Civilinė byla 3K-7-363/2008
Procesinio sprendimo
kategorija: 43.2, 124.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito
Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus, Zigmo Levicko, Sigitos
Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.
Išplėstinė
teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I. Ginčo esmė
Klaipėdos miesto prokuratūros 1995 m. gruodžio 23 d. nutarimu ieškovui buvo
iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos (1961 m. redakcijos BK 312 straipsnio
2 dalis). Sulaikymo metu iš jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, kurie, kaip
greitai gendantys produktai, buvo perduoti Klaipėdos mokesčių inspekcijai,
pavedant juos įkainoti ir realizuoti. Audinių kailiukai buvo įkainoti 882 173
Lt, jie buvo realizuoti ir į valstybės biudžetą, atėmus 132 325,95 Lt pardavimo
išlaidų, buvo pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m.
sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo
sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartimi
klausimas dėl gautų už parduotus kailiukus pinigų grąžinimo buvo perduotas nagrinėti
civilinio proceso tvarka.
Ieškovas buvo pateikęs ieškinį dėl 882 173 Lt, gautų realizavus audinių
kailiukus, kaip be pagrindo įgyto turto, priteisimo iš valstybės. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutartimi ieškovui buvo priteista 590 056,05 Lt.
Ieškovas pareiškė ieškinį dėl 220 543,25 Lt palūkanų iš valstybės
priteisimo, ieškinį grįsdamas tuo, kad asmuo, be teisėto pagrindo įgijęs turtą,
privalo grąžinti ne tik turtą, kurį įgijo, bet ir privalo sumokėti 5 proc.
dydžio metines palūkanas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Išteisinamasis
nuosprendis dėl ieškovo buvo priimtas 1997 m. sausio 30 d. Nuo šio momento tapo
žinoma, kad valstybė audinių kailiukus įgijo neteisėtai, todėl valstybė privalo
sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio metinių palūkanų, kurios nuo 882 173 Lt sumos
už penkerius metus (per ieškinio senaties terminą) sudaro 220 543,25 Lt.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo ir
kasacinio teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį
patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1616,60 Lt palūkanų, šią
sumą išieškant iš Valstybinės mokesčių inspekcijos.
Teismas nurodė, kad, deklaruojant audinių kailiukus, buvo padaryta
muitinės procedūros pažeidimų, bylų nagrinėjimo metu aplinkybės, kam iš tikrųjų
priklausė audinių kailiukai, buvo aiškinamos skirtingai, byla dėl be pagrindo
įgyto turto vertės kompensavimo tęsėsi ilgą laiką. Sprendime pažymima, kad
tokiomis aplinkybėmis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dar savaime nereiškia,
kad nuo to momento atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie turto įgijimą be
teisinio pagrindo, t. y. kad jis tapo nesąžiningas. Atsakovui apie nepagrįstą
pinigų gavimą tapo žinoma nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo dienos,
todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų
sumą.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą
pakeisti, priteistą sumą padidinti iki 406 145,85 Lt. Ieškovas teigė, kad
palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės
26 d. Palūkanos už metus yra 44 108,65 Lt, o už nurodytą laikotarpį – 406
145,85 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007
m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais,
papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo iš esmės nustatyta, jog
prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė sąžiningai, t. y. nežinodama
ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą, todėl, įstatymų
nustatyta tvarka realizuodama neišdirbtus žvėrelių kailiukus, kaip greitai
gendančias prekes, ir taip siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas
prekes valstybė įgijo sąžiningai. Kadangi prekes ir už jas gautus pinigus
valstybė įgijo sąžiningai, tai apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra
pagrindo konstatuoti, kad valstybė privalėjo žinoti apie nepagrįstą turto
įgijimą anksčiau, negu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kilus ginčui
dėl to, kam priklausė iš ieškovo paimtos prekės, nepakako konstatuoti, jog
valstybė prekes ir pinigus įgijo be teisėto pagrindo, – turėjo būti nustatyta
ir aplinkybė, ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu ir kas yra teisėtas
prekių savininkas ar valdytojas. Tokį ginčą iš dalies lėmė ir ieškovo veiksmai
– gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais duomenimis apie
prekes. Taigi, tik išsprendus ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės
atlyginimą, valstybei tapo žinoma, kad prekės įgytos be teisėto pagrindo ir
atsirado pareiga atlyginti priteistą šio turto vertę pinigais. Teisėjų kolegija
pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovei tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų
gavimą, todėl palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuotinos nuo šios
datos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi ieškovo kasacinį skundą, 2007 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d.
nutartį paliko nepakeistus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 6.240 straipsnyje įstatymo leidėjas
įpareigojo turtą įgijusį asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba
valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo buvo įgyta pinigų suma. Tuo
atveju, kai baudžiamojo proceso tvarka yra paimami daiktai (daiktiniai
įrodymai), kuriuos dėl objektyvių priežasčių (kaip greitai gendančius) tenka
realizuoti, sprendžiant tokio turto grąžinimo klausimą negali būti taikoma CK
6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos mokėti palūkanas. Specifinė
daiktų savybė – greitas gedimas – sukuria tokią situaciją, kada tik išsaugoti daiktus
įpareigoti asmenys (baudžiamąjį tyrimą atliekantys pareigūnai) yra objektyviai
priversti daiktus realizuoti, tačiau iki baudžiamojo proceso pabaigos neturi
jokios galimybės gautas už realizuotą greitai gendantį turtą lėšas grąžinti
asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas. Nustatyti valstybei papildomus
įpareigojimus už jos pareigūnų atliekamą teisėtą veiklą teisėjų kolegija neturėjo
teisinio pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgusi į CPK 353 straipsnio
3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad kasacinis teismas negali priimti blogesnio
sprendimo, negu skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia
tik viena iš šalių, teisėjų kolegija nemanė, kad reikia peržengti kasacinio
skundo ribas arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos
teismui.
III. Prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje
teisiniai argumentai
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2008 m. vasario 12 d. buvo gautas
pareiškėjo P. J. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų
priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 9 d. nutartimi prašymas atnaujinti procesą civilinėje
byloje buvo priimtas.
Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų
priteisimo, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir pakeisti
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą – priteistą
ieškovui iš valstybės sumą padidinti 553 122,47 Lt, pareikštą prašymą
grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Pareiškėjas
nurodė, kad palūkanų priteisimo klausimas buvo nagrinėjimo dalykas ir Europos
Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT), kurio 2008 m. sausio 8 d. sprendime
konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau
– Konvencijos) pažeidimas. Pareiškėjas teigė, kad sprendime nurodyta, kad buvo
nustatyti 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas ir Konvencijos
6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendime neginčijama aplinkybė, kad ieškovui P. J. palūkanos priklauso, tačiau
ginčijama tik tai, nuo kada jos turi būti skaičiuojamos. Pareiškėjo teigimu,
jeigu tyrimo organai ir turėjo pagrindą pradėti tyrimą, tai, kai P. J. buvo
išteisintas, prokuratūrai ir valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios atstovavo
Lietuvos valstybei, turėjo būti aišku, kad pagal tuo metu galiojusio BK 92
straipsnio nuostatas turi būti grąžinti ir daiktiniai įrodymai. Tai, kad
kailiukai buvo realizuoti, situacijos nekeičia, nes valstybė dėl to netapo kailiukų
savininkė.
EŽTT išvadose nurodyta, kad ,,po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir
netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe, kuri yra skubiai realizuota kaip
gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo galimybės naudotis pajamomis,
gautomis realizavus šias prekes aukcione“. Sprendimo 37 punkte nurodyta, kad
,,išteisinus pareiškėją, šis galėjo reikalauti valstybei pardavus aukcione
gautų pajamų“. Taigi pagal šias nuostatas palūkanos pareiškėjui priklauso už
laiką nuo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžio priėmimo dienos. Tokios nuomonės
yra ir teisėjai Cabral Barreto ir Danutė Jočienė. Palūkanos turėtų būti
skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d.
Prašyme akcentuojama, kad, siekiant nustatyti palūkanų dydį už laikotarpį
nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2001 m. liepos 1 d., reikia atsižvelgti į tai,
jog tuo metu galiojusiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose tokių palūkanų nebuvo
nustatyta. EŽTT sprendime nurodyta, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos pagal
ribinę Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) skolinimo normą pridedant 3 procentus.
Ribinė ECB norma šiuo metu yra 4 proc. Pareiškėjas teigia, kad palūkanų dydis
yra 7 proc., ir tai yra 334 490,59 Lt. Vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1
dalies nuostatomis, palūkanų dydis už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki
2006 m. gegužės 26 d. yra 5 proc., ir tai yra 218 631,86 Lt.
IV. Atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą
teisiniai argumentai
Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Valstybinė mokesčių
inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo
prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti
šie argumentai:
1. EŽTT, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos 41 straipsnio
nuostatomis, kad jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą
ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies
atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą. EŽTT pripažino, kad, būdamas
neteisėtai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir dėl ilgo (daugiau nei 8,5
metų) civilinės bylos dėl pinigų, gautų pardavus daiktinius įrodymus (audinių
kailiukus), grąžinimo nagrinėjimo pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
EŽTT patenkino pareiškėjo reikalavimus, priteisdamas jam iš Lietuvos
Respublikos 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir 810,94 eurų
bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti. Taigi, priimdamas sprendimą
atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą, EŽTT nustatė, kad pareiškėjui mokėtina
suma yra tas teisingas atlyginimas, kuris turi būti jam sumokėtas,
kompensuojant jo patirtą turtinę žalą ir moralinius (dvasinius) skausmus
(neturtinę žalą).
Pažymėtina, kad, priimdamas sprendimą, EŽTT nepripažino, kad dėl pareiškėjo
priimti procesiniai sprendimai, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartis ir 2007 m.
spalio 12 d. nutartis, prieštarauja Konvencijai ar jos papildomiems protokolams.
EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (teisė
naudotis savo nuosavybe), ir nurodė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą,
daiktiniai įrodymai iš pareiškėjo buvo paimti teisėtai, ir tai atitiko
Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. EŽTT sprendime dėl palūkanų priteisimo pareiškėjui nebuvo sprendžiama.
Sprendimą patenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti jo patirtą turtinę ir
neturtinę žalą EŽTT priėmė vienbalsiai, t. y. visi pareiškėjo prašymą
nagrinėjantys teisėjai padarė vienodą išvadą. Teisėjų C. Barreto ir D. Jočienės
atskirosios nuomonės dėl priimto EŽTT sprendimo neturėjo ir negalėjo turėti
įtakos galutiniam sprendimui. Pateikdami savo atskirąją nuomonę, teisėjai
nurodė, kad sutinka su kitų teisėjų išvada ir nebalsavo ,,prieš“. Be to,
teisėjo atskiroji nuomonė nėra įstatymas, tai yra tik jo subjektyvi nuomonė,
todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ja neprivalo vadovautis.
3. Priimdamas sprendimą patenkinti pareiškėjo reikalavimus, EŽTT nustatė trijų
mėnesių terminą nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, per kurį Lietuvos valstybė
turi sumokėti pareiškėjui EŽTT priteistas sumas. EŽTT tai pat nurodė, kad nuo
minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti
mokamos palūkanos nuo nurodytos sumos pagal ribinę ECB skolinimo normą per visą
uždelstą laiką, pridedant 3 proc. Dėl to visi pareiškėjo teiginiai dėl palūkanų
dydžio nustatymo ir mokėjimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos
prokuratūra, įgaliota Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė
prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti
šie argumentai:
1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė atnaujinti procesą,
kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar
nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijai ar jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra
Lietuvos Respublika. EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendime nepripažinta, kad
Lietuvos teismų sprendimai ar nutartys prieštarautų Konvencijai ar jos
papildomiems protokolams.
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas rėmėsi ne EŽTT sprendimu, o dviejų
teisėjų atskirosiomis nuomonėmis. Pažymėtina, kad šių dviejų teisėjų
atskirosios nuomonės sutampa su daugumos teisėjų nuomone dėl sprendimo, tačiau jose
nurodyti skirtingi sprendimo motyvai. EŽTT taisyklių 74 punkto 2 dalyje
nustatyta bylos nagrinėjime dalyvavusio teisėjo teisė kaip sprendimo priedą
pateikti savo atskirąją nuomonę, kurios išvados nesutampa su sprendimu arba nuo
jo skiriasi. Tačiau šis procesinis dokumentas neturi teismo sprendimo galios ir
nesukuria teisinių pasekmių, todėl ir negali būti bylos atnaujinimo pagrindas pagal
CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
2. Pareiškėjas
prašė EŽTT iš valstybės priteisti jam 2 171 253,60 Lt turtinei žalai atlyginti,
teigdamas, kad jis patyrė žalos dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso
trukmės, negalėjimo naudotis savo nuosavybe, kailiukų realizavimo už mažesnę
nei rinkos kainą. Atsiliepimą pateikęs asmuo teigia, kad yra pagrindo manyti,
jog pareiškėjo reikalaujamą priteisti sumą taip pat sudarė ir palūkanos už
laikotarpį, kai pareiškėjas negalėjo naudotis lėšomis, gautomis realizavus
audinių kailiukus. Kadangi EŽTT sprendimu pareiškėjui priteista 25 000 eurų turtinei
ir neturtinei žalai atlyginti, tai pareiškėjas, atsiliepimą pateikusio asmens
manymu, prašydamas atnaujinti procesą byloje dėl palūkanų priteisimo, siekia
dvigubo žalos atlyginimo.
V. Proceso atnaujinimo pagrindai ir ribos
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės
27 d. nutartimi atnaujino procesą byloje CPK 366 straipsnio
1 dalies 1 punkto nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu – kai EŽTT pripažįsta,
kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse
bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių
dalyvė yra Lietuvos Respublika.
Teisėjų kolegija
nurodė, kad EŽTT, išnagrinėjęs bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.
5457/03), 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, be kita ko, konstatavo, kad dėl
bet kokio nuosavybės paėmimo ar konfiskavimo patiriama žala; pagal Konvencijos
1 Protokolo 1 straipsnį tokia žala neturi būti didesnė nei neišvengiama.
„Nekaltam“ kontrabanda vežtų prekių savininkui turi būti suteikta teisė atgauti
paimtas prekes. Išteisinus pareiškėją, šis įgijo teisę reikalauti grąžinti pajamas,
gautas valstybei pardavus konfiskuotas prekes. Nepaisant to, kad klausimas
nebuvo sudėtingas, reikšmingi faktai buvo nustatyti baudžiamojoje byloje, nacionaliniai
teismai jį sprendė nepagrįstai ilgą laiką – aštuonerius su puse metų.
Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo naudotis už konfiskuotas prekes gautomis
pajamomis. Dėl nurodytų aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į užtrukusį
procesą, EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjui teko neproporcingai didelė našta
ir pripažino Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą.
Šie EŽTT sprendimo
argumentai kartu su nagrinėjamoje byloje priimtų teismų sprendimų argumentais,
teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą abejoti, ar Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis,
kuria buvo palikti nepakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21
d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, yra teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad proceso
atnaujinimo institutas yra išimtinė procesinė priemonė. Šio instituto tikslas –
išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti
teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį interesą, kai to
negalima padaryti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus m. savivaldybė v. UAB „Pramoninė santechnika“ ir
kt., Nr. 3K-3-485/2006). Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą
nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas
ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio
4 dalis).
CPK 366 straipsnio 1
dalyje nustatytas specifinis, reikalaujantis vertinti vidaus teismų ir EŽTT
jurisdikcijos santykį, proceso atnaujinimo pagrindas – kai EŽTT pripažįsta, kad
Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose
prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai
ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.
Nagrinėjamos bylos
ribos yra patikrinimas, ar EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, priimtas
išnagrinėjus bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), sudaro
pagrindą pakeisti byloje priimtus procesinius sprendimus ir imtis priemonių
tinkamai apginti pažeistas ieškovo teises, taip įvykdant teisingumą. Naujų
ieškinio reikalavimų reiškimas kasacinės instancijos teisme yra negalimas,
todėl teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimus nagrinėja neperžengdama pradinio
ieškinio ribų.
Dėl Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykio su valstybės vidaus teisės
sistema; dėl nacionalinių teismų ir EŽTT jurisdikcijos santykio
Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (pavadinimas pakeistas Protokolu Nr. 11
(ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos – 1998 m. lapkričio 1 d.) yra
tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio
27 d. įstatymu Nr.I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138
straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje ,,Dėl Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir
jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės vidaus teisine
sistema konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos
kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai
pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus
teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka
tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija
įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Apibrėždamas
Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo,
kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama
Konvenciją Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje
įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam
asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą,
turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konstitucijai
neprieštaraujančias Konvencijos nuostatas.
Konvencijos 17
straipsnyje skelbiama, kad jokia šios Konvencijos nuostata negali būti
aiškinama, kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę
vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama
panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves ar jas
apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje. Kartu Konvencijoje nėra
nuostatų, kurios sudarytų pagrindą kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus
teises, pripažintas ar galiojančias pagal valstybių vidaus įstatymus, konvencijas,
taisykles ar papročius, dėl to, kad Konvencija tokių teisių nepripažįsta ar jas
pripažįsta mažesniu mastu. Konvencijos santykis su vidaus teise apibūdinamas
per minimalaus derinimo principą: valstybė negali siaurinti Konvencijoje
garantuotų žmogaus teisių apsaugos ribų, tačiau kartu nėra suvaržyta garantuoti
žmogaus teises plačiau negu Konvencija.
Konvencijoje
įtvirtintų tarptautinių žmogaus teisių gynimo priemonių (tarp jų – ir
kreipimosi į EŽTT) poveikis yra subsidiarus valstybės vidaus teisės sistemos
atžvilgiu. Pareiga užtikrinti Konvencijos nuostatų įgyvendinimą visų pirma
tenka valstybių vidaus teisinei sistemai – pagal Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas
asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos,
turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kreipdamasis į
valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė
eidami savo oficialias pareigas. Tam, kad tarptautiniu mastu būtų užtikrinta,
kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pasirašydamos Konvenciją
ir jos protokolus, yra įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (Konvencijos 19
straipsnis). Į EŽTT kompetenciją taip pat patenka visų Konvencijos ir jos protokolų
aiškinimo ir taikymo klausimai, iškylantys nagrinėjant tarpvalstybines bylas,
individualias peticijas arba teikiant konsultacines išvadas Ministrų Komitetui
(Konvencijos 19, 32 straipsniai). Teisė kreiptis į šį teismą pateikiant
individualią peticiją yra garantuota kiekvienam fiziniam asmeniui,
nevyriausybinei organizacijai ar asmenų grupei, teigiantiems, kad jų teises ir
laisves, įtvirtintas Konvencijoje, pažeidė viena iš Konvencijos valstybių narių
(Konvencijos 34 straipsnis), tačiau kartu Konvencijoje yra nustatytos individualios
peticijos priimtinumo sąlygos, tarp jų reikalavimas, kad iki pateikiant
peticiją Teismui turi būti panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos
priemonės (Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis). Konvencijos 41 straipsnyje
įtvirtintas teisingo atlyginimo principas, pagal kurį, jeigu Teismas nustato
Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu valstybės vidaus įstatymai
leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali
priteisti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą.
Subsidiarų
Konvencijoje įtvirtinto žmogaus teisių gynimo mechanizmo pobūdį savo
sprendimuose akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Byloje S. v. Italy
(Application no. 36813/997, judgment of 29 March 2006) EŽŽT konstatavo,
kad pagal Konvencijos 1 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad ,,Aukštos
Susitariančios Šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui
teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje“, pagrindinė
pareiga įgyvendinti ir užtikrinti Konvencijoje garantuotas teises ir laisves tenka
nacionalinėms valdžios institucijoms; skundas Teismui yra subsidiari priemonė
nacionalinių sistemų, garantuojančių žmogaus teises, atžvilgiu; Konvencijos 35
straipsnio 1 dalies normos, nustatančios reikalavimą išnaudoti nacionalines
teisių gynimo priemones, tikslas – suteikti valstybėms narėms galimybę pačioms
pašalinti įtariamą žmogaus teisių pažeidimą iki skundas dėl jo bus pateiktas Teismui;
Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatos yra grindžiamos
prielaida, kad vidaus teisė suteikia veiksmingas gynybos nuo įtariamo
Konvencijoje garantuotų asmens teisių pažeidimo priemones.
Subsidiarus EŽTT
jurisdikcijos pobūdis ir Konvencijoje apibrėžtos jo kompetencijos ribos lemia
tai, kad Teismas negali būti vertinamas kaip valstybės teismų instancinės
sistemos tąsa, ,,virškasacinė“, ,,ketvirtoji“ instancija. Į EŽTT kompetenciją
nepatenka nacionalinių teismų priimtų sprendimų vertinimas jų atitikties
valstybės vidaus įstatymams aspektu. Nagrinėdamas individualų skundą EŽŽT
sprendžia, ar valstybės narės valdžios institucijos pažeidė Konvencijoje
garantuotas žmogaus teises ir ar valstybės vidaus teisinėmis priemonėmis, tarp
jų – ir teismų sprendimais, yra apgintos Konvencijoje garantuotos asmens teisės.
Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisingo atlyginimo priemonė, kurią taiko
EŽTT, reiškia pažeistų asmens teisių atkūrimą neviršijant Konvencijos garantijų
ribų.
EŽTT sprendimai
valstybėms narėms yra privalomi ir turi būti vykdomi, sprendimų vykdymo
priežiūrą vykdo Ministrų Komitetas (Konvencijos 46 straipsnis). Europos Tarybos
Ministrų Komitetas 2000 m. sauso 19 d. rekomendacijoje Nr. 2 valstybėms narėms
,,Dėl bylų peržiūrėjimo ar proceso atnaujinimo nacionaliniu lygmeniu po Europos
Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo“ konstatavo, kad tam tikromis
aplinkybėmis tam, kad būtų pasiektas asmens teisių gynimo tikslas – grąžinti jį
į tą padėtį, kurioje buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in
integrum), gali nepakakti Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo
atlyginimo, todėl pasiūlė valstybėms nacionalinėse teisės sistemose numatyti
priemones, įskaitant proceso atnaujinimą, kad būtų užtikrinta galimybė
peržiūrėti bylas, kuriose Teismas konstatavo Konvencijos pažeidimą. Taigi,
proceso atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT
konstatuoto asmens teisių, garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms
pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant Konvencijoje
įtvirtintų garantijų ribų.
Minėta, kad EŽTT
nevertina žmogaus teisių pažeidimo nacionalinės teisės požiūriu. Klausimas, ar
buvo pažeistos valstybės vidaus teisėje nustatytos žmogaus teisių garantijų
ribos, yra nacionalinių teismų kompetencija. Restitutio in integrum (asmens
grąžinimas į padėtį, buvusią iki jo teisių pažeidimo) yra visuotinis žmogaus
teisių gynimo principas, būdingas tiek vidaus, tiek tarptautinei teisei. Šis
principas lemia nacionalinių teismų pareigą siekti, kad pažeistos žmogaus
teisės būtų apgintos kuo pilniau. Nacionaliniai teismai negali kvestionuoti
EŽTT sprendimo Konvencijos pažeidimo klausimu, tačiau kartu yra nevaržomi
pritaikyti platesnes, negu pripažino būtinomis EŽTT, žmogaus teisių gynimo
priemones, jeigu jos yra įtvirtintos vidaus teisės sistemoje. Taigi proceso
atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto
asmens teisių, garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti
restitutio in integrum neviršijant nacionalinėje teisėje įtvirtintų žmogaus
teisių garantijų ribų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas
įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka
pagrindas gali būti konstatuotas tada, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas
pripažįsta, jog valstybės vidaus teismų priimti procesiniai sprendimai dėl
asmens teisių ir laisvių gynimo pažeidžia Konvenciją ir tam, kad pažeistos
teisės būtų atkurtos neviršijant Konvencijoje ar valstybės vidaus įstatymuose
įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų, reikalinga taikyti papildomas nacionalines
teisių gynimo priemones.
Dėl skundžiamų procesinių
sprendimų peržiūrėjimo
Iš EŽTT 2008 m.
sausio 8 d. sprendimo J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), kurio
pagrindu ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti procesą byloje, matyti, kad jis
prašė Teismo pripažinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytų
nuosavybės teisės apsaugos garantijų ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos
teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimus. Faktiniu savo skundo pagrindu
ieškovas nurodė tai, kad, 1995 m. gruodžio 23 d. iškėlus bylą dėl kontrabandos,
iš jo buvo paimti ir realizuoti audinių kailiukai, o už juos gauti pinigai –
882 173 Lt, atėmus 132 325,95 Lt aukciono išlaidų, – pateko į valstybės
biudžetą; 1997 m. sausio 30 d. ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose
nusikaltimo sudėties, realizuotų daiktinių įrodymų vertės kompensavimo
klausimas baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas; po išteisinamojo nuosprendžio
priėmimo pareikštas ieškinys dėl realizuotų audinių kailiukų vertės kompensavimo
buvo išnagrinėtas tik 2006 m. gegužės 26 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi ieškovui priteista 590 056,05 Lt
kompensacija, atitinkanti realizuotų kailiukų vertę, iš kurios buvo atskaičiuotos
aukciono išlaidos ir pridėtinės vertės mokestis; ieškovo pareikštas ieškinys
dėl 220 543,25Lt palūkanų nuo aukcione gautų lėšų sumos priteisimo Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu patenkintas iš dalies,
ieškovui priteisiant 1616 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, ieškovas skunde
EŽTT teigė patyręs žalą dėl to, kad valstybė paėmė ir pardavė audinių kailiukus
už mažesnę nei rinkos kainą, taip pat dėl to, kad ilgą laiką negalėjo naudotis
savo nuosavybe ir negavo pelno, taip pat dėl to, kad negalėjo gauti tinkamos
kompensacijos, o dėl užtrukusio civilinio proceso kompensacijos vertė sumažėjo
(EŽTT sprendimo 6- 31 punktai).
Nagrinėdamas
šiais pagrindais pareikštą ieškovo skundą iš esmės, EŽTT konstatavo tokias
aplinkybes: kailiukų paėmimo ir pardavimo teisėtumas byloje nėra ginčijamas,
tačiau ir dėl teisėto turto paėmimo ar konfiskavimo atsirandanti realiai
patiriama žala tam, kad atitiktų Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, neturi būti didesnė nei neišvengiama, išteisintam dėl kaltinimų
kontrabanda asmeniui turi būti suteikta teisė atgauti konfiskuotas prekes (EŽTT
sprendimo 35, 36 punktai); išteisinus pareiškėją, jis galėjo reikalauti
pajamų, gautų už aukcione parduotus kailiukus, tačiau, nepaisant to, kad byla
nebuvo sudėtinga, faktai buvo nustatyti baudžiamojo proceso metu, teismams
prireikė daugiau nei aštuonerių su puse metų, kad išspręstų šį klausimą (EŽTT sprendimo
37 punktas); po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bei netekęs galimybės
naudotis savo nuosavybe, kuri buvo skubiai realizuota kaip greitai gendančios
prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo galimybės naudotis pajamomis,
gautomis realizavus prekes aukcione (EŽTT sprendimo 38 punktas). Atsižvelgdamas
į nustatytas aplinkybes, ypač į užsitęsusi procesą, EŽTT konstatavo, kad ieškovui
teko neproporcingai didelė našta ir šiuo pagrindu pripažino Konvencijos 1 protokolo
1 straipsnio pažeidimą, EŽTT taip pat pažymėjo, kad tai yra esminis ieškovo
skundo klausimas, todėl laikė, jog nereikalinga nagrinėti kitus pareiškėjo
skunde nurodytus nuosavybės teisės pažeidimo aspektus (EŽTT sprendimo 39
straipsnis.).
Taigi EŽTT ieškovo
byloje laikėsi pozicijos, kad valstybės institucijų veiksmai ieškovui iškeltoje
baudžiamojoje byloje paimant įtariamai kontrabandos būdu gabentas prekes ir jas
realizuojant savaime nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio,
leidžiančio valstybėms narėms riboti asmens nuosavybės teisę, kai tai yra
būtina visuomenės interesams, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir laikantis
bendrųjų tarptautinės teisės principų. Kartu EŽTT konstatavo, kad išteisinus
pareiškėją neliko teisėto, atitinkančio Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje
nustatytus kriterijus, nuosavybės paėmimo pagrindo, o valstybės institucijų, tarp
jų ir ieškovo bylas nagrinėjusių teismų veiksmai delsiant kompensuoti
konfiskuotų daiktinių įrodymų vertę pripažinti pažeidžiančiais Konvencijos 1 protokolo
1 straipsnį.
Nagrinėjamoje civilinėje
byloje teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti už
parduotus kailiukus gautų lėšų tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties dėl be teisėto
pagrindo įgyto turto vertės priteisimo. Šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti,
kad byloje priimti teismų sprendimai pripažinti prieštaraujančiais Konvencijos
1 protokolo 1 straipsniui EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, priimtu byloje
J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03).
EŽTT nusprendė, kad
dėl konstatuoto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo ieškovas patyrė
tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir, remdamasis Konvencijos 41 straipsniu,
pritaikė teisingo atlyginimo priemonę – priteisė ieškovui bendrą 25 000 eurų žalos
atlyginimo sumą. Teismo sprendime nėra nuorodų į tai, kad pažeistai pareiškėjo
nuosavybės teisei apginti yra reikalingos papildomos nacionalinės priemonės.
Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konvencijoje garantuotos pareiškėjo
teisės EŽTT sprendimu yra apgintos visiškai.
Sprendžiant, ar yra
pasiektas restitutio in integrum tikslas nacionalinėje teisėje
įtvirtintos nuosavybės teisės apsaugos požiūriu, būtina įvertinti nagrinėjamoje
byloje priimtus teismų sprendimus EŽTT sprendimo ir susijusiose civilinėse
bylose priimtų procesinių sprendimų kontekste. Minėta, kad pagrindinis ieškovo
reikalavimas dėl aukcione realizuotų audinių kailiukų vertės atlyginimo buvo
išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-248/2006. Savo teisėms ginti ieškovas pasirinko nepagrįsto praturtėjimo ar
turto gavimo institutą, ieškinio juridiniu pagrindu nurodydamas 1964 m. Civilinio
kodekso 512 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d.
nutartyje konstatavo, kad tuo atveju, kai iš asmens kaip daiktiniai įrodymai
paimami daiktai, o asmens veika nepripažįstama nusikalstama reabilituojančiu
pagrindu, pvz., nesant nusikaltimo sudėties, tai valstybė neturi teisinio
pagrindo nei pasilikti tyrimo metu paimto daikto, nei jo vertės, ji yra praturtėjęs
asmuo ir skolininkė prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo;
kreditoriumi prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo gali būti
ne tik savininkas, bet ir teisėtas turto valdytojas pagal įstatymą ar sutartį;
turto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas, o pareiga nuginčyti šią
prezumpciją tenka skolininkui; ieškovo valdymo teisėtumas nagrinėtoje byloje nebuvo
paneigtas. Kartu kasacinis teismas pripažino, kad atsakovas – valstybė – turi
teisę į išlaidų, būtinų turtui išlaikyti, atlyginimą, nes turėjo pagrindą
pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias
prekes, ir yra sąžiningas skolininkas (įgijėjas) 1964 m. redakcijos CK 513
straipsnio prasme. Pažymėtina, kad aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra priimta nagrinėjant kitą bylą tarp tų pačių dalyvaujančių asmenų,
todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Ieškinį nagrinėjamoje
civilinėje byloje ieškovas pareiškė 2006 m. rugpjūčio 23 d., prašydamas dėl to
paties teisių pažeidimo pritaikyti papildomą gynybos būdą – priteisti iš
valstybės CK 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines
palūkanas už naudojimąsi aukcione gautomis lėšomis po išteisinamojo
nuosprendžio priėmimo. Ieškovas prašė priteisti palūkanas nuo visos aukcione
gautos sumos (882 173 Lt) už penkerius metus (ieškinio senaties terminas) – iš
viso 220 543,25 Lt.
CK 6.240 straipsnio
1 dalyje nustatyta be teisinio pagrindo įgijusio pinigų sumą asmens pareiga
mokėti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, penkių proc. dydžio metines
palūkanas nuo to momento, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą
pinigų gavimą ar sutaupymą. Minėta, kad tiek EŽTT sprendime, tiek Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje yra konstatuota, kad,
išteisinus ieškovą, išnyko teisėtas pagrindas valstybei toliau valdyti už
realizuotus daiktinius įrodymus gautas lėšas, tai reiškia, kad išteisinamojo
nuosprendžio įsiteisėjimo data yra momentas, nuo kurio valstybė sužinojo, kad
pinigus valdo be teisėto pagrindo. Toks valdymas tęsėsi ir įsigaliojus naujajam
Civiliniam kodeksui, todėl po 2001 m. liepos 1 d. ieškovas įgijo įstatyminį
pagrindą reikalauti iš valstybės palūkanų, nustatytų CK 6.240 straipsnio
1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje
nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, kad pinigų suma, kurią
valstybė privalėjo grąžinti ieškovui kaip be pagrindo valdomą turtą, yra 590
056,05 Lt, todėl nuo šios sumos turi būti skaičiuojamos ieškovo reikalaujamos penkių
procentų dydžio metinės palūkanos, jų suma už ieškovo reiškiamo penkerių metų
terminą sudaro 147 514,01 Lt. Ginčijamais teismų sprendimais pareiškėjui
priteista 1616,60 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo teisės į palūkanas atsiradimo momento
ir šios teisės apimties, netinkamai aiškino ir taikė materialinį įstatymą,
todėl skundžiami procesiniai sprendimai iš dalies keičiami.
Pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir
laisvės yra prigimtinės; šis principas galioja tiek Konstitucijos, tiek
Konvencijos kontekste. Konvencija nesukuria naujų, atskirų nuo garantuotų
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, žmogaus teisių, tačiau užtikrina jų
minimalius standartus ir tarptautines jų gynimo priemones. Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos santykis su nacionaline teise – tai, kad ji yra
pripažįstama mūsų valstybės vidaus teisės aktų sistemos dalimi, lemia, kad
Konvencijoje nustatyti tarptautiniai žmogaus teisių ir laisvių gynybos būdai ir
valstybės viduje veikiantys žmogaus teisių gynybos būdai negali būti taikomi atskirtai
vienas nuo kito. Tiek EŽTT byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03),
tiek šioje byloje yra nagrinėjamas tas pats pareiškėjo nuosavybės teisių
pažeidimas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl ieškovui
priteistinos palūkanų sumos dydžio turi būti atsižvelgta į EŽTT pritaikytas jo
nuosavybės teisės gynimo priemones – priteistą 25 000 eurų teisingo atlyginimo
sumą. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos aiškinti EŽTT sprendimo, todėl
neišeinant už bylos ribų nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečią sumą EŽTT
priteisė ieškovui turtinei žalai atlyginti ir kokią – neturtinei. Vadovaudamasi
CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeista pareiškėjo
nuosavybės teisė bus tinkamai apginta priteisus 100 000 Lt palūkanų
sumą. Dėl to ankstesniais teismų sprendimais ieškovui iš valstybės priteista
palūkanų suma didinama iki 100 000 Lt. Iš atsakovo ieškovui proporcingai
patenkintų reikalavimų daliai priteisiama 800 Lt bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio
12 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m.
lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovui P. J. iš
atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 100 000 Lt palūkanų ir 800 Lt
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas
Žeimys
Sigitas
Gurevičius
Birutė
Janavičūtė
Gintaras
Kryževičius
Zigmas
Levickis
Sigita
Rudėnaitė
Antanas
Simniškis