Administracinė byla Nr. A-2025-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01324-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. C. su skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo drėgna, prasta ventiliacija, pelėsis (grybelis) ant sienų ir lubų, tualetai buvo seno tipo, t. y. tupimi, iš jų sklido nemalonus kvapas. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Laikino sulaikymo kamerose tualetai neatitverti, tamsu, nėra ventiliacijos ir stalo. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, pablogėjo sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašė už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. priteisti 10 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 66–73) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. kamerose Nr. 46, 27, 9, 96, 13, 105, 83, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 18,90 kv. m kameros ploto. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-328 nustatyta, kad kratų atlikimo patalpoje naudojamos vonelės vizualiai buvo švarios, sąlygos vonelių dezinfekcijai sudarytos. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo akte Nr. 460 pažeidimų neužfiksuota. Minėtų patikrinimų metu jokių esminių teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų, per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuota. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punktu. Atsakovas taip pat prašė, sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo O. C. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo O. C. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 105–114).

Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246–6.250 straipsniais. Pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 21077 „Dėl O. C. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. buvo kalinamas kamerose Nr. 46, 27, 9, 96, 13, 105, 101, 83. Pažymėta, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,65 kv. m iki 18,93 kv. m kameros ploto ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, prasta ventiliacija, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, laikino sulaikymo kamerose tamsu, nėra stalo. Nagrinėjamu atveju taikytos higienos normos, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat ir higienos normos, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Teismas vadovavosi HN 76:2010 24, 22, 23, 26 punktais, Taisyklių 13, 14.10 punktais, taip pat Taisyklių 2 punktu ir HN 76:2010 2 punktu. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17, 15, 14, 16 punktais. Byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu apgyvendinimo kamerose nesietini, nes patikrinimų metu arba nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, arba kameros Nr. 46 bei Nr. 105, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrinamos. Teismas atsižvelgė į pateiktą Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažymą Nr. 62/08-403 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, taip pat 1 ir 2 punktais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuota, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. rugpjūčio 18 d.–2015 m. gruodžio 29 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – HN 76:2010 reikalavimais. Atkreiptas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02, 81–82 p.). Taip pat pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų.

              Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato HN 76:2010. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodoma, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) (HN 76:2010 X sk. 54 p. pažeidimas). Dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų (HN 76:2010 X sk. 59 p. pažeidimas). Konstatuota, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54, 59 punktus neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Susipažinus su pareiškėjo O. C. asmens sveikatos istorijoje Nr.3 A/2014/4120 esančiais įrašais, daryta išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. sausio 27 d. pažymoje Nr. 61/04-185 nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., O. C. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų yra kreipęsis.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, HN 76:2010 6 punktą. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, EŽTT jurisprudencija. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėta, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas O. C. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (atskirais periodais nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.), jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas nei vieną kartą nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų,  kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas O. C. apeliaciniame skunde dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo prašo pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 116–117).

Pažymi, kad savo skunde buvo išdėstęs, kaip ir kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kokiomis sąlygomis, taip pat jo medicininėje kortelėje aiškiai diagnozuotos kelios ligos, kurios yra nepagydomos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 121–122).

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę, tačiau tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui O. C., jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kurių plotas atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus; į bylą pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtino, kad buvo HN 76:2010 X skyriaus 54, 59 punktų pažeidimas laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje; taip pat konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Teismas, atsižvelgęs į konstatuotus pažeidimus ir įvertinęs, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (atskirais periodais nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.), jo buvimo įstaigoje metu jam kamerose tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei nustatyta minimali norma, įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nėra, nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų laikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. PK-5, 46, 27, 9, 96, 13, 105, 101, 83. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis gyvenamais plotas buvo mažesnis nei nustatyta minimali norma, kai kurios kameros buvo avarinės būklės, nebuvo įvesta ventiliacija, buvo grybelis, pelėsis, drėgmė, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, tualetas buvo seno tipo. Taip pat teigė, kad laikino sulaikymo kamera, taip pat karantino kamera neremontuotos, tualetas neatitvertas, netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, be to, karantino kameroje nėra stalo. 

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Iš Šiaulių TI teismui pateiktos 2016 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 60/09-210772 „Pažyma dėl O. C. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 8–12) galima spręsti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 15,88 kv. m iki 24,22 kv. m. Šiose kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 6, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,67 kv. m iki 18,93 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl sąlygų kamerose: nėra įvesta ventiliacija, yra pelėsis, grybelis, drėgmė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiai kamerose ir kokiu laikotarpiu, jo teigimu, buvo nurodyti pažeidimai. Atsakovas, siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus. Iš šių patikrinimo aktų matyti, kad patikrinus Šiaulių TI kameras, tuo metu, kai atitinkamose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, jo nurodytų higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Duomenų, kad pats pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai, kreipęsis dėl to į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuris higienos normų pažeidimų apgyvendinimo kamerose nenustatė.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad apgyvendinimo kamerose iš sanitarinio mazgo sklido smarvė, tualetas yra tupimas.

Pažymėtina, jog HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte įtvirtinta, kad: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nėra detalizuotas. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 8 d. pažymą apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-403 (b. l. 32–33), kurioje atsakovas pats pripažino, kad unitazų nėra įrengta: yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Kaip minėta, vadovaujantis HN 76:2010 21 punktu, sanitariniame mazge turi būti unitazas. HN 76:2010 termino „unitazas“ apibrėžimo nėra, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 punktu, unitazas – tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pats atsakovas pripažino, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai nėra įrengti, darytina išvada, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl sąlygų laikino sulaikymo ir karantino kamerose. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2015 m. kovo 3 d.; šią dieną buvo laikomas kameroje Nr. PK-5. Kitą dieną, t. y. 2015 m. kovo 4 d. buvo atliktas patikrinimas ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras priėmė 2015 m. kovo 13 d. priėmė patikrinimo aktą Nr. EP-84 (b. l. 44–48). Nustatyta, kad: laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams susidėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeistas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas; nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai – pažeistas HN 76:2010 X skyriaus 59 punkto reikalavimas; kameroje PK Nr. 5 temperatūra – 11,9 oC – pažeistas HN 76:2010 VI skyriaus 26 punkto reikalavimas; dirbtinė apšvieta – 3 lx – pažeistas HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkto reikalavimas; tualetas neatitvertas nuo likusios kameros dalies, aprūpinimas stalais ir kėdėmis nevertintas. Pažymėtina, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 (b. l. 52–55) nurodyta, kad laikino laikymo ir paskirstymo kamerose tualetai neatitverti. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad sanitarinis mazgas laikino sulaikymo ir karantino kamerose nebuvo tinkamai atitvertas, be to, laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje buvo pažeidžiami HN 76:2010 X skyriaus 54 ir 59 punkto reikalavimai, o kameroje Nr. PK-5 – pažeidžiami HN 76:2010 VI skyriaus 26 ir 22 punkto reikalavimai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už nustatytus pažeidimus, reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Šiuo aspektu pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkre­čioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje bylo­je Nr. A556-1896/2013).

Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį (dalis jų susiję su netinkamu sanitarinių mazgų kamerose, kuriose pareiškėjas praleisdavo didesnę paros dalį, įrengimu), jų trukmę (atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.), mastą, bei intensyvumą, konstatuotina, kad pažeidimų pripažinimas nėra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei į tinkamas kalinimo sąlygas kamerų tipo patalpose apginti.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinė­je byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.; 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjui atlygintinos žalos dydį, atsižvelgtina ir į aplinkybę, kad pareiškėjas, dėl jam diagnozuotų ligų ((duomenys neskelbtini), b. l. 79), objektyviai gali jautriau reaguoti į netinkamas kalinimo sąlygas. Kita vertus, atsižvelgtina ir į tai, kad šios ligos jam buvo diagnozuotos dar prieš ginčo laikotarpį, taip pat nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo sveikatos būklė pablogėjo dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 300 Eur suma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisiant 300 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui O. C. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.