Civilinė byla Nr. e2A-1425-896/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12221-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.16.11.2; 2.6.16.11.3.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 19 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. S. ir B. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kauno vandenys“ patikslintą ieškinį atsakovams L. S. ir B. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovų L. S. ir B. V. priešieškinį ieškovei UAB „Kauno vandenys“ dėl teisių pripažinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir įsakymo panaikinimo, tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, VĮ Turto bankas, A. A., R. P., S. J. Š., V. K., Ž. Š., V. Z., R. B..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė: 1) nutraukti 2001 m. lapkričio 15 d. UAB „Kauno vandenys” ir L. S. sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį; 2) iškeldinti atsakovus L. S. ir B. V. su visais atsakovams priklausančiais daiktais iš ieškovui UAB „Kauno vandenys“ nuosavybės teise priklausančio buto Nr. 1, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), 44109 Kaunas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovei UAB „Kauno vandenys“ iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), Kaunas. 2001 m. lapkričio 15 d. ieškovas ir atsakovė L. S. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovams buvo suteikta teisė už užmokestį naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Kaune. 2015 m. spalio 30 d. pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo ieškovė informavo atsakovus apie tai, jog nuo 2016 m. gegužės 1 d. nutrauks gyvenamosios patalpos nuomos sutartį bei prašo atsakovus pasibaigus nuomos sutarčiai išsikelti iš ieškovei priklausančio buto. Ieškovė tikėjosi, kad atsakovai L. S. ir B. V. geruoju išsikels iš buto, tačiau taip neatsitiko. Butas yra užimtas atsakovų ir jų naudojamas iki šiol, todėl ieškovas priverstas savo teises ginti teismine tvarka.
3. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2005 m. gruodžio 14 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 5-530, sudarytą tarp UAB „Kauno vandenys“ ir L. S., 2006 m. rugpjūčio 2 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.5-356, sudarytą tarp UAB „Kauno vandenys“ ir L. S., 2012 m. birželio 28 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.5-213, sudarytą tarp UAB „Kauno vandenys“ ir V. S., 2001 m. lapkričio 15 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp SP UAB „Kauno vandenys“ ir L. S. gyvenamajame name, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), patalpose 1-4, 1-5, 1-3, 1-2, 1-1, 1-6, ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūsio patalpose patalpa R-l 1 (pastate lA2/p), (duomenys neskelbtini), Kaune, valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis; 2) panaikinti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, 1997 m. kovo 21 d. teisinę registraciją dėl nuosavybės teisių UAB „Kauno vandenys“, į. k. 132751369, vardu; 3) atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo panaikinti 1997 m. kovo 21 d. įregistruotos teisinės registracijos dėl nuosavybės teisių UAB „Kauno vandenys“ vardu; 4) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti UAB „Kauno vandenys“ direktoriaus 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 134 dėl nuomos mokesčio dalyje dėl Eigulių vandenvietės butų 1 Aukšto name, esančiame (duomenys neskelbtini), 1 kv. m. nuomos mokesčio kalkuliacija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nutraukė 2001 m. lapkričio 15 d. UAB „Kauno vandenys”, juridinio asmens kodas 132751369, ir atsakovės L. S. sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį; iškeldino atsakovus L. S. ir B. V. su visais atsakovams priklausančiais daiktais iš ieškovei UAB „Kauno vandenys“ nuosavybės teise priklausančio buto Nr. 1, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), 44109 Kaunas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei UAB „Kauno vandenys”, juridinio asmens kodas 132751369, iš atsakovų L. S. ir B. V. lygiomis dalimis po 2438,68 Eur bylinėjimosi išlaidų; nutraukė bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti UAB „Kauno vandenys“ generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 2-134; kitą priešieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 1952 m. balandžio 10 d. Kauno srities Kauno miesto darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto sprendimu Nr. 254 „Dėl Valstybinio-Žinybinio fondo pastatų teisinės registracijos pravedimo“ namų valda, esanti Eigulių km. (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Kaunas), patikėjimo teise tuo metu valdoma Vandentiekio-kanalizacijos įmonės, buvo įregistruota į valstybinį-žinybinį fondą (e. b. t. 2, b. l. 115, 159-160, 182-183; t. 5, b. l. 62-63; t. 6, b. l. 30). Gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Kaunas, 1968 m. rugpjūčio 30 d. buvo suteikta L. S., dirbusiam Vandentiekio-kanalizacijos įmonėje (nuo 1991 m. balandžio 16 d. – specifinės paskirties Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonė, nuo 1995 m. liepos 27 d. – specialiosios paskirties uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, vėliau – uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“) nuo 1947 m. balandžio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. (e. b. t. 1, b. l. 89, 93, 185; t. 2, b. l. 116-118). 1993 m. gruodžio 28 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1611-v atsakovės L. S., iki tol gyvenusios adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, rūpintoja paskirta L. S. sutuoktinė V. S., gyvenusi (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), Kaunas) (e. b. t. 1, b. l. 100). Atsakovė L. S. nuo 1993 m. gruodžio 28 d. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kaip L. S. ir V. S. šeimos narys (e. b. t. 1, b. l. 68, 154). Atsakovas B. V. yra atsakovės L. S. sūnus, gimė (duomenys neskelbtini) ir gyvena kartu su ja adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, kaip šeimos narys (e. b. t. 1, b. l. 12-13, 101). 1995 m. liepos 27 d. Kauno miesto valdybos rejestro tvarkytojo įsakymu Nr. 623 buvo įregistruota specialiosios paskirties uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“ bei išregistruota Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonė (e. b. t. 2, b. l. 116). 2001 m. lapkričio 15 d. atsakovė L. S. (nuomininkė) sudarė nuomos sutartį su ieškove (nuomotoja), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui 56,78 kv. m. ploto gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), Kaunas; toliau – ginčo gyvenamoji patalpa; e. b. t. 1, b. l. 7-9). 2005 m. gruodžio 14 d. L. S. sudarė neterminuotą ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su ieškove; sutartyje nurodyti nuomininko šeimos nariai, turintys teisę apsigyventi išnuomotoje gyvenamojoje patalpoje: V. S. ir L. S. (e. b. t. 1, b. l. 93-96). 2006 m. rugpjūčio 2 d. L. S. sudarė neterminuotą ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su ieškove; sutartyje nurodyti nuomininko šeimos nariai, turintys teisę apsigyventi išnuomotoje gyvenamojoje patalpoje: V. S., L. S. ir B. V. (e. b. t. 1, b. l. 93-96). (duomenys neskelbtini) mirus L. S. (e. b. t. 3, b. l. 68), pagrindinio nuomininko teises perėmė V. S., kuri 2012 m. birželio 28 d. su ieškove sudarė neterminuotą ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį; sutartyje nurodyti nuomininko šeimos nariai, turintys teisę apsigyventi išnuomotoje gyvenamojoje patalpoje: L. S. ir B. V. (e. b. t. 1, b. l. 78-81). 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 2-134 UAB „Kauno vandenys“ generalinis direktorius patvirtino ginčo gyvenamosios patalpos 1 m2 nuomos mokesčio kalkuliaciją, įsakė kalkuliaciją taikyti nuo 2014 m. sausio 1 d., pripažino netekusiais galios ankstesnius įsakymus, kuriais buvo nustatytas nuomos mokesčio dydis (e. b. t. 2, b. l. 148-151).
6. Teismas nustatė, kad L. S. nuo 1947 m. balandžio 1 d. iki 1998 m. sausio 1 d. buvo įmonės, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, darbuotoju. Byloje nėra duomenų apie tai, kad L. S. iki 2005 m. gruodžio 14 d. buvo sudaręs rašytinę nuomos sutartį. Ginčo gyvenamoji patalpa jam pirmą kartą buvo suteikta 1968 m. rugpjūčio 30 d., tačiau byloje nėra pirminio dokumento, patvirtinančio suteikimo pagrindą, nes įmonės archyviniuose dokumentuose jis nerastas. 1952 m. balandžio 10 d. Kauno srities Kauno miesto darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto sprendimu Nr. 254 ginčo gyvenamoji patalpa buvo įregistruota į valstybinį-žinybinį fondą. 1968 m. rugpjūčio 30 d. galiojusio 1964 m. CK 320 straipsnio 2 dalis nustatė, kad gyvenamoji patalpa, neatsižvelgiant į tai, kam priklauso namas, kuriame ji yra, įtraukiama į tarnybinių tarpą rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu ir suteikiama pagal šio vykdomojo komiteto išduodamą specialų orderį. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo gyvenamoji patalpa nuo 1952 m. buvo įregistruota į valstybinį-žinybinį fondą, o ne į tarnybinių patalpų fondą, teismas laikė, kad nėra tikėtina, jog L. S. 1968 m. rugpjūčio 30 d. buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa 1964 m. CK 320 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Tačiau esant 2005 m. gruodžio 14 d. bei 2006 m. rugpjūčio 2 d. jo pasirašytose nuomos sutartyse įrašams apie gyvenamosios patalpos suteikimą jam 1968 m. rugpjūčio 30 d., teismas laikė, jog šie įrašai tikėtinai įrodo, jog L. S. 1968 m. rugpjūčio 30 d. buvo suteikta gyvenamoji patalpa valstybinės organizacijos namuose pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 319 straipsnio 1 dalį. Teismas sprendė, jog atsakovai, apsigyvenę ginčo gyvenamojoje patalpoje galiojant BtK (L. S. – 1993 m. ir B. V. – nuo gimimo 1995 m.), neįgijo garantijų, nustatytų tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininkams bei jų šeimos nariams (BtK 105 str.).
7. Teismas nustatė, kad L. S. 2005 m. gruodžio 14 d. bei 2006 m. rugpjūčio 2 d. sudarė su ieškove rašytines ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurias įsipareigojo, nutraukus (nutraukęs) sutartį ar persikeldamas į kitas gyvenamąsias patalpas, išsikelti su visa šeima, patuštinti ir nedelsiant perduoti nuomotojui pagal aktą tvarkingas gyvenamąsias patalpas ir jų įrenginius bei sumokėti 2.2 punkte nurodytus mokesčius (sutarčių 2.7 punktas). Sutarčių 4 punkte nenustatytas nuomotojo įsipareigojimas iškeldinamam nuomininkui suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Sutarčių 9 punktas nustato, kad šioje sutartyje nenumatyti klausimai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. Sutarčių 8 punkte numatyta sutarties nutraukimo tvarka. Šios sutartys sudarytos galiojant 2000 m. redakcijos Civiliniam kodeksui. Visi kartu su L. S. gyvenę šeimos nariai įgijo tas pačias teises ir pareigas, kylančias iš šios sutarties. (duomenys neskelbtini) L. S. mirus, jis buvo pakeistas jo šeimos nare V. S., su kuria buvo sudaryta 2012 m. birželio 28 d. nuomos sutartis analogiškomis sąlygomis. Mirus V. S., atsakovai CK 6.602 straipsnio nustatyta tvarka neperėmė jos teisių (netapo nuomos sutarties šalimi). Atsakovė L. S. liko gyventi ginčo gyvenamojoje patalpoje 2001 m. lapkričio 15 d. su ja sudarytos nuomos sutarties pagrindu, o atsakovas B. V. – tos pačios sutarties pagrindu kaip jos šeimos narys.
8. Teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš buto Nr. 1, esančio gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, nustatęs, kad atsakovei buvo išnuomota gyvenamoji patalpa, 2015 m. spalio 30 d. pranešimu atsakovai buvo įspėti apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. gegužės 1 d., todėl pasibaigus terminui, atsakovai turėjo išsikelti iš gyvenamosios patalpos.
9. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti 2001 m. lapkričio 15 d., 2005 m. gruodžio 14 d., bei 2006 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. birželio 28 d. nuomos sutartis valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis, kadangi gyvenamieji namai adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, minėtų sutarčių sudarymo metu buvo ir tebėra valstybės nuosavybė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl nuomos sutarčių pripažinimo valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis. Aplinkybę, jog ginčo pastatai ieškovės reorganizavimo į bendrovę metu buvo jos balanse, patvirtino 1995 m. balandžio 1 d. ilgalaikio turto registras. Byloje nekilo ginčas dėl to, jog pastatai visą laiką buvo valdomi būtent ieškovės bei įmonių, kurių teises ir pareigas ji perėmė. Todėl teismas laikė įrodyta aplinkybę, jog ginčo pastatai buvo akcionuoti specifinės paskirties Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonę 1995 m. liepos 27 d. reorganizavus į specialiosios paskirties uždarąją akcinę bendrovę „Kauno vandenys“ ir tokiu būdu patapo pastarosios nuosavybe.
10. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimą panaikinti gyvenamųjų namų adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 1997 m. kovo 21 d. teisinę registraciją ieškovės vardu. Teismas nenustatė, kad nuosavybės teisių į ginčo pastatus įregistravimas, kaip teises išviešinimo veiksmas, pažeidžia kokias nors atsakovų teises ar jų teisėtus interesus. Teismas nurodė, kad nuginčijus registracijos teisėtumą, nebūtų nuginčyta ieškovės nuosavybės teisė. Todėl teismas sprendė, kad atsakovai šioje byloje neįrodė, jog gyvenamųjų namų adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimas ieškovės vardu pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus.
11. Nustatęs, kad priešieškinio reikalavimas dėl nuosavybės teisių registracijos panaikinimo negali būti tenkinamas, teismas sprendė, kad netenka prasmės ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimo nagrinėjimas, todėl šiuo klausimu teismas plačiau nepasisakė.
12. Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti UAB „Kauno vandenys“ generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 2-134 dalyje dėl Eigulių vandenvietės butų 1 aukšto name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos mokesčių kalkuliacijos. Teismas bylos dalį dėl šio priešieškinio reikalavimo nutraukė, nustatęs, jog ginčijamo įsakymo, kaip vienašalio akto, panaikinimas atsakovams nesukels jokių teisinių pasekmių, nes dėl įsakymo panaikinimo nenustotų galioti šalių susitarimas. Teismas nurodė, kad atsakovai be pagrindo remiasi CK 6.583 straipsnio 3 dalies nuostata, nes byloje nenustatyta, kad gyvenamoji patalpa jiems buvo išnuomota kaip įmonės darbuotojams. 2001 m. lapkričio 15 d. nuomos sutartimi šalys susitarė, kad nuomos ir komunalinių paslaugų mokestis bus mokamas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka, tačiau sutartyje nėra aiškaus susitarimo dėl to, ar nuomotojo vienašališkai perskaičiuoti mokesčio dydžiai tampa privalomais nuomininkui be jo sutikimo. UAB „Kauno vandenys“ generalinis direktorius nėra viešojo administravimo subjektas, o jo priimtas atsakovų ginčijamas įsakymas nėra administracinis aktas, UAB „Kauno vandenys“ ir atsakovų nesieja pavaldumo santykiai, todėl įsakymo priėmimas, kaip ir jo panaikinimas, pats savaime atsakovams nesukelia jokių teisinių padarinių. Tokius padarinius jiems sukelia susitarimas dėl mokesčių dydžio. Sutarties 6 punktas nustato, kad sutartis gali būti pakeista tiktai nuomininkui, pilnamečiams jo šeimos nariams ir nuomotojui sutikus. Šalių atstovų 2019 m. balandžio 10 d. posėdyje duotais paaiškinimais teismas nustatė, kad, ginčijamu įsakymu patvirtinus nuomos mokesčio kalkuliaciją, atsakovai padidintus mokesčius mokėjo, todėl teismas laikė, kad atsakovai konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo sutikimą dėl mokesčių dydžio pakeitimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
13. Atsakovai L. S. ir B. V., atstovaujami advokatės Brigitos Pauliukevičienės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą - atmesti ieškovo UAB „Kauno vandenys“ ieškinį ir patenkinti atsakovų priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo teisinį ginčą ir teisinių santykių laikotarpį bei netinkamai pritaikė teisės aktus. Teismas neobjektyviai įvertino: 1) giminystės ryšį ir juridinius faktus patvirtinančių duomenų apie šalių šeimos sudėtį ((duomenys neskelbtini), Kaune), 2) atsakovės motinos žuvimo aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurie turi būti vertinami, kaip rašytiniai įrodymai, patvirtinantys faktinės šeimos sudėties teisinius santykius, nuomininkų ir jų šeimos narių teises ir garantijas, kurių laikosi valstybė priimdama tam skirtus teisės aktus. L. S. (S.) gimusi (duomenys neskelbtini) buvo auginama kaip V. S. dukra, nes tėvas nepripažino tėvystės dukrai gimus. Tai patvirtina (duomenys neskelbtini) gimimo liudijimas, patvirtintas Valstybinio notaro A. J., registro Nr.2-5464. Atsakovė L. S. gimusi (duomenys neskelbtini) gyveno su motina ir su seneliais L. S. ir V. S., (duomenys neskelbtini), Kaune, o išlikę rašytiniai įrodymai patvirtina 1993 m. globos įforminimą netekus vienintelio šeimos nario - motinos, nes L. augo be tėvo. Atsakovės L. S. senelis toje pačioje darbovietėje išdirbo nepertraukiamai daugiau nei penkiasdešimt metų, o gyvenamoje patalpoje su šeima nuomos teisinių santykių pagrindais pragyveno daugiau nei trisdešimt metų. L. S., B. V. nuo (duomenys neskelbtini), nuo 1995 m., t. y. nuo gimimo sudarė nuomininko V. S. šeimą ir įgijo tas pačias nuomininko teises, dėl kurių pareiškė priešieškinį teismui, išdėstė materialinės teisės normas, taikytinas ginčo byloje. Atsakovams tekusių teisių į ginčo patalpas ir teisinių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, kai jie gimė ir apsigyveno nuomojamose ginčo patalpose laikotarpiu – (duomenys neskelbtini) - 1995 m.
13.2. Ginčas dėl iškeldinimo vyko atsakovams įrodinėjant, kad patalpos nuomai suteiktos iš valstybės dėl tarnybos (darbo) teisinių santykių ir šeimos narių teisių. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog net nutraukus darbo teisinius santykius, bei būnant senatvės pensininku, toliau buvęs darbdavys - valstybinė įmonė, vėliau privati įmonė, kurios akcininkas - Kauno miesto savivaldybė - UAB „Kauno vandenys“ pripažino nuomininko ir jo šeimos narių garantijas į būstą - toliau V. S., jo šeimos nariai nuomojosi būstą, nors nei vienas kitas šeimos narys nebuvo susijęs darbo teisiniais santykiais su UAB „Kauno vandenys“, jokių pareigų sanitarinėje zonoje dėl vandenvietės neatliko. Net ir tuo metu, kai dar nebuvo reorganizuotas ar pakeistas įmonės teisinis statusas, o turtas buvo valstybės nuosavybė, jokių teisinių ginčų dėl nusistovėjusių nuomos santykių tęstinumo tarp šalių nebuvo. Ieškovas UAB „Kauno vandenys“ ieškinyje ir atsiliepimuose įrodinėjo, kad yra privatus juridinis asmuo, parengė ir inicijavo pasirašyti nuomininkams klaidinančios formos - naujas nuomos sutartis, kuriose nurodė, kad patalpos priklauso Kauno miesto savivaldybei, o nuomos mokestis bus keičiamas Vyriausybės nustatyta tvarka, kad sutartis parengta pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos potvarkį ir kt. Teismas nepagrįstai išplėtė nuomotojo teisių turinį, pažeidė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, atsisakė ginti dėl vienašališko nuomos kainos pakeitimo, kuris prieštaravo sudarytos nuomos sutarties sąlygoms.
13.3. Šalių teisinių nuomos santykių susidarymo momentu galiojančios teisės normos garantavo atsakovams teisę į būstą ir teisę, jog asmuo galėjo būti iškeldintas iš valstybės suteikto būsto nesuteikiant kitų patalpų (būsto) tik tuo atveju, jei iš esmės pažeidė būsto nuomos taisykles, gadino turtą, nemokėjo mokesčių. Tiek galiojančios Civilinio kodekso nuostatos, tiek Butų kodekso nuostatos garantavo tuo metu, šių piliečių teisę į būstą, teisėtus lūkesčius ir teisę būti iškeldintiems tik įstatymų nustatyta tvarka ir tik suteikiant kitą būstą ar kompensuojant. Byloje nekilo ginčo, kad L. S. seneliui teisė į būstą suteikta 1968 m. rugpjūčio 30 d., vėliau 2005 m. spalio 27 d. sprendimu Nr.28-10, teisę į garantijas įgijo ir pagal Butų kodekso nuostatas ir pagal LR Civilinio kodekso nuostatas, o pats ieškovas šių garantijų ilgus metus laikėsi iki ieškinio pareiškimo.
13.4. Atsakovai teisminio nagrinėjimo metu rėmėsi ir Lietuvos Respublikos teismams privalomu tiesiogiai taikytinu aktu - Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos nuostatomis, jos papildomų protokolų nuostatomis, bei suformuota teismine praktika tokio pobūdžio bylose - dėl teisės į būstą garantijų Konvencijos apsaugos prasme. Kauno apylinkės teismas dėl tiesiogiai taikytinų ginčo teisiniams santykiams teisės normų taikymo nepasisakė ir sprendimo neargumentavo, nors tai yra esminis ginčo dalykas, esminis žmogaus teisių pažeidimas. Nemotyvuotas tinkamai teismo sprendimas sudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą.
13.5. Teismas turėjo vadovautis precedentu, suformuotu civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-684/2018 išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2018 m. gegužės 17 d., kurioje buvo pareikštas reikalavimas iškeldinti atsakovus iš valstybės suteikto būsto, kuriame atsakovų teisiniai santykiai buvo įforminti 1996 m. vasario 1 d., tačiau atsakovai ženkliai ilgiau iki nuomos sutarties sudarymo gyveno ir valdė šias patalpas. Teismas pripažino, jog ginčo patalpa buvo naudojamasi, ją valdant ilgą laiką, bei įgijus nuomininkų teisėtą lūkestį ginti nuosavybę Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatų prasme. Šioje byloje ginčo teisiniai santykiai ir faktinės aplinkybės dėl nuomos teisinių santykių ir garantijų yra tapatūs, todėl precedento taikymas privalomas.
13.6. Teismui išreikalavus iš Kauno apskrities archyvo sprendimus, kurių pagrindu buvo registruojamas ginčo patalpų teisinis statusas, paaiškėjo, kad gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), Kaune ((duomenys neskelbtini)), yra valstybės turtas, kuris niekada nebuvo perduotas įstatymų nustatyta tvarka privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kauno vandenys“. Priešieškiniu atsakovai įtraukė valstybės interesus atstovaujantį AB „Turto bankas“, kuris taip pat pripažino, kad ieškovas UAB „Kauno vandenys“ nepateikė nuosavybės teises į ginčo statinius patvirtinančių dokumentų. Tokia teisinė situacija, kai ieškovas keldina atsakovus iš būsto (turto), kurio nuosavybės (savininko) teisių neturi, sudaro savarankišką keldinamo asmens teisių gynimo būdą nuosavybės teisių gynimo prasme, tačiau pirmos instancijos teismas to nepaisė ir atsisakė ginti atsakovų teises. Be to, iš patalpos iškeldinti asmenis gali tik to turto savininkas, todėl atsakovams ginčijant savininko teisę dėl būsto nuosavybės, ji yra neatsiejama su iškeldinimo reikalavimu.
13.7. Teismas, gavęs duomenų apie neteisėtai pasisavintą valstybės nuosavybę, turėjo ex officio pripažinti sandorį niekiniu, kuris prieštarauja viešajam interesui. Teismas neatskleidė ir nepasisakė dėl kitų ieškovo pateiktų duomenų dėl nuosavybės teisių įgijimo - oficialaus dokumento turinio neatitinkančio UAB „Kauno vandenys“ balanso sąrašo, kuriuo ieškovas kildino nuosavybės teises į ginčo statinius, o atsakovas šiais dokumentais įrodinėjo, kad iki šiol teisinėje valstybėje aštuoniolika nekilnojamojo turto objektų prestižiniame Kauno (duomenys neskelbtini) rajone galima įgyti nuosavybės teisę be jokio teisę nustatančio dokumento ir teismas tokius teiginius priima kaip teisingus ir teisėtus. Balanse, kuriuo nuosavybės teisių įgijimą įrodinėjo ieškovas, nėra ginčo patalpas identifikuojančių duomenų. Todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, interesų pusiausvyros principus, bendruosius teisės principus. Nekilnojamasis turtas įregistruotas privataus juridinio asmens UAB „Kauno vandenys“, į.k.132751369, vardu nurodant nuosavybės teisių įregistravimo teisinį pagrindą - 1991 m. balandžio 16 Savivaldybės mero potvarkis Nr.573, Rejestro tvarkytojo įsakymas 1995 m. liepos 27 d. Nr.623. Šių dokumentų pagrindu negalėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės, nes potvarkis ir įsakymas yra dėl įmonės įregistravimo, bet ne pastatų nuosavybės teisių perdavimo. Todėl ginčo turtas ir ginčo patalpos niekada nebuvo perduotos nuosavybės teise privačiam juridiniam asmeniu (ieškovui) ir negalėjo tapti komercinės privataus juridinio asmens nuomos objektu. Atsakovai ginčijo be teisinio pagrindo įregistruotas nuosavybės teises į ginčo statinius, nes tai susiję su atsakovų teisėmis ir interesais, be to, atsakovų nuomone, jų reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo, susijęs su viešu valstybės interesu ir privataus juridinio asmens interesų pusiausvyros derinimu. Valstybei priklausantis turtas galėjo ir gali būti perleistas privačiam juridiniam asmeniui tik įstatymo nustatyta tvarka ir atsiskaičius už valstybei priklausantį turtą.
13.8. Teismas, atsisakydamas ginti atsakovų reikalavimus dėl priešieškinio, atsisakė vertinti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimus, turėtų įvertinti atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties termino, bei nustatęs, kad senaties terminas praleistas, atnaujinti priešieškinyje nurodytais argumentais, bei taikyti teismo praktiką dėl termino atnaujinimo, kuomet ginamas ir viešas valstybės interesas dėl neteisėtai perleisto valstybės turto, dėl asmens pažeistos teisės sužinojimo momento.
14. Atsiliepime į atsakovų L. S. ir B. V. apeliacinį skundą ieškovas UAB „Kauno vandenys“, atstovaujamas advokato Laimučio Jankausko, prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi sekantys argumentai:
14.1. Teismas nustatė, kad atsakovė apsigyveno ginčo bute 1993 m. vadovaudamasis oficialiu rašytiniu įrodymu - 1993 m. gruodžio 28 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr.1611-v, kuriame nurodyta, kad L. S. iki tol gyvenusios adresu (duomenys neskelbtini), Kaune rūpintoja paskirta L. S. sutuoktinė V. S., gyvenusi (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), Kaunas). Be to, pati atsakovė priešieškinyje nurodė, jog „L. S. Kauno miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, apsigyveno nuo 1993 m. po savo motinos S. J. (S. J., L.) mirties ((duomenys neskelbtini)), kai V. S. tapo L. S. rūpintoja“.
14.2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), Kaunas) yra valstybės turtas, kuris niekada nebuvo perduotas įstatymų nustatyta tvarka privačiam juridiniam asmeniui UAB „Kauno vandenys“. Valstybinė įmonė Turto bankas 2018 m. gegužės 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad „siekiant įrodyti, kad Namas yra UAB „Kauno vandenys“ nuosavybė, į bylą turi būti pateikti įrodymai, jog Namas buvo įmonės balanse jo reorganizavimo metu, pavyzdžiui tokiu įrodymu galėtų būti įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita už 1995 finansinius metus, UAB „Kauno vandenys“ ilgalaikio turto registro išrašas, ir / ar ilgalaikio nekilnojamojo turto sąrašas už 1995 metus.“ Dokumentai, kurie patvirtina, kad ginčo pastatai reorganizavimo į bendrovę metu buvo jos balanse, yra 1995 m. balandžio 1 d. ilgalaikio turto registras - pirminiai duomenys, kurių pagrindu sudaromas balansas.
14.3. Atsakovų reikalavimas pripažinti nuomos sutartis valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis yra procesiškai ydingas. Nėra ginčo, kad visas šias nuomos sutartis sudarė UAB „Kauno vandenys“. UAB „Kauno vandenys“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Privatus juridinis asmuo nedisponuoja valstybės turtu ir nesudarinėja valstybinio turto nuomos sutarčių, todėl nenuginčijus privataus juridinio asmens sudarytų nuomos sutarčių, neįmanoma privataus juridinio asmens sudarytas nuomos sutartis pripažinti valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis. Atsakovai įstatymų nustatyta tvarka neginčijo aukščiau nurodytų nuomos sutarčių.
14.4. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-186-684/2018, kurios faktinės aplinkybės taip pat nėra tapačios arba labai panašios. Civilinėje byloje 3K-3-186-684/2018 buvo prašoma iškeldinti atsakovus iš valstybės suteikto būsto. Šioje byloje buvo sudaryta nuomos sutartis su privačiu juridiniu asmeniu, o atsakovams nebuvo suteiktas valstybinis būstas.
14.5. Teismas teisingai nurodė, jog „nenustatė, kad nuosavybės teisių į ginčo pastatus įregistravimas, kaip teises išviešinimo veiksmas, pažeidžia kokias nors atsakovų teises ar jų teisėtus interesus. Nuginčijus registracijos teisėtumą, nebūtų nuginčyta ieškovės nuosavybės teisė.“ Atsakovai, ginčydami pastato registraciją, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009. Šis precedentas negali būti taikomas, nes šios bylos aplinkybės aiškiai skiriasi nuo aplinkybių byloje, kuria vadovaujasi atsakovai. Atsakovų nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje vadovavosi Valstybinio turto privatizavimo, individualios statybos įstatymų nuostatomis. Šiuo metu nagrinėjamoje byloje ginčijamas savivaldybės potvarkis, kuriuo įregistruotas specifinės paskirties tiekimo įmonė. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje, taikant atsakovų precedentą, būtų nukrypta nuo Konstitucinio teismo išaiškinimo, kadangi bylų aplinkybės nesutampa ir nėra labai panašios.
14.6. Atsakovai praleido ieškininės senaties terminą ir nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Nuo ginčijamos teisinės registracijos įregistravimo praėjo daugiau nei 10 metų, todėl atsakovai neturi teisės teisintis, jog nežinojo apie nekilnojimo turto registro duomenis.
15. Atsiliepime į atsakovų L. S. ir B. V. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybės įmonė Turto bankas prašo atsakovų apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi sekantys argumentai:
15.1. Byloje pateiktas 1995 m. liepos 27 d. Rejestro tvarkytojo įsakymas Nr. 623 patvirtina, kad Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonė buvo reorganizuota į specialiosios paskirties uždarąją akcinę bendrovę Kauno vandenys. Įmonės reorganizavimo metu valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 26 d. nutarimas Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių bendrovių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves“, kurio 1.3 punkte imperatyviai nurodyta, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės reorganizuojamos į bendroves akcionuojant (padalijant į akcijas) valstybei (vietos savivaldybei) priklausantį įmonių turtą pagal paskutiniojo prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą. Todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytu reguliavimu, turtas akcionavimo metu apskaitytas įmonės balanse tapo įmonės nuosavybe. Trečiasis asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrodė, jog ginčo turtas priklauso jam nuosavybės teise, pateikdamas teismui 1995 m. balandžio 1 d. ilgalaikio turto registrą - pirminius duomenis, kurių pagrindu sudaromas balansas. Teismas laikė įrodyta aplinkybę, jog ginčo pastatai buvo akcionuoti specifinės paskirties Kauno valstybinės vandens tiekimo įmonės 1995 m. liepos 27 d. reorganizavus į specialiosios paskirties uždarąją akcinę bendrovę „Kauno vandenys“ ir tokiu būdu patapo pastarosios nuosavybe.
16. Atsiliepime į atsakovų L. S. ir B. V. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybės įmonė Registrų centras prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą dalyje dėl namų teisinės registracijos panaikinimo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti, dėl likusių apeliacinio skundo argumentų sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi sekantys argumentai:
16.1. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad VĮ Registrų centras neturėjo teisės įregistruoti nuosavybės teisės į namus, nepateikus tokią teisę patvirtinančių dokumentų. Namų archyvinės bylos istoriniuose duomenyse yra išlikęs išrašas iš 1952 m. balandžio 10 d. vykdomojo komiteto posėdžio protokolo Nr. 254 (išrašo iš protokolo Nr. 12), kuriame skelbiama, kad posėdyje buvo nuspręsta patvirtinti vandentiekio-kanalizacijos įmonės teisę valdyti namus. Istoriniai duomenys taip pat liudija, kad teisinė registracija tuometiniame Tarpmiestiniame technikinės inventorizacijos biure buvo atlikta 1952 m. liepos 12 d., LDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 254 pagrindu. Iš paties 1952 m. liepos 12 d. LDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 254, kurio kopija buvo pateikta civilinėje byloje, 3 punkto matyti, kad Kauno miesto Inventorizacijos Technikinis biuras buvo įpareigotas vykdyti šį sprendimą. Namai jau 1952 m. buvo perduoti tuometinei vandentiekio-kanalizacijos įmonei.
16.2. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nėra duomenų apie tai, jog valstybė nuosavybės teise perleido namus privataus juridinio asmens nuosavybėn. 1990 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba nutarimu „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ Nr. I-18, nustatė, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. 1991 m. balandžio 16 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 573 buvo įregistruota specifinės paskirties Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonė (steigėjas - Lietuvos Respublikos energetikos ministerija). 1991 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 246 „Dėl valstybinio vandens tiekimo ir kanalizacijos įmonių perdavimo savivaldybėms“ Energetikos ministerijai ir miesto savivaldybei buvo pavesta iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. perduoti vandens tiekimo ir kanalizacijos įmones miestų ir rajonų savivaldybėms. 1994 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves“ 1.3 punktas numatė, kad valstybinės įmonės reorganizuojamos į bendroves padalijant į akcijas valstybei (vietos savivaldybei) priklausantį įmonių turtą pagal paskutiniojo prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą. Minėto nutarimo 1.5 punktas taip pat numatė, kad visas turimas reorganizuojamos valstybinės akcinės įmonės teises ir prievoles perima bendrovė. 1995 m. liepos 27 d. Kauno miesto valdybos rejestro tvarkytojo įsakymu Nr. 623 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės ir jos įstatų įregistravimo (įtraukimo į rejestrą) ir valstybinės įmonės išregistravimo“ minėta Kauno valstybinė vandens tiekimo įmonė buvo išregistruota, įregistruojant uždarąją akcinę bendrovę „Kauno vandenys“, reorganizuotą iš Kauno valstybinės vandens tiekimo įmonės. Šis rejestro tvarkytojo įsakymas buvo pateiktas Respublikiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui.
16.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, jog nuginčijus registracijos teisėtumą, nebūtų nuginčyta ieškovės nuosavybės teisė. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas jam įstatymu pavestas funkcijas, viešojo administravimo veiksmais nekuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių santykių subjektų susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas registruoja susiklosčiusius tarp atitinkamų subjektų civilinius teisinius santykius patvirtinančius juridinius faktus, tačiau pats nėra ir negali būti civilinių santykių dalyvis.
16.4. Atsakovų reikalavimas dėl ieškinio senaties atnaujinimo dėl teisinės registracijos panaikinimo procesiškai yra neteisingas jau vien dėl to, kad klausimas dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo turėtų būti sprendžiamas ne bendrosios kompetencijos teisme. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog skundo dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip 10 metų.
17. Atsiliepime į atsakovų L. S. ir B. V. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi sekantys argumentai:
17.1. Apeliantų argumentai dėl tariamai taikytinų garantijų valstybės/savivaldybės butų nuomininkams bei apribojimų nutraukti tokio buto nuomos sutartis yra nepagrįsti ir atmestini. Ginčo santykiui taikytinos išimtinai komercinės nuomos santykius reglamentuojančios teisės normos, kuriomis vadovaujantis pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Savivaldybės valdyba ginčo sutarčių jokiais sprendimais netvirtino, o priežastys, dėl kurių UAB „Kauno vandenys“ su atsakovais sudarant ginčo gyvenamąsias patalpas naudojo Savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintą sutarties formą, nėra aiškios. Panaudota sutarties forma (šablonas) nėra ir negali būti laikoma įrodymu, jog nuomos sutartys galėtų būti laikomos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis. Šią formą ir joje numatytas sąlygas neabejotinai galėjo naudoti bet koks juridinis ar fizinis asmuo, tačiau nuomininkui tokios sutarties formos naudojimas negalėjo suformuoti jokių pagrįstų lūkesčių, jog patalpas nuomoja valstybė ar savivaldybė, o ne pačioje sutartyje nurodytas nuomotojas.
17.2. Ginčo turto savininkas, iki jo perėjimo UAB „Kauno vandenys“, buvo valstybė, tačiau ginčo turtą - gyvenamuosius namus, UAB „Kauno vandenys“ įgijo valstybinio turto privatizavimo sandorio pagrindu, t. y. akcionuojant buvusios Kauno miesto vandentiekio-kanalizacijos įmonės valstybinės nuosavybės teise valdytą turtą. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad dar 1952 metais ginčo turtu disponavo UAB „Kauno vandenys“ pirmtakė. Tačiau turtas, priešingai nei teigia apeliantai, neperėjo „neatlygintinai“ privataus juridinio asmens UAB „Kauno vandenys“ nuosavybėn, valstybei priklausęs turtas (valdytas Kauno miesto vandentiekio-kanalizacijos įmonės) buvo akcionuotas ir visos bendrovės akcijos įstatymų pagrindu perėjo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn.
17.3. Valstybės turtas, kuris buvo akcionuotas. tapo bendrovės nuosavybe. Turtas, buvęs sąrašuose (buhalteriniuose balansuose), tapo įmonės nuosavybe ir iki šiol yra jos teisėtai valdomas. Tai, kad ginčo pastatai ieškovės reorganizavimo į bendrovę metu buvo jos balanse, patvirtina 1995 m. balandžio 1 d. ilgalaikio turto registras - pirminiai duomenys, kurių pagrindu sudaromas balansas. Apeliantų teiginiai, jog VĮ Registrų centras neturėjo teisės įregistruoti nuosavybės teises ginčo pastatams nepateikus teisę nustatančių dokumentų, yra absoliučiai nepagrįsti ir neįrodyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
19. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo išspręsti reikalavimai dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo, patalpų nuomos sutarčių pripažinimo valstybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimis ir teisinės registracijos panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp šalių kilo ginčas dėl gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisės. Ieškovė teigia, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaunas ((duomenys neskelbtini), Kaunas), nuosavybės teise priklauso UAB „Kauno vandenys“. Atsakovai teigia, kad ginčo patalpos yra valstybės turtas.
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso UAB „Kauno vandenys“.
22. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
23. Šiuo atveju priešieškinio dalyje ginčo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas suformavo atsakovai, kreipdamiesi į teismą su priešieškiniu ir reikalaudami gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pripažinti valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis ir panaikinti ginčo pastato teisinę registraciją.
24. Pažymėtina, kad žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, taip pat nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir NTRĮ). Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. NTRĮ 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje.
25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šalių faktiškai kilus ginčui dėl ginčo turto nuosavybės teisės, atsakovams teigiant, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė ir prašant panaikinti šio ginčo turto teisinę registraciją, bet nesant reikalavimo dėl ginčo turto įregistravimo pagrindo panaikinimo bei ginčo turto pripažinimo valstybės nuosavybe, nėra galimybės spręsti ar yra pagrindas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pripažinti valstybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis bei panaikinti ginčo turto teisinę registraciją.
26. Be to, akivaizdu, kad reikalavimas panaikinti ginčo turto teisinę registraciją yra išvestinis ir toks klausimas gali būti keliamas tik teismui išsprendus ginčo turto nuosavybės klausimą. Tačiau kartu įvertintina, kad teismui nustačius kam nuosavybės teise priklauso ginčo turtas, reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo yra perteklinis, nes, priešieškinio patenkinimo atveju, tokį teismo sprendimą pateikus VĮ „Registrų centrui“ bus pagrindas panaikinti teisinę registraciją, o priešieškinio atmetimo atveju nebūtų poreikio tokį klausimą kelti. Kartu pažymėtina, kad ieškinio reikalavimų išsprendimas taip pat galimas tik teismui išsprendus ginčo turto nuosavybės klausimą.
27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) bei atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018, 28, 29 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas (CPK 327 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
29. Be to, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad Valstybinio turto privatizavimo teisinis reglamentavimas buvo pradėtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 28 d. priimtu Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu tų pačių metų kovo 20 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kokių įmonių, įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą reglamentuoja nurodytas įstatymas. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, be kai kurių kitų objektų, valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi nurodytu straipsniu buvo apibrėžti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuotini objektai, taip pat turtas, kurio privatizavimas reglamentuojamas kitų įstatymų. Tokiems neprivatizuojamiems objektams priskirtas valstybinis butų fondas, todėl, sprendžiant šio fondo butų (valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, bendrabučiuose) privatizavimo klausimą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu negali būti remiamasi. Nurodytų objektų privatizavimas buvo reglamentuojamas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu 1991 m. birželio 30 d.
30. Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad valstybinių įmonių turto privatizavimo ir valstybinio bei visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką nustato skirtingi įstatymai, 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. 335 pirmajame punkte nustatė, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programoje ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas; jeigu žinybinis butų fondas neperduodamas į miesto (rajono) valdybos balansą, iki butų privatizavimo jį tvarko įmonė, kurios balanse yra šis fondas. Šiuo nutarimu įmonėms buvo rekomenduota perduoti žinybinį butų fondą į miestų (rajonų) valdybų balansą, o šios privalėjo jį priimti kartu su jų eksploatavimo gamybine baze, įrengimais ir inventoriumi. Todėl tos valstybinės įmonės, kurios neperdavė žinybinio butų fondo savivaldybių valdyboms, o paliko jį įmonės balanse, neįgijo teisės privatizuoti šiuos objektus pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Toks valstybinis turtas įmonės ir toliau turėjo būti valdomas patikėjimo teise be teisės perduoti jį akcinės bendrovės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2008).
31. Nagrinėjamos bylos atveju šios nutarties argumentai ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovų priešieškinį atmetė neatskleidęs ginčo esmės ir pagal suformuluotus priešieškinio reikalavimus jo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Evaldas Burzdikas
Tomas Romeika