Baudžiamoji byla Nr. 2K-385/2012

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00042-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

  1.1.8.1.1; 1.2.14.6.2; 1.2.14.7; 1.2.17.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ketverių metų laisvės atėmimu, 209 straipsnį vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

BUAB „N.“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „C.“, pareikštas 112 789,50 civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir BUAB „N.“ priteista 108 895,50 Lt.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. nuteistas pagal BK                209 straipsnį, dėl šios dalies baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pašalintas epizodas dėl 15 000 Lt, paimtų 2004 m. gegužės 14 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 11 ir išmokėtų kaip lėšų, skirtų apmokėti už patalpų nuomą V. K., pasisavinimo bei epizodas dėl 1308,50 Lt, sumokėtų pagal 2003 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą GEB Nr. 3173322 (341,50 Lt), 2003 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą GEB Nr. 3173371 (707,00 Lt), 2003 m. birželio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą GEB Nr. 3173451 (260,00 Lt) UAB „D.“ už jam ir jo sutuoktinei V. K.bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir V. K. vardu įregistruoto automobilio „BMW 525“ (valstybinis Nr. duomenys neskelbtini) remontą.

Nustatyta, kad V. K. pasisavino svetimą – UAB ,,N.“ turtą – 92 587 Lt.

V. K. laisvės atėmimo bausmė, paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, sušvelninta iki  trejų metų šešių mėnesių.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 2 punkto taikymo.

Iš V. K. BUAB ,,N.“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB ,,C.“, naudai priteistas civilinis ieškinys sumažintas iki 92 587 Lt.

Kita nuosprendžio dalis palikti nepakeista.  

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

V. K. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. liepos 25 d., būdamas UAB „N.“(įm. kodas duomenys neskelbtini), registruotos Kaune, Pramonės pr. 42-19, direktoriumi ir kasininku, disponuodamas visomis šios bendrovės lėšomis, laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 25 d. iki 2005 m. lapkričio 29 d. pasisavino svetimą UAB „N.“ didelės vertės turtą, o būtent:

iš banke NORD/LB esančios bendrovės sąskaitos Nr. LT (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 30 d. iki 2005 m. liepos 21 d. jis paėmė 33 880 Lt; laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 29 d. iki 2004 m. rugsėjo 29 d. iš banke NORD/LB esančios įmonės elektroninės mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė bankomatuose 119 470 Lt; laikotarpiu nuo                2002 m. rugpjūčio 30 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. iš banke Vilniaus bankas esančios bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 7833 Lt, t. y. iš viso – 161 183,10 Lt. Dalį pinigų, t.y. 116 190,96 Lt laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 17 d. iki 2003 m. lapkričio 21 d. per 25 kartus V.K. įnešė į įmonės kasą, o 44 992,14 Lt į įmonės kasą neįnešė, užfiksuodamas juos apskaitoje, kaip iš banko sąskaitų paimtą avansą, iš kurių 40 405,14 Lt panaudojo įmonės veikloje, o 4587 Lt pasisavino, nepateikdamas dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimą.

V. K. laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 9 d. iki 2004 m. gegužės 20 d. iš bendrovės kasos įvairiais pagrindais paėmė ir pasisavino kaip skirtus ūkio išlaidoms ir avansinėmis apyskaitomis įformintus grynuosius pinigus, nepateikdamas dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą:

- 2004 m. kovo 15 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 7 paėmė 30 000 Lt, 2004 m. balandžio 29 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 9 – 25 000 Lt, 2004 m. gegužės 20 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12 – 10 000 Lt, iš viso paėmė ir negrąžino 65 000 Lt;

- 2004 m. vasario 13 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 5 paėmė 23 000 Lt, išmokėtus jam kaip skirtus paskolai pagal paskolos sutartį Nr. 04/02-13;

Tokiu būdu V. K. pasisavino UAB „N.“ 92 587 Lt dydžio didelės vertės turto.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas D. Svirinavičius pateikia tokius alternatyvius skundo prašymus: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir dėl tos dalies, kuria atmestas nuteistojo V. K. apeliacinis skundas, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 2) panaikinti teismų nuosprendžius ir V. K. baudžiamąją bylą nutraukti nesant nusikalstamos veikos sudėties, civilinį ieškinį atmesti; 3) pakeisti teismų sprendimus: V. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (pagal atskirus savarankiškus piniginių lėšų nuėmimo nuo UAB „N.“ sąskaitos epizodus) ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui arba kvalifikuoti veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti nuteistajam V. K. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba kvalifikuoti veiką pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (pagal atskirus savarankiškus piniginių lėšų nuėmimo nuo UAB „N.“ sąskaitos epizodus) ir baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; 4) pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir bet kuriuo atveju sumažinti iš nuteistojo V. K. priteisto BUAB „N.“ civilinio ieškinio dydį, įvertinus V. K. apmokėtą BUAB „N.“ įsiskolinimą kreditoriui UAB „A. l.“ (13 291,27 Lt).

Kasatorius nurodo, kad buvo padaryti esminiai BPK 320, 332 straipsnių pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino tų skundo argumentų, kuriuose buvo nurodyta, jog V. K., būdamas UAB „N.“ vadovu (direktoriumi), paskolino, turėdamas tam įgalinimus, bendrovės vardu pastarajai priklausiusius  88 000 Lt V. P.. Gynėjo teigimu, vien tai, kad  atliekant buhalterinės apskaitos tyrimą nebuvo rasti dokumentai, patvirtinantys skolinimosi aplinkybę, dar nereiškia, kad  teismams buvo panaikinta pareiga išsamiai išnagrinėti šį klausimą, nes tai turi reikšmės sprendžiant veikos kvalifikavimą. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo vien ta aplinkybe, kad specialistė neaptiko atitinkamų dokumentų UAB „N.“ buhalterijoje, o V. K.  jų nepateikė, tai, kasatoriaus manymu, neatitinka reikalavimo išsamiai išnagrinėti bylą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių šios aplinkybės išsiaiškinimui (pvz., neapklausė V. P. artimųjų). Minėti straipsniai buvo pažeisti ir todėl, kad, nuteistajam ginčijus kaltinimą dėl bendrovės turto pasisavinimo, byloje iki šiol taip ir liko neapklausta vienintelė tos bendrovės akcijų savininkė V. K. (kartu turėjusi ir bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo teises). Kasatorius pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kuri numatė, kad  jeigu bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams. Todėl akivaizdu, kad būtent V. K., kaip vienintelei bendrovės „N.“ akcijų savininkei, buvo atskaitingas tos bendrovės direktorius V. K. ir būtent V. K. turėjo teisę ne tik kontroliuoti bendrovės  direktoriaus V. K. veiksmus, bet galėjo reikalauti pastarojo atsakomybės, taip pat ir dėl bendrovės turto tinkamos apskaitos išsaugojimo.  Kasatoriaus teigimu, V. K. apklausa yra būtina siekiant išsiaiškinti, ar ji kaip vienintelė UAB „N.“ akcininkė, turėjusi toje bendrovėje visuotinio akcininkų susirinkimo prerogatyvą, gali paaiškinti V. K. veiksmus, susijusius su byloje nustatytais jo pinigų paėmimu iš UAB „N.“ sąskaitų, t. y. ar jai buvo žinomi V. K. veiksmai, ar ji turėjo kokių nors pretenzijų ir ar jai žinoma, kam tos lėšos buvo perduotos ir kokiais pagrindais, ar jai žinomos aplinkybės apie V. K. nurodomas paskolas V. P., ar ji žinojo  apie 23 000 Lt išmokėjimą V. K. iš bendrovės sąskaitos (kasos išlaidų orderis Nr. 5) kaip paskolą pagal paskolos sutartį Nr.04/02-01, jeigu žinojo tai, ar tam  prieštaravo. Gynėjo manymu, esant situacijai kai aukščiausia bendrovės vadovybė net nebuvo byloje apklausinėjama apie tariamą bendrovės turto pasisavinimą, tikrai negalima kalbėti apie išsamų šios bylos išnagrinėjimą.

Taip pat nurodoma, kad nebuvo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas bausmę, nurodė tik vieną argumentą, kad nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos yra praėję labai daug laiko. Kasatoriaus teigimu, liko neišnagrinėti ir apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio. Teisėjų kolegija visiškai nevertino  bendrovės „N.“ įsiskolinimo padengimo kreditoriui UAB „A.l.“, kurį atliko V. K.. Kasatorius nurodo, kad byloje yra duomenys, jog V. K. bendrovės  „N.“ kreditoriui UAB „A.l.“ buvo apmokėjęs bankrutuojančios UAB „N.“ įsiskolinimą 13 291,27 Lt. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir mažino civilinio ieškinio dydį, tačiau tai darė visai kitu pagrindu ir visiškai nevertino minėtos aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir argumento dėl BK 209 straipsnio inkriminavimo kaip pagrįsto tik prielaidomis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra nustatyta tik tai, kad  bendrovei „N.“ vadovavus V. K. nerasta dokumentų, pateisinančių  pinigų panaudojimą, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad V. K. pasisavino  tas lėšas, nes tokiu atveju turi būti nustatytas V. K. praturėjimas, bet to nėra. Pasak gynėjo, byloje nenustatyta, kad V. K. veikoje būtų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl yra pagrindas bylą nutraukti.

Kadangi nenustatyta, kad V. K. praturtėjo būtent tokia suma, kokia inkriminuota kaip pasisavinimas, V. K. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 184 atitinkamą straipsnio dalį.

Kasatorius kelia klausimą dėl nepagrįsto veikos pripažinimo tęstine veika, nurodo, kad nei vienas teismas šiuo klausimu detaliau nemotyvavo savo išvadų. Nors kasatorius pažymi, kad  inkriminuojamas pinigų paėmimas buvo atliekamas skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis, t. y. skirtingais pagrindais. Tai, pasak gynėjo, rodo, kad nenustatyta nuteistojo vieninga tyčia pasisavinti ar išvaistyti turtą. Vertinant atskirus paėmimus, nė vienas iš jų nesudaro kvalifikuojančio požymio - didelės vertės.

Kasatorius mano, kad buvo netinkamai pritaikytos ir BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio normos. Pasak kasatoriaus, nors teismas ir atsižvelgė į aplinkybę, jog praėjo labai ilgas laiko tarpas, tačiau ne visiškai ją įvertino. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad  lėšas, kurias pasisavino nuteistasis,  būtent pats savo darbu ir buvo uždirbęs, nes UAB „N.“ pajamų šaltinis buvo įplaukos pagal sutartis iš draudimo kompanijų, kurių atstovu buvo UAB „N.“, atstovaujama direktoriaus V. K.. Taip pat teismai turėjo vertinti ir sunkią padėtį nuteistojo šeimoje (joje yra trys vaikai, mažiausioji gimė 2011 m. balandžio 20 d.), po gimdymo V. K. išsivystė reakcija į stiprų stresą, todėl jai reikalingas artimųjų palaikymas, jo dukrai dėl ilgai užtrukusio baudžiamojo proceso išsivystė miego sutrikimas ir centrinės nervų sistemos nusilpimas.

Atsiliepimu į nuteistosios kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliami nei civilinio ieškinio dydžio klausimai, nei veikos kvalifikavimo ne pagal tą baudžiamąjį įstatymą, t. y. galimo turto išvaistymo klausimai, nei nusikalstamos veikos vertinimo - ar ji tęstinė, ar tai atskiri epizodai pagal atskirus pinigų paėmimo iš sąskaitos momentus klausimai, taip pat nebuvo keliamas BK 41 straipsnio                   2 dalies ir  54 straipsnio taikymo klausimai, todėl šie klausimai negali būti nagrinėjami ir kasacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis), dėl to jie nebus aptariami ir atsiliepime.

Prokurorė mano, kad kasacinis skundas dėl dalies, kurioje teigiama, jog  teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, yra nepagrįstas. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktą skundą patikrino bylą ir išsamiai aptarė kiekvieną apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę.

Prokurorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog byloje nustatyta, to neginčija ir pats nuteistasis V. K., kad UAB „N.“ turtas V. K. buvo svetimas, t.y. priklausantis  UAB „N.“, kurios vienintelė akcininkė buvo V. K. sutuoktinė V. K., o V. K., būdamas šios bendrovės direktoriumi ir kasininku, turėjo teisę disponuoti jam patikėtu bendrovės turtu; UAB turtas yra svetimas tiek bendrovės akcininkams, tiek samdomam direktoriui. Nuteistasis V. K. viso proceso metu deklaratyviai teigė, kad 4587 Lt panaudojo UAB „N.“ reikmėms, tačiau jokių įrodymų, kokioms būtent bendrovės reikmėms šiuos pinigus panaudojo, nuteistasis nepateikė. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo našta baudžiamajame procese  tenka kaltinimui, tačiau ši samprata nėra absoliuti, t. y. kaltinimo pateiktus įrodymus nuteistasis turėtų paneigti savo argumentais, šiuo atveju byloje surinktais įrodymais – finansiniais dokumentais, specialisto išvada nustatyta, kad V. K. iš UAB „N.“ sąskaitų bankuose paėmė bendrovės pinigus ir dėl dalies jų – 4587 Lt ­ panaudojimo bendrovės reikmėms dokumentų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir išnagrinėjęs visus įrodymus, konstatavo, kad byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas paneigia nuteistojo V. K. teiginius apie paskolos sutarčių tarp UAB „N.“ ir V. P. ar kokių nors kitų asmenų egzistavimą ir leidžia daryti išvadą, kad V. K. iš UAB „N.“ kasos pagal kasos išlaidų orderius per kelis kartus paėmė 88 000 Lt, šių pinigų į bendrovės kasą jis negrąžino ir nepateikė dokumentų, pateisinančių šių lėšų panaudojimą, taip pasisavindamas jam patikėtą svetimą UAB „N.“ didelės vertės turtą.                                         

Skundas atmestinas.

              Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų

Kasaciniame skunde pateikiami keturi savarankiški, alternatyvūs  prašymai dėl išnagrinėtoje byloje priimtų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo sprendimų, iš kurių dar galima išskirti tris iš dalies savarankiškus prašymus dėl veikos perkvalifikavimo. Tokia kasacinio skundo konstrukcija, kai viename  skunde pateikiami keli skirtingi prašymai ­ panaikinti teismų sprendimus, nutraukti bylą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, perkvalifikuoti veiką į kitus straipsnius bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nenuosekli, neatitinka BPK                    368 straipsnio 1 dalyje  numatytų reikalavimų kasacinio skundo turiniui. BPK 368 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skunde nurodomas kasatoriaus prašymas. Šis prašymas turi būti konkretus ir atitikti  vieną iš BPK 382 straipsnyje  numatytų sprendimų, kurie priimami bylą išnagrinėjus kasacine tvarka. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apskundimo pagrindas buvo siejamas su išteisinimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį ir dėl neišsamiai išnagrinėtų bylos aplinkybių. BPK 367 straipsnio 3 dalis numato, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti  apeliacinės instancijos teisme. Todėl nuteistojo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas  nagrinėjamas remiantis BPK 369 numatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais  dėl tų klausimų, kurių teisiniai argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė bylos aplinkybių ištyrimo bei bylos duomenų įvertinimo nuostatas. Klaidas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. K. kaltu pasisavinus 15 000 Lt,  skirtų patalpų nuomai apmokėti,  bei 2357 Lt už jam ir jo sutuoktinei V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise  priklausančio automobilio remontą, apeliacinės instancijos teismas pašalino iš nuosprendžio išnagrinėdamas apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas bylą pagal nuteistojo skundą  išnagrinėjo vadovaudamasis BPK 320 straipsnio nuostatomis. Šio teismo  teisėjų kolegija, remdamasi BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą apklausdama liudytojus, specialistę dėl įmonės veiklos bei patikrinimo rezultatų ir savo išvadas pagrindė bylos proceso metu gautais duomenimis. Kasatorius neteisus teigdamas, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišnagrinėjo  teiginių, kad jis, turėdamas tam įgaliojimus, 88 000 Lt paskolino V. P., tikėdamasis gauti papildomų pajamų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo šią nuteistojo versiją ir pagrįstai atmetė. Bylos proceso metu nebuvo gauta jokių duomenų apie V. P. suteiktą paskolą. Įmonės dokumentacijoje nesurasta įrašų apie tokios paskolos suteikimą, liudytoja A. Č., apklausta apeliacinės instancijos teisme, nepatvirtino V. K. teiginių apie paskolos suteikimą V. P.. Atmesdami šią versiją teismai išdėstė argumentus, kuriuose nurodė, jog teiginiai apie paskolos suteikimą, nuteistojo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme,  nebuvo nuoseklūs ir bylos proceso metu kito. Iš pradžių jis teigė, kad dokumentus, patvirtinančius paskolos suteikimą, jis perdavė tyrėjui V. J., vėliau, kai V. J. buvo apklaustas dėl šių teiginių ir juos paneigė, tvirtino, jog jie buvo kartu su įmonės dokumentais, tačiau šias aplinkybes paneigė jau anksčiau minėta liudytoja A. Č.. Nagrinėdami šią nuteistojo versiją teismai ėmėsi priemonių jai išsiaiškinti ne tik apklausdami jau minėtus liudytojus, bet ir išanalizuodami V. K. ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus, kurie yra priemonė byloje esamiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo apklausose V. K. teigė, jog pinigus naudojo asmeninėms reikmėms, tikėdamasis juos vėliau grąžinti, tačiau apie paskolos suteikimą V. P. jis nenurodė. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ėmėsi priemonių ištirti V. K. teiginių pagrįstumą, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šios versijos teisingumą, nenustatė. Kasatorius tvirtina, kad tos priemonės buvo nepakankamos, nes nebuvo apklausti V. P. artimieji. Pateikdamas prašymą apklausti V. P. artimuosius  V. K. nenurodė, kas iš V. P. artimųjų gali patvirtinti apie paskolos suteikimą, taip pat nepateikė anketinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima juos iškviesti į teismo posėdį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kasatorius neteisus teigdamas, jog teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, perkeldami V. K. nekaltumo įrodinėjimo naštą. Šiuo klausimu kolegija pažymi, kad bylos procesas teisme vyksta remiantis rungimosi principu ( BPK 7 straipsnis), todėl šalys savo iniciatyva privalo teikti įrodymus ar duomenis apie įrodymų šaltinius. Teismai atliko įrodymų tyrimą dėl šios versijos ir nenustatė duomenų, kurie patvirtintų V. K. teiginius. Byloje įrodyta, kad V. K. iš įmonės  kasos per kelis kartus paėmė 88 000 Lt, o šių pinigų panaudojimą pateisinančių dokumentų nepateikė. Jo teiginiai dėl pinigų paėmimo tikslų  ir motyvų nėra nuoseklūs, ir teismai išnagrinėjo šias aplinkybes bei išdėstė argumentus, kodėl juos atmeta. Kadangi ankstesni V. K. teiginiai apie paskolos suteikimo aplinkybes bei šį susitarimą patvirtinančius dokumentus  buvo išnagrinėti ir paneigti, todėl teismai pagrįstai atmetė šį  prašymą ir pripažino jo versiją gynybos taktika, kurios  nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Kasatorius neteisus teigdamas, jog teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nes neapklausė jo žmonos V. K., kuri buvo pagrindinė ir vienintelė įmonės akcininkė, todėl ji galėjo paaiškinti V. K. veiksmus dėl pinigų paėmimo iš įmonės sąskaitos. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. nebuvo įtraukta į apklaustinų teisme asmenų sąrašą, baigiant ikiteisminį bylos tyrimą V. K. nepareiškė prašymo apklausti V. K., tokio prašymo jis nepareiškė ir nagrinėjant bylą teisme. 2011 m. lapkričio 18 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo ir jo gynėjo prašymu apklausus liudytoją A. Č. bei specialistę O. G., nuteistasis ir jo gynėjas nepateikė prašymų papildyti įrodymų tyrimą, o pareiškė pageidavimą baigti šį tyrimą. Todėl kasatoriaus teiginiai dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo yra niekuo nepagrįsti.

              Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

              Neteisėtas svetimo turto įgijimas, pasisavinimas ar išvaistymas yra tada, kai kaltininkas svetimą, jam patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą, turtinę teisę apgaule įgyja sau ar kitų naudai, paverčia savu ar perleidžia tretiesiems asmenims,  pažeisdamas turto patikėjimo ar perdavimo jo dispozicijon sąlygas. Turto pasisavinimo atveju subjektu gali būti tik asmuo, kuriam tas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje. Dažniausiai šio subjekto santykiai su turtu atsiranda darbo teisinių santykių pagrindu, tačiau jie gali atsirasti ir kaip bet kokio kitokio susitarimo pasekmė.                                                                                                  Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo, kad UAB „N.‘ turtas V. K., kuris buvo bendrovės direktoriumi ir kasininku, buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu, už darbą jam buvo mokamas atlyginimas. UAB „N.“ turtas jam buvo svetimas, nors, jo teigimu, visos lėšos buvo uždirbtos jo pastangomis, tačiau tai nereiškia, jog įmonės lėšomis ir  turtu jis galėjo disponuoti savo nuožiūra, nes  bet kuri ūkine, finansine ar kitokia veikla užsiimanti įmonė yra subjektas, visada turintis tam tikras teises ir įsipareigojimus kitiems subjektams, taip pat valstybei bei savo darbuotojams, įstatymų, sutarčių ar kitų teisės aktų pagrindu. Todėl įmonės veikloje gautos lėšos ir  turtas negali būti laikomas įmonės vadovo ar pagrindinio net ir vienintelio akcininko turtu, kol įmonė nustatyta tvarka nelikviduojama ir neįvykdomi turimi  įsipareigojimai. Pasisavinimo ir tyčinio svetimo turto ar turtinės teisės išvaistymo procesui būdinga tai, kad kaltininkas, atlikdamas su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu ar turtine teise neteisėtus veiksmus, suvokia, jog šie objektai yra jo  neteisėtame valdyme, o kaltininko valiniai veiksmai – paversti svetimą turtą savu ar jį išvaistyti ­ iš esmės ir nulemia veikos kvalifikaciją.  Svetimo turto  ar turtinės teisės pasisavinimas suponuoja savanaudišką veikos motyvą bei tikslą, tačiau kasatorius neteisus teigdamas, jog pripažinus turto pasisavinimą turėjo būti nustatytas V. K. praturtėjimas, nes praturtėjimas nėra būtinasis BK 183 straipsnyje numatytos veikos požymis, todėl  nepriskirtinas prie įrodinėtinų aplinkybių. Atribojant turto pasisavinimą nuo turto iššvaistymo, esminis momentas yra tas, kad kai kaltininkas su jam patikėtu esančiu jo žinioje turtu įgyja teisę disponuoti juo savo nuožiūra ir jį pasisavina (nesvarbu ar savo, ar kitų asmenų naudai), veika kvalifikuojama kaip pasisavinimas ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai jis tuo turtu pasinaudoja savo nuožiūra. Tolesni veiksmai su turtu veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir pagrįstos bylą išnagrinėjusių teismų argumentais. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl tęstinės ir pavienės veikos pagal BK 183 straipsnį kvalifikavimo, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio taikymo nenagrinėtini atsižvelgiant į jau minėtus BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Skirdami bausmę teismai laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų,  atsižvelgė į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, bei į kitas teismų sprendimuose išnagrinėtas aplinkybes ir paskyrė bausmę, kuri mažesnė už bausmės sankcijos vidurkį   pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų.                                                       

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,         

n u t a r i a:

Nuteistojo V. K. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai:                                Rimantas Baumilas

              Antanas Klimavičius

                                                                                                                   Alvydas Pikelis