuro sąnaudas (kurios buvo patirtos Komandos vadovo darbo reikalais bus kompensuojamos pagal sąskaitas faktūras (Įsipareigojimų sutarties 3.1.1. ir 3.1.2. punktai); šiukščių darbo drausmės (pareigų) pažeidimų identifikavimas – Komandos vadovas, padaręs kiekvieno Sutarties 1.2. ir 2.2. punktuose nurodyto darbo/įsipareigojimo neatlikimą/neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą/atlikimą, neatsižvelgiant į kaltės formą, tai laikoma kaip šiurkštūs darbo/įsipareigojimo neatlikimu/neįvykdymu (Įsipareigojimų sutarties 5.2. punktas).
28. Taigi aukščiau pateikta Įsipareigojimų sutarties nuostatų analizė leidžia teismui daryti išvadą, jog tarp šalių sudaryta Įsipareigojimų sutartis yra darbo sutartis ir tarp ginčo šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai.
29. Ieškovo teigimu, Įsipareigojimų sutartis negali būti identifikuojama (pripažįstama) kaip darbo sutartis, kadangi joje nebuvo susitarta dėl esminės ir būtinosios darbo sutarties sąlygos – darbo užmokesčio. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovo dėstoma pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.
30. Nagrinėjamu atveju 2017 m. kovo 29 d. Įsipareigojimų sutarties sudarymo metu galiojusiame DK 99 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sudarymą, 1 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnyje; pagal DK 95 straipsnio 1 dalį, kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.
31. DK
95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų, tačiau darbo užmokestis pagal įstatymą (DK 95 straipsnio 1 dalis) nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl darbo sutartis gali būti pripažinta sudaryta ir tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl mokėtino darbo užmokesčio; darbo sutartis yra atlygintinė, todėl tokiu atveju šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas. 32. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl darbo sutarties sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, kai dėl šios darbo sutarties sąlygos nesusitarta raštu, kiekvienai šaliai turi būti suteikta galimybė įrodyti, dėl kokio dydžio darbo užmokesčio šalys susitarė žodžiu. Jeigu darbo sutarties šalių susitarimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų nenustatytas, šią darbo sutarties spragą turi užpildyti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis Darbo kodekse įtvirtintu teisingo mokėjimo už darbą principu, atsižvelgdamas į darbo užmokesčio toje (analogiškoje) įmonėje, įstaigoje, organizacijoje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį. Ši taisyklė taikytina ir nelegalaus darbo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015).
33. Taigi, kaip matyti iš teisinio reguliavimo ir teismų praktikos išaiškinimo, galiojusiame DK įstatymų leidėjas imperatyviai nenurodė, kad darbo sutartyje būtinai turi būti sulygta raštu dėl darbo užmokesčio, kaip yra šiuo metu galiojančiame DK. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šalių susitarimu atsakovas sutiko negauti atlyginimo, kol komanda nebus suformuota, tačiau po to, kai atsiras lenktynininkas ir komanda po pirmo etapo gaus pajamas, ieškovas mokės atsakovui atlyginimą. Nors atsakovas negavo atlygio už komandos vadovo darbą, jis dirbo vedinas idėjos ir pažadų, kad ateityje bus su juo atsiskaityta, ir bus mokamas atlyginimas. Šių atsakovo teiginių, jog šalys buvo susitariusios dėl darbo užmokesčio, ieškovas nenuginčijo ir nepaneigė, todėl ieškovo teiginiai, jog Įsipareigojimų sutartis negali būti pripažįstama kaip darbo sutartis, kadangi joje nebuvo susitarta dėl darbo užmokesčio atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo nesikreipimas į ikiteisminę darbo ginčų nagrinėjimo instituciją nelemia Įsipareigojimų sutarties nekvalifikavimo darbo sutartimi. Pažymėtina, jog CPK 13 straipsnyje yra įtvirtinta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dispozityvumo principas lemia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats nusprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, nesikreipdamas į Lietuvos Respublikos darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio pripažino, jog tarp šalių buvo sudaryta ne darbo sutartis, o civilinė sutartis.
35. Galiausiai, CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017).
36. Pažymėtina ir tai, kad civilinėje teisėje šalių laisvė sudaryti sutartis yra platesnė. Civilinė sutartis grindžiama šalių lygiateisiškumo ir autonomijos principu. Sudarant darbo sutartį įstatymas numato daug privalomų sąlygų, kurias būtina aptarti darbo sutartyje. Tai pateisinama tuo, kad valstybė siekia apsaugoti silpnesniosios šalies interesus. Laisvės principas darbo santykiuose labiau pasireiškia besiderant dėl sutarties sąlygų, kai šalys išreiškia valią užmegzti darbo santykius. Tik vėliau šie santykiai pasikeičia, t. y. užsimezga pavaldumo santykiai, kurie nėra būdingi civiliniams santykiams.
37. Kaip matyti iš Įsipareigojimų sutarties nuostatų analizės, sutarties laisvės principas yra matomas tik atsakovo įsipareigojimų dalyje. Tuo tarpu sutarties teisių dalyje, atsakovas jokios sutarties laisvės principo neturėjo.
38. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog sutarties konstrukcija ir šalių elgesys, vykdant sutartį, atitiko darbuotojo ir darbdavio teisinius santykius, todėl Įsipareigojimų sutartis kvalifikuotina kaip darbo sutartis.
Dėl nekonkuravimo susitarimo
39. Konstatuojant faktą, kad Įsipareigojimų sutartis – darbo sutartis, iki 2017-07-01 galiojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentavo darbuotojų nekonkuravimo susitarimų ir išmokos dydžio, kaip yra įtvirtinta naujajame DK.
40. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad nekonkuravimo susitarimo institutas nėra tiesiogiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, jam pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 ir kt.). Nekonkuravimo susitarimai gali būti sudaromi ir galioti tiek darbo santykių galiojimo metu, tiek nutraukus darbo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015). Nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 ir kt.). Nekonkuravimo susitarimas pagal savo prigimtį, pobūdį ir esmę vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, jog jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2012). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl nekonkuravimo susitarimo, taikomos CK normų nustatytos taisyklės, reglamentuojančios sandorių ir sutarčių teisėtumą. Nekonkuravimo susitarimas teismų praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Lietuvos Respublikos CK nenustatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
41. Pažymėtina, kad nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007).
42. Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą.
43. Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-11-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, aiškindamas teisės normas dėl to, ar esant situacijai, kai susitarimas dėl nekonkuravimo buvo sudarytas iki naujo DK Įsigaliojimo, ir esant susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygų neatitikčiai naujojo DK nuostatoms, kilus ginčui dėl nekonkuravimo jau galiojant DK, turi būti taikomos susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygos ar nuostatos, išaiškino, kad naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo, šalims nepakeitus iki 2017-07-01 sudaryto nekonkuravimo susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galioja, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos.
44. Kaip jau minėta, Įsipareigojimų sutarties 2.1.4 nuostata buvo susitarta, jog ieškovas už nekonkuravimo laikotarpį nurodytą Įsipareigojimų sutarties 2.2.20. punkte įsipareigoja mokėti atsakovui 10 000,00 Eur kompensaciją. Po Sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo Komandos vadovas 3 metus įsipareigojo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje (Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktas).
45. Nagrinėjamu atveju Įsipareigojimų sutartyje nurodytą 10 000 Eur kompensaciją padalijus į 36 mėn., per mėnesį asmens pajamos siektų 277 Eur (10 000 Eur/ 36 mėn. = 277 Eur). Teismo vertinimu, 277 Eur suma mėnesiui yra nei protinga, nei sąžininga, nei teisinga, todėl akivaizdu, jog tokios nekonkuravimo sąlygos, vertinant jas iš atsakovo, kaip buvusio ieškovo darbuotojo, perspektyvos yra visiškai neproporcingos, o tai suponuoja išvadą, jog nekonkuravimo susitarime buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė.
46. Be to, Įsipareigojimų sutartyje yra pažeistas imperatyvus įstatyme nustatytas 2 metų nekonkuravimo terminas. Vadovaujantis susitarimus dėl nekonkuravimo reglamentuojančio DK 38 straipsnio 1 dalimi, pasibaigus darbo sutarčiai, nekonkuravimo susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo. Taigi DK 38 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia nekonkuravimo susitarimus ilgesniam nei 2 metų laikotarpiui po darbo teisinių santykių pasibaigimo. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 2.164 straipsnio 1 dalis taip pat numato maksimalų dviejų metų nekonkuravimo terminą.
47. Svarbu ir tai, kad remiantis DK 38 straipsnio 2 dalimi, susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
48. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, analizuodamas DK 38 str. nuostatų taikymo aspektus taip pat yra išaiškinęs, kadangi darbo rinkai būdinga specializacija, asmuo yra konkurencingas ne per se (savaime), o tam tikroje srityje ar srityse. Įstatymas nekonkuravimo susitarimus leidžia sudaryti tik su darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų. Pagrįsta manyti, kad būtent tie konkretūs žinios ir gebėjimai yra esminė savybė, kuri daro juos turintį asmenį konkurencingą darbo rinkoje, taip pat yra kriterijus, lemiantis jų turėtojo nekonkuravimo su darbdaviu poreikį. Atitinkamai tais atvejais, kai asmuo netenka galimybės naudotis tomis kompetencijomis ir gebėjimais, kurie daro jį konkurencingą darbo rinkoje, mažėja tokio asmens galimybės susirasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą, o tokio darbo nedirbant, susidaro sąlygos jam prarasti turėtą kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo 2020-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020).
49. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurių ieškovas nenuginčijo ir nepaneigė, ieškovas, priimdamas atsakovą dirbti komandos vadovu, pastarąjį priėmė ne dėl jo išskirtinių žinių, susijusių su kompetencijomis, reikalingomis komandos vadovo darbui, o dėl jo anglų kalbos žinių bei pažinčių, kuriuos ieškovas įgijo dirbdamas automobilių sporto žurnalistu, dar prieš pradėdamas dirbti su ieškovu.
50. Taigi 10 000 Eur kompensacijai už 3 metų nekonkuravimo susitarimą esant neproporcingai, neatitinkančiai nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų ir pažeidžiančiai DK 38 straipsnio 1 dalyje numatytą 2 metų terminą, nekonkuravimo susitarimas atsakovui negali sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių, taigi negalėjo būti pažeistas atsakovui, kaip darbuotojui, realizuojant teisę pasirinkti jo kvalifikaciją ir gebėjimus atitinkantį darbą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovui sumokėta 10 000 Eur suma yra laikytina minimaliais tiesioginiais ieškovo patirtais nuostoliais.
Dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų
51. Sutartinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
52. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutartinės prievolės neįvykdžiusiai šaliai kyla sutartinė civilinė atsakomybė – ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai
53. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėdamas atsakovo neteisėtus veiksmus nurodo, jog pagal Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 punktą atsakovas įsipareigojo 3 (trejus) metus po Įsipareigojimų sutarties pasibaigimo ir pasitraukimo iš ieškovo sporto klubo nedirbti toje pačioje automobilių sporto sferoje. Tačiau atsakovas nepraėjus 3 (trejų) metų nekonkuravimo laikotarpiui pradėjo vykdyti veiklą VšĮ Kauno sporto klubo „Rimo“ ir tokiu būdu atsakovas pažeidė Įsipareigojimų sutarties 2.2.20 nuostatą, kas, ieškovo vertinimu sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriuos draudė atlikti Įsipareigojimo sutartis.
54. Tačiau atsižvelgiant į šiame teismo sprendime išdėstytą teisinę argumentaciją, kurios teismas nekartoja, bei bylos faktines aplinkybės, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja pirmoji sąlyga civilinei atsakomybei taikyti, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai. Teismo vertinimu, 10 000 Eur kompensacijai už 3 metų nekonkuravimo susitarimą esant neproporcingai, neatitinkančiai nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo reikalavimų ir pažeidžiančiai DK 38 straipsnio 1 dalyje numatytą 2 metų terminą, nekonkuravimo susitarimas atsakovui negali sukelti jokių materialiųjų teisinių padarinių, todėl ir atsakovo veiksmų, pradedant vykdyti veiklą Všį Kauno sporto klube „Rimo“, nėra jokio pagrindo laikyti kaip neteisėtų, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti.
55. Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų pasisakyti netikslinga, nes neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė negalima.
56. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, o nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė pateikto ieškinio pagrįstumo (CPK 178 str.).
57. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, ieškovo pareikšti reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
58. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
60. Nagrinėjamu atveju patikslinto ieškinio netenkinus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.
61. Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 3388 Eur išlaidų advokato pagalbai (už teisines konsultacijas, atsiliepimo į ieškinį, atsiliepimo į patikslintą ieškinį ir tripliko parengimą) apmokėti; pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
62. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
63. Teismo vertinimu, atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra pagrįstos, todėl teismas įvertinęs ginčo pobūdį, atsakovo rengtų procesinių dokumentų turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, priteisia atsakovui R. F. ir ieškovo ASK ,,ESmotorsport“ 3388 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
64. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“ patikslintą ieškinį atsakovui R. F. dėl žalos (nuostolių) už nekonkuravimo pareigos pažeidimą priteisimo atmesti.
Priteisti atsakovui R. F., asmens kodas (duomenys nelskelbtini), iš ieškovo automobilių sporto klubo ,,ESmotorsport“, juridinio asmens kodas 193315895, 3388 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Marina Vladimircevienė