Administracinė byla Nr. I-4764-580/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03000-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28; 59; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Aurimui Baniui,

atsakovo atstovui Leonardui Urbanovičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „D Energy“ skundą atsakovams Energetikos ministerijai bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas UAB „D Energy“ (toliau – ir Bendrovė) prašo: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-27 leidimų gaminti elektros energiją Nr. LG-2127 ir LG-2128 (toliau – ir Leidimai gaminti) dalis, kuriose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidimuose gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 18 776,25 Lt turtinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012-11-12 Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-7428 ir LP-7430 (toliau – ir Leidimai plėsti), pastatant ir įrengiant 2 saulės elektrines Bugenių kaime, Mažeikių rajone, kurių kiekvienos instaliuota galia – 0,03 MW. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-17 energetikos įrenginių techninės būklės pažymomis patvirtino, kad elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį. Energetikos ministerija 2013-03-28 pareiškėjui išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-2127 ir LG-2128. Leidimuose gaminti pažymėta, kad jie išduoti Leidimų plėsti pagrindu. Leidimų dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.

Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje buvo įtvirtinta, kad fiksuoto tarifo nustatymas siejamas su leidimo plėsti išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojusios Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatymas siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, taikoma Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio dalis, pagal kurią elektros energija 12 metų iš gamintojo superkama tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau 30 kW, galiojo Komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh.

Pareiškėjo Leidimuose gaminti nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimus plėsti Bendrovė gavo 2012-11-12, galiojant Įstatymo 2012-06-21 redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jai 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 1,44 Lt/kWh tarifas, faktiškai bus taikomas 0,69 Lt/kWh tarifas, galiojęs Leidimų gaminti išdavimo metu. Tiesiogiai taikant Įstatymo 2013-01-17 redakciją ir pareiškėjui nustatant Leidimų gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje nustatytą reguliavimą. Pareiškėjui taikomas tarifas a sumažintas 0,75 Lt/kWh.

Bendrovės įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimų plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai.

Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimų gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Pareiškėjui gavus Leidimus plėsti, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Šis lūkestis didžiąja dalimi suponavo bendrovės apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.

Nurodė, kad dėl Energetikos ministerijos veiksmų patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. 2013-08-26 pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231936, pagal kurią pareiškėjui taikomas 0,69 Lt/kWh tarifas. Iki 2014-04-30 pareiškėjas saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas Nr. LG-2128, yra pagaminęs ir pardavęs 14 120 kWh energijos, saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas Nr. LG-2127, yra pagaminęs ir pardavęs 10 915 kWh elektros energijos.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Energetikos ministerija prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą.

Pažymėjo, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013-02-01 redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti bei numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 15 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012-07-18 nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji galia įgyvendinant iki 2012-12-31 pradėtus projektus pasiekė 69MW, iš jų 51MW elektrinės iki 30 kW galios, tuo Įstatymo tikslas viršytas septynis kartus. Vertinant pagal Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 nustatytus tarifus kaina vartotojams padidėtų apie 0,7 ct už 1 kWh. Komisija 2013-10-11 nutarimu Nr. O3-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė VIAP lėšas – 201,724 mln. Lt. Šios lėšos šešis kartus viršija Įstatymo nustatytą sumą. Užkertant kelią neribotam mažųjų elektrinių galios didėjimui užtikrinama viešojo intereso apsauga, kad VIAP lėšų poreikio didėjimas būtų apribotas teisinėmis, teisingomis priemonėmis.  Įstatymų leidėjas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, kurios atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 bei 5 dalis. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Pakeitimo ir papildymo įstatymu proporcingai ir adekvačiai siekta tautos gerovės ir ginti elektros energijos vartotojai, užkirstas kelias nepagrįstam ir neteisingam elektros kainos didinimui. Šiuo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Atsakovas rėmėsi Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą ir įstatymų nustatyta tvarka gina vartotojų teises ir teisėtus interesus santykiuose su elektros energijos gamintojais, tinklų operatoriais ir tiekėjais bei užtikrina, kad vartotojai nebūtų diskriminuojami sąnaudų, pastangų ir laiko požiūriu. Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Atsakovas pažymėjo įstatymo leidėjo tikslą skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą iki nustatyto suminės galios dydžio, taip neleidžiant nepagrįstai padidėti elektros energijos kainai.

Pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas įgyvendina 2009-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/3 0/EB“ (toliau – Direktyva), bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvoje kiekvienai ES valstybei narei nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 m. turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siekiama užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. Lietuvos statistikos departamentas 2013-10-14 raštu Nr. SD-978 informavo, kad 2012 m. energijos iš atsinaujinančių išteklių dalis sudarė 21,72 procentus. Prognozuotina, kad 2014 metų rudenį pateikiant informaciją už 2013 metus, bus konstatuota, kad Direktyvoje nustatyti nacionaliniai planiniai rodikliai buvo pasiekti. 

Direktyvos preambulės 25 punkte deklaruojama, kad tam, kad nacionalinės paramos schemos tinkamai veiktų, itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. Tai patvirtina, kad nacionalinių paramos schemų poveikis turi būti kontroliuojamas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2834/2013.

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl to  Energetikos ministerijos 2013-06-27 leidimų gaminti elektros energiją Nr. LG-2127 ir LG-2128 turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-11-12 išdavė UAB „D Energy“ leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-7428 ir Nr. LP-7430. Šiuose leidimuose nurodyta, kad įrengiamų saulės elektrinių instaliuota galia – po 0,03 MW. Leidimuose plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9-10).

Pareiškėjas 2013-05-30 pateikė Energetikos ministerijai prašymus gauti leidimus vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 88, 94). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-17 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymose Nr. 15ĮP2-42536 ir Nr. 15ĮP2-41534 (b. l. 11-12) patvirtino, kad elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį. Atsakovas 2013-06-27 pareiškėjui išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-2127 ir Nr. LG-2128  saulės elektrinėse, kurių įrengtoji galia – po 0,03 MW. Leidimuose gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimų plėsti pagrindu. Leidimų gaminti dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos  sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 13,14).

Pareiškėjas nesutinka su Leidimų gaminti dalimi, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01, tačiau negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimus gaminti, ginčijamoje jo dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tvirtina, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Pažymėtina, kad Leidimų plėsti ir Leidimų gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas, pagal kurį elektrinių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai anksčiau nustatytos skatinimo priemonės nebetaikomos. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusi teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.

Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi sutinkamai su Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Išduodama Leidimus gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.

Leidimai plėsti pareiškėjui išduoti remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimai gaminti išduoti 2013-06-27, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Išduodama šiuos leidimus, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.

Dėl Leidimų gaminti energiją išdavimo Bendrovė į atsakovą kreipėsi su 2013-05-30 prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimų gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidimuose gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas Bendrovei nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu jo padėtį bloginantis įstatymas buvo pritaikytas atgal. Šiame sprendime, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartimi buvo išsamiai įvertinta teisinė situacija konstitucinės teisės kontekste ir pripažinta, kad nuo 2013-02-01 įsigaliojusi Įstatymo redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Teismui nekilo abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl jis atmeta pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą.  Analogiškais motyvais pateikto prašymo Konstitucinis Teismas nepriėmė 2014-06-18 sprendimu.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013-06-27 Leidimų gaminti prašoma panaikinti dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis Leidimų gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją Leidimuose gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. UAB „G Energy“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Energetikos ministerijos – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiame teismo sprendime atsakovo veiksmų teisėtumas buvo išanalizuotas teismui pasisakant dėl pirmųjų dviejų pareiškėjo reikalavimų. Leidimai gaminti pareiškėjui buvo išduoti nepažeidžiant nei galiojančių teisės aktų, nei Konstitucijos, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Vieno iš atsakomybės elementų neįrodymas sąlygoja skundo dėl žalos atlyginimo atmetimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                               Jūra Marija Strumskienė

Donatas Vansevičius

Liudmila Zaborovska