Administracinė byla Nr. A-1019-520/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03656-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 15.4; 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – A. P. (A. Š., J. Š. teisių perėmėjas), M. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba) dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai E. V. (E. V.) ir J. V. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 30-1950 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria suformuotam žemės sklypui Nr. 216-1 nustatytas 208 kv. m ploto servitutas; suformuotiems žemės sklypams Nr. 216-1, Nr. 216-2, Nr. 216-3 nustatytas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdas, suformuojamas žemės sklypas Nr. 216-2 su nustatytu vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdu.
2. Pareiškėjai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas). Tam, kad pareiškėjai galėtų patekti į įsigytą Žemės sklypą ir jame stovintį gyvenamąjį namą, jie turi naudotis tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. P., A. Š. ir J. Š. (teisių perėmėjas A. P.) priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1). Pareiškėjams priklausantis Žemės sklypas ir Žemės sklypas Nr. 1 ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2). Atsakovas Įsakymu patvirtino Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – abu sklypus sujungti į vieną sklypą ir padalyti bei nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdą (toliau – ir Projektas). Tretieji suinteresuoti asmenys siekė suformuoti tris atskirus sklypus Nr. 216-1, Nr. 216-2, Nr. 216-3. Pareiškėjų teigimu, Įsakymo dalis, kuria Žemės sklype Nr. 216-1 yra nustatomas tik 208 kv. m servitutas patekti į pareiškėjų Žemės sklypą, yra patvirtinamas Žemės sklypų Nr. 216-1, Nr. 2016-2, Nr. 216-3 naudojimo būdo nustatymas kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, yra patvirtinamas Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 sujungimas į Žemės sklypą Nr. 216-2, yra neteisėta ir naikintina.
3. Dėl žemės sklype Nr. 216-1 nustatyto 208 kv. m servituto pareiškėjai nurodė, kad jiems priklausantį Žemės sklypą su gyvenamuoju namu pareiškėjai įsigijo dar 2005 m. gegužės 25 d. Pareiškėjų gyvenamasis namas suprojektuotas ir pastatytas taip, kad įvažiavimas į garažą ir įėjimas į namą yra galimas tik per Žemės sklypą Nr. 1. Įvažiavimas į pareiškėjų Žemės sklype esantį garažą Žemės sklype Nr. 1 yra išgrįstas šaligatvio trinkelėmis, po pėsčiųjų taku įrengta elektros linija, įrengtos laistymo sistemos, sumontuoti šviestuvai. Visa infrastruktūra, reikalinga tinkamai eksploatuoti pareiškėjų namą, įrengta Žemės sklype Nr. 1, ji atitinkamų institucijų buvo patvirtinta dar 1996 m., t. y. iki pareiškėjams įsigyjant sklypą. Įsakymu nustatytas servitutas yra tik įvažiavimui į pareiškėjų garažą. Tai prieštarauja anksčiau suderintam 1996 m. topografiniam planui. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, turėjo atsižvelgti į topografinį planą ir Įsakymu nustatyti servitutą tai Žemės sklypo Nr. 1 daliai, kurioje yra įrengta pareiškėjo namo eksploatacijai reikalinga infrastruktūra. Šiuo atveju atsakovas patvirtino servitutą tik įvažiavimui į pareiškėjams priklausantį garažą. Nenustačius servituto visai pareiškėjų namo eksploatavimui būtinai infrastruktūrai, planuojamo Žemės sklypo Nr. 216-1 savininkė gali išardyti arba užstatyti šią infrastruktūrą, apribodama pareiškėjų teisėtą interesą ir konstitucinę teisę tinkamai naudotis jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Tretieji suinteresuoti asmenys net nederino su pareiškėjais Įsakymu nustatomo servituto ribų, nors žinojo (turėjo žinoti), kad servituto ribų nustatymas turės įtakos pareiškėjų teisėtiems interesams tinkamai naudotis jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu.
4. Dėl žemės sklypų Nr. 216-1, Nr. 216-2, Nr. 216-3 naudojimo būdo pakeitimo pareiškėjai nurodė, kad Žemės sklypo Nr. 1 pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas nėra nustatytas. Formuojant sklypus Nr. 216-1, Nr. 216-2, Nr. 216-3, negali būti nustatytas naudojimo būdas kaip vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Projekte nepagrįstai įtvirtinti tikrovės neatitinkantys faktai, kad Sklype Nr. 216-1 yra „0,1808 ha krūmai“. Valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybinis miškotvarkos institutas 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo, kad, apžiūrėjus Žemės sklypo Nr. 1 teritoriją, buvo nustatyta, jog sklype yra susiformavęs 20 metų beržų jaunuolynas. Teritorija atitinka miško žemei nustatytus kriterijus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius) 2019 m. rugsėjo 26 d. taip pat nustatė, kad Žemės sklypo Nr. 1 plote auga medžiai, o ne krūmai, kaip nurodyta Projekte. Ši aplinkybė, be kita ko, yra nurodyta ir 2016 m. spalio 5 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir 2016 m. rugsėjo 14 d. parengtame plane, kuriame fiksuotos augančio miško ribos. Žemės sklype Nr. 1 augantis miškas yra valstybinės reikšmės miesto miškas. Tai matyti iš 1995 m. situacijos plano. Nustačius, kad Žemės sklype Nr. 1 auga miškas, jis yra saugotinas, jame negali būti statomi jokie pastatai. Iš Žemės sklypo Nr. 1 Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad jam yra taikomos 5 specialiosios naudojimo sąlygos, tačiau Įsakymu patvirtintame Projekte tarp nustatytų sąlygų nėra vienos iš sąlygų – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Specialiosios naudojimo sąlygos) 126 punkto matyti, kad apsaugos juostose draudžiama statyti pastatus, kirsti mišką. Ši sąlyga sąmoningai buvo neįtraukta į Projektą dėl ateityje galbūt vyksiančių statybų.
5. Pareiškėjų teigimu, Žemės sklypams Nr. 216-2, Nr. 216-3 taip pat negali būti nustatytas naudojimo būdas „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija“, nes Žemės sklypo Nr. 216-2 plotas yra tik 1 599 kv. m, iš kurių 802,68 kv. m užima A. ir J. Š. priklausantis gyvenamasis namas, t. y. laisvą plotą sudaro tik 796,32 kv. m. Projektu planuojamo žemės sklypo Nr. 216-2 plotas yra tik 718 kv. m. Pagal gyvenamųjų namų statybą reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgiant į minimalius atstumus tarp pastatų, kelio apsaugos zonas ir pan., 700–800 kv. m ploto teritorijoje (žemės sklypo Nr. 216-2 ir Nr. 216-3 atveju) jokia gyvenamųjų namų statyba nebūtų galima. Įsakymu patvirtintas Projektas prieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui iki 2015 m. (toliau – ir Bendrasis planas), kadangi Žemės sklypo Nr. 1 teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją, kurioje statyba galima tik neviršijant maksimalaus užstatymo intensyvumo.
6. Dėl Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 sujungimo į vieną žemės sklypą Nr. 216-2 pareiškėjai nurodė, kad Žemės sklypo Nr. 1 paskirtis – kita, o naudojimo būdas nenumatytas, o Žemės sklypo Nr. 2 paskirtis taip pat numatyta kaip kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Žemės sklypą Nr. 1 prijungus prie Žemės sklypo Nr. 2, Žemės sklypo Nr. 1 naudojimo būdas dėl to netampa vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, todėl pažeidė žemės sklypų formavimą ir pertvarkymą reglamentuojančius teisės aktus.
7. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Įsakymu nebuvo tikslo nustatyti servitutą. Įsakyme yra nurodytas jau esantis servitutas, nekeičiant jo ribų ir ploto. Įsakymo priėmimo tikslas – privačių teritorijų pertvarkymas bei naudojimo būdo nustatymas. Įsakyme nurodytas servitutas buvo nustatytas anksčiau, o Įsakymu servitutas tik yra perkeliamas į naujai suformuotus sklypus. Šią aplinkybę patvirtina pačių pareiškėjų pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad Žemės sklypui Nr. 1 nustatytas servitutas yra patvirtintas dar Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 2.4.-01-5260. Įsakyme nurodytas servitutas išlieka tokio paties dydžio, tik atitinkamai padalijamas. Padalijus Žemės sklypą Nr. 1, žemės sklype Nr. 216-1 nustatytas 208 kv. m servitutas, skirtas patekti į pareiškėjams priklausantį sklypą, žemės sklype Nr. 216-3 nustatytas 206 kv. m servitutas, skirtas patekti į Žemės sklypą Nr. 2. Įsakyme servitutas nurodytas teisėtai. Be to, Įsakymas nėra administracinis aktas, kuriuo nustatomas servitutas.
9. Dėl žemės sklypų naudojimo būdo pakeitimo ir Žemės sklypų Nr. 1 ir 2 sujungimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjų dėstomi argumentai nėra susiję su jų teisių pažeidimu, o tik suponuoja pareiškėjų teisę ginti viešąjį interesą, nors tokia teisė pareiškėjams nesuteikta. Įsakymu nėra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ar naudojimo būdas. Žemės sklypo Nr. 1 naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas nebuvo nustatytas. Įsakymu nustatytas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos – atitinka Bendrojo plano sprendinius. Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 paskirtis nurodyta – kita, ji nėra keičiama. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, kitos paskirties žemei gali būti priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą naudojimo būdą gali būti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (viena iš įstatyme nustatytų teritorijų). Pagal Bendrojo plano sprendinius, ginčo teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąją teritoriją. Bendrojo plano brėžinyje nurodyta, kad šiai zonai viena iš galimų naudojamų paskirčių ir būdų – kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos. Žemės sklypui Nr. 1 Įsakymu galėjo būti nustatytas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Įsakymas nėra leidimas statybai, todėl argumentai dėl atstumo nuo kitų pastatų, kelio nesilaikymo ir pan. yra nepagrįsti.
10. Atsakovas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei yra patvirtinta, kad sklype auga medžiai, nereiškia, kad tai yra valstybinės reikšmės miesto miškas. Žemės sklypas Nr. 1 šiuo metu nepatenka į valstybinio miško teritoriją. Dėl apsaugos zonos panaikinimo atsakovas nurodė, kad Projekto sprendinių brėžinyje yra pažymėta upės Neris apsaugos zonos išorinė riba, kuri nesiekia Žemės sklypo Nr. 1 ribos. Todėl šiam sklypui ši apsauginė zona nėra nustatoma.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė dėl pareiškėjų skundo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjų 2016 m. rugsėjo 5 d. prašymą bei vadovaudamasis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, 2016 m. rugsėjo 26 d. atliko Žemės sklypo Nr. 1 patikrinimą. Patikrinimo akte Nr. 49ŽN-426 fiksuota, kad vakarinėje sklypo dalyje auga medžiai (pušys, beržai). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. 49SJN-2242-(14.49.105.) apie tai informavo Administraciją, kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo darbų organizatorę, bei Valstybinę miškų tarnybą. Rašte pažymėta, kad, kaip nurodyta VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2016 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. S-773, teritorija atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje miškams taikomus kriterijus. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, siekiant išsaugoti teritoriją, nerekomenduotina sklype vykdyti medžių kirtimo bei statybų.
13. Tretieji suinteresuoti asmenys A. Š. ir J. Š., kurių teisių perėmėjas A. P., atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
14. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą nurodė, kad jie kartu su B. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) buvo Žemės sklypo Nr. 1 bendrasavininkiai, susitarę su B. P., nutarė inicijuoti Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti du besiribojančius sklypus ir sklypą padalyti į tris sklypus, tuo pačiu nustatant žemės sklypų naudojimo būdą. Jie kreipėsi į Administraciją, kuri 2015 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A30-3420 nutarė pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. gruodžio 3 d. išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo sąlygas. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas buvo parengtas 2016 m. balandžio 4 d. Projektas buvo patvirtintas skundžiamu Įsakymu.
15. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėjai neturi subjektinės teisės ginčyti Įsakymą, nes juo patvirtintas Projektas pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių. Žemės sklypų pertvarkymas nėra susijęs su pareiškėjų valdomu sklypu. Projekte numatytas servitutas nepakeitė iki šiol buvusių pareiškėjų teisių apimties. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Žemės sklypui Nr. 1, per kurį pareiškėjai patenka į savo sklypą, buvo numatytas 208 kv. m servitutas. Tokio dydžio servitutas yra nurodytas ir Įsakyme. Didesnio servituto klausimas galėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) tvarka.
16. Dėl Žemės sklypų naudojimo būdo pakeitimo tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad žemės sklypų naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos – buvo nustatytas vadovaujantis Bendruoju planu. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Žemės sklypui Nr. 1 negalima nustatyti naudojimo būdo – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, nes sklype auga miškas, nurodė, kad tai, jog sklype auga miškas, įrodo duomenys, esantys Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, Žemės sklype Nr. 1 nei miško, nei miško žemės nėra. Projekte neliko vienos iš specialiųjų sąlygų – XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juosta, nes Neries upės apsaugos zonos plotis yra lygus apsaugos juostos pločiui ir nesiekia Žemės sklypo Nr. 1 ribų. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, sklypų sujungimo procedūra buvo atliekama laikantis visų teisės aktų reikalavimų.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis apaugusi medžiais, tačiau teritorija nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Valstybinė miškų tarnyba neturi jokio suinteresuotumo sprendžiant privačių asmenų ginčą.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjų E. V. ir J. V. skundą atmetė.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė atidėti teismo posėdį teismas, o teismo 2021 m. sausio 7 d. protokoline nutartimi nutarta administracinę bylą nagrinėti iš esmės nedalyvaujant pareiškėjams ir (ar) jų atstovams. Tokią išvadą teismas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu turėjo galimybę savo poziciją iš esmės pristatyti 2020 m. rugsėjo 17 d. vykusiame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, į tai, jog nebuvo nustatyta, kad pareiškėjams nebuvo užtikrintas tinkamas teisminės gynybos prieinamumas (pareiškėjams apie 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdžio vietą, laiką ir formą (nuotoliniu būdu naudojantis „Zoom“ programa) buvo iš anksto pranešta), įvertinęs aplinkybes dėl advokatės paslaugų atsisakymo likus vienai dienai iki teismo posėdžio, nenurodžius atstovės atsisakymo priežasčių, į administracinės bylos nagrinėjimo trukmę (byla nagrinėjama nuo 2016 metų buvo sustabdyta, kelis kartus atidėta dėl taikaus susitarimo ir suteikiant pareiškėjams galimybę pasiruošti bylos nagrinėjimui nuotoliniu būdu naudojantis „Zoom“ programa) bei siekdamas užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą. Teismas vertino, kad nėra pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą ir dėl kitos pareiškėjų nurodomos priežasties – atliekamų pakartotinių kadastrinių matavimų ir sprendimų dėl įmiškinimo projekto sąlygų, kurie galbūt bus priimti.
21. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjai į jiems nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą turi galimybę patekti per tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantį Žemės sklypą Nr. 1. Pareiškėjų nuosavybės teise valdomas sklypas ribojasi su Žemės sklypu Nr. 1. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pagal tuometę faktinę (Įsakymo priėmimo metu) situaciją Žemės sklypas Nr. 1 (besiribojantis su pareiškėjų sklypu) priklausė B. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)), A. Š. ir J. Š. Pareiškėjų žemės sklypas ir Žemės sklypas Nr. 1 taip pat ribojosi ir su J. Š. priklausančiu Žemės sklypu Nr. 2.
22. Teismas nustatė, kad tretieji suinteresuoti asmenys A. Š. ir J. Š. kartu su B. P. inicijavo Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – sujungti du besiribojančius sklypus į vieną sklypą ir jį padalyti į tris atskirus sklypus, nustatant ir atitinkamą šių žemės sklypų naudojimo būdą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A30-3420 buvo leista pradėti rengti Žemės sklypo Nr. 1 ir Žemės sklypo Nr. 2 formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti du besiribojančius tos pačios paskirties sklypus į vieną sklypą, sklypus padalyti bei sklypams nustatyti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdą. Skundžiamu Įsakymu buvo patvirtintas pareiškėjams nuosavybės teise nepriklausančių, su pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojančių žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Pareiškėjai į teismą kreipėsi, prašydami panaikinti Įsakymo dalį, kurioje suformuotam žemės sklypui Nr. 216-1 nustatytas 208 kv. m ploto servitutas, ir dalį, kurioje suformuotiems žemės sklypams Nr. 216-1, Nr. 216-2 ir Nr. 216-3 nustatytas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdas.
23. Dėl pareiškėjų teiginių, kad Įsakyme nustatytas servitutas (208 kv. m) riboja pareiškėjų teisę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, teismas pažymėjo, kad Įsakyme nurodytas 208 kv. m servitutas (esantis Įsakymu patvirtintame Projekte numatytame žemės sklype Nr. 216-1) nebuvo naujai nustatytas, o į Įsakymą buvo perkeltas dar Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5260 nustatytas ir patvirtintas servitutas. Tokio dydžio servitutas liko galioti ir po Žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pertvarkymo, tik padalijus sklypus atitinkamai žemės sklypui Nr. 216-1 teko 208 kv. m servituto (skirtas pareiškėjams patekti į savo sklypą), o žemės sklypui Nr. 216-3 teko 206 kv. m servituto (skirtas patekti į Žemės sklypą Nr. 2). Tai, kad Įsakyme nurodyto servituto dydis nepasikeitė dar nuo 2007 m., patvirtina atsakovo į bylą pateikti 2015 m. sausio 14 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenys. Iš šių registro duomenų matyti, kad Žemės sklype Nr. 1 Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu yra nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Teismas darė išvadą, kad priešingai nei nurodo pareiškėjai, servitutas Įsakymu nebuvo naujai nustatytas.
24. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad Administracija turėjo nustatyti didesnį servitutą, atsižvelgdama į pareiškėjų poreikius, teismas pažymėjo, kad servitutai yra nustatomi administraciniais aktais. Servitutų nustatymo atvejai ir tvarka yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos žemės įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Įvertinęs Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (Įsakymo priėmimo metu galiojančios redakcijos), Taisyklių 1 punkto nuostatas, teismas darė išvadą, kad Administracija neturi kompetencijos nustatyti servitutą administraciniu aktu, tokią teisę įstatymų leidėjas yra suteikęs NŽT. Administracijos priimtas Įsakymas nėra administracinis aktas, kurio pagrindu gali būti nustatytas servitutas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju į Įsakymą buvo tik perkeltas Žemės sklypui Nr. 1 dar Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nustatytas servitutas. Įvertinęs tai, jog, nustačius, kad servitutas, su kurio dydžiu pareiškėjai sieja savo pažeistas teises, Įsakymu nebuvo naujai nustatytas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė Įsakymo neteisėtumo šiuo aspektu. Teismas akcentavo, kad kitokio dydžio servituto (pagal poreikį) nustatymo klausimai turėtų būti sprendžiami Žemės įstatyme ir / ar CK nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų teisės dėl servituto nustatymo priimant Įsakymą nebuvo pažeistos.
25. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad, formuojant žemės sklypus Nr. 216-1, Nr. 216-2, Nr. 216-3, jų naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija – Įsakymu negali būti nustatytas, nes Žemės sklypo Nr. 1 teritorija atitinka miško žemei nustatytus kriterijus. Įvertinęs Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 3 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad būtent Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu. Teismas taip pat vertino tai, kad Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, jog Žemės sklypo Nr. 1 teritorija nėra registruota Miškų valstybės kadastre. Šiems argumentams pagrįsti ji pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. pažymą „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis“, iš kurios matyti, kad ginčo žemė (plane pažymėta balta spalva) nėra miško teritorijoje. Iš esmės tokie patys duomenys yra fiksuoti ir vėlesnėje atsakovo pateiktoje 2020 m. gegužės 14 d. pažymoje „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis“. Teismas vertino, kad pareiškėjų nurodyti rašytiniai įrodymai (VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2019 m. rugsėjo 30 d. raštas, kuriame nurodyta, kad, apžiūrėjus Žemės sklypo Nr. 1 teritoriją, buvo nustatyta, kad sklype yra susiformavęs 20 metų beržų jaunuolynas, todėl teritorija atitinka miško žemei nustatytus kriterijus, NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 26 d. nustatyti duomenys apie tai, kad Žemės sklypo Nr. 1 plote auga medžiai, o ne krūmai, 2016 m. spalio 5 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, 2016 m. rugsėjo 14 d. parengtas planas, kuriame fiksuotos augančio miško ribos) iš esmės nedaro įtakos ginčo žemės (Žemės sklypo Nr. 1) teisinei padėčiai. Žemės sklypo Nr. 1 teritorija nėra įtraukta į Miškų valstybės kadastrą, todėl teismas pripažino, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančioje Žemės sklypo Nr. 1 teritorija nėra priskirtina miško teritorijai.
26. Vertindamas pareiškėjų teiginius, kad iš Projekto išbraukus vieną iš specialiųjų naudojimo sąlygų – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostą, kurioje statyba, miško kirtimas draudžiami, atsirado prielaidos manyti, kad ateityje gali būti vykdomos statybos, teismas nurodė, kad, paneigdamas šiuos pareiškėjų argumentus, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas į bylą pateikė paviršinio vandens telkinio (upės Neries) pakrantės skersinio profilio schemą, kuri patvirtina, kad Neries upės apsaugos zonos plotis yra lygus apsaugos zonos pločiui (10 m) ir nesiekia Žemės sklypo Nr. 1 ribų, todėl nebuvo poreikio Projekte nustatyti pareiškėjų nurodytos specialiosios naudojimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas nėra statybą leidžiantis dokumentas, todėl pareiškėjų argumentai dėl galbūt ateityje gretimame sklype vyksiančių statybų neteisėtumo nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi.
27. Pareiškėjų argumentus dėl ateityje galimo intensyvaus kaimyninės teritorijos užstatymo daugiabučiais namais teismas vertino kaip nesusijusius su keliamu ginču, nes Įsakymu nebuvo išspręsti su statyba (sklypo užstatymas, aukštingumas ir pan.), tuo labiau su daugiabučių namų statyba, susiję klausimai.
28. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad Įsakymu nepagrįstai pritarta žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 sujungimui į vieną žemės sklypą, kad Žemės sklypą Nr. 1 prijungus prie Nr. 2, Žemės sklypo Nr. 1 naudojimo būdas, kuris anksčiau nebuvo numatytas, negali būti nustatytas vien tik pagal Žemės sklypo Nr. 2 naudojimo būdą. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog B. P. nuosavybės teises į Žemės sklypą Nr. 1 buvo įgijusi jai 2007 m. rugsėjo 20 d. Apskrities valdytojo sprendimu atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkurtam žemės sklypui buvo nustatyta žemės naudojimo paskirtis – kita. Žemės naudojimo būdas nebuvo nustatytas (tuometiniai teisės aktai to nereikalavo). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad, pagal Bendrąjį planą Žemės sklypo Nr. 1 teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės 4 grafoje „Galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai“ nurodyta, kad viena iš šiai funkcinei zonai (mažo užstatymo gyvenamoji teritorija) galimų naudojimo paskirčių ir būdų galėtų būti – kitos paskirties: gyvenamosios teritorijos. Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija) įtvirtinta, kad kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Bendrąjį planą Žemės sklypas Nr. 1 patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas, o šiai funkcinei zonai vienas iš galimų naudojimo būdų galėtų būti gyvenamosios teritorijos, teismas darė išvadą, kad Įsakymu Žemės sklypui Nr. 1 galėjo būti nustatytas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Žemės sklypui Nr. 1 naudojimo būdas nustatytas, vadovaujantis aptartu teisiniu pagrindu, o ne vien tik dėl to, kad Žemės sklypui Nr. 2 jau yra nustatytas naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija.
29. Įvertinęs ginčijamo Įsakymo turinį ir pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų nurodyti argumentai iš esmės nepagrindžia jų suinteresuotumo šioje byloje, kadangi pareiškėjai nenurodė konkrečių, jų nurodytu būdu gintinų teisių ar teisėtų interesų, kurie yra pažeisti priėmus Įsakymą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negina viešojo intereso, jie nepriskirtini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje (skundo teismui pateikimo metu galiojanti redakcija) nurodytiems subjektams, kurie turi teisę ginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjai neturi teisės ginčyti Įsakymą tuo aspektu, kiek tai susiję su gretimo sklypo teisėtų valdytojų teisėmis ir pareigomis.
30. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai patikslintame skunde išdėstytais argumentais ir pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė žemės sklypų formavimą ir pertvarkymą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas nenustatė ir kitų ABTĮ nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundą atmetė.
III.
31. Pareiškėjai E. V. ir J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
32. Dėl pareiškėjų subjektinės teisės ginčyti Įsakymą pareiškėjai nurodo, kad žemės reforma, nuosavybės teisių atkūrimo procesas teismų praktikoje pripažįstami viešuoju interesu, o teritorijų planavimas, visuomenei ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, jas būtina išsaugoti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurią garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė, todėl teismas šioje byloje turėjo būti aktyvus, kaip to reikalauja viešasis interesas. Atsižvelgiant į tai, kad pertvarkomame žemės sklype yra pareiškėjų gyvenamajam namui priklausantys (1) inžineriniai tinklai, (2) sklype nustatytas kelio servitutas privažiuoti prie gyvenamojo namo, (3) nenustatytas, bet pagal gyvenamojo namo statybos projektą suprojektuotas ir natūroje esantis priėjimas prie gyvenamojo namo, t. y. pertvarkomu žemės sklypu naudojasi ne tik sklypo savininkai, bet ir tretieji asmenys, pareiškėjai turėjo būti informuoti apie žemės sklypo pertvarkymą. Pareiškėjai yra įsitikinę, kad skundžiamu Įsakymu yra daroma įtaka jų įstatymo saugomoms subjektyvioms teisėms ir teisėtiems interesams, eksploatuojant jiems priklausančią nuosavybę, dėl ko jie ir kreipiasi į teismą, prašydami jas apginti, ir tiek skunde, tiek pateiktais dokumentais yra nurodę konkrečias aplinkybes, kuriomis remdamiesi teigia, kad atsakovo sprendimu jų subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai yra ribojami, t. y. jie pagrindžia materialinio suinteresuotumo buvimo aplinkybes, todėl teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamas Įsakymas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes ir jų teisės gali būti ginamos.
33. Pareiškėjų teigimu, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, teismas administracinės bylos nagrinėjimo metu turėjo išnagrinėti ir įvertinti aplinkybę dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), suformavimo rekreacinės paskirties teritorijoje, sklypo paskirties nustatymo, atsižvelgiant į faktines aplinkybes dėl sklype esančių miško medžių (pagal faktą tai miškas), dokumentaliai įforminto sklypo užstatymo, nors sklype nėra statinių. Esant viešajam interesui, teismas turėjo tirti visas aplinkybes dėl miško miesto žemės sklype. Teismas sprendime nurodė, kad rašytiniai įrodymai iš esmės nedaro įtakos ginčo žemės teisinei padėčiai, nes teritorija nėra įtraukta į Miškų valstybės kadastrą, tačiau pareiškėjai pastebi, kad, esant prieštaringiems dokumentams, į miškų kadastrą teritorija nebuvo priskirta, nes pagal viešuosius registrus ji priskiriama užstatytai teritorijai, nors nei viena institucija nėra pateikusi nei vieno dokumento, kad sklype būtų nors vienas statinys. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į byloje pateiktą dokumentą – 1995 m. ginčo situacijos planą, kuriame visa teritorija aplink formuojamus žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), yra nurodyta kaip miškas, t. y. bendras miesto miško plotas, kurio riba koreguojant miesto detalųjį planą buvo patraukta tik formuojant žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nors pagal detalųjį planą riba buvo patraukta, sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas, nurodyta, kad jis užstatytas, bet reali situacija ir liko tokia, kokia ji nurodyta situacijos plane.
34. Pareiškėjai nurodo, kad Projektu siekiamas performuoti žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra Neries pakrantėje, būtent dėl šios priežasties atkūrus nuosavybės teisę į šį sklypą, buvo nustatyta specialioji žemės sklypo naudojimo sąlyga – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, o Įsakymu vandens telkinių apsauga nenustatyta. Apsaugos juostos ir zonos ginčo žemės sklype buvo nustatytos 2020 m. sausio 22 d., VĮ Registrų centro duomenų bazėje žemės sklypui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymu nustačius specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas – paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta (VI skyrius, aštuntasis skirsnis) ir paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos zona (VI skyrius, septintasis skirsnis).
35. Pareiškėjai teigia, kad teismas neištyrė ir tinkamai neįvertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia, kad pertvarkomame žemės sklype auga miškas, jis suformuotas rekreacinėje teritorijoje ir statyba jame negalima, dėl ko formuojamiems žemės sklypams negalėjo būti nustatytas naudojimo būdas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.
36. Pareiškėjai nurodo, kad buvo pažeista jų teisė būti išklausytiems, nes 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdyje byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant. Pareiškėjai pažymi, kad prieš 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdį jie teismą informavo, kad prašo administracinę bylą sustabdyti dėl koronaviruso pandemijos ir valstybėje paskelbto karantino, nes bylos nagrinėjimo laikotarpiu Lietuvoje dėl koronaviruso pandemijos buvo paskelbtas karantinas. Pareiškėjai priskiriami rizikos grupei, todėl, esant sunkiai epidemiologinei situacijai, jų dalyvavimas žodiniame teismo posėdyje kėlė realią grėsmę ne tik jų sveikatai, bet ir gyvybei. Pareiškėjai savo prašyme teismui taip pat nurodė, kad teismo posėdžiuose bylos nagrinėjimą vykdant nuotoliniu būdu jie neturi galimybės dalyvauti, nes naudojamas kompiuteris neturi vaizdo kameros, o išorinės vaizdo kameros pareiškėjai neturi galimybės savarankiškai įdiegti dėl paskelbto karantino ir sveikatos būklės (neturėjo galimybės į namus pakviesti specialisto, kuris įrengtų kompiuteryje vaizdo kamerą ir apmokytų naudotis vaizdo konferencijos programa „Zoom“). Patys pareiškėjai tokios galimybės, atsižvelgiant į jų kompiuterinio raštingumo lygį, neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu 2021 m. sausio 7 d. pareiškėjai neturėjo atstovo, o, net jam esant, norėjo patys dalyvauti teismo posėdyje ir duoti teismui paaiškinimus. Tai, kad pareiškėjai iš dalies pasisakė administracinėje byloje ankstesniame teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas dėl galimybės šalims susitarti taikiai, nelaikytina pakankamu įstatyme numatytų pareiškėjų teisių pasisakyti teisme, dalyvauti tiriant byloje pateiktus įrodymus, kreiptis į teismą baigiamąja kalba, apibendrinant pareiškėjų poziciją byloje ir analizuojant įrodymus, užtikrinimu. Pareiškėjai pažymi, kad jie prieštaravo bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka.
37. Pareiškėjai akcentuoja, kad teismas neišsprendė pareiškėjų 2019 m. spalio 25 d. prašymo dėl liudytojų apklausos ir byloje neapklausė net 9 liudytojų, išnagrinėdamas bylą pareiškėjams nedalyvaujant teismo posėdyje, teismas pareiškėjams užkirto galimybę realizuoti jų teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, be to, iš esmės liko neištirti ir neįvertinti visi byloje pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
38. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai nepagrįstai siekia pakartotinai nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių pagrįstų motyvų, kodėl skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti laikomas neteisėtu, apeliaciniame skunde pareiškėjai ir toliau dėsto tas pačias subjektyvias, faktiškai neegzistuojančias ir su skundo reikalavimais niekaip nesusijusias aplinkybes apie tariamą pareiškėjų teisių ir kartu viešojo intereso pažeidimą, o būtent – apie kaimyniniame žemės sklype tariamai kertamus medžius (jokių įrodymų apie medžių kirtimą nepateikta), apie būtinybę medžius saugoti, skatinti ekologiją ir taip užtikrinti vilniečių sveikatą bei oro švarą (nepaaiškina, kaip taip susiję su ginčijamu Įsakymu), apie tariamas būsimas statybas kaimyniniame žemės sklype (jokių įrodymų apie esamas, būsimas ar bent planuojamas statybas byloje nepateikta), apie būsimą pareiškėjų namo vertės sumažėjimą (nenurodo, kokiame teisės akte yra įtvirtinta asmenų teisė į nekilnojamojo turto rinkos stabilumą ir kaip tai susiję su ginčijamu Įsakymu), apie pareiškėjų gyvenimo kokybės pablogėjimą ir panašiai, ką neva būtent ir nulėmė byloje ginčyto Įsakymo priėmimas.
40. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems ir kad dėl to apeliacinį skundą reikėtų nagrinėti ir pareiškėjus pakartotinai išklausyti apeliacinėje instancijoje. Atsakovas nurodo, pirma, kaip patvirtina byloje esantis 2020 m. vasario 12 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas, išsamius paaiškinimus pareiškėjų vardu ir interesais pateikė įgaliota jų atstovė advokatė V. Ž. Pareiškėjai neginčija, kad šie jų atstovės paaiškinimai buvo netinkami, kad neatspindėjo pareiškėjų tikrosios valios ar pan. Be to, byloje esantis 2020 m. rugsėjo 17 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad savo išsamius paaiškinimus teismui davė ir patys pareiškėjai – visas šis teismo posėdis iš esmės ir buvo skirtas vien tik pareiškėjų paaiškinimams. Antra, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų procesinis dokumentas (apeliacinis skundas) savo turiniu iš esmės yra toks pat, koks buvo ir pareiškėjų skundas bei žodiniai paaiškinimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad teikdami žodinius paaiškinimus dėl apeliacinio skundo ir privalėdami laikytis jo turinio (ABTI 42 str. 2 d.), apeliacinėje instancijoje pareiškėjai tiesiog iš naujo kartotų savo jau išsakytą ir pirmosios instancijos teismo įvertintą poziciją bei argumentus, kas būtų tiesiog nepagrįstas, apeliacinės instancijos tikslo ir paskirties neatitinkantis pakartotinis bylos nagrinėjimas (pirmosios instancijos teismo proceso pratęsimas). Trečia, ta aplinkybė, kad byla teisme 2021 m. sausio 7 d. buvo išnagrinėta pareiškėjams ir jų advokatei nedalyvaujant, nepatvirtina, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems. Priešingai, ta aplinkybė, kad pareiškėjai baigiamajame posėdyje nedalyvavo, nors apie jo laiką, vietą ir formą pareiškėjams buvo žinoma dar nuo 2020 m. lapkričio 17 d. teismo nutarties, rodo tik pačių pareiškėjų piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, siekį nepagrįstai vilkinti jau nuo 2016 m. nagrinėjamą bylą, kurios nagrinėjimas 2020 metais net kelis kartus buvo atidėtas dėl to, kad pareiškėjai nesutiko su rašytiniu ar nuotoliniu bylos nagrinėjimu, nepaisant to, kad šalyje nuo 2020 m. kovo mėnesio yra paskelbta ekstremalioji situacija ir žodiniai teismo posėdžiai nerekomenduojami. Atsakovo teigimu, teismas, atsižvelgęs ir į kitų proceso dalyvių interesus bei šiuo klausimu išsakytą nuomonę, pagrįstai netenkino pareiškėjų 2020 m. sausio 6 d. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo pareiškėjams nedalyvaujant.
41. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neįrodė savo teisių pažeidimo. Vien tik subjektyvios, jokiais teisės aktais nepagrįstos pareiškėjų nurodytos aplinkybės apie tai, kad Įsakymo priėmimas sukėlė pareiškėjams didelį nepasitenkinimą ir nusivylimą, nes tariamai sudarė prielaidas pareiškėjų pro langą matomo gamtos vaizdo pasikeitimui ateityje, nesudaro pagrindo vertinti, jog priimant Įsakymą buvo pažeistos kokios nors konkrečios, faktiškai turimos ir teisės aktais saugomos pareiškėjų teisės. Priešingai nei vertina pareiškėjai, teisės aktai nei sklypų savininkams, nei šių savininkų valią dėl sklypų formavimo įgyvendinančiai Administracijai nenumato prievolės informuoti gretimų sklypų savininkus apie atliekamas administracines procedūras, t. y. rengiamą administracinį sprendimą dėl formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo, ar juos įtraukti į šio projekto rengimą. Parengti projektai teikiami visuomenei susipažinti juos viešinant 10 darbo dienų Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje.
42. Atsakovas pažymi, kad priešingai nei skunde pareiškėjai vertino ir apeliaciniame skunde toliau įrodinėja, skundžiamu Įsakymu nebuvo nustatomi jokie nauji servitutai – skundžiamo Įsakymo tikslas nebuvo nustatyti servitutą Žemės sklype Nr. 1, šis žemės sklypas buvo tik padalijamas ir atitinkama jo dalis prijungiama prie antrojo žemės sklypo (Žemės sklypo Nr. 2 – „perkeliant“ atitinkamai tuo metu jau buvusį Nekilnojamojo turto registre registruotą ir galiojantį servitutą, nekeičiant jo ribų ir ploto). Pareiškėjai savo pretenzijas, susijusias su jų poreikiams nepakankamu servitutu, klaidingai kildina iš ginčijamo Įsakymo, o ne iš Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5260, kuriuo ir buvo nustatytas iki šiol galiojantis ir nepakeistas kelio servitutas, skirtas įvažiuoti į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
43. Dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su valstybinio miško nepaisymu, atsakovas nurodo, kad oficialūs miškų kadastro duomenys, kuriais Administracija privalėjo vadovautis, priimdama Įsakymą, patvirtina, kad nei šiuo metu, nei Įsakymo priėmimo metu ginčo žemės sklype nėra registruotų valstybinės reikšmės miškų ir (ar) Miškų valstybės kadastre įregistruotos miško žemės.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje kyla klausimas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalies atitikimo miškui keliamiems reikalavimams. Kitos paskirties žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra apaugusi apie 20 metų amžiaus pušimis ir beržais. Ši teritorija nėra registruota Miškų valstybės kadastre, nes 2001 m. inventorizacijos metu neatitiko miškui keliamų reikalavimų, o 2010–2011 metų inventorizacijos metu Nekilnojamo turto registre ir kadastre jau buvo registruotas kitos paskirties žemės sklypas, kuriam Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5260 nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – saugotini želdiniai, augantys ne miško žemėje.
46. Tretieji suinteresuoti asmenys A. Š. ir J. Š. (teisių perėmėjas A. P.) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
47. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad pareiškėjams nesant pertvarkomų žemės sklypų savininkais ar bendraturčiais, ginčijamo Įsakymo priėmimas niekaip nepažeidė jų teisių. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka su teismo išvada, kad, nesant pareiškėjų teisių pažeidimo, pagal skundo teismui pateikimo metu galiojančios ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatas pareiškėjai nėra priskirti subjektams, kurie turi teisę ginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjai neturi teisės ginčyti Įsakymo tuo aspektu, kiek tai susiję su gretimo sklypo teisėtų valdytojų teisėmis ir pareigomis. teismas teisingai nurodė, jog būtent Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu. Tai reiškia, kad pareiškėjų nurodyti raštai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir specialistų paaiškinimai negali būti įrodymais, patvirtinančiais, kad žemės sklypas yra priskirtinas miško teritorijai.
48. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl to, kad teisme jie nebuvo išklausyti. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad teismas visapusiškai įvertino pareiškėjų prašymą 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdyje ir protokoline nutartimi pagristai nutarė pareiškėjų skundą nagrinėti šiame teismo posėdyje, pareiškėjams jame nedalyvaujant. Teismas teisingai vertino tai, kad pareiškėjai savo poziciją dėl skundo ir paaiškinimus pateikė dar 2020 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje ir kad pertvarkomo žemės sklypo priskyrimas miško teritorijai įrodinėtinas ne liudytojų ir specialistų, o byloje esančių rašytinių dokumentų pagrindu. Be to, pareiškėjai, prašydami atidėti bylos nagrinėjimą prašyme nurodytais motyvais, siekė vilkinti bylos nagrinėjimą. Tai patvirtina tokios aplinkybės: pareiškėjai, teigdami, kad negali nuotoliniu būdu dalyvauti 2021 m. sausio 7 d. teismo posėdyje, nuotoliniu būdu dalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-36-545/2021 2021 m. sausio 14 d. posėdyje (praėjus 7 dienoms po 2021 m. vasario 7 d. teismo posėdžio administracinėje byloje), 2021 m. vasario 18 d. ir 2021 m. kovo 25 d. teismo posėdžiuose, likus vienai dienai iki 2021 m. sausio 7 d. posėdžio pareiškėjų advokatei V. Ž. atsisakius pareiškėjams atstovauti šioje administracinėje byloje, ši advokatė toliau pareiškėjams (civilinėje byloje – ieškovams) sėkmingai atstovauja minėtoje civilinėje byloje.
49. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad pareiškėjai savo poziciją dėl skundo ir paaiškinimus pateikė dar 2020 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje, be to, pertvarkomo žemės sklypo priskyrimas miško teritorijai įrodinėtinas ne liudytojų ir specialistų, o byloje esančių rašytinų dokumentų pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
50. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų E. V. ir J. V. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Administracijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 30-1950 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ dalį, kuria suformuotam žemės sklypui Nr. 216-1 nustatytas 208 kv. m ploto servitutas; suformuotiems žemės sklypams Nr. 216-1, Nr. 216-2 ir Nr. 216-3 nustatytas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdas, suformuojamas žemės sklypas Nr. 216-2 su nustatytu vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdu, pagrįstumas ir teisėtumas.
51. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, akcentuodami, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistas tinkamo proceso principas – teisės būti išklausytam, žodinio proceso, kuris reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses; taip pat nurodydami netinkamai išnagrinėtas aplinkybės, susijusias su servituto nustatymu, pareiškėjų neinformavimu apie žemės sklypo pertvarkymą; dėl žemės sklypo suformavimo rekreacinės paskirties teritorijoje, sklypo paskirties nustatymu, su miško miesto žemės sklype buvimu, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos nustatymu.
52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ.
53. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.).
54. ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išskyrus nustatytas išimtis, t. y. kai proceso šalis pareiškia prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys tam neprieštarauja. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, pareiškėjui, kuris kelia ginčą dėl valdžios institucijos veiksmų (neveikimo) teisėtumo, ypač svarbu užtikrinti teisę būti išklausytam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1481-789/2021).
55. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę į teismą. Tam, kad ši teisė būtų veiksminga, asmuo privalo turėti aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą, ribojantį jo teises (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).
56. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13).
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas, jog tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (lotynų kalba – audiatur et altera pars) (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3556-756/2021; kt.).
58. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 7 d. organizavo žodinį bylos nagrinėjimą, nurodydamas, kad byla bus nagrinėjama nuotoliniu būdu per programą „Zoom“. Pažymėtina, kad tuo metu Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl koronaviruso (Covid-19) pandemijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226). Teismų praktikoje pripažįstama, kad rengiant teismo posėdį, užtikrinant proceso šalių dalyvavimą teismo posėdyje naudojant informacines bei elektroninių ryšių technologijas (programą „Zoom“), yra užtikrinamas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-502/2021).
59. Pareiškėjams buvo tinkamai pranešta minėtą teismo posėdį, tačiau jie pirmosios instancijos teismą informavo apie negalėjimą dalyvauti šiame posėdyje, prašė bylos nagrinėjimą atidėti (sustabdyti) dėl Covid-19 pandemijos ir valstybėje paskelbto karantino. Pareiškėjai nurodė, kad jie neturi tokio kompiuterinio raštingumo lygio, kad galėtų įdiegti ir pasinaudoti programa „Zoom“ , jie yra 70 ir 67 metų amžiaus ir priklauso rizikos grupei dėl amžiaus ir sveikatos būklės, todėl jie neturi galimybės dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu per programą „Zoom“. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjų priežasčių dėl jų negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje nepripažino svarbiomis, neatidėjo bylos nagrinėjimo ir bylą išnagrinėjo iš esmės, nesuteikęs galimybės teismo posėdyje išsakyti savo pozicijos nagrinėjamais klausimais tiek dėl ginčo esmės, tiek ir dėl byloje sprendžiamų procesinio pobūdžio klausimų, taip pat įgyvendinti kitas teises, nustatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas tokį procesinį sprendimą priėmė, įvertinęs tai, kad pareiškėjai savo poziciją iš esmės pristatė 2020 m. rugsėjo 17 d. vykusiame teismo posėdyje, pareiškėjai likus vienai dienai iki teismo posėdžio atsisakė advokatės paslaugų, nenurodę tokio atsisakymo priežasčių, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo trukmę (byla nagrinėjama nuo 2016 metų, byla buvo sustabdyta, kelis kartus atidėta dėl taikaus susitarimo ir suteikiant pareiškėjams galimybę pasiruošti bylos nagrinėjimui nuotoliniu būdu naudojantis programa „Zoom“) bei siekdamas užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą.
60. ABTĮ 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
61. EŽTT yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnis ir iš šios normos kildinamas ginčo šalių lygiateisiškumo principas (anglų kalba – equality of arms) užtikrina, jog kiekvienai ginčo šaliai teisme būtų suteikiama galimybė ginti savo teises tokiomis sąlygomis, kad viena šalis neįgytų nepagrįsto pranašumo prieš kitą šalį (žr., pvz., 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 14448/88). Atvejus, kai nacionalinis teismas nepagrįstai atsisako atidėti bylos nagrinėjimą, dėl ko viena iš ginčo šalių negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir tokiu būdu atsikirsti į oponento argumentus, EŽTT paprastai pripažįsta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Vardanyan ir Nanushyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8001/07).
62. Šioje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjai pateikė neteisingus duomenis, susijusius su jų negalėjimu dalyvauti nuotoliniu būdu teismo posėdyje, t. y. su kompiuteriniu neraštingumu, priklausymu rizikos grupei, dėl kurio buvo apribotos galimybės naudotis kitų asmenų pagalba, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jie dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti teismo posėdyje. Akcentuotina, kad pareiškėjai negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje nesiejo su tuo, jog jie nutraukė sutartį su advokate.
63. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjų veiksmus bylos nagrinėjimo metu vertina kaip siekį vilkinti bylos nagrinėjimą, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nėra įvardijęs konkrečių pareiškėjų veiksmų (neveikimo) bylos nagrinėjimo metu, dėl kurių buvo nustatyta, kad pareiškėjai, pateikdami prašymą dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje, vilkina bylos nagrinėjimą ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
64. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjams nedalyvaujant, pažeidė ne tik jų teises būti išklausytiems, pagrįsti skundo motyvus ir argumentus, įgyvendinti kitas teises, nustatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, bylos nagrinėjimo žodinio proceso metu, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą (ABTĮ 52 str. 1 d.), t. y. buvo pažeista teisė į teisingą teismo procesą (bylos nagrinėjimą), o šis pažeidimas suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.
65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išnagrinėjęs bylą pareiškėjams nedalyvaujant, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
66. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).
67. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne iš esmės nagrinėti šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė