Civilinė byla Nr. 3K-3-231/2007
Procesinio sprendimo kategorija
11.9.10.4; 11.9.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Mažeikių miškų urėdijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2006 m. sausio 10 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti VĮ Mažeikių miškų urėdijos urėdo 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 1.4.(V)-106; 2) priteisti iš atsakovo 1791,39 Lt vidutinį darbo užmokestį nuo 2005 m. gruodžio 12 d. iki 2006 m. vasario 6 d., 460,58 Lt skirtumą už kiekvieną mėnesį nuo 2006 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 48 Lt už uždelsimą atsiskaityti. Ieškovas nurodė, kad VĮ Mažeikių miškų urėdijoje nuo 1979 m. dirbo vairuotoju, nuo 1985 m. iki 2003 m. - autošaltkalviu, o nuo 2003 m. spalio 15 d. pervestas dirbti autoelektriku, tačiau darbo sutartis rašytine forma nebuvo sudaryta. VĮ Mažeikių miškų urėdijos urėdo 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1.4.(V)-106 jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Ieškovo teigimu, atsakovas neteisingai taikė DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jį atleido turėdamas išankstinį nusistatymą, nuo nedarbingumo nustatymo datos iki atleidimo atsakovas nepasiūlė jokio kito darbo. Ieškovas pažymėjo, kad jo negalia pareigų vykdymui neigiamos įtakos neturėjo, visus darbus jis atlikdavo laiku ir kokybiškai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2005 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos 7747,74 Lt ir iki visiško sprendimo įvykdymo skaičiuojant nuo atlyginimo vidurkio 1010,58 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas, kuris yra II grupės invalidas, nuo 2003 m. spalio 15 d. darbdavio iniciatyva buvo perkeltas iš autošaltkalvio į autoelektriko pareigas, o nuo 2005 m. gruodžio 12 d. atleistas iš darbo, nes negali dirbti autoelektriku dėl savo sveikatos būklės. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadoje bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos rašte nurodyta, kad ieškovas gali dirbti autoelektriku su tam tikrais apribojimais - dirbtuvėse, nevažiuojant į mišką ir nekilnojant sunkesnių nei 10 kg svorio daiktų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad autoelektriko pareiginiuose nuostatuose nenumatyta darbuotojo pareiga kilnoti svorius, sunkesnius nei 10 kg, taip pat nenumatytas nuolatinis darbas lauke. Teismas konstatavo, kad pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 straipsnį pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo sudaro faktiškas darbuotojo nesugebėjimas atlikti darbo, o ne formalūs kriterijai, kaip svoris, su kuriuo darbuotojui gali tekti dirbti ateityje. Teismo vertinimu, atsakovas neteisėtai, ne pagal savo kompetenciją traktavo neįgalumo nustatymo tarnybos išvadą, pats atlikdamas papildomus tyrimus dėl ieškovo neatitikimo pareigoms, kurių metu nustatė, kad ieškovo aplinkoje yra rizikos faktorių. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta faktų, jog ieškovas nebūtų susidorojęs su jam pavedamu darbu, taip pat konstatavo, kad atsakovas pažeidė Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įpareigojančius darbdavį sudaryti tokias darbo sąlygas neįgaliam darbuotojui, kad jis galėtų dirbti. Teismas nurodė, kad perkeldamas ieškovą iš autošaltkalvio į autoelektriko pareigas atsakovas privalėjo pasirūpinti sudaryti darbo sutartį (DK 99 straipsnio 3 dalis), neįformindamas darbo sutarties darbdavys prisiima visą riziką ir atsakomybę. Teismo vertinimu, nesant darbo sutarties, neaišku, už kokio ir kaip sulygto darbo negalėjimą atlikti dėl sveikatos būklės ieškovas yra atleidžiamas. Teismas nurodė, kad Miško ruošos punkto remonto-mechaninio cecho autoelektriko pareiginiai nuostatai, kuriais rėmėsi atsakovas, pagal savo prigimtį neprilygsta darbo sutarčiai. Teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo atleisti ieškovo už negalėjimą atlikti darbo, kuris nebuvo sulygtas darbo sutartimi. Teismas nurodė, kad DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto paskirtis - apsaugoti darbdavio interesus, jeigu darbuotojas dėl sveikatos būklės nebegalėtų dirbti jam pavesto darbo, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje darbdavys šia nuostata rėmėsi gindamas ne savo, o tariamus darbuotojo interesus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė DK 273 straipsnio 1 dalį, tačiau sprendime nurodė, kad atsakovas turėjo palengvinti ieškovo darbo sąlygas, kol atsilaisvins darbo vieta, į kurią būtų galima perkelti neįgalų ieškovą pagal jo poreikius. Teismas nustatė, kad „Darbo aplinkos veiksnių higieninio įvertinimo kortelė Nr. 7“ yra niekinis dokumentas, be to, atsakovas pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio reikalavimus. Teismas vadovavosi CPK 417 straipsniu ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalį motyvuodamas tuo, kad ieškovas neprašė jo grąžinti į darbą, o iš visos medžiagos matyti, kad ieškovą grąžinus į darbą jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos. Teismas netenkino ieškovo prašymo dėl darbo užmokesčio skirtumo, kurį jis gauna kitame darbe, priteisimo, motyvuodamas tuo, kad ieškovui turės būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki sprendimo įvykdymo.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 26 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Kolegija pažymėjo, kad liudytojai A. Č. ir A. V. patvirtino, jog ieškovui nereikėjo kilnoti sunkesnių nei 10 kg svorio starterių, nes juos atnešdavo bei paimdavo šaltkalvis arba vairuotojas. Kaip nustatė kolegija, autoelektrikas iš patalpos išeidavo tik nustatyti gedimą. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovo invalidumas nekliudė jam tinkamai atlikti pavestą darbą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Mažeikių miškų urėdija prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą sieja ne su pareigų pavadinimu ar darbu apskritai, o su konkrečiu darbu ir konkrečiomis pareigomis. Jeigu įstatyme nurodytos institucijos, nustatydamos tam tikras sąlygas, apriboja darbuotojo galimybę atlikti jam pavestą darbą, tai darbdavys privalo nutraukti darbo sutartį, jei neturi galimybės suteikti darbuotojui tuos apribojimus atitinkantį darbą. Kasatorius pažymi, kad pagal ieškovui pavestą autoelektriko darbą jis (kasatorius) neturėjo galimybės suteikti ieškovui pastarojo sveikatos būklę atitinkantį darbą. Kasatoriaus teigimu, teismų išvados, kad ieškovui pagal sveikatos būklę buvo leidžiama dirbti autoelektriku ir dėl to jis nepagrįstai atleistas iš darbo, prieštarauja įstatymui. Kasatorius nurodo, kad teismų išvada, jog įsakymas nutraukti darbo sutartį su ieškovu yra neteisėtas, yra nepagrįsta ir padaryta pažeidžiant įstatymą, reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo sveikatos būklės.
2. Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, pažeidė šią teisės normą. Kasatoriaus nuomone, pripažinimas, kad ieškovo grąžinimas į darbą negalimas dėl to, kad jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, laikytinas prieštaraujančiu įstatymui, nes ieškovas neprašė jo grąžinti į darbą ir dirbo kitoje vietoje, be to, teismas nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovui bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Kasatorius pažymi, kad teismo teisė pripažinti, jog darbuotojui, jį grąžinus į darbą, bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nėra absoliuti ir negali būti nemotyvuota ar net prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. D. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai taikė DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal byloje pateiktą medikų išvadą ieškovas gali dirbti autoelektriko darbą su nežymiais apribojimais, o faktiškai - laikantis saugos reikalavimų, ne griežčiau. Ieškovo teigimu, atsakovas nesilaikė DK 264 straipsnio nuostatų, įpareigojančių darbdavį organizuoti darbą, vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. Ieškovo nuomone, kasatoriaus teiginiai apie DK 297 straipsnio 4 dalies neteisingą aiškinimą ir taikymą yra nepagrįsti, nes nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. iki atleidimo iš darbo dienos vykęs bylinėjimasis su atsakovu dėl jo neteisėtų veiksmų, atsakovo raštai Plungės VMSEK bei įspėjimai dėl darbo sutarties nutraukimo leidžia teigti ne tik apie nepalankių sąlygų ieškovui sudarymą, bet ir apie vykusią teisinę bei psichologinę kovą, pažeidžiant profesines ir asmenines ieškovo teises.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas yra II grupės invalidas. Atsakovo 2003 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. P-158 nuo 2003 m. spalio 15 d. buvo perkeltas iš autošaltkalvio į autoelektriko pareigas, o 2005 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 1.4(V)-106 nuo 2005 m. gruodžio 12 d. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes, kaip nurodyta įsakyme, pagal darbo aplinkos veiksnių higieninį įvertinimą autoelektrikui tenka kilnoti krovinius iki 30 kg svorio, o pagal VMSEK išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ieškovas negali kilnoti ir nešioti sunkių daiktų. Valstybinės medicininės ekspertizės komisijos išvadoje Dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (1 T., b. l. 33) nurodyta, kad V. D. gali dirbti autoelektriku patalpose ir negali dirbti kilnojant ir (ar) nešiojant sunkesnius nei 10 kg svorio daiktus. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Plungės teritorinio skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. R-148 (1 T., b. l. 35) nurodyta, kad V. D. gali dirbti autoelektriku mechaninėse dirbtuvėse, nevažiuojant į mišką, t. y. sumažinant krūvį; negali kilnoti ir nešioti sunkių daiktų (daugiau kaip 10 kg). Ieškovui nereikėjo kilnoti sunkesnių nei 10 kg svorio starterių, nes juos atnešdavo ir pasiimdavo šaltkalvis arba vairuotojas. Autoelektrikas iš patalpos išeidavo tik nustatyti gedimą. Ieškovo invalidumas nekliudė jam tinkamai atlikti pavestą darbą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir nustatyta, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatyto tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Teisinis pagrindas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis nutraukti su darbuotoju minėtu pagrindu darbo sutartį yra medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatyto tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvada, kad darbuotojas dėl sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte pavartotas žodžių junginys „negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo“ aiškintinas kaip reiškiantis, kad darbuotojas negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. Tai ne visais atvejais reiškia, kad darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo tam tikru pavadinimu, pavyzdžiui, „krovėjo“, „sandėlininko“ ir t. t., nes tos pačios pareigybės darbuotojų konkrečios darbo funkcijos, jų pobūdis ir atlikimo sąlygos gali skirtis. Atleidžiant darbuotoją iš darbo aptariamu pagrindu svarbu tai, kad darbuotojas negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius, ginčydamas teismų išvadą apie ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą, iš esmės kelia fakto klausimą teigdamas, kad pagal ieškovui pavestą autoelektriko darbą jis (kasatorius) neturėjo galimybės suteikti ieškovui pastarojo sveikatos būklę atitinkantį darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas sprendžia ne fakto, o teisės klausimus, juos spręsdamas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl paminėtas kasatoriaus teiginys nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ieškovui, vykdant darbo funkcijas, nereikėjo kilnoti sunkesnių nei 10 kg svorio starterių, jis iš patalpos išeidavo tik nustatyti gedimą, ieškovo invalidumas nekliudė jam tinkamai atlikti pavestą darbą. Kasacinis teismas yra saistomas šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir, jomis remdamasis, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis su ieškovu pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra nutraukta neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškovu, 2005 m. gruodžio 12 d. įsakyme Nr. 1.4(V)-106 nesirėmė tuo, kad ieškovas pagal savo sveikatos būklę darbo funkcijas gali atlikti tik patalpose (T 1, b. l. 65). Kasacinio skundo argumentai neįgalina pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
Kasacinio skundo teiginys, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių norminių teisės aktų pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui nutraukiant darbo sutartį su ieškovu, akivaizdžiai prasilenkia su apskųstų procesinių sprendimų motyvais.
Darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises teismas apgina taikydamas DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Juos taikydamas teismas nėra saistomas darbuotojo reikalavimu (CPK 418 straipsnis). Nustatęs pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, kuris iš darbuotojo pažeistų teisių gynimo alternatyvių būdų, nustatytų DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse, yra taikytinas. Aplinkybes, reikšmingas šių teisės normų taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs - taiko DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
CPK 417 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, nustatyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 417 straipsnį ir, jį taikydamas, net ir nesant proceso įstatymų nustatyta tvarka suformuluoto ieškovo prašymo dėl jo grąžinimo arba negrąžinimo į pirmesnį darbą bei esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovas yra darbo santykiuose su kitu darbdaviu, turėjo teisinį pagrindą spręsti dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo pripažinęs, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai. Bylos duomenys apie buvusius atsakovo nevienkartinius ketinimus dėl struktūrinių pertvarkymų panaikinti autoelektriko pareigybę, su tuo susijusius įspėjimus ieškovui dėl atleidimo iš darbo, Valstybinės darbo inspekcijos intervencijas į šalių santykius, atsakovo vertinimą ieškovo konfliktišku, kito teisminio ginčo tarp šalių nagrinėjimą, kuris ieškovui palankia linkme buvo išspręstas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu bei šalių santykius (T. 1, b. l. 9-14, 16, 18, 23, 27, 36, T. 2, b. l. 19) įgalino bylą nagrinėjusius teismus spręsti, kad ieškovą grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, bei taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma į DK 297 straipsnio 4 dalies neteisingą aiškinimą ir taikymą bei pažeidimą, yra atmestini kaip nepagrįsti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apskųsti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalys dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo nėra reikiamai motyvuotos. Tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jos iš viso nemotyvuotos, todėl motyvavimo trūkumas nepripažįstamas pažeidimu ir nėra pagrindas naikinti apskųstus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrinusi teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo juos pakeisti ar panaikinti nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis