Civilinė byla Nr. 3K-3-124/2006

                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 42.11.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko  ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. J. ir V. J.  kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovams G. J., V. J. ir T. J. dėl sutarties nutraukimo, iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės G. J. priešieškinį ieškovei J. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – notarė Ž. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė nutraukti 2003 m. balandžio 23 d. su atsakove sudarytą sutartį, iškeldinti atsakovus iš jai priklausančios namų valdos; ieškovė nurodyta sutartimi įsipareigojo parduoti atsakovei G. J. 0,19 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), už 9000 Lt; sutarties sudarymo dieną iš atsakovės gavo 2000 Lt avanso, likusius 7000 Lt ši turėjo sumokėti iki 2005 m. balandžio 23 d.; tą pačią dieną ieškovė atidavė atsakovei namų raktus; ji su šeima apsigyveno namų valdoje. Ieškovė nusprendė nutraukti nurodytą sutartį, nes namų valda tapo reikalinga jos šeimai; išaugus nekilnojamojo turto kainoms, už gautus iš atsakovės pinigus ji nebeįsigytų kito tinkamo būsto; parengiamajame teismo posėdyje ieškovė atsisakė pareikšto reikalavimo dėl 2550 Lt negautų pajamų atlyginimo ir įsipareigojo grąžinti atsakovei 2400 Lt.

Priešieškiniu atsakovė prašė teismo patvirtinti atsakovės ir ieškovės 2003 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, pripažinti atsakovei nuosavybės teisę į nupirktą daiktą; nurodė, kad sutarties sudarymo dieną sumokėjo ieškovei 2000 Lt avanso, o ieškovė atidavė gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų raktus ir leido atsakovės šeimai apsigyventi namų valdoje, ji su šeima čia gyvena iki šiol; atsakovės teigimu, ieškovė jai perdavė daiktą faktiškai valdyti. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Sudarytoji sutartis pagal turinį ir formą atitiko pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimus. Kadangi ieškovė atsisakė įforminti sutartį įstatymų nustatyta tvarka, tai pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas turi būti patvirtintas teismo tvarka. Be to, atsakovė nurodė, kad ginčo sutartyje nebuvo nustatyta teisė ją nutraukti; sutarties 3 punkte nustatyta sankcija šaliai už jos nesąžiningą elgesį, jeigu ši nutrauktų sutartį, nesant tam pagrindo.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas pripažino, kad 2003 m. balandžio 23 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovė už 9000 Lt nupirko 0,19 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais (duomenys neskelbtini); teismas pripažino atsakovei nuosavybės teisę į 0,19 ha žemės sklypą su jame esančiais gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais nurodytu adresu; įpareigojo atsakovę per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti ieškovei 7000 Lt, nesumokėtus už pirktus daiktus pagal 2003 m. balandžio 23 d. sutartį; priteisė iš ieškovės atsakovei 800 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 50 Lt žyminio mokesčio. Teismas vertino, kad ieškovės ir atsakovės 2003 m. balandžio 23 d. sudaryta sutartis pagal formą ir turinį atitinka pirkimo–pardavimo sutartį: šalys susitarė dėl visų esminių šios sutarties sąlygų – dalyko, kainos, laikėsi sandorio notarinės formos; šalys šią sutartį įvykdė, nes ieškovė perdavė daiktą atsakovei, o ši sumokėjo dalį kainos ir daiktą pradėjo valdyti; iki sutartyje nurodyto termino pirkėjai sumokėjus likusius 7000 Lt, šalys turėjo įforminti daikto perdavimą CK 6.398 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas priėjo išvadą, kad pardavėja be teisėto pagrindo atsisakė įforminti sutartį įstatymų nustatyta tvarka, dėl to, remdamasis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtino pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Šalių sudarytos sutarties teismas nelaikė preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); argumentavo, kad preliminariąja sutartimi šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, šalims neatsiranda pareigos mokėti ir vykdyti atsiskaitymus, nes tai yra parengiamoji sutartis. Teismo vertinimu, šalių sudarytoji sutartis neatitiko nurodytų sąlygų, nes pirkėja, sumokėjusi pardavėjai dalį sutartyje nustatytos daikto kainos, nupirktą daiktą pradėjo valdyti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. sprendimą pakeitė:  ieškinį iš dalies patenkino; nutraukė ieškovės ir atsakovės 2003 m. balandžio 23 d. sudarytą sutartį; iškeldino atsakovus iš namų valdos (duomenys neskelbtini); priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės G. J. ieškovei 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 550 Lt – apeliacinės instancijos teisme; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad ieškovė ir atsakovė 2003 m. balandžio 23 d. sudarė preliminariąją sutartį (CK 6.165 straipsnis); nurodyta sutartimi šalys aptarė esmines būsimos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas: parduodamą daiktą, jo kainą, atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį padarinius, taip pat pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Kolegijos vertinimu, CK 6.165 straipsnio nuostatos nedraudė preliminariosios sutarties šalims susitarti dėl avanso perkamą ateityje daiktą. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas, kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas aplinkybių visetas, kuris leistų teigti, jog pardavėjas susitarė su pirkėju dėl daikto pirkimo–pardavimo; neįrodytas faktas, kad daiktas buvo perduotas atsakovei valdyti. Aplinkybės, kad ieškovė po sutarties sudarymo perdavė atsakovei namų raktus tam, jog ši galėtų čia apsigyventi, kolegija nepripažino tinkamu reikalavimo pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalį įvykdymu. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.309 straipsnio 3 dalies teisės normą.  Kolegija ieškovės reikalavimą nutraukti preliminariąją sutartį pripažino atitinkančiu CK 6.217 straipsnio 4 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai 

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, todėl nepagrįstai 2003 m. balandžio 23 d. sudarytą sutartį pripažino preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnis). Kolegija nepagrįstai nurodė, kad pagal preliminariąją sutartį gali būti sumokėta dalis pinigų ir tai nekeičia sutarties turinio; tačiau pagal CK 6.165 straipsnyje nustatytą preliminariosios sutarties apibūdinimą apskritai negalimi susitarimai dėl mokėjimų. Sutartis, kurioje nustatyta parduodamo daikto kaina, pagal kurią sumokėtas avansas ir atsakovei perduotas daiktas valdyti, yra pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.309 straipsnis). Spręsdamas ginčą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.25, 4.26 straipsnių normų.

2. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė sudarytos sutarties pagrindu perdavė atsakovei daiktą naudoti, bet ne valdyti; toks aiškinimas prieštarauja sutarčiai, nes joje nenumatyta sąlyga perduoti daiktą naudoti; be to, pagal preliminariąją sutartį daiktai neperduodami. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir veiksmų, dėl to nenustatė daikto perdavimo tikrųjų tikslų ir sąlygų, neįvertino, kad po sutarties sudarymo joje nurodytą daiktą ieškovė perdavė atsakovei naudoti ir jį valdyti; jį valdo iki šiol, nes su šeima gyvena namų valdoje, jį suremontavo. Kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, apeliacinės instancijos teismas pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą jas turėjo aiškinti pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai ir patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį – aiškindamas sutartį, turėjo atsižvelgti į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, t. y. į tai, kad, prieš sudarydamos sutartį, šalys tarėsi dėl galimybės sumokėti ne visą kainą iš karto, neaptarė sutarties nutraukimo pagrindų; po sutarties sudarymo ieškovė perdavė namų raktus ir valdą atsakovei naudoti ir ją valdyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalys buvo sudariusios preliminariąją sutartį, o pagrindinę žemės sklypo ir jo priklausinių pirkimo–pardavimo sutartį ketino sudaryti tik ateityje. CK 6.165 straipsnis nedraudžia preliminariosios sutarties šalims susitarti dėl avanso už ateityje perkamą daiktą, dėl to aplinkybė, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 2000 Lt avanso, nereiškė, jog buvo atsiskaitoma pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Šalių sudarytos preliminariosios sutarties 3 punkte buvo nustatyta galimybė atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį, sumokant atitinkamą baudą; toks susitarimas negalimas pagrindinėje sutartyje. Ieškovė turėjo teisę atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį, nes tai atitinka preliminariosios sutarties esmę, atsakovė turėjo ginti savo teises, reikalaudama atlyginti nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei buvo perduoti žemės sklypas ir priklausiniai naudoti, bet ne valdyti. Šiuo atveju laikytina, kad ieškovė panaudos pagrindu leido atsakovei naudoti gyvenamąjį namą su priklausiniais iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau šių ieškovės veiksmų negalima vertinti pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu, juolab kad perdavimas nebuvo įvykdytas pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.Teismų byloje nustatytos aplinkybės

2003 m. balandžio 23 d. sutartimi ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei 0,19 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais už 9000 Lt. Sutarties sudarymo dieną atsakovė sumokėjo ieškovei  2000 Lt avanso, likusią sumą turėjo sumokėti iki 2005 m. balandžio 23 d.; sutarties 3 punkte nustatyta, kad, atsakovei atsisakius pirkti sutartyje nurodytą daiktą už šalių sutartą kainą iki 2005 m. balandžio 23 d., 2000 Lt avansas lieka ieškovei, o šiai atsisakius parduoti daiktą sutartomis sąlygomis – ieškovė moka atsakovei 4000 Lt baudą. Ieškovė perdavė atsakovei gyvenamojo namo raktus, kad ši galėtų juo naudotis, jame apsigyvendama. Ieškovė atsisakė parduoti nekilnojamuosius daiktus, atsakovė prašė patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį; apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tai – preliminarioji sutartis; ieškovė leido atsakovei naudotis jos nekilnojamaisiais daiktais, bet ne valdyti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Atsakovų kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nepagrįstai ginčo sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Tai yra kasacinio proceso tvarka nagrinėtini teisės klausimai.

Šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis įsipareigojama ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, laikomas  preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Sudarant preliminariąją sutartį, turi būti suderintos esminės sutarties sąlygos; vadinasi, jeigu tariamasi dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, preliminariojoje sutartyje nurodomas sutarties dalykas – nekilnojamieji daiktai, jų kaina, kitos, šalių požiūriu, svarbios aplinkybės. Esant ginčui, sutarties turinį įvertina ir tam tikrų jos sąlygų teisinę reikšmę nustato teismas (CK 6.193 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybėn (CK 6.305 straipsnis); apeliacinės instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad nagrinėjamu atveju sutarties sąlyga, jog ieškovė įsipareigoja parduoti, o atsakovė – pirkti sutartyje nurodytus nekilnojamuosius daiktus, atitinka preliminariosios sutarties esminį elementą – šalių įsipareigojimą (susitarimą) sudaryti ateityje pirkimo–pardavimo sutartį. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Taigi preliminariosios sutarties negalima įvykdyti priverstinai, ji negali būti užtikrinama rankpinigiais (CK 6.98 straipsnio 2 dalis); tačiau preliminariosios sutarties prigimtis nepaneigia to, kad šalys joje gali nusistatyti tam tikrus kitus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, pavyzdžiui, netesybas, įkeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Ž. S. prieš H. Ch., bylos Nr. 3K-7-23/2000, kategorija 43). Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad preliminariojoje sutartyje negali būti aptarti bet kokie mokėjimai, nes įstatyme toks draudimas, be nurodyto CK 6.98 straipsnio 2 dalyje, tiesiogiai nesuformuluotas, tačiau pripažintina, kad tam tikrų mokėjimų aptarimas sutartyje gali sukelti jos esmės ir teisinių padarinių nevienareikšmį suvokimą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje šalys sulygo dėl avanso, pažymėtina, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į  būsimas įmokas, todėl avansas nebūdingas preliminariajai sutarčiai; tačiau avansas gali atlikti ir įrodomąją funkciją tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje (nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000).

Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas apeliacinio skundo argumentus dėl sutarties pobūdžio ir  teisinių padarinių, nagrinėjo šalių ketinimus, ginčo sutarties sąlygas, jų tarpusavio ryšį, kitas svarbias aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo aplinkybę, kad šalys ginčo sutartyje aptarė atsisakymo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį galimybę. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nurodyta sutarties sąlyga kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis įrodo preliminariosios, bet ne pagrindinės, t. y. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo, sutarties sudarymą; kasacinio skundo argumentai dėl neteisingo CK 6.165 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo pripažintini nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismas vertino ginčo sutartį pagal pirkimą–pardavimą reglamentuojančias CK normas. Laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas (CK 6.309 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, sprendžiant, ar atsirado įstatymo normoje nurodyti padariniai, turi būti ištirtos ir įvertintos daikto perdavimo būsimajam pirkėjui aplinkybės. Kasaciniame skunde nurodytuose CK 4.25 ir 4.26 straipsniuose nustatytos bendrosios normos dėl valdymo atsiradimo ir įgyvendinimo nėra pakankamas teisinis pagrindas spręsti konkretų ginčą dėl nekilnojamųjų daiktų perdavimo valdyti. Ar daiktas perduotas valdyti, sprendžiama, atsižvelgiant į teisės valdyti daiktą turinį, įstatymų nustatytus imperatyviuosius reikalavimus, į aplinkybes, kurias šalis nurodo kaip jos subjektinės teisės valdyti daiktą atsiradimo pagrindą. Daikto perdavimas valdyti konstatuojamas, atlikus  teisminį tyrimą. Teismas nustatė, kad ieškovė perdavė atsakovei raktus, kad ši galėtų naudotis gyvenamuoju namu, jame apsigyvendama. Bylos duomenimis, iki ieškovės pareikšto atsisakymo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė laikė ieškovę ginčo sutartyje nurodytų nekilnojamųjų daiktų savininke. Apeliacinės instancijos teismas pripažino neįrodytu nekilnojamųjų daiktų perdavimo atsakovei valdyti pagal specialiojoje CK 6.398 straipsnio 1 dalies normoje nustatytus reikalavimus dėl nekilnojamųjų daiktų perdavimo pirkėjui ir šio veiksmo įforminimo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti žemesnės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutinka, kad, teismui nenustačius nekilnojamųjų daiktų perdavimo atsakovei, negalėjo būti tenkinamas atsakovės priešieškinio reikalavimas patvirtinti nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 1 dalis). Naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Minėta, kad avansas nebūdingas preliminariajai sutarčiai; teismas, nustatęs, kad pagal sutartį, kurią jis pripažino preliminariąja sutartimi, avansu vadinama pinigų suma vis tik buvo perduota pagrindinę sutartį sudaryti atsisakiusiam nekilnojamųjų daiktų savininkui, turėjo priimti sprendimą dėl šios be pagrindo gautos sumos grąžinimo kitai šaliai, nes tai yra tiesioginė šalių pareikštų reikalavimų sprendimo tąsa (CK 1.5, 6.237 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismui to nepadarius, kasacinis teismas nurodytų materialinės teisės normų taikymo klausimą sprendžia, iš dalies pakeisdamas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ir priteisia iš ieškovės atsakovei 2000 Lt.

Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Skundžiamoje nutartyje teismas nesprendė nuostolių atsakovei atlyginimo klausimo, su tuo susiję teisės klausimai nėra nagrinėjamos bylos kasacijos dalykas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK  359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,   

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį iš dalies pakeisti ir ją papildyti taip: priteisti iš ieškovės J. P. atsakovei G. J. 2000 Lt.

Priteisti iš ieškovės J. P. atsakovei G. J. 200 Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį palikti galioti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Teodora Staugaitienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis