Administracinė byla Nr. eAS-12-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02200-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja A. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 70-2-2760 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ (toliau – Raštas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie N. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią Kaune.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, kad žemės reformos proceso metu kylančių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnis. Tačiau skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimo neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.).

Teismo nuomone, šiuo atveju sprendimas atkurti nuosavybės teises nebuvo priimtas. Skundžiamuoju Raštu tik pateikta informacija, jog išnagrinėtoje teritorijoje N. D. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje šiuo metu laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, todėl ginčijamam Raštui apskųsti yra taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl privalomo išankstinio ginčo ne teismo tvarka nagrinėjimo. Teismas pažymėjo, kad kartu su skundu nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėja yra pasinaudojusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir atsisakė skundą priimti.

Teismas nurodė, kad antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo dėl rašto panaikinimo ir neatsiejamai su juo susijęs, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestinis reikalavimas taip pat atsisakytinas priimti.

Teismas išaiškino, jog dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. 70-2-2760 teisėtumo turi teisę kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. 

III.

Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjos skundo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-667-261/2019, nurodo, kad skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos raštas gali būti skundžiamas teismui. Analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad rašto apskundimas NŽT būtų betikslis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat pripažįsta, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę srityje viešojo administravimo subjektai – Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės administracijos direktorius – kiekvienas turi atskirą kompetenciją. Skundžiamas raštas yra priimtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinant savo kompetenciją maksimaliai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo NŽT.

Pareiškėja akcentuoja, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra numatyta ne visiems skundams nuosavybės teisių atkūrimo srityje, o tik skundams dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi ginčydama Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, kadangi pareiškėja nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Taip pat išaiškinta, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 70-2-2760 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriuo informuojamas NŽT Kauno miesto skyrius, kad išnagrinėtoje teritorijoje N. D. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, šiuo metu laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, vadovavosi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio normose įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka ir nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos raštui apskųsti yra taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo Rašto preambulėje nurodytų teisės aktų matyti, kad šis administracinis aktas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 1061 punktu, t. y. teisės aktais, kurie reglamentuoja nuosavybės atkūrimą į miesto žemę.

Atkūrimo įstatymas reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 atkreipė dėmesį, jog teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia (be kita ko) tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau, tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos teisės, esant tam tikroms (inter alia (be kita ko) naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 1061 punktą (iki 2011 m. balandžio 24 d. galiojusios redakcijos Tvarkos 106 punktą) pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatas, sprendžia, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Raštui nėra privalomai taikoma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, t. y. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis konkrečiai nenumato asmenims pareigos skųsti savivaldybės administracijos raštą nuosavybės atkūrimo į miesto žemę srityje išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio rašto apskundimas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka NŽT būtų betikslis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-667-261/2019).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja siekdama ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos Raštą, pagrįstai kreipėsi dėl savo galimai pažeistų teisių į teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 21 d. nutartis naikinama ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Ramutė Ruškytė

        Virginija Volskienė