Pranešėja Dalia Kursevičienė                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-213-651/2015

Teisėja Daiva Jazbutienė                                                Teisminio proceso Nr. 1-94-1-01109-2013-2

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.1;

(S)

                                                                                        1.2.4.6.8; 1.2.26.2.;2.1.15.1.2;2.4.7.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Jelenai Ušakovai,

dalyvaujant prokurorui Žilvinui Šiurnai,

nuteistojo R. U. gynėjai advokatei Audronei Matiukienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems (1) metams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems(6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesnei bausmei apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji (2) metai šeši (6) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo V. E. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. B. ir R. U. solidariai 36,06 eurų (119, 52 Lt) turtinės žalos atlyginimui ir 3016,82 eurų (10000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. B. ir R. U. solidariai 388,33 eurų (1287,20 Lt) nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista iš A. B. ir R. U. solidariai nukentėjusiajam V. E. 603,36 eurų (2000 Lt) advokato atstovavimo išlaidoms padengti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė:

R. U. nuteistas už tai, kad jis ir A. B., veikdami bendrininkų grupe, 2013 m. gruodžio 7 d., apie 23 val. 30 min., Šilutės r. sav., Kintų sen., (duomenys neskelbtini) gatvėje, viešoje vietoje – prie 1 namo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – tai yra  R. U. sudavė du kartus kumščiu stovinčiam prie laiptinės nukentėjusiajam V. E. į galvą,  po to A. B. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam V. E. į galvą, dėl to šis pargriuvo ant žemės. Dėl suduotų smūgių ir griuvimo nuo jų V. E. patyrė odos nubrozdinimus ant dešinės ausies, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva ant dešinio peties, dešinio raktikaulio petinio galo išnirimą, ir taip nukentėjusiajam V. E. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei tokiais veiksmais A. B. ir R. U. sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. U. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo       2015-02-23 nuosprendį, išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo, paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti priteistą neturtinę žalą iki 500 eurų. Nurodo, kad apklausiamas teisme kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, jog kaltinime nurodytu laiku su           A. B. automobiliu atvažiavo prie buvusios sugyventinės Ž. J. namų. Automobilio garsiniu signalu kelis kartus signalizavo ir šaukė, kad ją sveikina su gimimo diena. Ž. J. išėjusi iš namo ir priėjusi prie automobilio atviro lango trenkė A. B. per veidą, liepė dingti. Ji buvo išgėrusi, kilo žodinis konfliktas. Iš namo išėjo V. E., kurio iki to laiko jis nepažinojo. V. E. jiems taip pat liepė dingti, sakė, kad jam nepatinka, kas vyksta. Jie apsižodžiavo su    V. E., po to jis sudavė V. E. vieną kartą į veidą, tačiau nuo jo smūgio V. E. nenuvirto. V. E. grasino, keikėsi, sakė, kad su juo susidoros, tačiau jis, nuteistasis, nekreipė į tai dėmesio. Tada prie V. E. priėjo A. B., bet jis, nuteistasis, nematė, kad A. B. būtų sudavęs V. E.. Taip pat nematė V. E. gulinčio ant žemės, tačiau pripažįsta, kad visą laiką jo ir nestebėjo. Matė, jog V. E. buvo  girtas, jis svirduliavo, kalbėjo nerišliai, keikėsi. Nuteistasis nurodo, kad nematė, jog A. B. būtų sudavę V. E. ar kad po konflikto su A. B. V. E. kieme būtų pargriuvęs, tačiau iš bylos medžiagos žino, jog konflikto metu V. E. buvo pargriuvęs kieme ant žemės. Nuteistasis spėja, jog V. E. griuvo dėl girtumo, ir teigia, jog jis nėra kaltas dėl to, kad nukentėjusiajam išniro dešinio raktikaulio petinis galas. Teigia, jog nuo jo smūgio į veidą V. E. negriuvo, o nuo smūgio į veidą tokios pasekmės neįmanomos.

Apelianto manymu, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas konstatuoja, kad „kaltinamieji sudavė smūgius iš karto vieną po kito, todėl darytina išvada, kad     V. E. griuvimas buvo įtakotas abiejų kaltinamųjų suduotų smūgių ir abu kaltinamieji yra atsakingi dėl griuvimo metu gauto sužalojimo.“ Apeliantas teigia, kad ši aplinkybė prieštarauja liudytojų duotiems parodymams ir paties nukentėjusiojo duotiems parodymams ikiteisminiame tyrime. V. E. tvirtina, kad pirmas jam sudavė jis, apeliantas, tik po to tęsiantis žodiniam konfliktui, sudavė A. B., po kurio smūgio jis ir pargriuvęs. Apelianto manymu, A. B. neturėtų atsakyti už jo nusikalstamai padarytus veiksmus, jis, apeliantas, taip pat nėra atsakingas dėl pastarojo neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad su A. B. jie nesitarė ir neplanavo muštynių, viskas įvyko staiga ir spontaniškai. Apeliantas nurodo, kad neteisina savęs, bet lygia dalimi dėl kilusio konflikto yra atsakingas ir nukentėjusysis V. E..

Taip pat nuteistasis teigia, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus pasekmėms bei paties nukentėjusiojo indėliui. Nurodo, jog nukentėjusysis buvo aktyvus konflikto dalyvis. Nors teismas padarė pertraukas, kad būtų galima apklausti nukentėjusįjį teismo posėdyje, į teismą nukentėjusysis neatvyko, todėl nebuvo galimybės su juo susitikti, atsiprašyti, bent iš dalies jam tiesiogiai atlyginti, o gal ir aptarti galimybę sumažinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo. Apelianto manymu, priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, nes neatitinka realių jo galimybių atlyginti priteistą žalą nukentėjusiajam. Priteistą žalą galėtų sumokėti tik per ilgą laiką, nes dirba tėvų ūkyje, jo pajamos minimalios. Be to, jis nesijaučia kaltas dėl nesunkaus kūno sužalojimo padarymo ir mano, kad neturtinės žalos atlyginimui pakaktų 500 eurų.

Nuteistojo manymu, teismas jam paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę, paskirtas laisvės atėmimo terminas yra akivaizdžiai per didelis, todėl prašo jį sutrumpinti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.   

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo   R. U. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis neginčija nuosprendžio dalies dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija dėl šios nuosprendžio dalies nepasisako (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl R. U. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Šiuo atveju išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į byloje ištirtų įrodymų visumą, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeisdamas minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai R. U. pripažino padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, nuteistasis ginčydamas savo kaltę, iš esmės tai grindžia tuo, jog nuo jo suduoto smūgio į veidą nukentėjusiajam V. E., nukentėjusysis neparkrito ir nuo jo suduoto smūgio negalėjo atsirasti tokios pasekmės, t. y. jis nekaltas, kad nukentėjusiajam išniro dešinio raktikaulio petinis galas. Nors, nuteistojo manymu, jo suduotas smūgis nukentėjusiajam negalėjo sukelti BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų padarinių – nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. E. griuvimui įtakos padarė abiejų kaltinamųjų – R. U. ir A. B. – suduoti smūgiai.

Nukentėjusysis V. E. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2013-12-07, apie 23.15 val., šventė gimtadienį pas Ž. J., gyv. Šilutės r., Kintų mstl., (duomenys neskelbtini) g. 1, kai atvažiavo jos buvęs sugyventinis R. U. ir jo draugas A. B.. Jie pradėjo po langais signalizuoti bei triukšmauti. Jis su Ž. J. išėjo į lauką paprašyti jų, kad netriukšmautų. R. U. jam sudavė du kartus kumščiu į galvą, o A. B. vieną kartą sudavė į galvą, po to jis pargriuvo ant žemės. Ligoninėje jam nustatė galvos sumušimą ir dešinės rankos raktikaulio išnirimą (b. l. 9). Tikslinant aplinkybes, nukentėjusysis patvirtino, kad pirmas priėjo R. U. ir sudavė du kartus, o po jo sudavė A. B., tada jis parkrito ant plytelių ir dėl to buvo patirta peties trauma (b. l. 12). Taip pat nukentėjusysis parodė, jog pirmas smūgis buvo stipresnis nei antras, todėl nuo antro smūgio, nors jis ir nebuvo stiprus, krito, nes tiek tereikėjo. Bet kokiu atveju tiek pirmas, tiek antras smūgis įtakojo kritimą, net negali pasakyti, ar būtų kritęs nuo antro smūgio, jei nebūtų buvę pirmo smūgio (b. l. 14).

Liudytoja Ž. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė, kaip R. U. pirmas sudavė V. E., po to A. B. irgi sudavė V. E. į veidą, didelio laiko tarpo tarp smūgių nebuvo. Po smūgių V. E. iš karto nuvirto ir iš pradžių buvo be sąmonės. Mano, kad R. U. sudavė į dešinę veido pusę, gali būti, kad V. E. pradėjo svirduliuoti, po kokių 30 sekundžių sudavė smūgį A. B. (b. l. 176–177). Analogiškus parodymus liudytoja buvo davusi ir ikiteisminio tyrimo metu, parodydama, kad matė, kaip R. U. priėjęs prie V. E. trenkė jam vieną kartą kumščiu į galvą, o po to iš karto sudavė ir A. B. jam vieną kartą taip pat kumščiu į galvą ir tik pamatė, jog V. E. jau guli netoli laiptų baloje. Po kiek smūgių jie sudavė V. E., tiksliai nematė, nes viskas įvyko labai greitai (b. l. 39).

Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiojo bei liudytojos parodymų, smūgius nukentėjusiajam sudavė abu nuteistieji, smūgiai sekė iš karto vienas po kito, todėl pagrįstai darytina išvada, kad tiek R. U., tiek A. B. suduoti smūgiai turėjo įtakos V. E. kritimui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad smūgiai buvo suduoti iš karto vienas po kito, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad tik dėl paskutinio buvusio smūgio nukentėjusysis parkrito. Kaip matyti iš liudytojos Ž. J. parodymų, jau po pirmo suduoto smūgio, kurį sudavė R. U., V. E. buvo pradėjęs svirduliuoti, todėl šis R. U. smūgis lygiai taip pat prisidėjo prie nukentėjusiojo kritimo, kaip ir paskui suduotas A. B. smūgis. Atkeiptinas dėmesys, jog ir pats nukentėjusysis parodė, jog R. U. suduotas smūgis buvo stipresnis nei A. B., ir kad nuo antro smūgio jis nebūtų parkritęs, jeigu pirmasis smūgis nebūtų buvęs toks stiprus. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiojo bei liudytojos nuoseklius parodymus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo smūgis negalėjo turėti įtakos nukentėjusiojo kritimui ir sukelti tokias pasekmes, atmestini.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo taip pat matyti, kad nuteistasis kelia versiją, jog jis nematė, kad A. B. būtų sudavęs V. E. ar kad po kontakto su A. B. V. E. būtų pargriuvęs, tai žino tik iš bylos medžiagos, spėja, kad V. E. griuvo dėl girtumo. Pažymėtina, kad nuteistojo keliama versija prieštarauja jo paties duotiems parodymams tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu. Apklausiamas kaip įtariamasis R. U. parodė, jog pirmas nukentėjusįjį stumtelėjo A. B., vėliau jis stumtelėjo ranka nukentėjusįjį, sudavė ranka ir jis pargriuvo, pripažino, kad dėl jo suduoto smūgio nukentėjusysis krisdamas galėjo ir susižaloti petį (b. l. 62, 66). Akistatos su nukentėjusiuoju ir liudytoja Ž. J. nuteistasis, nesutikdamas su nukentėjusiojo bei liudytojos parodymais, parodė, kad ne jis pirmas sudavė nukentėjusiajam, o A. B., kad po jo (R. U.) suduoto smūgio nukentėjusysis parkrito (b. l. 41, 42). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu R. U. parodė, jog jis pirmas sudavė tik vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam, nematė, kad A. B. būtų sudavęs nukentėjusiajam.   A. B. priėjo prie V. E., pridėjo ranką prie V. E., bet nestūmė (b. l. 175). Taigi iš nuteistojo parodymų matyti, jog jie yra visiškai nenuoseklūs ir tokie nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo parkristi ir susižaloti tik dėl girtumo, vertinti kaip siekis išvengti atsakomybės ir prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, nes, kaip minėta, nukentėjusysis ir liudytoja                 Ž. J. parodė, jog nukentėjusysis parkrito būtent po suduotų smūgių. Pažymėtina ir tai, jog nėra jokių duomenų, kad minėti asmenys turėjo kokį nors pagrindą duoti melagingus parodymus prieš R. U. ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi.

Dėl nuteistojo teiginių, kad jis su A. B. nesitarė ir neplanavo muštynių, viskas įvyko staiga ir spontaniškai, kad neteisina savęs, bet lygia dalimi dėl kilusio konflikto yra atsakingas ir nukentėjusysis, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Asmenų susitarimas bendrai veikti galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad R. U. pirmas smogė nukentėjusiajam, po to  nukentėjusiajam sudavė ir A. B.. Nukentėjusysis ir liudytoja Ž. J., tiesiogiai mačiusi įvykį, aiškiai nurodė, kad nukentėjusiajam sudavė abu nuteistieji, po to nukentėjusysis parkrito. Taigi A. B. savo smurtinius veiksmus pradėjo, kai R. U. jau buvo pradėjęs smurtauti prieš nukentėjusįjį. Ši įvykių seka rodo, kad nuteistųjų veiksmai, nors ir nebuvo suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą sutrikdyti jo sveikatą. Pažymėtina, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius. Todėl visiškai sutiktina, kad nusikalstamą veiką R. U. ir A. B. padarė veikdami bendrininkų grupe ir abiejų bendrininkų veiksmai pagrįstai kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo samprotavimai, jog nukentėjusysis lygia dalimi yra atsakingas dėl kilusio konflikto, yra niekuo nepagrįsti, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad konfliktą būtų inicijavęs ar viešąją tvarką pažeidęs nukentėjusysis, taip pat nenustatyta nukentėjusiojo provokuojamo elgesio. Priešingai, byloje neginčytinai nustatyta, kad konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji, o nukentėjusysis tik ramino viešąją tvarką trikdančius nuteistuosius. Pats nuteistasis     R. U. parodė, jog jam atvažiavus ir pypinant prie jo buvusios sugyventinės Ž. J. namo ir jai išėjus į kiemą, tarp jo ir buvusios sugyventinės kilo žodinis konfliktas, nukentėjusysis priėjo prie automobilio ir sakė, jog jam nepatinka, kas čia vyksta, tada jis, R. U., kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą (b. l. 62, 66, 175). Taigi tokia neadekvati nuteistojo reakciją į nukentėjusiojo pastabą dėl kilusio incidento tarp nuteistojo ir jo buvusios sugyventinės Ž. J. niekaip negali sumažinti jo atsakomybės ir juo labiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad lygia dalimi dėl kilusio konflikto atsakingas ir pats nukentėjusysis.

Apibendrindama tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. U. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog jam paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pats nuteistasis iš esmės nenurodo jokių argumentų, kodėl jam paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta. Vienintelis apelianto motyvas, jog nukentėjusysis buvo pakankamai aktyvus konflikto dalyvis. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad lygia dalimi dėl kilusio konflikto atsakingas ir pats nukentėjusysis, taip pat nenustatyta jokio nukentėjusiojo provokuojamo elgesio. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe – bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į anksčiau minėtas aplinkybes, nuteistajam skyrė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, BK 284 straipsnio 1 dalyje sankcijose numatytų bausmių vidurkius atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirtoji bausmė negali būti laikoma kaip prieštaraujanti teisingumo principui ir dar labiau švelninti bausmę apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

Apeliantas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu teigdamas, jog priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, nes neatitinka realių jo galimybių atlyginti žalą nukentėjusiajam, be to, jis nekaltas dėl sukeltų pasekmių.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šią žalą įvertina teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalyje bei CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad nuteistasis veikdamas bendrininkų grupe iš chuliganiškų paskatų padarė tyčinį nusikaltimą, atsižvelgė į pasekmių sunkumą, jų reikšmę, palyginti su kitais neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingais kriterijais. Spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, jog nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, be fizinio skausmo, jis patyrė ir laikinus nepatogumus bei atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas nustatė bei priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų R. U. Ir A. B. 3016,82 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija iš aptartų pirmosios teismo nustatytų faktinių aplinkybių daro išvadą, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad žalos dydis yra per didelis, nes neatitinka realių jo galimybių atlyginti žalą nukentėjusiajam, neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus. Be to, pažymėtina, kad apelianto nurodyta aplinkybė dėl realių jo galimybių atlyginti žalą negali būti vertinama kaip išskirtinė, nes dabartinės turtinės nuteistojo padėties lygis nėra ir negali būti laikomas vienu iš esminių kriterijų, leidžiančių mažinti priteistos žalos atlyginimo dydį.

Dėl nuteistojo teiginių, kad nukentėjusysis netrukus po įvykio išvyko į užsienį, todėl jis neturėjo galimybės susitikti su nukentėjusiuoju, atsiprašyti, bent iš dalies jam tiesiogiai atlyginti žalą, gal aptarti galimybę sumažinti civilinį ieškinį, atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis į užsienį išvyko tik apie 2014 m. balandžio mėn., o tuo tarpu įtarimai dėl nusikalstamų veikų R. U. buvo pareikšti 2014-01-22. Vadinasi, nuteistasis turėjo pakankamai laiko atsiprašyti ir atlyginti žalą, tačiau, kaip matyti, nuteistasis ne tik kad neatsiprašė, o priešingai, neigia savo kaltę. Taigi paminėti apelianto argumentai nesudaro pagrindo mažinti priteistos žalos atlyginimo dydį.

Dėl nuteistojo teiginių, kad jis nekaltas dėl sukeltų pasekmių, todėl priteistas žalos dydis per didelis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes į šiuos apelianto argumentus atsakyta aptariant jo kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. 

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo R. U. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                      Dalia Kursevičienė

Kolegijos teisėjai                                                                                               Savinijus Katauskas

                                                                                                                           Eduardas Maškevičius